„Čia didžiojo rudojo katino blindažas“

Ukrainiečių poetas Maksymas Kryvcovas (slapyvardžiu Dali) ir rudas fronto katinas, buvęs su juo paskutinėmis gyvenimo valandomis, žuvo rusų atakos metu. Jie tapo Rusijos federacijos karo prieš Ukrainą aukomis.

„Ir dar vienas Vasylio Stuso eilėraštis, gal net pats mėgstamiausias – „Šventės išvakarėse“. Tai poezija apie tikro žmogaus – Vasylio Makucho – žygdarbį. Vyras susidegino. Savo poelgiu jis stengėsi atkreipti dėmesį į situaciją Ukrainoje ir SSRS agresiją tuometinėje Čekoslovakijoje. „Šalin kolonizatorius! Tegyvuoja laisva Ukraina“, – degdamas šaukė jis.

Tai vienas paskutiniųjų ukrainiečių poeto ir kario Maksymo Kryvcovo „Facebook“ įrašų. Jis žuvo fronte 2024 m. sausio 7 dieną. Tiršta prasmių, kurios tarsi persidengia ir regimos viena per kitą: Maksymas vaizdo įraše blindaže skaito poeto disidento Stuso eilėraštį apie Vasylį Makuchą. Abu žuvo priešindamiesi sovietų sistemai. Ir jeigu čekas Janas Palachas, susideginęs 1969 m. sausio 16 d. Vaclavo aikštėje Prahoje, tapo ryškiu pasipriešinimo simboliu (ko vertas vien Agnieszkos Holland mini serialas „Degantis krūmas“), tai apie analogišką Vasylio Makucho poelgį, kuris susidegino 1968 m. lapkričio 5 d. Kyjivo Chreščatike, neabejotinai žinoma kur kas mažiau.

„Nanotechnologinė termošildyklė“ ir „plačiai pagarsėjęs katinas“ – taip Maksymas vadino savo rudąjį katiną, su kurio dalinosi blindažą.

Kryvcovo žūtis man priminė lenkų poeto ir Armijos Krajovos kario, žuvusio Varšuvos sukilimo metu, Kszysztofo Kamilio Baczyńskio žodžius apie žmones, kurie šaudo į priešą deimantais. Ir šį pasakymą suprantu be patoso, nes jis tik išpučia formą, sumenkindamas prasmę. Šį pasakymą suvokiu kaip absoliučiai tikrovišką būklę. Per karą Ukraina prarado nemažai menininkų. Tarkim, 2023 m. birželį rusų raketai smogus į piceriją Kramatorske, tarp žuvusiųjų buvo Viktorija Amelina, ukrainiečių rašytoja (susidaryti įspūdį apie jos kūrybą ir romaną „Namai namams“ (Дім для дома) padės šis vaizdo įrašas). Nuo pat plataus masto invazijos pradžios ji ne tik aktyviai dalyvavo įvairiose tarptautinėse platformose, bet ir ėmėsi rinkti karo liudijimus savo būsimai knygai apie įvykius Ukrainoje, kurią turėjo rašyti gavusi stipendiją Paryžiuje. Vietoje jos ten nuvyko „liberali“ rusė. Man itin skaudu tai rašyti – Vikos mirtis tapo vienu svarbiausių liudijimų.

Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. sausio 22 d. Rivnėje, baigė Kyjivo nacionalinį technologijos ir dizaino universitetą, kur mokėsi avalynės projektavimo. Orumo revoliucijos (taip pat žinomos kaip Maidano revoliucijos – red.) dalyvis, nuo 2014 m. tapo savanoriu fronte, po demobilizacijos dirbo tekstų kūrėju įvairiuose projektuose, likus metams iki „didžiojo“ karo persikėlė į Bučą, tačiau 2022-ųjų vasaris vėl paskatino imti ginklą į rankas (vienas iš stipriausių jo eilėraščių yra apie šiuos įvykius. Dainas pagal Kryvcovo eilėraščius atlieka ukrainiečių grupė „Yurcash“, viena jų skamba filme „Mūsų katinėliai“). 2023 m. pasirodė jo knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ (Вірші з бійниці), kuri, anot Ukrainos PEN’o, yra tarp geriausių metų poezijos knygų. „Pažaidžiam žaidimą? Iš jūsų – puslapio numeris ir eilutė (iš viršaus arba apačios), iš manęs – šios eilutės nuotrauka. Tik tebūnie tai ne burtai – o šiaip, pagal nuotaiką. Nes 90 % eilėraščių čia yra apie mirtį“, – rašė jis savo „Facebook“ paskyroje.

Maksymas Kryvcovas ir jo poezijos rinkinys „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, prie kurio dirbta ilgiau kaip metus.

Mano galva rieda nuo miškelio iki miškelio
kaip vėjo nešama guboja
ar kamuolys
mano nutrauktos rankos
prasiskleis pavasarį našlaitėmis
mano kojas
ištąsys šunys ir katės
mano kraujas
nudažys pasaulį nauja raudona
Pantone žmogaus kraujas
mano kaulai
įslūgs į žemę
susidės į skeletą
mano peršautas automatas
surūdys
vargšelis
mano likusius daiktus ir ekipuotę
atiduos naujokams
greičiau jau pavasaris
kad pagaliau
pražysčiau
našlaite

(iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas)

Jo eilėraščiai – verlibras, jie žvelgia į užribį, jie žino apie autoriaus gyvenimą daugiau, jie aprašo erdvę. Žinoma, Maksymas, turėdamas tokį talentą, būtų galėjęs rašyti apie bet ką pasaulyje, tačiau užklupo karas. Ir jis, kaip visi, „ne karui gimę“, turėjo priimti sprendimą. Dažnai apie tai kalbėdama jaučiu vien užuojautą dėl tokios aukos, tačiau iš esmės tokia reakcija neteisinga. Štai, sakykim, Vika Amelina laisvai kalbėjo ir rašė angliškai, galėjo ir toliau dirbti informacinių technologijų srityje ir gyventi bet kurioje saugioje pasaulio šalyje. Maksymas taip pat galėjo kitaip reaguoti į įvykius. Jų veiksmai ir pasipriešinimo būdas, karinis bei civilinis (juk Ukrainoje visi žmonės yra Rusijos taikiniai, nepriklausomai nuo statuso šiame kare), buvo sąmoningi ir kilnūs.

„Karas užaštrina jausmus ir sąmoningumą. Eilėraščiai apie karą, it kulkos, sminga mirtinai giliai ir lieka širdy visam laikui. Tai susikirtimo taškai tų, kurie yra priekinėse linijose, ir tų, kurie užfrontėje. Tai vienas kito supratimo tiltai. Savivokos rakteliai. „Tai plati šaudymo anga. Ir ji – tiktai jūsų. Verta bent žvilgterėti. Nebijokite“, – rašoma „Eilėraščių iš šaudymo angos“ anotacijoje. Ir iš tiesų, šie eilėraščiai neįtikėtinai jautrūs ir atviri, tarsi nervas. Rašyti res priva, atrodytų, visai tikroviškai, eilėraščiai galbūt iš pat pradžių nė neketinę tampa šiandien atsirandančio mito dalimi. Argi eilėraštyje apie našlaitę nejuntamas epas?

Viename interviu Maksymas Kryvcovas bando rasti kokį nors suprantamą paaiškinimą bei palyginimą visam šiam siurrealizmui. Karys, kurio slapyvardis Dali, savo apmąstymuose, kaip ir eilėraščiuose, pateikia itin vaizdingus apibūdinimus:

„...Dievas – tai vanduo, kurio pasiimi vykdydamas užduotį, ir jo niekad neužtenka. Vieną kartą jau nedaug trūko, kad būtume gėrę tiesiog iš balos. Dievas – tai baltyminis batonėlis, kurį kramtai apkasuose per apšaudymą. Dievas – tai juodos sausos saulėgrąžos, už kurių tavęs beveik nematyti. O labiausiai Dievas – tai sugrįžimas.“

Noriu sugrįžti prie tekstų, prie kūrybos.

Noriu papasakoti jums istoriją
apie didžiulį katiną
rudą
kaip sausos rugpjūčio pradalgės
jis turi tik baltą seilinuką
liūdnas žalias
tartum žaliasis sviestas
akis
dažnai suraukia antakius
tartum studijuotų mokslinį darbą
nes saulė čia neužsuka
kada jūs paskutinįkart matėte saulę
kadaise
rudens pradžioje
jis buvo visų čionykščių pelių siaubas
ei
čia didžiojo rudojo katino blindažas
lėk pro jį
kuo greičiau
šnabždėjos tarpusavy pelės.

(iš ukrainiečių kalbos vertė Benediktas Januševičius)

Taip prasideda vienas jo eilėraščių apie katiną, kartu su juo žuvusį draugą. Dėkui už visus žodžius, kuriuos mums palikai.