ᯓ★

Pirmą rytą Rožavoje, Sirijos šiaurėje, prabundu nuo šūvių garsų. Per miegus pagalvoju, kad pasigirdo, bet garsai nedingsta, pasikartoja vėl, jų daugėja, sklinda iš skirtingų Amudos miestelio pusių. Išbėgęs iš namo nieko neįprasto nematau – kasdienis Artimųjų Rytų gatvės šurmulys: padrika automobilių, motociklų ir vežimų suirutė, palei šaligatvius vieni kažką pardavinėja, kiti perka.

Automato šūvių serija pasikartoja vėl. Tik dabar pastebiu, kad nemaža dalis žmonių aplink mane ginkluoti. AK-47 kyšo pro automobilių langus, iškelti pravažiuojančių motociklų vairuotojų. Kiti kabo ant praeivių nugarų. Karts nuo karto kažkas pakelia ginklą į orą ir nuspaudžia gaiduką.

Atrodo, kad ginkluotieji savo ekipuotes susipirko vietos turguose pagal finansines galimybes: vieni vilki kamufliažines uniformas, kiti – neperšaunamas liemenes ant kasdienių drabužių, treti – tautinius rūbus. Ginklus nešiojasi ir jaunimas, ir senjorai, vyrai ir moterys.

Tą rytą Amudos miestelyje vyksta laidotuvės, todėl ginklų daugiau nei įprastai. Iš fronto atgabenti trijų žuvusių karių kūnai. Vaikai ir vyresni žmonės eina užsidengę ausis – nuo automatų garsų jos užgula ir ima zvimbti galvoje. Tačiau neatrodo, kad kažkas prieštarautų šaudymui. Tai veikiau primena paleidimo ritualą, tarsi su kulkomis kurdai išveikia nevilties jausmą, o kartu siunčia žinutę priešams – nė vieno kurdo mirtis nebus pamiršta. Mažoje bendruomenėje visi pažįsta vienas kitą.

Dabar 2026 metų vasaris. Per pastarąjį mėnesį Rožavoje, kurdų administruojamoje Sirijos teritorijoje, žuvo bent keli šimtai kurdų. Sausį juos užspaudė iš visų pusių vienu metu. Pirmiausiai Sirijos ginkluotosios pajėgos užėmė svarbius kurdams miestus: Alepą, Raką, Kobanį, dalį kitų regioninių centrų. Oficiali priežastis – Damaskas kuria vieningą Siriją, į kurią integruoja visas mažumas. Kurdams nenorint atsisakyti savo sunkiai iškovotos autonomijos, pereinamoji Sirijos vyriausybė juos spaudžia ginklu.

Prie puolimo prisijungė vietinės arabų gentys, su kuriomis kurdai dalinasi Rožavos teritoriją, o iš kaimyninės Turkijos skrido bairaktarai ir kiti bepiločiai. De facto Turkijos interesams veikia ir dalis Sirijos ginkluotųjų pajėgų karinių dalinių, kuriuos Ankara aprūpina ginklais ir koordinuoja veiksmus.

Kurdų teritorija vėl smarkiai susitraukė. Šįkart kurdai prarado 80 proc. teritorijos. Jie vėl išvaryti iš savo žemių ir suvaryti į likusias izoliuotas teritorijas – tai, ką jie patys vadina beveik žargoniškai – anklavais.

ᯓ★*

Kamišlyje (kurd. Qamişlo) būna tylu tik paryčiais, apie 4 valandą ryto, kai gatvėse išjungiami pramoniniai generatoriai. Didžiausio iš kurdų kontrolėje likusių miestų gatvės tarpusavyje supintos laidais, perduodančiais elektrą iš generatorių į namus ir darbovietes. Baltas triukšmas ir deginamo dyzelio kvapas jau tapęs kasdienio gyvenimo fonu visoje Rožavoje: turguose, arbatinėse, namuose, kaljaninėse. Tai dešimtmečius besitęsiančio karo su Turkija pasekmė – Ankaros dronai išsprogdino visą energetikos infrastruktūrą.

Kitoje Kamišlio pusėje – Nusaibinas (kurd. Nisêbîn), kurdų miestas Turkijoje. Anksčiau jie buvo sujungti ir žmonės laisvai tarp jų judėjo, bet dabar juos skiria aukšta betono tvora, o perėjimo punktai uždaryti. Pasienio miesto rajonų gatvės uždengtos skardiniais stogais, taip bandant pasislėpti nuo Turkijos dronų stebėjimo ir smūgių.

Visose Kamišlio mokyklose ir mečetėse glaudžiasi pabėgusieji nuo karo iš kitų Rožavos vietų. Vien per paskutinį puolimą savo namų neteko daugiau nei 134 000 žmonių, tūkstančiai šeimų atvyko į Kamišlį.

Vienoje iš mokyklų sutinku Fedan. Jai tai jau šeštas perkėlimas nuo tada, kai 2018 m. Turkija užėmė jos gimtąjį miestą Afriną (kurd. Efrîn). Kitus penkis kartus Fedan traukėsi, kai jos nauji laikini namai tapo nebegyvenami dėl bombardavimų ir infrastruktūros griūties.

Dabar Fedan 73-eji. Ji stebi, kaip stovyklose kuriasi šeimos, gimsta vaikai, kurių dalis iškart miršta dėl pieno trūkumo arba šalčio.

Fedan vylėsi, kad 2024-ųjų gruodį, kritus Basharo al Assado režimui, puolimai baigsis. Sirijos sukilėliai vaizdo įrašuose sakė: „Mes jūsų sūnūs, nieko nebijokite.“ Bet puolimai tęsėsi ir jai vėl reikėjo keltis kitur. Turkijai pavaldūs kariniai daliniai žudė žmones, Sirijos kariuomenė jų nestabdė.

„Gražūs jų žodžiai, bet žemėje žudynės. Ar pačių vykdomos, ar kitų, kol jie nieko nedaro“, – sako Fedan. Naujoji Sirijos vyriausybė save pristato kaip įtraukią ir vienijančią, tačiau realybėje etninės mažumos užpuolamos viena po kitos. Pradžioje vyko alavitų žudynės, vėliau druzų, po to – teroristinė ataka prieš krikščionis, o dabar užpuolė kurdus. Vis prasiveržiantis smurtas parodo, kad Damaskas pilnai nekontroliuoja į kariuomenę apjungtų dalinių.

Bet kurdai Sirijoje, atrodo, pripratę gyventi karo sąlygomis. Nuo 2011 metų, Sirijos pilietinio karo pradžios, jų žemės virto karo lauku veikiant skirtingiems interesams. Opozicijos sukilėliai čia kovojo prieš diktatorių Basharą al Assadą. Netrukus iškilusi ISIS bandė įkurti Islamo valstybę, al Assadas čia kovojo prieš sukilėlius ir ISIS. Turkija – prieš kurdus ir palaikė sukilėlius prieš al Assadą. Kurdai – už išlikimą.

Kurdai, būdami 30 milijonų tauta be valstybės, kartoja savo seną posakį: „Esame apsupti priešų iš visų pusių, o vieninteliai sąjungininkai – kalnai.“ Jie išsibarstę po Artimųjų Rytų kalnuotas vietoves Irake, Irane ir Turkijoje. Tik Rožava Sirijoje vienintelė kurdų teritorija be kalnų – plokščia, atvira, sunkiai ginama. Todėl visi didesni kurdų miestai, o neretai ir mažesni miesteliai, turi požeminę infrastruktūrą, tuneliais jungiančią skirtingas miesto dalis.

Kamišlyje įėjimai į požeminį miestą išsibarstę po visą paviršių – liukus gatvėse, namų rūsius, statybų aikšteles. Viename iš tokių tunelių susitinku su Moterų apsaugos būrio (angl. Women Protection Unit, YPJ) vade Reperin. Kurdų kalboje jos vardas reiškia „sukilimą“.

Į požemį nusileidžiu pro industrinio pastato rūsį. Su Reperin susitinku jos biure pora aukštų žemyn. Giliau – dar daugiau savivaldos biurų, slėptuvės, karo ligoninės, karių valgyklos. Visa tai sujungta požeminėmis gatvės, kuriomis pravažiuoti gali ir nedidelis sunkvežimis.

ᯓ★**

Kurdų karines pajėgas (angl. Syrian Democratic Forces, SDF) sudaro du lygiateisiai daliniai – moterų ir vyrų, kiekvienas turi savo atskirą valdybą. Kai 2015 m. formavosi SDF, vyrai ir moterys kovojo viename dalinyje, bet netrukus atsiskyrė į savarankiškus būrius. Moterų dalinyje viską atlieka tik moterys – jos užima visas kovines pozicijas, rūpinasi logistika, slaugo sužeistąsias.

Atskirti moterų būrį nuo vyrų, vykstant Sirijos pilietiniam karui, buvo ne tik karinis sprendimas – šis veiksmas kilo ir iš poreikio sukurti erdvę, kur jos galėtų veikti be vyrų dominavimo. Pirmosios kovotojos buvo mokytojos, studentės ir moterys, pabėgusios nuo smurto ar priverstinės santuokos. Dažnai šeimos moterų neišleisdavo, tad jos išeidavo slapta, o kitas atvesdavo pačios šeimos, manydamos, kad kovoje prieš ISIS tik ginklas gali padėti išlikti.

„ISIS yra priešas, kuris nebijo mirties“ ir tai daro jį mirtinai pavojingu. Džihadas jiems yra šventas karas, savo karinę misiją jie laiko šventa. Kovotojus ISIS verbuodavo su propagandiniu pažadu – mirtis karo lauke yra dovana, garantuojanti patekimą į rojų, kur kiekvieno mūšyje kritusio kario laukia nekaltų merginų haremas – po 72 kiekvienam. Ten, kur seksas yra tabu ir skirtas tik reprodukcijai, tokio rojaus vizija atrodo gundančiai.

Kurdės kovotojos man pasakojo, kad moterų pasirodymas mūšio lauke sujaukė jų motyvaciją: žūti nuo moters rankos pagal Koraną esą gėdinga – tokie kariai į rojų nepatenka. ISIS būriai, kaip prisimena Reperin, traukdavosi vien išgirdę moterų karinį šauksmą. Kitos pasakojo atvejus, kai pamatę moterį su ginklu, jie nusižudydavo.

Iš tikrųjų Korane apie mirtį nuo moters rankos nieko nerašoma. Panašu, kad tai buvo karo propagandos dalis, dar stipriau motyvavusi kovotojas ir išgasdinusi bent dalį ISIS kovotojų. Moterys pirmiausia ėmė ginklus, nes nelaisvė joms reiškė sekso vergiją. Tai liudija ir jazidžių moterų likimai po Sinjaro genocido, kai tūkstančius jų ISIS kovotojai pagrobė, prievartavo, pardavinėjo. Dalis moterų, patekusios į nelaisvę, rinkosi savižudybę arba kovojo iki paskutinės akimirkos, bandydamos išvengti nelaisvės bet kokia kaina.

Reperin prie YPJ prisijungė prieš 10 metų, po to, kai jos brolį nužudė ISIS. Tuo metu ji buvo ištekėjusi už vyro, kuriam turėjo paklusti ir, kaip pasakoja, visiškai nekontroliavo savo gyvenimo. Dabar, apsupta moterų, ji jaučia palaikymą, pati priima sprendimus. Jaučia, kad susigrąžino save sau.

Ilgainiui YPJ kurdėms tapo vieta, kuri apsaugo jas ir nuo smurto artimoje aplinkoje. „Mes nesikišame tiesiogiai į šeimos konfliktus, tačiau jeigu moteris turi problemų, o dažniausiai šios problemos yra susijusios su vyrais, mes papasakojam jai, kas yra YPJ, apie moterų solidarumą ir mūsų teises, ir jeigu jai tai yra artima – pasiūlome prie mūsų prisijungti. Apmokome, priimame į savo gretas ir duodame ginklą.“

Iki šiol prie kovotojų gali prisijungti bet kuri, svarbu, kad būtų pilnametė. Čia ateina moterys iš skirtingų socialinių klasių, etninių grupių ir įvairaus amžiaus. „Čia esame visos lygios ir kartu – tai mūsų didžiausia stiprybė.“ Pasak Reperin, svarbiausia čia – moterų solidarumas.

Kai įsitvirtino ISIS, kurdai Sirijoje jau porą metų buvo įsteigę savo de facto autonominę administraciją trumpiniu DAANES (angl. Democratic Autonomous Administration of North East Syria). Arba paprasčiau vadinamą Rožava. Vienas pagrindinių autonominio valdymo principų – lyčių lygybė visuomenėje. Tuo remiasi visos administracijos institucijos – nuo kultūrinių iki politinių ir karinių. Kurdai reformavo švietimo sistemą, įsteigė universitetą ir kino akademiją, kur dėstoma kurdų kalba, kuri iki tol Sirijoje drausta.

Pirmieji moterų saviorganizacijos būriai kūrėsi dar anksčiau, užgimus pirmajam organizuotam kurdų partizaniniam judėjimui praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiuose. Jau tada jos jungėsi kovoti ir prieš smurtą artimoje aplinkoje. Vienas to laikotarpio šūkių skelbė: „Moteris priklauso sau!“ Aktyvistės siekė keisti normas, pateisinusias smurtą prieš moteris.

Kartu su autonominės Rožavos administracijos įsteigimu 2012 m., moterų judėjimai įgavo institucinę galią. Viena svarbiausių savivaldos organizacijų tapo „Kongra Star“, atsakinga už moterų teisių įtvirtinimą praktikoje. Instituciją įkūrė kurdės, kovojančios už savo teises. „Kongra Star“ užtikrina, kad lyčių lygybės principų būtų laikomasi visose institucijoje, kad būtų taikomas privalomas bendrapirminkystės modelis, kai kiekviename vadovaujamame poste yra ir vyras, ir moteris.

2019-aisiais kurdai, remiami Jungtinių Valstijų, nugalėjo ISIS. Karas iš kurdų pareikalavo apie 11 tūkst. gyvybių, dar virš 20 tūkst. buvo sužeisti. Greta civilinių moterų organizacijų, YPJ tapo viena iš autonominės sistemos atramų, palaikančių lygių teisių ir solidarumo progresą, kartu ir vienu iš Rožavos tapatybės pagrindų.

„Kaip kurdė, kovoju už savo tautos išlikimą, kaip moteris – už savo teises“, – sako Destina, YPJ kovotoja.

ᯓ★***

Lankausi Rožavos kino kūrėjų ir menininkų bendruomenėje „Hunergeha Welat“. Jį įkūrė menininkų kolektyvas iškart po Rožavos administracijos įsteigimo. Čia kuriami muzikiniai, dokumentiniai ir patriotiniai vaizdo klipai, dažnai susiję su moterų ir vyrų kovotojų būriais. Rožavos įvaizdžio kūrimas yra jų atsakomybė, o kartu ir aistra. Iš vietinių kurdų apie jų kūrinius girdėjau maždaug tokius atsiliepimus: „Suprantu kad jie kuria propagandos tikslams, bet mane, kaip kurdą, jų muzika griebia už širdies.“

Rožavos administracija greitai suprato, kad pergalingas įgalintų kurdžių įvaizdis patinka Vakarų pasauliui ir jį bandė kuo plačiau paskleisti, kad sulauktų didesnio palaikymo. Vakarų žiniasklaida, nušviesdama karą su ISIS, rašė apie bebaimes kurdes, kurias pamatę teroristai bėga. Kurdės kovotojos iki šiol vaizduojamos kaip šiuolaikinės amazonės: gražios, kietos, drąsios, kovojančios su tuo, ką jos vadina man's law – „vyro tvarka“. Jos sulaukė moterų teisių organizacijų dėmesio, palaikymo ir paramos. Šimtai Vakarų feminisčių ir anarchisčių atvyko į Rožavą ir prisijungė prie YPJ kovai prieš ISIS, o vėliau prieš Turkiją.

Šėro Hindė (kurd. Şêro Hindê), vienas iš bendruomenės prodiuserių ir režisierių, pasakoja, kad kiekvienas jų kūrinys remiasi ilgu ir nuosekliu tyrimu. Jų kūryboje moteris taip pat vaizduojama kaip įgalinta ir stipri. Šiame muzikos ir šokių kūrinyje jie pasakoja visą kurdų moterų ir jų kovos istoriją.

Šis jų kūrinys sukurtas kaip atsakas į Turkijos puolimą ir Afrino okupaciją, taip pat ir cheminio ginklo prieš kurdus panaudojimą. Tai yra vienas skaudžiausių karo epizodų kurdams, primenantis, kad kovoje su Turkija jie sąjungininkų neturi. (JAV, kurios tiekė ginklus kurdams kovai prieš ISIS, kurdų kitose kovose nerėmė.)

Dainos žodžiuose kurdai turkus vadina bastardais, t. y. „kalės vaikais“. Šėro pasakoja, kad po šio kūrinio kolektyvo pusėn pasipylė kritika dėl turkų lyginimo su kalės vaikais. Prieštaravimai kilo ne dėl pačios neapykantos, bet dėl žodžio „kalė“ reikšmės – tai žeidžia moterį, nes kaltė perkeliama motinai.

ᯓ★****

Rož lankė mokyklą per pilietinį Sirijos karą, kai kurdai dar neturėjo savo autonomijos, o kurdų kalba buvo draudžiama. Kartą arabė mokytoja, išgirdusi ją kalbant kurdiškai su drauge, išvedė iš klasės ir ėmė lazda trankyti per rankas. Sakė: „Čia ne vieta kurdų kalbai. Jokios kitos kalbos, tik arabų.“ Basharas al Assadas, o anksčiau ir jo tėvas, taip pat draudė kurdiškas šventes ir vėliavą, vaikus vadinti kurdiškais vardais.

Per tikybos pamokas Rož paklausė mokytojo, kodėl Dievas yra vyras, kodėl nėra Deivės. Mokytojas atsakė: „Taip negalima sakyti, tai neteisinga.“ Atsakymo kodėl jis neturėjo. Rož tai netenkino: „Pagalvojau: viskas, noriu moters Deivės.“

Mokykloje jos klausimai formavo asmenybę ir provokavo mokytojus: „Kodėl mano egzistavimas [kaip kurdės ir kaip moters] erzina kitus?“ Atsakymą ji rado žymaus kurdų rašytojo ir žurnalisto Musa Anter žodžiuose: „Jei mano gimtoji kalba sukrečia tavo valstybės pamatus, tai reiškia, kad tavo valstybė buvo pastatyta ant mano žemės.“

Kai prasidėjo karas su ISIS, Rož buvo 12. Ji svajojo greičiau užaugti, kad prisijungtų prie moterų kovotojų, bet tėvai ją atkalbėjo. Dabar Rož yra 23-eji ir ji kaunasi kitame – žmogaus teisių – fronte. Ji dokumentuoja karo nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus prieš kurdų tautą. Kurdų kalboje roj reiškia „saulę“. Tai nėra jos tikrasis vardas, tačiau ir tikrasis neša ugnies reikšmę. Ji taip pat apibūdina save kaip siautėjančią feministę: „Manau, kad pasauliui reikia daugiau siautėjančių feminisčių ir jų balsų.“

Kovoti už žmogaus teises ją paskatino vaikystės draugės, kurią ištekino prieš jos valią, istorija. Vyras ją mušė, ji nuo jo pastojo to nenorėdama. Rož su bendramintėmis stengėsi draugę palaikyti, kiek galėjo. Vieną dieną, kai draugė atėjo su mėlyne po akimi, jos ją kartu su pusantrų metų dukra nuvedė į mala jin, moterų namus, „Kongra Star“ įkurtą centrą, kur moterys padeda viena kitai.

Čia moterys siekia spręsti smurto problemą pirmiausiai per dialogą, o nepavykus susitarti, byla perduodama teismui. Pradžioje kurdai mala jin vadino „skyrybų namais“ ir kaltino nesantaikos kurstymu, tačiau laikui bėgant jos visuotinai pripažintos susitaikymo institucijomis.

Rož kartu su moterimis iš mala jin lydėjo draugę viso proceso metu: padėjo emociškai ir finansiškai. Grįžti pas šeimą draugė negalėjo – ji buvo griežta ir religinga. Vyras nenustojo jos persekioti, todėl moterys iš mala jin perkėlė ją į Žinvarą (kurd. Jinwar) – vien moterų kaimą, kur ji iki šiol gyvena su dukra. Rož tai laiko vienu svarbiausių savo gyvenimo įvykių, nutiesusių pamatus jos ateities veiklai: „Mačiau, kaip moterys palaiko moteris, kaip kartu kovoja ir gina viena kitą. Pamačiau, kaip veikia solidarumas.“

Po pergalės prieš ISIS kurdai įsipareigojo Vašingtonui, aprūpinusiam ginklais kovoje prieš ISIS, saugoti kalėjimus. Rožavos teritorijoje laikyta apie 40 tūkst. ISIS narių. Tik ketvirtis buvo kovotojai, likę 30 tūkst. – jų žmonos, vaikai, motinos.

Rož dirbo ISIS kalinių stovykloje su kovotojų šeimų nariais – užsienio pilietėmis iš Europos, Rusijos, Kaukazo, Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalių bei jų vaikais. Jų repatriacija yra lėtas, sudėtingas ir selektyvus procesas: dauguma šalių vengia priimti suaugusias moteris atgal. Dar kebliau su vaikais, gimusiais nuo ISIS kovotojų – daugeliui jų nepriskiriama nei tėvo, nei motinos kilmės šalis, jie negauna ir Sirijos pilietybės. Rož komanda siekė padėti šeimoms deradikalizuotis ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Rož buvo aplinkoje vien tarp moterų ir nevilkėjo hidžabo. Kartą arabė sugriebė ją už rankos ir pasakė: „Jei išeisiu iš čia, tuoj pat tave nužudysiu ir tavo galvą be hidžabo nusiųsiu savo vyrui.“ Paklausta, kodėl, ji atsakė: „Nes tu esi kurdė.“ Ji vadino kurdus ateistais, žemino juos ir teigė, kad visi jie turi būti nužudyti, kalbėjo, kad ISIS atkeršys ir juos visus sunaikins.

„Ji buvo moteris ir aš buvau moteris. Mes buvome kambary, kur buvo vien moterys, ir ji vis vien mane užsipuolė. Žiūrėjo į mane su neapykanta ir norėjo sužeisti. Toks yra ekstremizmo lygis su kuriuo kovojame.“

Rož pasakoja, kad ISIS stovyklose net vaikai jai linkėjo blogo: „Trejų, ketverių, penkerių metų vaikai žiūri į tave su neapykanta ir rodo gestus, imituojančius gerklės perpjovimą. Juos taip auklėja. Tai labai sunkiai suvokiama realybė.“

Per 2026 m. sausio susirėmimus, ISIS šeimų stovyklos ištuštėjo. Smurto chaose besitraukdami kurdai paliko kalėjimus be apsaugos. Visi kaliniai paprasčiausiai iškeliavo pro vartus, taip pat ir al Holo (arab. Al-Hawl, al-Hol) stovyklos, kurioje savanoriavo Rož. Nėra aišku, kiek jų pabėgo, bet manoma, kad 15–20 tūkst. ISIS ideologija tikinčių žmonių, daugiausiai moterys ir vaikai, yra išsibarstę po Siriją. Didžiąją dalį ISIS kovotojų JAV perkėlė į federalinius kalėjimus Irake.

ᯓ★★

Rožavos pakraštyje įsikūręs Žinvaras – moterų kaimas ir matriarchalinė bendruomenė, veikianti savivaldos principu. Kurdų kalboje Jinwar reiškia „moterų erdvę“. Kaimas pastatytas 2017 m. išskirtinai moterims. Jos čia atsikrausto gyventi, dirbti, auginti vaikus ir kurti gyvenimą už patriarchalinės sistemos ribų – tai autonomija autonomijoje. Vyrai čia įleidžiami tik kartą per savaitę, gavę leidimą iš „Kongra Star“.

Žinvarą sudaro apie 30 molinių namų ir keli bendruomeniniai pastatai – mokykla, natūralios medicinos klinika, kepykla ir bendruomenės centras. Gyventojų skaičius nuolat kinta: šiuo metu čia gyvena apie 20 moterų su vaikais, tačiau vietos pakaktų maždaug šimtui.

Dauguma moterų čia verčiasi bendruomenine žemdirbyste. Jų pasaulėžiūroje žemė teikia viską. Sprendimus moterys kaime priima kolektyviai – iškilus problemai, susirenka visos.

Delal čia gyvena jau septynerius metus. Ji yra bendruomenės gyduolė, gydanti augalais, kurių gausu aplinkinėse pievose.

Ji pasakoja, kad visada jautėsi gyvenanti vyrų pasaulyje, kuris spaudė. Iš pradžių tėvas, vėliau smurtaujantis vyras ją laikė silpna. Ne vien ją, bet moteris apskritai. Tačiau Delal visada jautė turinti galią tai pakeisti. „Nuo pat pradžių žinojau, kad esu stipri – siela ir protu. Vis tik kiekvieną kartą, kai bandydavau žengti žingsnį, šeima mane sustabdydavo. Neleisdavo rinktis, neleisdavo augti. Visada jaučiau, kad kiekviena moteris turi jėgą savyje. Nereikia jos ieškoti kitur – ji jau yra tavyje.“

Šio žinojimo Delal nebegalėjo slėpti po hidžabu ir juodais drabužiais. „Kodėl nesuteikti moterims galimybės atrasti, kiek jėgos ir potencialo jos turi?“ Ji nenorėjo praleisti viso gyvenimo priespaudoje ir nenorėjo, kad jos dukros augtų tokioje aplinkoje, todėl pradėjo ieškoti kaip įgalinti save ir sukurti sveiką aplinką vaikams.

Tačiau Žinvaro moterys gali apsisaugoti ir pačios, nes YPJ joms duoda ginklą ir apmoko juo naudotis. Delal pasakoja, kad sausį, paskutinių susirėmimų metu, kai Sirijos pajėgos artėjo prie bendruomenės, jos išvežė vaikus ir pagyvenusias moteris į saugią vietą, o likusios laikė pozicijas, dieną ir naktį budėdamos aplink kaimą.

Ji pabrėžia, kad moterys čia pirmiausia išlaisvina protą ir įgalina jį spręsti problemas. „Mes giname save visų pirma ne ginklais, o mąstysena – suvokimu, kad aš turiu galią apsaugoti save. Iš to kyla jėga augti.“ Kai kurios čia lieka ilgam, kitos – tik tol, kol atsigauna ir išmoksta gyventi savarankiškai. Delal sako, kad dažna išėjusi moteris mąstyseną perduoda platesnei Rožavos visuomenei.

Ji pateikia pavyzdį, kaip viena motina čia išmoko finansinio raštingumo ir dabar viena augina vaikus. Jai grįžus namo, aplinkiniai nesuvokė, kaip ji pagyvenusi moterų kaime dabar puikiai tvarkosi viena, be vyro. Tačiau viena kaimynė atėjo ir paklausė: „Ką ten patyrei? Koks ten gyvenimas?“ Ir ši moteris papasakojo apie mąstyseną ir gyvenimo būdą, kurį čia praktikavo, o kaimynė perėmė tas idėjas.

Kaimas remiasi žineologija (kurd. Jineolojî), mokslu apie moteris. Tai yra žinių ir mąstymo sistema, peržvelgianti istoriją ir kokią vietą visuomenės procesuose užima moterys.

Vienas svarbių žineologijos aspektų – požiūris į moters sveikatą ir kūną. Sveikata čia suvokiama plačiai: ji apima ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą, laisvę bei santykius su kitais. Moters kūnas čia nebėra kontrolės ar gėdos objektas, o suvokiamas kaip jos pačios erdvė ir stiprybės šaltinis. Kartu daug dėmesio skiriama traumų įveikai. Gijimas čia reiškia ne tik fizinio kūno gydymą, bet ir santykio su savimi atkūrimą.

Žineologija taip pat akcentuoja kolektyvinę gyvenseną – idėją, kad visuomenę galima kurti per solidarumą ir palaikymą, ne konkurenciją. Tai reiškia bendrai priimamus sprendimus, atsakomybės dalijimąsi ir mokymąsi vieniems iš kitų.

Moterų mokslo filosofija integruota į visas Rožavos administracijos struktūras. Ja remiasi YPJ, tie patys principai taikomi švietimo ir kultūros srityse. Rožavos universitete žineologija dėstoma kaip atskira disciplina.

Paradoksalu, bet žineologijos pagrindus padėjo vyras – Abdula Odžalanas (turk. Abdullah Öcalan) – Turkijos kurdas ir vienas Kurdų darbininkų partijos (PKK) įkūrėjų. Jo vaidmuo išlieka prieštaringas: viena vertus, jis tapo centrine figūra kurdų laisvės judėjimuose ir pradėjo kalbėti apie moterų išlaisvinimą bei patriarchalinės visuomenės pertvarką, bet kita vertus, ginkluota PKK kova ir atakos prieš Turkijos civilius lėmė, kad organizacija buvo įtraukta į teroristinių grupių sąrašus. Tai suteikė Ankarai tarptautinį teisinį pagrindą persekioti kurdų aktyvistus tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek už regiono ribų, teigiant kad jie teroristai, priklausantys PKK. Bet Turkija dažnai susidoroja ir su tais, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su PKK: žurnalistais, politikos, kultūros veikėjais.

Rožavos struktūra ir filosofija yra tiesioginis Odžalano idėjų paveldas, dar daugiau – sėkminga jų realizacija Turkijos pasienyje, kuri tiesiogiai kelia klausimą 20 milijonų kurdų Turkijos teritorijoje: kodėl ne pas mus? Ankara jokiu būdu nepritaria kurdų valstybės įsteigimui.

Didelę dalį politinių idėjų, tapusių Rožavos administracijos pagrindu, įskaitant požiūrį į lyčių lygybę, Odžalanas suformulavo jau būdamas Turkijos kalėjime, kur kali nuo 1999 metų. Tačiau žineologiją kaip atskirą žinių sistemą sukūrė, išplėtojo ir institucionalizavo pačios kurdų moterys, ypač judėjimai, susiję su „Kongra Star“.

Šiandien Rožavoje Odžalano paveldas išlieka ginčytinas. Dalis kurdų Sirijoje jį laiko viziorieniumi – jo portretai iškabinti administracijos biuruose. Kitą dalis norėtų nusimesti Odžalano etiketę – stipriai nacionalistinės jo idėjos prieštarauja daugiataučiam Rožavos projektui.

ᯓ★★*

Vienas iš praktinių žineologijos įgyvendinimo pavyzdžių – feminizmo kursai vyrams. Idėja paprasta: lyčių lygybė negali būti pasiekta tik įgalinant moteris – ji reikalauja ir vyrų mąstymo pokyčio. Į mėnesio trukmės kursus kviečiami aukštas pareigas savivaldybėse, pilietinėse ir religinėse struktūrose užimantys vyrai bei įmonių vadovai.

Kamišlyje susitinku su Masoudu Jusufu, savivaldos bendrapirmininko pavaduotoju, prieš porą metų baigusiu feminizmo kursus.

Dalyvavimas mokymuose savanoriškas. „Kongra Star“ siunčia kvietimus įvairioms institucijoms, tikėdamasi, kad jų vadovai, praėję kursus, inicijuos pokyčius savo organizacijose. Jusufas sako, kad jam tai pasiteisino: „Dabar kolegės darbe sako: tik ponas Jusufas mus supranta.“

Jis vardija mokymų temas: nutylėtas moterų vaidmuo kurdų istorijoje, Rožavos moterų judėjimai, žineologija ir biologija – kaip moters kūnas skiriasi nuo vyro. Daug dėmesio skiriama vyrų mentalitetui, kaip jis dominuoja visose gyvenimo srityse: administracijoje, kariuomenėje, ekonomikoje, šeimoje. Taip pat ir kurdų pasakose bei folklore, kuriose moterys yra dažnai baudžiamos dėl tradicijų nesilaikymo. „Man tai atvėrė akis į kasdienybę, kurią laikome normalia“, – sako Masoudas.

Kaip tokio „normalumo“ pavyzdį Masoudas pamini plačiai aprašytą istoriją – 1986 m. Irane iki juosmens užkasta ir akmenimis užmėtyta Soraya Manutchehri. Jos vyras norėjo vesti kitą moterį, 14 metų mergaitę, todėl savo žmoną apkaltino neištikimybe. Pirmą akmenį į moterį metė jos tėvas.

„Mes gyvename Artimuosiuose Rytuose, kur egzistuoja tam tikra socialinė hierarchija, tačiau išmokus viską naujai, pradedi žiūrėti į moteris ne tik su pagarba, bet ir pripažindamas jų orumą.“

Masoudas sako, kad iki kursų nebuvo susidūręs su tokiomis stipriomis ir savimi pasitikinančiomis moterimis. Labiausiai jį sužavėjo istorijos dėstytoja, kurdų partizanė, 15 metų praleidusi kalnuose, kur kovojo ir kaupė žinias: „Žvelgdamas į ją supratau, kad moters pasiekimams ribų nėra.“

Sunkiausia kursuose buvo dalyviams iš konservatyvių religinių bendruomenių. Ypač klausytis apie evoliucijos teoriją, kuri prieštarauja Koranui – idėja, kad moteris nėra sukurta iš Adomo šonkaulio, jiems atrodė šventvagiška.

Konservatyviausiose islamo bendruomenėse pranašas Mahometas iki šiol laikomas didžiausiu moterų emancipatoriumi. VII amžiuje jis paskelbė, jog moteris lygi pusei vyro ir iki šiol kai kurie šiuos žodžius nešiojasi savyje kaip tiesą. Praktikoje tai reiškia, kad dukros paveldi perpus mažiau turto negu sūnūs, jų argumentai teisme turi pusę vyro argumentų svorio ir pan. Iki šios reformos moterys nepaveldėdavo nieko, buvo laikomos vyro nuosavybe, o infanticidas, mergaičių žudymas joms gimus, buvo norma.

Visą mėnesį, kol vyksta mokymai, vyrai turėjo patys savimi rūpintis: gaminti, valyti, skalbti, plauti indus. Pasak Masoudo, tai buvo akis atverianti patirtis daugumai. Vienas pasakė: „Atrodo, kad moteris visą gyvenimą praleidžia virtuvėje.“

ᯓ★★**

Vasarį Rožavos Hasakos (kurd. Hesekê) regione vyksta arabų genčių ir kurdų taikos konferencija. Po ką tik čia pasibaigusių susirėmimų tarp Sirijos ginkluotųjų pajėgų ir kurdų, buvo paskelbtos paliaubos.

Susitikimas vyksta prabangiame poilsio komplekse miesto pakrašty. Šiame Rožavos regione konfliktas tarp arabų ir kurdų jaučiamas aštriausiai – demografiškai jie pasidaliję maždaug perpus. Sirijos vyriausybės pajėgoms stiprinant savo pozicijas, ir arabų gentys jaučiasi stipresnės. Dabartinės šalies valdžios ideologija jiems artimesnė nei Rožavos. Pirmą kartą po al Assado nuvertimo, jėgų balansas čia svyra į arabų pusę.

Taikos derybose sprendžiami praktiniai klausimai: kaip padalinti valdžią, kaip užtikrinti saugumą, koks bus arabų genčių vaidmuo. Gentys siekia didesnio politinio pripažinimo kurdų kontroliuojamoje teritorijoje. Skamba daug kalbų apie taiką ir neišspręstas nuoskaudas, bet susitarimų pasiekti nepavyksta. Kurdai kaltina arabus nacionalizmo ir rasizmo kurstymu. Anie įsižeidžia ir supyksta, galiausiai kai kurios šeimos nori palikti salę. Po oficialių kalbų ir apsipykimo susirinkusieji kartu papietauja ir išsiskirsto.

Tarp dalyvių nėra nė vienos moters. Abi puses atstovauja tik vyrai. Net jei moterys užima aukštas pareigas regiono viduje, jų vaidmuo diplomatijoje ribotas – kaimynai paprasčiausiai su moterimis nesišneka.

Iki apsilankymo šioje konferencijoje buvau įkvėptas tokios visuomenės egzistavimu Artimuosiuose Rytuose. Žinvaras nestebintų manęs Vakarų pasaulyje, bet šiame regione Rožava rodėsi tarsi mistinis Eldoradas.

Utopijos jausmas kilo ne dėl idėjų, o dėl jų santykio su realybe. Lyčių lygybė ambicingai auga karo klimate, vietose, kur gyvenimo sąlygos artėja prie humanitarinės katastrofos ribos. Ji yra virš visų socialinių problemų ir, atrodo, galėtų tapti jų sprendimo dalimi, tačiau lieka esminis apribojimas – Rožavos automoninės administracijos niekada nepripažino nė viena šalis ar tarptautinė organizacija. Teisiškai, tarptautinė bendruomenė laiko šias teritorijas Sirijos dalimi ir pripažįsta Damasko valdžią.

Vašingtonas, kurdų sąjungininkas kovoje prieš ISIS, santykius su pereinamąja Sirijos vyriausybe laiko prioritetu ir pripažįsta Sirijos teritorinį vientisumą. Nors oficialiai Vašingtonas niekada taip nesakė, kurdai supranta, kad panaudoję amerikietiškus ginklus prieš NATO narę Turkiją, paramą iš karto prarastų.

Damaskas nepripažįsta kurdų autonomijos ir reikalauja, kad visos teritorijos bei politinės ir karinės institucijos būtų integruotos į valstybės struktūrą. Tuo tarpu kurdų pusė siekia išlaikyti savivaldą, savo saugumo pajėgas ir kontrolę bent iš dalies. Kurdai netiki, kad į religinį konservatyvumą linkusi pereinamoji Sirijos vyriausybė priims sistemą, kurioje moterys su vyrais yra lygūs. Damaskas jau pareiškė, kad moterų kariniai daliniai negali būti jungtinėje Sirijos kariuomenėje kartu su vyrų būriais. Taip integracija lieka įstrigusi aklavietėje, nors abi pusės sutarė dėl paliaubų ir laipsniško kurdų politinių ir karinių institucijų integravimo į Sirijos valstybės struktūrą.

Atrodo, kurdams vėl lieka grįžti pas savo vienintelius sąjungininkus kalnus, kurių Rožavoje nėra.

ᯓ★★***

Už pagalbą rengiant šį tekstą dėkoju Dživanui ir Allai Ahmedams – jų šeima priėmė mane savo namuose Kamišlyje. Dživanas yra advokatas ir žmogaus teisių gynėjas, Alla dirba organizacijoje, kuri padeda moterims, kovojančioms su krūties vėžiu. Kasdieniai pokalbiai su jais suteikė didžiąją dalį Rožavos konteksto ir padėjo jame nepasimesti. Taip pat dėkoju Rož – ji lydėjo mane į interviu ir moterų organizacijas, kur vertėjavo.