Dar vienas protestas Sakartvele, dar vienas nusivylimas valdžia

Trečias antivyriausybinių protestų Sakartvele mėnuo. Pasipriešinimas tęsiasi ilgiau nei bet kada anksčiau, reiškiasi iki šiol nematytomis formomis ir neturi vieno lyderio. Tuo pat metu protestai įsilieja į jau trisdešimt metų trunkantį procesą, tarsi užburtą ratą, kuriame pilietinis karas, revoliucija, nuolat ginčytini rinkimų rezultatai, nusivylimas mylėtais lyderiais, kova su oligarchija bei menkai atliepti socialiniai poreikiai. Ir viską aštrinanti Rusija.

Eilinis gruodžio vakaras. Ankšta baro patalpa. Iš lauko sklinda cigarečių ir falafelių su keptomis bulvytėmis kvapas. Ant stalų – alaus bokalai, čačos stikliukai ir vyno taurės. Tarp jų – anarchistai, aktyvistai, menininkai, LGBTQ+ bendruomenės nariai, žurnalistai, rašytojai. Vieni grįžta iš protestų pasišildyti, kiti užleidžia vietas ir skuba atgal. Atrodo, kad kalbos čia sukasi tik apie vieną – pasipriešinimą, kai kurių nedrąsiai vadinamą revoliucija.

Eilinis gruodžio vakaras falafelinėje-bare, kuris tapo Tbilisio aktyvistų susitikimų vieta. ©Denis Vėjas
Eilinis gruodžio vakaras falafelinėje-bare, kuris tapo Tbilisio aktyvistų susitikimų vieta. ©Denis Vėjas

Esame Rustavelio prospekto – centrinės Tbilisio arterijos – pakraštyje. Į baro kiemą bangomis ataidi protestų garsai, švilpukų virpesiai, lozungai, šūkavimai. Minia skanduoja: „SA-KART-VE-LO!“ Link parlamento žygiuoja įvairių bendruomenių grupės. Kiekviena jų atsineša savitą istoriją ir motyvaciją, tačiau pagrindinėje protestų gatvėje jos susilieja į vieną didelį organizmą. Čia tvyro gyvas, organiškas chaosas, kuris liudija, jog už rankose laikomų plakatų ar išrėktų šūkių slypi ne politinis brendas, o gyva, dar nesubrandinta, vis auganti pasipriešinimo ekosistema.

Protestas neturi politinio lyderio. Ir lyderio apskritai. Trečią mėnesį besitęsiantis pasipriešinimas laikosi ant savarankiškai mažose grupelėse priimtų sprendimų ir naujų protesto formų paieškų.

Iš pradžių visas dėmesys buvo sutelktas į protestą prie parlamento rūmų, vėliau prasidėjo pavieniai streikai ir įvairių visuomenės grupių eitynės. Pirmųjų demonstracijų dalyvių kontingentas nieko nestebino – studentai, sveikatos priežiūros darbuotojai, menininkai, žmogaus teisių gynėjai, IT specialistai. Vėliau prisijungė ir etninių mažumų bendruomenės, psichologai, reiveriai, veterinarai, karo veteranai, veganai, senjorai, koučeriai. Petis į petį pražygiavo Madrido „Real“ ir „FC Barcelona“ fanai.

Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisena. ©Denis Vėjas
Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisena. ©Denis Vėjas
Šefų ir restoranų atstovų eisena. ©Denis Vėjas
Šefų ir restoranų atstovų eisena. ©Denis Vėjas
Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisena. ©Denis Vėjas
Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisena. ©Denis Vėjas
Protestuotojai kiekvienoje eisenoje siekia atkreipti dėmesį į policijos smurtą ir reikalauja paleisti visus sulaikytuosiuos. ©Denis Vėjas
Protestuotojai kiekvienoje eisenoje siekia atkreipti dėmesį į policijos smurtą ir reikalauja paleisti visus sulaikytuosiuos. ©Denis Vėjas

Skaitome rytojaus demonstracijų tvarkaraštį ir negalime sulaikyti juoko – žygiuos Hario Poterio fanai, jogai ir tatuiruočių mylėtojai.

„Man tai nepatinka. Atsiprašau, kad gadinu bendrą vaibą, bet man nepatinka, kad protestas panašėja į karnavalą. Negalime žygiuoti su Hario Poterio skrybėlėmis, kai per 400 žmonių yra sulaikyti ir kankinami kalėjimuose. Tai nukreipia dėmesį nuo represijų ir mes atrodome kaip pokštas.“

Giorgio žodžiai išblaivo juoką. Jis tęsia pridėdamas, kad privalu išlikti piktiems, užsispyrusiems ir nuosekliems tol, kol išsireikalausime pokyčių.

Giorgis Gagošidzė – tapytojas ir vizualiųjų menų kūrėjas. Tačiau dabar jis yra „atitrūkęs nuo tikrojo meno“, nes jam neturi nei laiko, nei motyvacijos. Iki vėlumos dalyvauja protestuose, o grįžęs namo toliau seka naujienas. Vienintelis dalykas, kurį kuria – kasdien piešia protesto plakatų eskizus ir dalinasi jais socialiniuose tinkluose.

Į protestus Giorgis eina kiekvieną dieną. Praleido vos keletą. Minioje jis šviečia iš toli, tiksliau, šviečia jo laikomos dvi didžiulės – Sakartvelo ir Ukrainos – vėliavos. Apsiginklavęs jomis, nes „abi šalys kovoja prieš bendrą priešą“, Giorgis protestavo ir lapkričio viduryje, praėjus kelioms savaitėms po suklastotais ir pavogtais laikomų parlamento rinkimų, kuriuos laimėjusi paskelbė 12 metų valdžioje esanti „Kartveliška svajonė“. Tada savo nepasitenkinimą gatvėse išreiškė vos keli šimtai žmonių, o kiti nusivylę nematė prasmės. Giorgiui atrodė kitaip – šalis kritinėje situacijoje, todėl reikia protestuoti.

Tapytoją Giorgį Gagošidzę protestuose galima pamatyti iš toli – jis visada su Sakartvelo ir Ukrainos vėliavomis. ©Denis Vėjas
Tapytoją Giorgį Gagošidzę protestuose galima pamatyti iš toli – jis visada su Sakartvelo ir Ukrainos vėliavomis. ©Denis Vėjas

Protestai Giorgiui prasidėjo 2003-iaisiais, su Rožių revoliucija. „Pamenu, kaip mes, studentai, iš akademijos eidavome tiesiai į protestus. Tai buvo nepaprastai geras jausmas – ypač, kai mums pavyko laimėti.“

Protestus anuomet, kaip ir dabar, įžiebė ginčytini parlamento rinkimų rezultatai. Mėnesį trukusio taikaus pasipriešinimo kulminacija tapo akimirka, kai opozicijos lyderio Micheilo Saakašvilio vedami žmonės su raudonomis rožėmis rankose įsiveržė į parlamentą. Netrukus tuometinis prezidentas Eduardas Ševardnadzė atsistatydino, užbaigdamas 11 metų trukusį valdymą. Kartvelai tuomet patikėjo Saakašviliu – jį išrinko prezidentu, o jo partija gavo absoliučią daugumą parlamente.

Pasak Giorgio, tuometinė situacija buvo kitokia – policininkai atrodė beveik neparuošti riaušėms, neturėjo nei šalmų, nei skydų, kokius matome šiandien. Jis pamena, kaip stovėjo Laisvės aikštėje, apsuptas daugybės žmonių. Staiga kažkas sušuko: „Reikia penkiasdešimt savanorių iš kitos pusės!“ Jis, jo draugas ir tėtis nėrė į priekį ir nubėgo link vyriausybės pastato. Netrukus jie pradėjo stumti ten stovinčią policininkų sieną. „Jausmas buvo dviprasmis: ir drąsa, ir baimė, kad bet kurią akimirką gali prasidėti smurtas.“ Tačiau policija tiesiog prasiskyrė ir padarė koridorių. „Galbūt jie nenorėjo aklai vykdyti įsakymų, gal net slapta palaikė revoliuciją.“

Policijos pajėgos blokuoja priėjimą prie parlamento. Vykstant kasvakariniam protestui tądien priešais parlamentą turėjo būti įžiebta ir pagrindinė Tbilisio kalėdinė eglė. 2024 m. gruodis. ©Denis Vėjas
Policijos pajėgos blokuoja priėjimą prie parlamento. Vykstant kasvakariniam protestui tądien priešais parlamentą turėjo būti įžiebta ir pagrindinė Tbilisio kalėdinė eglė. 2024 m. gruodis. ©Denis Vėjas

Giorgiui tuomet atrodė, kad kartvelai iškovojo kažką didingo ir negrįžtamo. Jo nuomone, naujasis lyderis Sakartvelą pavertė demokratiškiausia šalimi regione. Tačiau kartvelai dėl Saakašvilio valdymo stiliaus ir palikimo nesutaria. Nors jis modernizavo šalį, tai darė radikaliais metodais, išduodamas demokratinius Rožių revoliucijos idealus. Masiškai atleisdamas valstybės tarnautojus pažabojo korupciją ir biurokratizaciją, tačiau skaidrumo nebuvo jo paties aplinkoje. Nors nusikalstamumas gatvėse sumažėjo, teismus Saakašvilis naudojo politiniams oponentams bausti. Masiškai išaugo kalinių skaičius, o kankinimai juose tapo norma. Verslininkus prisidėti prie vyriausybės projektų Saakašvilis spaudė net ir pasitelkęs bauginimą. Antivyriausybinius protestus vaikė smurtu.

Nuo Rožių revoliucijos praėjo daugiau nei 20 metų. Giorgis dalyvavo beveik visuose protestuose. „Žvelgdamas į praeitį supranti, kad pergalės akimirkomis mes būname kupini vilčių, bet tik budri visuomenė gali išlaikyti tokį laimėjimą.“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Prisidėti

Po autoritarinio Saakašvilio valdymo iškilo partija „Kartveliška svajonė“, vadovaujama oligarcho Bidzinos Ivanišvilio, kuris turtus susikrovė Rusijoje ir kadaise rėmė tą patį Saakašvilį. 2012 metais naujos partijos pažadas atnešti demokratiją dar kartą įtikino rinkėjus.

„Kai juos išrinkome, atrodė, kad žengiame žingsnį į priekį, bet, kaip sakė Slavojus Žižekas, mes žengėme žingsnį ir įmynėme į šūdą. Į valdžią atvedėme rusų oligarchą Bidziną Ivanišvilį, todėl dabar esame ten, kur esame.“

Europos Sąjungos vėliava apsigaubusi protestuotoja prie parlamento. 2024 m. lapkritį vyriausybė paskelbė, kad stabdo Sakartvelo stojimo į ES procesą iki 2028 m. Tai tapo masinių antivyriausybinių protestų šalyje pradžia. ©Denis Vėjas
Europos Sąjungos vėliava apsigaubusi protestuotoja prie parlamento. 2024 m. lapkritį vyriausybė paskelbė, kad stabdo Sakartvelo stojimo į ES procesą iki 2028 m. Tai tapo masinių antivyriausybinių protestų šalyje pradžia. ©Denis Vėjas

Devynerius metus, sako Giorgis, „Kartveliška svajonė“ apsimetinėjo, kad veda šalį Europos Sąjungos link, tačiau jų veiksmai rodė priešingą kryptį. Pavyzdžiui, netrukus po išrinkimo jie iš kalėjimo paleido anksčiau nuteistą šnipą, pardavinėjusį slaptą karinę informaciją Rusijai.

Šiandieninį Tbilisį Giorgis prilygina Šaltojo karo laikų Vienai – Rusijos slaptųjų tarnybų rankos čia yra atrištos ir panorėjusios gali pasiekti bet ką ir bet kur. „Oficialūs Rusijos šnipai, net ir turintys Rusijos pilietybę, buvo paleisti iš kalėjimų kaip politiniai kaliniai. Per visą šios vyriausybės valdymo laikotarpį Sakartvele nebuvo sučiuptas nė vienas Rusijos agentas.“

Partija kaukes pirmąkart nusimetė 2019 metais, pakviesdama Rusijos parlamento narį Sergejų Gavrilovą į Sakartvelą dalyvauti parlamento posėdyje. Šis įvykis Tbilisyje sukėlė protestų bangą, valdžia ją malšino guminėmis kulkomis. Tai buvo pirmasis policijos brutalumo aktas prieš protestuotojus nuo tada, kai į valdžią atėjo „Kartveliška svajonė“.

Autoritarizmas vystėsi lėtai, ir daugelis net nepastebėjo, kaip dalykai, kurie anksčiau atrodė nepriimtini, tapo norma. Pastaraisiais metais šis procesas tik dar labiau paspartėjo.

Į protestus įsitraukia įvairios bendruomenės. Čia užfiksuota Tbilisio gatvėmis einanti migrantų demonstracija. ©Denis Vėjas
Į protestus įsitraukia įvairios bendruomenės. Čia užfiksuota Tbilisio gatvėmis einanti migrantų demonstracija. ©Denis Vėjas

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, daugeliui tapo aišku, kad Sakartvelo valdžia pasirinko Rusijos pusę. Dieną po plataus masto invazijos Ukrainoje pradžios tuometinis ministras pirmininkas Iraklis Garibašvilis pratrūko prorusiška ir antiukrainietiška propaganda, kaltindamas Ukrainą dėl karo. Po metų buvo pristatytas rusiškuoju vadinamas „užsienio agentų“ įstatymas, skirtas užgniaužti nepriklausomą žiniasklaidą ir nevyriausybines organizacijas.

Pasak Giorgio, kol Ukraina kovoja, kad išvengtų Rusijos okupacijos, Sakartvelą jau kontroliuoja Rusija, o Bidzinos Ivanišvilio režimą vadina „okupaciniu“. Tuo metu 800–1000 kartvelų savanoriškai išvyko į Ukrainą kovoti prieš Rusijos pajėgas. Jie sudaro didžiausią Ukrainos pusėje kovojančio tarptautinio legiono dalį.

Čia, Sakartvele, valdžia sako, kad žmonės vyksta į Ukrainą už pinigus arba kad ukrainiečiai, padedami Vakarų, nori atgabenti „Maidaną“ į Tbilisio gatves. „Valdžia vaizduoja Maidaną tik iš Janukovyčiaus perspektyvos. Visa tai jie pateikia lyg kažkokį grėsmingą, bauginantį reiškinį.“

Minėdami mėnesį protestų, žmonės stojo į gyvą grandinę ir bandė blokuoti eismą. Tačiau tai padaryti trukdė gausios policijos pajėgos. ©Denis Vėjas
Minėdami mėnesį protestų, žmonės stojo į gyvą grandinę ir bandė blokuoti eismą. Tačiau tai padaryti trukdė gausios policijos pajėgos. ©Denis Vėjas

Pasakodamas apie Kremliaus propagandą Giorgis grįžta į gilią praeitį: „Jau septyniasdešimt metų jie bando pripiršti mums savo identitetą. Sovietų Sąjungos laikais pradėjo konstruoti Sakartvelo įvaizdį, kad kartvelai yra svetingi, nuolat dainuojantys, šokantys, vaišinantys vynu ir pernelyg draugiški. Formuodami šį stereotipą jie pristatė kartvelus kaip tarnus – žmones, kurie su šypsena priims svečius, padainuos, apkabins ir pavaišins. Tačiau pažvelgę į tikrąją šalies istoriją matome, kad didžioji jos dalis yra kova už mažos šalies nepriklausomybę. Net ir per sovietų okupaciją buvo daugybė sukilimų. Po okupacijos kas kelerius metus kildavo naujas maištas. Pavyzdžiui, vos po trejų metų nuo sovietų okupacijos įvyko didžiulis sukilimas. Žinoma, sovietai visada laimėdavo, nes turėjo didžiulę galią, tačiau pasipriešinimo dvasia niekada nemirė. Mūsų kova visada buvo pasipriešinimas Rusijai.“

Giorgis Gagošidzė. ©Denis Vėjas
Giorgis Gagošidzė. ©Denis Vėjas

Tai, ką kartvelai išgyvena dabar, nėra tik politinė krizė dėl suklastotų rinkimų. „Žmonės tikėjo, kad Rusijos įtakos galima atsikratyti rinkimų keliu – žinoma, tai buvo visiška nesąmonė. Niekada tuo netikėjau.“ Giorgis sako, kad toks tikėjimas panardino visuomenę į gilų nihilizmą, ir dėl to mažiau žmonių dalyvavo protestuose po šiųmečių rinkimų.

„Jei negali pakeisti valdžios legaliu, konstituciniu būdu – privalai sukilti“ – Giorgis Gagošidzė

Tačiau po mėnesio valdžia pranešė apie laikiną integracijos į Europos Sąjungą sustabdymą. Šis sprendimas priminė Ukrainos situaciją 2013 metais: „Europa ir NATO sako: „Mūsų durys atviros“, o tie niekšai [Sakartvelo valdžioje] nė žingsnio nežengia.“ Tai supykdė žmones ir lapkričio 28-ąją jie masiškai išėjo į gatves.

„Jei negali pakeisti valdžios legaliu, konstituciniu būdu – privalai sukilti. Tai yra kiekvieno žmogaus teisė, ir tai parašyta mūsų Konstitucijoje.“

Protestuotojai atlieka tradicinį kartvelų šokį chorumį Rustavelio prospekte. ©Denis Vėjas
Protestuotojai atlieka tradicinį kartvelų šokį chorumį Rustavelio prospekte. ©Denis Vėjas

Netrukus įvyko pirmieji žiaurūs susirėmimai. Giorgis dalyvavo ne vienoje demonstracijoje, kai valdžia naudojo ašarines dujas ir vandens patrankas, „tačiau šįkart viskas buvo daug aršiau“.

Vien per pirmas dienas pareigūnai sulaikė kelis šimtus taikiai protestavusių žmonių, dauguma jų pranešė apie policijos smurtą ir patyčias sulaikymo metu. Iš pareigų atsistatydinęs ir šalį palikęs Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Iraklis Šaišmelašvilis gruodžio pabaigoje žiniasklaidai teigė, kad policininkai įsakymą veikiausiai gaudavo tiesiogiai iš Bidzinos Ivanišvilio. Atsistatydinęs pareigūnas taip pat tikino, kad viena grupė policininkų – vilkintys džinsus, sportbačius ir striukes su užrašu „policija“ – nepriklauso Specialiųjų pajėgų departamentui ir neaišku, iš kur atvyko. Šaišmelašvilio teigimu, valdžia suteikia saugumo garantijas protestų malšintojams ir niekada jų nenubaus.

„Tiek patruliuojanti, tiek kriminalinė policija dėvi kaukes. Kodėl policijai, kuri saugo valstybę, reikia kaukių? Kad jų nebūtų galima identifikuoti ir jie galėtų laisviau veikti prireikus vykdyti specialius įsakymus“, – „Pirveli TV“ sakė Šaišmelašvilis.

Protestuotoja priešais policijos sieną prie parlamento. ©Denis Vėjas
Protestuotoja priešais policijos sieną prie parlamento. ©Denis Vėjas

★ ★ ★

Gruodžio 28-osios vakaras. Falafelinės-baro chebra organizuoja eiseną prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. Tą dieną Tbilisyje demonstracijos keitė viena kitą, o policija tarsi šešėlis slinko iš paskos. Policininkai nedemonstravo akivaizdžios jėgos: nesuiminėjo protestuotojų ir nesmurtavo. Tiesiog tūnojo tarnybiniuose automobiliuose ir specialiųjų pajėgų furgonuose – tuose pačiuose, į kuriuos anksčiau „pakuodavo“ areštuotus žmones. Iš ten jie įdėmiai stebėjo minią – akimis, telefonais, vaizdo kameromis – lyg bandydami atsirinkti, kuris protestuotojas galėtų būti kitas taikinys, vis pagrasindami, kad visi bus identifikuoti.

Demonstracijos prieš policijos brutalumą idėja jiems akivaizdžiai nepatiko: vos po penkiolikos eitynių minučių protestuotojai atsidūrė pareigūnų apsuptyje. Jie bandė stabdyti sakydami, jog susirinko per mažai žmonių, kad būtų galima blokuoti eismą. Prieš kelias savaites priimtas įstatymas suteikė jiems teisę nutraukti bet kokį protestą, jei šis tariamai „trikdo eismą“ ir nėra pakankamai masiškas. Tačiau minia tuoj pat susiglaudė tarsi kumštis, aiškiai parodydama, kad neketina atsitraukti ir nepaliks nė vieno protestuotojo vienišo.

Prie minios prišokę policininkai pradėjo raginti atlaisvinti gatvę. Abiejų pusių veido išraiškos pokalbio metu keitėsi: policijos ryžtas pamažu blėso, o protestuotojų adrenalinas augo. Po penkių minučių įtempto pokalbio pareigūnai ėmė trauktis, per petį šūkaudami, kad viską nufilmavo ir visi dalyviai bus atpažinti.

Netikėtai pasirodė keli specialiųjų tarnybų furgonai – lėtai, lyg neišvengiamas scenarijaus tęsinys. Jie sekė dalyvius likusią demonstracijos dalį, keletą kartų bandė sujaukti eiseną, bet vis atsitraukdavo burbėdami tas pačias bausmės pranašystes. Minia atkakliai judėjo toliau, palaikydama save būgnų ritmais, lozungais ir švilpukais.

Demonstracija prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas
Demonstracija prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas
Iš viso nuo protestų pradžios sulaikyta daugiau nei 500 žmonių, dauguma jų praneša apie sulaikymo metu iš policijos pareigūnų patirtą smurtą ir patyčias. ©Denis Vėjas
Iš viso nuo protestų pradžios sulaikyta daugiau nei 500 žmonių, dauguma jų praneša apie sulaikymo metu iš policijos pareigūnų patirtą smurtą ir patyčias. ©Denis Vėjas

Visos demonstracijos metu priekyje buvo ir viską fiksavo „Mautskebeli“ žurnalistė Any Giorgadzė. Daugelis jos užfiksuotų vaizdų iškart atsidūrė instagrame, feisbuke, tviteryje (dabar – X). „Mautskebeli“ daug dėmesio skiria socialiniams tinklams – tą patį daro ir kitos mažos nepriklausomos žiniasklaidos platformos, tokios kaip „Publika“, „OC Media“, „Civil Georgia“, „Batumelebi“, „Netgazeti“, „Aprili.media“.

Pirmosiomis protestų dienomis atrodė, kad įvykius Rustavelyje galima stebėti tiesiogiai, vien sekant juos tviteryje ir instagrame. Vietos žiniasklaidos kanalai vieną po kito iš įvairių kampų kėlė vaizdo įrašus, kuriuose buvo užfiksuota ne tik gatvėje stovinčių žmonių vienybė, bet ir policijos smurtas, protestuotojų vaikymas ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis bei areštai. Galėjai pamatyti, kaip ir kelintą valandą paryčiais baigiasi protestas. Kitą vakarą – vėl tiesioginė transliacija.

„Mautskebeli“ žurnalistė Any Giorgadzė dokumentuoja demonstraciją prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas
„Mautskebeli“ žurnalistė Any Giorgadzė dokumentuoja demonstraciją prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas

Any sako, kad tokios internetinės žiniasklaidos priemonės atsirado iš poreikio, augant nepasitikėjimui tradicine žiniasklaida, kurią kontroliuoja politinės partijos – valdančiųjų arba opozicijos. Abi pusės ne tik kritikuoja viena kitą, bet ir marginalizuoja ar provokuoja kitos pusės rėmėjus.

Štai vienas pavyzdys – spalio 23-iąją, likus trims dienoms iki parlamento rinkimų, į sostinę valdantieji autobusais suvežė tūkstančius žmonių dalyvauti savo baigiamajame rinkiminiame mitinge. Daugelis jų atvažiavo per pietus ir laiką iki vakaro leido blaškydamiesi po Tbilisio centrą – sėdėjo parkuose ar autobusuose, vaikštinėjo gatvėmis. Tuo metu instagramo sraute stebėjome žiniasklaidos, daugiausia opozicijos, keliamus vaizdo įrašus ir nuotraukas – jie gana aršiai lindo prie atvykusių žmonių klausinėdami, ko jie čia atvyko ir kiek jiems sumokėjo. Dauguma atvykusiųjų buvo nepatenkinti tokiais klausimais ir į juos neatsakinėjo. Neatrodė, kad tokia provokacija galima ką nors pasiekti, nebent įžeisti ir supriešinti. Kad tai neetiškas elgesys, sutiko ir Any.

„Etiškai žiūrint, jie (tiek opozicijos, tiek pozicijos žiniasklaida – aut. past.) dažniausiai elgiasi panašiai. Tačiau nenoriu jų visiškai sugretinti. Nes tai, ką daro „Imedi TV“ (provyriausybinis kanalas – aut. past.), manau, yra netgi blogiau nei žmonių mušimas gatvėse. Jie išprovokuoja šią agresiją, skleisdami netikras naujienas ir rodydami visiškai kitokią realybę. Akivaizdu, kad „Formula TV“ (opozicinis kanalas – aut. past.) šiuo atveju yra auka, nes daug žurnalistų buvo sumušti, daugeliui tapo pavojinga dirbti.“

Bent keli opozicijos kanalų žurnalistai nukentėjo fiziškai. Vienas žiauriausių išpuolių buvo užfiksuotas vaizdo įraše: 6–7 tituškos – nuo galvos iki kojų užsimaskavę vyrai – spardo ant žemės gulintį „Pirveli TV“ operatorių Giorgį Šetsirulį. Netoliese buvusi policija į išpuolį nereaguoja.

Šiuose protestuose taikiniu tapo visi, ne tik opozicijos kanalų žurnalistai. Per metus užfiksuota beveik 200 smurto atvejų – užpuolimų, sumušimų, neteisėtų sulaikymų, baudų, tyčinio įrangos sugadinimo, trukdymo dirbti, grasinimų bei įžeidinėjimų. Absoliuti dauguma, 80 procentų, šių atvejų įvyko per pastaruosius kelis mėnesius.

Žurnalistai proteste prie parlamento. Per metus Sakartvele užfiksuota beveik 200 smurto prieš žurnalistus atvejų, 80 proc. jų įvyko per pastaruosius kelis mėnesius. ©Denis Vėjas
Žurnalistai proteste prie parlamento. Per metus Sakartvele užfiksuota beveik 200 smurto prieš žurnalistus atvejų, 80 proc. jų įvyko per pastaruosius kelis mėnesius. ©Denis Vėjas

„Mautskebeli“, kur dirba Any, prisistato kaip kairiųjų platforma, kuri nušviečia socialines problemas ir visada stovi žmonių, kovojančių prieš neteisybę, pusėje.

Sakartvelo visuomenė taip dažnai vadinama susiskaldžiusia, kad šis žodis skamba kaip alternatyvus šalies pavadinimas. Tačiau, pasak Any, būtent kova prieš socialinę nelygybę dažnai suvienija žmones.

Kaip solidarumo pavyzdį ji pateikia ilgiau nei dvejus metus trukusį protestą prieš hidroelektrinės užtvankos statybas vakariniame Samegrelo regione. Vietiniai baiminosi, kad Turkijos bendrovės projektas sukels ekologinę katastrofą. „Mautskebeli“ žurnalistai nuvyko į šį regioną ir nušvietė įvykius. Any teigimu, tarp protestuotojų buvo ir Saakašvilio partijos, ir „Kartveliškos svajonės“ šalininkų. Vienas didžiausių protestų regione persikėlė į Tbilisio gatves. Tai buvo neįprasta, ir gyventojų pasipriešinimas privertė Turkijos bendrovę pasitraukti. (Visgi vėliau „Kartveliška svajonė“ atnaujino projektą. Ši partija dažnai taiko atsitraukimo strategiją, tą patį padarė ir su „užsienio agentų“ įstatymu – 2023 metais po protestų jį atšaukė, tačiau po metų priėmė.)

Statyboms pasipriešinusį judėjimą „Save Rioni Valley“ partija „Kartveliška svajonė“ marginalizuoja, tačiau retorika keičiasi – prieš trejus metus judėjimas buvo vadinamas prorusišku, o dabar sakoma, kad protestuotojus kursto Vakarai. Tačiau, pasak Any, judėjimą marginalizavo ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos žiniasklaida, nes, kai kalbama apie ekonominę politiką, abi pusės iš esmės dirba išvien: „Tai juos vienija. Ir tada žmonės pradeda ieškoti kažko kito, trečio, kas kitaip analizuotų situaciją ir būtų objektyvūs.“ Tai, pasak Any, padeda jų platformai pelnyti ir „Kartveliškos svajonės“ palaikytojų pasitikėjimą.

Žurnalistė Any Giorgadzė „Mautskebeli“ studijoje. ©Denis Vėjas
Žurnalistė Any Giorgadzė „Mautskebeli“ studijoje. ©Denis Vėjas

Nėra tikslių duomenų apie tai, kiek žmonių palaiko „Kartvelišką svajonę“ ar kitas partijas. Opozicinio kanalo „Formula TV“ užsakytos balsavusiųjų apklausos (angl. exit polls) rodo, kad spalį už valdančiuosius balsavo 41 proc. rinkėjų. Oficialūs rezultatai, su kuriais nesutinka protestuotojai, skelbia, kad „Kartveliška svajonė“ gavo 53 proc. balsų.

Antra populiariausia partija išlieka Saakašvilio įkurtas „Vieningas nacionalinis judėjimas“. Apklausos rodo, kad šią partiją palaiko 12–17 proc. gyventojų. Dabartiniuose protestuose matyti partijos šalininkų, laikančių vėliavas su užrašais „free Saakashvili“ arba buvusio prezidento nuotraukas.

Pastaruosius ketverius metus Saakašvilis leidžia kalėjime arba, pablogėjus sveikatai, ligoninėse. 2018 metais Tbilisio teismas už akių nuteisė buvusį prezidentą už piktnaudžiavimą valdžia ir bendrininkavimą vykdant nusikalstamą veiką, skirdamas jam šešerių metų laisvės atėmimą. Bausmę Saakašvilis pradėjo atlikti 2021-ųjų spalį, kai po septynerių metų savanoriškos tremties Ukrainoje grįžo į Sakartvelą ir buvo suimtas. Buvęs prezidentas ir jo šalininkai kaltinimus vadina politiškai motyvuotais.

Saakašvilis nebevadovauja „Vieningam nacionaliniam judėjimui“, tačiau yra partijos garbės pirmininkas. Iš kalėjimo jis ne kartą ragino žmones protestuoti.

„Daug žmonių nukentėjo nuo ankstesnio režimo, buvo kankinami ir šie siaubingi prisiminimai mus vis dar traumuoja“ – Any Giorgadzė

Tačiau daugybė žmonių, kurie dalyvauja protestuose, pašiurpsta nuo minties apie buvusį Saakašvilio režimą. Jie prisimena prie Saakašvilio vykusius žiaurumus, kaip kalėjimų prižiūrėtojai kankino ir prievartavo kalinius. „Miša Saakašvilis sukūrė labai stiprią ir efektyviai veikiančią, bet siaubingą policijos sistemą. Jis taip pat sukūrė teisingumo sistemą, kurią kontroliuoja tas, kuris yra valdžioje“, – sako Any. Tiek buvusi, tiek ši valdžia teismus išnaudoja savo politiniams tikslams.

„Kartveliškai svajonei“ 12 metų išlaikyti valdžią, pasak Any, padėjo ir opozicija – tiksliau, faktas, kad ji yra tokia, kokia yra. Valdančioji partija gąsdina savo rėmėjus sakydama, kad, jei nebalsuosite už juos, į valdžią grįš Saakašvilio „Vieningas nacionalinis judėjimas“. „Šis mitas nėra visiškai nepagrįstas, ir tai veikia. Daug žmonių nukentėjo nuo ankstesnio režimo, buvo kankinami ir šie siaubingi prisiminimai mus vis dar traumuoja.“

Any sako, kad šįkart jie kovoja prieš abu režimus, platesne prasme – prieš autoritarizmą apskritai. Savo darbe ji stengiasi nevadinti „Kartveliškos svajonės“ rusišku režimu, o akcentuoti, kad tai – autoritarinis režimas: „Mes jiems parodome, kad dabar gatvėje muša tas pats vaikinas, kuris tą darė ir anksčiau, nors kartu atsikratėme ankstesnio režimo.“ Any nuomone, tai yra būdas pasiekti žmones, kurie balsuoja už „Kartvelišką svajonę“.

©Denis Vėjas
©Denis Vėjas

2012 metais Bidzinos Ivanišvilio partija vedė tūkstantinius protestus prieš Saakašvilio vyriausybę. Tuomet žmonės, dar turėję vilties dėl politikų, „įsileido partiją į protestą“. Dabar, nors opozicijos lyderiai stovi minioje, jie nėra pagrindiniai šių protestų veidai, nepaisant to, kad „Kartveliška svajonė“ bando teigti kitaip.

„Ar būtų geriau, jei dalyvautų palaikymą turinti partija arba partijos? Manau, kad taip. Toks procesas būtų kryptingesnis, stipresnis ir, tikėtina, greičiau baigtųsi, nes turėtume aiškius politinius reikalavimus. Visgi, turint omenyje esamas partijas, geriau, kad jos lieka šio proceso paribiuose.“

Be Saakašvilio partijos, rinkimuose dalyvavo ir kitos opozicinės jėgos. Dalis politikų, kurie dabar priklauso šioms partijoms, anksčiau priklausė arba „Kartveliškai svajonei“, arba „Vieningam nacionaliniam judėjimui“. Pavyzdžiui, kelių partijų koaliciją „Koalicija pokyčiams“ sudaro daugiausia buvę Sakaašvilio partijos nariai. Partiją „Gacharia“ įkūrė „Kartveliškos svajonės“ paskirtas buvęs ministras pirmininkas Giorgis Gacharija.

Nors ideologiškai šios partijos nelabai skiriasi, pirmą kartą spalį vykusiuose rinkimuose kartvelai visgi turėjo platesnį pasirinkimą nei tik tarp Saakašvilio ir Ivanišvilio partijų. Any teigimu, tai suteikė vilties, kad galima ištrūkti iš uždaro dviejų partijų rato. Jos nuomone, žmonių svajonė – turėti daugiapartinį parlamentą, kuriame „kiekviena net ir nemėgstama partija turėtų savo dalį“ ir būtų užtikrintas reformų įgyvendinimas. Tai užkirstų kelią autoritarizmui.

Any žodžiais, šiuose protestuose formuojasi alternatyva: „Mes vis dar bandome suprasti, kur tai nuves.“ Ir Sakartvelo dabar išgyvenama krizė, pasak Any, kurią dabar išgyvena Sakartvelas, yra draugė šiame procese.

Protestuotojas daužo įėjimą į parlamentą blokuojančią barikadą. ©Denis Vėjas
Protestuotojas daužo įėjimą į parlamentą blokuojančią barikadą. ©Denis Vėjas
Reklama

★ ★ ★

Dar vienas vakarinis gruodžio protestas Rustavelio prospekte, nukabinėtame kalėdinėmis švieselėmis. Žibančios, butaforinės dekoracijos turėtų kelti Tbilisio gyventojų nuotaiką šiuo laikotarpiu, bet nepanašu, kad kas nors iš susirinkusiųjų jaučia šventinę dvasią.

Keli protestuotojai apsirengę Kalėdų Senelio kostiumais, tačiau jie nėra šventės simbolis. Po raudonomis kepurėmis ir baltomis barzdomis slepiasi veidai, siekiantys likti anonimiški ir pasislėpti nuo viską stebinčių vaizdo kamerų. Tai gudri taktika, apeinanti neseniai priimtą įstatymą, draudžiantį dėvėti kaukes viešuose susibūrimuose.

Dar prieš porą savaičių, lapkričio paskutinėmis dienomis, šioje vietoje tvyrojo rūgštus, gerklę graužiantis ašarinių dujų kvapas. Jis iki šiol įsismelkęs į pastatų sienas ir žmonių atmintį. Šiose gatvėse liejosi kraujas, sumišęs su cheminiais skysčiais iš vandens patrankų. Medicinos darbuotojams taip ir nepavyko išsireikalauti atsakymo iš valdžios, kokius chemikalus jie maišo į patrankų vandenį. Medikai nežino, kaip gydyti nukentėjusius žmones, nors cheminės medžiagos gali sukelti ilgalaikių pasekmių sveikatai.

Rustavelio pastatų sienos iškalbingesnės už bejausmes dekoracijas. Čia kiekvienas grafitis ir užrašas tarsi manifestas: „Laisvė Sakartvelui“, „Laisvė Ukrainai“, „Rusija – okupantė“, „Putin – chuilo“, „Revoliucija yra čia“. Šūkiai raudonais ir juodais dažais, vitrinos, įskilusios nuo guminių kulkų, o gal nuo akmenų, mestų į policijos pajėgas. Užrašai neapsiriboja tik Rustavelio prospektu – jie dengia pastatus, požemines perėjas, tiltus, stulpus, autobusų stoteles visame mieste. Tbilisio sienos kalba, o valdžia bando parodyti, kad nieko reikšmingo nevyksta. Per du mėnesius jie taip ir nepradėjo dialogo su protestuotojais.

Sakartvele neseniai priimtas įstatymas, draudžiantis dėvėti kaukes viešuose susibūrimuose. Protestuotojai ieško gudrių būdų išlikti anonimiški ir pasislėpti nuo viską stebinčių vaizdo kamerų. ©Denis Vėjas
Sakartvele neseniai priimtas įstatymas, draudžiantis dėvėti kaukes viešuose susibūrimuose. Protestuotojai ieško gudrių būdų išlikti anonimiški ir pasislėpti nuo viską stebinčių vaizdo kamerų. ©Denis Vėjas
Policininkai stovi prie vandens patrankų. ©Denis Vėjas
Policininkai stovi prie vandens patrankų. ©Denis Vėjas
Politinės žinutės ant Tbilisio sienų. ©Denis Vėjas
Politinės žinutės ant Tbilisio sienų. ©Denis Vėjas

Prieiname Šotos Rustavelio teatro ir kino universitetą. Pastato fojė jau mėnesį užsibarikadavę studentai reikalauja paleisti sulaikytus protestuotojus, įskaitant policijos nuovadoje sumuštus studentus, ir naujų rinkimų.

Kone kiekvieną vakarą prie universiteto sukinėjasi ir Giga Bekauris, profsąjungos „Gildija“, vienijančios kultūros atstovus, pirmininkas. Koordinuoti pastatą užėmusių studentų veiksmus – tik viena iš daugelio jo veiklų.

Studentai užsibarikadavo Šotos Rustavelio teatro ir kino universiteto pastate. ©Denis Vėjas
Studentai užsibarikadavo Šotos Rustavelio teatro ir kino universiteto pastate. ©Denis Vėjas
Studentai kabina banerius ant universiteto pastato. Juose – reikalavimai surengti naujus rinkimus, paleisti nukentėjusius nuo režimo, taip pat solidarumas su anksčiau streikavusiais kalnakasiais. ©Denis Vėjas
Studentai kabina banerius ant universiteto pastato. Juose – reikalavimai surengti naujus rinkimus, paleisti nukentėjusius nuo režimo, taip pat solidarumas su anksčiau streikavusiais kalnakasiais. ©Denis Vėjas

Gruodžio pradžioje, kai demonstracijos dar nebuvo tapusios kasdieniu reiškiniu, Giga dalyvavo kultūros sektoriaus darbuotojų surengtoje eisenoje. Grupė kultūrininkų žygiavo nuo Teisingumo rūmų iki policijos būstinių. Giga į megafoną šaukė: „Policija visur!“, o kiti eisenos dalyviai atsakydavo: „Teisingumas niekur!“ Šis šūkis netrukus tapo vienu pagrindinių, kasdien skanduojamų tūkstantinės minios. Kol žygiavome, aktorius Giorgis Macharadzė papasakojo, kaip jį pakeliui į protestą sumušė tituškos. Kitas aktorius, Iva Kimeridzė, kalbėjo apie aktorių streiką.

Pirmą kartą šalyje vykstantį aktorių streiką padėjo suorganizuoti Gigos vadovaujama profsąjunga. Jis pasakoja, kad svarstė, ko gali imtis profsąjungos, vienijančios skirtingų politinių partijų šalininkus, ir nusprendė, kad pagrindinė streiko idėja bus susijusi ne su rinkimais, bet su protestuojančių žmonių saugumu – nukreipta prieš policijos brutalumą ir represijas. „Bandėme rasti narius ir darbuotojus vienijantį tašką. Nežinau, ar tikrai pavyko, bet streikas tęsiasi. Šiuo metu streikuoja apie 200 žmonių. Tai nedaug, tačiau visi teatrai uždaryti, taigi to užtenka.“

Sakartvele streikai niekada nebuvo populiari rezistencijos forma – streikai, kaip ir profsąjungos, buvo laikomi naudos neduodančiu sovietiniu palikimu. Organizavimą apsunkina ir tai, kad pagal darbo teisę streikas siejamas su darbuotojo ir darbdavio ginču. Kitaip tariant, visuotinis ar solidarumo streikas yra nelegalus. Giga su bendraminčiais ieško būdų, kaip apeiti šias kliūtis: „Kol kas laikome šį streiką manifestu ir naudojamės įvairiomis galimybėmis, tokiomis kaip apmokamos atostogos ir nedarbingumas dėl sveikatos.“ Streikuojantiems taip pat įsteigtas paramos fondas.

Giga Bekauris, profsąjungos „Gildija“, vienijančios kultūros atstovus, pirmininkas sako kalbą prie nacionalinio transliuotojo pastato. ©Denis Vėjas
Giga Bekauris, profsąjungos „Gildija“, vienijančios kultūros atstovus, pirmininkas sako kalbą prie nacionalinio transliuotojo pastato. ©Denis Vėjas

Pasak Gigos, vien streikuoti neužtenka. Tuo pat metu būtina kalbėti apie grobuonišką ir ydingą paskolų sistemą, nes streikuojantiems žmonėms per sunku tuo pačiu metu mokėti paskolas. Tai didelė šalies problema. Kiek daugiau nei pusė suaugusiųjų yra skolingi komerciniams bankams – tai vienas didžiausių rodiklių pasaulyje. Kartvelai taip pat skolinasi iš kreditus teikiančių įmonių ar privačių skolintojų. Paskolos dažnai imamos pragyvenimui, komunaliniams mokesčiams sumokėti, sveikatos paslaugoms įsigyti, tačiau galiausiai žmonės įstringa įsiskolinimo spąstuose.

Todėl Giga su bendraminčiais organizuoja demonstracijas, kad atkreiptų bankų dėmesį į šią situaciją. Dieną, kai kalbėjomės, du didžiausi šalies bankai – TBC ir „Bank of Georgia“ – paskelbė, kad, „atsižvelgdami į įvykius šalyje“, įsteigia bendrą 5 mln. larių (1,8 mln. JAV dolerių) fondą, skirtą padėti per protestus nukentėjusiems piliečiams bei mažosioms ir vidutinėms įmonėms.

„Neturiu daug optimizmo, bet darome, ką galime, ir matysim, kas iš to išeis“, – sako Giga, pridurdamas, kad vien tai, jog streikas vyksta, yra didelis pasiekimas.

Giga Bekauris su draugu Giorgiu Muchadze (Mucha) ginčijasi su policija demonstracijoje prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas
Giga Bekauris su draugu Giorgiu Muchadze (Mucha) ginčijasi su policija demonstracijoje prieš policijos smurtą ir autoritarizmą. ©Denis Vėjas

Su Giga kalbamės gruodžio viduryje, prasidedant ketvirtai protesto savaitei. Jis sako, kad demonstracijos išsikvepia, o krizė, su kuria susiduria šalis, yra ilgalaikė, todėl reikia galvoti apie kitus pasipriešinimo būdus. Streikas – vienas jų. Mąstymas apie ilgalaikį pasipriešinimą gali padėti įveikti augančią frustraciją. Pasak Gigos, daugeliui kartvelų sunku suvokti, kaip galima nereaguoti emocingai į smurtą gatvėse ir sėdėti diskutuojant apie taktikas, strategiją ar organizuoti streiką. Jo žodžiais, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl kartvelai dabar yra ten, kur yra.

„Reikia pasirūpinti savimi ir kitais, kad nebūtume suimti ir marginalizuojami. Turime galvoti apie viską. Kartais reikia tiesiog palaukti, bet, deja, Sakartvelo visuomenė nenori suprasti, kad kai kuriais atvejais reikia nieko nedaryti, ir tai yra viskas, ko tuo metu labiausiai reikia.“

Profsąjungos „Gildija“ pirmininkas Giga Bekauris. ©Denis Vėjas
Profsąjungos „Gildija“ pirmininkas Giga Bekauris. ©Denis Vėjas

Sausio 15-ąją pirmą kartą šalies istorijoje įvyko visuotinis streikas. Šimtai įmonių ir įstaigų trims valandoms sustabdė darbą. Restoranų, parduotuvių, universitetų, biurų ir bankų darbuotojai išėjo į gatves, reikalaudami paleisti visus įkalintus žmones ir surengti naujus rinkimus.

Giga norėtų, kad dabar vykstantys protestai taptų „didžiuliu Sakartvelo visuomenės protestu“, neapsiribojančiu tik Tbilisiu, didžiaisiais miestais ar viduriniąja klase. Jis norėtų, kad ši kova gatvėse apimtų daugiau temų ir idėjų, taptų gilesnė ir atlieptų tai, kas rūpi darbininkams bei periferijoje gyvenantiems žmonėms.

„Lyderis galėtų būti idėja“ – Giga Bekauris

Dabar, Gigos teigimu, darbininkų problemos niekam nerūpi. Jis kalba ne tik apie valdžią, bet ir opoziciją bei didžiąsias NVO. Nepaisant tam tikrų pokyčių, darbo teisė šalyje kelia susirūpinimą. Viršvalandžiai reglamentuojami silpnai, socialinė apsauga minimali, o profsąjungos negali veiksmingai derėtis dėl sisteminių pokyčių.

Kalnakasiai, metro darbuotojai, gydytojai ir kitos grupės pastaraisiais metais rengė streikus ir protestus, reikalaudami geresnių darbo sąlygų.

„Jeigu įtrauksime šiuos žmones ir jų problemas, turėsime tikrą lyderį. Jeigu šis protestas bus pristatytas kaip liberalcentristinis, spontaniškas, reakcinis judėjimas, jis greitai baigsis. Nes „Kartveliška svajonė“ jau žino, kaip susitvarkyti su tokiais protestais. Tačiau jie nežino, kaip tvarkytis su, pavyzdžiui, aplinkosauginiais protestais.“

Jo nuomone, dabartiniams protestams labiau nei lyderio vaidmenį atliekančio žmogaus trūksta aiškaus supratimo, už ką jie kovoja. „Lyderis galėtų būti idėja.“ Kitaip tariant, Giga nori atrasti tikrąjį pokytį, kurio siekia Sakartvelo visuomenė.

Kontrastai Tbilisyje. ©Denis Vėjas
Kontrastai Tbilisyje. ©Denis Vėjas

★ ★ ★

Dar viena protesto naktis užsibaigė pažįstamų bute. Kojose jautėsi nuovargis, o ausyse vis dar aidėjo demonstracijų kakofonija. Prisėdome prie bendro stalo prarūkytoje virtuvėje ir kaipmat buvome prikaustyti prie, atrodo, neseniai pradėto pokalbio.

– Like it or not, but psychoanalytically speaking, Russia is like a father figure for Georgia – a toxic and abusive parent that we have to kill in order to grow up. That's the only way for us to grow up – by killing the father. And then, as Freud said, we'll have to fuck our mother. And only then can we mature.
– But who is the mother, then?
– The mother is our land. We have already fucked it up, with the help of the father, of course.

Šiame pokalbyje netrūko alkoholio – jo lengva migla tvyrojo aplink ir atsispindėjo balsuose. Tačiau Sakartvelo kovos sugretinimas su Edipo kompleksu, pasitelkiant šiurkščią, juodo humoro pripildytą kalbą, puikiai atspindėjo kartvelų jaučiamą gilų nusivylimą ir pyktį. „Atsikratyk skriaudėjo ir atsiimk savo žemę“ – būtent tokia potekstė girdėjosi tarp eilučių.

Kino prodiuseris ir psichoanalitikas Giorgis Muchadzė (Mucha). ©Denis Vėjas
Kino prodiuseris ir psichoanalitikas Giorgis Muchadzė (Mucha). ©Denis Vėjas

Šie žodžiai priklausė Giorgiui Muchadzei, pravarde Mucha – kino režisieriui, scenaristui, prodiuseriui, „Terra Incognita Films“ kino studijos įkūrėjui ir psichoanalitikui. Jis yra kritikų pripažintos, keturis apdovanojimus gavusios LGBTQ+ dramos „And Then We Danced“, kurios premjera įvyko 2019 m. Kanų festivalyje, kūrybinis konsultantas.

Susitikome su juo kitą dieną, kad pratęstume pokalbį dienos šviesoje. Kaip jis pats pabrėžė, jo žodžių nereikia priimti kaip tikslių faktų arba ekspertinės situacijos analizės, o veikiau kaip laisvą kūrybinės minties skrydį su psichoanalitinėmis interpretacijomis.

Giorgis Muchadzė. ©Denis Vėjas
Giorgis Muchadzė. ©Denis Vėjas

Mucha gimė ir užaugo Tbilisyje kaip „paprastas vaikas žiauriais laikais po pilietinio karo“. Jo tėvas buvo aktyvus to karo dalyvis.

1991–1993 metais vykęs pilietinis karas žymi vieną kruviniausių laikotarpių šalies istorijoje. Centrinėse Tbilisio gatvėse, ten, kur dabar vyksta protestai, važinėjo tankai, haubicos ir lakstė apsiginklavę žmonės. Vienoje pusėje – prieš kelis mėnesius išrinkto prezidento Zviado Gamsachurdijos šalininkai, kitoje – norintieji jį nuversti, Karinė taryba. Pastarieji galiausiai pasiekė savo – į valdžią grįžo paskutinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė. Tas pats, kuris bus nuverstas po dešimtmečio per Rožių revoliuciją.

Tas pats kruvinas dešimto dešimtmečio laikotarpis apima smurtingus konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos. Šie konfliktai nėra išspręsti iki šiol ir vis įsiplieskia. Juos dar labiau aštrina Rusija. Kartvelai kaip vieną žiauriausių dienų šalies istorijoje prisimena ir 1989-ųjų balandžio 9-ąją, kai sovietų armija, pasitelkusi tankus ir nuodingas dujas, Tbilisyje išvaikė tūkstantinę taikią demonstraciją už šalies nepriklausomybę.

Protestuotojai laiko pirmojo nepriklausomo Sakartvelo prezidento Zviado Gamsachurdijos ir disidento Merabo Kostavos nuotrauką. ©Denis Vėjas
Protestuotojai laiko pirmojo nepriklausomo Sakartvelo prezidento Zviado Gamsachurdijos ir disidento Merabo Kostavos nuotrauką. ©Denis Vėjas

„Pradedu savo istoriją būtent nuo karo, nes demonstracijos mūsų visuomenėje yra labai jautri tema, paliečianti kolektyvinę traumą iš laiko po 1990-ųjų, kai protestai išsprogo pilietiniu karu. Tai vyko prie to paties parlamento pastato, ir net dabar, kai dalyvauju eisenose ir artėju prie tos vietos, jaučiu labai dvejopus jausmus. Ši vieta tarsi prakeikta, apipinta tamsiąja mitologija. Man atrodo, kad demonstracijos vyksta todėl, kad žmonės pasąmoningai negali ten išbūti – jie nori žygiuoti iš ten. Vis pasigirsta kalbų apie protestų vietos pakeitimą, ir man tai kažką reiškia.“

Mucha sako, kad jaunajai kartvelų kartai istorija paliko kaltės jausmą – jų tėvai pasiaukojo dėl naujojo Sakartvelo, ir dabar jie tarsi jaučia, kad irgi turi paaukoti kažką dėl savo šalies. „Tai mus vis dar veikia ir atveria žaizdą, kuri niekada nebuvo iki galo užgijusi. Nuo to laiko ji vis atsiveria iš naujo.“

Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisenoje protestuotojai neša policijos sumuštų žmonių nuotraukas. ©Denis Vėjas
Reiverių ir naktinių klubų bendruomenės eisenoje protestuotojai neša policijos sumuštų žmonių nuotraukas. ©Denis Vėjas

Tiek protestuotojai, tiek „Kartveliškos svajonės“ rėmėjai vis kartoja, kad Sakartvelas per amžius buvo maža, priešų apsupta šalis, nuolat turinti kovoti už savo išlikimą. Ir dabar, panašu, jie sutinka, kad jų bendras priešas yra Rusija. „Kartveliškos svajonės“ šalininkai Rusiją laiko okupante ir sako nenorintys grįžti į Sovietų Sąjungą, tačiau jie nemano, kad dabartiniai valdantieji yra prorusiški. Kolektyvinė trauma, apie kurią kalba Mucha, paveikė didžiąją dalį visuomenės. Vieni randa jėgų tęsti tėvų pradėtą kovą, o kiti gyvena baimėje, kad istorija gali pasikartoti. „Kartveliška svajonė“ tą puikiai supranta – teigia, kad tik valdant jiems buvo taikūs laikai, o prie kitų valdžių – karas.

„Kartveliškos svajonės“ rėmėjams ir Vakarai atrodo grėsmingi, jie dažnai atkartoja Kremliaus propagandos žodžius: „Ten vyras su vyru tuokiasi“, „Vakarai degraduoja“ ir panašiai.

Per amžius su priešais kovojantiems kartvelams padėjo tikėjimas ir krikščioniškos vertybės. Ir tai formavo jų tapatybę. Rusija tai puikiai supranta.

80 proc. kartvelų priklauso Ortodoksų bažnyčiai ir yra tikintys. Bažnyčios viduje veikia konservatyvi dvasininkų grupė, kuri priešinasi Sakartvelo siekiui tapti vakarietiška valstybe. Nors Sakartvelo Ortodoksų Bažnyčia nėra oficialiai pavaldi Maskvos patriarchatui, ji dažnai vykdo jos nurodymus.

Protestuotojai švenčia ortodoksų Kalėdas Rustavelio prospekte. ©Denis Vėjas
Protestuotojai švenčia ortodoksų Kalėdas Rustavelio prospekte. ©Denis Vėjas

„Dabar, kai politikoje niekas neturi legitimumo, galime subręsti ir patys prisiimti atsakomybę už savo ateitį“ – Giorgis Muchadzė

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kartvelų tapatybė atrodo atsidūrusi kryžkelėje. Vakarų vertybės skverbiasi į jaunosios kartos savimonę, o kylantis nepasitikėjimas Bažnyčia dėl neteisėtos valdžios palaikymo verčia kvestionuoti per amžius konstruotą įvaizdį. Mucha teigia, kad šiuo metu kartvelai yra tarsi paauglystės stadijoje. „Dabar, kai politikoje niekas neturi legitimumo, galime subręsti ir patys prisiimti atsakomybę už savo ateitį. Mes maištaujame, nebenorime tikėti mums peršamomis tiesomis ir norime tapti europiečiais – tai yra naujo identiteto užuomazgos. Tačiau tam, kad naujas identitetas susiformuotų, mes turime tapti pasaulietiškesni. Jeigu protestai netaps sekuliarūs, jie liks lengvai paveikiami propagandos, nes „Kartveliška svajonė“ vaizduoja protestuotojus kaip kartvelų tapatybės, šeimos ir krikščionybės griovėjus – tipinis far-right bullshit, kuris vyksta visame pasaulyje.“

Muchos nuomone, kartvelų religingumas dabartinius protestus daro infantiliais: „Mes liekame vaiko, kuris tiki, vaidmenyje. Mes tikime pergale, bet krikščioniškoji mitologija neleidžia judėti į priekį – mūsų tikslai tampa abstraktūs. O šalies problemos yra labai materialios ir apčiuopiamos.“

Jis pasakoja, kad prieš mūsų pokalbį užsuko į vaistinę. Ten senjorų pora teiravosi vaistininkės, kada bus nuolaidos jiems būtiniems vaistams, nes jie negali iš karto nusipirkti visam mėnesiui reikiamo kiekio. Jie įsigyja po kelias tabletes. „Štai kas yra iš tikrųjų egzistencinė problema.“

Tie, kurie kenčia labiausiai, vis dar neišeina į gatves. Mucha, kaip ir Giga su Any, sako, kad daugiausia protestuoja petite bourgeoisie – visuomenės sluoksnis, kuris nesugeba parodyti pakankamai ryžto, o prireikus – ir smurto kovoje prieš autoritarinį režimą. „Jie supranta, koks šis režimas iš tikrųjų yra, tačiau turi per daug ką prarasti, kad galėtų ryžtis tikrai kovai.“

©Denis Vėjas
©Denis Vėjas

Dabar atrodo, kad kova yra nelygi. Autoritarinis valdančiųjų aparatas, turintis aiškiai apibrėžtą vertikalią valdymo struktūrą ir greitus teisėkūros procesus, demonstruoja akivaizdų pranašumą prieš horizontalų protestuotojų judėjimą. „Dabar esame veikiami oligarcho Ivanišvilio sukurtos sistemos, kurioje susilieja rusiškas kapitalizmas, Stačiatikių Bažnyčia ir „Ruskij Mir“ ideologija. Tai savotiška kapitalizmo mutacija.“

Visa šita samplaika stabdo progresą ir trukdo vystytis pasipriešinimo judėjimui.

„Galiausiai istorija atsimins tuos, kurie skatino progresą. Visi žino Galilėjų ir Niutoną, žino Virginiją Woolf, bet niekas neprisimena vardų tų, kurie praeityje medžiojo ir degino raganas. Net Bažnyčia nebeprisimena jų vardų. Istorija palaidojo tuos, kurie sakė, kad moterys neturi teisės skaityti knygų, studijuoti, balsuoti. Tikiu, kad visa fašistinė šalies grietinėlė bus palaidota nežinomybėje kartu su anais.“

Minėdami mėnesį protestų, žmonės stojo į gyvą grandinę ir bandė blokuoti eismą. ©Denis Vėjas
Minėdami mėnesį protestų, žmonės stojo į gyvą grandinę ir bandė blokuoti eismą. ©Denis Vėjas