Ši nuotrauka yra apie palestiniečius – palikuonis tų maždaug 700 tūkstančių žmonių, kurie prieš keletą kartų̃ buvo priversti palikti savo žemes, kai didelė Palestinos teritorijos dalis buvo priskirta Izraeliui, o palestiniečiai priversti kurtis svetur. Tą masinių tremčių laikotarpį, prasidėjusį 1948-aisiais, ir istorikai, ir aktyvistai, ir palestiniečiai, ir visi juos palaikantys vadina al-Nakba al-mustamirra – besitęsiančia katastrofa, o Izraelyje – valstybės įkūrimu, ir ten apie jį kalbėti kitaip, ypač girdint tiems, kurie kartoja „niekada daugiau“, yra tabu, tačiau iškeliavusiųjų ieškoti naujų namų istorija – tai istorija tų, kuriems dėl nesaugumo ir maisto, ir vandens, ir stogo virš galvos trūkumo, ir dėl neišreikšto nesąžiningumo, ir namų, o gal šeimos praradimo skaudėjo labiau nei rūpėjo, kaip jų kelionė vadinama. Ši istorija nesibaigė prieš keletą kartų̃, o besitęsianti katastrofa plečiasi ir geografiškai, įgaudama naujas formas, įtraukdama naujas kartas ir galiausiai virsdama genocidu namuose, o vietos, kurios, rodės, gali virsti namais, virsta karu.

★ ★ ★

Damaskas, pusė septynių ryto.

Miestas bunda iš naktinio sąstingio, o aušra tik pradeda nušviesti pilkų ir smėlio tonų daugiabučius, minaretus ir tokių pat spalvų kalnus, supančius Sirijos sostinę. Gatvės vis dar tuščios, o mus vežantis taksistas kelis kartus atsigręžia paklausti, ar tikrai norime vykti į vietą, vadinamą Jarmuku. Dabar tai iki pamatų sugriautas kvartalas, vienas labiausiai nuo pilietinio karo nukentėjusių Damasko rajonų. Visi, kam sakėme, kad planuojame čia apsilankyti, mus atkalbinėjo, o paklausti, ar norėtų vykti kartu, sakydavo tikrai ne, nors kitais atvejais norėdavo visur mus lydėti.

Šiandien – pirmoji Eido diena. Ši šventė neturi fiksuotos datos kalendoriuje ir pradedama švęsti po nakties, kai Ramadano pabaigoje danguje pirmą kartą pasirodo jaunatis, traukdama musulmonų žvilgsnius visame pasaulyje, tada prasideda šventinė savaitė. Šiąnakt mėnulis pasirodė, ir paryčiais iš minaretų garsiakalbių jau skamba kvietimai į maldą, o aplink įsibėgėja rytinis šurmulys: atrodo, kad visi skuba, vieni melstis, kiti į kapines aplankyti artimųjų kapų, dauguma rankose nešasi datulių palmių žiedlapius – gausos, atgimimo ir atsparumo simbolį, kuris nuguls ant kapų augalais ir jų reikšmėmis ir bus palydėtas maldomis ir tyla, taip užbaigiant Ramadano pasninką.

Išlipę iš taksi, mes irgi žengiame pro aukštus kapinių vartus į erdvę, skirtą rimčiai ir amžinam poilsiui, į erdvę, kuri, kylant saulei, atrodo taiki, nors ir primena nualintą karo lauką ir mažai kuo skiriasi nuo bendro Jarmuko kraštovaizdžio. Kapinės apgaubtos pagarbia prietaringa apeigų tyla, būdinga susitaikymo su praradimais vietoms, kur gyvieji meldžiasi, gedi, kalba pašnibždom, tarsi bijodami pažadinti mirusiuosius, nors palaidoti nuo pokalbių neatsibus, kaip neatsibudo nuo sprogimų, šipuliais pavertusių jų kapus, kai Assado bombos negailėjo nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Baltų akmenų antkapių dalys, ant kurių išlikusi arabų kaligrafija ir ornamentai, išmėtytos visur kaip karo nuolaužos, ir iš pirmo žvilgsnio jas galima supainioti su pastatų nuolaužomis, kurios irgi išmėtytos visur, o pastatų griuvėsiai susimaišę su kapų griuvėsiais, betonas – su marmuru, ir jų yra tiek daug, kad žmonės, eidami prie kapų, turi pasistengti, kad neužmintų ant kitų kapaviečių skeveldrų, vyresnio amžiaus žmonėms tai sunku, todėl šeimos nariai pasirūpina, kad jie nepadėtų kojos ant išskaptuoto vardo, menančio kam nors brangų žmogų.

Šios kapinės priklauso Jarmuko palestiniečių pabėgėlių stovyklai, įkurtai 1957 metais ir išaugusiai į rajoną, kuris tapo palestiniečių diasporos Sirijoje naujais namais – su parduotuvėmis, mokyklomis, ligoninėmis ir visomis kitomis gyvenimo būtinybėmis. Vėliau, 1967 metais, kai per arabų ir žydų karus Izraelis plėtėsi, sirai, Izraelio išvaryti iš Golano aukštumų, irgi įsikūrė čia.

Sirijos pilietinio karo metu Jarmuke vyko intensyvūs mūšiai tarp sukilėlių iš Laisvosios Sirijos armijos, Assado pajėgų ir radikalių islamistų grupuočių. Vietovė karo pradžioje pateko į sukilėlių rankas, vėliau – į džihadistų. Pilietinio karo metu jie kovojo tarpusavy, bandydami užimti rajoną, kad priartėtų prie Damasko, o Assado pajėgos bandė juos iš ten išstumti. Panašios kovos vyko aplink visą Damaską. Kituose priemiesčiuose Assadas naudojo cheminius ginklus, viena ataka nunuodydamas tūkstančius.

Didžioji gyventojų dalis dėl karo buvo priversti vėl palikti namus – ieškoti prieglobsčio užsienyje arba persikelti šalies viduje, kaip ir jų seneliai arba proseneliai. Apie 20 tūkstančių žmonių, kuriems nepavyko pasitraukti iš bombarduojamo rajono, liko gyventi kryžminės ugnies linijoje – tarp dulkių, priešų, purvo, badaudami.

Per 14 metų trukusį pilietinį karą Jarmuko gyventojų skaičius, kuris siekė apie 1,2 milijono, smuko drastiškai. 2018 metais Assadas ir jo sąjungininkai – Rusija ir Iranas – išvarė sukilėlius ir užėmė tai, kas buvo likę, o likę nebuvo beveik nieko, nes jie sugriovė daugiau kaip šešiasdešimt procentų pastatų, bet jiems vis vien tai buvo pergalė.

Kiek tiksliai pabėgo per karą, kiek žuvo ir kiek sugrįžo – nežinoma. Statistikos atžvilgiu žmonės buvo bevardžiai, beveidžiai ir be apibrėžto statuso – dar iki pilietinio karo pradžios užmiršti, marginalizuoti, palikti likimo valiai, o kadangi likimas valios neturi, savimi pasirūpinti teko jiems patiems, ir išgyveno, kas kaip galėjo – kas dirbo, kas vogė, kas pardavinėjo savo kūną, kas narkotikus. Toks rajono įvaizdis išgyveno ir pergyveno karą, todėl niekas ir nenorėjo su mumis čia važiuoti, o taksi vairuotojas buvo toks nustebęs.

Kai 2024 metais Assado režimas pagaliau krito prieš susivienijusias sukilėlių pajėgas, pabėgusieji iš Jarmuko pradėjo grįžti į rajoną, apsigyveno tarp sugriautų namų be jokios gyvenimui reikalingos infrastruktūros – su žvakėmis ir laužais vietoj viryklių.

Padedami humanitarinių organizacijų jie ėmėsi tvarkyti aplinką, iki šiol valo griuvėsius, bet jų išvežti nėra kam ir nėra kur, tai tiesiog krauna į krūvas ir stumdo tas krūvas į šonus arba tolyn į rajono periferijas – degina, kas dar nesudegė, bet jau nebereikalinga, tačiau šiukšlių nemažėja, nes damaskiečiai savas irgi veža čia.

★ ★ ★

Klajodami tarp griuvėsių sutinkame žmones, pasipuošusius šventei. „Eid Mubarak“, – sako visi, kuriuos sutinkam, vaišina kava, arbata ir saldumynais, kviečia prie stalo, draugiškai gestikuliuoja, braunasi pro kalbos barjerą.

Nors karas ir pasibaigė, vaikai vis dar jį žaidžia. Laksto su žaisliniais pistoletais ir automatais per kvartalo alėjas, tarp degančių šiukšlių, alkanų benamių šunų, sudegusių automobilių.

Susipažįstame su Musabu, jis sako „Salam Aleikum“ ir gestais pakviečia į savo namus, irgi vaišina arbata ir saldainiais, supažindina su mama vardu Fida, pasakoja apie savo šeimą, apie susipynusias sirų ir palestiniečių šaknis, apie kiekvieną iš šešių vaikų ir apie jų kuriamas šeimas, tarsi tai padėtų mums geriau juos pažinti, ir iš tiesų atrodo, kad dabar juos pažįstame geriau. Jie atvyko čia iš Golano aukštumų, pasakoja savo istoriją arabiškai, tad suprantame tik raktažodžius – Assadas, Netanyahu, Izraelis, Rusija, Iranas – jų vardai palydimi žodžio „haram“ – blogis. Tarsi liūdname pantomimos žaidime jie bando gestais mums parodyti naikinimą ir mirtį, ugnies sviediniais nusileidžiančią iš dangaus, žiūri į mus, ar nuskaitome jų gestus, mes nuskaitome, bet pokalbį įsirašome, vėliau išsiverčiame.

Pasakoja, kad apgulties metu jie net negalėjo nusipirkti duonos – jos kartais įveždavo iš išorės, tad kainos buvo kontrabandinės, neįkandamos. Musabas tęsia, kad tada ginklų čia įveždavo daugiau nei maisto, ir visa tai buvo skirta „barzdotiems“, taip jis vadina džihadistus.

Pasak Musabo, pats Assadas rūpinosi, kad islamistams nieko netrūktų, nes nuo pat pilietinio karo pradžios jis manipuliavo teroristinėmis organizacijomis kaip strateginiu įrankiu, siekdamas išlaikyti valdžią ir formuoti savo, kaip kovotojo su terorizmu, įvaizdį. Prasidėjus pilietiniam karui, jis iš Seidnajos kalėjimo slapta paleido šimtus radikalių islamistų, dalis kurių vėliau tapo ISIS ir „Jabhat al-Nusros“ lyderiais, taip sąmoningai pervadindamas sukilimą iš pilietinio karo į karą su terorizmu, kurdamas sau pretekstą naikinti viską, kas už jo kontrolės ribų, o už tų kontrolės ribų buvo Sirija, sukilusi prieš jo diktatūrą.

Režimo snaiperiai iš gretimų rajonų daugiaaukščių medžiojo visus, kurie judėjo gatvėse, o gatvėse judėjo ir civiliai – ieškodami maisto ir vandens tais laiko tarpais, kai nekrito bombos. Assado pajėgos apsupo rajoną, izoliavo, apstatė blokpostais, nieko neišleido ir neįleido.

★ ★ ★

Tęsiame kelionę tarp vaiduokliškų pastatų – jų aukštai sujungti sprogimų apnuogintomis laiptinių ertmėmis, ir čia gyvena tie, kurie grįžo namo. Iškabinti pro langus kilimai, padžiauti drabužiai ir gėlės ant palangių sako: mes čia, mes išgyvenome.

Rajono periferijoje įsikūrė beduinai – dykumų klajokliai. Atvykome pas juos su Maeas. Nors dar jauna, 32-ejų, visi čia, įskaitant ir vyresnio amžiaus gyventojus, ją vadina Motina Maeas. Anksčiau ji dirbo našlaičių globos namuose, dabar vadovauja mažai labdaros organizacijai, kuri padeda grįžusiems į suniokotą rajoną. Jos organizacija prisidėjo statant Jarmuko mokyklą, atsiradusią senos subombarduotos mokyklos kieme. Šiandien Maeas su beduinais.

Tarp susirinkusiųjų tvyro sumaištis – ta, kai viskas vyksta vienu metu: basi vaikai bėgioja, paaugliai spokso, moterys, pasipuošusios įvairiaspalvėmis skaromis, rikiuojasi į eilę prie Maeas pikapo, rankose laikydamos dokumentus, šeimos knygeles – trapiai susegtus lapus, kurie yra vienintelis oficialus įrodymas, kad jos iš tiesų egzistuoja, kad jų vaikai turi vardus, o ne tik veidus. Lapeliuose – skaičiai, kiek vaikų, kiek burnų, kiek ryšių, ir pagal šiuos skaičius savanoriai dalina Eido dovanas – naujus batus ir šaldytus viščiukus, kurie, kai bus iškepti, taps pagrindiniais patiekalais ant šventinių stalų, o ant kai kurių stalų – vieninteliais.

Viena iš moterų, pasiremdama į medinę lazdą, mostu pakviečia mus eiti paskui ją tarp dulkių, tarp akmenų, pro kiauras sienas, kurios dar prisimena sprogimus, kaip ir ji pati, vedanti mus į savo namus, nedidelius, bet gyvus, tvarkingus, su paveikslais ant sienų, kurie lyg prisiminimai apie tai, kas išliko, kai viskas aplink nyko. Ji sako, kad kartu su sūnumi Mustafa pradėjo statyti šį namą dar 2010 metais, o paskui bėgo, drauge su visais, kurie spėjo, ir kartu su sūnumi grįžo tik po keturiolikos metų. Kieme išsikasė šulinį. Mustafa dabar iš kartono pjausto žibintus, šviesos miniatiūras, kurias parduoda Damasko turguje, ir kai paklausiame, kodėl grįžo, jis šypsosi, nes atsakymas jam akivaizdus: „Tai mūsų namai, – sako jis. – Visi grįžta namo“, – ir daugiau nieko nebesako.

Vėliau į svečius mus pasikviečia Ahmadas Al-Masri, irgi gestais. Jis yra teologas ir vietos šeichas, gerbiamas religinis autoritetas, kuris pasakoja, kad iki karo rajonas buvo užmirštas, o dabar – palaidotas, kad žmonėms čia trūksta visko, todėl jie prašo Dievo pagalbos. Atrodo, Dievas jų negirdi, nes sakydamas tai jis stato puodą su nešvariu vandeniu, o ugnį savadarbėje, iš nuskeltų namų plytų surinktoje krosnelėje užkuria uždegdamas senus turbūt tarp nuolaužų rastus guminius batus. Pakviečia į savo kambarį, kuris kažkada degė iš vidaus, ir tai vis dar matosi, sienos padengtos juodais suodžių ornamentais, o spinta stovi kreivai, tarsi vis dar bandydama išlaikyti pusiausvyrą po smūgio.

Grįžtant prie Jarmuko centro oras tarsi tampa tirštesnis, gatvės išsilygina, atgyja, o iš griuvėsių, lyg iš užmaršties, ima lįsti pirmos mažos parduotuvėlės – vaisių, daržovių, duonos, pasirodo falafelinė ir kirpykla, viskas, kas vėl kvepia gyvenimu. Jasmina, pagrindinė Maeas pagalbininkė, pasirodo su šypsena ir sako, kad jos šeima buvo viena pirmųjų, kuri sugrįžo po valdžios pasikeitimo, tarsi būtų net ne galimybė, o pareiga grįžti ten, kur viskas prasidėjo. Ji sako, kad jos vyras serga, kad penki vaikai, kad Damaske turėjo siuvimo ateljė, bet nuoma tapo per brangi, o dabar ji padeda Maeas, ir jai tai geriausias darbas pasaulyje.

Jos namai – dar ir įrankių parduotuvė, naujai atidarytas verslas Jarmuke, o dabar čia veikia daugiau nei trisdešimt naujų verslų. Vandens sistema jau veikia ir ant stogų, bent jau čia, rajono centre, rengiamos saulės baterijos – žmonės turės elektrą nepriklausomai nuo valdžios. Pokyčiai dar trapūs, bet jau matomi.

Pagrindinėje miesto aikštėje vyksta pagrindinė Eido šventė, pirma po Assado režimo nuvertimo, į kurią, atrodo, susirinko visi.

Vieni atėjo pėsčiomis, kiti atvažiavo dviračiais, keli atjojo arkliais, o tie, kuriems šiek tiek labiau pasisekė, atvairavo automobilius, maždaug trisdešimties metų senumo, stipriai atsiduodančius benzinu, bet vis dar judančius. Užkandžių palapinė siūlo saldžios cukraus vatos ir sūrių avinžirnių gėrimų, o iš krebždančių kolonėlių liejasi garsi muzika, tarsi diskotekoje, kur niekas nešoka ir nesišneka, o triukšmas turėtų užglaistyti nejaukumą, bet jis tik sumažina įtampą. Čia irgi – taip garsu, kad atrodo, jog tai turėtų paslėpti vietos istoriją, bet nepaslepia, tik tarsi ją pridengia. Šventė tęsiasi, aplink – karuselės, suręstos iš metalo, surūdijusios, bet vis tiek sukasi, lėtai, su užsispyrimu, tarsi ir jos nusprendė, kad gyventi yra pareiga. Vaikai rėkauja, juokiasi, sprogdina petardas, kurių garsai gąsdina šunis ir mus, bet ne susirinkusiuosius, nekreipiančius į tai dėmesio. Vaikų džiaugsmas neapsimestinis, nes vakar viso šito dar nebuvo – nei karuselių, nei saldainių, nei garsios muzikos, paaugliai pavieniui užsilipa ant pastatų stogų, kur yra silpnas interneto signalas. Vos keli žingsniai nuo šventinio šurmulio – ir viskas vėl pasikeičia: ten, už atrakcionų, glūdi sudeginti automobiliai, o už jų, centrinėje aikštėje, pastatų skeveldromis įrėmintuose iš griuvėsių suręstuose kapuose palaidoti žuvusieji, čia pat, centrinėje aikštėje, kur juos ir nušovė snaiperis, – mums tai gestais parodė vyras, su kuriuo žaidėme stalo futbolą.

★ ★ ★

Rašydamas apie Jarmuką galvoju ir apie Gazą, kur žmonės irgi grįžta namo. Ten irgi aprimo, buvo paskelbtos paliaubos, sumažėjo sprogimų po dvejų metų masinio naikinimo, dėl kurio dvejus metus ginčytasi: tai genocidas ar ne, – nenorint užgauti agresoriaus jausmų aštriais žodžiais. Paliaubos neįtikina, tuo labiau neramina, labiau šaldo, atrofuoja gebėjimą tikėti sąžiningumu ir žmogiškumu, nes ten irgi dabar nuolaužos, kurias kastuvais, karučiais ir kibirais, o jeigu pasiseks – ekskavatoriais ir sunkvežimiais, – kas, stumdys, neš ir veš į šonus, o galbūt tiesiog supils į jūrą, kad niekam nekristų į akis.