Punk budizmas pagal Bahaa

Apie ketvirtą ryto baigėsi techno vakarėlis. Prie įėjimo į klubą būriuojasi visą naktį šokęs jaunimas – stovi grupelėmis, rūko, bendrauja, juokiasi, ieško afterių. Atrodo, niekas neskuba užbaigti nakties. Bahaa pasiūlo vykti į jo draugo, didžėjaus, namus. Sako, he has a nice settings for the after-party.

Su Bahaa susipažinome vos prieš porą valandų. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė tiesmukas, kalbėjo be filtrų, nevengė juodo humoro. Vos apsikeitus pasisveikinimais jis paklausė, ar žinau, kodėl tarp palestiniečių nėra žemdirbių. „Nes jie neturi savo žemės.“ Tada iškart prisistatė, kad yra kurdas – vienas iš maždaug 30 milijonų, kurie neturi savo valstybės ir yra išbarstyti tarp Sirijos, Turkijos, Irano ir Irako. „Galiu juokauti apie ką noriu – apie palestiniečius, juodaodžius. Mes, kurdai, taip pat esame engiami.“

Nuo istorinio Damasko krikščionių kvartalo, kuriame vyko vakarėlis, Bahaa veda mūsų, septynių žmonių, grupę siauromis, skurdžiai apšviestomis senamiesčio gatvelėmis, laikydamasis atokiau nuo pagrindinių kelių, kad išvengtume policijos blokpostų. Kai kurių akys vis dar išsiplėtusiais vyzdžiais, kažkas nešasi draudžiamų medžiagų.

Bahaai tai tėra dar viena iš daugybės situacijų, kai reikia slėpti kuprinės turinį. Ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą. Savo kuprinę jis vadina „Pablo Escobaro krepšiu“: viduje – hašišas, o kartais ir giliau įtraukiantys psichedelikai, visada paslėpti po Koranu. Bahaa sako, kad ši kombinacija visada ištraukia iš bėdos – kai kareiviai pamato šventąją knygą, įtarimai išsisklaido kaip dūmas dykumos vėjyje. Ir tai tobulai maitina jo pankišką sielą: maištas jam – ne šūkiai ir protestai, o tylus pasipriešinimas visuomenės normoms.

Išėję už senojo Damasko sienos, sustojame prie pikapo. Bahaa susitaria su vairuotoju, kad šis nuvežtų mus į miesto pakraštį. Sulipame į krovininio automobilio galą ir gerą pusvalandį riedame bundančio didmiesčio gatvėmis. Dalis kompanijos vis dar tripina: juokiasi, glamonėjasi, lipa ant važiuojančio automobilio stogo, skleisdami rankas lyg sparnus.

Afteris vyksta Mezzeh rajone, ten, kur baigiasi miestas ir prasideda Antilibano kalnagūbris. Sunkvežimiukas neįveikia stačių įkalnių, tad paskutines 20 minučių tenka eiti pėsčiomis. Slenkame per vieną neturtingiausių Damasko rajonų – tarsi betoninių blokų mozaiką, sulipdytą iš savavališkai, be leidimų pastatytų namų. Kaip daugelyje arabų pasaulio miestų ar kitose globaliųjų Pietų šalyse, šeimai augant, plečiasi ir pats namas: prie senos konstrukcijos primūrijamas dar vienas blokas jaunavedžiams, broliui, sūnui ar pusseserei. Tai architektūra be brėžinių, be saugumo standartų, be garantijų. Damaskas įsikūręs seisminėje zonoje – stipresnis žemės drebėjimas nušluotų šiuos statinius lyg kartonines dėžutes.

Sulig pirmais saulės spinduliais pasiekiame Bahaa draugo butą. Balandžio pradžia – paskutinės ramadano dienos. Šventinę savaitę Sirija gyvena daugiausia naktimis, o dienomis miega. Masyvus kvartalas skendi nenatūralioje tyloje – atrodo, kad miestas jau turėtų busti, tačiau iš mečečių garsiakalbių ką tik nuskambėjusi rytinė malda, žyminti nakties pabaigą, ramadano metu reiškia ir poilsio pradžią.

Butas nedidelis, sujungtas su virtuve. Ant grindų stovi prijungtas didžėjaus pultas, šalia – žemų dažnių kolonėlės, iš jų sklinda rytinis minimal techno. Kambaryje mėtosi pagalvės. Šviečia rožinė LED lempa. Kyla saulė. Sintetinė lempos šviesa maišosi su rytinės saulės spinduliais, apšviesdama kambario sienas pasteline oranžine spalva.

Bahaa sėdi šalia manęs, rodo savo tatuiruotes. Ant kumščio jis išsitatuiravęs mėnulį – islamo simbolį. „Islame tatuiruotės yra haram“, – paaiškina. Šis žodis reiškia „uždrausta“, „nuodėminga“ – vienas pagrindinių principų islame, apibrėžiančių žmogaus veiksmų moralinį statusą. „Ši tatuiruotė visiškai susuka galvą religingiems žmonėms. Ar ištatuiruotas šventas simbolis tampa haram?“

Pilietinį karą ir Damasko bombardavimus Bahaa išgyveno padedamas budizmo ir psichedelikų. Anot jo, dėl išvaizdos damaskiečiai dažnai palaikydavo jį vargšu bepročiu. Kurdai etniškai priklauso iraniečių grupei, kilusiai iš Vakarų Azijos, turinčiai savitą kalbą ir kultūrą. Pasak Bahaa, Sirijos arabai kurdų nemėgsta, žiūri į juos kaip į svetimus. Bahaa kartais sąmoningai medituodavo mieste apsuptas arabų – taip praktikuodavo buvimą savimi.

Už poros dienų susitinkame su Bahaa jo namuose Rukn Al Dino rajone. Prie durų mus svetingai pasitinka jo mama, pasiūlo arabiškų saldumynų ir kavos. Moteris atrodo labai jauna. Vėliau sužinojome, kad ji tik 14 metų vyresnė už sūnų. Motina – sunitė, jogos mokytoja, o tėvas – kurdas, menininkas. Dvi mažumos, kurios, pasak Bahaa, Basharo al-Assado režimo laikais patirdavo dvigubą neapykantą.

Bahaa tėvai išsiskyrė, kai jam buvo penkeri. Jis apsigyveno su nemėgstamais motinos giminaičiais. 2011 m., kai prasidėjo pilietinis karas, Bahaai buvo vienuolika. Anot jo, šeimos išsiskyrimas traumavo labiau nei karas. Kartu šie įvykiai nuo ankstyvo amžiaus pripratino prie nesvetingos ir pavojingos aplinkos, ją normalizavo. Vėliau paauglystėje jis nusekė tėvo pėdomis ir tapo vizualiuoju menininku – studijavo mados dizainą, mokėsi tapybos, o vėliau atidarė savo galeriją Damasko senamiestyje. Bahaa pasakoja, kad paskutiniais pilietinio karo metais, kai vyko intensyviausi sostinės bombardavimai, daugiausia laiko leido būtent ten. Jo tėvas taip pat turėjo galeriją netoliese – krentant bomboms jie skambindavo vienas kitam pasitikrinti, ar liko sveiki.

Savo kūryboje jis semiasi įkvėpimo iš psichologinių traumų ir sunkių žmonių išgyvenimų. Įsibėgėjus karui, ėmė tapyti Damasko visuomenėje tvyrančias baimes – mirties, namų netekties, Dievo, valdžios ir nusikaltėlių. Tačiau savo darbų jis tiesiogiai su karu nesieja – labiau su jo psichologinėmis pasekmėmis. Sirijoje karo artefaktų per daug ir jie pernelyg kasdieniški, todėl Bahaa jų sureikšminti nenori. „Visi aplink netekdavo artimųjų, todėl tai buvo pakeliama. Tokia Sirijos realybė.“

Per karą Bahaa prarado daug artimų žmonių – 15 draugų ir penkis giminaičius. Daug draugų bėgo iš šalies, kai kurie žuvo kirsdami Viduržemio jūrą. Apie tuos, kurie emigravo, Bahaa sako – „išvyko kelionėn“. Karo, netekties ir mirties kontekste žodis „kelionė“ skamba kaip rami, šviesi alternatyva tiems, kurie liko. Tačiau Europos krantuose tai pavadinta migracijos krize – per kurią nuo 2014 m. jūroje žuvo beveik 33 tūkst. žmonių.

Karas keitė miesto veidą. Bahaa pasakoja, kad net jo kvartalas, kuris visada buvo laikomas saugiu, staiga tapo pavojingas. Visi neaiškūs veikėjai, kurių jis paprastai vengdavo, dabar buvo verbuojami į Assado saugumo pajėgas ir statomi į blokpostus. „Režimui reikėjo abejotinos moralės žmonių – jie tapo paklusniausiais kareiviais, puikiais kalėjimų prižiūrėtojais, budeliais ir kankintojais.“

Kai režimas krito, pirmas tris dienas Bahaa negalėjo tuo patikėti. „Per daug laimės.“ Tą pačią dieną jis pavogė saugumo pajėgų dujokaukę. Assado pajėgos skubiai apleido valdžios pastatus, palikdamos juos atvirus plėšikavimui. Kaip ir nemažai kitų sirų, Bahaa tą dieną nepraleido progos. Assado rūmai kartu su kitų režimo vadų nuosavybe – daugiausia turtingame Al Malki rajone – buvo išgrobstyti. Bahaa pasakoja, kaip jo draugai veržėsi į kaptagono gamyklas ir kaupė garsųjį režimo narkotiką – vietinę amfetamino alternatyvą.

Tą pačią dieną jis prisijungė prie švenčiančios minios gatvėje – kartu su minia vertė Assado skulptūras. Džiaugėsi miestu iš visos širdies – ne tik dėl režimo žlugimo, bet ir todėl, kad miestas paniro į anarchiją.

Wardas: įtikėti tamsa

Dėl pilietinio karo mokyklos trečiame pagal dydį Sirijos mieste Chomse ilgą laiką buvo uždarytos. Situacija gatvėse buvo pavojinga ir nestabili. Wardas prisimena, kaip, būdamas septyniolikos, po kelerių metų pertraukos pagaliau grįžo į mokslus. Iki karo jis nemėgo mokyklos, tačiau tą dieną jautėsi laimingas. Artėdamas prie pastato pamatė kažką, gulintį gatvėje. Likus vos šimtui metrų iki mokyklos suprato, kad tai negyvėlis – vyras buvo nušautas į pilvą, jo drabužiai kruvini.

Wardas apstulbęs stovėjo priešais kūną, ir tą akimirką jį aplankė suvokimas: mirties aplinkui tiek daug, kad niekas net nebesurenka lavonų iš gatvių. Pradėjo rinktis kiti vaikai. Vieni badė pirštais į negyvėlį, kiti juokėsi, treti filmavo telefonais. Pamokos tą dieną taip ir neįvyko, visus išleido namo.

Pasakodamas šią istoriją Wardas prisipažįsta neįsivaizduojantis, kaip jo šalis, o ypač jo karta, brendusi pilietinio karo metais, gali susidoroti su tokiomis patirtimis. Tai, ką jis išgyveno, nėra išimtis – karas palietė visus, palikdamas po savęs ištisą traumuotą kartą.

Wardas priklauso alavitų etninei mažumai. Jis gimė pilietinių aktyvistų šeimoje, tikinčioje ir kovojančioje už musulmoniškų šalių liberalėjimą ir žmogaus teises. Jo tėvas davė priesaiką nesiskusti barzdos, kol Palestina nebus laisva. Jis nesiskuta nuo 1978-ųjų. Kartu su šeima Wardas dalyvavo pirmuose taikiuose protestuose prieš Assado diktatūrą. Būdamas vos vienuolikos, stovėjo minioje kartu su tėvais, kantriai ir tyliai reikalaudamas pokyčių.

Netrukus Assado kariuomenė pradėjo vaikyti protestus ginklais – šaudydami ir žudydami taikius protestuotojus. Wardas prisimena, kaip motina, pridengusi jį ir sesę, bėgo iš protesto namo, o gatvėse girdėjosi šūviai. Tai buvo pilietinio karo, nusinešusio apie 656 tūkst. sirų gyvybių, pradžia. Žmonės buvo grobiami, kankinami, žudomi, miestas – nuolat bombarduojamas. Režimas žudė visus, kurie jam priešinosi.

Chomsą gaubė chaosas. Wardas pasakoja, kad, mieste ėmus stigti maisto, pasidarė nebeaišku, kas prieš ką kovoja. Už juodų balaklavų galėjo slėptis bet kas. Žmonės buvo alkani, pavargę, sutrikę, bandantys išgyventi, todėl kovojo vieni su kitais. Wardas vadina Assado režimą viską kontroliuojančia sistema – smurtine, žiauria, nežmoniška. Ji, anot jo, vertė žmones tapti gyvuliais, žudikais, kankintojais.

Aktyviausias ir žiauriausias karo etapas truko nuo 2011 iki 2016 metų. Gyventojai buvo išnuodijami cheminiais ginklais. 2018-aisiais Assadas jau buvo praktiškai pažabojęs sukilėlius visoje šalyje, išskyrus Idlibo provinciją šiaurėje. Būtent ten 2024 m. gruodį kilo finalinis sukilimas, nuvertęs režimą.

Kalbamės su Wardu jo bute Damaske. Prieš tris dienas jis atšventė savo dvidešimt septintąjį gimtadienį. „Aš vis dar čia – fotografuoju, rašau, tapau. Bet niekas nesikeičia. Žlugus režimui tikėjomės pokyčių, tačiau jų nebuvo. Sistema ta pati. Korupcija. Neapykanta. Smurtas.“

Kurti Wardas pradėjo anksti – dar Arabų pavasario laikais, kai 2011 m. Sirijoje, kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, kilo protestų prieš režimus banga. Pirmi jo tekstai buvo trumpi haiku apie saulę, upes, gėles, oro pojūtį. Tačiau gyvenimas Chomse – revoliucijos širdyje – greitai tamsėjo. Po istorijos su negyvėliu gatvėje jo menas galutinai transformavosi.

„Sirijoje visi tiki Dievą, tarsi jis būtų gėris. Kai augau, aplink save nemačiau jokio gėrio – tik skausmą, badą ir mirtį. Todėl pradėjau tikėti tamsa, skaityti apie šėtoną. Tai labiau atspindėjo realybę, kuri mane supo.“

Wardas pradėjo tapyti mirusius žmones – daro tai iki šiol. Jo piešiniuose numirėliai atrodo kaip pasimetusios būtybės didžiulėmis, baimės kupinomis akimis, dažnai verkiančiomis krauju. Jie liesi, išsekę, įkalinti beviltiškoje tamsoje. Kiekvienas piešinys – tyli istorija apie sielvartą, netektį ir žmogiškumą, kuriam neleidžiama egzistuoti laisvai. Be žinios dingę žmonės, kaliniai, Assado kalėjimų aukos – tai istorijos, kurių niekas niekada nesužinos.

Kūryba jam tapo išgyvenimo forma – šauksmu, bandymu pažadinti pasaulį. Menas gimė iš vidinės kovos – iš liūdesio, pykčio ir noro išlikti. Karas, mirtys ir prievarta pavertė dulkėmis viską, kas jam buvo brangu – gimtąjį miestą, šeimos ramybę, vaikystę. „Menas buvo vienintelis būdas įrodyti, kad dar esu gyvas.“

2016 m. Wardas pirmą kartą atvyko į Damaską, ketindamas stoti į meno akademiją. Kol laikė egzaminus ir laukė rezultatų, gyveno gatvėse – neturėjo pinigų nuomai. Į akademiją jo nepriėmė. Jo menas nebuvo pripažintas akademiniuose ratuose. Sugniuždytas jis grįžo į Chomsą.

Wardas pradėjo galvoti apie migraciją į Europą – kaip vienintelį kelią į laisvę. Daugybė draugų jau buvo palikę šalį – dalis jų nuskendo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą. Pats jis grimzdo į depresiją, rašė vis tamsesnius tekstus, tapė nusižudžiusių žmonių portretus. Tai tapo jo manija. Jis žalodavosi, badavo, jam pradėjo slinkti plaukai.

Galiausiai stiprybę sugrąžino šeima. Stebėdamas jų kovą už idėjas, tikėjimą laisva, inkliuzyvia Sirija, Wardas suprato: skausmas gali būti gražus. Iš jo gali gimti pasipriešinimas.

Po dvejų metų jis grįžo į Damaską ir greta tapybos bei rašymo atrado naują kūrybos formą – gatvės fotografiją. Pradėjo fiksuoti kasdienį miesto gyvenimą: veiksmą gatvėse, žmonių žvilgsnius, jų baimę ir orumą.

Fotografuoti gatvėse buvo draudžiama. „Režimas bijojo vaizdų“, – sako Wardas. Dažnai prie jo prieidavo kareiviai ir reikalaudavo ištrinti nuotraukas telefone. Kaskart išeidamas fotografuoti jis jautėsi lyg vykdytų slaptą misiją – darąs kažką draudžiamo ir revoliucingo. Troško užfiksuoti kiekvieną akimirką, nors žinojo, kad tarp praeivių yra civilių drabužiais apsirengusių saugumo darbuotojų, galinčių jį suimti.

2018-aisiais Damaskas gyveno tarsi karantino sąlygomis. Žmonės iš namų išeidavo tik būtiniausiais reikalais. Miesto pakraščiuose vyko mūšiai tarp Assado kariuomenės ir sukilėlių – ištisi rajonai buvo sulyginti su žeme.

Rajonai, kuriuose slapstėsi sukilėliai, buvo apsupti kariuomenės, o režimo snaiperiai šaudė į visa, kas juda gatvėse – nesvarbu, tai sukilėliai ar civiliai.

Mieste trūko elektros, maisto. Penkerius metus Damaskas gyveno nepritekliaus salygomis. Režimas dalino gyventojams duoną. Wardas prisimena ilgas eiles prie išdavimo langelių, pro kuriuos valstybės tarnautojų rankos dalindavo maistą tarsi išmaldą.

„Eini prie mažos skylės sienoje, stovi eilėje, ir tau duoda maistą taip, tarsi šertų gyvulius arba kalinius. Ši scena labai tiksliai apibūdina gyvenimą valdant Assadui, kuris atėmė iš žmonių visas teises ir orumą.“

Wardas priklauso LGBTQ+ bendruomenei, tačiau savo istorijoje šios temos beveik nemini. „Tai nėra svarbiausia, kai aplink žudomi vaikai. Mano tapatybė yra neatsiejama, bet dabar svarbiausia – išgyventi ir išlikti žmogumi.“

Režimo žlugimas jį užklupo netikėtai – kaip ir daugelį sirų. „Tai buvo labai keista, net šokiruojanti patirtis. Negalėjau patikėti, kad mano karta tai pamatys. Planavau visą gyvenimą būti pabėgėliu. Galvojau, teks išvykti iš šalies, kad galėčiau kalbėti apie savo meną. Sirija buvo tarsi didelis kalėjimas. Ir staiga viskas atsivėrė. Tai buvo nerealu.“

Šis pokalbis vyko balandžio pradžioje – beveik keturi mėnesiai po Assado nuvertimo. Vaikštant Damasko gatvėmis vis dar matyti šventiniai, pergalingi gyventojų susibūrimai. Dažniausiai tai sunitai – labiausiai engti per Assado valdymą. Jie gieda, šaukia pergalingas skanduotes „Sirija laisva“, „Assadas – haram“, šoka aikštėse, mojuoja naujosios Sirijos vėliavomis. Tokį šventinį mitingą prieš porą dieną stebėjome naujosios vyriausybės paskelbimo dieną.

Wardas, žiūrėdamas mitingo nuotraukas, purto galvą ir sako, kad nesupranta, kaip žmonės gali švęsti tokiais laikais. Valdžia pasikeitė, bet sistema – beveik ta pati. Atrodo, viskas vėl paremta jėga.

Sirijos miestuose – Chomse, Tartuse, Alepe, Latakijoje, Suveidoje – kasdien dingsta žmonės. Wardas sako, kad jie suimami ir grobiami be teismo ir be kaltinimų – vien už tariamą ryšį su buvusiu režimu. Iš tiesų dažnai pakanka priklausyti etninei mažumai, pavyzdžiui, alavitams ar drūzams. „Istorija kartojasi, tik uniformos pasikeitė.“

Halla ir Muhammadas. Tarp bombų ir eilių Jazminų mieste

I, with my beautiful friend Zahra
And my smart small friend Hala,
Live in the center of Damascus just like hostages
We hear and see everything
Silent like ants or spiders
Like the great statues at the face of the mountains
We wait for love and freedom under the moonlight
But we're losing
At the round table
Of the Security Council

– Ištrauka iš Bandaro Abdulhamido eilėraščio „The Spring of Blood and Ashes“ (2014), vertėjas Emadas Al Ahmadas

„Puikiai prisimenu jo organizuojamas poetų naktis. Kartą baigiau darbą devintą vakaro. Buvo žiema, lijo, slėpiausi po mažu skėčiu. Eidama pagrindiniu prospektu išgirdau tamsą skrodžiančius balsus. Šviesos buvo išjungtos, kad nepritrauktų dėmesio. Jo butas buvo pirmame aukšte. Nusprendžiau užsukti pasisveikinti – ne ilgiau nei keturiasdešimčiai minučių, nes reikėjo miegoti.

Stalas buvo visiškai užkrautas – gėrimai, riešutai. Mano tėtis visada gamindavo vakarienę svečiams, jam tai labai patikdavo. Atrodė chaotiška, bet tuo metu žmonės intensyviai, netgi aršiai diskutavo apie kultūrą, poeziją – viską. Ir aš jaučiausi saugi. Jutau, kad, nepaisant aplinkybių, vis dar yra kažkas gražaus“, – švelniai šypsodamasi pasakoja Halla.

Kartu su Halla, jos vyru Muhammadu ir jų sūnumi Alendtu sėdime viename iš nedaugelio Damasko senamiesčio barų. Bab Touma kvartalas, kuriame esame, – krikščioniškas, todėl būtent čia susitelkę dauguma miesto barų ir klubų – ramadano draudimai, pavyzdžiui, pardavinėti ir vartoti alkoholį, krikščionims netaikomi.

Žmonės plūsta iš visų pusių, mėgaujasi šiltu vakaru ir paskutinėmis ramadano naktimis. Netoliese esantis pagrindinis ir seniausias Damasko turgus, „Al-Hamidiyeh Souq“, veikia iki paryčių, primindamas sostinės statusą kaip vieno svarbiausių Levanto kultūros ir prekybos centrų. Ironiška, kad pats Damaskas vis dar beveik izoliuotas nuo pasaulio.

Girliandomis padabintos senosios Jazminų miesto (kitas Damasko pavadinimas – Madīnat al-Yāsamīn) gatvelės spindi, skamba garsi muzika. Kartais šviesos užgęsta ir garsai nutyla kelioms minutėms – elektra normuojama ir tiekiama tik kelias valandas per parą. Bet netrukus viską vėl atgaivina ūžiantys generatoriai.

„Man poezija yra vienintelė tiesa pasaulyje. Vienintelė. Gal skamba romantiškai, bet taip yra“, – sako Muhammadas, rūkydamas Vidurio Rytams būdingą šišą.

Jis baigė arabų literatūros studijas. Širdyje būdamas poetas ir rašytojas, šiuo metu dirba šeimos tahinio ir chalvos gamykloje – išgyventi vien iš meno Sirijoje kol kas beveik neįmanoma. Jo žmona Halla, anksčiau dirbusi anglų kalbos institute, dabar rūpinasi mama ir šešių mėnesių sūnumi.

Poezija visada supo jųdviejų gyvenimus. Muhammadas rašė nuo vaikystės, Hallos tėvas, Bandaras Abdulhamidas, buvo žymus Sirijos rašytojas, kino kritikas bei poetas, svarbi Damasko intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo figūra.

Halla ir Muhammadas susipažino 2020-aisiais, po jos tėvo mirties. Kaip abu sako, padėjo vienas kitam atgauti ramybę ir pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir aplinka.

Muhammadas du kartus buvo suimtas ir įkalintas dar Assado valdymo metais. Pirmą kartą – 2008-aisiais. Penktą ryto jis ir draugai buvo susirinkę privačiai paskaityti, kalbėjosi apie literatūrą ir gyvenimą – kaip įprastame knygų klube. Viename iš romanų, kurį jie skaitė, pagrindinį veikėją suima. Ir, kaip blogame sapne, lygiai taip nutiko pačiam Muhammadui, jo broliui ir kitiems drauge buvusiems vyrams.

Kelios valandos prieš tai nepažįstamasis interneto kavinėje pasiskolino jo brolio telefoną ir paskambino žmogui, režimo laikytam priešu. To pakako, kad suimtų visus, kurie tą naktį buvo bute.

Antrą kartą Muhammadą suėmė 2017 m., kai po penkerių metų studijų Jordanijoje grįžo į Siriją. Išvykęs vos prasidėjus pilietiniam karui, jis dar nebuvo patyręs nuolatinės priespaudos, apšaudymų bei bombardavimų. Baigęs universitetą, džiaugėsi galėsiąs grįžti į Siriją – pas tėvus ir kitus artimuosius.

Kertant Libano ir Sirijos sieną, pasieniečiai, išgirdę jo vardą ir pavardę – dažnus Sirijoje – nusprendė, kad jis yra ieškomas asmuo. „Jiems tereikėjo žmogaus. Bet kokio“, – papildo Halla.

„Jam užrišo akis ir surišo rankas. Įėjęs į kalėjimą, privalai visiškai nusirengti – net apatinius. Lieki visiškai nuogas.“ Hallai vertėjaujant, Muhammadas gestais rodo, koks pažeidžiamas ir sugėdintas tuomet jautėsi. Rankomis prisidengęs krūtinę ir tarpkojį, jis susiriečia kiek gali ant sofos. Jo kūno kalba ir ašarojančios akys, gestai perteikia ne tik gėdą ir pažeidžiamumą, kurių jokie žodžiai negalėtų tinkamai apibūdinti, bet ir drovumą, trapumą, nesaugumą bei jausmą, kad tuo nuogumu iš jo atimta vyriška tapatybė.

Kalėjimo patalpa buvo keturių ir keturių metrų, joje laikyta penkiasdešimt žmonių. Jie negalėjo normaliai miegoti – aštuonias valandas gulėdavo susispaudę ant grindų, vėliau aštuonias privalėjo stovėti, paskui – tupėti.

Muhammadas kalėjime praleido mėnesį. Prisimena, kad visą laiką girdėjosi kankinamų kalinių klyksmai arba po tardymų į kameras sugrąžintųjų aimanos. Valgis buvo skurdus – vienam žmogui tekdavo viena virta bulvė ir pusė duonos riekės. Tualetas – vienas visiems, be durų.

Jį nuolat tardė, klausinėjo, tikrino – galiausiai įsitikino, kad jis ne tas žmogus, kurio ieškojo. Tačiau Assado režimo realybėje net ir tai neužtikrino greitos laisvės. Pasak Muhammado, Assado sistemos esmė buvo įvaryti kolektyvinę baimę.

„Tai jų žinutė visiems: bijokite. Jei pažįsti žmogų, kuriam taip nutiko, niekada nesiryši daryti ko nors, kas galėtų būti suprasta kaip pasipriešinimas režimui“, – papildo jis.

Vėliau Muhammadui teko įveikti sunkius iššūkius bandant sugrįžti į stabilesnę psichologinę būseną. Jis kovojo su potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Visus metus nesugebėjo vienas išeiti iš namų – baimė, kad vėl bus suimtas, kankinamas ar net nužudytas, buvo paralyžiuojanti. Jis vartojo daugybę vaistų, nors jie jam netiko. Tai buvo beprotybės ir skausmo laikotarpis. Anot Hallos, daug laiko leisdamas su draugais kavinėse ir gatvėse, jis bandė pabėgti nuo realybės, kurioje jautėsi įkalintas. Šis periodas paliko gilią, tamsią žymę jo kūryboje.

Represijos palietė ir jų artimuosius. 2012-aisiais Muhammado pusbrolis po protesto buvo suimtas ir ilgą laiką kilnojamas iš vieno kalėjimo į kitą. Galiausiai atsidūrė Seidnajos kalėjime, pasaulyje liūdnai pagarsėjusiame dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, masinių kankinimų ir dažno kalinių dingimo be žinios. Apie jo mirtį šeima sužinojo tik 2018-aisiais, praėjus šešeriems metams po suėmimo. Panašus likimas ištiko ir Hallos pusbrolį: jį sulaikė gabenantį maistą giminaičiams. Iki šiol apie jį nėra jokių žinių.

Gyvendama sostinėje, Halla karą išgyveno kitaip nei Muhammadas. Ji pasakojo apie nuolatinius bombardavimus, išdaužytus langus ir pastovią baimę, kad kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis.

Dairydamasi po gatvelę ir barą, kuriame sėdime, Halla sako, jog tuos ketverius metus ji buvo visiškai izoliuota. Visos šios vietos, šiandien veikiančios visu pajėgumu, anuomet buvo uždarytos. Kasdienis gyvenimas tapo minimalus: ji beveik neišeidavo iš namų, į universitetą vykdavo tik laikyti egzaminų. Ėjimas į turgų, apsipirkimas, pasivaikščiojimai – visa tai dingo iš jos, kaip ir daugelio damaskiečių, gyvenimo.

Kai įtampa pasidarydavo nepakeliama, ji trumpam persikeldavo į mažą tėvo butą – ieškodama bent menko atokvėpio.

Tas mažas butas tapo ne tiek fiziniu, kiek psichologiniu prieglobsčiu – Hallai, jos šeimai, draugams ir Damasko intelektualams. Anot jos, Sirijoje visi pažinojo jos tėvą, o jo buto durys visada buvo atviros tiek svetimam, tiek bičiuliui. Tai buvo saugi vieta, primenanti laikus, kai bombos dar nekrito, o balsai, nuomonės ir žodžio laisvė dar nebuvo užgniaužti.

„Mano tėtis visada sakydavo draugams, kad jaučiasi kaip nacionalinė depresija“, – pasakoja Halla. 2014 m., po Arabų pavasario, jis parašė eilėraštį „Kraujo ir pelenų pavasaris“ (The Spring of Blood and Ashes).

[...]

In the empire of eastern stupidity
Where generals and mullahs meet
In a cat-and-mouse game
In the deserts of locusts, takfir, and crime
Human beings from an anonymous era
Eat and drink and do nothing
But pray and murder
—blood and ashes in the stolen Arab Spring—
In mornings, in evenings, and at midnight

[...]

Valdant Assado režimui, kultūrinė raiška buvo sistemingai slopinama. Poezijos vakarai vykdavo slapta, jų sparčiai mažėjo. Kultūros klubai, išlaikomi pačių menininkų, poetų ir kitų kūrėjų, išnyko. Vyriausybė nerėmė jokių kultūrinių veiklų ar visuomeninių projektų.

Tačiau, anot Muhammado, kultūros gyvavimui kliudė ne tik Assado režimas: islamas taip pat griežtai reguliuoja kasdienius įpročius, neleisdamas žmonėms išeiti už religijos rėmų, todėl meninė raiška pačiame žmoguje vystosi kur kas sudėtingiau.

„Man labai svarbu per savo poeziją sukurti kinematografišką, bet kartu ramią atmosferą, jaukumo jausmą. Mes tai praradome – ir vis dar prarandame – savo šalyje. Ramybę, saugumą. O saugumas – tai, ko netenkame ne tik Sirijoje, bet ir visame arabų pasaulyje“, – sako Muhammadas.

Žmonės bijojo susirinkti: būgštauta, kad susibūrimai bus interpretuojami kaip pasipriešinimas režimui, buvo baiminamasi suėmimų, sekimo. Visuomenėje įsigalėjo kontrolės atmosfera – kiekvienas ištartas žodis sekamas, o viešumoje vyravo įtarumas. Buvo rašoma ne tai, ką žmogus pats pasakė, bet tai, ką pakartodavo kiti – žodžiai buvo fiksuojami, o laisva mintis – slopinama.

2022 m., praėjus pusmečiui po pažinties su Halla, Muhammadas išleido pirmąją savo poezijos rinktinę – ploną knygutę mėlynu viršeliu. Joje publikuota ir ankstyviausia poezija, parašyta po išėjimo iš kalėjimo. Kūrinys „Šauksmas“ (O Call) tapo Muhammado vidinės tamsos liudytoju.

To whose threshold shall I send you?
So you may return
with a word,
a message,
a miracle,
with the voice of a god telling me
I was created above,
and that what I see now
is but an illusion,
a training,
a pain for the forging of wings
with which I will soar toward myself.

Pasibaigus kruvinoms kovoms tarp režimo ir įvairių opozicinių grupių, šalyje prasidėjo naujas karas – ekonominis. Kasdienė kova už duonos kąsnį tapo sirų gyvenimo tikrove.

„Nuolatinės tarptautinės sankcijos, taikomos Sirijai, nepadėjo žmonėms ir neturėjo poveikio vyriausybei. Jai tai nerūpėjo. Tokiais atvejais kenčia tik žmonės, o ne valdžia“, – sako Muhammadas ir Halla.

„Jausmas toks, lyg gyventum dideliame kalėjime, net jei nesi įkalintas Seidnajoje. Net tavo namai tampa kalėjimu. Tiesiog negali gyventi. Ir niekas tavęs nelaukia už Sirijos ribų – mūsų pasas neturi absoliučiai jokios vertės“, – priduria jie.

Anot Hallos, 80 procentų jos tėvo draugų – irakiečių, sirų ir palestiniečių menininkų – emigravo. „O tie, kurie liko, kaltino save. Galbūt jie neturėjo pakankamai pinigų. Jie ėmė dirbti bet ką, kad tik prasimaitintų.“

Abu sutinka, kad per tuos metus jie jautėsi atitrūkę nuo savo šalies, o per pastaruosius penkiolika Assado valdymo metų apskritai nesijautė esantys sirai. Vienintelė paguoda šiame blogame, bjauriame pasaulyje išliko poezija, teigia Muhammadas.

Ant krūtinės jis turi tatuiruotę – arabų kaligrafija išrašytą frazę „Kas aš esu“. „Ir kas aš esu – geriau neturėti atsakymo. Kelias skirtas eiti, o ne atvykti. Ar aš atvykau? Nežinau. Nežinau, kas aš esu“, – sako Muhammadas.

Muhammado žodžiai atspindi milijonų sirų skausmą – tapatybės praradimą.

„Kai jis mirė, pajutau, kad daugiau niekas nebebus gražu, – sako Halla apie tėvą. – Praėjus dvejiems metams, sutikau Muhammadą. Kai jis kalbėjo apie kultūrą, jo svetingumas buvo toks pat kaip mano tėčio. Pajutau tą patį saugumą. Tuomet vėl patikėjau, kad pasaulis man gali būti gera vieta.“

Assado pasitraukimas į Rusiją ir naujos valdžios atėjimas pakeitė Hallos ir Muhammado gyvenimus – kaip ir daugiau nei 17 milijonų sirų, likusių Sirijoje, ir 8–13 milijonų, gyvenančių diasporoje. Tačiau asmeniniai pokyčiai jiems buvo ne mažiau reikšmingi. Gimus sūnui, jųdviejų bendras gyvenimas perėjo į naują etapą. Kūdikiui jie suteikė vardą Alendt – kurdiškai tai reiškia „aušra“.

„Tikėjomės, kad jis bus mūsų bendro gyvenimo aušra“, – sako jie.

In the streets and in old markets
In mosques, churches, on public roads
Random shells and cluster bombs
Chemical weapons and car bombs
—With all this and that
Here we are, reading, writing, and drawing
We drink coffee in the early morning
Before the stars disappear
We wait for a spring
Without black flags and patriotic songs

– Ištrauka iš Bandaro Abdulhamido eilėraščio „The Spring of Blood and Ashes“ (2014), vertėjas Emadas Al Ahmadas