Domas Raibys. Laužyti kalbą nėra nusikaltimas

Kalba mus riboja kiekvieną dieną. Jei neribotų, nebūtų barjero tarp kalbos ir mūsų minčių, jausmų ir poelgių, o frazė „suprantu, bet nemoku žodžiais paaiškinti“ neegzistuotų.

Kiekvieną dieną mums į galvą gali šauti nesuskaičiuojamas kiekis minčių. Lietuvių kalba yra tik vienas iš daugelio būdų, kaip tas mintis galime išreikšti. Jos žodžiai yra kaip išsipūtę ir perkrauti kelioniniai lagaminai, kuriuos norėdami uždaryti užgulame visu svoriu. Kiekvienas žmogus, išgirdęs / perskaitęs žodį, iš tikro gauna daiktų prigrūstą lagaminą, iš kurio akimirksniu reikia pasirinkti vieną „tinkamą“.

Šiame tekste noriu parodyti, kad Lietuvoje esantis kalbos reguliavimo mechanizmas neturi nieko bendro su kalbos išsaugojimu ar puoselėjimu. Priešingai – kalbininkai yra tarsi pigių skrydžių palydovai, kurie mūsų lagaminų, neatitinkančių jų reikalavimų, neleidžia įsinešti į lėktuvą.

Skirtumas tik tas, kad dėl reikalavimų neatitinkančių lagaminų lėktuve net ir mažos turbulencijos metu gali nukentėti žmonės. Tačiau perkrauti kalbos lagaminai niekam žalos nedaro, o jų ribojimas kenkia ne tik lietuvių kalbos įvairovei, bet ir jos integracijai į technologijas.

Prieš einant prie reikalo

Gegužę suėjo ketveri metai, kai sukūriau humoristinį feisbuko puslapį VLKK. Puslapio tikslas – surinkti 10 tūkst. sekėjų rašant pokštus apie lietuvių kalbą. Viskas apsisuko tuomet, kai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos viršininkas Audrys Antanaitis dėl puslapio kreipėsi į policiją ir VSD sakydamas, kad tai šis projektas yra „ganėtinai pavojingas, įtariu, kad gerai organizuojamas ir gerai finansuojamas“.

Iki puslapio sukūrimo maniau, kad kalbos reguliavimas Lietuvoje yra nereikšmingas ir nekaltas žodžių ar posakių draudimas. Bet praėjusiais metais išleistos „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės“ parodė, kad instituciniai kalbininkai saugo ne kalbą, o savo ideologiją.

Daugelis Seimo narių, pasirašę prieš šias Kalbos gaires, iš tikro pasirašė prieš LGBTQ+ žmones. Tarp pasirašiusiųjų – Petras Gražulis, Agnė Širinskienė ir Audronis Ažubalis. Pastarasis yra ne tik kreipimosi dėl Lyčiai jautrios kalbos gairių atšaukimo iniciatorius, nepritariantis q, w ir x rašymui pase, bet ir manantis, kad LGBT šeimas vadinti iškrypėliais yra „nuomonių įvairovė“.

VLKK puslapį sukurti mane įkvėpė knyga „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo ir galios istorija“, kurią 2017 m. išleido Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Joje detaliai nagrinėjamas lietuvių kalbos reguliavimas. Kadangi nesu kalbininkas, perskaitęs knygą ieškojau ją kritikuojančių tekstų. Taip Komisijos puslapyje radau kalbininko Aldono Pupkio straipsnį. Jame išsakytos mintys labai gerai iliustruoja institucinius kalbininkus – kuomet į šiuos nukreiptą kritiką bandoma paversti kalbos mokslo kritika:

„Tiesiogiai ar tarp eilučių reikalaujama atsisakyti kalbos normintojų, kalbos tvarkytojų, kalbos redaktorių, stilistų, net kalbos mokytojų, kalbotyros institucijose dirbančių kalbos normintojų, visų su kalbos tvarkyba nors kiek susijusių žmonių“, – rašo Pupkis.

Knygoje kritikuojami kalbos normintojai ir pati sistema. Tačiau niekur nėra užsimenama, kad kalbos redaktorių, stilistų ir panašios profesijos yra nereikalingos. Knygos esmė yra parodyti, kad jos negali laisvai funkcionuoti dėl siautėjančių institucinių kalbininkų.

Mokslas vs Pamokslas

Kalbos mokslas yra kompleksinis, jį galima skaidyti į labai daug sričių: šnekamąją kalbą, rašytinę kalbą, gestų kalbą, kalbos įtaką mąstymui ir pan. Kiekvieną iš šių sričių galima skaidyti toliau. Pavyzdžiui, rašytinę kalbą į: grožinę, negrožinę, žurnalistinę, dramą, poeziją, ir taip iki begalybės.

Kol kas Lietuvoje situacija tokia, kad yra paimamas vienas kalbos segmentas, jis susiaurinamas, apipinamas mitais, stereotipais ir pateikiamas lyg kalbos mokslas.

Pavyzdžiui, anglų kalbos įtaka. Nėra įrodymų apie neigiamą anglų kalbos įtaką lietuvių kalbai, priešingai, užsienio kalbų mokėjimas turi teigiamos įtakos ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų smegenims.

Tačiau Vilniaus universiteto dėstytoja Irena Smetonienė mano kitaip. Savo monografijoje „Reklama… Reklama? Reklama!“, kurią iki šiol rekomenduoja savo studentams, rašo: „Ne angliškai kalbančios Europos šalys jau patyrė neigiamą ir nesustabdomą reklamos poveikį savo kalboms.“ Monografija išleista 2009 m. – tuo metu, kai Smetonienė buvo VLKK pirmininkė.

Štai keli neigiamos įtakos, anot Smetonienės, pavyzdžiai:

„Šešios jaunos moterys iš 28 manė, kad pink yra vokiškas žodis. <...> Pagyvenę šveicarai teigė, kad, be sorry ir OK, jie nuolatos vartoja iki 15 anglicizmų.“

Pagal nurodytus šaltinius (šaltiniai kreipia į neveikiančias nuorodas) ir rašymo stilių (nevartojamos kabutės, todėl neaišku, kur autorės mintys, o kur citatos) neįmanoma atsekti nei kur atliekamas šis tyrimas, – gal darželyje, gal psichiatrinėje ligoninėje, – nei tų 15 anglicizmų. Tačiau autorė priduria:

„Daug apklaustųjų manė, kad be Amerikos Šveicarija negalėtų išgyventi“, – tarsi sufleruojama apie blogį, sklindantį iš supuvusių Vakarų.

Laidoje „Pasivaikščiojimai“ Irena Smetonienė sakė, kad Vengrijoje už ne taip ištartą sostinės pavadinimą galima gauti baudą iki penkių tūkstančių eurų. Kai parašiau jai elektroninį laišką ir paprašiau nurodyti šaltinius, kuriais rėmėsi, atsakymą gavau su nuoroda į skaidres iš jos paskaitų.

Aiškinti žmonėms apie gramatines klaidas, kirčiavimą, vartojamus ir nevartojamus žodžius, kitų kalbų įtaką, nesiremiant patikrintais šaltiniais yra ne mokslas, o pamokslas.

<p>Teksto autorius Domas Raibys.</p>

Teksto autorius Domas Raibys.

Lietuviai nemoka lietuviškai

Sąvoka „lietuvių kalba“, – tas pats galioja kalbant ir apie bet kurią kitą modernią kalbą, – yra labai plati – į ją telpa visos jos tarmės, dialektai, žargonai, SMS kalba, interneto slengas ir, žinoma, bendrinė (standartinė) kalba. Kai kalbininkai sako, kad nemokate kalbėti lietuviškai – nemokate ne lietuvių kalbos, o kalbininkų kuriamos bendrinės kalbos. Tai yra vienos iš daugelio lietuvių kalbos atmainų.

Turėdama bendrinę, nors tiksliau būtų sakyti – standartinę kalbą, Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų šalių. Labai grubiai standartinę kalbą galima apibūdinti kaip atspirties tašką, nuo kurio pradedama mokyti rašto, kai šalyje sutariama dėl bendrų taisyklių. Toks susitarimas reikalingas, nes visos kalbos susideda iš įvairių formų, prokalbių, dialektų, akcentų ir panašiai.

Kartais ta pati kalba gali turėti kelias skirtingas bendrines kalbas, pavyzdžiui, anglų kalba:

Anglijoje ir Velse – British English
Škotijoje – Scottish Standard English
JAV – General American
Australijoje – General Australian

Lietuva nėra unikali turėdama bendrinę kalbą, tačiau yra unikali turėdama reguliavimo mechanizmą, leidžiantį tik kalbininkams ne tik kurti savo kalbą neatsižvelgiant į žmonių poreikius, jos reikalauti iš piliečių viešumoje, bet ir bausti, jeigu reikalavimų nesilaikoma.

Keletas pavyzdžių iš Europos. Prancūzijoje kalba rūpinasi Académie Française, tačiau ten dirbantys akademikai neturi tokių galių kaip Lietuvos akademikai, pavyzdžiui, drausti užsienietiškus kavinių pavadinimus ar tikrinti kirčiavimą reklamose. Dar vienas įdomus pavyzdys – Didžioji Britanija. Bendrinė kalba British English turi savo dialektus, o per BBC dažniausiai girdime Received Pronunciation (RP). Kas klausosi radijo BBC World dabar, turbūt pastebėjo, kad ten galima išgirsti įvairiausių akcentų, tarp jų ir kitataučių, pavyzdžiui, indų. Įdomi detalė – Antrojo pasaulinio karo metu naciai, pamėgdžiodami BBC laidų vedėjus, transliuodavo nacistinę propagandą. Tuomet BBC vadovybė nusprendė, kad tarmišką kalbėjimą naciams bus sunkiau imituoti, ir taip atsirado pirmasis tarmiškai kalbantis žinių pranešėjas Wilfred Pickles.

„Sakyti, kad žmogus susikūrė kalbą, yra tas pats, kas sakyti, jog žmogus sukūrė smegenis“

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančių Lietuvos lenkų vartojamos kalbos tarsi neegzistuoja, nors unikalios yra tiek jų vartojama gimtoji lenkų, tiek valstybinė lietuvių kalba, nes būdingos tik Lietuvos lenkams.

Kalbos inspekcijos vadovas sako, kad „Kalba – tobuliausia žmonių susikurta bendravimo priemonė, informacinė žmonijos kraujotaka“.

Sakyti, kad žmogus susikūrė kalbą, yra tas pats, kas sakyti, jog žmogus sukūrė smegenis. Kalba yra evoliucijos vaisius. Žmonės sukūrė raštą, bet tikrai ne kalbą.

Mes gimstame turėdami kalbos instinktą, kalbėti mums yra taip pat natūralu, kaip ir vaikščioti ar matyti.

Lietuvių kalba nėra išimtis, jos tikrai niekas nesukūrė. Raštas, priešingai, yra sistema, sukurta kaip šnekamosios kalbos atspindys. Yra buvę bandymų susikurti kalbą, kaip antai esperanto ar „Žiedų valdovo“ autoriaus Tolkien kurtos kalbos (net Lietuvoje yra šios kalbos būrelis). O šiame podkaste galite pasiklausyti interviu su David Peterson, kurio darbas yra kurti kalbas filmams. Dar galima pridėti dirbtinio intelekto kuriamas kalbas, viena iš jų – „Google“ vertėjo vidinė kalba.

Man nėra žinoma nė viena vakarietiška valstybė, kur grėstų bauda už nukrypimą nuo bendrinės kalbos normų. Lietuvoje žurnalistai gali gauti baudą už ne taip sukirčiuotus žodžius. Kaip sako kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka: „Mes turime teisę bausti, bet beveik ja nesinaudojame.“

Tame pačiame interviu jis verslininkams, norintiems ant kavinės užsirašyti „Hamburgerinė“, pataria Valstybiniame patentų biure sakyti, kad tai pavadinimas, kilęs nuo Hamburgo miesto, ir taip įregistruoti prekės ženklą. Tačiau meniu rašyti „hamburgeris“ draudžia. Ironija, kad žodis „hamburgeris“ iš tikro ir yra kilęs nuo Hamburgo miesto.

Sumuštinis, kilęs iš Hamburgo, vadinamas mėsainiu, o Kyjivo kotletas vadinamas Kyjivo kotletu. Neteisybė. Reikia arba uždrausti Kyjivo kotletą, arba Hamburgą pervadinti Mėsainiu.

Reklama

Konstitucijos liepsna naktyje

Lietuvoje kalbą reguliuoja dvi institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Valstybinė kalbos inspekcija (VKI). Komisija turi teisę nuspręsti, kokie žodžiai leistini. Pavyzdžiui, žodžiai „žingeidus“ ir „išsireiškimas“, pasak komisijos, nevartotini. Kalbos inspekcija tikrina ir siunčia pranešimus apie „klaidas“, rastas ne tik spaudos leidiniuose, naujienų portaluose, grožinės literatūros knygose, bet ir TV serialuose. Taigi, net ir išgalvotas personažas negali būti žingeidus, o aktorių įkūnijami kalėjime sėdintys kaliniai turi kirčiuoti pagal lietuvių kalbos taisykles.

Keturioliktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis:

Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

Kiek suprantu, Konstitucija leidžia kalbėti visomis lietuvių kalbos tarmėmis, bet kaip taip nutinka, kad VLKK kalbininkai turi teisę reikalauti tik savo kuriamos tarmės net iš išgalvotų personažų, negaliu paaiškinti ir nesuprantu, nes neturiu teisinio išsilavinimo. Žinoma, VLKK ne tik reikalauja, bet ir rūpinasi, pavyzdžiui, lietuvių kalbos prestižu. Kas tas kalbos prestižas, niekur nėra apibrėžta, tačiau kiekvienais metais tvirtinamos prestižo programos.

Viena iš prestižo didinimo priemonių – Lietuvių kalbos dienų renginiai. Jie vyksta kasmet vasario 16 d. – kovo 11 d. Manau, esu vienintelis, skaitantis VLKK veiklos ataskaitas, tad pateikiu Kalbos dienų ataskaitas.

Visose ataskaitose nuo 2018 iki 2021 m. apie Kalbos dienas rašoma:

2021 m. „įvyko daugiau nei 3000 kalbai skirtų renginių“.
2020 m. „įvyko daugiau nei 3000 kalbai skirtų renginių“.
2019 m. „įvyko daugiau nei 3000 kalbai skirtų renginių“.
2018 m. „įvyko apie 3000 kalbai skirtų renginių“.

Net 2021 m., kai šalyje buvo karantinas, VLKK nemažino apsukų ir kasdien surengė vidutiniškai po 120 prestižinių renginių.

Nes aš taip pasakiau

Kalbotyros, arba lingvistikos, mokslas turi dvi kryptis: preskriptyviąją ir deskriptyviąją. Skirtumas tarp jų – kaip tarp astrologijos ir astrofizikos. Pirmoji užsiima horoskopų sudarinėjimu iš kavos tirščių. Antroji į kalbą žiūri kaip į mokslo objektą.

Kalbotyrininkas preskriptyvistas neatsižvelgia į tai, kaip vartojama kalba, kodėl ji vartojama; jis visuomet teigia žinąs, kokia kalba yra taisyklinga, graži ir vartojama. Taisys visus, esančius už taisyklės ribų. Pavyzdžiui, priešdėlio „da“ negalima vartoti. Tuo tarpu deskriptyvistas bandys išsiaiškinti, kas jį vartoja, kodėl vartoja, kokia jo kilmė, ar yra sinonimų ir pan.

Ročesterio universiteto (JAV) dėstytoja lingvistė Solveiga Armoškaitė šiuolaikinę kalbos politiką Lietuvoje vadina baudžiavine ir išgalvota bei priduria, kad baudos už kalbos vartojimą neturi jokio mokslinio pagrindo ir gali būti lengvai skundžiamos.

Jeigu kalbininkas nesiremia mokslu, vienintelis jo argumentas – „nes aš taip pasakiau“. Kitaip tariant, žodžiai ir išsireiškimai gali būti draudžiami tik dėl to, kad jie kažkam iš VLKK nepatinka. Pavyzdžiui, mano miestelyje, apie kurio kalbą parašyta knyga „Švėkšnos šnektos tekstai“, cepelinai be įdaro vadinami „kleckais“ arba „durniukais“. Tačiau tiek „durniukai“, tiek „kleckai“ kažkam iš kalbininkų nepatiko, ir todėl šių žodžių negalima vartoti.

Vadovautis logika „nes aš taip pasakiau“ nėra nieko blogo. Kalba ir įdomi tuo, kad neįmanoma visko paaiškinti. Juk yra rašytojų, išmanančių savo amatą, žinančių, kaip reikia parašyti sklandų ir veikiantį tekstą, tačiau nesugebančių paaiškinti, kodėl jie renkasi būtent vienus ar kitus žodžių junginius, – kaip muzikantai, nemokantys muzikos teorijos. Kalba, kurioje nėra nei „kleckų“, nei „durniukų“, egzistuoti gali. Problema prasideda tada, kuomet VLKK tiesiog uždraudžia žodžius, net ir tuos, kuriuos, pavyzdžiui, vartojo Jonas Basanavičius. Jo užrašuose galima rasti „biskelį“, „interesingiausių“, „pasiliuosuoti“, „kulipka“, „familijos“.

Biskelį absurdiška, kuomet VLKK kalbininkai šneka apie kalbos saugojimą, puoselėjimą, bet už žodžio „biskelį“ vartojimą iki pat 2019 metų grėsė administracinė atsakomybė.

Žodžių draudimas dažnai pridengiamas terminu „kalbos kultūra“. Šis terminas yra vienas iš įrodymų, kad kalbos reguliavimo ištakos formavosi Sovietų Sąjungoje. Šį terminą tikrai girdėjo daugelis, ypač tie, kurie mokėsi aukštojoje mokykloje; jis minimas ir šiame teisininkės Mildos Vainiutės straipsnyje, kuriame aiškinamas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas. Atrodytų, nekaltas terminas, tačiau jis neturi nieko bendro su kalbos mokėjimu, raštingumu ar tuo labiau kalbos mokslu. Knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ rašoma: „Sąvoka „kalbos kultūra“ vartojama maždaug nuo 1920 m. čekų ir tarybinėje kalbotyroje.“

Kalbos kultūrą galima apibūdinti kaip preskriptyvizmą, sumaišytą su ideologija. Prie komunizmo buvo viena partija. Mąstantys už jos ribų – blogiečiai. Pagal kalbos kultūros idėją, kalbininkai turi teisę nuspręsti ne tik kas yra klaida, bet ir kokia kalba yra tinkama. Aldono Pupkio knygoje „Kalbos kultūros pagrindai“ mokoma, kad su tėvais kalbant geriau nevartoti tarptautinių žodžių, nes jie jų nesupras.

Bene geriausiai tai iliustruojantis pavyzdys – kai kalbininkai neleido pavadinti įmonės „Atsikeli ir varai“. VLKK pirmininkui „Atsikeli ir varai“ netiko, nes skamba žargoniškai ir yra nepagarba lietuvių kalbai. Taip kalbininkai tampa ne tik kalbos, bet ir moralės sargais. Vyriausybė priėmė nutarimą, pagal kurį nuo 2020 metų nebeprivaloma įmonių pavadinimų derinti su VLKK.

Kalba ir stereotipai

Idėja, kad kalbininkai gali nuspręsti, kokia kalba yra gera, o kokia bloga, nėra būdinga tik Lietuvai. Daug mitų apie kalbą yra dar iš tų laikų, kuomet kalbotyra buvo preskriptyvi. Deskriptyvi lingvistika pradėjo formuotis tik XIX a. pabaigoje. Lingvistinis preskriptyvizmas leido kalbą naudoti kaip diskriminacinį ar politinį įrankį. Žmonės, kalbantys „ne taip“, dažnai būdavo laikomi antrarūšiais, o kalbantys „taip“ asocijuodavosi su elitu.

Knygoje „Through the Language Glass: Why the World Looks Different in Other Languages“ minimas imperatorius Karolis V, mokėjęs keturias kalbas ir jas naudodavęs „pagal paskirtį“: „Ispaniškai kalbu su Dievu, itališkai su moterimis, prancūziškai su vyrais ir vokiškai su arkliu.“ Šio posakio variacijų yra labai daug ir, nepaisant vyraujančių stereotipų apie kalbų paskirtį, esu linkęs pritarti mokslo populiarintojui iš Australijos Karlui Kruszelnickiui. Karlas laidoje „Radikalus smalsumas“ sako, kad modernios kalbos yra vienodai išsivysčiusios, ir nėra įrodymų, kad viena ar kita kalba darytų įtaką mūsų mąstymui.

„Kalba negali egzistuoti savaime, be žmogaus. Mes nesiklausome kalbų, mes klausomės žmonių“

Lietuvoje vienas guviausių stereotipų yra tas, kad lietuvių kalba seniausia, o jei ją moki, esi išsilavinęs. Kalamas požiūris, kad jei nemoki bendrinės kalbos, tai nemoki lietuvių kalbos ir esi beraštis. Pasekmė – gimtakalbiai lietuviai pradeda manyti, kad nemoka savo kalbos.

Paradoksas, kuomet vaikai į mokyklą pradeda eiti mokėdami kalbėti lietuviškai, bet baigia nemokėdami. Žiežmarių gimnazijoje kilęs skandalas dėl už „prastą“ kirčiavimą ant vaikų rėkiančios mokytojos yra vienas iš pavyzdžių. O juk tie vaikai nesugalvojo savo nelietuviško kirčiavimo. Tarimą, kuris ir yra tikroji ir gyvoji lietuvių kalba, priešingai, nei mokytojos norima įkalti kalbininkų kuriama bendrinė kalba, jie atsinešė iš savo tėvų ir senelių.

Savo esė „Authority and American Usage“ amerikiečių rašytojas David Foster Fallace rašo, kad kai kuriais dialektais kalbantiems žmonėms mokytis bendrinės kalbos yra tolygu mokytis užsienio kalbos.

Tuo tarpu Lietuvoje vadovėliuose rašoma, kad Maironis, rašydamas „Trakų pilį“, suklydo ir ne ten kirtį padėjo. Tarsi tarmės būtų klaida.

<p>Ištrauka iš Jono Šukio „Lietuvių kalba. Kalbos kultūra“. Vadovėlis 11 klasei, 2001.</p>

Ištrauka iš Jono Šukio „Lietuvių kalba. Kalbos kultūra“. Vadovėlis 11 klasei, 2001.

„Patiems nuvažiuoti nereikia“, arba, kitaip tariant, net mokykloje vaikai mokomi ne važiuoti, pavyzdžiui, pasiklausyti savo senelių kalbos, o aklai pasitikėti kalbininkais.

O iš tiesų kalba negali egzistuoti savaime, be žmogaus. Mes nesiklausome kalbų, mes klausomės žmonių. Kiekvienas žmogus turi unikalų balso tembrą, intonaciją, kalbėjimo ritmą. Klausydami stebime kalbėtoją, jo rūbus, kūno kalbą; dažnai net nesuvokdami vienaip klausomės politikų, atstovaujančių mums priimtinoms idėjoms, visai kitaip tų, su kuriais nesutinkame. Vienus kalbos dalykus pastebime, kai įsimylime žmogų, kitus – kai su juo išsiskiriame. Galų gale vienos taisyklės galioja kalbėjimui, visai kitos raštui. Net raštas labai skiriasi, pavyzdžiui, prozos ir poezijos tekstai, nors abu rašytiniai, tačiau veikia pagal visai kitus principus ir taisykles.

Mano mylimas prieše, be tavęs aš būčiau niekas

Jeigu reiktų trumpai apibūdinti, kaip veikia VLKK – dirbtinai sukuria priešus ir problemas, po to siūlo jų sprendimus (prestižą!). Atgavus nepriklausomybę priešas buvo rusų kalba, vėliau anglų, galiausiai – beraštystė, technologijos bei globalizmas. Dabartiniame karo kontekste, ypač pasidomėjus Rusijos dezinformacijos metodais, galima pamatyti, kiek toli galima nueiti dirbtinai sukūrus priešą.

Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis „Žinių radijuje“ pasakė:

„Po kilnia ukrainiečių ir karo pabėgėlių priedanga bandoma faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą.“ Jeigu pirmininkas būtų teisus, reikštų, kad kažkas slapta norėjo pakeisti Konstituciją.

Antanaitis yra tas pats žmogus, kuris sakė, kad gimdydamos moterys šaukia gimtąja kalba.

Antanaitis yra tas pats žmogus, kuris dar neseniai sakė, kad kai Lietuva buvo okupuota, lietuvių kalbos situacija buvo geresnė.

Viena iš didžiausių VLKK sukurtų problemų – beraštystė. Sakau – sukurtų, nes įrodymų, kad beraštystė egzistuoja, nėra. Norint konstatuoti beraštystę, reiktų apsibrėžti, kas tai yra. Prasti egzaminų rezultatai? Bet tai gali reikšti ir švietimo sistemos spragas. Rašymas su klaidomis? Žymiausių rašytojų rankraščius taiso redaktoriai ir juose randa klaidų. Ar tai reiškia, kad rašytojai yra beraščiai?

O norint patikrinti, ar mes rašome geriau už savo tėvus, reikėtų ne tik skaityti mūsų ir mūsų tėvų tekstus, bet ir tikrinti švietimo sistemų reikalavimus, po to rasti sistemą, pagal kurią lygintume gautus rezultatus. Bet čia yra mokslinis požiūris.

VLKK į viską žiūri paprasčiau: 2015 m. VLKK perskaito 1000 magistro studentų baigiamųjų darbų ir daktaro disertacijų SANTRAUKŲ, suranda savo sugalvotų klaidų. Iš to padaro išvadą – akademinės kalbos tyrimas rodo žemą raštingumo lygį. O lituanistinių studijų programų darbų dėl nepaaiškinamų priežasčių nevertina. Gal paaiškėjus, kad ir ten yra klaidų, – o VLKK daugelis darbuotojų baigę šios pakraipos studijas, – iškiltų pavojus jų reputacijai?

2017 metai paskelbiami Kalbos kultūros metais, nes, kaip sakė tuometė VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė: „Kalbos komisijos atlikta studentų rašto darbų analizė parodė, kad sunkiai suvokiama sakinio struktūra ir negebama aiškiai, rišliai išdėstyti teiginio. Priežasčių galima ieškoti įvairių – sumenkę rišlaus teksto skaitymo ir kūrimo gebėjimai, žinučių, santrumpų ir minimalios raiškos tekstų aplinka socialiniuose tinkluose.“

Prie visų šių išvadų Kalbos komisija priėjo perskaičiusi 1000 santraukų. Būtų keista, jei teatro kritikai apie aktorių vaidybą spręstų skaitydami spektaklių aprašymus stenduose.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Jeigu jus iš tikro domina raštingumo tema, rekomenduoju portalą sociolingvistika.lt. Jame kalbininkė Loreta Vaicekauskienė jau kelerius metus renka įvairių laikotarpių moksleivių rašinėlius ir vertina raišką, mokytojų pastabas, seka, kaip skyrėsi temos ir reikalavimai sovietmečiu ir kaip jie kito atgavus nepriklausomybę. Tyrimas trunka kelerius metus, kiek man žinoma, išvadų dar nėra. Su tyrimu susipažint ir paskaityti ištraukų galite čia.

Kalinio meilė grotoms

Problemos kūrimas ir ideologinis VLKK ir VKI spaudimas yra toks stiprus, kad net ir politikų noras kovoti primena ne kovą, o kalinio meilę grotoms. Patikrinus Kalbos inspekcijos veiklos ataskaitas, galima rasti atvejų, kai pažeidimų fiksuojama ne tik dėl TV laidų vedėjų tarmiško kirčiavimo, bet ir dėl aktorių ant teatro scenos kirčiavimo. Yra etatinių kalbininkų, kurių pareiga klausytis Tarybos posėdžių ir kovoti su Tarybos narių kalbos „negerovėmis“.

Kalbininkai gali drausti angliškus užrašus miesto centre. O tas pats Antanaitis, kuriam okupuotoje Lietuvoje kalbos situacija buvo geresnė, vaikus moko pilietiškumo.

Iš dalies suprantu, kodėl politikai nesiima spręsti VLKK problemos. Pirma, tam reikia neutralių ekspertų, antra, VLKK priešas yra taip gerai sukurtas, kad bet koks prieštaravimas jos veiklai gali būti traktuojamas ir politinių oponentų naudojamas kaip bandymas naikinti lietuvybę.

Praeituose rinkimuose Laisvės partija skelbėsi kovosianti su VLKK, o vėliavnešiu turėjo būti Gediminas Jaunius. Savo politinės reklamos video „Kalbos politika“ Jaunius šneka apie kalbos gerbimą, tačiau neužsimena apie pagarbą žmogui. Gediminas sako, kad jis mąsto ir sapnuoja gimtąja lietuvių kalba. Žinoma, tam, kad paneigtume jo žodžius, reikėtų atlikti tyrimą, bet abejoju, kad jis sapnuoja tekstus, o ne siurrealius vaizdus, be to, jis yra studijavęs muziką ir tikrai turėtų žinoti, kad grodami instrumentu žmonės gali mąstyti muzika. Video pabaigia priešindamas dabartinę Lietuvą su smetoniškąja Lietuva. Ironiška – prie Smetonos nebuvo VLKK.

Nepaisant to, kad Laisvės partijos programoje įrašyta, jog uždarys VLKK, per visus metus nuo išrinkimo partija ta linkme nepadarė nieko. O paskutinis Morganos Danielės bandymas uždrausti žodžius „alkoholikas“ ir „narkomanas“ tik parodo, kad Laisvės partijai nepatinka ne pats kalbos reguliavimas, o tai, kad kalba reguliuojama ne pagal jų pažiūras.

Morgana savo feisbuko paskyroje rašė: „Joks politikas nenori dirbti kalbininkų darbo, tačiau ką daryti, kai kalbininkai neatlieka savo funkcijų itin jautriais psichikos sveikatos ir kitų ligų terminijos atnaujinimo ir vartosenos rekomendacijų klausimais?“ Morgana net neįvertina galimybės, kad dabartinis kalbos reguliavimas leidžia po jos į valdžią atėjusiems kitų pažiūrų politikams vėl viską keisti ir taip kas ketverius metus kalbą naudoti kaip įrankį politikų užgaidoms tenkinti.

Taip, šie Morganos minimi terminai yra pasenę, bet – nėra nė vienos valstybės, kur egzistuotų kalbininkų klanas, galintis uždrausti vieną ar kitą terminą. Žodis iš „n“, „imbecilas“ ir panašūs žodžiai nevartojami ne todėl, kad kažkur apie situaciją nesuprantantis politikas kreipėsi į neadekvatų kalbininką ir šis sutiko jį uždrausti. Žurnalistams nereikia kalbininkų ir baudų, jiems reikia, kad, pavyzdžiui, šiuo konkrečiu atveju psichologai ir psichiatrai paaiškintų, kodėl „narkomanas“ yra įžeidus žodis.

Rusijoje karo nėra, yra „specialioji operacija“, o už žodžio „karas“ vartojimą gresia bauda ar net kalėjimas. Tik autoritarinėje valstybėje įmanoma drausti žodžius. Demokratinėje valstybėje tai neįmanoma. „Invalidas“ nėra uždraustas VLKK, bet žmonės jį vis rečiau vartoja nepaisant to, kad Kalbos inspekcijos viršininkui tai geras ir vartotinas žodis.

Pagrindinė Laisvės partijos ir Morganos Danielės problema – kabinėjasi prie simptomų, bet ne prie ligos. Liga yra Lietuvių kalbos įstatymas, kuris ir suteikia tokią galią kalbininkams.

Kad institucinis žodžių draudimas neturi nieko bendro su įžeidimu, puikiai iliustruoja situacija, kuomet Petras Gražulis, nusifilmavęs homofobiškame klipe, teisinosi, kad „pederastas“ nėra įžeidus žodis, nes VLKK puslapyje taip parašyta. Po kurio laiko VLKK pakeitė šio žodžio reikšmę, bet nuo to niekas nepasikeitė. Ar tai įžeidimas, ar nebe, nepriklauso nuo VLKK. „Gaidys“ yra vartotinas žodis, bet tai nereiškia, kad homoseksualų vadinimas gaidžiais negali užtraukti atsakomybės kaip homofobiškas pasisakymas.

Kalbos mokslas yra lygiai toks pats mokslas kaip ir bet kuris kitas mokslas. Matematikai galėtų steigti Lietuvių matematikos komisiją, kuri rūpintųsi matematikos politika. Priėmus matematikos įstatymą, politikai galėtų nuspręsti, kokią matematiką galima vartoti ir kokios ne. Viešumoje galima atlikti veiksmus tik su sveikaisiais skaičiais.

Neįgaliesiems kalboje vietos nėra

Kaip minėjau anksčiau, institucinių kalbininkų problema yra ta, kad jie saugo ne tik savo kuriamą kalbą, bet ir savo atstovaujamą moralę. Tikrai nenoriu pasakyti, kad kalbininkai neturi teisės kalbėti apie šiuos dalykus. Aš esu prieš, kuomet kažkas, neturėdamas svarių argumentų, teigia: „Yra dvi nuomonės. Mano ir neteisinga.“

Siekdamas parodyti, kaip kalbininkas gali tapti visko ekspertas, remsiuosi šiais metais skaitytu Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo ir Vilniaus universiteto dėstytojo Audriaus Valotkos pranešimu, skirtu Vilniaus universiteto bendruomenei. Seminaras-diskusija vadinosi „Įtrauki kalba“.

Prieš apžvelgdamas pranešimą noriu paminėti kelis Audriaus Valotkos tekstus portale DELFI. Nors Audrius Valotka vadovauja inspekcijai, nuo kurios priklauso, ar gausite baudą, ar ne, taip pat yra universiteto dėstytojas, tačiau DELFI publikuojamuose jo tekstuose gausu fakto klaidų.

Šiame tekste jis pasakoja apie Airiją, kaip neva ten baisūs kalbininkai „asmeniui, kuris nepaklūsta An Coimisinéir Teanga (kalbos inspekcijos atitikmuo Airijoje) arba trukdo jo veiklai, gali būti skiriama bauda iki 2000 Eur ir / arba iki 6 mėnesių cypės“. Tačiau nutyli esminę detalę: An Coimisinéir Teanga Airijoje rūpinasi ne kalbos taisyklingumu, o tuo, kad visos valstybinių įstaigų paslaugos būtų prieinamos dviem kalbomis (anglų ir airių). Įstaiga nereguliuoja nei kavinių užrašų, nei žurnalistų kirčiavimo ar – dar blogiau – klaidų interneto svetainėse.

Kitame tekste jis lygina Lietuvą su Didžiąja Britanija. Tekste rašoma, kad, norint dirbti viešajame sektoriuje, reikia išlaikyti anglų kalbos testą. Kad skambėtų rimčiau, jis nurodo, kad remiasi „Code of Practice on the English language requirements for public sector workers“ (Anglų kalbos reikalavimų viešojo sektoriaus darbuotojams praktikos kodeksas, 2016 metų Imigracijos akto septintoji dalis). Tačiau kodekse nurodyta, kad egzaminas užsieniečiams nėra privalomas, jeigu darbdavį tenkina būsimo darbuotojo anglų kalbos žinios. Be to, ten nėra kalbininkų institucijos, kuri turėtų teisę tikrinti, pavyzdžiui, pavežėjų kalbines žinias ar rašyti skundus dėl jiems nepatinkančio užrašo „Špaklius“ ant vitrinos. Lietuvoje yra.

VLKK kalbininkai kaip pavyzdį mėgsta pateikti analogiją su kelių eismo taisyklėmis. Neva kalboje kaip kelyje reikia laikytis taisyklių. Visiškai klaidinanti analogija, kadangi žmonės dėl žodžio „špaklius“ nemiršta, žala nedaroma. Priešingai, klaidos dažnai yra neatsiejamos nuo kalbos ir daro ją įdomesnę. Pavyzdžiui, psichologas, norėdamas parodyti, kad jis irgi yra žmogus, savo įmonę galėtų pavadinti „Klįsti žmogiška“.

O anksčiau minėtas „špaklius“ nėra nei keiksmažodis, nei amoralus ar įžeidžiantis. Net jei ir būtų įžeidžiantis, VLKK neturi įgaliojimų spręsti moralinius klausimus.

Lingvistinio pagrindo drausti „špaklius“ nėra – tai lietuviškas žodis, jokioje kitoje kalboje tokio žodžio nėra. „Špaklius“ neprieštarauja jokioms lietuvių kalbos taisyklėms, tai tiesiog vyriškos giminės daiktavardis.

Šitas žodis yra skolinys iš vokiečių kalbos, tačiau „bažnyčia“, „ofisas“, „čipsai“ irgi yra skoliniai. Kodėl jie nedraudžiami? Ai, pala, iš jų tik „bažnyčia“ kažkodėl leidžiamas. Visi kiti draudžiami!

Kodėl „špaklius“ nevartotinas? Todėl, kad kažkoks kalbininkas nusprendė, kad tas žodis yra blogas. Viskas.

„Kiekvienas žmogus ar bendruomenė turi teisę į identitetą ir į galimybę, kad į juos kreiptųsi taip, kaip jie nori“

Apie Lyčiai jautrios kalbos gaires Valotka yra parašęs tekstą, kur leidinys prilyginamas lietuvių kalbos gestapui. Visą šiame tekste išsakytą kritiką Lyčiai jautrios kalbos gairėms galima pritaikyti jo vadovaujamai institucijai: „Naujakalbė – nemarus totalitarizmo simbolis. Nuo kitų kalbos keitimo pastangų, tarkime, naujažodžių kūrimo ar taisyklingumo reikalavimo ji skiriasi tuo, kad kalbos faktus į tinkamus ir netinkamus skirsto remdamasi ne kalbos sistema, tradicijomis ar komunikaciniais poreikiais, bet ideologiniais sumetimais.“

Kalbos kultūra – per prievartą brukama viena „teisinga“ kalbos forma, draudimai viešumoje kirčiuoti ar kalbėti tarmiškai. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kad VLKK ir VKI remiasi ne kalbos tradicijomis. Apie tai Vytauto Oškinio dokumentinis filmas „Komisija“, kuriame kalbininkai sprendimus priima ne pagal tradicijas ar kalbos sistemą, o balsavimo būdu.

Dėstytojas Audrius kritikuoja Lyčiai jautrios kalbos gaires, tačiau per visą pranešimą nepaima nė vienos citatos iš jų. Būdamas akademinės bendruomenės narys ir kritikuodamas leidinį, tačiau jo necituodamas, nepateikdamas nė vieno šaltinio į jo kritiką, neužsimindamas, kad tai yra bandymas ieškoti sprendimų, jis užkerta bet kokį kelią dialogui.

Man visuomet svarbiau yra žmogus, o ne kalba. Kiekvienas žmogus ar bendruomenė turi teisę į identitetą ir į galimybę, kad į juos kreiptųsi taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip kažkoks kalbininkas nusprendžia.

Nesu radęs studijų, kuriose būtų teigiama, jog vyriškoji giminė, kaip neutrali, visuomet diskriminuoja. Bet kad vyriškoji giminė gali būti naudojama diskriminacijai – tikrai taip. Apskritai, problema, kurią bando spręsti Lyčiai jautrios kalbos gairės, yra kompleksiška, ir sprendimų ieškoti reikia ne tik kalbininkams, bet ir psichologams, psichiatrams ir, žinoma, bendruomenės, kurioje kyla šie klausimai, nariams.

O Valotkai, kalbančiam apie tradicijas, reiktų priminti, kad Basanavičius ar Jablonskis keitė, kūrė, stebėjo kalbą, o ne aklai saugojo Mažvydo stilių.

Visos tradicijos anksčiau ar vėliau keičiasi. Gramatikos tradicija nėra išimtis. Ji keisis, kaip kad pasikeitė tradicija, jog moterys privalo būti su sijonu.

Audrius Valotka savo pranešimą pradeda bandymu sudaryti įspūdį, kad Lyčiai jautrios kalbos gairės padarė neatstatomą žalą Vilniaus universitetui. Pasak Audriaus, dėl Gairių universitetas buvo kaltinimas ir „kalbos kastravimu“, ir „neomarksistine diktatūra“, tačiau Valotka, kaip ir daugelis institucinių kalbininkų, nepateikia nė vieno šaltinio ir suplaka nesusijusius, o kartais net išgalvotus faktus: „Nuskambėjo tokie žodžiai, kad bus draudžiama sakyti tėvas ir motina.“ Na, visai neseniai net ir per televiziją skambėjo žodžiai, kad daktarai nori sučipuoti žmones, bet būtų keista, jei dėl to gydytojui gėda.

Neaišku, ar čia DELFI komentatoriai universitetą kaltina, ar politikai, ar šiaip nesusipratėliai. Tačiau ir neturi būti aišku, nes anksčiau šaltinių nereikėdavo, pasakai ir aišku. Aš juk kalbą saugau, kas tau neaišku.

Įžangą baigia „Man gėda, kad aš esu Vilniaus universiteto auklėtinis“. Na, man gėda, kad Vilniaus universitetas turi tokį dėstytoją, kuris laidoje KK2 sako, kad žodis iš „n“ yra vartotinas, nes Lietuva nėra rasistinė valstybė. Čia būtų tas pats, jei Amerikoje kalbininkas lietuvius leistų vadinti „gaidžiais“, nes Amerika nėra gaidžių valstybė.

Vėliau viršininkas rodo memą, kuriame vietoj vieno iš teletabių veidų įmontuotas Vilniaus universiteto rektoriaus veidas. Apie nuotrauką sako: „Europos Sąjungos centrinių institucijų vienoj iš diskusijų buvo panaudotos skaidrės.“ Jam nepatiko, nes čia patyčios iš rektoriaus. Žinoma, kokioje institucijoje ir kur ji panaudota, nenurodo. Nusiscrynšotinau nuotrauką, paleidau paiešką per „Google Images“ ir radau vienintelį atitikimą portale alkas.lt.

Šaltinių tokie kalbininkai kaip Valotka nepateikia ir dėl to, kad kai atsiranda konkretumas, tuomet viskas išaiškėja. Šis atvejis nėra išimtis. Vilniaus universiteto dėstytojas sako, kad remiasi kažkokiu straipsniu, kuriame yra klaida, nes:

„Darbo kodekso 26 str. visiškai lyčių lygybės tokios prievolės neturi, neprimeta.“

Nežinau, kurios šalies Darbo kodeksą turi omeny Valotka, bet Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 str. sako:

„Darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus.“

Vėliau pasakoja apie pasipiktinusius išsigandusius žmones, nes šie bijo, kad atsiras dar viena kalbos reguliavimo institucija. Įdomu, jei Vilniaus universitetas nuspręstų, kad studentai privalo dėvėti uniformas, ar tie jo menami žmonės išsigąstų, kad ir jiems bus privalomos uniformos?

Žinoma, reikia ir apie niekam tikusį jaunimą:

„Mūsų karta, patikėkite, totalitarizmo kvapą moka pajusti. Jaunoji karta to imuniteto turi mažai. <...> Ateis senos simpatijos ir marksizmo, ir maodzeduno, meilė Fideliui Kastro ir panašiems žmogėdrom“, – per kelias minutes nuo jokios juridinės galios neturinčio gido iki Fidelio Kastro – tikrai retas pranešėjas taip sugebėtų.

Nepaisant to, kad Valotka yra retorikos dėstytojas, skamba kaip istorijos studentas, kuris nepasiruošęs atėjo į egzaminą:

„Pabandykite būti Jungtinių Valstijų psichologų akademinės bendruomenės nariu ir nesilaikyti vadinamųjų rekomendacijų, kurios yra virtusios absoliučia prievole, <...> jūs iš mokslo pasaulio būsite išmestas arba nepateksite. Tai ir yra totalitarizmo kvapas.“ Žvelgiant iš šono, visa akademinė bendruomenė yra grynas totalitarizmas. Ir mokslo darbus ruošti, juos maketuoti pagal nurodymus, dėstytojų klausyti – totalitarizmas, ne kitaip.

Panašios retorikos karjeros pradžioje laikėsi ir žymus psichologas Jordan Peterson, klaidingai teigęs, kad už neteisingai pavartotą įvardį Kanadoje gali grėsti kalėjimas.

Kaip argumentą, kad Lietuvoje diskriminacijos nėra ir negali būti, Valotka pateikia faktą, kad moterys balsavimo teisę čia gavo anksčiau negu Šveicarijoje. Ir pabrėžia, kad „Filologinei bendruomenei, esančiai už universiteto rato ribų, jau yra seniai įkyrėję mūsų profesorės Loretos Vaicekauskienės ir Ilinojaus universiteto Giedriaus Subačiaus, žurnalistų propagandininkų Ritos Miliūtės, Mindaugo Aušros nuolatos kišamas, brukamas kalbos politikos simuliakras, kuris dažnai neturi nieko bendro su tikrove. Patikėkite žmogumi, kuris visa tai mato iš vidaus.“

Kol kas nepateiktas nė vienas šaltinis; neteisingai cituojamas Darbo kodeksas; turime dar du argumentus, dėl ko šiuo dėstytoju reikia tikėti:

Jo karta moka pajausti totalitarizmo kvapą;
Jis viską mato iš vidaus.

Eikime toliau. „Ankstesni mėginimai buvo labai nesėkmingi. Turiu ant stalo visą žodyną, kuriame pririnkta labai daug pavyzdžių įtraukiosios kalbos. Ir tie pavyzdžiai beveik visi yra atėję iš akademinės aplinkos.“ Čia jau buvau apsidžiaugęs, nes galvojau, kad jis išsitrauks žodyną, kuriame bus neprigiję VLKK sugalvoti žodžiai, tokie kaip „vaizduoklis“, „skreitinis kompiuteris“ ir panašiai. Bet ne, jis kaip įrodymą, kad bandymai kurti lyčiai jautrią kalbą buvo nesėkmingi, pateikia satyrinę amerikiečių humoristo Henry Beardo 1992 metais išleistą knygą.

Savo ruožtu aš turiu žodyną internete, kuris įrodo, kad Lyčiai jautrios kalbos gairės yra sėkmingos. Tai yra „Linksmasis lietuvių žodynėlis“.

Po kelių negrabių sakinių apie tai, kad per Gaires yra brukama feminizmo istorija, Vilniaus universiteto dėstytojas gauna klausimą iš klausytojo:

„Dėl termino „invalidas“ vartojimo. Negalios žmonių bendruomenė labai priešinasi šiam terminui ir nenori būti vadinami invalidais. Ar nereikia į tai atsižvelgti? Kokia jūsų nuomonė?“

„Žinoma, kad atsižvelgti reikia, tiktai turėkime omeny, manau, dėl ko jie nenori taip būti vadinami, dėl to, kad dvidešimt penkerius metus yra aiškinama, kad negražu vadintis invalidu.“

Taigi, pasak kalbos viršininko, neįgalūs žmonės nenori būti vadinami invalidais todėl, kad jiems yra kalama, jog „invalidas“ blogiau. Ir priduria, kad romus galima vadinti čigonais, nes jis kadaise pavežė romų baroną ir šis jam leido visus romus vadinti čigonais.

Ir klystate, jei manote, kad užtektų neįgaliam žmogui susitranzuoti viršininką ir jam uždrausti neįgaliuosius vadinti invalidais. Nes dar kartą paklaustas: jeigu visgi žeidžia, ar nereikėtų atkreipti dėmesį ir įsiklausyti? – inspekcijos viršininkas atsako:

„Labai greitas terminų keitimas. Žiūrėkite, paminėjau kokius keturis, kurie pakeitė „invalidą“. Jeigu jums reikia paieškos dokumentuose. Jeigu jūs ieškote „Vikipedijoje“, dar kur nors. Jau vien toks dalykas apsunkina. Neturėtų kalbos kitimas būti greitas, nes tai destabilizuoja kalbą.“

Taigi, neįgaliuosius reikia vadinti invalidais, kadangi „Vikipedijoje“ paskui nerasite invalidų, o tai pasibaigs kalbos destabilizavimu.

Pabaiga

Ilgą laiką norėjau sudėti tekstą, kurio tikslas – parodyti, kaip veikia kalbos reguliavimas Lietuvoje. Šiam tekstui pradžią davė laiškas, praeitų metų gale gautas iš Audriaus Valotkos. Laiškus jis man parašydavo epizodiškai po to, kai pakomentavau kažkurį Kalbos inspekcijos įrašą. Tada jis paprašė mano elektroninio pašto adreso, kad galėtų atsiųsti studiją apie anglų kalbos įtaką Europos Sąjungoje.

Iš pradžių pasirodė, kad pagaliau inspekcijai vadovauja žmogus, su kuriuo galima kalbėti argumentais, o ne įsitikinimais. Man net buvo kilusi mintis surengti gyvus debatus apie kalbą. Bet tai truko neilgai – kuo toliau, tuo labiau viskas atsiremdavo į Valotkos įsitikinimus, bet ne į kalbos mokslą.

Viską galutinai apvertė jau minėtas laiškas praeitų metų gale: „Sveiki, Domai, ką manote apie lyčiai jautrią kalbą?“ Prie jo buvo prisegtos ir Gairės, iš jo apie jas ir sužinojau. Atrašiau, kad man tai įdomi tema, kad nematau nieko blogo, kai bendruomenė sprendžia dėl savo kalbos, ir prisegiau šį paveikslėlį:

Po kelių mėnesių iš gerai pažįstamo žmogaus gavau nuorodą į aukščiau analizuotą Valotkos pranešimą, kuris baigiamas taip:

„Noriu pabaigti mintimi vieno žmogaus. Iš karto noriu pasakyti, kad tą žmogų nelabai mėgstu, nes tai yra Domas Raibys <...>, bet viename man siųstame laiške jis taip svarsto apie Gaires – geriau rūpintis žmogumi, kad šis pasirūpintų kalba, o ne atvirkščiai.“

Žinoma, nutyli esminę detalę, kad ne aš jam siunčiau laišką, o jis man pats siuntė Gaires. Bet čia smulkmena. Ne smulkmena yra tai, kad jis parankiojo razinų ir iš citatos paliko tik tai, kas jam naudinga. Visa mano citata buvo tokia:

„Kalbos pažeisti neįmanoma, bet žmogų galima lengvai. Ypač jauną. Todėl geriau rūpintis žmogumi, kad šis pasirūpintų kalba, o ne atvirkščiai.“

P. S.

Susidaro įspūdis, kad VLKK užduotis yra įrodyti kalbos plokštumą. Kalba nėra plokščia – ji kaip ir Visata neaprėpiama, didelė, nuolatos judanti ir besiplečianti, joje vietos yra visiems ir visoms.

Yra atmintinių, kurios padeda identifikuoti, kur yra fake news. Čia atmintinė, padėsianti identifikuoti fake kalbininkus. Fake kalbininkai turi kalbėti apie šias „problemas“:

Lietuvių kalbos situacija prasta (nesvarbu, kad įrodymų nėra arba yra priešingi);

Kalbėti apie tai, kad reguliuoja tik viešąją kalbą, o privačiai leidžia kalbėti kaip kas nori (kur yra ribos, nenurodyti, pavyzdžiui, videoblogas iš virtuvės yra viešas ar privatus kalbėjimas?);

Anksčiau situacija buvo geresnė (kada tas „anksčiau“, nenurodyti. Gal prie caro, o gal prie Gariūnų);

Būtina paminėti anglų kalbos keliamą pavojų;

Ką nors apie ištižusį jaunimą (lyg kalbininkas turi skiepyti ir moralę);

Kalbėti apie kalbos prestižą;

Žmonės neskaito arba skaito prastas knygas.

Domas Raibys yra komikas ir rašytojas su traukinių inžinerijos diplomu stalčiuje. Jo tekstus ir pasirodymus galite sekti naujienlaiškyje.