Pirmą kartą į Deir Mar Musa al-Habashi (Šv. Mozės Etiopo) vienuolyną Sirijoje, maždaug už 100 kilometrų į šiaurę nuo Damasko, atvykau 2009 metais. Ieškojau pabėgimo ir mistikos – klajojau po dykumas ir miestelius be aiškios krypties. Po šešiolikos metų vėl kylu tais pačiais akmeniniais laiptais ir randu tas pačias vienuolyno sienas, tą patį vėją, švilpiantį tarp kalnų perėjų. Iš terasos atsiveriantis vaizdas nepasikeitė – ta pati smėlio jūra. Tačiau už jos, ten, kur nesiekia akis, – miestai, sugriauti iki pamatų. O žmogus, įkūręs šią šventovę – tėvas Paolo Dall’Oglio, svajojęs apie erdvę, kurioje krikščionys ir musulmonai galėtų susitikti kaip lygūs, – pradingo pilietinio karo chaose.

Į vienuolyną patekau atsitiktinai. Atvykau čia iš Braitono Jungtinėje Karalystėje – iš visai kitokios bendruomenės. Braitone penkiolika žmonių gyvenome trijų aukštų name; užsukęs į virtuvę bet kuriuo paros metu rasdavai ką nors su jointu, bongu ar romo buteliu. Mano gyvenime tai buvo labai pankiškas laikotarpis: skvotai, nesibaigiantys vakarėliai ir psichedelikai. Po metų viskas tapo per intensyvu, tad panorau pabėgti į ramesnę vietą. Susiradau pigius bilietus į Egiptą ir 2009-ųjų vasarį nusileidau Kaire.

Egipto sostinėje iš lietuvių keliautojo Alekso sužinojau apie paslaptingą krikščionių vienuolyną Sirijos dykumoje – iš jo pasakojimo, atvirą visoms religijoms ir konfesijoms. Tuo metu mane traukė viskas, kas turėjo mistikos: budizmas, sufizmas, animizmas ir visi kiti -izmai, žadantys pabėgimą nuo racionalios, formalios pasaulio vizijos į laisvesnę, labiau išplaukusią būseną, – kvietimas į vidinę kelionę be prievartos, be kaltės jausmo, be suvaržymų, dažnai priskiriamų didžiosioms pasaulio religijoms.

Nors kilęs iš sentikių giminės, krikščioniu savęs niekada nelaikiau. Iš visų tikėjimų būtent Artimųjų Rytų trijulė – judaizmas, krikščionybė ir islamas – man atrodė agresyviausia ir labiausiai varžanti. Negalėjau pagarbiai žiūrėti į religijas, kurios pasaulio istorijoje paliko kruviniausias žaizdas: karus, kryžiaus žygius, ištisų žemynų kolonizaciją, inkvizicijas, džihadus, raganų medžiokles. Kartais įsivaizduodavau: jei gyvenčiau viduramžiais, 80 procentų mano artimos aplinkos būtų sudeginti ant laužų. Mane krėtė ir suvokimas, kad šios trys religijos iš esmės yra viena kitos tąsa: po Senojo Testamento eina Naujasis, o vėliau – Koranas – tarsi vienos istorijos trilogija. Jų susikirtimo vieta – Artimieji Rytai, o tarpusavio konfliktai iki šiol sprendžiami karais. Šios religijos vis kovoja dėl autoriteto ir reikšmės, vis dar lieja kraują, siekdamos įtvirtinti savo galią.

Vis dėlto Alekso nupasakotas vienuolynas patraukė mane savo atvirumu kitoms idėjoms.

Nutranzavau į Sinajaus pusiasalį, keltu persikėliau per Raudonąją jūrą į Jordaniją ir toliau keliavau autostopu – pirmiausia iki Amano, per raudonąją Vadi Rumo dykumą, vėliau iki Damasko. Iš ten vietiniu mikroautobusu pasiekiau Anabeko miestelį. Dar 20 kilometrų gilyn į dykumą, tarp kalnų papėdžių, buvo pasislėpęs vienuolynas. Jis atrodė lyg įmūrytas į akmeninius uolų šlaitus – užsimaskavęs atšiauriame smėlio spalvos dykumos kraštovaizdyje.

Pirmieji vienuolyno statiniai atsirado dar ankstyvosios krikščionybės laikais, o dabartinė bažnyčia su bizantiškomis freskomis išliko iš XI amžiaus. Vėliau vienuolynas kurį laiką tarnavo kaip kryžiuočių tvirtovė, bet galiausiai sunyko – paliktas dykumos vėjams ir tylai.

Iš griuvėsių vienuolynas iškilo prieš daugiau nei 30 metų, kai jaunas italų jėzuitas Paolo Dall’Oglio atklydo į šią vietą ir jį aplankė vizija: sukurti erdvę dialogui tarp krikščionybės ir islamo. Tai tapo jo gyvenimo tikslu.

★ ★ ★

Vienuolyne praleidau du mėnesius. Daugiausia buvau apsuptas vienuolių ir piligrimų, atvykstančių čia medituoti, melstis ir studijuoti Šventąjį Raštą. Aš pats kuprinėje buvau atsitempęs „Žiedų valdovo“ trilogiją – stengiausi kuo greičiau ją perskaityti, kad nereikėtų trijų tomų temptis toliau. Skaitydamas mitologinę fantastiką vienuolyno bibliotekoje, tarp vienuolių, jaučiausi kaip ateistas.

Į vienuolyną dažnai užsukdavo keliautojai ir žurnalistai. Tuo metu Izraelio karo veiksmai Gazoje buvo suintensyvėję, o Antroji intifada ką tik pasibaigusi, tad žurnalistai, dirbę karo zonoje, atvykdavo į Mar Musą atsikvėpti, apmąstyti patirtis.

Dienomis vienuoliai ir svečiai dirbo ūkio darbus: prižiūrėjo alyvmedžius, tvarkė aplinką, rūpinosi ožkomis, vištomis ir kitais gyvūnais, gamino maistą, o kartais traukdavo į kalnus ir urvus medituoti. Vakarais – bendra tylos meditacija, malda ir vakarienė; ji dažnai tęsdavosi iki vėlumos, pereidama į ilgus pokalbius žvakių šviesoje.

Kiekvieną rytą vienuolyno bažnyčioje vykdavo bendros mišios. Po jų visa bendruomenė susirinkdavo terasoje pusryčių – kasdien vienodų: ant sujungtų stalų būdavo išdėliojami naminiai duonos paplotėliai, vienuolyno ožkų sūris, vištų kiaušiniai, naminis abrikosų džemas, šviežias jogurtas, čia užaugintos alyvuogės ir iš jų išspaustas aliejus, datulės, prieskoniai.

Susidraugavau ir daugiausia laiko leidau su 53-ejų ukrainiečiu tapytoju Viktoru Endeberia. Būdamas 30-ies jis metė darbą, prisipirko dažų, kitų tapymo priemonių ir kelerius metus namie mokėsi tapybos. Galiausiai Ukrainoje tapo pripažintu menininku. Į Siriją jis atvyko tapyti vietos peizažų, vėliau darbus veždavo į Kyjivo galerijas. Mokiau jį anglų kalbos, o jis mane – grafikos ir akademinio piešimo: aiškino, kaip matyti šviesą ir šešėlį, kaip jų žaismą panaudoti kuriant vaizdą. Sėdėdavau savo urve ir piešdavau akmenis, daržoves. Tos pamokos vėliau sugulė į mano vėlesnės fotografijos pagrindus.

Po dienos darbų užlipdavau ant vienuolyno sienos, nuo kurios vėrėsi vaizdas į dykumos smėlio ir akmenų jūrą. Per savo MP3 grotuvą klausydavausi IDM ir ambiento iš lietuviško leiblo „Sutemos“ kompiliacijų. Galvodavau: įdomu, ar žmonės, sudarę šiuos rinkinius, įsivaizdavo, kad jų muzikos bus klausomasi Sirijos dykumoje, žiūrint į žvaigždėtą dangų nuo vienuolyno sienos?

Prisimenu Paolo žodžius, kartą ištartus per pusryčius. Šalta žieminė dykumos saulė buvo ką tik pakilusi virš horizonto, slėnyje nuspalvindama rūką ryškia auksine šviesa. Paolo pasakojo apie vienuolyną, apie žmones, kurie atvyksta čia ieškoti Dievo ir dvasinių patirčių. Jo mintis skambėjo maždaug taip: „Turiu jus nuvilti – Dievas ne čia. Čia galima pailsėti, įsikrauti, nurimti. Ši vieta – tik stotelė. Bet tai, ko ieškote, yra tarp žmonių: santykiuose ir žmogiškume. Dievo reikia ieškoti turguje, o ne kalnuose.“

Praėjo šešiolika metų, o tie žodžiai man vis dar svarbūs. Per tą laiką gyvenau tarp skirtingų kultūrų šamanų, studijavau religijų istoriją ir įvairius dvasinius mokymus, dalyvavau apeigose bei ritualuose. Vis dėlto joks mokymas man taip ir neprilipo. Kuo daugiau patirdavau, tuo aiškiau matydavau ne dvasingumą, o antropologiją. Magijos ir mistikos jausmas pamažu bluko, užleisdamas vietą kritiškam smalsumui. Tapau ne tiek dalyviu, kiek stebėtoju. Pradėjau studijuoti filosofiją ir istoriją, svarstyti, kas formuoja vieną ar kitą tradiciją, kaip maišosi tikėjimai ir kas atsiranda jų sankirtose. Per 15 metų kelionių mano dvasiniai ieškojimai visiškai transformavosi: nuo metafizinių paieškų į kažką žemiško, į santykio su žmonėmis, pasauliu ir pačiu savimi kūrimą.

★ ★ ★

Kad ir kur Paolo siųstų žmones ieškoti Dievo, atrodo, kad savąjį jis rado būtent čia – šiuose kalnuose, tarp šių sienų. Bent jau taip apie jį pasakoja sesė Huda, vyriausioji Deir Mar Musos vienuolė. Pirmą kartą į Siriją Paolo atvyko 1992 m. – jėzuitų ordinas atsiuntė jį čia mokytis arabų kalbos. Tais laikais dauguma misionierių rinkosi Rytų Europą: griuvus Sovietų Sąjungai atsivėrė milžiniški „bedievystės plotai“, ir juos Vatikanas norėjo užpildyti. Norinčių vykti į musulmonų šalis buvo nedaug.

Huda pasakoja, kad pirmą kartą į būsimo vienuolyno vietą Paolo atvyko vienas. Dešimčiai dienų pasiliko tarp griuvėsių medituoti – ir ten jį aplankė vizija atstatyti vienuolyną.

Iš pradžių šios idėjos nepalaikė nei Vatikanas, nei vietos krikščionių bendruomenė, kuriai istoriškai priklausė vienuolyno žemė. Tarpreliginio dialogo idėja anuomet atrodė radikali ir nepriimtina. Vatikanas siųsdavo misionierius atversti kitatikių, o ne ieškoti bendros kalbos ar sąlyčio taškų.

Vis dėlto Paolo ėmėsi atstatymo darbų. Kitus dešimt metų jis atvykdavo čia kiekvieną vasarą ir, padedamas savanorių, po truputį kėlė pastatą iš griuvėsių. Pradėjo nuo freskų valymo, senų sienų sutvirtinimo. Su Sirijos Katalikų bažnyčia susitarė paprastai: jis sieks savo vizijos, o jie vėliau spręs – priimti ją ar atmesti, vertindami rezultatus. Paolo pažadėjo atverti vietą lankytojams, o tai reiškė įplaukas ir bažnyčiai, ir vietos bendruomenei. Skepticizmo tai nepanaikino, bet ir papildomų prieštaravimų nebekilo. Per dešimt metų vienuolynas atgijo.

Po atstatymo Paolo pakvietė vieną Vatikano vyskupą į Anabeką. Huda sako, kad šis susitikimas buvo sunkus. Jėzuitai neturi teisės vadovauti vienuolynui, todėl vyskupas davė Paolo penkerius metus apsispręsti: likti jėzuitu ar prisiimti atsakomybę už vienuolyną. Vyskupas taip pat pareiškė negalįs priimti jokių Paolo sąsajų su islamu – jėzuitas, norėdamas geriau suprasti islamą, kai kurias jo praktikas derino su krikščioniškomis: pasninkaudavo, laikydavosi ramadano. Be to, laisvai kalbėjo arabiškai.

Po penkerių metų, pasak Hudos, Paolo grįžo pas vyskupą su atsakymu: „Priimkite tik tai, ką galite priimti. Visa kita mes pasiliekame sau. Tikiuosi, ateityje Vatikanas galės tai priimti.“

Vėliau, jau 2011-aisiais, naujas vyskupas iš tiesų priėmė Paolo kryptį – leido megzti dialogą su islamu.

Nuo vienuolyno atstatymo laikų Paolo čia rengdavo kasmetinę trijų dienų konferenciją-dirbtuves: kviesdavo skirtingų islamo atšakų atstovus, sufijus, teologus, Sirijos jaunimą. Kartu jie keldavo religines ir visuomenines temas, diskutuodavo apie dviejų religijų koegzistavimą.

Huda pasakoja, kad pirmojo susibūrimo tema buvo pagarba – kaip Sirijos visuomenė gali gerbti savo bendruomenes nepaisydama skirtumų. „Kad vyktų toks dialogas, turime priimti vieni kitų šventuosius. O krikščionybė ir islamas labai dažnai bando atimti autoritetą iš kitos religijos šventųjų. Nesutaria ir dėl šventosiose knygose aprašytų įvykių interpretavimo.“ Pasak jos, konsensusas tokiose diskusijose retai kada būdavo pasiekiamas, tačiau dialogas dažnai nueidavo į svarbias, gilias temas. Po jų dalyviai jausdavosi labiau pažinę vieni kitus – užsimegzdavo draugystės ir ryšiai. Musulmonai kolegos dažnai grįždavo į vienuolyną jau su šeimomis – aplankyti Paolo.

Paolo sakydavo: „Mes nebūtinai turime sutarti ar sutikti vienas su kitu. Bet mes kalbamės ir pradedame girdėti vienas kitą. Dabar žinome jų poziciją, o jie – mūsų. Dabar geriau pažįstame vieni kitus.“

Paolo turėjo viziją apie Naujuosius Artimuosius Rytus – atvirus ir krikščionims, ir musulmonams. Jis degė idėja vienuolyno slėnyje sukurti visų religijų oazę: buvo pasamdęs architektus suprojektuoti pastatą, kuris kalbėtų apie draugiškumą ir atvirumą visiems tikėjimams. Jis net norėjo pastatyti mečetę islamo kolegoms. Sesė Huda pasakoja, kad kai Paolo pristatė mečetės idėją Vatikane, tai jiems buvo raudona linija – ši idėja, anot Hudos, „tiesiog nurovė jiems stogą“.

★ ★ ★

Dabar – 2025-ieji. Lygiai po 16 metų, vasarį, sėdžiu savo virtuvėje Vilniuje ir žiūriu anų laikų nuotraukas. Galvoju apie Siriją. Kiek daug siaubo jos žmonės išgyveno per šį laiko tarpą. Ten praūžė pusantro dešimtmečio trukęs pilietinis karas, ir tik praeitų metų gruodį buvo nuverstas žiauraus diktatoriaus Basharo al-Assado režimas. Perskaičiau, kad Paolo žuvo per ISIS ataką, vykdydamas humanitarinę misiją, bet informacija apie tai prieštaringa. Noriu sužinoti, kas nutiko jam ir vienuolynui.

Per savo keliones visada judėjau su lengvumo jausmu – pasitikėjau pasauliu kaip saugia ir draugiška vieta. Penkiolika metų šis tikėjimas buvo mano atrama. Tačiau akistata su karu Ukrainoje, o vėliau genocidas Gazoje išardė saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Tarp galvoje skriejančių minčių sustabdau vieną: aš galiu suprasti Siriją. Mano paties pasaulio suvokimą supurtė karas kaimynystėje. Žinau, kas yra karas, ir noriu suprasti, ką reiškia jį išgyventi.

Atrodo siurrealu, bet už sulygintus su žeme Ukrainos miestus bent iš dalies atsakingas tas pats despotas, prisidėjęs ir prie Sirijos bombardavimo – Putinas buvo vienas pagrindinių Assado sąjungininkų. Sugriauta Sirija mažai kuo skiriasi nuo sugriautos Ukrainos: abiejose šalyse krito rusiškos bombos iš rusiškų lėktuvų.

Prieš šešiolika metų, medituodamas urve Sirijoje, net minties neturėjau, kad po kelerių metų šalis panirs į kruviną konfliktą. Dabar jau nebegaliu būti tikras, kad per artimiausius metus mano namai Vilniuje liks nepaliesti karo. Atvirai sakant, kurį laiką gyvenu su nuojauta, kad taip ir bus. Kartais pagalvoju, jog sąmoningai renkuosi konfliktų zonas tam, kad pripratinčiau psichiką prie karo tragedijos ir apsaugočiau ją nuo pirminio šoko.

Sėdėdamas uoloje anuomet įsivaizdavau pasaulį už jos ribų kaip didelį, neiškeliautą ir pilną paslapčių. Sėdėdamas savo bute ir galvodamas apie pasaulį už jo sienų, matau sprogimus ir netektis. Atrodo, kad blogis laimi – kad jis nudažo pasaulį pilka dūmų ir karo dulkių spalva. Ir negaliu atsikratyti nuojautos, kad blogiausia dar priešaky.

Galvoju apie Viktorą, apie jo karo istoriją. Prieš porą metų, kelionės į Ukrainą metu, aplankiau jį Fastive, netoli Kyjivo. Kai susipažinome 2009 m., jo namai buvo Luhansko srityje. Rusija ją okupavo 2015-aisiais, ir Viktoras buvo priverstas išsikelti. Nuo to laiko jis nustojo tapyti, gyvena vienišas ir praradęs viltį. Po plataus masto invazijos pradžios prisijungė prie pensininkų savanorių būrio: patruliuoja apylinkėse, stebi dangų, budi blokpostuose – tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie jį dar palaiko. Dabar jam septyniasdešimt.

★ ★ ★

2025 m. balandį vėl kylu tais pačiais uoloje iškaltais laiptais, vingiuojančiais į kalno viršūnę, kur stovi vienuolynas. Atrodo, kad niekas nepasikeitė. Ši senovinė vieta, mačiusi tiek istorijos, tarsi atspari laikui – kaip patys akmenys, iš kurių ji pastatyta.

Pažįstamais koridoriais žemomis lubomis einu link terasos. Galvoje tarsi atgyja vietos žemėlapis. Atsimenu viską: kiekvieną praėjimą, kiekvienas duris, net žemas staktas, kurios skaudžiai sutrenkia galvą, jeigu apie jas pamiršti.

Vienuolyno terasoje sutinku sesę Hudą. Ji sėdi su matės arbatos puodeliu ir pasitinka mane ramia, draugiška šypsena.

★ ★ ★

Huda pasakoja, kad likus keleriems metams iki Sirijos pilietinio karo Paolo gyveno keista nuojauta: nors akivaizdžių prielaidų dar nebuvo, jis jautė, kad nutiks kažkas baisaus. Kai Tunise prasidėjo Arabų pavasaris, Paolo nujautė, jog banga pasieks ir Siriją, o Assadas gali pasirodyti dar nuožmesnis už Kadafį. Šalyje kilus protestams, Paolo aktyviai į juos įsitraukė: rašė straipsnius, kreipėsi į Europos politikus ir visuomenines organizacijas, bandė tarpininkauti tarp režimo ir žmonių.

2011-aisiais Kaire vyko „Pasipriešinimo konferencija“, subūrusi įvairių judėjimų, partijų ir religinių bendruomenių atstovus. Tai buvo alternatyvus forumas, kuriame kalbėta apie Palestinos kovą, Irako okupaciją, demokratinius sukilimus regione ir Artimųjų Rytų ateitį. Dalyvavo ir Paolo – jis įsitraukė į diskusijas apie tarpreliginį dialogą ir bendrą atsakomybę už regiono ateitį.

Paolo bandė kreiptis ir tiesiogiai į Assadą. Huda pasakoja, kad Paolo turėjo bendrą pažįstamą su diktatoriumi: per jį perdavinėjo laiškus, kviečiančius megzti dialogą, raginančius sustabdyti smurtą, bandė įtikinti Assadą atsigręžti į Vakarus. Atsakymo jis nesulaukė, o netrukus jo leidimas gyventi šalyje buvo atšauktas – Sirijoje jis tapo persona non grata. Dar porą mėnesių Paolo prabuvo vienuolyne, galiausiai iš Vatikano vyskupo gavo oficialų paliepimą grįžti į Italiją dėl grėsmės gyvybei. Iš vienuolyno jį išvežė Italijos diplomatiniu automobiliu į Beirutą, o iš ten nuskraidino į Italiją.

Palikti Siriją ir vienuolyną jam buvo sunkus, skausmingas sprendimas. Tačiau ir jis, ir visa bendruomenė suprato, kad tai vienintelis būdas apsaugoti tiek jį patį, tiek vietą, kurią jis kūrė. Jei Paolo būtų pasilikęs, pavojus būtų kilęs ir vienuolynui.

Prieš išvykdamas Paolo paskyrė sesę Hudą atsakinga už vienuolyną. Vyskupas vėl tam nepritarė – Vatikanas neleidžia moterims vadovauti vienuolinei bendruomenei. Paolo atsakė jam įprastu būdu: priimkite tik tai, ką galite priimti, gal kitas vyskupas priims.

Be Paolo vienuolynas ištuštėjo. Likusieji stengėsi tęsti jo darbą ir laikytis jo vizijos, tačiau Paolo buvo šios vietos siela. Jam pasitraukus, erdvę apgaubė tuštuma. Prasidėjęs pilietinis karas dar labiau tirštino slogias nuotaikas, maišydamas netekties skausmą su izoliacija ir nežinomybe.

Lankytojų smarkiai sumažėjo. Per dykumą į vienuolyną veda tik vienas kelias, todėl norint išvykti ar priimti svečius viską reikėjo iš anksto derinti su regioną kontroliuojančia Assado armija. Nepranešus iš anksto, kelyje galėjai būti susprogdintas. Huda pasakoja, kad aplink nuolat girdėjosi sprogimai ir susišaudymai, bet nebuvo aišku, kas ką puola – aplink buvo tik dykuma.

Kelis kartus vienuolyną užpuolė ir apiplėšė žmonės be skiriamųjų ženklų, su juodomis balaklavomis. Mar Musa liko be maisto atsargų, be galimybės dirbti už vienuolyno ribų. Buvo uždraustas net ožkų ganymas – režimas bijojo, kad piemenys perduos maistą sukilėliams. Tačiau vienas piemuo, su kuriuo vienuolynas buvo susitaręs dar iki karo, ir toliau iš miesto atveždavo duonos, datulių, pieno. Nepaisydamas draudimų, jis laikėsi pažado ir rizikavo gyvybe – nes palaikė Paolo idėjas.

Huda sako, kad karo metu ypač išryškėjo Paolo dialogo darbo vaisiai. Vienuolyne dirbo vietos musulmonų šeimos, ir, nepaisant pavojų, dalis jų pasirinko likti. Kai neliko lankytojų ir savanorių, jų darbas tapo dar svarbesnis.

★ ★ ★

Italijoje Paolo neužsibuvo. Jis negalėjo stebėti, kas vyksta Sirijoje, ir likti nuošaly. Netrukus iškeliavo į Irako Kurdistaną, o iš ten kirto sieną į Siriją ir nusigavo iki ar Rakos – kurdų miesto Sirijos šiaurėje.

Kurį laiką Paolo siuntė Hudai anoniminius laiškus, pasirašinėdamas Bishop of the North – „Šiaurės vyskupu“. Jis nesidalino savo planais – rašydavo tik apie tai, ką jaučia. Huda pasakoja, kad Sirijos skausmą jis priėmė labai asmeniškai – pats jautėsi sužalotas konflikto. Jis nenustojo ieškoti būdų, kaip padėti apsaugoti Sirijos žmones.

2013 m. ar Raka išsivadavo iš Assado rankų ir tapo pirmuoju provincijos centru, kurį užėmė sukilėliai. Kurį laiką dėl miesto varžėsi skirtingos militarizuotos grupuotės, bet galiausiai ar Raką užėmė ISIS. Kurdų padėtis buvo itin trapi: jie gynė savo teritorijas nuo islamistų spaudimo, o Paolo viešas kurdų gynimas, tikėtina, dar labiau sustiprino ISIS priešiškumą jam.

Paolo ketino derėtis dėl įkaitų paleidimo – tarp jų buvo kurdų aktyvistai ir trys užsienio žurnalistai. Kai jis priėjo prie ISIS užimto miesto administracijos pastato, privažiavo visureigis su keturiais kaukėtais vyrais: jie sugriebė Paolo ir įtempė į automobilį. Tai buvo paskutinė liudininkų patvirtinta Paolo buvimo vieta. Po 10 mėnesių įkaitai buvo paleisti, tačiau apie Paolo jie nieko nežinojo.

Paolo buvo jėzuitas, ir Huda sako, kad jo troškimas susitapatinti su Jėzumi, pasiaukoti dėl kitų, jai yra akivaizdus. Todėl versija, kad jis norėjo paaukoti savo laisvę ir iškeisti save į įkaitus, jai atrodo labai įtikinama.

Vėliau atsirado žmogus, teigęs, kad sėdėjo su Paolo vienoje kameroje, tačiau ši informacija nėra patvirtinta. Dar po kelerių metų pasirodė žinių, kad jis galėjo būti laikomas kitur, viename atšiauriausių ISIS kalėjimų: atsirado liudininkas, teigęs, jog girdėjo jo balsą iš vienos kamerų, tačiau ir ši informacija liko nepatvirtinta.

Nerado jo ir ISIS paliktose masinėse kapavietėse. Huda teigia, kad nelogiška būtų krikščionį laidoti kartu su musulmonais – anot jos, tai ne ISIS braižas. Jei jis ir buvo nužudytas, labiau tikėtina, kad kūnas yra kažkur atskirai – gal net įmestas į upę. Paolo iki šiol laikomas dingusiu be žinios.

Tėvas Jensas – šveicarų kunigas, buvęs kartu su Paolo nuo pirmųjų vienuolyno dienų, – pasakoja, kad Paolo pasipriešinimo dvasia formavosi nuo vaikystės. Jis kilęs iš italų partizanų šeimos, kovojusios Italijoje prieš fašistus. Paolo vadovaujamas vienuolynas visada laikėsi kairėje spektro pusėje – ir dėl krikščionybės tradicijų, ir politiškai.

Likus pusmečiui iki pagrobimo, Paolo kartu su prancūzų žurnaliste Églantine Gabaix-Hialé išleido paskutinę knygą „La rage et la lumière: un prêtre dans la révolution syrienne“ („Įniršis ir šviesa: kunigas Sirijos revoliucijoje“). Jensas sako, kad tai buvo Paolo dvasinis ir politinis manifestas – kartu ir liudijimas apie Sirijos revoliuciją. Knygoje sirų sukilimas aprašomas kaip dvasinė drama, kurioje susipina žmonių orumo troškimas ir tikėjimo viltis.

Paolo rašė, kad tikėjimas neturi teisės išlikti neutralus: tylintis žmogus tironijos akivaizdoje virsta tironijos bendrininku. Šviesa jam reiškė atsakomybę kalbėti, ieškoti susitikimo su kitu, išsaugoti viltį net tada, kai aplink viešpatauja žiaurumas. Jis legitimavo tautos pyktį kaip ištikimybę tiesai. Šis įniršis, Paolo įsitikinimu, nėra nevaldomas destruktyvumas – tai moralinė jėga, verčianti atsisakyti nuolankumo ir pasipriešinti tironijai.

★ ★ ★

Kai Assadas buvo nuverstas, vienas pirmųjų Laisvos Sirijos armijos žingsnių buvo atverti režimo kalėjimų duris ir paleisti politinius kalinius. Tai tapo vilties akimirka ieškantiems Paolo, tačiau jo nebuvo nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų.

Kitą dieną po Assado kritimo dykumoje aplink vienuolyną vėl pradėjo aidėti sprogimai. Šalia esantis karinis oro uostas buvo subombarduotas Izraelio oro pajėgų. Be jo, dykuma slepia ir kitus, nuo pašalinių akių užmaskuotus karinius objektus. Izraelis bombardavo viską aplinkui, siekdamas sunaikinti Sirijos karinę infrastruktūrą. Sprogimai girdėjosi ir iš pietų Libano, esančio visai netoli.

Huda pasakoja, kad visa Sirijos krikščionių bendruomenė gyvena nežinomybėje. Ji rodo telefone draugų ir artimųjų atsiųstus vaizdo įrašus iš Bab Tumos – krikščioniško Damasko kvartalo: ramadano metu miesto gatvėmis važinėja naujosios valdžios automobiliai su garsiakalbiais, per kuriuos žmonės raginami atsisakyti krikščionybės ir priimti islamą.

Vis dėlto Huda nepraranda tikėjimo, kad viskas susitvarkys. Ji tiki galėsianti tęsti Paolo misiją. Vienuolynas jau atgyja, lankytojų vis daugėja. Huda tikisi, kad naujoji vyriausybė leis tęsti Paolo pradėtas tarpreligines diskusijas, tačiau kol kas krikščionys, kaip ir kitos Sirijos religinės bei etninės mažumos, gyvena laukimu, bandydami suprasti, kokią kryptį naujoji valdžia pasirinks įtraukios Sirijos atžvilgiu.

★ ★ ★

Po Sirijos dar pusmetį pasilikau Artimuosiuose Rytuose. Paskui – Šiaurės ir Vakarų Afrika, Centrinė Azija, Centrinė Amerika, JAV, Kanada, Europa, vėl Afrika. Paskutinius penkerius kelionių metus praleidau tarp Meksikos ir Kalifornijos.

2020 m. trumpam grįžau į Lietuvą aplankyti draugų ir šeimos, tačiau prasidėjo kovidas, ir jis čia mane įkalino trejiems metams. Niekada neįsivaizdavau savęs gyvenančio Lietuvoje, bet pradėjau čia kurti įvairias veiklas. Nenorėjau jų nutraukti ilgais išvažiavimais. Netikėtai Vilniuje įleidau šaknis, tačiau vis dar negalėjau paleisti savęs kaip keliautojo – neprisirišančio prie nieko.

Sugrįžimas į vienuolyną padėjo susitaikyti ir su grįžimu į Vilnių. Čia, žiūrėdamas į save per šešiolikos metų laiko prizmę, stebiu, kaip pasikeičiau. Kelionės nesustojo – jos transformavosi, įgavo naują prasmę. Matau, kaip ilga nomadinė patirtis – visi kelionėse įgyti įgūdžiai – randa vietą naujose veiklose. Smalsumas įgalina žurnalistinį darbą, o mokėjimas išgyventi padeda nesutrikti konfliktų ir geopolitinių įtampų zonose.

Saugumo ir laisvės jausmo iki galo nesusigrąžinu, bet pasijuntu laisvesnis ir saugesnis. Atsiranda kryptingumas. Tai užpildo tuštumą tarp senos klajoklio tapatybės ir dabartinio manęs. Jaučiu, kaip kelionės sugula į tvirtus pamatus – nebereikia savęs kurti iš naujo. Atrodo, kad praeitis ir dabartis pagaliau randa tarpusavio dialogą, atpalaiduoja sukauptą įtampą.