Auginti patriarchatą

Abdullah al-Nafakh’as yra sirų rašytojas. Jam 39-eri. Rašyti pradėjo būdamas 15-os. Viename pirmųjų tekstų jis aprašo savo tetos namus – žiemą šiltus, kvepiančius maistu, tvarkingus ir jaukius, ramybės ir rūpesčio prieglobstį. Jie smarkiai kontrastavo su chaotiška, priešiška, smurtine jo paties namų aplinka. Išlietas vanduo ar grįžimas namo vėliau, nei buvo sutarta, galėdavo išprovokuoti stiprią motinos reakciją – šauksmus, mušimą ir gėdinimą.

Abdullah užaugo itin griežtai religingoje šeimoje Damaske. Jo tėvas buvo pamaldus ir pasišventęs islamui. Jis mirė, kai Abdullah buvo 16. Tuomet motina, dar uolesnė islamo sekėja ir praktikė, perėmė sūnaus religinį auklėjimą. Nuo ankstyvos jaunystės Abdullah buvo draudžiama kalbėtis su merginomis ir moterimis, įskaitant ir giminaites. Motina tvirtino, kad visos moterys yra nešvarios.

Rašytojas prisimena, kaip būdamas mažas kartu su motina lankėsi draugų užmiesčio name. Jis norėjo išsimaudyti ten esančiame baseine, ir motina paklausė namo šeimininko, kas maudėsi prieš tai. Tas atsakė, kad prieš keturias valandas maudėsi vaikai, tarp jų ir mergaitės, ir kad baseinas po jų buvo išvalytas. „Mama labai ant manęs supyko, kad panorau maudytis tame pačiame baseine“, – pasakoja Abdullah. – Kokie šlykštūs tavo norai, – gėdijo ji.“

Berniukas augo vienišas, izoliuotas nuo bendraamžių. Motinos autoritetas buvo toks stiprus, kad jis nedrįso abejoti jos žodžių teisingumu. O viduje stiprėjo didžiulės naštos ir neteisingumo jausmas. Jis skaitė daug grožinės literatūros, senųjų arabų poetų, Edgarą Allaną Poe. Daug rašydavo. Knygose jis atrado kitokį pasaulį, kuriam leido iš lėto skleistis.

Abdullah pasakoja, kad skirtumas tarp to, ką jam piršo motina ir ką jis išgyveno viduje, plėšė pusiau, ir ta praraja metams bėgant tik didėjo. Vaikinas brendo, tačiau nedrįso ir nemokėjo bendrauti su merginomis. Klasiokai žiūrėdavo į jį kaip į keistuolį atsiskyrėlį.

Vėliau jis įstojo į universitetą studijuoti literatūros. Čia viskas pradėjo keistis. Atsirado pirmų artimų draugų, kurie bandė padėti. Aiškino, jog jo skausmas kyla iš auklėjimo ir jam nebūtina nusigręžti nuo motinos, kad pakeistų savo požiūrį. „Dalis manęs žinojo: mano draugai teisūs ir pasaulis yra kitoks, bet motinos žodžiai galvoje vis dar skambėjo garsiai ir įtaigiai.“ Abdullah ėmė kovoti su vidiniais blokais, megzti ryšius su kursiokais. Vis dar neturėdamas bendravimo įgūdžių ir bijodamas intymumo pradėjo eiti į pasimatymus. Jam jau buvo 20 metų, bet motinos kontrolė vis dar buvo stipri: ji skambinėdavo jo merginoms ir kamantinėdavo, ką jie veikia kartu, apie merginų ir jų šeimų religingumą. Pirmi bandymai sukurti santykius griuvo. Jis susirgo gilia, 15 metų trunkančia depresija.

Būdamas 36-erių pradėjo lankyti terapiją. „Vėlai, – šypsosi Abdullah, – bet geriau vėliau nei niekada.“ Nors Abdullah ir kvestionavo viską, ką motina stengėsi jam įskiepyti, tačiau nerado drąsos priešintis. „Ji buvo kaip akmuo mano sielos upėje – sunkus ir neliečiamas.“ Darbas su terapeutu padėjo – jam pagaliau pavyko išsivaduoti iš motinos gniaužtų.

Jis rašė apie šią patirtį: pasakojime vyras kenčia nuo motinos žiaurumo ir religinės prievartos, kol sutinka švelnią moterį. Ji padeda jam išsivaduoti iš kančių tarsi iš blogo sapno. Atrodo, šis pasakojimas išsipildė, nes Abdullah yra laimingai vedęs. Jis yra išleidęs 4 knygas ir yra žinomas tarp Sirijos rašytojų.

Su Abdullah susitikome Damasko kavinėje „Mazbuta“. Tai viena iš nedaugelių alternatyvių Damasko užeigų, kurioje renkasi miesto bohema: tapytojai, skulptoriai, rašytojai, muzikantai ir kitų sričių menininkai. Jo istorija – tai liudijimas, kaip patriarchatas kuria pats save: moterys augina vyrus, kurie nuo vaikystės mato moterį kaip žemesnę už save.

Qubaysiyat

Abdullah motina priklausė Qubaysiyat religinei moterų organizacijai. Buvo aukšto rango žynės – šeichos – mokinė.

Apie Qubaysiyat pirmą kartą išgirdome iš vietinės žurnalistės Mirnos al-Rashed. Likus porai dienų iki pokalbio su Abdullah, toje pačioje Damasko kavinėje susitikome su ja aptarti moterų teisių situaciją Sirijoje. Būtent Mirna pasiūlė atkreipti dėmesį į šios, dalinai įslaptintos organizacijos veiklą.

Qubaysiyat yra konservatyvi moterų bendruomenė, susiformavusi Damaske XX amžiaus viduryje. Ją įkūrė charizmatiška mokytoja ir pamaldi musulmonė Munira al-Qubaysi. Išoriškai organizacija buvo įsteigta kaip moteris įgalinanti religinio švietimo bendruomenė, tačiau struktūra labiau priminė slaptą elitinį ordiną – su hierarchija, griežtu elgesio kodeksu ir uždarais susitikimais privačiuose namuose ar mečetėse.

Viena vertus, ši organizacija moterims sukūrė unikalią nišą vyrų dominuojamoje islamo religinėje aplinkoje. Visuomenėje, kurioje viešos lyderių pozicijos moterims buvo retas reiškinys, Qubaysiyat savo narėms suteikė tam tikrą galią ir įtaką, nors ir griežtai ribojamą religinio konteksto. Organizacijos narės vilki mėlynus drabužius ir ryši tokios pat spalvos skareles, yra skatinamos rodyti visišką ištikimybę savo mokytojoms ir vadovėms. Qubaysiyat sudarė galimybę skleisti islamą moterims per moteris, mokyklas ir mečetes.

Organizacija pabrėžia moralinį tyrumą, kuklumą ir paklusnumą – vertybes, atitinkančias konservatyvų islamo aiškinimą. Sirijoje, kaip ir daugelyje musulmoniškų šalių, moterų teisių lėto progreso (o kai kuriais atvejais – ir regreso) priežastimi esame įpratę laikyti gilias tradicijas ir patriarchalines vertybes. Šios normos dažnai veikia per šeimos struktūras ir bendruomeninius lūkesčius. Tačiau Mirna atkreipia dėmesį į kitą svarbų aspektą – į tai, kaip pačios moterų įgalinimo bendruomenės tampa patriarchalinei sistemai pavaldžiais instrumentais. Nors Qubaysiyat ne vienintelė tokia organizacija, bet yra viena ryškiausių pavyzdžių Sirijoje.

Tai nereiškia, kad pačios moterys sąmoningai skleidžia tokį požiūrį ar kad jas galima kaltinti dėl tokio požiūrio į save formavimo. Pažvelgus atidžiau į Qubaysiyat vietą Damasko visuomenėje, aiškiai matyti, kad šios moterys turi galią, tačiau tai patriarchato suteikta galia, o ne savivalda.

Qubaysiyat narės dažnai ištekinamos už religinių ar konservatyvių elito atstovų, tokiu būdu dar labiau sustiprinamos tos pačios ribojančios ideologijos. Religinis elitas dažnai ir finansuoja organizacijos veiklą: stato religines švietimo įstaigas, apmoka renginius. Paprastai tariant, formuoja paklusnias būsimas žmonas sau.

Tam, kad priklausytų šiai bendruomenei, mergina turi būti iš aukštesnės socialinės klasės. Damaske apie 75 tūkst. moterų yra įsitraukusios į Qubaysiyat veiklą – t. y. apie 6 proc. visų sostinės apskrities moterų. Organizacijai priklauso didžioji dalis visų privačių mokyklų Damaske.

Ilgą laiką Qubaysiyat palaikė glaudžius ryšius su Assadų režimu – joms buvo leidžiama veikti laisvai mainais į valdžios palaikymą ir lojalumą jai. Pasak mūsų pašnekovių, Qubaysiyat netgi buvo mobilizuojama per rinkimus, kad skatintų savo nares palaikyti režimą. Prasidėjus Arabų pavasariui ir 2011 m. pilietiniam karui Sirijoje, organizacija laikinai pasitraukė iš viešumos, tačiau jos tinklai išliko stiprūs. Šiandien jos matomos mažiau, tačiau jų įtaka išlieka – o būsimasis vaidmuo Sirijos visuomenėje su nauja valdžia gali būti dar įtakingesnis, ypač jeigu šalis pasuks islamiškosios valstybės keliu.

Mirnos teigimu, 2024 m. gruodį Ahmedo al-Sharaa’os vadovaujamai HTS („Hay’at Tahrir al-Sham“ – sunitų islamistų sukilėlių grupuotė) užėmus valdžią, religijos galia tampa vis labiau juntama ir netgi matoma Damasko gatvėse, sprendžiant iš to, kiek daug moterų yra užsidengusios nuo galvos iki pirštų galiukų. „Sirijoje stebime užuomazgas, kaip religija iš pasyvios tampa dominuojančia jėga.“

Sukilimas prieš Assadą prasidėjo Idlibe – regione, kuris ilgą laiką buvo izoliuotas ir itin konservatyvus. Mirna pasakoja, kad daugelis sukilėlių buvo formuojami pagal griežtą, o kartais net kovinį islamo aiškinimą, juos dažnai veikė džihadistinė ideologija. „Dabar kai kurie iš šių žmonių įgijo galios ar įtakos, būtų naivu manyti, kad jų pasaulėžiūra nepaveiks platesnės visuomenės. Mes neišvengiamai pajusime šių pokyčių pasekmes – ypač moterys.“

Naujoji vyriausybė vis labiau linksta į religinį konservatyvumą, o tai sukuria puikias sąlygas plėstis tokioms organizacijoms kaip Qubaysiyat. Nors ji nėra oficiali politinė jėga, tačiau giliai įsišaknijusi elito sluoksniuose. Dėl to šiandien ji dar pavojingesnė – jai nereikia formalaus politinio statuso, kad darytų įtaką politikai ar formuotų pasaulėžiūrą. Organizacijos stiprybė – viešieji ryšiai ir švietimas.

Apie Qubaysiyat Abdullah kalbėjo atsargiai ir kelis kartus pabrėžė, kad būtų neteisinga jo motinos auklėjimą ir griežtą religingumą vienareikšmiškai priskirti šios organizacijos įtakai. Pašnekovo manymu, jo motina turėjo psichologinių sunkumų, kuriuos jis įvardijo kaip religinio ekstremizmo formą, taip pat neišgydytų traumų, patirtų per ankstesnius Sirijos karus. Tas ekstremizmas, kurį Abdullah patyrė namie, buvo toks kraštutinis, jog net Qubaysiyat narėms tai būtų atrodę kaip peržengta riba. Motina, jo teigimu, organizacijos mokymą priėmė per daug tiesiogiai.

Anonimiškai kalbėjomės su moterimi, kuri paliko Qubaysiyat. Ji pasakojo, kad patyrė tiek gerų, tiek sunkių dalykų, tačiau jautėsi dėkinga už galimybę gilintis į Koraną ir mokytis islamo. Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl kurios nusprendė palikti Qubaysiyat, buvo griežtas draudimas rodyti bet kokį fizinį patrauklumą. Pavyzdžiui, organizacijos narėms griežtai draudžiama šalinti kūno plaukus. „Negalėjau šalinti net veido plaukų, nes mokytoja sakė, kad tuomet galiu pasirodyti vyrams patraukli – netgi karšta“, – teigė pašnekovė.

Be laimingos pabaigos

Apie religinį moterų švietimą ir bendruomenes kalbamės su moterų ir vaikų teisių aktyviste Haneen, kuri nenorėjo atskleisti savo viso vardo. Ji yra ir Sirijos moterų patariamosios tarybos narė, kurią įkūrė Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Specialiojo įgaliotinio Sirijai biuras, o nuo 2018 m. – nevyriausybinės organizacijos „Sirijos pilietinė platforma“ narė. Ji dirba kaip tarpininkė tarptautinėms ir vietinėms žmogaus teisių organizacijoms.

Haneen pasakoja, kad islamo kultūroje seksas nėra tabu. Priešingai – po santuokos jis tampa leidžiamas, net skatinamas. Bet visa tai vyrui. Iš Haneen sužinojome, kad viename seniausių ir žinomiausių Vidurio Rytų turguje Al-Hamidiyah Souq, įsikūrusiame Damasko istoriniame centre, yra daug nuo praeivių žvilgsnių paslėptų sekso prekių krautuvėlių. Čia suvažiuoja vyrai iš visų Sirijos regionų, kad užsipirktų žaislų prieš vestuves, kurios tarsi uždega žalią šviesą vyrams seksualines fantazijas paversti realybe.

„Dar vakar jas [merginas] įtikinėjo, kad jokiais būdais negalima skatinti vyro geismo. Draudžiama vilkėti spalvotus drabužius. Draudžiama net galvoti apie malonumą. Draudžiama ne tik liesti, bet ir žiūrėti į savo nuogą kūną. „Kūnas yra Dievo, o vėliau – vyro.“ Ir staiga tau 18, tu ištekėjusi, turi mokėti seksualiai šokti, vilioti, būti geidžiama ir visaip tenkinti vyro seksualines fantazijas. Tokia tavo nauja pareiga. Visuomenė to tikisi. Motina tau tai sako. Grupės [Qubaysiyat] vadovė tau tai sako. Tu turi būti tobula žmona. Išpildyti kiekvieną jo norą.“

„Norėčiau, kad mergaitės žinotų, kad jos gali turėti teisę į malonumą, žinotų, kad gali masturbuotis. Kad jos išmoktų ne tik būti, bet ir norėti“, – priduria Ward, Haneen brolis, gėjus menininkas, kurio bute vyksta šis pokalbis. Jiedu su Haneen yra iš trečio pagal dydį Sirijos miesto – Homso – pilietinių aktyvistų šeimos, dalyvavusios pirmuose protestuose prieš Basharo al-Asado režimą 2011 metais.

Jau daugiau nei 10 metų Haneen dirba su moterimis iš skirtingų Sirijos regionų – klausosi jų istorijų, organizuoja veiklas ir sako įsivaizduojanti ateitį, kuri kol kas atrodo neįmanoma. O svarbiausias dalykas, kurį ji tvirtina supratusi, yra tas, kad apie Sirijos moteris negalima kalbėti kaip apie vienalytę grupę. Jos yra tokios pat skirtingos, o jų grupės – fragmentuotos, kaip ir pati šalis, – jas skiria regionai, religijos, socialinė klasė ir ideologijos.

Dabar šalis pradeda vaduotis iš ilgus dešimtmečius ją kontroliavusios Assadų šeimos ir išgyvena sudėtingą politinę bei visuomeninę transformaciją. Tai, ką viena moteris patiria kaip religinę pareigą, kita gali laikyti prievarta.

Pavyzdžiui, šiaurės Sirijoje, kurdų kontroliuojamose teritorijose, moterys gali užimti aukštus postus – tiek politinius, tiek karinius. O Idlibe – pagrindinėje sukilėlių prieš Assado režimą tvirtovėje – moters vaidmuo visuomenėje yra stipriai apribotas. Šalies didmiesčiuose – Damaske, Homse ir Alepe – moterys gali siekti karjeros, nuspręsti nesituokti arba išsiskirti ir gyventi atskirai nuo vyro arba savo šeimos, tačiau moterims iš mažesnių gyvenviečių tai praktiškai neįsivaizduojama, o dažnai ir nenorima.

Po pilietinio karo iš didelės dalies Sirijos teritorijos liko tik griuvėsiai, todėl prasidėjo vidinė gyventojų migracija – į Damaską masiškai patraukė žmonės iš regionų, nukentėjusių nuo karo. Vaikštant sausakimšomis sostinės gatvėmis, išryškėja margas šalies kultūrų peizažas, pro kurį pasimato ir visas moterų teisių spektras: nuo juodomis burkomis visiškai uždengtų kūnų ir veidų, žydrų Qubaysiyat apsiaustų iki trumpų suknelių, kroptopų ir palaidų plaukų. Yra pamaldžių, vyrams ir Alachui paklūstančių moterų, yra moterų, kurios rūko gatvėse ir paišo grafičius. Yra barų ir naktinių klubų, kuriuose moterys ir vyrai lygiomis teisėmis geria alkoholį, rūko žolę, uosto kokainą ir juda elektroninės muzikos ritmais.

Svarbus matas pokalbyje apie žmogaus teises, leidžiantis vienoms (-iems) daugiau už kitas (-us), yra privilegijos – finansinis ir socialinis kapitalas. Vakarėliai iš esmės yra pasiekiami tik aukštesnės klasės jaunimui bei jų draugams. Įėjimas į reivą kainuoja apie 170 tūkst. Sirijos svarų, t. y. apie 17 dolerių. Palyginimui: po Assado režimo ir Vakarų sankcijų sukeltos infliacijos didelė šalies dalis gyvena už minimalią algą, kurios vertė per pastaruosius 15 metų smuko 30 kartų ir dabar sudaro apie 279 tūkst. Sirijos svarų – apie 28 JAV dolerius. Į valdžią atėjusi naujoji vyriausybė netrukus oficialiai pakėlė algą iki 70 JAV dolerių, tačiau valstybės tarnautojai keletą mėnesių laukė atlyginimo ir galiausiai gavo tuos pačius 28 dolerius, kaip ir Assado laikais.

Vakarėliuose griežtos taisyklės ir normos nevaržo jaunų žmonių bendravimo. Šokiuose, pokalbiuose daug taktiškumo. Nėra dirbtinio atstumo, kuris jaučiamas Damasko viešosiose erdvėse. Klubams baigus darbą, vakarėliai dažnai persikelia į privačius butus ir vilas už miesto ribų.

Mums susipažinus su reivų organizatoriumi Abdullah, jis pasakoja, kad vakarėliai sutraukia tuos, kurie yra nusiteikę kurti seksualinius ryšius. „Kai reive sutinku žmogų, kuris mąsto taip pat, praleidžiame savaitę kartu, bet ji pasijaučia lyg dveji metai. Per tą laiką išbandome viską, ką su žmona išbandyčiau per dešimt metų santuokos.“ Paklausus, ar moterys gali taip pat lengvai ir nerūpestingai siekti kūniškų malonumų, jo atsakymas – skausmingai pažįstamas: „Gali, tačiau po to joms tenka susidurti su kaltės jausmu ir visuomenės spaudimu.“

Masa, po Assado žlugimo iš Dubajaus grįžusi sirė, paklausta, ar būdama moterimi jaučiasi Damaske saugiai ir laisvai, atsakė: „Moterų niekas neengia, kol jų gyvenimo samprata atitinka teisingą gyvenimo kelią – kol jos daro tai, ką privalo daryti. Bet kai kurios moterys galvoja, kad gali daryti tą patį, ką ir vyrai. Ir štai tada jos sulaukia smerkimo.“ Masa gyvena su kambarioke iš Somalio. Vieno reivo metu, kuris vyko sostinės krikščionių kvartale, merginos pakvietė į savo namus pailsėti nuo šokių. Vakarų kontekste tai atrodo įprasta, tačiau Sirijoje vien faktas, kad merginos gyvena kartu, atskirai nuo savo šeimų, negana to, priima svečius, suka suktines, – atrodo maištingai ir provokatyviai dėl vyraujančių socialinių normų.

(Ne)saugi teritorija

Šiuo metu Sirijoje vis dar nėra įstatymų, tiesiogiai reglamentuojančių smurtą prieš moteris, vaikų apsaugą ar šeimos saugumą. Nesukurta mechanizmų, panašių į tuos, kurie egzistuoja Vakarų šalyse, kai valstybė gali įsikišti ir apsaugoti. Taip pat moteris negali perduoti Sirijos pilietybės savo vaikams.

Gera žinia ta, kad nuo 2018 m. visoje Sirijoje uždraustos vaikų vestuvės. Dabar ištekinti merginą galima tik nuo 18 metų, tačiau, anot moterų ir vaikų teisių aktyvistės Haneen, šis įstatymas galioja tik popieriuje. Šiuo klausimu įstatymų rankos trumpos – nors didmiesčiuose nepilnamečių merginų ištekinimas yra retas reiškinys, jis vis dar aktyviai praktikuojamos regionuose. Konservatyvioje aplinkoje moters vietą lemia ne tiek įstatymai, kiek bendruomenės taisyklės ir socialinis statusas. Todėl vien tik teisinės reformos nepakanka – būtinas ir gilus visuomenės vertybių pokytis.

Svarbiausias Haneen tikslas – bendrauti su skirtingų bendruomenių moterimis, padėti joms suprasti savo teises, galiojančius įstatymus ir tai, kaip šios žinios gali keisti įsišaknijusias normas. Su moterimis ji kalba ne kaip organizacijos vadovė ar autoritetas, o kaip bendramintė, kuriai svarbu išgirsti, ką pačios moterys galvoja apie savo vaidmenį ir kaip jos norėtų, kad jis keistųsi. Dabar Homse Haneen kuria vietinį feministinį moterų tinklą. Ji nori paskatinti moteris aktyviai dalyvauti kuriant taiką tarp skirtingų etninių grupių. Pašnekovė yra įsitikinusi, kad moterų įsitraukimas į visuomeninius ir politinius procesus itin svarbus Sirijos ateičiai kuriant tvarią taiką ir saugią visuomenę.

Jos darbas apima edukacines veiklas, diskusijų sesijas ir dirbtuves. „Kalbame apie tai, kokios yra moterų teisės dabartiniame politiniame kontekste, bet taip pat svarstome, kaip jos galėtų apsisaugoti ateityje – ypač kai nežinomybę kelia esama politinė sistema. Kartu formuluojame jų viziją: ko jos tikisi iš naujos valdžios, kokių įstatymų joms reikia, kokios apsaugos – teisinės ir fizinės – jos norėtų. Atsakymai į tuos pačius klausimus gali labai skirtis – todėl mūsų darbas visuomet prasideda nuo klausymosi.“

Prieš kelionę į Siriją Vilniuje susitikome su čia gyvenančiu siru Taibu, kuris aprašė dabartinę Sirijos padėtį kaip sunkaus ligonio, išgyvenusio tris kovidus, chemoterapiją ir vis dar prijungto prie gyvybę palaikančio aparato. Sunku įsivaizduoti, kad vyraujant tokiam chaosui būtų galima sukurti politinę platformą, kuri užtikrintų, sulygintų ir legitimizuotų moterų teises visoje šalyje.

Dabartinėje, naujos pereinamosios valdžios paskirtoje vyriausybėje iš 23 ministrų tik viena yra moteris – moterų teisių aktyvistė ir vienintelė krikščionė ministrų kabinete. Nors jos paskyrimas yra žingsnis pirmyn, jis atrodo labiau simbolinis nei iš tikrųjų įtraukus. „Tai tarsi bandymas nušauti du zuikius vienu šūviu – atstovauti ir moterims, ir religinėms mažumoms, bet be tikro įsipareigojimo kurti lygybę ar sisteminę kaitą. Vienos moters buvimas vyriausybėje neatspindi nei realybės, nei teisingumo“, – sako Haneen.

Iš pirmo žvilgsnio naujasis ministrų kabinetas gali atrodyti viltingai. Į jo sudėtį įeina visų pagrindinių etninių mažumų atstovai: krikščionė, alavitas, drūzas, bet daugiausia sunitų. Trys pagrindiniai postai – gynybos, vidaus ir užsienio reikalų – buvo paskirti HTS atstovams. Paskelbus naująją vyriausybę, netrukus buvo įsteigta ir nauja fatvos taryba, kuri tikrins priimamus naujus įstatymus, tiksliau, vertins, kiek jie atitinka šariato normas.

Haneen pabrėžia, kad moterims labai svarbi ekonominė parama, todėl jos organizacija skatina projektus, kurie padėtų stiprinti jų finansinį savarankiškumą. Anot pašnekovės, finansinė moterų priklausomybė nuo vyrų yra vienas svariausių veiksnių, dėl kurio moterys ir vyrai patenka į skirtingus socialinius laukus. Moteriai pradėjus dirbti, gauti atlyginimą, jos mąstymas keičiasi. Ir ne tik jos – kinta visos šeimos dinamika.

Haneen papasakoja apie moterį iš Damasko priemiesčio, labai konservatyvios bendruomenės. Anksčiau jai net nebuvo leidžiama išeiti iš namų. Ji negalėjo dirbti ne todėl, kad neįstengė fiziškai, o todėl, kad „ne toks jos vaidmuo“. Vyras buvo atsakingas už šeimos išlaikymą, o ji – už namus. Tačiau 2013 m. vyras dingo be žinios ir ji įsidarbino Haneen organizacijos biure, kad išlaikytų vaikus. Moteris girdėjo skirtingas nuomones, uždirbo pinigų ir pati pradėjo priimti sprendimus dėl vaikų: dėl jų mokyklos, dėl ateities. Ir kai svainis norėjo ištekinti jos jaunutę dukrą – ji pasakė „ne“. Ji turėjo balsą ir galimybę rinktis.