Williams metodiškai išlukšteno nematomą moterų skurdą pasaulyje, parodydama, kaip ne tik istoriniai, bet ir šiuolaikiniai įstatymai (ar jų trūkumas), potvarkiai, sprendimai bei nuostatos sukuria aplinkybes, dėl kurių moterys, nepaisant geresnio išsilavinimo, didesnio raštingumo ir kitų pasiekimų, daug dažniau išlieka ekonomiškai pažeidžiamesnės nei vyrai.

70 % Jungtinės Karalystės gyventojų, neturinčių pastovios gyvenamosios vietos, sudaro moterys. Verslo ir startuolių finansavimas moterims yra gerokai mažesnis – vienam vyro gautam svarui tenka tik vienas „moteriškas“ pensas. Moterys atlieka 60 % neapmokamo darbo – ir namuose, ir darbe. Britanijos 100 pelningiausių įmonių sąraše yra daugiau vyrų vadovų vardu Davidas nei visų moterų vadovių. Vyrų santaupos pensijai yra dvigubai didesnės nei moterų.

Autorės dėstomi faktai su kiekvienu skyriumi tarsi vis giliau nardino po vandeniu, o prieš akis kilo scenarijai iš asmeninio gyvenimo. Nebylūs (o kartais ir labai aiškiai įvardijami) lūkesčiai, kad aš, kaip dėstytoja moteris, rūpinsiuosi studentų emocine gerove ir palaikysiu juos morališkai, nes vyrai esą negali, nes rašo mokslinius darbus. Kad aš užkaisiu ir papilstysiu arbatos. Kad aš padėsiu, patalkinsiu, palaikysiu… bet už tai gausiu ne atlygį, o nuoširdžią padėką, o mano kolegos vyrai prisidės ne tik įrašą į CV, bet ir priedą prie atlyginimo.

Skaitydama Williams knygą pamažu ėmiau aiškiai suvokti ekonomines akivaizdžių ir nebylių potvarkių pasekmes savo gyvenime: nuoširdžios padėkos sušildo tik širdį, bet ne butą, pamaitina tik dūšią, bet ne skrandį, duoda puikų tarpasmeninį pelną, bet ne dividendus už pensijų fondo investicijas. Kartu su šiuo suvokimu kilo ir klausimų ne tik apie savo, bet ir apie visų Lietuvos moterų padėtį, nes, mano žiniomis, panašių duomenų niekas nebuvo surinkęs ar susisteminęs. O atmintis vis kėlė elgetaujančių močiučių, turgeliuose stovinčių senučių su gėlių puokštelėmis, darže užaugintomis daržovėmis ar miške surinktomis uogomis, moteryčių, prie kasos skaičiuojančių centus, vaizdinius.

Vos tik pabaigusi knygą, jau švintant, ėmiau ieškoti informacijos apie moterų padėtį Lietuvoje. Ir tai, ką radau, mane pribloškė.

43 %

Tiek vyresnių nei 65 metų moterų 2023 m. Lietuvoje gyveno ant arba žemiau skurdo rizikos ribos. Leiskite išversti į paprastą kalbą, nes net man, tyrėjai, kuri gilinasi į socialinę nelygybę, šis gąsdinantis, bet abstraktus skaičius yra sunkiai suvokiamas.

Lietuvoje asmuo laikomas gyvenančiu ant skurdo rizikos ribos, kai jo/s pajamos siekia mažiau nei 60 % gyventojų realių pajamų medianos. 2024 m. ši suma atitinka mažiau nei 564 eurus per mėnesį. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 365 114 vyresnių nei 65 metai moterų. Taigi apytiksliai 157 000 iš jų oficialios, valstybei matomos pajamos neviršijo 564 eurų. Kadangi dėl beveik 10 metų trumpesnės gyvenimo trukmės tokio amžiaus vyrų Lietuvoje vidutiniškai yra dvigubai mažiau nei moterų, galime daryti prielaidą, kad maždaug pusė vyresnio amžiaus moterų neturi kitų užtikrintų pajamų, išskyrus tai, ką užsidirba ar gauna kaip socialines išmokas ir pensiją. Dar dalis moterų, kurios gyvena santuokoje, yra finansiškai priklausomos nuo savo vyrų ir jų pajamų, kad neatsidurtų skurde. Apie priklausomybę nuo vyro pajamų galime spręsti dar ir iš to, kad panašaus amžiaus vyrų skurde gyvena perpus mažiau – 21 %.

Nors kalbu šaltais, gąsdinančiais skaičiais, šis klausimas man nėra vien tik abstraktaus socialinio teisingumo problema. Kaip netekėjusi ir vaikų neturinti moteris, kuri įkopė į penktą dešimtį, priimu šiuos skaičius labai asmeniškai, kaip tam tikrą prognozę ar perspėjimą, kaip gali atrodyti mano pačios ateitis. Be abejo, galėčiau sau kartoti, kad juk aš, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirbanti akademinį darbą ir įjungusi kitus saugiklius, neatsidursiu tokioje pažeidžiamoje padėtyje. Tačiau manau, kad daugelis moterų, kurių istorijos slypi už šių skaičių, turėjo pagrindo manyti panašiai. Juk 1997 m. 55 % studentų aukštojo ir aukštesniojo mokslo įstaigose sudarė moterys.

Norėdama suprasti, kas yra tos moterys, kurios šiandien patenka į šią liūdną statistiką, pabandžiau atkurti jų paveikslą – kas jos buvo, kai buvo maždaug mano amžiaus: darbingos, kuriančios, galbūt auginančios vaikus, bandančios suderinti atsakomybes, besirūpinančios amžėjančiais tėvais? Jei kalbėtume apie pensinio amžiaus demografinę grupę, kuri, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, apima žmones nuo 65 iki maždaug 85 metų, šių moterų darbingiausias laikotarpis, kai jos atliko visus mano išvardytus darbus ir dar daugiau, buvo prieš 35 metus. Tai mūsų mamos, tetos, močiutės.

Prieš 35 metus buvo Lietuvos Nepriklausomybės pradžia, Sąjūdis, ekonominė blokada, pirmieji laisvos Lietuvos metai po Sovietų Sąjungos griūties. Tad tam tikra prasme šių moterų gyvenimo istorijos ir dabartinė situacija atspindi ir visos šalies istoriją bei portretą.

Po 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga, prireikė poros metų, kol visu stiprumu pasijuto Nepriklausomybės ekonominės pasekmės. Staigus perėjimas nuo planinės ekonomikos, kurioje kiekviena pramonės šaka ir jos grandis buvo kontroliuojama Maskvos ir kurioje tokios sąvokos kaip rinka, konkurencija ar rinkodara ėmė skverbtis tik perestroikos laikotarpiu, kai Michailas Gorbačiovas bandė gelbėti žlungančią sąjunginę ekonomiką ir pereiti prie rinkos ekonomikos, supurtė visuomenę iš pamatų. Ekonominiai rodikliai tik iš dalies gali atskleisti to meto realijas tiems, kurie jų patys neišgyveno. Turbūt neįmanoma papasakoti, ką reiškia virš tūkstančio procentų siekianti infliacija Lietuvoje 1993 m., kai šalis visiškai perėjo nuo rublio prie laikinos valiutos – talonų, liaudyje vadintų „vagnorkėmis“ (nes jie buvo įvesti, kai vyriausybei vadovavo Gediminas Vagnorius), ar ką reiškia per ketverius metus nuo beveik neegzistuojančio iki 18 % išaugęs nedarbas. Taip pat sunku apibūdinti, ką išgyveno ta moterų karta, kuri matė, kaip subyra visos socialinės garantijos, santaupos ir stabilumas. Nesistengiu pateisinti Sovietų Sąjungos ar gailėti jos žlugimo – anaiptol, tačiau bet koks staigus esminis ekonominis ir politinis pokytis turi savo kainą, ir ją dažnai moka moterys.

O kainą, kurią už Lietuvos sprintą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo iki narystės ES, trukusį vos penkiolika metų, dažnai mokėjo būtent dabartinio pensinio amžiaus moterys. (Tiems, kurie nori išgirsti vyrų istorijas ir išgyvenimus, labai rekomenduoju Artūro Tereškino knygą „Vyrų pasaulis: Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“.) Lietuvai žengiant į Nepriklausomybę buvo matyti labai skirtinga vyrų ir moterų užimtumo situacija: 1990 m. oficialiai dirbo 75 % darbingo amžiaus vyrų, o moterų užimtumas tebuvo apie 60 %. Tai nereiškia, kad visi kiti ir kitos buvo bedarbiai – Sovietų Sąjungoje, bent jau formaliai, nedarbo nebuvo. Tačiau, kadangi darbingas amžius buvo skaičiuojamas nuo 15 metų, į šį skaičių įėjo ir paskutinių klasių moksleiviai bei moksleivės, ir studentai bei studentės, ir tarnaujantieji armijoje, ir kiti asmenys, dėl įvairių priežasčių nedalyvaujantys darbo rinkoje. Vis dėlto moterų atveju šį skaičių keičia dar ir tai, kad jos darbo rinkoje nedalyvauja ir tada, kai išeina auginti vaikų ar slaugyti artimųjų. Nors formaliai Sovietų Sąjungoje moterys turėjo lygias politines ir ekonomines teises su vyrais bei garantuotą valstybės paramą (jei viena augindavo vaikus po skyrybų, vyro netekties ar dėl kitų priežasčių buvo vieniša mama), veikė tam tikri ekonominiai saugikliai, kurie, moterims nedalyvaujant darbo rinkoje arba dalyvaujant ne visu pajėgumu, neleisdavo visiškai prarasti pajamų ir socialinio saugumo. Be to, darbo vieta buvo garantuota, todėl moteris galėjo saugiai grįžti į darbą po vaiko auginimo atostogų. Tai taip pat saugojo nuo nedarbo ir skurdo.

Tačiau po formalia lygybe slėpėsi – o kartais net atvirai reiškėsi – neslopstantys lyčių stereotipai, ypač susiję su namų ruoša, vaikų auginimu, smurtu šeimoje, vyro viršenybe ir kitais klausimais. Šios patriarchalinės normos, kurios buvo beveik arba visiškai nekvestionuojamos, susidūrusios su brutaliu perėjimu prie rinkos ekonomikos po Nepriklausomybės paskelbimo pasireiškė visuose sluoksniuose – nuo valstybinių struktūrų iki asmeninio gyvenimo. Valstybiniu lygmeniu, darbai, kurie istoriškai buvo „sumoterinti“ – stereotipiškai moteriškos sritys, tokios kaip slauga, švietimas, aptarnavimas, socialinis darbas, administravimas – susidūrė su itin mažu finansavimu, nes valstybės biudžetas buvo labai ribotas. Atlyginimai šiose srityse atspindėjo įsitikinimą, kad tai nebus pagrindinis ar vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis, o tik „priedas“ prie vyro atlyginimo.

Ieškant priežasčių, kodėl valstybiniu lygmeniu moterys prarado ekonominę galią, turbūt reikėtų pradėti nuo pereinamojo laikotarpio, kai ekonominės reformos, kurias skatino Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, užsienių kreditorių teikiamos paskolos bei būtinos užsienio investicijos, buvo grindžiamos Vašingtono susitarimo gairėmis. Šis susitarimas buvo skirtas besivystančioms ir pokomunistinėms šalims, siekiančioms integruotis į pasaulinę rinką ir stabilizuoti ekonominius rodiklius. Paremtas Miltono Friedmano neoliberalizmo samprata, kad rinka visada pajėgi susibalansuoti, jei valstybė į ją nesikiša, Vašingtono susitarimas rekomendavo privatizuoti valstybės turtą, liberalizuoti rinką (sumažinant valstybės kišimąsi į verslą), mažinti biudžeto deficitą apkarpant socialines išlaidas, mažinti mokesčius verslui ir perkelti atsakomybę už socialinę gerovę ant vietos bendruomenių ir pačių žmonių pečių. Lietuvoje šias reformas įgyvendinti padėjo tokie Vakarų ekonomistai kaip Steve’as H. Hanke’as ir Kurtas Schuleris, kurie patarinėjo tuometinėms vyriausybėms. Greitas ekonomikos augimas, ypač makrolygmeniu, laikomas šalies sėkmės įrodymu, tačiau žmogiškoji, o ypač moteriškoji tokių reformų kaina buvo itin didelė.

Socialinės apsaugos deprioritetizavimas biudžete lėmė, kad padidėjo moterų našta rūpinantis ne tik vaikais, kurie turėjo mažiau būrelių, stovyklų ir užklasinių užsiėmimų, bet ir vyresnio amžiaus žmonėmis – savo tėvais, uošviais, giminaičiais. 1999 m. ES išlaidų socialinei apsaugai vidurkis buvo 27 % bendrojo vidaus produkto, o Lietuvoje, įgyvendinus Vašingtono susitarimo rekomendacijas, šis rodiklis siekė vos 16 %. Sociologė Neringa Daukantienė, analizuodama moterų padėtį tuometinėje darbo rinkoje, pastebi, kad dėl nusistovėjusių sampratų apie lyčių vaidmenis, „vyriškus“ ir „moteriškus“ darbus bei vyrų nedalyvavimo namų ruošoje ir vaikų auginime, moterys dažniau nei vyrai dirbo ir ne visą darbo dieną. Tai reiškė didesnę finansinę priklausomybę nuo vyrų ir mažesnius mokesčius bei socialines įmokas. Taigi tos moterys, kurios ant savo pečių perėmė rūpestinį darbą, sutaupydamos valstybei milžiniškas sumas ir iš dalies įgalindamos spartų perėjimą nuo planinės prie rinkos ekonomikos, šiandien dėl mažų pensijų ir toliau išlieka finansiškai pažeidžiamos bei priklausomos nuo vyrų.

Tiesa, Daukantienė pažymi, kad ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais įvyko ir darbuotojų migracija iš valstybinio sektoriaus į privatų, t. y. kūrėsi privatūs verslai. Lyčių ir ekonominės plėtros ekspertės Rutos Aidis atlikta analizė atskleidžia, kad moterų, kūrusių savo verslus pereinamuoju laikotarpiu, skaičius augo, tačiau dauguma šių verslų buvo smulkesni nei vyrų, generavo mažesnius pelnus, o moterys verslui galėjo skirti mažiau laiko nei vyrai. Tik apie pusę verslininkių teigė, kad jų įmonės pelno užtenka padengti kasdieniams poreikiams. Mokslininkė taip pat pastebi, kad Lietuvoje tuo metu labai trūko valstybės paramos pradedančioms verslininkėms. Nors jos dažnai turėdavo gerą išsilavinimą, joms stigdavo vadovaujamo darbo patirties. Vėlgi, kaip matyti, net ir savo verslo įkūrimas, kurį tokios tarptautinės organizacijos kaip Jungtinių Tautų plėtros programa (United Nations Development Program), Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas bei kitos dažnai įvardija kaip sprendimą moterų ekonominiam pažeidžiamumui mažinti, iš esmės nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu situacijos nekeičia. Esminiam pokyčiui reikalingos valstybinio masto priemonės, kurių, deja, nebuvo tada ir trūksta dabar. Mažesnis pelnas, mažesnis darbo užmokestis ir mažesnis išdirbtų valandų skaičius neišvengiamai reiškia ir mažesnes socialines garantijas senatvėje.

Kalbėdami apie pereinamąjį laikotarpį, laukinius devyniasdešimtuosius, negalime neaptarti ir šešėlinės – neformalios – ekonomikos, kuri buvo neatsiejama nuo šio laikotarpio. Valstybei beveik nematomas verslas – nuo smulkios prekybos iki brutalaus kriminalinio pasaulio, kuriame buvo perkama ir parduodama beveik viskas, įskaitant ir pačias moteris – prilygo trečdaliui visos šalies bendrojo vidaus produkto. Man šiuo atveju įdomus ne tiek pats reiškinio teisėtumas. Šešėlinė ekonomika yra sudėtingas reiškinys, kuris nebūtinai atspindi žmonių moralumą, bet ir pasitikėjimą valstybe, mokestinės naštos proporcingumą, poreikį patenkinti elementarius poreikius bei daugelį kitų dalykų. Neformali ekonomika man svarbi todėl, kad, nors konkrečių duomenų apie moterų dalyvavimą „šešėlyje“ neturime, žinome, jog jos aktyviai dalyvavo šiuose procesuose. Tačiau nuo atlyginimų vokeliuose iki kriminalinės veiklos moterys iš šių procesų pasipelnė mažiau nei vyrai, o kartais tai buvo tiesiog išgyvenimo būdas. Net ir „šešėlyje“ moterys dažniau rinkosi mažesnės apimties, mažiau rizikingus verslus. Mažesni moterų atlyginimai – mokami vokeliuose ar oficialiai – taip ir liko mažesni. Mažesnės verslo apimtys ir mažiau pelningos verslo sritys, ar sumokėjus visus mokesčius, ar tik dalį, ir toliau generavo mažiau pajamų bei turto moterims. Senatvėje šis skirtumas dar labiau išryškėjo.

Tačiau yra ir dalykų, kurių nežinome. Tai moterų turimas nekilnojamas turtas, santaupos, šeimos parama. Po kelių savaičių informacijos paieškos ir skambučių į Registrų centrą bei Statistikos departamentą likau nieko nepešusi. Pagal lytį išskaidytų duomenų, padedančių geriau suprasti nelygybę, valstybė nekaupia ir neviešina.

Bendros informacijos apie būsto nuosavybę Lietuvoje netrūksta – Eurostat duomenimis, 2022 m. beveik 90 % žmonių gyveno nuosavame būste, kur vienam žmogui vidutiniškai teko po pusantro kambario. Tai rodo ne tik tai, kad būstas Lietuvoje žmonėms yra itin svarbus stabilumo garantas – tai būdinga daugeliui pokomunistinių šalių – bet ir tai, kad būsto privatizavimas, vykęs beveik iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo sėkmingas daugumai žmonių. Tačiau lieka neatsakytų klausimų – pavyzdžiui, kiek moterų turi savo vardu registruotą būstą? O kiek turi daugiau nei vieną? Kiek moterų nuomoja kambarius ar net būstus, ir ar tai daro oficialiai? Kiek jų įstengia išlaikyti savo būstą, jei 20 % visų žmonių Lietuvoje nesugeba susimokėti už šildymą? Kokios būklės yra moterų būstai?

Yra ir klausimų, į kuriuos statistika vargiai gali atsakyti. Pavyzdžiui, iš daugybės tyrimų ir gyvenimiškos patirties matome, kad moterys dažnai turi stipresnį socialinės paramos tinklą – jos palaiko glaudesnius ryšius su daugiau žmonių, o tai tiesiogiai ar netiesiogiai gali prisidėti prie jų visapusės gerovės ir palengvinti finansinę naštą. Bet mes nežinome, kiek pensinio amžiaus moterų sulaukia finansinės bei kitokios paramos iš savo vaikų ar anūkų.

Suprasti tikrąją pensinio amžiaus moterų padėtį Lietuvoje ir pabandyti numatyti, kaip atrodys ateinančių kartų moterų senatvė, vargiai įmanoma, nes neturime pakankamai duomenų – jų paprasčiausiai nekaupiame ir į šiuos klausimus nesigiliname tiek, kiek reikėtų. Taigi tai yra komentaras apie tylos sieną, kuria atsitvėrėme nuo moterų indėlio kuriant nepriklausomą Lietuvą ir nuo savotiškos skolos joms. Jų nematomumas statistikoje, antraštėse, tyrimuose didina ne tik jų skurdą, bet ir mūsų užmarštį apie nepriklausomos Lietuvos sėkmės kainą. Ar tai reiškia, kad mes kaip šalis esame pasiruošę jas išvežti ant rogučių į mišką? Tikiuosi, kad ne, nes, jei taip, galbūt jau ir man tam reikia pradėti ruoštis.