Esu blondinė mėlynakė. Akivaizdžiai ne armėnė. Tą akimirksniu nuskaitę vietiniai Armėnijoje iškart kreipiasi į mane rusiškai. Spėjimas, kad kalbu rusiškai ir, greičiausiai, esu rusė, paremtas asmenine patirtimi ir statistika. Daugiausiai turistų čia – Rusijos piliečiai, sudarantys maždaug 40 proc. aplankančiųjų šalį. Tikslios statistikos nėra, bet nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios Armėnijoje apsigyveno per 100 tūkst. rusų.

Retai sutinku armėną, kuris nemokėtų rusų kalbos. Kalbėjimo rusiškai jie, atrodo, nesieja su politika. Man tai didžiulis kontrastas nuo Armėnijos kaimyno Sakartvelo, kur ant padavėjų marškinėlių užrašyta „20 proc. mano šalies yra okupuota Rusijos“, kur yra restoranų, Rusijos piliečiams taikančių didesnius mokesčius, o į barą įleidžiami tik tie, kurie sutinka, kad „Krymas yra Ukrainos“, o „Putinas yra Chuilo“.

Piliečiai nėra kalti dėl savo valdžios sprendimų – ne kartą girdėjau armėnus tai sakant. Kaip ir teiginį, kad rusai šaliai atneša daug gero – augina ekonomiką, jų restoranai ir barai paįvairina Jerevano veidą, rusai imasi iniciatyvų, pavyzdžiui, sutvarkyti nušiukšlintas gamtos vietas arba kurti blogus apie Armėniją, kurie pritraukia daugiau turistų. (Nors kartą pardavėja parduotuvėje patikrino mano maišelį, nes „rusai dažnai vagia“.) Galiausiai Rusijoje dabar tiek daug propagandos, skelbiančios Armėniją esant išdavike, kad jeigu rusai čia atvyksta, reiškia, jie netiki šiais teiginiais, sako Stepanas, kuris man padeda dirbti Armėnijoje.

Kai klausiu Stepano, ką mano apie Rusiją, jis perklausia: iki karo ar po karo? Omenyje jis turi 2020 m. Kalnų Karabacho karą, dar vieną etapą dešimtmečius trukusiame konflikte su Azerbaidžanu dėl kalnuoto regiono, kuriame istoriškai dauguma gyventojų buvo armėnai. Nuo 1994 metų, po Armėnijos pergalės Pirmajame kare, regioną kontroliavo Karabacho armėnai, kurie buvo įsteigę savo de facto nepriklausomą valstybę Arcacho Respubliką, nors pagal tarptautinę teisę regionas priklausė Azerbaidžanui.

Stepanas, kaip ir daugelis kitų armėnų, nusivylė Rusija, kai ji, būdama ilgametė Armėnijos saugumo partnerė, nepadėjo 2020 metais per 44 dienų karą, o Baku atsiėmė didelę dalį teritorijų. 2023-ųjų rugsėjį Rusijos dislokuotos taikos palaikymo pajėgos praktiškai nieko nedarė, kai Azerbaidžanas per vienos dienos karinę operaciją užėmė visą Kalnų Karabacho teritoriją, priversdamas savo namus palikti virš 100 tūkst. ten gyvenusių armėnų. Jei 2019 metais santykius su Rusija gerais vadino 93 proc. armėnų, tai 2023 metais tokių liko trečdalis.

Savo interesų labui Rusija Armėniją išdavė ne kartą, bet ne kartą Armėnija jai ir atleido, sako Gregorijus, pravarde Kazokas. „Dabar atėjo laikas, kai turime jiems pasakyti, kad metas išeiti“, – sako jis. Pravardė „Kazokas“ jį pasivijo iš vaikystės, kai žaisdamas „Kazaki–razboiniki“ (liet. „Kazokai ir plėšikai“) buvo kazokų vadas. Tada jis turėjo medinį kardą ir įsakinėjo rusams. Jis sako, kad ir dabar prie sienos su Iranu, kur gyvena, likusiems rusų kariams tiesiai pasako, kad jie išdavė Armėniją. Gali tą pasakyti, nes turi gerus santykius.

Gregorijus pamini, kad norėtų matyti Armėniją ES. Nustembu, nes tai turbūt pirmas armėnas, kuris pats, neklaustas, pamini bendriją. ES čia nėra kasdienių pokalbių dalis ne dėl to, kad armėnai nenorėtų, o veikiau todėl, kad narystė per daug tolima, kaip ir žemėlapyje tolimos Europos šalys.

Mažinti priklausomybę nuo Rusijos ir glaudinti ryšius su ES ir JAV yra viena iš dabartinio premjero Nikolo Pašiniano vyriausybės krypčių. Jis vienas iš nedaugelio proeuropietiškų kandidatų šiųmečiuose parlamento rinkimuose. Pastaruoju metu Pašinianui paramą išreiškė Europos šalių lyderiai ir Donaldas Trumpas.

Pagrindiniai opozicijos kandidatai atvirai prorusiški. Populiariausias – Rusijoje turtus susikrovęs milijardierius Samvelas Karapetianas, kurio partija „Stipri Armėnija“ siūlo glaudžius Armėnijos santykius su Rusija, o Kremliaus propaganda prieš rinkimus labiausiai jį ir palaiko. Karapetiano partijos nariai kaltinami balsų pirkimu bei mokėjimu žmonėms už dalyvavimą partijos mitinguose. Pasirodžius pranešimams, kad Rusijoje gyvenantys armėnai organizuotai vežami į Armėniją balsuoti, Pašiniano vyriausybė paskelbė, kad jie gali būti pašaukti į privalomuosius karinius mokymus.

Atrodo, kad ir Rusija, ir ES rodo pasiryžimą nepaleisti Armėnijos. Kai Maskva spaudžia Armėniją draudimais ar laikinais apribojimais „Jermuko“, daržovių, vaisių, uogų, žuvies ir alkoholio importui, Briuselis iškart paskelbia, kad suteiks paramą nuostoliams kompensuoti.

Pašinianas kalba ne apie santykių su Rusija nutraukimą, bet „subalansuotą ir balansuojančią“ užsienio politiką. Po Karabacho armėnų išvarymo 2023-aisiais, Jerevanas rusišką ginkluotę pakeitė į prancūzišką ir indišką, iš šalies pamažu išvijo Rusijos pasieniečius, priėmė ES civilinę stebėjimo misiją, teisiškai pajudino stojimo į ES procesą, bet išliko Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje (nors narystę ir įšaldė), o Giumri mieste vis dar Rusijos karinė bazė, kur dislokuoti 3–4 tūkst. karių. Trečdalis Armėnijos prekybos vyksta su Rusija, Armėnija priklausoma ir nuo pigių rusiškų dujų ir naftos. Maskva grasina lengvatinį tiekimą nutraukti, o Armėnija puikiai supranta, kad toks staigus nutraukimas iškart pakeltų kainas.

Armėnija per maža ir per silpna, kad galėtų sau leisti turėti priešų iš visų pusių, teigia Pašinianas.

„Kai rusai pasitraukdavo, čia visada ateidavo turkai, o turkai būdavo blogiau“, – sako Vahanas Tamusianas, nevyriausybinės organizacijos „Širako centras“ vadovas. Jis gyvena prie pat Turkijos sienos, už kurios driekiasi tai, ką armėnai vadina „Vakarų Armėnija“, – regionas, iš kurio armėnai buvo priversti trauktis per 1915 metais pradėtas masines žudynes, armėnų genocidą. Ankara nepripažįsta, kad tai buvo sisteminga naikinimo politika, žudynes vadina karo suirutės pasekme.

Paklaustas, ką mano apie Rusiją, Vahanas pirmiausia ilgai juokėsi – tai vienas klausimų, kurio jo klausia visi užsienio žurnalistai. Vahano senelį nužudė bolševikai, bet jis sako: Armėnijos bolševikai, ne Rusijos. Jo nuomone, daugelis dažnai pamiršta, ką Rusija padarė gero. Paklaustas, ar norėtų matyti Armėniją Europos Sąjungoje, jis atsako: norėčiau matyti bendrijoje Armėniją kartu su Rusija.

„Bet Rusija ginklus tiekė ir Azerbaidžanui, – kaip galėjote ja pasitikėti?“, – klausiu Stepano. Ir nors konflikto šaknys senesnės, Sovietų Sąjunga prisidėjo prie jo aštrinimo, pavyzdžiui, sovietmečiu daugiausiai armėnų apgyvendintą Karabacho teritoriją priskirdama Azerbaidžano Respublikai ir suteikdama jai autonominį statusą.

„Bet [ginklus] tiekė ir mums“, atsako Stepanas, primindamas, kad Armėnija niekada neturėjo daug draugų.

★ ★ ★

„Mes kaip Robinzonas Kruzas – esame vienui vieni“, – sako šeima, gyvenanti prie Achurjano geležinkelio stoties netoli Turkijos sienos. Geležinkelio bėgiai apaugę žolėmis ir piktžolėmis – traukiniai čia nekursuoja 33-ejus metus nuo tada, kai Ankara uždarė sieną, solidarizuodamasi su Pirmąjį Karabacho karą (1988–1994) pralaimėjusiu Azerbaidžanu.

Sovietmečiu pro čia ėjusi geležinkelio atkarpa buvo vienintelis tiesioginis geležinkelio ryšys tarp Sovietų Sąjungos ir Turkijos. Kai stotis veikė, čia gyveno šimtai žmonių, o dabar liko dvi šeimos. Zvart anksčiau dirbo cukraus fabrike, o jos vyras buvo geležinkelietis. Jiedu prisimena pulsuojantį gyvenimą, – kai siena buvo atidaryta, jie susitikdavo su turkais, kartais juos pakviesdavo arbatos. „Jokių konfliktų, jokių susidūrimų, normalūs santykiai. Konfliktuoja tik lyderiai, ne paprasti žmonės“, – bent kelis kartus pakartoja kiekvienas šeimos narys.

Šeima viliasi, kad netrukus Achurjano stotis vėl veiks ir regionas vėl klestės – tai Pašiniano vyriausybės pažadas ir santykių su Turkija normalizavimo dalis, apimanti sienų atidarymą bei prekybos atnaujinimą.

Pašiniano partijos „Pilietinė sutartis“ rinkimų kampanijos simboliai – rankomis rodoma širdutė ir Armėnijos žemėlapis, o jo idėja – „reali Armėnija“ – apima susitaikymą su tarptautiniu mastu pripažintomis sienomis, įskaitant pretenzijų į Karabachą atsisakymą. Pašiniano mintis tokia: jeigu nenormalizuos santykių su kaimynais, Armėnija liks izoliuota ir pažeidžiama. Sienų su Turkija ir Azerbaidžanu atidarymas diversifikuotų nuo Rusijos priklausomą šalies ekonomiką, padidintų krovinių srautus ir suteiktų naujų rinkų armėniškiems produktams.

Pašiniano rinkimų kampanijos šūkis – „rinkis taiką“.

„Jei karas, kovos ir keršto ideologija tęsis, mano sūnus turės eiti kariauti, o aš to nenoriu“, – sako Karine, Zvart dukra, kurios sūnui šešiolika metų. Dabar jis vieną po kitos laimi kovas imtynių sporte ir kai kyla įkvėpimas – tapo.

Šeima palaiko Pašinianą ir jo dabartinę vyriausybę labiausiai todėl, nes jų gyvenimas per pastaruosius metus gerėjo: pensija kilo; daliai grupių, įskaitant senjorus, valstybė apmoka sveikatos draudimą; vyriausybė skiria paramą, kai kruša sugadina derlių; keliai regionuose tvarkomi; korupcijos lygis sumažėjo.

„Geriau jau Pašinianas, valgantis peroški [liet. pyragėlius], valdys šalį“, – sako Zvart. Šeima nenori, kad valdžioje būtų korumpuoti oligarchai, kuriuos jie kaltina ir dėl Karabacho praradimo: „Turėjome daryti tai, ką [Azerbaidžano prezidentas] Alijevas dabar padarė. Sustojome ir nebaigėme reikalo iki galo. Alijevas ėjo iki galo“.

Pašinianą šeima palaiko nuo jo iškilimo per 2018 metų Aksominę revoliuciją. Jie matė, kaip „alkanas ir ištroškęs“ Pašinianas šiame Armėnijos regione pradėjo žygį į Jerevaną, burdamas armėnus sukilti prieš korumpuotą valdžią.

„Tik Pašinianas. Tik Pašinianas gali mus išgelbėti“.

★ ★ ★

Atrodo, nesu sutikusi armėno, kuris nedalyvavo Revoliucijoje. Jie nebūtinai palaikė Pašinianą tada, bet visi norėjo atsikratyti korumpuota oligarchų valdžia. Bet kaip dažnai nutinka po revoliucijų, žmonės nusivilia ir grįžta prie kasdienių rūpesčių. Iškart po Revoliucijos Pašinianą palaikė 80–90 proc. rinkėjų. Jis išlieka populiariausiu politiku, bet dabar jį palaiko 10–20 proc. Daugiau nei 60 proc. armėnų nepasitiki nė vienu politiku.

Baigiamasis Pašiniano mitingas Jerevane prieš šiųmečius rinkimus irgi jaučiasi kaip maža revoliucija. Nuo scenos Pašinianas kalba kaip revoliucijos lyderis, sako, kad kiekvienas gali prisidėti prie pokyčio. Respublikos aikštė pilna, nors Pašinianą daugiausiai palaiko regionų gyventojai. Susirinkusieji šoka, kol ministras pirmininkas groja būgnais.

„Juk pati matote – visi juokiasi, visi gyvena laisvai, šalis klesti. Kiekvienoje gatvėje gyvenimas yra geresnis“, – sako Armenas, kuris priklauso partijos jaunimo sparnui. Jo linksmas balsas pasikeičia tik paklausus apie Karabacho praradimą.

Kiekvieną kartą, palietus Karabacho temą, atrodo, pauzėse ir žodžiuose jaučiu sunkų netekties jausmą, persipynusį su skaudinančiu supratimu, kad nebėra ką padaryti. Tarsi gumulas gerklėje, kurį sunku nuryti.

„Labai skauda dėl Arcacho, labai“, – sako Gajane. Jai skauda ir dėl derybų su Azerbaidžanu, kuriose Armėnija daro daug nuolaidų, bet priduria, kad maža valstybė vargiai gali rinktis.

Gajane Pašinianą palaiko pirmiausia dėl augančios ekonomikos ir saugumo jausmo, kuris atsirado iškart po Revoliucijos. Ji mini, kad per Revoliuciją bijojo išeiti į gatvę, nebuvo žodžio laisvės, bijojo susidorojimo, bijojo, kad gali nužudyti Pašinianą.

Ji palaiko Pašinianą, nepaisant jo didžiausios nesėkmės – prarasto Karabacho. „Tai buvo mūsų pažeidžiamiausia vieta, kuria buvo naudojamasi siekiant mumis manipuliuoti. Gal todėl jis jį ir atidavė, kad nebegalėtų mumis manipuliuoti?“

Tai yra viena iš sklandančių interpretacijų. Karabachas dešimtmečius buvo armėnų tapatybės simbolis, bet tuo pat metu Rusija jį naudojo, kad išlaikytų Jerevano priklausomybę – be Maskvos paramos Arcacho neapsaugosi. Azerbaidžanas ir Turkija jį naudojo, kad blokuotų Armėnijos integraciją su Vakarais – taikos derybose visada buvo grįžtama prie Karabacho statuso. Vidaus politikoje jis iki šiol likęs svarbiu klausimu. Pats Pašinianas yra sakęs, kad Karabachas buvo naudojamas tam, „kad Armėnija irgi nebebūtų mūsų“.

★ ★ ★

Dėl savo padėties Lusine pirmiausia kaltina dabartinę Pašiniano vyriausybę. Jos padėtis – vieniša trijų vaikų mama, kurios vyras laikomas dingusiu be žinios kare, o gimtieji namai Arcache dabar yra Azerbaidžano kontrolėje ir jos šeimai nepasiekiami.

Lusine su vaikais, anyta ir katyte Milka, kuri pavergusi visų vaikų dėmesį, gyvena Armėnijos pietuose, Siuniko regione, iš kur kilęs jos vyras. Čia ji užsiima neformaliuoju ugdymu, dirba su bendruomenės ir jaunimo iniciatyvomis. Dėl savo veiklos Lusine dažnai važinėja po kaimus, kurie nepasiekiami viešuoju transportu, todėl nuo namų ją dažnai paima kolegos. Bepasakodama apie savo darbus ji pirmiausia pamini, kad stengiasi nekreipti dėmesio į aplinkinių apkalbas, kuo gi galėtų užsiimti vieniša mama, kurią vežioja skirtingi vyrai.

Kai Arcachas buvo blokadoje, su pilietine asociacija „HayaQve“ (liet. „Armėnų balsas“) Lusine rinko parašus, kad inicijuotų konstitucijos pakeitimus. Siekė, kad už genocido neigimą grėstų nuo 10 iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, tiek pat už Arcacho perdavimą Azerbaidžanui. (Tokie pakeitimai niekada nebuvo priimti.) Dabar Lusine įsitraukusi į politiką, prisideda prie pagrindinio opozicijos lyderio Karapetiano ir jo partijos „Stipri Armėnija“ rinkimų kampanijos.

Į politiką Karapetianas įsitraukė 2025 metais, kai kilus įtampai tarp Pašiniano vyriausybės ir Armėnijos Apaštališkosios bažnyčios, Karapetianas gynė bažnyčią. Šiuo metu milijardierius yra namų arešte, jam pareikšti kaltinimai dėl raginimų uzurpuoti valdžią.

Pašiniano partijos „Pilietinis sutarimas“ kampanija pastatyta ant taikos pažado. Partijos nariai kalba apie Karapetianą, grasindami, kad jo (ir dar dviejų opozicinių partijų) išrinkimas įtrauks Armėniją į karą. Patį Karapetianą vadina „benamiu“, kuris tokiu liks net laimėjęs rinkimus – pagal Armėnijos konstituciją jis negali tapti ministru pirmininku, nes turi tris pilietybes: Armėnijos, Rusijos ir Kipro. Tačiau jo partija žada pakeisti konstituciją ir taip atverti jam kelią į premjero postą.

„Padarysiu viską, kas mano jėgose, kad jie [Pašiniano vyriausybė] neliktų valdžioje“, – sako Lusine.

Lusine gimė Vaghuho kaime Arcache ir netrukus, po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, prasidėjo Pirmasis Karabacho karas. Šeima pabėgo į Rusiją, o grįžusi po karo rado sugriautus namus. Gyveno ant žemės, vėliau mažuose kambariuose, kuriuose nebuvo jokių baldų ir įrangos. Turėjo mažai, bet buvo dėkingi ir už tai: „Cukraus vata mums buvo kaip tas akmuo pasaulyje, grandidieritas, kuris laikomas retu ir brangiu akmeniu.“

Kai Lusine mokėsi dešimtoje klasėje, į Arcachą statyti butų atvyko „gražūs vaikinai iš Armėnijos“, tarp kurių buvo ir jos būsimas vyras Abelis. Susituokę jiedu gyveno tarp Arcacho ir Armėnijos.

2022-ųjų spalį Abelis kaip samdomas karys pradėjo dirbti Arcacho ginkluotosiose pajėgose. Netrukus išvažiavo į pirmąją misiją, po mėnesio ir į antrąją, o kai jau buvo laikas grįžti namo, Azerbaidžanas pradėjo Lačino koridoriaus, vienintelio kelio iš Arcacho į Armėniją, blokadą. Abelis liko įstrigęs daugiau nei pusę metų, vis ieškojo būdų išvykti, bet jų nerado, o kai jau atrodė, kad pavyks, mažas benzino likutis buvo panaudotas svarbesniems tikslams.

Beveik po metų, 2023-ųjų rugsėjo 19 dieną, Lusine su šeima lankė kapines ir minėjo Abelio tėčio trisdešimtąsias žūties kare metines. Abelis paskambino žmonai, bet kadangi šeima buvo užsiėmusi tėvo atminimo pagerbimu, sutarė susiskambinti vėliau. Bedengiant gedulingų pietų stalą, pirmą valandą, Lusine prisijungė prie feisbuko ir pamatė visą srautą užtvindžiusią naujieną: Azerbaidžanas pradėjo didelio masto puolimą Arcache. „Aš vis skambinau, skambinau, skambinau, bet mane nukreipdavo į balso paštą.“

Lusine skambino visiems, bet negavo jokios tikslios informacijos, tik gandus. „Atrodė, kad mes nuolat ieškome, ir iki šiol vis dar jaučiamės, tarsi būtume toje paieškoje.“ Jos vyras laikomas dingusiu be žinios, nes kūnas niekada nebuvo identifikuotas.

Lusinę labiausiai pykdo tai, kad į taikos su Azerbaidžanu susitarimą nėra įtraukti punktai apie dingusiuosius ir karo belaisvius: „Taikos darbotvarkė tam prieštarauja.“ Neįtrauktas ir Karabacho armėnų grįžimo klausimas. Ji buvo susitikusi su Pašinianu, bet jis esą neturi ko pasakyti.

Lusine kaltina ir ankstesnę vyriausybę, kad ši paliko Arcachą tokioje padėtyje, bei Rusiją, kurios taikos palaikymo pajėgos prisidėjo prie to, kad Arcacho Respublika nebeegzistuoja. Bet labiausiai kalta Pašiniano vyriausybė. „Anksčiau jis Karabachą vadino Arcachu ir sakė: Siunikas [regionas prie Karabacho] yra mūsų stuburas, o Arcachas – mūsų vartai. Arcachas yra armėniškas, Arcachas egzistuoja ir egzistuos, ir nebus jokios kapituliacijos nei Arcache, nei Armėnijoje.“

Karabacho klausimas nebuvo pagrindinė 2018 metų revoliucijos tema, priešingai nei iki tada, kai Karabachas formavo Armėnijos tapatybę. Pašinianas per Revoliuciją koncentravosi į kovą su korupcija ir demokratiją, tačiau sakė: „Arcachas yra Armėnija ir taškas.“ Jo retorika ėmė keistis po 2020-ųjų, Antrojo Karabacho karo, kai Azerbaidžanas perėmė dalies teritorijų kontrolę, o Armėnija po 30 metų iš nugalėtojos virto pralaimėtoja. Nuo tada Pašinianas kalbėjo esąs pasiruošęs nusileisti taikos derybose. Galiausiai, viešai pripažino, kad Arcachas priklauso Azerbaidžanui ir kvestionavo, ar Karabachas išvis kada nors buvo Armėnijos.

Soc. tinkluose vis pasirodo vaizdo įrašai, kur Pašinianas viešai užsipuola Karabacho armėnus. Vaizdo įraše iš metro Pašinianas rėkia ant moters ir jos dukros, kad jos pabėgo iš Karabacho. Lusine kaltina jį kurstant įtampą tarp armėnų ir arcachiečių. Pati ji kalba armėniškai Arcacho dialektu. Sako ne kartą girdėjusi iš armėnų kaltinimus, kad kalba turkiškai: „Archachiečiai esą turkai, ne armėnai.“ Ne kartą važiuodama taksi klausėsi, kad patys arcachiečiai ir buvę valdžioje kalti dėl to, kas nutiko.

Dabar Lusine prisideda prie iniciatyvos, skatinančios jaunimą iš skirtingų vietų susitikti ir tarpusavyje bendrauti savo tarme. „Artimiausiu metu nematau, kad galėtume susigrąžinti Arcachą ir arcachiečiai grįžtų atgal. Todėl mums belieka integruoti jaunimą į visuomenę, nes jaunimą integruoti lengviausia.“

„Arcacho tarmė taip pat yra viena armėnų kalbos tarmių“, – sako Lusine.

Derėdamasis dėl taikos, Pašinianas atidavė Azerbaidžanui kelis kaimus, kuriuos Armėnija buvo užėmusi per Pirmąjį Karabacho karą. Taip pat žada surengti referendumą ir pakeisti konstituciją, kad joje neliktų pretenzijų į Karabacho teritoriją. Pastarasis punktas Lusinei atrodo itin pražūtingas. Ji bijo nuolaidžiavimo Azerbaidžanui ir vadina Pašinianą Alijevo vasalu. Tuo metu Azerbaidžano valstybinė žiniasklaida rinkimų išvakarėse išreiškia palaikymą Pašinianui, nes mano, kad su juo lengviau derėtis dėl taikos nei su prorusiška opozicija.

„Jie nužudė mano brolį, mano vyras dingo be žinios, mano sesers vyras yra karo belaisvis, mano dėdės sūnus žuvo, dėdė žuvo, dėdė iš tėvo pusės taip pat laikomas dingusiu be žinios. Kaip aš, tiek skausmo nešanti, galiu su jais eiti į taiką?“

Pagrindiniai Pašiniano oponentai, įskaitant Karapetianą, nežada atsikovoti Kalnų Karabacho. Iš principo jie pritaria taikai, tačiau nepritaria Pašiniano taikos formuluotei. Opozicijos teigimu, dabartinis susitarimas per daug palankus Azerbaidžanui ir nesuteikia Armėnijai papildomų saugumo garantijų. Opozicija teigia, kad Karabacho tema neturėtų būti uždaryta.

Lusinės nuomone, kariauti nereikia, bet reikalingas žmogus, kuris ne keltų įtampą visuomenėje, o ją mažintų. Karapatianas, jos nuomone, būtų toks žmogus. Net ir nebūdamas valdžioje jis rėmė armėnus Arcache, Armėnijoje ir diasporoje. „Mums reikia tokių žmonių, kurie galėtų sušvelninti šią įtemptą situaciją“.

★ ★ ★

Kalnuoto pasienio su Iranu miestelio Megrio gyventojai dažnai keliauja į Iraną nusipirkti pigesnių produktų, kaip lietuviai į lenkišką biedronką. Man šis palyginimas juokingas, bet kartu ir iškalbingas, bylojantis apie tai, kaip esame priklausomi nuo savo kaimynų ir vietos žemėlapyje. Jerevane valgau minkštas iranietiškas datules, atvežtas siauru kalnuotu keliu. O iraniečiai darbininkai tiesia naują greitkelį, kuris turėtų padėti tarp Megrio ir Jerevano judėti greičiau.

Anksčiau, iki 1993-ųjų balandžio, čia kursavo ir traukiniai. Megrio geležinkelio stotis buvo viena aktyviausių vietų, kur virė gyvenimas, o pati stotis buvo gyvybiškai svarbi grandis Jerevano–Baku geležinkelyje, jungusiam Armėniją su Azerbaidžanu (ir Azerbaidžaną su jo eksklavu Nachičevane), bei tranzitui tarp Maskvos ir Irano.

Stotis vėl atsidūrė dėmesio centre, Azerbaidžanui ir Armėnijai derantis dėl taikos. Geležinkelio atkūrimas viena labiausiai ginčytinų sąlygų. Azerbaidžanas nori kontroliuoti jį, Armėnija nori išlaikyti suverenumą. Kompromisą šalims pasiekti padėjo Donaldas Trumpas, vis stringantis taisyklingai ištarti šių valstybių pavadinimus.

Bet šalių lyderiai Vašingtone sutarė, kad 43 kilometrų ilgio tranzitinis kelias vadinsis „Trumpo keliu tarptautinei taikai ir klestėjimui“ (TRIPP). Jis eis per pietų Armėniją ir jungs Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu, o per Turkiją – su Europos ir Viduržemio jūros rinkomis. Koridoriuje bus nutiesti geležinkelis, dujotiekis ir elektros linija. Koridorius veiks pagal Armėnijos teisę, nors įgyvendinimo dokumente lieka neišspręstų detalių.

Žemė bus išnuomota privačiai amerikiečių kompanijai, kuri valdys statybos procesus ir logistiką. Į statybas investuos Vašingtonas ir ES. JAV atėjimu labiausiai piktinasi Iranas, teigiantis, kad koridorius gali sudaryti sąlygas NATO buvimui prie Irano sienų. O ir Armėnijai reikia ieškoti būdų, kaip nepykdyti kaimyno. Iki šiol Armėnijos tranzitas eina per du perpildytus ir ne visada patikimus koridorius – Sakartvelo ir Irano.

„Ar vadinsis „Trumpo keliu“, ar „Armėno keliu“ – nesvarbu. Svarbiausia, kad veiktų. Svarbiausia, kad Megris, kaip sako mūsų ministras pirmininkas, būtų ekonomikos kryžkelė“, – tvirtina Armenas Davtianas, buvęs geležinkelio darbuotojas. Jis įsitikinęs, kad stotis vėl bus atidaryta, nors kol kas jokie statybų darbai nevyksta. Armeno žiniomis, netrukus susipažinti su situacija turi atvykti specialistai iš JAV.

Kaip geležinkelietis, Armenas sako labai gerai suprantantis geležinkelio vaidmenį ekonomikos vystyme. „Nenuvertinu kitų transporto rūšių, bet tarptautiniais standartais pigiausias transportas yra geležinkelis.“ Jis pateikia pavyzdį, kaip vienas geležinkelio vagonas gali pervežti trijų–keturių sunkvežimių reikalaujantį krovinį.

Armenas praktiškai visą gyvenimą praleido Megrio geležinkelio stotyje. Jo šilčiausi atsiminimai iš vaikystės tie, kai stebėjo, kaip čia dirba jo tėtis, ir kai žaidė su skirtingų tautybių vaikais, įskaitant azerbaidžaniečius, vaikiškose peštynėse dažnai stodavusius į jo pusę. „Aš net nepagalvojau, kad gali ateiti laikas, kai armėnas ir azerbaidžanietis vienas su kitu elgsis pačiais žiauriausiais būdais.“

Bet nuo 1989-ųjų, kai pradėjo čia dirbti, daugiausiai stėbėjo priešiškumą, kurį pakurstė karas. Nuo 1993-ųjų, kada stotis buvo uždaryta, saugojo ją, kad nesugriūtų ir bet kada galėtų vėl pradėti veikti.

Vėliau jau stebėjo, kaip viena kadaise aktyviausių vietų virsta griuvėsiais. Kiekvieną kartą atėjus į stotį Armenui skauda. Vietą jis lygina su kapinėmis. „Stotyje man patiko kiekvienas krūmas. Medžiai, kuriuos matote, yra gal tik trys procentai to, kas buvo“, – sako Armenas.

Į stotį jis ateina tik tada, kai atvažiuoja užsienio žurnalistai, tarsi patikrinti, ar šioji dar nesugriuvo visiškai. „Viduje džiaugiuosi, kad šiandien mūsų mažytis Megris yra pasaulio dėmesio centre. Anksčiau nė armėnai nežinodavo, kur yra tas Megris“.

★ ★ ★

Catching up after Pashinyan announces the removal of Ararat from Armenia’s entry stamp

“What he’s telling us to do is to stop
dreaming.” This part of the conversation
has been put off until after lunch, when what’s left
of our hilov sourj is a muddy map
of grains. I tell him that before he died, my dad
hand-carved sixteen wooden Ararats
and gave them out as gifts. I was embarrassed
to display mine—symbol flattened, stretched
and fitted to diasporic longing. I settled
on the highest shelf, above the kitchen sink.
Now I take my friend’s cup in my palm and fly
to the summer of ninety-four—sunrise
leaving Zvartnots, fogging up the window
with my first breaths in a motherland hemmed
with barbed wire. But my eyes don’t catch
the edge—only mythic mountain
at arm’s length. Thirty years on, I still won’t dare
reach out to break the spell. I turn to where
a window might be in this underground
Yerevan suryahay cafe, and roll my wrist
until two peaks form from the grit.

– Nyree Aprahamian (2026). Publikuota „Seventh Wave“.

Tai pirmas Nyree Aprahamian eilėraštis apie Araratą ir pirmas apie politiką, nors savo poeziją ji bendrai vadina politiška. Pirmąjį eilėraštį „Aftermath“ parašė iškart po Antrojo Karabacho karo, kai su drauge dirbdamos prie fotoesė suprato, kad uždokumentuoti išgyvenimai susijungia ne į linijinį pasakojimą, o veikiau į fragmentus, vaizdus ir juslines detales.

Araratas Armėnijoje yra viso ko simbolis: brendžio, restoranų, cigarečių, spa, šokolado. Jo tiek daug Armėnijoje, kad kartais ima rodytis kaip perteklinis ir kičinis. Pats Ararato kalnas gerai matosi iš daugelio šalies vietų, o butai, iš kurių atsiveria vaizdas į Araratą, – brangesni.

Pati kiekvieną rytą nepastebimai pradedu nuo patikrinimo, kaip šiandien laikosi Araratas, kiek jo matosi pro debesis? Kaip sako Nyree, kiekvieną kartą pirmiausia kvapą užgniaužia jo grynas grožis.

„Bet įspūdingas grožis – tik dalis. Jis [kalnas] tarsi kažkoks armėniškas gabalėlis, kuris nepasiekiamas. Atrodo, užlipi į Kaskadą [populiarią vietą Jerevano centre] ir esi taip arti, bet negali prie jo prieiti. Ir tai jaučiasi kaip simboliška armėniškos patirties ir egzistencijos išraiška.“

Ararato kalnas yra Turkijos teritorijoje, iš kurios kadaise armėnai buvo priversti bėgti per genocidą, pražudžiusį nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. žmonių. Kalno įvaizdis ilgus metus naudojamas atminimui įamžinti ir yra neatsiejama šalies simbolikos dalis. Dabar Pašiniano vyriausybė tarsi bando šį simbolį ištrinti – Ararato nebėra ant štampo, kuris uždedamas atvykus į Armėniją, jo nėra ir naujai pristatytame paso dizaine. Be to, šiemet pirmą kartą genocido minėjimas netransliuojamas per nacionalinę televiziją. Tai siejama su platesniu Pašiniano kursu, kad tarptautinis armėnų genocido pripažinimas nebėra tarp užsienio politikos prioritetų. Už tai svarbiau saugumas ir santykių su kaimynais normalizavimas.

„Iš principo sutinku su [Pašiniano] pasakymu: „Susitelkime į šalį, kurią turime, ir paverskime geriausia, kokia ji gali būti.“ Kas mane labai erzina, tai simbolių trynimas. Simboliai nėra niekas. Jie kažką reiškia. Kartais atrodo, kad jis mus tiesiog trolina.“

Nyree yra rašytoja, naratyvinio podcasto „Country of Dust“ prodiuserė bei „Tumanyan International Storytelling Festival“ viena organizatorių. Visuose darbuose ji reflektuoja savo šaknis, brėžia paraleles tarp Arcacho etninio valymo ir savo šeimos, išgyvenusios genocidą, istorijos. Taip pat rašo apie kūną, motinystę, žmonių sąveiką, tai, kas lieka, kai atsitraukiame nuo savo šaknų.

Nyree šaknys dabartinėje Turkijos teritorijoje. Tėtis gimė Sirijoje ir užaugo Libane, kur gimė ir augo Nyree mama. Vėliau abu emigravo į Kanadą. Nyree gimė ir augo, kai Armėniją krėtė nelaimės: 1988 metų Spitako žemės drebėjimas, tada Pirmasis Karabacho karas ir energetinė blokada. „Jei manęs paklaustumėte, kas yra armėnas, galvočiau apie maistą, abėcėlę ir kultūrą. Bet jei paklaustumėte apie Armėniją – žinojau ją kaip liūdną vietą ir liūdnus žmones. Bet tada atvykau čia ir susidariau detalų šalies vaizdą.“

Savo šaknis Nyree tyrinėja vykdama į vietas. Ji dokumentavo Arcacho žmonių istorijas tarp karų, per Antrąjį Karabacho karą ir per 2023-ųjų egzodą. Nyree taip pat kelis kartus vyko į Musa Dagą, regioną pietryčių Turkijoje, kur, kaip atsitiktinai sužinojo, vis dar likę jos giminių. Musa Dage ji susitiko ir su turkų šeima, gyvenančia jos prosenelio name, kurį bėgdamas nuo genocido jis jiems paliko.

„Užaugau žinodama apie genocidą, ir kad mano šaknys yra vietoje, prie kurios neturiu prieigos. Ir dabar tarsi ją turiu. Žinoma, vieta pasikeitusi, tai skausminga, bet tai vis dar tikra vieta ir vis dar yra tikrų žmonių ten. Ir man svarbu užmegzti kokį nors ryšį.“

Nyree su šeima dabar gyvena Jerevane. Pilnai persikėlė po Revoliucijos, kuri buvo papildomas postūmis priimti šį sprendimą. Ir iki tol Nyree daug laiko praleisdavo Armėnijoje. Ji sako, kad iki 2018-ųjų taksi vairuotojai, kurie dažnai gerai jaučia visuomenės nuotaikas, skųsdavosi viskuo ir kartodavo: „ši šalis nėra šalis“, „niekas neturi prasmės“. Po Revoliucijos, taksi vairuotojai jau pasakodavo istorijas, kad mato neteisybę savo bendruomenėje ir imsis veiksmų, kad tai pakeistų. „Atrodė, kad žmonės tarsi per naktį buvo įgalinti. Stebėjausi, kaip šis vienas žmogus [Pašinianas] ir jo suformuota politinė partija galėjo tiesiog ateiti ir apversti tai, kas buvo tarsi iškalta akmenyje, pasiūlyti ne tik vilties, bet ir įgalinimo jausmą.“

Tai, kas vyksta Armėnijoje, Nyree iki šiol mato kaip procesą, per kurį eina šalis. Ji mato Armėniją kaip nuolat besikeičiančią vietą ir pati jaučiasi, kad yra šio vis dar jaudinančio pokyčio dalis.

„Nepaisant mano jausmų Pašinianui kaip žmogui, mano nusivylimo ir skausmo dėl kai kurių jo pasisakymų, nepaisant mano abejonių, atsargumo ar kritikos jo atžvilgiu, nepaisant viso to, o gal kaip tik kartu su visu tuo, aš vis tiek jaučiu, kad mes vystomės kaip valstybė, kurioje žmonės gali kurti savo gyvenimus, gali dalyvauti demokratinėje sistemoje. Ji labai netobula, bet ji egzistuoja, ji veikia, vyksta pokyčiai ir dėl to aš vis dar jaučiuosi pozityviai.“