Kelios savaitės iki rinkimų
2020 metų liepos viduryje, po pirmosios COVID-19 bangos, su žurnalistu Benu Gerdžiūnu sėdėjome ŠMC kavinėje Vilniuje, ir aptarinėjome artėjančius rinkimus Baltarusijoje. Tuo metu savęs nelaikiau žurnalistu – veikiau buvau keliautojas ir istorijų pasakotojas, ieškantis aštresnių kadrų mane supančiame pasaulyje. Kovidas sugriovė visus kelionių planus, todėl Beno pasiūlymas kartu vykti į Baltarusiją pasirodė kaip galimybė bent iš dalies numalšinti kelionių troškulį.
Per kelias dienas susitvarkiau turistinę vizą (iš karto nusprendėme dirbti po priedanga ir važiuoti kaip turistai), susikroviau kuprinę ir nusipirkau autobuso bilietą Vilnius–Minskas.
Į Baltarusijos sostinę atvykome rugpjūčio pradžioje – likus savaitei iki lemtingos rinkimų dienos. Tai buvo mano pirmas apsilankymas Minske. Įsivaizdavau jį kaip tipinį posovietinį miestą, tačiau buvau maloniai nustebintas jo progresyvumu, o ypač jaunąja baltarusių karta, drąsiai reiškiančia save per išvaizdą ir liberalias idėjas.
Daugiausia laiko praleidome su jais. Tai karta, užaugusi Lukašenkos režimo šešėlyje, tačiau svajojusi apie kitokį gyvenimą, kuris dabartinėmis sąlygomis atrodė arba labai rizikingas, arba visiškai neįmanomas.
Oktiabrskaja gatvė – Berlyną primenantis kampelis Minsko centre – tapo neoficialia jų scena: grafičių sienos, barai, galerijos, DIY kultūra. Vakarus leisdami šioje progresyvumo salelėje lengvai pamiršdavome, kad esame šalyje, kurią jau 26 metus valdo Lukašenka ir jo režimas.
Nepaisant pokyčių troškimo, dauguma žmonių, su kuriais kalbėjomės apie rinkimus, buvo nusiteikę skeptiškai. „Rinkimai nieko nepakeis“, „tai tik dar vienas farsas“, „protestai bus numalšinti“. Daugelis diskutavo, ar apskritai verta rizikuoti savo saugumu, kai rezultatai, atrodė, jau seniai nulemti. Tačiau artėjant rinkimams įtampa augo, o likus kelioms dienoms iki rugpjūčio 9-osios jų žodžiuose atsirado anksčiau nepastebėto ryžto: „Eisim. Protestuosim.“
Tų metų rinkimų kampanijos metu ilgametis diktatorius Aliaksandras Lukašenka padarė viską, kad eliminuotų pagrindinius oponentus. Sergejus Cichanouskis ir Viktaras Babaryka buvo suimti, o Valerijus Cepkala dėl neva atmestų parašų negalėjo dalyvauti rinkimuose ir, bijodamas arešto, buvo priverstas išvykti iš šalies.
Tačiau Lukašenka nusprendė leisti dalyvauti Sergejaus Cichanouskio žmonai Sviatlanai, anksčiau niekada neužsiėmusiai politika. Babarykos štabo vadovė Maryja Kalesnikava ir Cepkalos žmona Veronika Cepkala taip pat prisijungė prie jos komandos, suvienydamos be lyderio likusią opoziciją. Režimas manė, kad šios moterys nekelia realios grėsmės, o Cichanouskajos dalyvavimas rinkimuose padės užtildyti nepatogius klausimus keliančią tarptautinę bendruomenę. Tačiau Cichanouskaja netrukus tapo vilties simboliu. Susivienijusi opozicija rėmė jos pažadą išlaisvinti visus politinius kalinius ir surengti naujus, sąžiningus rinkimus, kuriuose galėtų dalyvauti visi kandidatai.
Artėjant rinkimams įtampa augo. Atrodė, kad keičiasi Minsko kvėpavimas, tarsi miestas tyliai kaupia energiją ryžtingam šuoliui. Pavieniai maršai, flashmobai, automobilių kolonos pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje Baltarusijos sostinės vietoje. Jie vykdavo chaotiškai, nes norint surengti bet kokį didesnį renginį viešoje vietoje reikėjo gauti vyriausybės leidimą, o tai opozicijai kėlė didelių sunkumų. Prieš rinkimus Lukašenkos vyriausybė ėmė organizuoti daugybę viešų renginių, užimdama galimas protestų vietas. Tai dažnai tapdavo pretekstu neišduoti leidimo opozicijos mitingams.
Kai rugpjūčio 4 dieną prasidėjo išankstinis balsavimas, žmonių nuotaikos tapo dar apčiuopiamesnės. Baltarusiai, manydami, kad rinkimų rezultatai bus suklastoti, pradėjo dėvėti baltus akcentus ant drabužių – tai tapo opozicijos skiriamuoju ženklu, rodančiu tikrąją daugumą.
Rugpjūčio 6 d. Sviatlanos Cichanouskajos štabas bandė gauti leidimą susiburti Kyjivo parke, tačiau Lukašenka tą dieną paskelbė geležinkelio darbuotojų šeimų šventę. Cichanouskaja atsakė, kad dalyvaus šventėje kaip lankytoja. Jos pranešimas subūrė tūkstančius palaikytojų. Balta apyrankė tapo visos šalies pasipriešinimo simboliu. Baltai apsirengusi minia plūdo į parką iš visų pusių. Netrukus prisistatė milicija ir specialiosios OMON pajėgos. Jos aptvėrė parką ir akylai stebėjo bei filmavo susirinkusius žmones.
Šis mitingas įsiminė tuo, kad buvo areštuoti du didžėjai, visu garsu paleidę Viktoro Cojaus dainą „Peremen“ (liet. „Permainų“) – galiausiai tapusią protestų himnu. Pati Cichanouskaja mitinge taip ir nepasirodė, kaip vėliau paaiškino, dėl saugumo sumetimų, o nuo scenos kalbėjo Maryja Kalesnikava. Jai baigus kalbą visa minia protesto maršu išėjo į Minsko gatves.

Šiame marše buvo pastebimas vėliau plačiai aptartas baltarusių protestinis mandagumas: tūkstantinė minia žygiavo tik šaligatviais, sustodavo prie kiekvieno raudono šviesoforo, o ant suoliuko su batais lipo tik užsienio žurnalistai.
Rinkimų diena
Rinkimų dieną pradėjome savo „Airbnb“ bute – jau trečioje mūsų gyvenamojoje vietoje. Nuolat keitėme būstus dėl saugumo. Buto savininkė, sužinojusi, kad esame iš Lietuvos, paklausė: „Ar jūs čia tam, kad mums padėtumėte?“ Ji pasiūlė mūsų oficialiai neregistruoti, kad būtų saugiau ir jai, ir mums. Atsiskaitėme grynaisiais, be jokių dokumentų, todėl šiame bute jautėmės saugiau ir pasilikome iki kelionės galo.
Sprendimas likti namuose iki vakaro buvo apgalvotas iš anksto. Fotografuoti ar kitaip dokumentuoti balsavimo apylinkes buvo galima tik su Lukašenkos režimo akreditacija, kurią gaudavo tik jo kontroliuojama žiniasklaida. Prie apylinkių budėjo gausios milicijos pajėgos, todėl nusprendėme nerizikuoti būti sulaikyti dar iki rezultatų paskelbimo.
Pro buto langą galėjome matyti vieną tokią balsavimo apylinkę, įsikūrusią vietinėje mokykloje. Stebėjome, kaip visą dieną prie jos plūsta baltai ir raudonai apsirengę žmonės. Šios spalvos aiškiai dominavo tarp rinkėjų ir niūrią dieną atrodė kaip vilties ženklas. Už poros kvartalų buvo įsikūrusi autozakų stovėjimo aikštelė. Joje sujudimas – uniformuoti pareigūnai vieną po kito užpildydavo tarnybinius furgonus ir šie išvažiuodavo skirtingomis kryptimis.
Tuo tarpu nacionalinė televizija rodė visai kitokią realybę. Propagandiniai kanalai nuo ryto suko Lukašenką šlovinančius siužetus apie tai, ką jis nuveikė per 26 valdymo metus. Rinkimus jie pristatė kaip tautos ir demokratijos šventę: buvo rodomos kruopščiai atrinktos apygardos, kur balsavo lojaliausi režimo šalininkai. Tarp jų buvo įterpiami reportažai apie nesenus „Black Lives Matter“ protestus JAV, kilusius po George’o Floydo nužudymo – juose buvo rodomi vaizdai, kaip amerikiečiai plėšia parduotuves.
Opoziciniai telegramo kanalai, tokie kaip „Nexta“, rodė distopinius vaizdus: tarptautiniai stebėtojai stebi rinkimus iš gatvės pro langus, nes milicija jų neįleidžia į vidų, arba kaip pro mokyklos langą išlipa mokytoja su rinkiminiais biuleteniais rankose.
Įtampa vis augo. Kai antroje dienos pusėje išėjome iš namų, miestas atrodė nenatūraliai tylus ir įelektrintas. Žmonės judėjo nedidelėmis grupelėmis link centro. Jie arba tyliai šnekėdavosi, arba tylėdavo. Negausiame automobilių sraute gatvėse vis pasirodydavo autozakai ir milicijos ekipažai. Man atrodė, kad jie ir yra grėsmingos tylos priežastis. Kai tik jie pasirodydavo, norėdavai tiesiog pasislėpti ir nekvėpuoti.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Įšokome į autobusą link centro, kur buvome susitarę susitikti su vietos fotografe Tatsiana Tkačova. Pustuštėje kavinėje tvyrojo tokia pat tyla kaip ir lauke. Reti lankytojai beveik nešnekėjo tarpusavyje, sėdėdami už stalų jie akimis skenavo aplinką, tarsi bandydami įžiūrėti, kas bus toliau.
Tania pasirodė apie 17 valandą. Už valandos rinkimų apylinkės užsidarys ir bus skaičiuojami balsai. Ji pasiūlė nuvesti mus į Cichanouskajos štabą, kad ten sulauktume oficialių rezultatų, kurie turėjo būti paskelbti 21 valandą. Tuo pačiu metu buvo paskelbta ir Cichanouskajos spaudos konferencija.
Kai atvykome į štabą, čia jau buvo susirinkę užsienio žurnalistai. Visi laukė, kol Lukašenka paskelbs balsavimo rezultatus. Nebuvo abejonių, kad jis pasiskelbs nugalėtoju – Baltarusija laukė, ką pasakys Sviatlana Cichanouskaja. Ji ir jos komandos nariai nervingai aptarinėjo kažką už stiklinių biuro sienų. Cichanouskaja atrodė prislėgta atsakomybės, kurią buvo prisiėmusi.
Dar prieš 21 val. Lukašenka paskelbė, kad surinko 80 proc. balsų. Netrukus po to buvo užblokuotas internetas. Pro atidarytus štabo langus girdėjome, kaip gatvės prisipildo žmonių. Jie išeidavo iš namų, jungdavosi į grupes ir judėdavo link Minsko centro.
Cichanouskajos spaudos konferencija vis neprasidėjo. Ji sėdėjo sutrikusi, atrodė, kad nežino, ką pasakyti šaliai.
Sprendžiant iš triukšmo už lango, žmonių gatvėse sparčiai daugėjo. Prie minios prisijungė ir automobilių konvojai, iškišę raudonas ir baltas vėliavas jie lydėjo eitynes. Pasiekė pranešimai apie pirmus susirėmimus su milicija ir pirmus sužeistuosius. Kai Cichanouskaja pagaliau pradėjo savo kalbą, teko uždaryti langus, nes protestų garsai buvo stipresni už jos mikrofoną. Ji kalbėjo nedrąsiai ir neįtikinimai.
Nesulaukę spaudos konferencijos pabaigos kartu su dalimi žurnalistų palikome štabą ir suskubome į gatves. Iš karto įsiliejome į minią ir nusekėme ją pasroviui.
Riaušės
Įvykiai vystėsi žaibišku greičiu. Sekėme minią, kol priėjome centrinę sostinės stelą. Toliau stovėjo riaušių milicijos barikada, ir minia, artėdama prie jos, vis lėtėjo. Pavieniai protestuotojai susikibę rankomis drąsiai stojo prieš OMONĄ. Interneto ryšio vis dar nebuvo, jis atsirado tik kitą rytą. Stela buvo ant nedidelės kalvelės, nuo kurios matėsi, kaip iš visų pusių atplūsta tūkstančiai žmonių, nesutinkančių su paskelbtais rinkimų rezultatais.
OMONAS neleido žmonėms susirinkti. Atrodo, nepraėjo nė penkiolika minučių, kai mūsų link pradėjo skrieti dūmų granatos. Minia atsitraukė ir išsibarstė skirtingomis kryptimis. Bėgome nesiorientuodami mieste, kol su visu būriu sustojome atviroje vietoje, kurioje gali tilpti tūkstančiai žmonių. Netrukus priartėjo ir OMONO siena.
Porą valandų buvo ganėtinai ramu. Žmonių buvo daug, ir tai teikė drąsos. Riaušių milicija stebėjo viską nesiimdama veiksmų. Minia šaukė „Žyve Belarus!“ ir „Milicija su tauta!“, tikėdamasi, kad milicija stos jų pusėn. Iš kolegų sužinojome, kad protestai kilo ir kituose Baltarusijos miestuose.
Tačiau milicija neprisijungė prie tautos, ir Lukašenkai paskelbus, kad Maidano Minske nebus, pradėjo vaikyti protestuotojus. Pradžioje jie čiupdavo pavienius žmones ir tempdavo juos už savo skydų sienos, vėliau vėl pradėjo leisti ašarinių dujų granatas ir bėgti minios link.
Pamečiau Beną ir visus pažįstamus. Bėgau su minia, kol supratau, kad nebežinau, kur esu. Klaidžiojau prisijungdamas tai prie vienos, tai prie kitos grupės. Kartais pasirodydavo milicija ar autozakai, ir tekdavo vėl bėgti.
Galiausiai vėl atsidūriau prie Cichanouskajos štabo. Nemačiau prasmės likti gatvėse. Netrukus štabe pasirodė ir Benas.
Naktį išėjome parūkyti su keliais kolegomis žurnalistais. Tai, kas vyko mieste, priminė baudžiamąją akciją. Po Minską važinėjo juodi autobusiukai praviromis durimis, iš jų iššokdavo OMONAS su lazdomis, imdavo mušti ir tempti į autozakus atsitiktinius praeivius. Kol rūkėme, vienas toks autobusiukas privažiavo ir prie mūsų. Su Benu ir vienu baltarusiu žurnalistu spėjome atšokti ir pasislėpti kieme.
Kurį laiką bėgome per kiemus neatsigręždami, tada aplinkiniais keliais, lipdami per tvoras, grįžome į štabą per galines duris. Tą naktį čia ir likome, sumigę ant sėdmaišių.
Antrą vakarą prisiversti išeiti į lauką buvo daug sunkiau. Nesitikėjau susidurti su tokiu jėgos struktūrų žiaurumu. Sėdėjome savo „Airbnb“ iki pat vakaro, įkalbinėdami vienas kitą, kad jau laikas eiti lauk. Iš telegramo sužinojome, kad suėmimai jau prasidėjo. Miestas buvo pilnas milicijos ir OMONO, kurie prevenciškai apieško ir suima žmones, ypač vyrus.
Galiausiai išėjome iš buto. Žmonės grupelėmis traukė centro link. Eiti dviese atrodė saugu, tad priėjome prie būrelio baltarusių, besibūriuojančių prie automobilio. Paklausėme, ar galime prisijungti. Jie atsakė, kad mašina pilna, ir atidarė bagažinę – joje pamatėme apsaugines kaukes ir beisbolo lazdas. Atrodė, kad antrai nakčiai žmonės nusiteikę ryžtingai.
Toliau ėjome pėsčiomis, kol galiausiai pasiprašėme į kitą automobilį. Jame važiavo vidutinio amžiaus šeima su raudona ir balta vėliava, visu garsu pro langą paleidusi „Peremen“.
Gerą valandą važinėjomės su jais, bandydami patekti į centrą, tačiau netrukus supratome, kad jis užblokuotas milicijos blokpostų. Mieste tvyrojo chaosas – kadangi internetas vėl buvo išjungtas, niekas negalėjo susigaudyti, kur kas vyksta. Tolumoje aidėjo ašarinių dujų granatų sprogimai, kažkur skubėjo greitosios pagalbos ir ugniagesių mašinos. Atrodė, kad pagrindiniai protestai vyksta milicijos apsuptame centre.
Susitaikę, kad į centrą nepateksime, nusprendėme grįžti į butą. Tačiau vos už poros kilometrų, atsidūrę gyvenamuosiuose rajonuose, supratome, kad veiksmas persikėlė būtent čia. Atsidūrėme Puškinskajos gatvėje – tą naktį čia bus mirtinai sužeistas pirmas protestuotojas.
Priartėjus prie protestuotojų ir OMONO susirėmimo vietos tapo akivaizdu, kad antra naktis visiškai skiriasi nuo pirmosios. Nei protestuotojai, nei žurnalistai neturėjo jokių šansų priartėti prie OMONO. Kaskart, kai atstumas tarp žmonių ir milicijos sumažėdavo, OMONAS šaudydavo guminėmis kulkomis ir svaidydavo ašarinių dujų granatas. Atskiri protestuotojai bandė mėtyti akmenis, tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Jėgos struktūrų pareigūnai atvažiuodavo greitosios pagalbos automobiliais, iššokdavo ir čiupdavo visus iš eilės.
Jie vaikė žmones po visą chaoso apimtą miestą. Kartais bėgdavome į vieną pusę, o į mus bėgdavo kita minia, rėkdama: „Ten OMONAS!“ OMONO milicininkai slėpėsi ir kiemuose, tad saugių vietų tiesiog nebeliko. Dėl informacijos trūkumo tvyrojo didžiulė įtampa, nes orientuotis mieste buvo beveik neįmanoma.
Apie 2 val. nakties, išsekę ir sunerimę dėl savo saugumo, nusprendėme grįžti į butą taksi. Iki ryto stebėjome susirėmimus telegrame. Miesto pakraštyje, kur buvome apsistoję, internetas veikė, nors ir lėtai. Matėme, kaip žmonės stato barikadas, bando gintis beisbolo lazdomis ir Molotovo kokteiliais. Galiausiai protestai buvo išvaikyti.
Kitą rytą mums paskambino Lietuvos ambasados darbuotojas ir pakvietė pietų. Kai susitikome kavinėje, jis parodė į du vyrus, sėdinčius prie gretimo staliuko ir geriančius espresą su mineraliniu vandeniu, ir pasakė, kad jie mus seka. Jis pasiūlė palikti jam visą mūsų surinktą medžiagą ir kameras, kad jis saugiai pervežtų jas į Lietuvą, o mes galėtume be rizikos kirsti sieną. Nuėjome iki jo mašinos palikti įrangos, o tie du vyrai sekė iš paskos. Mums tvarkantis prie automobilio, jie privažiavo, sustabdė savo mašiną ties mūsų priekinėmis durelėmis ir demonstratyviai kelias sekundes į mus žiūrėjo, o tada nuvažiavo.
Grįžome į butą susikrauti daiktų. Autobuso bilietų nusipirkti nepavyko, nes internetas vėl buvo išjungtas, o bilietų kasos nedirbo. Teko skambinti pažįstamiems Lietuvoje, kad nupirktų bilietus ir atsiųstų juos mums žinute.
Kai važiavome iš Minsko, protestuotojai jau būriavosi prieš trečią naktį. Tą dieną, po neįtikėtinai brutalios nakties, į gatves išėjo moterys ir vaikai. Apsirengę baltai jie nešė gėles tarsi priekaištą. Pro autobuso langą atrodė, kad mieste vyksta keistos apeigos, o į nugarą alsavo keista nuojauta, kad sutemus viskas pasikeis ir naiviai skaisti balta spalva virs kruvinu audiniu.
Pasienyje mus pakvietė į atskirą patalpą, apklausė, bet galiausiai paleido. Grįžome į karantino apimtą Vilnių. Tą patį vakarą Antakalnio bare mane užkalbino baltarusis, prisistatęs kaip darbo migrantas. Jis ėmė pasakoti, kad Vilniuje pažįsta visus opozicijos atstovus, ir siūlė su jais supažindinti. Dar kelias dienas mačiau jį netoli savo namų, bet vėliau jis dingo ir daugiau manęs nebesekė. Už poros dienų Lietuvos diplomatinis automobilis atvežė mūsų fotoaparatų SD korteles ir kompiuterius.
Grįžau į Vilnių su keistu jausmu, kad išgyvenau rinkimus Baltarusijoje. Keistu, nes anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad rinkimų galima ir neišgyventi
Per pirmąsias dvi protestų naktis buvo sulaikyta apie 3000 žmonių. Kai kalėjimai ir areštinės prisipildė, OMONAS nustojo vežti žmones – jie tiesiog sumušdavo juos ir palikdavo gulėti gatvėse. Tie, kurie pateko į sulaikymo įstaigas, buvo kankinami, žeminami ir mušami. Apie tai sužinojome tik grįžę į Lietuvą. Iš pradžių suimtųjų istorijos baigdavosi tik sulaikymo faktu, o visas režimo žiaurumas atsiskleidė tik paleidus pirmuosius sulaikytuosius ir jų pasakojimams pasiekus žiniasklaidą.
Per savo keliones ne kartą esu buvęs pavojingose vietose ir situacijose. Vėliau dirbau Ukrainoje ir patyriau karo realybę, tačiau niekur nejaučiau tokios baimės ir nesaugumo kaip Minske per protestus. Grįžau į Vilnių su keistu jausmu, kad išgyvenau rinkimus Baltarusijoje. Keistu, nes anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad rinkimų galima ir neišgyventi.