Rugsėjo 23 d. buvau Bratislavoje – proteste šalyje, kurioje demokratinės vertybės dūsta jau kurį laiką. Laisvės aikštėje susirinkę žmonės atrodė tarsi nuolat repetuotų pilietinį išlikimą.

Tą pačią dieną Lietuvoje, Kultūros ministeriją perdavus į „aušriečių“ rankas, partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis sakė: „Aš labai norėčiau padėkoti, kad „Nemuno aušrai“ po pasikeitimo (ministerijomis su socialdemokratais – LRT.lt) atiteko Kultūros ministerija, nes niekada gyvenime niekas nediskutavo apie Kultūros ministeriją, tiesiog jūs visą laiką Kultūros ministeriją laikydavote tokia antrarūše, niekam nereikalinga.“

Po poros dienų prasidėjo kultūros darbuotojų protestai – daugeliui sektoriaus atstovų ministerijos perdavimas populistinei partijai atrodė kaip politinė lobotomija.

Po to, kai „aušrietis“ Ignotas Adomavičius pasitraukė iš kultūros ministro pareigų spalio 3 d., ministerija daugiau nei mėnesį buvo be vadovo. Lapkričio 12 d. darbą pradėjo socialdemokratų pasiūlyta Vaida Aleknavičienė.

Nepaisant Adomavičiaus atsistatydinimo, spalio 5 d. kultūros bendruomenė surengė įspėjamąjį streiką. Žemaitaitis feisbuke streiko dalyvius išvadino „rėksniais“, vėliau – „blogio jėgomis, kurios rezga perversmą valstybėje“.

Panašią retoriką Žemaitaitis taiko ir žiniasklaidai – spalio 10 d. jis rašė, esą žiniasklaidos priemonės valdomos „KGB metodais“ ir kiršina visuomenę, kad būtų lengviau „valdyti ir skaldyti“.

Lapkričio 8 d. vykusiame „Nemuno aušros“ suvažiavime priimta rezoliucija skelbė, kad konservatorių ir liberalų esą valdoma žiniasklaida tapo „atviros propagandos ir žmonių kiršinimo priemonėmis“, o alternatyvi, valdžiai nepaklusni žiniasklaida – sąmoningai slopinama. Taip partija toliau plėtoja naratyvą, kuriame iš tiesų kritiška žiniasklaida vaizduojama ne kaip demokratinės visuomenės dalis, o kaip grėsmė valstybės stabilumui.

Dar šių metų kovą Žemaitaitis sakė, kad Lietuvoje „verkte prašosi užsienio agentų įstatymas!“ – t. y. nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą ribojantis teisės aktas. Tokie pareiškimai – pavojingai pažįstami.

Sunku nelyginti Žemaitaičio retorikos su tuo, kas jau kelerius metus vyksta Slovakijoje. Ten viskas prasidėjo nuo skaldančių, neatsakingų žodžių – nepasitenkinimo „elitu“, „užsienio įtaka“, „liberalia-progresyvia mafija“. Vėliau žodžiai virto įstatymais, ribojančiais kultūrą, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę. Taip įsiskverbia demokratijos erozija – per užgaulią politikų retoriką, biurokratinius pertvarkymus, biudžeto karpymus, institucijų ardymus, per koduotą kalbą apie „nacionalines vertybes“.

Ir vėl Robertas Fico

Buvęs Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico (kurio ankstesnius valdymus lydėjo kaltinimai korupcija, klientelizmu ir ryšiais su oligarchais) grįžo į valdžią laimėjęs 2023 m. parlamento rinkimus: jo kairiųjų populistų partija „Smer – SD“ („Kryptis – socialdemokratija“) surinko beveik 23 proc. balsų.

„Smer“ sudarė koaliciją su 2020 m. nuo jos atskilusia populistine „Hlas – SD“ („Balsas – socialdemokratija“) ir ultranacionalistine Slovakijos nacionaline partija (SNS). Nors „Smer“ ir „Hlas“ nominaliai socialdemokratinės, su SNS jas suvienijo bendras priešiškumas liberalioms idėjoms, skeptiškas požiūris į Europos Sąjungą ir gerokai šiltesni jausmai Maskvai nei Kyjivui.

Per dvejus metus Fico spėjo apriboti taikius susirinkimus, panaikinti Specialiąją prokuratūrą (kuri tyrė su „Smer“ susijusius asmenis, taip pat buvo atsakinga už organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos baudžiamąjį persekiojimą), nuvykti į Maskvą pas Putiną, pasirodyti per Rusijos valstybinį televizijos kanalą „Rossija 1“, priimti rusiško stiliaus įstatymą, nukreiptą prieš NVO, ir išformuoti nacionalinį transliuotoją.

2025 m. sausį visoje šalyje apie 100 tūkst. žmonių protestavo prieš Fico vyriausybę. Premjeras demonstracijas vadino „Maidano stiliaus perversmu“ ir teigė, kad jas kursto užsienio remiami aktyvistai, anksčiau dalyvavę Ukrainos 2013–2014 m. revoliucijoje ir neseniai vykusiuose protestuose Sakartvele.

2023 m. spalį SNS partijai atstovaujanti parlamento narė Martina Šimkovičová, neturinti jokios patirties kultūros ar viešojo administravimo srityje, buvo paskirta kultūros ministre. 2015 m. ji atleista iš televizijos kanalo „Markíza“ dėl pabėgėliams ir LGBTQ+ priešiškos retorikos, vėliau vedė laidas televizijos kanale „Slovan“, garsėjančiame sąmokslo teorijomis. Pirmojoje kalboje kaip kultūros ministrė Šimkovičová pareiškė, kad „slovakų tautos kultūra turi būti slovakų, ir tik slovakų“.

Kultūros ministerijos tarnybos administracijos generaliniu sekretoriumi ir Šimkovičovos dešiniąja ranka tapo Lukášas Machala, garsėjantis sąmokslo naratyvais: nuo abejonių, ar Žemė apvali, iki fantazijų apie satanistinę chazarų mafiją, siekiančią kontroliuoti pasaulį. Savo telegramo kanale jis rašė: „Mes esame patriotai, norime išgelbėti Slovakiją nuo šios įsiutusios progresyvistų gaujos kai kuriose NVO, kultūros institucijose, mene ir žiniasklaidoje.“

Nevyriausybinė organizacija „Artistic Freedom Initiative“ ataskaitoje fiksuoja demokratinių normų regresiją Slovakijoje bei Kultūros ministerijos darbuotojų liudijimus apie Machalos sukurtą baimės atmosferą: vadovai ir direktoriai gali būti be įspėjimo atleidžiami ar pakeičiami, o departamentų finansavimas mažinamas be aiškių kriterijų.

Kultūrinių „reformų“ vizijai legitimuoti 2024 m. sausį ministrė surengė feisbuko apklausą, kurioje kultūros finansavimas buvo pateiktas kaip pseudopasirinkimas: arba nacionalinis paveldas, arba „LGBTQ+ renginiai, kuriuose nepilnamečiai mokomi, kaip pasirodyti seksualiniuose šou, ir vaivorykštės paradai, kuriuose pusnuogiai žmonės žygiuoja gatvėmis“. Po šio „demokratinio“ pasitarimo Šimkovičová paskelbė apie LGBTQ+ meno ir kultūros iniciatyvų finansavimo nutraukimą.

Iki 2024 m. vasario beveik 190 tūkst. žmonių pasirašė kultūros ministrės atsistatydinimo reikalaujančią peticiją – joje ministrė kaltinama nekompetencija ir bandymu atgaivinti kultūrinį bendradarbiavimą su Rusija ir Baltarusija. Panaši peticija rugpjūtį surinko beveik 200 tūkst. parašų. Nepaisant visuomenės spaudimo, Šimkovičová poste liko iki šiol.

Politikai sukišo rankas į kultūros biudžetą

2024 m. sausį SNS ėmėsi „tvarkos“ – įgyvendindami teisines reformas sustiprino politinę kontrolę kultūros srityje.

SNS pasiūlytas kultūros finansavimo įstatymų pakeitimų paketas iš esmės pakeitė dviejų pagrindinių šalies kultūros finansavimo institucijų – Audiovizualinio fondo (AVF) ir Slovakijos menų tarybos (FPU) – veiklos modelį. 2023 m. šios institucijos kultūros projektams skyrė apie 28 mln. eurų.

Pagal naujas taisykles ministerija tiesiogiai skiria šių institucijų vykdomųjų ir priežiūros valdybų narius, atverdama duris politiškai lojaliems asmenims. Be to, profesinių kvalifikacijų reikalavimai panaikinti, o sprendimai dėl finansavimo nebėra grindžiami nepriklausomų ekspertų vertinimais.

Taip Kultūros ministerija faktiškai įgijo didelę įtaką laisvai samdomų menininkų, kultūros NVO ir už ministerijos tiesioginės kontrolės ribų veikiančių organizacijų finansavimui.

Personalo valymas

2024 m. sausį ministerija atšaukė ir tiems metams numatytą galerijos „Kunsthalle Bratislava“ finansavimą: direktorius atsistatydino, institucija prijungta prie Slovakijos nacionalinės galerijos, o iki balandžio atleisti visi darbuotojai. Ministerija šį sprendimą grindė tuo, kad „Kunsthalle“ programa esą neatitiko vyriausybės kultūrinių prioritetų, ypač tradicinio Slovakijos paveldo skatinimo.

Tų pačių metų kovą iš pareigų atleistos Slovakijos nacionalinės bibliotekos ir tarptautinio vaikų meno centro „Bibiana“ direktorės. Rugpjūtį atleisti Slovakijos nacionalinio teatro direktorius Matejus Drlička ir Slovakijos nacionalinės galerijos vadovė Alexandra Kusá – tai sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, protestus ir plačią kritiką ministerijai. Paskui buvo likviduotas Kultūros politikos institutas. Buvęs jo vadovas Marcelis Časas sakė: „Tikroji priežastis – [ministerija] nenorėjo, kad joje dirbtų žmonės, neatitinkantys jos ideologinės vizijos.“ Časas pridūrė, kad Machala jam grasino, jog dėl politinių pažiūrų jis sulauks Slovakijos informacijos tarnybos dėmesio.

Vėliau, motyvuojant „daugybe vadybinių nesėkmių“, atleistas ir Slovakijos nacionalinio muziejaus vadovas. Ir Paminklų tarybos direktorius. Ir Slovakijos literatūros centro direktorius. Ministrė dar užsiminė apie būsimus pokyčius Slovakijos dizaino centre ir Valstybinėje filharmonijoje Košicėje (pastarosios vyriausiasis dirigentas iš pareigų pasitraukė pats). Šie asmenys viešai kritikavo Nacionalinės galerijos ir Nacionalinio teatro vadovų, Kusos ir Drličkos, atleidimus, tad ministrė juos apkaltino propagandos skleidimu.

Kultūros valdymo modelis paprastas: kas nekalba Fico vyriausybės balsu, tas nekalbės iš viso. Fico palaikė Šimkovičovą, gindamas jos paramą slovakų nacionalinei kultūrai, „o ne transseksualų, iškrypimų ir vulgarumo kultūrai“. Šios valdžios kultūros politikoje „įvairovė“ reiškia samdyti daugiau žmonių, kurie su valdžia sutinka.

Žiniasklaida valdžios gniaužtuose

Slovakijos kultūros ministerija parengė ir naują žiniasklaidos įstatymą, leidusį vyriausybei perimti viešosios žiniasklaidos kontrolę. 2024 m. liepą visuomeninis transliuotojas Rozhlas a televízia Slovenska (RTVS) panaikintas. Fico vadovaujama vyriausybė atleido ankstesnio visuomeninio transliuotojo vadovybę ir sukūrė naują instituciją – Slovenská televízia a rozhlas (STVR). Jos valdybos narius skiria Kultūros ir Finansų ministerijos bei parlamentas. Vyriausybė atvirai deklaravo ketinanti keisti redakcinę kryptį.

Fico žurnalistus yra pavadinęs „kraujo ištroškusiais šunsnukiais“ ir kaltinęs „velnio apsėdimu“. Kiti valdančiosios koalicijos nariai nepriklausomą žiniasklaidą apkaltino dezinformacijos skleidimu bei smurto ir neramumų kurstymu – kritiška žurnalistika prilyginta grėsmei nacionaliniam stabilumui.

Politinis spaudimas juntamas ir didžiausiame privačiame televizijos kanale „Markíza“. Vos sugrįžęs į valdžią, Fico jį apibūdino kaip „priešišką žiniasklaidą“. Netrukus po to televizija pakeitė naujienų redakcijos vadovą. Šie pokyčiai sukėlė žurnalistų pasipiktinimą – redakcijos darbuotojai teigė, kad naujasis vadovas riboja naujienų srautą ir mažina politinio turinio kiekį, siekdamas išvengti konflikto su vyriausybe.

2024 m. platforma „Mapping Media Freedom“ Slovakijoje užfiksavo 50 spaudos laisvės pažeidimų, paveikusių 66 žurnalistus ir redakcijas.

★ ★ ★

Toliau – slovakų žurnalistės Michaelos Hučko Paštekovos tekstas apie tai, kaip Fico vyriausybė pavertė kultūrą politiniu instrumentu. Tekstas pirmiausia publikuotas mūsų partnerių portale „Kapitál“ 2024 m. rugpjūčio 16 d.

Kaip galime jums padėti?

Šį klausimą pastarosiomis dienomis man uždavė kolegos žurnalistai iš Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos. Vienas svarbiausių Europos meno centrų „HELLERAU“ Drezdene kitais metais (2025 m., – red.) planuoja surengti slovakų meno parodą, kuri bus dalis serijos „Nebenan/Zblízka“ („Šalia / Iš arti“), skirtos politiškai pažeidžiamiems regionams. 2022 m. festivalis buvo dedikuotas Baltarusijai, 2023 m. – Ukrainai, o šiemet (2024 m., – red.) – Vengrijai. Taip, atsidūrėme būtent tokioje kompanijoje – šalių, kuriose kyla grėsmė demokratijai ir kūrybos laisvei, sąraše.

2023 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų rezultatai leido spėti, kad artimiausiais metais politikai nebus tylūs ir nuolankūs piliečių tarnai. Tačiau net pesimistiškiausi politikos komentatoriai nenumatė tokio greito valstybės ardymo. Net kaimyninėje Lenkijoje, kai 2015 m. į valdžią atėjo partija PiS („Teisė ir teisingumas“), žmonės buvo įsitikinę, kad „tikrai nebus taip blogai“. Kaip prisimena lenkų žurnalistė Katarzyna Pilarska, „raminome save, kad kiekviena vyriausybė daro tam tikrų pokyčių. Bet gana greitai daugeliui tapo aišku, kad šie pokyčiai nėra visiškai įprasti ir normalūs.“ Scenarijus iš esmės buvo toks pat, kokį dabar vykdo mūsų valdančioji koalicija: pradėta nuo teismų sistemos pertvarkos, vėliau perimta viešoji žiniasklaida. „Prisimenu protestus prie televizijos, daug protestų – ir tikėjimą, kad tai galima sustabdyti“, – sako Pilarska.

Ar Lenkijos kultūros institucijos buvo paveiktos taip pat, kaip ir mūsų šalyje? Pasak Pilarskos, tuo metu kultūra vyriausybei nebuvo svarbi. „Taip, pavyzdžiui, teatro direktoriai skundėsi, bet tai nesukėlė didelių demonstracijų.“ Didesnį atgarsį visuomenėje sukėlė Vroclavo Lenkų teatro (Teatr Polski) direktoriaus pakeitimas – žmonės išėjo į Vroclavo gatves. Daug diskutuota ir apie naująjį Varšuvos Adomo Mickevičiaus instituto vadovą, kuriam Lenkijos pristatymą pasauliui reiškė liaudies meną. Skamba pažįstamai?

Kultūra yra tuščia erdvė

Vengrijoje kultūros lauko transformacija, veikiama Viktoro Orbáno vyriausybės, vyko pamažu. Partija „Fidesz“ pirmuosius pokyčius kultūros srityje pradėjo 2006 m., laimėjusi savivaldos rinkimus: į regioninių teatrų vadovybes buvo sistemingai skiriami savi žmonės.

2013 m. partijos iniciatyva buvo nutraukta tuomečio Vengrijos nacionalinio teatro direktoriaus Róberto Alföldi sutartis – dėl jo politinių pažiūrų ir homoseksualios orientacijos. Į jo vietą „Fidesz“ paskyrė Attilą Vidnyánszky, provyriausybinį patriotą ir krikščionį. Vengrų žurnalistas Tamásas Jamriskó primena ir kitą gerai plačiai aptartą atvejį: 2018 m. Petöfi literatūros muziejui pradėjo vadovauti atviras orbanistas, vienas iš Orbáno kalbų autorių Szilárdas Demeteris. Jis išgarsėjo pareiškimais, kuriuose George’ą Sorosą vadino „liberaliu fiureriu“, esą persekiojančiu vengrus ir lenkus, ir teiginiu, kad „iš daugiakultūrinės atviros visuomenės kapsulės sklinda nuodingos dujos“. Nuo Demeterio paskyrimo institucija gavo didelę valstybės paramą rašytojų stipendijoms. „Vėliau vyriausybė įkūrė rašytojų akademiją, kad kurtų ir skleistų turinį, atitinkantį jų kultūrines vertybes“, – priduria Jamriskó.

Dar vienas pavyzdys: 2023 m. birželį „Libri“– didžiausia ir įtakingiausia leidykla Vengrijoje – paskelbė, kad jos 98,5 proc. akcijų įsigyja „Mathias Corvinus Collegium“ – 1996 m. įkurtas privatus, valstybės dosniai finansuojamas universitetas, kurio tikslas – ugdyti „naująjį konservatyvų Vengrijos intelektualinį elitą“. Iškart kilo nuogąstavimų dėl leidyklos redakcinės nepriklausomybės ir būsimų leidinių derinimo su valdančiosios partijos „Fidesz“ politine linija.

Pasak Jamriskó, „vyriausybė savo „kultūriniame kare“ siekia perimti ir kontroliuoti vis daugiau institucijų ir veikėjų“. Akivaizdu, kad Orbáno administracija kultūrą suvokia tik kaip priemonę politiniams tikslams. „Vyriausybė mano, kad kultūra – tai tuščia erdvė, kurią reikia užpildyti, įrankis, kurį reikia panaudoti, sritis, kurią būtina valdyti“, – daro išvadą Jamriskó.

Ideali dūmų uždanga

Grįžkime į Slovakiją, kur per kelis mėnesius netekta svarbiausių kultūros institucijų ir visuomeninio transliuotojo vadovų, neliko „Kunsthalle“, byra Slovakijos menų taryba (FPU), o į muziejų, galerijų ir Audiovizualinio fondo (AVF) reguliavimą destruktyviai kišamasi. Buvo naivu manyti, kad kultūros sektorius vyriausybei liks toks pat nematomas kaip Natálios Milanovos (kultūros ministrė 2020–2023 m., – red.) kadencijos metu. Deja, SNS greitai suprato, kad jos rankose – kur kas svarbesnis portfelis, nei manyta iš pradžių.

SNS rado būdą, kaip patenkinti nepaliaujamą valdžios ir keršto troškimą. Nuvertinta ministerija staiga ėmė generuoti politinį kapitalą partijai, vos peržengusiai patekimui į parlamentą reikalingą ribą (SNS surinko 5,62 proc. balsų, riba – 5 proc., – red.). Ar ne per daug ideali dūmų uždanga?

Reitinguose SNS populiarumas krenta, o Andrejus Danko (SNS pirmininkas) patyrė fiasko Europos Parlamento rinkimuose (surinko 1,9 proc. balsų, – red.). Tačiau trijulė – Martina Šimkovičová (kultūros ministrė), Lukášas Machala (Kultūros ministerijos generalinis sekretorius) ir Romanas Michelko (parlamento Kultūros ir žiniasklaidos komiteto pirmininkas, – red.) – toliau mėgaujasi neišsenkančiu populiarumu savo sąmokslo ir dezinformacijos burbuluose. Suvokdami, kad kituose rinkimuose nebeturės jokių šansų, jie skuba griauti viską, ką tik įmanoma – nesvarbu, kokį pėdsaką paliks.

Robertui Fico kultūriniai karai tapo tobula dūmų uždanga, slepiančia kitus smūgius šalies demokratijos principams. Prezidentas Peteris Pellegrini su likusia koalicija viską stebi tylėdami. Kol kas atrodo, kad valdžios sandoriai ir politiniai susitarimai stipresni už augančią Slovakijos reputacinę gėdą. Apie pastarųjų dienų įvykius – pirmiausia apie pagrindinių kultūros institucijų vadovų, Alexandros Kusos (Slovakijos nacionalinė galerija) ir Matejaus Drličkos (Slovakijos nacionalinis teatras), atleidimus – jau rašo didieji Europos dienraščiai. Palaikymo laiškus siunčia pasaulinės meno institucijos ir kūrėjai iš teatro, dailės, muzikos bei kino sričių.

Tinklai ir vienybė – to nebepakaks

„Kaip galime jums padėti?“ – klausia jie, o aš nežinau, ką atsakyti. Mes patys dar nesuprantame, kaip reaguoti į tai, kas vyksta pastaraisiais mėnesiais. Protestai rengiami, bet jų reikalavimai lieka neišgirsti. Kultūros bendruomenės susitikimuose vis dažniau kartojama, kad turime „burtis ir vienytis“, nes kartu esame stipresni. Tačiau viešojoje erdvėje kol kas dominuoja Šimkovičovos ir Machalos tandemas – ir ne tik dezinformacijos kanaluose. Per spaudos konferencijas jie pila į viešąją erdvę melų lavinas, kurioms mes, dažniausiai mandagia ir politiškai korektiška kalba, nespėjame greitai ir aštriai pasipriešinti. Mūsų žinutės nepasiekia jų tikslinės auditorijos, ir visuomenės poliarizacija tik gilėja.

Į priekį pasistūmėta, kai ginti kultūrą pagaliau stojo ir didžiųjų valstybinių kultūros institucijų atstovai. Kantrybė trūko net tiems, kurie iki šiol bijojo prabilti. Drlička (buvęs Slovakijos nacionalinio teatro vadovas) pripažino mėnesių mėnesius taikęsis prie autocenzūros – atvirai kalbėti ėmė tik tada, kai į namus gavo pranešimą apie atleidimą iš pareigų. Dabar jis viešai kalba apie „kultūrinį karą“, apie „du be stabdžių riedančius vagonus“, sako, kad „ŠtB (komunistinės Čekoslovakijos valstybės saugumo tarnyba, veikusi 1945–1990 m., – red.) ir gestapas sugrįžo“, o ministrę vadina „homofobiška klerofašistine struktūra“. Ar vien griežtesnio žodyno pakaks kovai su blogiu ir kvailumu? Be abejonės – ne.

Tikriausiai šviesiausia ir viltingiausia akimirka šiame sąstingyje – kultūros ministrės nušvilpimas neseniai vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje „Jánošíkove dni“ Terchovoje (kaimas šiaurės Slovakijoje). Pasipriešino tie, kuriuos ji laiko savo sąjungininkais ir valdymo vėliavnešiais. Ir būtent to mums reikia – ne tekstų (tokių kaip šis), kurie retai peržengia mūsų pačių burbulą, o veiksmų: atviro pasipriešinimo tų, iš kurių ministrė to mažiausiai tikėtųsi ir kurių balsas girdimas plačioje visuomenėje. Jei ir tai nepadės, galbūt prireiks visuotinio streiko. Paskutinis toks vyko 1989 m. lapkritį; neseniai Slovakijos nacionaliniame teatre vykęs kultūros atstovų susitikimas priminė būtent tų dienų atmosferą.

Epilogas. Rašant šį tekstą (2024 m. rugpjūtį, – red.) pasirodė žinia, kad Kultūros ministerija paskyrė naujus Slovakijos menų tarybos (FPU) narius. Vienas jų – Ondrejus Zimka jaunesnysis, kūrybiniu vardu Ondrej 4, nesėkmingas FPU paramos prašytojas. Jis įsitikinęs, kad fondas esąs politizuotas, lėšas skirsto pagal politinę priklausomybę, etninę kilmę ar seksualinę orientaciją. Zimka taip pat mano, kad Vakaruose sąmoningai ir atvirai propaguojamas satanizmas.