Su Vojinu kovo mėnesį netikėtai susipažinome Prahoje – jis buvo atvykęs aplankyti brolio. Devyniolikmetis aktyviai dalyvauja protestuose ir su užsidegimu pasakoja apie jau kelis mėnesius visuomenę paralyžiuojančią atmosferą. Mūsų pokalbio rezultatas – po kelių savaičių sėdžiu autobuse į Belgradą.

Praėjus maždaug valandai po to, kai kirtome Serbijos sieną, autobusas sustoja Novi Sade. Būtent šiame mieste pernai lapkritį įvyko tragedija, išprovokavusi didžiausius protestus šalies istorijoje. Geležinkelio stoties pastogės griūtis nusinešė 16 gyvybių. Iš autobusų stoties žvelgiu į šalimais esančią traukinių stotį. Ji aptverta saugos juosta ir tvora, šalia jos – žvakės, gėlės ir nuotraukos. Už autobuso lango tvyro gedulo atmosfera.

Belgradas – tolimojo susisiekimo autobusų sostinė

Autobusų stotyje mane pasitinka Vojinas, aukštas tamsiaplaukis vaikinas, kurio veide atsispindi nekantrumas. „Turime nedaug laiko, reikia skubėti į fakultetą, jau renkamasi. Važiuosime taksi, viešasis transportas neveikia.“ Vojinas mokosi gimnazijoje, kuri taip pat prisijungė prie ugdymo įstaigų blokados. Jaunasis serbas yra ir pagrindinis Žemės ūkio fakulteto, į kurį vykstame, fotografas. Nežinau, ko tikėtis, nes būsiu pirmasis žurnalistas, kuriam leista patekti į užimtą universitetą.

Visame mieste – galybė tolimojo susisiekimo autobusų. Šiandien (balandžio 12 d., – red. past.) Belgrade vyksta didysis futbolo derbis, tačiau minios čia atvyksta dėl kitos priežasties. „Prezidentas šį savaitgalį sušaukė savo rėmėjų mitingą ir teigia, kad jau gana. Buvo įvykdyta išpuolių prieš kelis fakultetus. Atšaukiami dideli renginiai, tarp studentų plinta paranoja – baiminamasi to, kas gali nutikti“, – aiškina Vojinas, pridurdamas, kad tai pirmas kartas nuo protestų pradžios, kai valdančioji partija imasi tokių veiksmų.

Protestai metų pradžioje privertė atsistatydinti premjerą Milošą Vučevićių – spaudžiamas visuomenės, jis pasitraukė iš posto. Tačiau jo bendražygis iš valdančiosios Serbijos pažangos partijos (SNS) – prezidentas Aleksandaras Vučićius – iš pareigų nesitraukia. (SNS valdžioje yra nuo 2012 m., o Vučićius prezidento pareigas eina nuo 2017-ųjų. 2014–2017 m. jis buvo Serbijos ministras pirmininkas. SNS iki 2014 m. Serbiją pavertė „rinkimų autokratija” (angl. electoral autocracy), kuri riboja politines ir pilietines laisves, daro spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai ir politinei opozicijai bei yra atsakinga už rinkimų pažeidimus, – red. past.). SNS šiandienos renginį organizuoja kaip reakciją į kovo mėnesį vykusią demonstraciją, kai į sostinę protestuoti prieš režimą susirinko apie 300 tūkst. žmonių. Dabar Vučićius siekia parodyti, kad ir už jo stovi minios.

Autobusų aplink mus vis daugėja. Jie stoja pakelėje, iš jų lipa grupės žmonių. Visa tai primena turistinę kelionę, tik šią reguliuoja dešimtys policijos automobilių. Vojinas atsisuka į mane iš taksi priekinės sėdynės: „Baiminausi, kad ćaci atkeliaus kartu su tavimi.“

Žodis „ćaci“ yra iškraipytas žodžio „đaci“, serbų kalba reiškiančio pradinės ir vidurinės mokyklos mokinius, variantas. „Vienas iš režimo pakalikų kartą išpurškė ant Novi Sado universiteto sienos užrašą „ćaci nazad u školu“ („mokiniai, grįžkite į mokyklą“, – aut. past.), bet pirmajame žodyje padarė rašybos klaidą“, – šypsodamasis pasakoja Vojinas. Taip gimė pravardė, kuria protestuojantys serbai vadina režimo šalininkus.

„Serbija – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje balsuoja ir mirusieji“

Pasak Vojino, daugelis dalyvausiančiųjų nėra tikri režimo rėmėjai – šias „ekskursijas“ organizuoja pats režimas. „Žmones suveža iš visos Serbijos, dažnai iš skurdesnių kaimų. Kai kurie iš jų tikrai tiki valdžia. Tačiau didelė dalis tėra valstybinių įmonių darbuotojai, tiesiog bijantys dėl savo darbo vietos.“ Tarp gausybės transporto priemonių pastebiu ir autobusų su Bosnijos ir Hercegovinos ar Kosovo numeriais. „Jie veža žmones ir iš kaimyninių šalių, kad tik būtų kuo daugiau dalyvių. Kai kuriems už tai netgi mokama“, – įsitikinęs Vojinas.

Nepriklausomos institucijos anksčiau jau fiksavo tokią praktiką vykstant rinkimams – organizuotą rinkėjų migraciją, balsų pirkimą, spaudimą valstybės tarnautojams. „Serbija – vienintelė šalis pasaulyje, kurioje balsuoja ir mirusieji“, – juokdamasis komentuoja vieną iš pastarųjų metų pažeidimų moksleivis (opozicijos rinkimų stebėtojai teigė, kad 2022 m. prezidento ir išankstiniuose parlamento rinkimuose pasitaikė atvejų, kai balsai buvo priskirti mirusiems ar neegzistuojantiems asmenims, – red. past.).

„Jūsų rankos suteptos krauju!“

Po 20 minučių išlipame iš automobilio ir ateiname į Žemės ūkio fakultetą Zemuno mikrorajone. Prie įėjimo stoviniuoja keli studentai. Ant pastato frontono kabo kirilica užrašyta afiša – BLOKADA. Tiesiai po užrašu stovi uniformuotas vyriškis su raudona berete, buvęs oro pajėgų desantininkas. „Kai kurie karo veteranai yra mūsų pusėje. Jie padeda saugoti fakultetus.“ Vojinas pasakoja, kad buvę kariai dalyvauja ir masiniuose protestuose – stovi pirmosiose linijose ir saugo demonstrantus.

„Stengiamės, kad viskas vyktų taikiai. Tačiau kartais valdžia atsiunčia savų žmonių, apsimetančių protestuotojais, kad kurstytų smurtą.“ Pasak studentų, taip režimas bando sukurti pretekstą panaudoti jėgą, nors iki šiol to vengė. „Vos tik veteranai pastebi tokį asmenį, uždeda jam antrankius ir nuveža į policiją. Serbijos visuomenėje karo veteranai turi aukštą prestižą, todėl policija juos gerbia.“

Peržengus fakulteto slenkstį – gyvybingi koridoriai, kuriuose su mumis puikia anglų kalba sveikinasi studentai. Šiuo metu universitete jų yra apie 50. Nepaisant visko, atmosfera rami. Klasicistinio stiliaus laiptinėse kabo afišos su antivyriausybiniais šūkiais. Daugelyje jų – raudonos rankos antspaudas. „Jūsų rankos suteptos krauju!“ – tai pagrindinis protestų šūkis“, – paaiškina Vojinas. Protestuotojų teigimu, šios rankos priklauso dabartinio režimo atstovams, atsakingiems už Novi Sade įvykusią nelaimę. Tragiškai pasibaigusią priedangos griūtį jie sieja su nesena stoties rekonstrukcija, kurią, protestuotojų manymu, lydėjo pažeidimai ir valdžios korupcija.

Mus pasitinka vynininkystės studentė Maria, kuri kartu su Vojinu aprodo pastatą. Pagrindiniame koridoriuje sklinda malonus kvapas. „Čia – mūsų virtuvė, o čia – vyriausiasis virėjas“, – supažindina su jaunu serbu Lavu, kuris ant improvizuotos viryklės kepa vištieną. Aplinkui sukrautos maisto produktų pilnos bananų dėžės. Atsargos primena maisto rinkimo akciją. „Žmonės prisideda viskuo, kuo gali. Atneša maisto, įrangos ir netgi aukoja mūsų veiklai pinigų“, – ji rodo į taupyklę prie įėjimo.

„Ko nors prireikus, sudarome sąrašą. Kartą šiek tiek juokais parašiau, kad reikėtų alyvuogių ir agurkų. Dabar jų turime per akis“, – sako Maria, rodydama į kelias stiklainių pilnas dėžes. „Bet kai ko nors turime per daug, ypač jau pagaminto maisto, nešame į kitus fakultetus arba duodame benamiams. Stengiamės nieko neišmesti“, – prideda Vojinas.

„Čia vykdavo dauguma bendrų paskaitų, o dabar tai iš esmės yra mūsų svetainė, – pasakoja Maria, mums įeinant į pagrindinę auditoriją. – Okupacija legali tik pusiau, bet tai juk irgi protesto forma.“

„Iš pradžių juokavome, kad esame lyg kokia bendruomenė. Bet vieną vakarą iš kažkur atsidūrė gitara ir supratome: čia tikriausiai užsibūsime ilgai“, – prisimena šypsodamasi. Moksleiviai turėjo baigti vidurinę mokyklą, laikyti stojamuosius egzaminus, studentams turėjo vykti sesija, bet pamažu artėja vasaros atostogos. „Nežinome, kas laukia ateityje. Valdžia taip pat yra aklavietėje ir taip pat nieko nežino, – prisipažįsta protestuotojai, – bet mes liksime čia tiek, kiek reikės.“

Dėstytojai taip pat nedirba. Dalis jų gauna atlyginimus iš universiteto santaupų. Tačiau kai kuriems sistema nustojo mokėti, taip nutiko ir mokytojams Vojino gimnazijoje. „Mūsų tėvai renka pinigus, kad jiems padėtų“, – dėmesį į gyventojų solidarumą atkreipia jaunas serbas. Pasak studentų, dauguma dėstytojų juos palaiko ir tokiu būdu režimas juos baudžia. „Kai kurie iš jų nupirko mums čiužinius, kartais net užsuka aplankyti.“ Tačiau palaikymo studentai sulaukia ne visada. Jie mini fakulteto vadovybę: „Ji atjungė karštą vandenį, todėl norėdami nusiprausti po dušu turime eiti į kitoje gatvės pusėje esančią Vojino gimnaziją.“

„Dar niekada nebuvome tokie vieningi“

„Šias ikonas, biustus ir istorinių asmenybių atvaizdus maršų metu mums padovanojo žmonės“, – įgytus artefaktus rodo Vojinas. Jauni žmonės siekia pasipriešinimo nuotaiką iš didžiųjų miestų skleisti ir į mažesnes gyvenvietes. Todėl organizuoja vadinamuosius maršus – kelių dienų žygius, kuriuose šimtai demonstrantų keliauja per atokiausius šalies kampelius. Vyresni šių vietovių gyventojai informaciją dažnai gauna tik iš televizijos ar radijo, kuriuose dominuoja režimo propaganda. „Žmonės mus pasitinka džiaugsmingai, atneša vaišių. Palyginčiau tai su miestą išlaisvinančia kariuomene“, – Vojinas apibūdina žygių atmosferą, parodančią, kad kantrybė baigiasi ir ne miestų gyventojams.

Serbijoje protestai nebėra vien „studentų“. Nuo lapkričio jie pamažu išplito visuomenėje. Prie karo veteranų, dėstytojų ir studentų šeimų prisijungia įžymybės, menininkai, teisininkai, gydytojai, taip pat kaimų gyventojai, ūkininkai. „Prieš kelias savaites per protestą mūsų žemės ūkio studentę be jokios priežasties partrenkė automobilis, ir ji atsidūrė ligoninėje“, – pasakoja Vojinas. Šis incidentas taip pat paskatino ūkininkus pereiti į protestuotojų pusę. Į didįjį kovo mėnesio protestą Belgrade atvyko ir didžiulė traktorių vilkstinė.

„Dar niekada nebuvome tokie vieningi. Jau nebesvarbu, priklausote kairiesiems ar dešiniesiems, kokia jūsų religija ar iš kur esate kilę. Visi norime suvienyti Serbiją, – teigia Vojinas, tvirtindamas, kad politika nebėra svarbiausia. – Pavyzdžiui, aš esu už Europos Sąjungą, bet tarp mūsų yra ir prorusiškai nusiteikusių žmonių.“ Ir dar priduria, kad Serbijoje vis dar gajus nacionalizmas.

Antklodžių tvirtovė prieš režimą

Įeiname į vieną iš miegui skirtų patalpų. Auditorijoje apie 40 čiužinių, kuriuos supa „sienos“ iš antklodžių. Taip miegamosios patalpos yra atskiriamos viena nuo kitos. „Mums reikėjo privatumo, taigi problemą išsprendėme šitaip“, – pasakoja Maria. Kiekvienas čia turi savo „asmeninį miegamąjį“, o šalia čiužinio gali būti net naktinis staliukas su kosmetika ir asmeniniais daiktais.

Vojinas rodo ant spintos prisegtą miegojimo planą su vardais: „Tam atvejui, jei naktį reikėtų ką nors pažadinti.“ Būtent dėl savaitgalį vyksiančio SNS rėmėjų susibūrimo studentai budi ir naktimis, jei kas nors mėgintų įsilaužti į pastatą. „Pasistenk išsimiegoti šiąnakt – gali būti, rytoj bus bemiegė naktis“, – perspėja mane, tyčia neatskleisdamas turimo plano.

Įeiname į kitą auditoriją, kurią Maria pristato kaip svečių kambarį. „Miegosi čia. Čionai yra veteranų, tad tai saugiausia vieta fakultete“, – juokauja studentė. „Be pramogų čia tikriausiai išprotėtume, – aiškina ji, atskleisdama, kodėl ateityje šią patalpą norima paversti laisvalaikio užsiėmimų vieta. – Rengiame ir bendrus susirinkimus, kuriuose dalijamės jausmais ir apsikeičiame nuomonėmis.“ Marija pasakoja, kaip studentai rūpinasi savo psichikos sveikata: „Jei kam nors pasidaro per sunku, visada gali parvykti kelioms naktims namo ir tada sugrįžti.“

Buvęs kabinetas dabar naudojamas organizaciniams reikalams. „Čia kuriami visų protestų planai.“ Vojinas pasakoja, kad kiekvienas fakultetas organizuoja savo mažesnius renginius. „Mes rengiame vadinamuosius žaibiškus protestus. Susirenkame naktį ir metame kauliukus. Jei iškrinta trys šešetai, kitą rytą suplanuojame ką nors netikėto.“ Renginio vietą ir laiką iki paskutinės akimirkos stengiamasi palikti atsitiktinumui. „Pasirenkame, pavyzdžiui, užblokuoti pagrindines miesto arterijas, kad žmonės negalėtų eiti į darbą. Jėga jų nestabdome, tiesiog stovime ir sakome: šiandien studentai protestuoja ir rekomenduojama visiems likti namuose.“ Pasak Vojino, dauguma gyventojų protestus vertina palankiai ir reikalavimo paiso. „Bet jei kas nors nori, tikrai nesulaikome.“

Studentiška anarchija?

Studentai yra puikiai organizuoti. Bet koks fakulteto sprendimas turi būti patvirtintas plenume, kuriame dalyvauja visi studentai. Tokiu pat būdu buvo svarstomas ir mano apsilankymas fakultete – jam turėjo būti pritarta.

Kiekvienas iš universitetų taip pat turi savo organizacinius skyrius (vadinamąsias tarybos grupes), kurių nariai renkami plenume. Tarybos grupės rūpinasi įvairiais klausimais: nuo higienos, logistikos ar komunikacijos iki strategijos ir saugumo. Vojinas yra fakulteto saugumo grupės fotografas. „Mūsų užduotis – užtikrinti, kad protestai būtų nesmurtiniai. Jei kas nors bando išprovokuoti smurtą, įspėjame kitus. Tada aplink išsišokėlį suformuojame ratą ir laukiame veteranų ar policijos. Štai kodėl per penkis protestų mėnesius susirėmimų buvo išties mažai“, – taikią demonstracijų formą apibūdina moksleivis.

Fakulteto plenume taip pat išrenkami du delegatai. Jie susitinka su kitų miestų ar net visos šalies universitetų atstovais. Aptariami bendri reikalavimai arba organizuojami didesni protestai. Delegatai atstovauja ne savo nuomonei, o išsako plenume priimtus sprendimus. „Lyderio neturime. Tai iš esmės yra tiesioginė demokratija, galbūt net anarchija, bet ji veikia“, – teigia Vojinas.

Šeši reikalavimai

Pokyčių siekiantys protestuotojai kelia šešis pagrindinius reikalavimus. Pirmasis – paviešinti visus svarbiausius dokumentus, susijusius su Novi Sade įvykusia tragedija. Antrasis – išteisinti studentus, kuriuos režimas sulaikė ar suėmė per protestus. Trečiuoju reikalaujama suimti protestuotojus užpuolusius asmenis. Ketvirtuoju siekiama didesnio finansavimo aukštajam mokslui.

Penktasis reikalavimas atsirado po masinių kovo mėnesio demonstracijų. Per tradicines 16 min., kuriomis pagerbiamos Novi Sado incidento aukos, policija galimai panaudojo ultragarsinę patranką, sukeldama tarp susirinkusiųjų chaosą. Kelias savaites valdžia tylėjo, nepatvirtindama, ar tokį ginklą apskritai turi, nes jį naudoti Serbijoje yra neteisėta. Pats prezidentas Vučićius netgi žadėjo: jei bus patvirtinta, kad prieštaringai vertinamas prietaisas panaudotas, jis atsistatydins. Praėjus kelioms savaitėms beveik neabejojama, kad ultragarsinis ginklas buvo panaudotas. Studentai reikalauja ištirti šį incidentą. (Vučićius pareiškė, kad tokie kaltinimai yra dalis tariamai Vakarų suorganizuoto plano jį nuversti. Vėliau valdžios institucijos prisipažino, kad turi keletą tokių ginklų. Belgrado saugumo politikos centro vadovas Predragas Petrovicius teigė, jog yra „didelė tikimybė, kad buvo panaudotas kažkoks netradicinis ginklas, kažkoks garsinės patrankos variantas“, – red. past.)

Paskutiniuoju punktu siekiama baudžiamojon atsakomybėn patraukti patį prezidentą. Studentai kritikuoja neseniai nutikusį incidentą, kai Vučićius nuvyko į ligoninę, kurioje buvo gydomi nukentėjusieji per gaisrą. Lankytis stacionare jis apskritai neturėjo teisės. Įtariama, į palatą jis įsiveržė savavališkai ir dar lydimas filmavimo kamerų. „Jis įėjo ten su trylika kamerų vien siekdamas viešumo“, – pasipiktinęs pasakoja Vojinas.

Vakare su Vojinu keliaujame į miesto centre vykstančią SNS demonstraciją. Einame pėsčiomis, minios žmonių plūsta priešinga nei mes kryptimi. „Matai – nenori ten būti“, – komentuoja Vojinas. Taip išties ir atrodo. Kai kurie susigrupavę ant šaligatvių geria. Bare pavyksta užmegzti pokalbį su vienu žmogumi. Penkiasdešimtmetis iš pradžių kalbėtis atsisako, atrodo išsigandęs. Galiausiai sutinka duoti interviu, kai pažadame, kad liks anonimu.

Apmokami režimo rėmėjai?

„Mane privertė. Pasakė, kad jei nevažiuosiu, prarasiu darbą“, – pasakoja serbas, kilęs iš mažo miestelio šiaurės rytuose ir turintis dalinę negalią. Dėl negalios jis negali dirbti niekur kitur, tik valstybės įmonėse. „Jei mane atleistų, bijau, kad sunkiai surasčiau ką nors kito.“ Vyro teigimu, vadovybė dalyvauti privertė visus, įskaitant ir jo kolegas iš Indijos. „Aš negavau nieko, bet žinau, kad kai kuriems buvo sumokėta“, – tvirtina vyras ir papasakoja apie kolegę, kuri už dalyvavimą esą gavo 40 000 dinarų (apie 341 eurą). Kaimo vietovių gyventojai gauna gerokai mažesnius atlyginimus nei miestiečiai – maždaug 50 000 dinarų (apie 427 eurus). Kadangi maisto kainos aukštos, tokio atlyginimo vos užtenka būtiniausioms išlaidoms.

„Dauguma kartu atvykusių kolegų iš karto sėdo į atgal važiuojantį autobusą“, – pasakoja vyras, pridurdamas, kad vadovybei terūpi, kiek darbuotojų atvyko. Niekas netikrina, ar jie iš tikrųjų dalyvaus mitinge. Pašnekovas teigia apie tai anksčiau nežinojęs, todėl įstrigo Belgrade: „Noriu grįžti, bet dabar turiu pasislėpęs pralaukti, kol baigsis protestas, kad autobusu mane parvežtų namo.“ Iš pradžių valstybės tarnautojas norėjo kreiptis į policiją, bet dabar bijo. „Jei man pažadėtų apsaugą, papasakočiau viską, ką žinau“, – paaiškina jis, tačiau priduria, kad institucija nepasitiki.

„Neskelbk savo straipsnio, kol neišvyksi iš šalies. Turi elgtis atsargiai. Tave gali suimti, ir tai nesibaigs maloniai“, – perspėja vienas iš pašnekovo draugų. Dar pataria man negrįžti į Serbiją bent metus po teksto publikavimo.

Pasibaigus pokalbiui Vojinas prisipažįsta: nors ir yra įpratęs valdžios šalininkams rodyti vidurinį pirštą, nenori šių žmonių vienareikšmiškai teisti. „Niekada nežinai, kokia jų situacija – ar jiems už tai sumokėta, ar jie išties yra valstybės rėmėjai. Konfliktas nėra juodas ar baltas, nėra „mes“ prieš „juos“ ir kad mes kažką nugalėsime“, – augantį Serbijos visuomenės vieningumą apibendrina moksleivis.

Trimitų lydima prezidento kalba

Kuo arčiau centro, tuo daugiau žmonių juda priešinga kryptimi. „Aš jų nepalaikau!“ – serbiškai šūkteli pravažiuojantis dviratininkas, žiūrėdamas į mano kamerą. Pereiname Branko tiltą ir jau girdime iš garsiakalbių sklindančius mitinguotojų balsus. Apie septintą visame mieste ima gausti automobilių signalai ir švilpimas. „Atrodo, prezidentas ką tik pradėjo kalbą“, – Vojinas atkreipia dėmesį į triukšmą, kuriuo belgradiečiai bando užgožti valstybės vadovą.

Atvykstame į pagrindinę gatvę priešais Nacionalinės Asamblėjos rūmus, kur girdėti Vučićiaus balsas. Visą maždaug 50 tūkst. žmonių minią beveik iš visų pusių supanti aukšta tvora veikia kaip narvas. Vienas vyras bando ją perlipti, bet policija įtraukia atgal. „Geriau nuleisk kamerą ir saugok savo daiktus“, – pataria Vojinas, ir mes apeiname minią sukdami link šalia esančio Teisės fakulteto.

„Kas nešokinėja, tas yra ćaci!“

Priešais stovi kelios dešimtys žmonių, protestuojančių dėl valdžios rėmėjų suvažiavimo ir tuo pat ginančių pastatą. Kadangi statinys arti minios, studentai bijo galimos konfrontacijos. Teisės fakultetas užima labai svarbią vietą protestų judėjime. Serbijos teisininkai anksčiau netgi surengė mėnesio trukmės streiką, išreikšdami tiesioginę paramą protestams.

Šiandien pastatas kontroliuojamas ypač griežtai. Niekam, įskaitant ir pačius studentus, neleidžiama nei įeiti, nei išeiti. Jų atstovas spaudai su manimi kalbasi pro grotuotą langą. „Esame čia uždaryti visą dieną. Ryte keli girti vandalai šlapinosi prie mūsų įėjimo, bet šiaip nieko dramatiško nevyksta. Po pietų surengėme tradicinę 16 min. tylos akciją pagerbdami aukas. Tada, apie septintą, balkone kėlėme kuo daugiau triukšmo“, – penktadienį apibūdina fakulteto atstovas spaudai.

Staiga pasigirsta šūviai. Išsigąstu, bet danguje pasirodžiusios spalvos nuramina – tai fejerverkai. Mitingas baigėsi. Minia pradeda skirstytis. Ją palydi prezidento kortežas bei pirmieji autobusai, vežantys dalyvius į toli esančius jų namus. Stovėjusieji priešais fakultetą susirenka krūvon ir, šaukdami, „kas nešokinėja, tas yra ćaci“, pradeda šokinėti ir švilpti, kol minia galutinai išsiskirsto.

Vučićiaus studentai

Dabar jau tuščiomis gatvėmis grįžtame į Žemės ūkio fakultetą. Visur pilna šiukšlių ir tvyro smarvė. Vaizdas – lyg po kelias dienas trukusio festivalio. „Tuo mes nuo jų ir skiriamės. Kai protestuojame, turime specialų valymo būrį, surenkantį kiekvieną nuorūką“, – pasakoja Vojinas, kaip studentai stengiasi save reprezentuoti.

Praeiname gretimai esantį parką – jis nusėtas palapinių ir aptvertas aukšta tvora. Studentai šią vietą pagal jos gyventojus vadina ćaci land. „Beveik visi studentai yra vieningi. Tie keletas, kurie palaiko valdžią, paprastai turi su režimu susijusių ryšių, pavyzdžiui, per tėvus“, – teigia Vojinas. Būtent palapinių stovykla Pionýrský parke ir yra prieglobstis šiems serbams, o kartu ir valdžios pareiškimas, kad yra ir „už juos streikuojančių“ jaunų žmonių. Kaip parodė tiriamojo dokumentinio filmo „Kameleon“ kūrėjai, parke apsigyvenusieji dažnai net nėra studentai. O kai kuriems už buvimą čia netgi mokama.

„Serbijai tai yra paskutinė galimybė“

„Laukiu skambučio iš policijos, bet nesibaiminu. Jei mane suimtų, kitą dieną šimtai studentų stovėtų priešais policijos komisariatą ir protestuotų, reikalaudami mano paleidimo“, – pasakoja Vojinas, įsitikinęs, kad slaptosios tarnybos jo klausosi. – Nesame Baltarusija. Jie žino, kad negali pasiųsti armijos. Tarp studentų yra ir karių bei policininkų vaikų, tad jie dažnai atsisako prieš mus imtis veiksmų.“ Moksleivis aiškina, kodėl, jo nuomone, režimas bijo pasitelkti didesnes pajėgas: „Pavyzdžiui, mano tėtis yra labai nekonfliktiškas ir apolitiškas. Tačiau neseniai pasakė, kad jei kas nors paliestų man bent plaukelį, jau kitą dieną jis stovėtų pirmosiose gretose. Taip dabar jaučiasi didžioji dalis visuomenės.“

Devyniolikmetis pasakoja ir apie savo keliones po Europą: „Mačiau, kaip po komunizmo žlugimo pasikeitė kai kurios šalys. Šiandien taip galėtų būti ir pas mus, jei nebūtume veltui kovoję prakeiktuose karuose, kurie atnešė tik mirtį ir siaubą. Turėjome daug galimybių ir manau, kad ši jau paskutinė“, – pasakoja Vojinas. Jo teigimu, klausimas yra ne ar, bet kada režimas žlugs. „Visa mūsų istorija – tai kova už laisvę, – Vojinas nurodo ir į šimtmečius trukusius Osmanų ir Austrijos valdymo laikotarpius. – Tik dabar serbai pradeda suprasti, kokia vertinga demokratija.“

„Mane priėmė į diplomatijos studijas Vienoje, tačiau noriu pasilikti čia, – prisipažįsta jis. – Myliu šią šalį ir jos žmones. Noriu jai padėti ir pasirūpinti, kad mano vaikai turėtų normalią ateitį. Pabėgti galiu visada, tačiau kokia prasmė tai daryti net nepabandžius?“

Iš Belgrado į Briuselį

Bėgikų minia sustoja priešais Europos Komisijos pastatą. 21 studentas balandžio 25-ąją išbėgo iš Novi Sado ir, įveikę beveik 2 tūkst. kilometrų, atvyko į Briuselį. Čia jie nori prašyti Europos Sąjungos atstovų paramos ir kartu duoti signalą Vakarams, kurie iki šiol laikėsi gana atsainaus požiūrio į įvykius Serbijoje.