Kaip mes žaidėme kapitalizmą, o jis apžaidė mus. „Williams“ istorija

Komikas Lukas Ramonas šviežiomis akimis žiūri į sutartį su „Williams“ – pirmąjį tokio masto Lietuvos prisilietimą prie vakarietiško verslo. „Mažeikių naftos“ pardavimas, anot autoriaus, „įsirašė į Lietuvos mitologiją, o ne istoriją“. Šiame pasakojime jis siekia atsekti faktus.

Išgirskite tekstą:

Istorija vienu sakiniu būtų tokia: „Mažeikių naftos“ situacija buvo bloga, bendrovę reikėjo parduoti bet kam, tik ne rusams, todėl po skandalingo derybų proceso ją pardavėme amerikiečių įmonei „Williams“, kuri gamyklą po kelerių metų vis tiek pardavė rusams. Bet – geriesiems „Yukos“ rusams, kurie gamyklą vėliau pardavė Lenkijos „Orlen“, ir dabar gamykla puikiai gyvuoja, o žmonės vis dar nesutaria – gerai čia buvo ar blogai.

Tai žinau dabar. Bet kai vyko „Williams“ drama, ji man buvo neįdomi. Buvau dvylikos, ir man kur kas labiau rūpėjo Betmenas.

Bet ėjo metai, dešimtmečiai, ir „Williams“ istorija vis dar tvyrojo, neišsisklaidė kaip aktualija. Istorija virto į detektyvą, kurio sprendimą visi tarsi žino, bet detalių neatskleidžia, o dėl kaltininko nesutaria. Akivaizdu, kad „Williams“ buvo afera, nes atidavėm „Mažeikių naftą“ amerikonams! Arba: akivaizdu, kad „Williams“ investicija buvo sėkminga, nes išgelbėjom gamyklą ir pritraukėm „Orlen“!

Susitikau su draugu, kilusiu iš Mažeikių. Užklausiau apie „Williams“ – kaip jis vertina, ką prisimena? Jo veide nebuvo nuostabos, maždaug, ko čia domiuosi šita fosilija. Priešingai, klausimą jis priėmė kaip natūraliausią dalyką. Nes ši istorija vis dar gyva.

Todėl pradedu jos žudymą.

„Williams“ sutartis galėjo Lietuvą nuvaryti į bankrotą arba bent jau sunaikinti „Mažeikių naftą“. Tai buvo rimtas Lietuvos žingsnis į Vakarų pasaulį, bet apie jį kalbame tik iš tolo, kad neišsiduotume, jog nesuprantame, kas nutiko.

Laikas suprasti. Laikas „Williams“ istorijai tapti istorija.

<p>„Mažeikių naftos“ gamyklos administracinis pastatas, 2000 m. kovas. Po Rusijos ekonominės krizės 1998 m. gamykla veikė nuostolingai. Lietuva ieškojo jai investuotojų, pageidautina – amerikiečių.</p>

„Mažeikių naftos“ gamyklos administracinis pastatas, 2000 m. kovas. Po Rusijos ekonominės krizės 1998 m. gamykla veikė nuostolingai. Lietuva ieškojo jai investuotojų, pageidautina – amerikiečių.

Iš pradžių Rolandas Paksas buvo konservatorių chebriukas. Jų Vilniaus meras, vėliau – jų Lietuvos premjeras. Bet Paksas konservatorius išdavė. Ir tai padarė išleisdamas pirmą lietuvišką vlogą.

1999 m. spalio 18 d., statiška kamera, vidutinis planas. „Brangūs Lietuvos žmonės“, – į Lietuvą kreipiasi konservatorių premjeras Paksas. Kostiumas, šlipsas, nekaltai jaunas veidas, kiek pavelti plaukai. Paksas sėdi už darbo stalo, fone – valdiškų kabinetų fanerinė siena ir Lietuvos vėliava. Ant stalo, atsukta tiesiai į kamerą, vaiko nuotrauka.

Kalbą pradeda nuo atsakomybės ir jos naštos, tenkančios sprendimų priėmėjams, atsakingiems už piliečių ateitį: „Kaip tik tokia atsakomybė ir paskatino šiandien mane po ilgų derybų su amerikiečių kompanija „Williams International“ – strateginiu „Mažeikių naftos“ investuotoju – paskelbti jums apie savo, kaip Lietuvos Vyriausybės vadovo, apsisprendimą.“

„Williams“ – konservatoriams šventas projektas, palaimintas Vytauto Landsbergio, stumtas buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus, palaikomas visų konservatorių. Nu kaip, beveik visų.

Konservatoriai Paksą vos prieš 5 mėnesius iš mero pertvarkė į premjerą ir įmetė į jau toli pažengusias derybas dėl strateginės reikšmės objekto. Bet Paksas neatrodo pasimetęs. Kaip tik per daug ramus – kažkaip emocingai ir kartu monotoniškai dėsto, kad derybos buvo neįprastai sunkios. Ne vieną punktą išplėšė Lietuvos naudai, bet Vyriausybės pozicija buvo per silpna sutartį keisti iš esmės.

„Derėjomės iki paskutinės akimirkos, – sako Paksas užtikrintas, bet karts nuo karto mesteli akį į tekstą ant stalo ir serviruoja nešlifuotą deimantą: – Priėmėme net investuotojų siūlomą kainą – mažą jiems, didelę mums.“

Tada Paksas prideda metaforinį ginklą prie konservatorių smilkinio ir šauna: „Yra vienas skaičius, kurį šiandien turėtų išgirsti ir suvokti kiekvienas Lietuvos pilietis, nes tas skaičius liečia kiekvieną. Pasirašydama sutartį su „Williams“ Lietuva turėtų perduoti „Mažeikių naftai“ vieną milijardą keturis šimtus milijonų litų, – ir tada legendinė frazė: – Tiek pinigų, kiek reikalauja „Williams“, Lietuva turi. Bet tik tiek.“

Paksas piešia prasiskolinusią Lietuvą – lėšų trūksta ligoninėms, darželiams, mokykloms: „Pinigus ant vieno aukuro neštume visi – galbūt net vaikų mokslo, tėvų sveikatos, savo kasdienės duonos sąskaita.“ Tada biškį ekonomikos: pasirašius sutartį augs deficitas, finansinė situacija gali tapti nevaldoma, o Lietuva atsidurtų nemokių valstybių sąraše.

Jis – už investicijas, užsienio kapitalą, privatizaciją, už didesnes saugumo garantijas, ateinančias su Vakarų finansiniais interesais, bet – ne tokia kaina!

„Kai kas sako, kad tokia didelė kaina – tai nepriklausomybės kaina. Tačiau ji turi būti vis dėlto žmogui, tautai, valstybei pakeliama. Jokia – net garbingiausia – našta neturi kelti pavojaus galimybei išlikti.“

Paksas supranta tuos, kurie šventai tiki „Williams“, bet abejoja, ar jie įsigilinę į sutarčių nuostatas: „Kaip Vyriausybės vadovas, atsakingas ne tik už šį projektą, bet ir už visos Lietuvos ekonominę ir finansinę situaciją, šiandien tvirtai pareiškiu, kad pasirašyti po dokumentu, kuriuo įtvirtintos, mano galva, nepriimtinos Lietuvai sąlygos, negaliu.“ Po savaitės Paksas atsistatydina iš pareigų. Dar po dviejų dienų sutartį pasirašo laikinosios premjerės Irenos Degutienės ministrų kabinetas.

Tai viena žymiausių kalbų Lietuvos politikos istorijoje. Tai lyderio, žmogaus, kuris paliks pėdsaką – ar bent jau pėdsakiuką – mūsų atmintyje, gimimas.

Bet „Williams“ istorija – Pakso karjeros katapulta – liko paslapčių ir legendų žanro. Ir ne be priežasties. Čia susiriša naftos verslas, geopolitika, Pakso drama, dešimtojo dešimtmečio prichvatizacija ir postsovietiniai kompleksai. Plaukioja tokie raktažodžiai kaip „afera“, „Landsbergis“, „amerikonai“, „Lukoil“.

Daug kas narpliojo šį mazgą. Rūta Janutienė, kuri 1999-aisiais buvo visai kitokios reputacijos žurnalistė nei dabar, giliai nėrė su pirmąja lietuviška tiriamosios žurnalistikos knyga „Nuslėptoji Williams atėjimo istorija“. Gaila, kad knygą išleido istorijai dar nepasibaigus – aprašė atėjimą, bet ne buvimą ir greitą „Williams“ pasitraukimą. Seimo laikinosios komisijos ir Valstybės kontrolės išvados, bylos Konstituciniame Teisme, mokslininkų darbai, publicistiniai straipsniai patvirtino daug Janutienės atskleistų detalių ir pridėjo naujų.

Čia susiriša naftos verslas, geopolitika, Pakso drama, dešimtojo dešimtmečio prichvatizacija ir postsovietiniai kompleksai.

Tos detalės niekad nesuėjo į nuoseklią visumą. Jos gulėjo kaip sudedama sofa be instrukcijos – sunku buvo pasakyt, kas turi iš jų išeiti. Ar ši privatizacija buvo būtina? Kodėl konservatoriai taip smarkiai norėjo būtent „Williams“? Klausimai liko neatsakyti. Vertingas ar ne buvo tas sandoris, ir kaip vertę apskritai vertinti? Ši istorija prikelia nuoskaudas ir ginčus, nepasiduoda racionaliam žvilgsniui.

Žvelgiant į sutarties pasirašymo aplinkybes, peršasi atsakymas: galbūt „Williams“ istorija racionaliai nesuprantama todėl, kad jos pagrindiniai herojai buvo ne patys aštriausi įrankiai pašiūrėje.

<p>Premjeras Rolandas Paksas, viešai pareiškęs, kad protestuoja prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą amerikiečių įmonei „Williams International“, susitinka su prezidentu Valdu Adamkumi ir įteikia jam atsistatydinimo pareiškimą. Prezidentūra, 1999 m. spalio 27 d.</p>

Premjeras Rolandas Paksas, viešai pareiškęs, kad protestuoja prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą amerikiečių įmonei „Williams International“, susitinka su prezidentu Valdu Adamkumi ir įteikia jam atsistatydinimo pareiškimą. Prezidentūra, 1999 m. spalio 27 d.

Naftotiekis „Družba“ – „draugystė“, pavadintas taip todėl, kad tipo surenka naftą iš Sibiro, Uralo ir Kaspijos telkinių ir transportuoja ją Europai: Rytų, Centro ir galiukui Vakarų. Viena „Družbos“ atšaka suka nuo Polocko per Biržus į Ventspilį. Būtent dėl šios atšakos ir atsirado „Mažeikių nafta“.

Sovietų naftininkai pakraipė galvas, nu, lyg ir patogi vieta, ir 1980 m. šalia Mažeikių numetė naftos perdirbimo gamyklą. „Mažeikių nafta“, pakabinta ant sovietinio draugystės kraniuko, žalią naftą perdirbo į benziną, dyzeliną, mazutą, reaktyvinį kurą, suskystintas dujas, bitumą.

Atėjo nepriklausomybė, ir draugystės kraniukas užsisuko. „Mažeikių nafta“ buvo pajėgi perdirbti 15 milijonų tonų naftos per metus. 1990-aisiais perdirbo 11 milijonų tonų, 1991-aisiais – 12 milijonų. 1992-aisiais perdirbimas krito iki 4 milijonų tonų, kitais metais buvo 5 milijonai, ir šitas vidurkis laikėsi iki „Williams“ atėjimo. Perdirbimo mastai mažėjo, nes nebuvo ką perdirbti. „Mažeikių nafta“ turėjo tiekimo sutartis su „Lukoil“, bet anie įsipareigojimų nevykdė, naftą tiekė su pertrūkiais.

Ieškodama alternatyvų rusiškai žaliavai, Vyriausybė pradėjo Būtingės naftos terminalo statybas. Energetinės nepriklausomybės schema buvo tokia: pastatom terminalą, atplaukia vakarietiškos naftos pilni nerusiški tanklaiviai, prisišvartuoja prie specialaus plūduro ir savo turinį žarnomis pumpuoja į jūrinį vamzdyną, kuris naftą Baltijos dugnu 7,3 kilometro gabena iki kranto ir dar 2,5 kilometro – į Būtingės terminalo rezervuarus. Iš ten siurbliai naftą magistraliniu naftotiekiu pumpuoja į Mažeikius. Gamykla perdirba tanklaivių naftą, o jos produktus „Lietuvos geležinkelių“ cisternomis ir Klaipėdos terminalu pristato pirkėjams. Pelnas.

Schema gera, bet, bėda – per vėlai pradėta. Terminalo idėja kabėjo nuo nepriklausomybės, bet praėjo kelios vyriausybės, kol 1995-aisiais, nužiūrėjus Būtingę ir apėjus tikras ir įsivaizduojamas kliūtis, buvo padėta pirma plyta. Ir iškart pritrūko šaibų.

<p>„Mažeikių nafta“, 2000 m. kovas.</p>

„Mažeikių nafta“, 2000 m. kovas.

1997-aisiais Seimas garantavo paskolų Būtingės terminalo statyboms už 100 milijonų dolerių. (Garantijos esmė – skolinasi Būtingė, grąžina Būtingė. Jei Būtingė nesugeba grąžinti, grąžina Lietuva, ir jai lieka reikalavimo teisė iš Būtingės. Garantijos prašė visi kreditoriai.) Pati Būtingė su kreditoriais buvo suderėjusi dvigubą paskolos sumą – 200 milijonų – bet konservatoriai variantą atmetė. Premjeras Vagnorius teigė, kad, pradėjęs eiti ministro pirmininko pareigas, jis Būtingėje rado „išleistus didžiulius pinigus“, „išplautus pinigus“, rangovams buvo permokėta 20 ar 30 milijonų dolerių (koks tikslumas!), todėl statyboms turės užtekti 100 milijonų.

Pritrūkus šaibų vėl, statybos buvo baigtos „Mažeikių naftos“ apyvartinėmis lėšomis. Iš šių lėšų gamykla įprastai pirkdavo žaliavą, mokėjo atlyginimus ir elektros sąskaitas, žodžiu, be jų daug neprigamyklinsi. Tai dar labiau pakirto „Mažeikių naftos“ finansus ir net prisidėjo prie širdžių premjero Pakso atsistatydinimo. Štai ir Pakso minėta kaina – prieš pasirašant sutartis, „Williams“ pareikalavo padengti apyvartinių lėšų trūkumą.

Būtingės terminalo statybos kainavo 300 milijonų dolerių.

1999-ųjų liepą Būtingės terminale buvo pripildytas pirmas tanklaivis. Taip, pripildytas. Nuo pat pastatymo terminalas veikė kaip rusiškos naftos eksporto terminalas ir nepanaikino priklausomybės nuo rusiškos draugystės. Kitaip būti ir negalėjo – terminalas nebuvo pajėgus aprūpinti „Mažeikių naftos“ nafta. Tai buvo į tolimesnę ateitį orientuotas projektas.

Todėl tuo pat metu Vyriausybė ieškojo strateginio investuotojo, kuris atitiktų 4 kriterijus:

  1. Ne rusas;
  2. Su rusais galintis suderėti naftos tiekimo sąlygas;
  3. Galintis modernizuoti „Mažeikių naftą“;
  4. Vakarietiškai ją valdysiantis.

Norėčiau rašyti „pagal šiuos keturis kriterijus buvo organizuotas viešas konkursas“, bet nea. Ta prasme chebra ruošėsi viešajam konkursui, bet jis nespėjo nutikti. Valdžia dairėsi potencialių pirkėjų, net nusamdė konsultantus privatizavimo programai rengti – prancūzų investicinį banką „Banque Paribas“ – ir vidury šių procesų, lyg niekur nieko, Ūkio ministerijos kabinečiukuose jau sėdi „Williams“, su ministru pasirašinėja susitarimus ir konsultuoja, kaip vykdyti privatizaciją.

<p>Derybos su Gedimino Vagnoriaus Vyriausybe dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo eina į pabaigą – dvi dienos iki Susitarimo memorandumo pasirašymo. „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir „Williams Lietuva“ generalinis direktorius Randy Majorsas Vilniuje. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.</p>

Derybos su Gedimino Vagnoriaus Vyriausybe dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo eina į pabaigą – dvi dienos iki Susitarimo memorandumo pasirašymo. „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir „Williams Lietuva“ generalinis direktorius Randy Majorsas Vilniuje. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.

Įkurta 1908 m. Oklahomos valstijoje, Talsoje (angl. Tulsa), „Williams“ pradėjo nuo šaligatvių klojimo, vandentiekio ir nuotekų šalinimo vamzdynų tiesimo, bet tada ją aplankė mūza, ir taip prasidėjo dujotiekių tiesimas. Po keturiasdešimties metų darbo su plaktuku, „Williams“ pradėjo pirkti dujotiekius, diversifikuotis ir konglomeruotis, bet daugiausia – prekiauti dujų ir naftos produktais JAV.

„Williams“ neturėjo patirties Rytų Europos vamzdžiuose – nepanašu, kad turėjo svorį Rusijos energetikos sektoriuje ar kad žinojo, kaip veikti postsovietiniame regione. Jų kompetencija buvo: amerikiečiai. Rusija didelė, Amerika didelė, mokės jie tarpusavy kalbėtis.

Ne teisės aktų pagrindu buvo pradėtos derybos su „Williams“. Priešingai – pirma prasidėjo derybos, vėliau atsirado jas pagrindžiantys dokumentai. Raktas į magiško „Williams“ atsiradimo mįslę yra Vincas Kęstutis Babilius, šiuo metu amžinatilsis, tuo metu – ūkio ministras konservatorių Vyriausybėje. Viskas prasideda ir baigiasi Babiliumi. Babilius yra Uroboras. Babilius yra alfa ir babilomega.

Iki šiol neturime oficialios versijos, kaip „Williams“ nutūpė Babiliaus kabinete. Užtat turime gandų. Pavyzdžiui, vienas visus pažįstantis eini-darai, nesisuksi-negyvensi chebriukas pavarde Galilas įsitrynė Būtingėje, tuomet Mažeikiuose. Teikė abejotino tarpininkavimo tarp amerikiečių ir Mažeikių paslaugas, uždirbo nemažai litų. Yra liudijimų, kad tai jis Babilių suvedė su „Williams“. Bet rašytinių įrodymų nėra.

Tarpininkai, slapti susitikimai, šešėliniai kanalai – neaišku, kaip viskas atrodė, nes konservatoriai atsisakė tai atskleisti. Konservatorių versija: viskas vyko skaidriai ir teisėtai, patys „Williams“ (nesakysim, kaip ir kada) kreipėsi į Lietuvą norėdami investuoti. „Mažeikių naftą“ tuo metu agresyviai bandė nupirkti rusų naftos gigantas „Lukoil“, todėl „Williams“ iniciatyva buvo tikras išsigelbėjimas nuo rusiškos energetinės priklausomybės.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Kaip ten babiliūtų, viena istorija puikiai iliustruoja, kaip atrodė šios derybos.

Veikėjai:

Laima Liucija Andrikienė, Europos reikalų ministrė;
Vincas Kęstutis Babilius, ūkio ministras;
Gediminas Vagnorius, premjeras;
„Williams“, privatizatorius;
„Banque Paribas“, privatizavimo konsultantai.

Visos citatos paimtos iš parodymų Seimo laikinajai komisijai.

1998 m. vasario 25 d. Europos reikalų ministrė Laima Liucija Andrikienė geria kavą, tikrina elektroninį paštą. O, įkritęs laiškas nuo „Banque Paribas“, konsultantų dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo.

Laiškas nėra malonus. „Banque Paribas“ nesupranta, kas dedasi – juos pasiekė informacija, kad „Mažeikių nafta“ bus parduota „Williams“. Bet juk joks privatizavimas dar negalėjo prasidėti. Privatizavimo programa nepatvirtinta, o konkursas dar tik planuojamas (kuriame, beje, norą dalyvauti išreiškė „Neste“, „Shell“, „Lukoil“, „Elf“ ir „Conoco“).

Prie laiško kabo susitarimas su „Williams“. Ne atvirutė, kurioje būtų parašyta „sieksime produktyvių derybų!“ Ne, tai išsamus dokumentas, kuriame įtvirtinti ambicingi planai. Pavyzdžiui: „Ministerija įsipareigoja imtis visų reikalingų priemonių, kad „Williams“ įsigytų „Būtingės naftos“, „Naftotiekio“, „Mažeikių naftos“ akcijų paketus – ne mažiau nei 33 proc. kiekvienoje bendrovėje.“ Susitarime aprašoma būsimos sutarties apimtis, šalių įsipareigojimai ir ketinimai, atsakomybės ribos. Susitarimu Babilius įgalioja „Williams“ derėtis Lietuvos vardu ir „susitarti iš esmės su Rusijos bendrovėmis dėl kiekvienos jų individualaus akcijų paketo akcinėse bendrovėse AB „Būtingės nafta“, AB „Naftotiekis“ bei AB „Mažeikių nafta“. <...> „Williams“ yra atleidžiama nuo bet kokios atsakomybės, kuri gali kilti dėl Rusijos akcininko ar akcininkų pasirinkimo“. Įdomiai.

Praktikoje tokie susitarimai reiškia, kad derybos jau toli pažengusios – šalys ilgai sėdėjo prie stalo, susitarė dėl esminių punktų ir dabar tikisi, kad sutartis bus pasirašyta. Tačiau derybos dar neprasidėjo, net nėra su kuo derėtis, Babilius neturi įgaliojimų pasirašyti tokių dokumentų, o Lietuva neturi planų parduoti „Mažeikių naftą“ be konkurso.

„Williams“, savo ruožtu, iškilmingai skelbia, kad Vyriausybė investuotoju pasirinko „Williams“.
Kaip toks susitarimas galėjo atsirasti? To paties klausia Andrikienė. Ji kreipiasi į premjerą Gediminą Vagnorių. Tas sako: „Negali būti tokio susitarimo. Kreipkis į Babilių.“

Andrikienė skambina Babiliui į mobilųjį. „Nokia“ čirškia, Babilius kelia ragelį, sako, kad dabar Kauno halėje žiūri kašį. Primenu, kad tą sezoną „Žalgiris“ laimėjo Europos krepšinio taurę, kuri vėliau praskynė klubui kelią į triumfą Eurolygoje.

Andrikienė klausia, ar Babilius pasirašė tą susitarimą. Babilius patyli patyli, sako: „Na, pasirašiau.“

Andrikienė iš Babiliaus pasiima jo susitarimo egzempliorių. Prideda prie egzemplioriaus, kurį atsiuntė „Banque Paribas“. Bled, identiški.

Andrikienė skambina Vagnoriui, sako: „Tai pasirašė Babilius. Sutikrinau versijas.“

Vagnorius netiki, galvoja, Andrikienė neskiria, kur identiški, o kur neidentiški egzemplioriai: „Aš angliškai neskaitau, išverskit ir atvežkit man.“ Andrikienė visą naktį verčia susitarimą į lietuvių kalbą, iš ryto nuneša premjerui.

Kitą dieną išeina oficiali versija: viskas gerai, Babilius jokio susitarimo nepasirašė.

„Banque Paribas“ netiki, toliau siunčia laiškus Andrikienei. Rašo, kad pagal šitą susitarimą „Williams“ už „Mažeikių naftos“ akcijas mokės daug mažiau nei mokėtų konkurso būdu. Susitarimas kelia riziką privatizavimo procesui, neatitinka Vyriausybės tikslų, neskaidriu ir tarptautinėje praktikoje neįprastu būdu mezga teisinius santykius su privačiu investuotoju.

Babilius išreiškia „apgailestavimą dėl prasimanymų“ – Ūkio ministerija nėra sudariusi pardavimo sutarčių ir neketina pažeisti privatizavimo įstatymų.

„Williams“ savo tinklalapyje ištrina įrašą apie investavimą „Mažeikių naftoje“.

Po trijų savaičių nuo momento, kai Andrikienė gavo „Banque Paribas“ laišką, Babilius, jau tinkamai įgaliotas Vyriausybės, su „Williams“ pasirašo Susitarimą dėl principų. Susitarimo turinys yra identiškas tam susitarimui, kurio Babilius „nepasirašė“.

Taip kovo 17 d. gimė Susitarimas dėl principų – vienas svarbiausių dokumentų „Williams“ istorijoje. Argumentuodami, kad esminės sąlygos sutartos ir nebėra ką čia diskutuoti, amerikiečiai juo remsis likusių derybų metu.

Prikūriau tik „Nokia“ telefoną ir kad Andrikienė gėrė kavą.

Reklama

Kodėl Babilius taip elgėsi? Milijardo keturių šimtų milijonų litų klausimas. Babilius – vyras, tėvas, politikas, ilgametis Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos direktorius, ministras – yra enigma. Kokie pradai stūmė Babilių? Gal jis tiesiog šventai, nors ir ne visada vykusiai, vykdė Vagnoriaus pavedimus?

Net Babiliaus nuotrauką sunku rasti. Paplikes, akiniai rudais stiklais ir trumpa barzda, kuri kartu su atsitraukusia plaukų linija juosia veidą kaip žilos saulės spinduliai.

Derybas su „Williams“ vedė Babilius, ir tik Babilius. Ne tam yra sukurta Privatizavimo agentūra ar viešojo konkurso komisija. Jo derybų komandoje nebuvo patarėjų, teisininkų, finansininkų, naftininkų. Buvo tiesiog Babilius, kartais netgi be tinkamo įgaliojimo.

Atrodo, kad Vagnoriaus Vyriausybę „Williams“ apėjo kaip mažus vaikus. Amerikiečių taktika buvo vesti slaptas, skubias derybas ir ikisutartiniais susitarimais užsitvirtinti palankią poziciją. Babiliaus derybinė taktika buvo su viskuo sutikti.

<p>Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės Ūkio ministras Vincas Babilius. Susitikimas su „Williams“ vadovais Vilniuje, kairėje – „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.</p>

Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės Ūkio ministras Vincas Babilius. Susitikimas su „Williams“ vadovais Vilniuje, kairėje – „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.

SUSITARIMO DĖL PRINCIPŲ SVARBIAUSIOS DATOS:

  • 1997 m. gruodžio 1 d. – prasideda slaptos derybos. Tikėtina, kad tą dieną – tikslios datos nėra, bet nuo šios dienos Lietuva „Williams“ darbuotojams apmoka derybų metu patirtas apgyvendinimo, maitinimo ir panašias išlaidas.

  • 1998 m. vasario 11 d. – pirmą kartą oficialiuose dokumentuose „Williams“ įvardijama kaip galima „Mažeikių naftos“ investuotoja.

  • 1998 m. vasario 14 d. – Babilius pasirašo Susitarimą dėl principų, bet – laikydamas čiurus. „Williams“ apie šią pergalę paskelbia savo tinklalapyje.

  • 1998 m. kovo 16 d. – Babilius gauna įgaliojimą vesti derybas su „Williams“.

  • 1998 m. kovo 17 d. – Babilius pasirašo Susitarimą dėl principų, bet daba ant rimto. Tiesa, įgaliojimą turi tik vesti derybas, o ne sudaryti susitarimus, bet čia tik detalės.

  • 1998 m. kovo 19 d. – Seimas pritaria deryboms su „Williams“. Geriau po laiko negu niekada!

1998 m. liepos 29-ąją Babilius ir „Williams“ pasirašė ne mažiau svarbų ikisutartinį dokumentą – Ketinimų protokolą. Protokolavo tokius ketinimus: „Mažeikių nafta“ bus sujungta su Būtingės terminalu ir naftos perpumpavimo stotimi Biržuose. „Williams“ už 33 proc. šio komplekso akcijų mokės 150 milijonų dolerių. Neaišku, iš kur suma ištraukta, nes, pagal įstatymus, „Mažeikių naftos“ kainą turėjo nustatyti Valstybės turto fondas, bet nenustatė. Kaina, it kūdikėlis Jėzus Marijos įsčiose, tiesiog atsirado.

Po dviejų mėnesių nuo tada, kai Babiliaus kabinete buvo nustatyta „Mažeikių naftos“ kaina, Babilius kreipėsi į Vyriausybę dėl „Mažeikių naftos“ kainos nustatymo. Vyriausybė nusprendė kainą apskaičiuoti pagal balansinę vertę (apskaitytas turtas minus skolos ir kiti įsipareigojimai) ir remtis „Banque Paribas“ atliktu akcinio kapitalo vertinimu.

Balansinė vertė paprastai būna mažesnė už rinkos vertę. Balansinė vertė – tai turtas „ant popieriaus“. Rinkos vertė – už kiek tą turtą gali parduoti. Į rinkos vertę įeina įmonės perspektyvos ir reputacija. Kraštutinis pavyzdys: vienu momentu „Tesla“ rinkos vertė buvo 40 kartų didesnė nei balansinė. „Mažeikių nafta“ niekad nebus „Tesla“, bet dabartis rodo, kad „Mažeikių nafta“ turėjo perspektyvų, tik jos nebuvo įvertintos.

Šitas paskaičiavimas pagal balansinę vertę ir „Banque Paribas“ vertinimą buvo tik formalumas. „Mažeikių naftos“ akcijų kainą Babilius suderino su „Williams“, o po dviejų mėnesių, įvykus faktui, Vyriausybė ją tik neįgaliai patvirtino.

Ketinimų protokole „Williams“ išsiderėjo nuo 1998-ųjų rudens (dar nenupirkusi anei akcijos) dalyvauti „Mažeikių naftos“, „Būtingės naftos“ ir „Naftotiekio“ valdyme. Taip atsirado Laikinų valdymo paslaugų teikimo sutartis, irgi geras fruktas. Sutartis saugojo „Williams“ interesus, suteikė teisę prižiūrėti būsimą investiciją ir dalyvauti sprendimų priėmime.

Faktiškai tai leido „Williams“ suleisti nagučius į dar nenupirktas įmones. Ištikimai remiami Babiliaus, „Williams“ viešpatavo – pavyzdžiui, pareikalavo nutraukti sutartį su rangovu ir samdyti kitą. Būtingė sukandusi dantis nutraukė, sumokėjo netesybas, sudarė naują, brangesnę sutartį. Nes „Williams“ konsultantų patarimai buvo visai ne patarimai. Kaip sakė vienas Būtingės darbuotojas, į patarimą neatsižvelgus, Babilius už penkių minučių skambina ir klausia: „O tu neklausai jų?“

Būtingės darbuotojai apie „Williams“ konsultantus atsiliepė neigiamai. Tačiau nereikia preziumuoti, kad visi „Williams“ sprendimai buvo blogi. Svarbiau tai, kad nebuvo jokio mechanizmo, jokio saugiklio, kuris saugotų Lietuvos interesus.

<p>Premjeras Gediminas Vagnorius ir ūkio ministras Vincas Babilius prie derybų stalo su „Williams International“ prezidentu Johnu Bumgarneriu. Esminių nesutarimų dar neiškilo. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.</p>

Premjeras Gediminas Vagnorius ir ūkio ministras Vincas Babilius prie derybų stalo su „Williams International“ prezidentu Johnu Bumgarneriu. Esminių nesutarimų dar neiškilo. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.

„Williams“ nerizikavo, nes dar neturėjo akcijų. Jiems negrėsė atsakomybė už netinkamą valdymą, nes Laikinų valdymo paslaugų sutartis nedetalizavo, ką konkrečiai „Williams“ daro. Tai buvo labai paslaptingos paslaugos. Konsultavimas, dalyvavimas, sprendimai, geras vaibas. Paslaugų apimtis ar jų kokybės vertinimas į sutartį nepapuolė – gal neužteko vietos.

Bet vietos užteko paslaugų kainai. Pagal sutartį, „Williams“ gavo kompensaciją už kelionių, perkėlimo ir visas kitas faktines išlaidas. Be to, „Mažeikių nafta“ amerikiečiams mokėjo darbo užmokestį. Kiekvienas „Williams“ konsultantas už vieną darbo dieną gaudavo po 1000 dolerių.

Taip, toks tarifas – po štuką per dieną. Pagal Laikinų valdymo paslaugų sutartį, 1998–1999 m. „Williams“ iš „Mažeikių naftos“ uždirbo virš 6 milijonų JAV dolerių.

Galiausiai Ketinimų protokole šalys susitarė dėl mokėjimo už akcijas. Pusę kainos (75 milijonus dolerių) „Williams“ sumokės grynais, o kitą pusę – vekseliu, kurį padengs iki 2002-ųjų. Įprastai vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo mokėtojas be išlygų įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą. Bet „Williams“ vekselis turėjo mažų mažytę išlygą – „Williams“ sumos nemokės.

Teisingai perskaitėt.

Šalys sutarė, kad jei iki 2001-ųjų pabaigos „Mažeikių naftos“ EBITDA (įmonės pelningumo rodiklis, nurodantis pajamas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) bus mažesnis nei 421 milijonas dolerių, „Mažeikių nafta“ amerikiečiams sumokės kompensaciją. Kompensacijos dydis – 75 milijonai. Kitaip tariant, kai ateis laikas „Williams“ apmokėti 75 milijonų vekselį, „Williams“ gaus 75 milijonų kompensaciją.

Kiekvienas „Williams“ konsultantas už vieną darbo dieną gaudavo po 1000 dolerių. Šį užmokestį mokėjo „Mažeikių nafta“.

Bent aišku, iš kur atsirado 421 milijono dydžio EBITDA – iš kosmoso. Rodau skaičiais. Reikia 421 milijono dolerių EBITDA iki 2001-ųjų pabaigos. Tokio EBITDA „Mažeikių naftai“ ne tik nebuvo įmanoma pasiekti – nieks ir neapsimetė, kad sieks. Verslo planai, sudaryti kartu su „Williams“, numatė daug kuklesnius skaičius, o „Mažeikių nafta“ ir tokių nepasiekė.

1999 m. „Mažeikių naftos“ EBITDA buvo 17,5 milijono dolerių;
2000 m. – 35 milijonai;
2001 m. – 7 milijonai.

Iki siekiamo rezultato pritrūko vos 361 milijono.

Nieko blogo susitarti dėl sąlyginio mokėjimo atidėjimo. Bet sąlyga turi būti pasiekiama, ji turi būti įsišaknijusi tikrovėje, o ne fantazijose. Punktas dėl EBITDA buvo tariamasis sandoris, sudarytas dėl akių.

Savotiškai žavu, kokia nagla ir besarmatė ši schema. Jei „Mažeikių naftos“ rodikliai nėra pakankamai geri, „Williams“ moka tik pusę kainos. Vadinasi, „Williams“, kuri tuo metu valdo „Mažeikių naftą“, turi tiesioginę paskatą nepasiekti sutartų „Mažeikių naftos“ rezultatų. Jei persidirbsi, seniuk, negausi 50 proc. nuolaidos. Bet, sakykim, įvyksta iškastinio kuro stebuklas, ir „Mažeikių nafta“ surenka 421 milijono EBITDA. Tai rodo, kad „Mažeikių nafta“ yra fantastiškai perspektyvi gamykla, uždirbanti kelis kartus daugiau pajamų nei prognozavo verslo planai. „Williams“ sumoka visą kainą (liūdesys), bet turimų akcijų vertė smarkiai šauna į viršų (džiaugsmas). Tiesiog neįmanoma pralaimėti. Nebent esi Lietuvos pusė.

Stebuklas neįvyko. „Mažeikių naftos“ akcijas pardavėme už pusę balansinės vertės.

<p>Sutarties su „Williams“ pasirašymas. Iš kairės: „Williams Lietuva“ vadovas Randy Majorsas, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys, Susisiekimo ministras Rimantas Didžiokas ir „Mažeikių naftos“ laikinoji generalinė direktorė Vita Petrošienė.</p>

Sutarties su „Williams“ pasirašymas. Iš kairės: „Williams Lietuva“ vadovas Randy Majorsas, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys, Susisiekimo ministras Rimantas Didžiokas ir „Mažeikių naftos“ laikinoji generalinė direktorė Vita Petrošienė.

<p>Pagal šią sutartį trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų įsigijo „Williams International“. Šiai bendrovei perduotas ir gamyklos valdymas. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.</p>

Pagal šią sutartį trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų įsigijo „Williams International“. Šiai bendrovei perduotas ir gamyklos valdymas. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.

SVARBIAUSIOS KETINIMŲ PROTOKOLO DATOS:

  • 1998 m. liepos 29 d. – Babilius ir „Williams“ pasirašo Ketinimų protokolą.

  • 1998 m. rugsėjo 11 d. – sudaroma Laikinų valdymo paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu „Williams“ laikinai saugo, prižiūri „Mažeikių naftą“.

  • 1998 m. rugsėjo 29 d. – Seimas skubos tvarka priima įstatymų pakeitimus, kuriais įgyvendina Ketinimų protokolo nuostatas, o „Williams“ pripažįsta strateginiu investuotoju (taip, tik dabar).

  • 1998 m. spalio 6 d. – praėjus 2 mėnesiams po to, kai „Mažeikių naftos“ kaina buvo suderinta su „Williams“, Vyriausybė nustato, kaip bus apskaičiuota „Mažeikių naftos“ kaina.

  • 2000 m. spalio 18 d. – dalį įstatymų pakeitimų Konstitucinis Teismas pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai, o tokį procesą, kai po fakto įteisini, ką Babilius sutarė, vadina ydingu.

  • 2002 m. birželio 18 d. – „Mažeikių nafta“ sumoka 75 milijonų kompensaciją „Williams“ už EBITDA trūkumą. „Williams“ perveda tuos pačius 75 milijonus atgal. Čia kai su draugu per Kalėdas apsikeiti vienodo dydžio dovanų kuponais.

Kad ir kaip gerai ėjo derybos, „Williams“ delsė dėti parašą ant investicijų sutarties. Atrodo, kad „Williams“ į Lietuvą žiūrėjo įtariai.

Žiauri ta Afroditė, valiūkiška ir neteisinga. Juk Lietuva į „Williams“ žiūrėjo širdelių pilnomis akimis, neturėdama pikto kėslo. Mums jie buvo Amerikiečiai, antžmogiai, kurie viską daro geriau. Konservatoriai Lietuvos lygmeniu netgi paleido gandą, kad „Williams“ padės įstoti į NATO. Turbūt manė, kad visi amerikiečiai viens kitą pažįsta.

Meilės perspektyvas temdė ir Rusijos finansų krizė. 1998-ųjų vasarą Rusija pateko į defoltą – nebeturėjo iš ko susimokėti skolų. Smūgio banga persirito per postsovietines šalis, tarp jų ir Lietuvą. Mūsų ekonomika buvo smarkiai surišta su Rusijos (ot, laikai), todėl 1999-ieji nusimatė kriziniai.

Amerikiečių romantines intencijas slopino auditorių išvados, kad „Mažeikių naftai“ trūksta apyvartinių lėšų. Dalis šio trūkumo atsirado dėl Babiliaus sprendimo pinigus Būtingės statyboms traukti iš „Mažeikių naftos“ kiaulės taupyklės. „Williams“ vadovybė rašė laiškelius, nelabai meilės, su naujomis sąlygomis ir reikalavimais, kurių pagrindinis buvo padengti „Mažeikių naftos“ apyvartinių lėšų trūkumą. Vyriausybė pagaliau nusprendė derėtis, teikė kontrapasiūlymus, bet „Williams“ laikėsi savo nuomonės.

Taip gimė trečiasis iš trijų didžiųjų ikisutartinių dokumentų – Susitarimo memorandumas, kuriuo Vyriausybė įsipareigojo dvigubai kompensuoti apyvartinių lėšų trūkumą. Kodėl būtent dvigubai? Geras klausimas – ši matematika yra viena „Mažeikių naftos“ privatizavimo paslapčių. „Williams“ panorėjus, Babiliui paliepus, mokam dvigubai daugiau nei trūksta.

Šis kompensavimas buvo ne pinigų perdavimas, kaip tai vadino Paksas, o paskola. Bėda ta, kad 1999 m. Vyriausybė susidūrė su rimtu biudžeto deficitu, smarkiai karpė esmines išlaidas, bet kartu turėjo merkti pinigus į „Williams“ projekčiuką.

Kol Vyriausybė Babiliaus asmenyje derėjosi, Vyriausybės vadovas Vagnorius kapojosi su prezidentu Valdu Adamkumi. Ne dėl naftos dalykų – Adamkus vienareikšmiškai palaikė „Williams“.

Adamkus apie „Williams“ buvo girdėjęs, kai dirbo JAV, kur kompanija turėjo gerą vardą. Tapęs prezidentu Adamkus jautė pareigą palaikyti derybas, nesikišti į Vyriausybės darbą. Sutartis su „Williams“ skambėjo kaip dar vienas žingsnis integracijos į Vakarus link, tad kam gadinti gerą reikalą?

Prezidentas nežinojo, kaip nemokšiškai vyksta procesas, nes beveik nieks nežinojo. Konservatoriais jis pasitikėjo, nors pačio Vagnoriaus, panašu, nemėgo. O Vagnorius nemėgo atgal.

Konfliktai tarp prezidento ir premjero radosi lygioje vietoje. Vagnorius ir jo komanda viešai kritikavo Adamkaus sprendimus, o jų privatūs susitikimai buvo šalti ir nevaisingi. Adamkus dienoraščiuose rašė: „Ką man per visą vakarą teikėsi paaiškinti Gediminas Vagnorius, galima nusakyti vienu sakiniu: Vyriausybė viską daro pagal įstatymus, tvirtai kontroliuoja situaciją ir Lietuvos ekonominė padėtis vis gerėja, jokios krizės negresia, o spaudoje pasirodantys blogą ateitį pranašaujantys straipsniai tėra gerai surežisuotas suinteresuotų finansinių grupių ir konservatoriams priešiškų politinių jėgų puolimas prieš valdančiosios daugumos vykdomą visiškai teisingą politiką.“

<p>Sprendimų dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ priėmėjai – „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir premjeras Gediminas Vagnorius. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.</p>

Sprendimų dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ priėmėjai – „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir premjeras Gediminas Vagnorius. Vyriausybė, 1999 m. balandžio 13 d.

Bet Lietuvos ekonominė padėtis negerėjo – krizė ne tik grėsė, ji buvo neišvengiama. Palei vieną hipotezę, Vagnorius tyčia vėlėsi į konfliktus, šoko ant ragų, kad būtų išpremjerintas – jis nenorėjo būti valdžioje, kai reikės nepopuliarių sprendimų. Keista strategija – juk yra lengvesnių būdų prarasti darbą, pavyzdžiui, pakanka pasirodyti girtam arba vogti iš kasos. Nors gal politikoje kiek kitaip.

Lūžis Vagnoriaus ir Adamkaus konflikte įvyko tuomet, kai Vagnorius uždraudė muitinės vadovui atvykti į susitikimą su Adamkumi. Žiniasklaidoje skambėjo, kad premjeras karpo prezidento sparnelius – à la be Vagnoriaus leidimo nebus susitikimo. Tai įstūmė Adamkų į kampą – jis turėjo kirsti atgal arba susitaikyti su tuo, kad Vagnorius gaudys jį valdžios koridoriuose ir į jo ausis kaišios seilėtus pirštus, darys „dilgėles“ ir kartais mėtys jo kuprinę pro langą.

„Ilgai tylėjau“, – iš televizorių ekranų į Lietuvą kreipėsi Adamkus ir papasakojo, kaip viskas prasidėjo. Adamkus kreipėsi į Vyriausybę dėl galimos korupcijos ir nuostolingo valdymo, o Vagnorius, užuot bendradarbiavęs, „pradėjo atvirą kovą su prezidento institucija. Šioje kovoje nevengiama valstybės vadovo įžeidinėjimų, pačios valstybės ir jos piliečių žeminimo.“ Adamkus sakė, kad nebus konservatorių dūchu (jo žodžiais – „simboliniu prezidentu“): „Ministro pirmininko vadovavimas Vyriausybei man, kaip prezidentui, yra nepriimtinas, aš jo veikla nebepasitikiu.“

Vagnorius galėjo atsiprašyti, susitaikyti, perkrauti santykius. Konservatoriai susitaikymo nenorėjo – Seime jie priėmė Vagnoriaus palaikymo rezoliuciją, tačiau Vagnorius likti nenorėjo, todėl atsistatydino. Tada konservatorių valdyba šovė vieną Adamkui į kepenis – atsisakė dalyvauti naujai formuojamoje Vyriausybėje.

Adamkus buvo apžaistas – atkirto Vagnorių, o pakaitalo jam neturėjo. Vyriausybė be konservatorių būtų buvusi butaforinė ir neįgali kovoti su krize, užtat – geras atpirkimo ožys.

Prezidentas siūlė konservatoriams apsigalvoti, kvietė juos susitikti, suokė, žadėjo, įtikinėjo, kalbėjo apie krizę valdžioje ir ūkyje, paruoštą premjero vietą ateities lyderiui. Apskritai konservatoriai buvo smarkiai prieš tango su Valdu, bet asmeniškai svajingai žiūrėjo į premjeravimą. Kliūtis liko Gediminas Vagnorius, kuris aršiai ir efektyviai gesino konservatorių ambicijas nu dar biškį čiut čiut pavadovauti.

Nors ir sunkiai, Adamkų palaikė Vytautas Landsbergis, kuris iš pradžių pritarė Vagnoriui, bet po to susitaikė su dūšiai artima mintimi, kad Lietuva be konservatorių niekur nenueis. Jie sutarė imti jauną kompromisą – į premjero lentynėlę įstatyti Rolandą Paksą.

Vilniaus meras Rolandas Paksas turėjo perspektyvaus, ūkiško, neįsivėlusio į politines intrigas politiko reputaciją. Pagrindinis konservatoriaus oponentas politikoje visad buvo konservatorius, o Paksas buvo per mažai konservatorius, kad turėtų oponentų.

Va taip tyliai prasidėjusi, tyliai baigėsi babiliada. Vagnoriaus Vyriausybė nesprogo, iš jos tiesiog išėjo oras. Vagnorių ir Babilių pakeitė Paksas, iš pradžių vadintas prezidento premjeru, o vėliau, kai atsisakė pasirašyti „Williams“ sutartį – širdžių premjeru.

Mūsų kolektyvinėje atmintyje „Williams“ siejasi būtent su Paksu (atsisakė pasirašyti), Adamkumi (amerikietis kaip ir „Williams“), Kubiliumi ir Landsbergiu (stūmė sutartį). Bet jie – trečiaeiliai veikėjai. Ne jie priėmė sprendimus, ne jie Lietuvą sužiedavo su „Williams“. Pagrindiniai herojai buvo Vagnorius ir Babilius. Strateginius sprendimus priėmė premjeras, o jo ūkio ministras dirigavo deryboms, arba akimis sekė dirigento lazdelę – čia jau kaip pažiūrėsi.

Ir nors Vincas Babilius lieka mįslė, Gediminas Vagnorius yra rebusas. Vagnorius – itin aštraus proto ekonomikos daktaras, kuris pirmą kartą premjeru tapo 1991 m. sausio 13-ąją – kriziniu momentu, kai prasidėjus neramumams tuometis premjeras Albertas Šimėnas su šeima pabėgo į Druskininkus. Vagnoriui buvo 33-eji, ir tą naktį niekas nežinojo, ar rusai fiziškai nesusidoros su Lietuvos valdžia. Vagnorius rizikavo savo saugumu ir prisiėmė sunkią atsakomybę kurti modernią Lietuvos valstybę.

Antrą kartą premjeru jis tapo 1996-aisiais. Ne itin sukalbamas, ūmaus būdo ir arogantiškas – o tai yra konservatorių vizitinė kortelė – jis buvo griežtas bosas. Bet korupcijos įrodymų nebuvo, o žinomomis aplinkybėmis šešėliniai susitarimai neatrodė tikėtini. Pavyzdžiui, jei Vagnoriaus Vyriausybė būtų suderėjusi atkatą iš „Williams“, tai žūtbūt būtų siekusi sutarties pasirašymo. O Vagnorius, atvirkščiai, skubėjo pasitraukti iš premjero pareigų. Teorija, kad Babilius veikė nepriklausomai nuo Vagnoriaus, irgi mažai tikėtina. Taip, Babilius vienas pats vedė derybas, priimdavo sprendimus nepasitaręs ir neinformavęs, bet vėliau tuos sprendimus užštampuodavo Vagnoriaus Vyriausybė ir konservatorių Seimas.

Ne, už „Williams“ sutarties stovėjo visa konservatorių partija. Alternatyvi teorija, kurios laikosi ir patys konservatoriai, yra tokia – jie šventai tikėjo „Williams“ gerumu. Ar bent jau įsivaizdavo, kad „Williams“ yra vienintelė alternatyva „Lukoil“ – šiaudas, traukiantis „Mažeikių naftą“ iš rusiško gniaužto.

<p>Pasikeitus Vyriausybei ir deryboms įstrigus iš esmės, prie stalo su „Williams“ sėda aukščiausių valdžios institucijų atstovai. Iš kairės: žinomas JAV lietuvių verslininkas, filantropas Juozas Kazickas, „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris, prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Raimundas Mieželis. Iš dešinės: Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius, Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir premjeras Rolandas Paksas. Prezidentūra, 1999 m. spalio 5 d.</p>

Pasikeitus Vyriausybei ir deryboms įstrigus iš esmės, prie stalo su „Williams“ sėda aukščiausių valdžios institucijų atstovai. Iš kairės: žinomas JAV lietuvių verslininkas, filantropas Juozas Kazickas, „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris, prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Raimundas Mieželis. Iš dešinės: Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius, Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir premjeras Rolandas Paksas. Prezidentūra, 1999 m. spalio 5 d.

<p>Juozas Kazickas gerai pažinojo „Williams“ vadovybę. Likus savaitei iki šio susitikimo, jam paskambino prezidentas Valdas Adamkus, paprašė atvykti į Lietuvą ir „padėti derybininkams geriau susikalbėti“.</p>

Juozas Kazickas gerai pažinojo „Williams“ vadovybę. Likus savaitei iki šio susitikimo, jam paskambino prezidentas Valdas Adamkus, paprašė atvykti į Lietuvą ir „padėti derybininkams geriau susikalbėti“.

<p>Verslininkas Juozas Kazickas ir „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris derybų metu.</p>

Verslininkas Juozas Kazickas ir „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris derybų metu.

<p>Premjeras Rolandas Paksas spaudžia ranką „Williams International“ prezidentui Johnui Bumgarneriui.</p>

Premjeras Rolandas Paksas spaudžia ranką „Williams International“ prezidentui Johnui Bumgarneriui.

Taip pačioje istorijos pabaigoje Paksas įžengė į istoriją, kuri išgarsins Paksą.

Naujoji Vyriausybė sudarė darbo grupę ir ėmė analizuoti derybų dokumentus, o tai nebuvo lengva, nes Babilius derybų dokumentų nepaliko – archyvuose nebuvo korespondencijos su „Williams“, susitikimų protokolų ir net sutarčių projektų.

Tarp Pakso Vyriausybės ir „Williams“ iškart kilo trintis. Jos kaltininkas buvo ūkio ministras v2.0 Eugenijus Maldeikis. Jis padarė faux pas – norėjo derėtis, o „Williams“ tai priėmė kaip įžeidimą. Pagal amerikiečius, derybos buvo baigtos, jų rezultatai buvo užfiksuoti Susitarime dėl principų, Ketinimų protokole ir Susitarimo memorandume. Maldeikis sakė (nemeluodamas), kad šiuose susitarimuose yra daug nuostatų, kurios prieštarauja Lietuvos įstatymams. „Williams“ atsakė (neblefuodami), kad jei netinka įstatymai, keiskit įstatymus.

Maldeikio darbo grupė it detektyvai aiškinosi, kodėl Vagnoriaus Vyriausybė prisiėmė tiek įsipareigojimų ir išsiderėjo tokias nepalankias sąlygas, bet, kitaip nei filmuose, atsakymų nebuvo. Maldeikis norėjo nuolaidų, toliau drįso derėtis, o „Williams“ pakeitė taktiką – perėjo į puolimą.

Lietuvos padangę užtemdė pašto karveliai – amerikiečiai siuntė ultimatumus, grasinimus pasitraukti ir manipuliatyvius nuogąstavimus. Laiškai ėjo Maldeikiui, kopijos – Paksui, Adamkui, Landsbergiui, Keithui Smithui (JAV ambasadoriui Lietuvoje) ir kitiems. Pavyzdžiui, 1998 m. liepos 14 d. Maldeikis ir ko. gavo tris laiškus, kuriuose „Williams“ nurodė, kad Susitarimų memorandumo ir Ketinimo protokolo nuostatos turi būti perkeltos į investicijų sutartį, nes tam jau pritarė „Williams“ valdyba. Net dešimtajame dešimtmetyje tai jau buvo nuvalkiota derybų taktika, vadinamoji „čia supranti, seniuk, mes viduje jau pasitvirtinom, tai dabar nebegalim keist“. Kompanija reikalavo atsakymo tą pačią parą. Rugsėjo 17 d. „Williams“ laiške pagrasino, kad jei Lietuva neprisiims visų Ketinimo protokolo ir Susitarimo memorandumo įsipareigojimų – derybos bus nutrauktos, ir nustatė terminą: atsakyti iki 12 valandos nakties.

„Williams“ matė, kokia silpna, susiskaldžiusi, patikli Lietuvos pusė, kuri kaip višta be galvos laksto aplink grūdą manydama, kad tai – patikrinta derybų strategija, ir tuo naudojosi: blefavo, melavo, nutylėjo, žadėjo, reikalavo, spaudė. „Williams“ nebuvo kažkokie blogiečiai, jie buvo profesionalai.

Skaldyk ir valdyk suveikė. „Williams“ laiškeliai sudarė įspūdį, kad Pakso Vyriausybė beprasmiškai vilkina derybas ir laužo pažadus, „Mažeikių nafta“ – artėja prie bankroto, o Maldeikis apskritai yra „Lukoil“ agentas. Lietuvos politinis elitas parėmė amerikiečius. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, jo pavaduotojas Andrius Kubilius ir prezidento patarėjai pradėjo aktyviai kištis į derybas. Valstybės gynimo taryba nugesino Maldeikio alternatyvą dėl „Mažeikių naftos“ finansavimo. Adamkus žiniasklaidoje išreiškė palaikymą „Williams“ atėjimui.

„Williams“ padarė neesminių nuolaidų, Lietuva pataisė reikiamus įstatymus, šalys šiaip ne taip suderino sutarčių projektus, Paksui atėjo laikas dėti parašiuką.

Paksas atsisakė dėti parašiuką. Vietoj to dėjo Hamleto monologą, pilną dramos ir vidinės kančios, bet su mažai turinio. Paksas nurodė, kad derybos buvo labai sunkios, bet jo komanda išsiderėjo nuolaidų. Tai buvo netiesa – Ketinimų protokolas ir Susitarimo memorandumas nugulė į galutines sutartis. Ką suderėjo Vagnorius ir Babilius, to nepakeitė Paksas ir Maldeikis.

Paksas sakė, kad Lietuva turės perduoti virš milijardo litų, bet neaiškino, kodėl „Mažeikių naftai“ trūksta šių litų, kas per žvėris tos apyvartinės lėšos, kodėl „Williams“ reikalauja dvigubai daugiau nei reikia, kokiomis sąlygomis litai būtų skolinami (terminas, palūkanos). Paksas vietoj skaičių ir faktų rinkosi emocinius vaizdinius – paskutinį duonos kąsnį, atiduodamą taukuotiems amerikonams.

<p>Diena po premjero Rolando Pakso viešo atsisakymo pasirašyti sutartį. Ministrų kabinetas, nepritardamas premjerui, balsuoja už sutarties pasirašymą (11 ministrų už, 3 prieš, 1 susilaikė). Spaudos konferencijoje ūkio ministras Eugenijus Maldeikis ir finansų ministras Jonas Lionginas, nepritardami Vyriausybės daugumai, paskelbia, kad atsistatydina iš pareigų. Vyriausybė, 1999 m. spalio 19 d.</p>

Diena po premjero Rolando Pakso viešo atsisakymo pasirašyti sutartį. Ministrų kabinetas, nepritardamas premjerui, balsuoja už sutarties pasirašymą (11 ministrų už, 3 prieš, 1 susilaikė). Spaudos konferencijoje ūkio ministras Eugenijus Maldeikis ir finansų ministras Jonas Lionginas, nepritardami Vyriausybės daugumai, paskelbia, kad atsistatydina iš pareigų. Vyriausybė, 1999 m. spalio 19 d.

Bet koks skirtumas – Pakso kalba suveikė. Jis atliko monospektaklį, kurį žiūrėjo visa Lietuva, kuris iki šiandien gyvas mūsų atmintyje. „Mažeikių naftos“ privatizacija nebuvo vienintelė komplikuota privatizacija Lietuvos istorijoje, bet būtent apie ją žmonės vis dar kalba: prie bokalo, viešojoje erdvėje ir galbūt net lovose prieš sueitį.

Kita vertus, Pakso kalba nesuveikė. Jis buvo priverstas atsistatydinti iš premjero pareigų, o sutartį pasirašė laikinoji konservatorių premjerė Irena Degutienė. Paksas neatskleidė, koks ydingas ir neprofesionalus buvo derybų procesas. Širdžių premjeras žaidė emocijomis – amerikiečiai nori per daug pinigų, ašara aky, pinigų neturim. Dėl to „Williams“ įsirašė į Lietuvos mitologiją, o ne į istoriją.

Yra dviejų tipų žmonės: konservatorių rinkėjai ir konservatorių nerinkėjai, nes nieks konservatorių neima kaip antro pasirinkimo partijos. Arba esi jų fanas, arba tau balsavimas už konservatorius yra patrauklus kaip kolonoskopija. Abi pusės „Williams“ mitą vis dar naudoja savo tikslams. Nerinkėjai „Williams“ atmena kaip aferos, vagystės valstybiniu mastu, parduotos Lietuvos pavyzdį.

2014 metai. Algimantas Salamakinas, socialdemokratų – pagrindinių „Williams“ projekto oponentų – atstovas, pasisako Seimo posėdyje: „Jeigu jūs manote, kad Lietuva yra stebuklų šalis, ir jų yra, tada eskaluokite tą temą, bet supraskime viena: mes turėjome labai gerą jūsų pavyzdį – tai „Williams“ atėjimą į Lietuvą. 4 milijardai nuostolių. Jeigu jums atrodo, kad bet kuri užsienio kompanija, ypač Jungtinių Valstijų, jeigu ji ateina, mes turime jiems primokėti, kad jie čia atėjo, tai tikrai to nebus.“

Konservatoriams „Williams“ yra sėkmės istorija, kurią oponentai bando perrašyti melu ir antikonservatorine propaganda. 2021 metai. Rasa Juknevičienė, ilgametė konservatorė, vienas partijos veidų, rašo: „Ar Lietuvoje yra palanki dirva tokioms situacijoms, kai, dirbtinai sukėlus isteriją kokiu nors jautresniu klausimu, pasiekiama ne tik vidaus, bet ir išorės veiksniams naudingų politinių tikslų? Drįsčiau apibendrinti, kad atsparumo radosi kiek daugiau, tačiau yra lengviau pažeidžiamų grupių. Šiuolaikinėje istorijoje jau turėjome ne vieną tokį atvejį. Vienas pirmųjų – „Mažeikių naftos“ ir „Williams“ istorija.“

Ir visa tai dėl aukštojo dramos pilotažo, kurį pademonstravo lakūnas akrobatas Rolandas Paksas. Mito efektas pasimatė iškart – Pakso reitingas šovė į viršų, konservatoriai pralaimėjo kitus rinkimus, o „Williams“ sutartį, pagaliau pasigilinęs į jos nuostatas, pradėjo kritikuoti net prezidentas Adamkus.

Galbūt šis simbolinis parašo nedėjimas buvo geriau negu nieko?

<p>„Williams Lietuva“ vadovas Randy Majorsas, susisiekimo viceministras Ričardas Malkevičius, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius ir valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys po sutarties su „Williams“ pasirašymo. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.</p>

„Williams Lietuva“ vadovas Randy Majorsas, susisiekimo viceministras Ričardas Malkevičius, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius ir valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys po sutarties su „Williams“ pasirašymo. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.

<p>Prasidėjęs Ūkio ministerijoje, sutarties pasirašymo procesas persikėlė į Vyriausybę. „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir laikinai premjerės pareigas einanti Irena Degutienė.</p>

Prasidėjęs Ūkio ministerijoje, sutarties pasirašymo procesas persikėlė į Vyriausybę. „Williams International“ prezidentas Johnas Bumgarneris ir laikinai premjerės pareigas einanti Irena Degutienė.

<p>Šalia jų – Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius ir valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys.</p>

Šalia jų – Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrius Kubilius ir valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys.

Aš situaciją matau taip: vyksta širdies operacija, krūtinės ląsta atverta, skalpelis chirurgo rankoje. Reikia pjauti, bet paaiškėja, kad chirurgas girtas, vos pastovi ant kojų, kažką murma panosėje. Pijoką tempia iš operacinės ir į jo vietą pastato jauną, perspektyvų, bet nepatyrusį chirurgą. Sako: „Pjauk.“

Jaunasis chirurgas paknibinėja, sako: „Operacijai nebuvo gerai pasiruošta, yra pavojus prarasti pacientą. Atsakomybės neprisiimsiu.“ Meta skalpelį ir išeina.

Jis iškėlė realią problemą – operacijai tikrai nebuvo pasiruošta. Bet pacientas vis dar guli ant stalo kritinės būklės. Kažkas sprendimą priims: operuoti ar ne, kokius vaistus skirti, o gal išbandyti gydymą Atlantidos kristalais? Pasirinkimų daug ir jie visi rizikingi. Atsakomybę kažkas prisiims – bet ne Paksas.

Tuo metu buvo galima pralaimėti arba pralaimėti. Lietuvai dėl Rusijos krizės ir įsipareigojimų „Williams“ grėsė bankrotas. Finansų ministras skraidė, derėjosi ir ieškojo naujų kredito linijų. Be to, Lietuva negalėjo nutraukti toli pažengusių derybų be rimtos priežasties („ką suderėjom, mums nebepatinka“ nėra rimta priežastis). Tai būtų sugadinę Lietuvos reputaciją, parodę finansinį silpnumą, derybinį diletantiškumą ir atgrasę ateities investuotojus ateities projektuose. Kito investuotojo paieškos būtų pareikalavusios daug laiko – jo Lietuva irgi neturėjo dėl blogėjančios „Mažeikių naftos“ būklės – ir pastačiusios Lietuvą į dar silpnesnę derybinę poziciją.

Nutraukti santykius su „Williams“ buvo įmanoma, bet tai irgi būtų turėję skaudžių pasekmių. Pralaimėjimas arba pralaimėjimas. Pasirašę sutartį likome nemokšos. Bet – patikimi nemokšos!

<p>Po Pakso atsistatydinimo naujai sudarytai derybų delegacijai vadovavo valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys. Sutarties dokumentų apimtis – 2 tūkst. puslapių, kuriuos jam reikėjo pasirašyti. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.</p>

Po Pakso atsistatydinimo naujai sudarytai derybų delegacijai vadovavo valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Sigitas Kaktys. Sutarties dokumentų apimtis – 2 tūkst. puslapių, kuriuos jam reikėjo pasirašyti. Ūkio ministerija, 1999 m. spalio 29 d.

Pažiūrim, kiek strateginio investuotojo kriterijų atitiko strateginis investuotojas „Williams“.

1. Ne rusas.

Atitiko, bet neilgam.

„Mažeikių naftos“ akcijas amerikiečiai (kurie, kaip matome, nėra rusai) nusipirko 1999 m. spalio 29 d., o pardavė 2002 m. rugpjūčio 14 d. – beveik po trejų metų. Taip, po visų įstatymų pakeitimų, iš dalies Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, išskirtinių sąlygų, po meilės Babiliui ir nemeilės Maldeikiui, po slaptų derybų su rusų kompanija „Yukos“, „Williams“ mus paliko.

Tai buvo siurprizas ir šokas. Adamkus jautėsi išduotas, Paksas – davolnas, Kubilius piktinosi ir nerimavo, kad „Yukos“ bus rusiška šlepetė Lietuvos tarpduryje. Nors „Williams“ sandoris prisimenamas kaip sandėris, kaip sakmė apie amerikonams parduotą Lietuvą, akcijų paketą jie pardavė tik už 85 milijonus dolerių – vos 10 milijonų brangiau nei pirko. Tai nebuvo reikšminga suma „Williams“, nes pajamas jie skaičiavo milijardais. Bet kadangi pateko į duobę, nesukrito dalykai, reikėjo didinti likvidumą, naftos verslas mūsų Rytų Europos kampelyje nelabai ėjo, o „Mažeikių nafta“ veikė nuostolingai, tai pardavė viską rusams ir dingo. Tik verslas, jokių amerikoniškumų.

Taip žūtbūtinis noras „Mažeikių naftą“ parduoti JAV kompanijai, kuri veiktų kaip skydas prieš rusus, baigėsi tuo, kad JAV kompanija atvedė rusus. Ir viskas dėl šlapių konservatorių sapnų apie geriečius amerikiečius ir blogiečius rusus. Tuo metu jie dar nesuprato kapitalizmo prigimties: litai litai litai.

Laisvojoje rinkoje svarbu litai, o ne geopolitai.

Tuo metu konservatoriai dar nesuprato, kad laisvojoje rinkoje svarbu litai, o ne geopolitai.

Praėjus 15 metų po sutarties pasirašymo, Kubilius sakė: „Mažeikių naftos“ pardavimo metu sprendėme ne tik ekonominius, bet ir geopolitinius reikalus. Ir jie išsisprendė visai neblogai. Net ir vėlesnis „Yukos“ atėjimas mūsų taip negąsdino, nes matėme, kad ji veikia kaip normali, vakarietiška įmonė, nors ir rusiškos prigimties.“ Kitaip tariant, mums pasisekė – atėjo rusai, bet be Rusijos. Tačiau nors „Yukos“ buvo kapitalistai, jie buvo Rusijos įtakos sferoje: jau 2003-aisiais „Yukos“ savininką Michailą Chodorkovskį institucijos areštavo ir jis sėdo dešimčiai metų, o 2006-aisiais Rusijos valdžia subankrotino, išmontavo ir nusavino „Yukos“. Čia vėl pasisekė, nes tuomet „Mažeikių naftą“ nusipirko Lenkijos įmonė „Orlen“.

2. Su rusais galintis suderėti naftos tiekimo sąlygas.

Nesuderėjo.

„Mažeikių naftos“ pelningumas yra tiesiogiai susijęs su tiekimu. Turi naftos perdirbimui – pelnas. Neturi – nuostolis. „Mažeikių nafta“ prie „Williams“ veikė išskirtinai nuostolingai. 1999 m. nuostolis – 159 milijonai litų, 2000 m. – 179 milijonai, 2001 m. – 271 milijonas, 2002 m. – 114 milijonų. O naftos perdirbimo apimtys iš esmės nesiskyrė nuo ikiamerikietiško valdymo rodiklių.

Pelną „Mažeikių nafta“ pradėjo gauti jau 2003-aisiais, vos perimta „Yukos“, nes jos vamzdynai prisipildė rusiškos naftos.

3. Galintis modernizuoti „Mažeikių naftą“.

Nemodernizavo.

„Williams“ žadėjo iki 2004 m. transformuoti „Mažeikių naftą“ į pasaulinės klasės gamyklą. Verslo planas numatė 618 milijonų dolerių investiciją į „Mažeikių naftą“ trejų metų bėgyje, daugiausia modernizavimui. Bet „Williams“ vykdė ne transformavimą, o meistravimą: bišk pataisė, patobulino, prisuko varžtus. Valstybės kontrolė nustatė, kad „Williams“ valstybės vardu arba garantija gautas paskolas panaudojo apyvartinėms lėšoms padengti, ir tik 8 proc. paskolų krito modernizavimui.

„Williams“, pasirašę sutartį 1999-ųjų pabaigoje, nesulaukė tų tolimųjų 2004-ųjų, ir galbūt todėl „Mažeikių nafta“ iš mazuto pelenės nesitransformavo į benzino princesę.

4. Vakarietiškai ją valdysiantis.

Ne. Tiesiog ne.

„Williams“ gaudavo atlygį už „Mažeikių naftos“ valdymą. Buvo skaičiuojama taip: „Williams“ faktinės valdymo išlaidos + 15 proc. priedas nuo šios sumos. Taigi, kuo daugiau šaibų „Williams“ išleisdavo, tuo didesnį atlygį gaudavo.

Atlygis nepriklausė nuo gamyklos rezultatų ir buvo mokamas neišskaičiuojant jokių mokesčių. „Williams“ galėjo ramia galva valdyti tiesiai į minusą. Be to, Valdymo sutartis juos pavertė beveik atspariais ugniai – „Williams“ neatsakė už nuostolius, susijusius su:
netinkamu personalo valdymu;
gamyklos veikla ir pelningumu;
gamyklos negalėjimu pasiekti tam tikrų standartų, veiklos, finansinių ar gamybinių tikslų, pelningumo planų ar bet kokių kitų tikslų;
bet kokiomis kitomis pretenzijomis, kylančiomis dėl gamyklos veiklos ar jos padarinių.

Beje, Vyriausybė turėjo kontrolinį akcijų paketą, bet neturėjo balso teisės – Akcininkų sutartis numatė, kad Vyriausybė ir „Williams“ balsuos vieningai. Va taip atradau svajonių darbą – būti „Mažeikių naftos“ valdytoju. Pinigai garantuoti, o atsakomybės ribos leidžia veržliai veikti. Jau papildžiau savo CV.

Seimas priėmė įstatymų pakeitimus šioms sutartims įgyvendinti. 2000 m. spalio 18 d. Konstitucinis Teismas atkirto nekonstitucines jų nuostatas. Įsimintiniausia buvo Vyriausybės „teisė“ (rašau kabutėse, nes labai įdomi) mokesčių mokėtojų pinigais atlyginti žalą, kuri atsirado dėl „Williams“ kaltės.

Konstitucinis Teismas rašė: „Minėtos įstatymo nuostatos dėl įsipareigojimų atlyginti nuostolius suponuoja ir tai, kad Vyriausybė turi teisę valstybės vardu įsipareigoti atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui bei akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir tuo atveju, kai dėl nuostolių yra kaltas pats strateginis investuotojas ir (ar) akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“. Pagal įstatymą šie nuostoliai būtų padengti iš valstybės biudžeto. Toks teisinis reguliavimas nesiderina su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu.“

Buvo ir kitų modernaus vakarietiško valdymo momentų. „Williams“ išsiderėjo mažesnius nei rinkos krovinių gabenimo tarifus. Kitaip tariant, kapitalistai negalėjo žaisti rinkos sąlygomis. Dėl to „Lietuvos geležinkeliai“ neteko 52 milijonų litų papildomų pajamų, o „Klaipėdos nafta“ – 34 milijonų. „Williams“ savo valdymu nuostolį darė ne tik „Mažeikių naftai“, bet ir kitoms valstybinėms įmonėms. Na, tai irgi tam tikras efektyvumas.

<p>„Mažeikių nafta“, 2000 m. kovas.</p>

„Mažeikių nafta“, 2000 m. kovas.

„Williams“ sėkmės istorija

Konservatoriai dar nėra padarę tokios klaidos, kurią galėtų pripažinti. Arba, kaip jie sako, „kokios klaidos?“. Žiniasklaida, opozicija, prezidentūra, Konstitucinis Teismas, jų pačių premjeras, kito Seimo laikinoji komisija, Valstybės kontrolė – daug kas konstruktyviai arba nelabai kritikavo sandorį, bet konservatoriai atlaikė ir šį priešų puolimą.

Kas galėtų pakeisti jų nuomonę? Sunku pasakyt.

Konservatorių fantazijose „Williams“ buvo ir išliko vienintelė alternatyva „Lukoil“. Kubilius 2020 m. kovą šią istoriją prisiminė taip: „Tai pati sandorio esmė buvo ta, kad dalį, maždaug trečdalį, akcijų atiduodame „Williams“ už praktiškai nieką. Bet pati idėja tokia, kad „Williams“ ateina, sutvarko „Mažeikių naftą“ ir tų dviejų trečdalių akcijų, kurios yra valstybės rankose, kaina pakyla ženkliai. Atsimenu, kaip Rimvydas Valatka tada rašė, kad jei paaiškės, kad „Williams“ sutvarko „Mažeikių naftą“ ir ta akcijų vertė labai pakyla, tai Vagnoriui ir Vincui Babiliui reikės pastatyti paminklą. Rezultatas toks ir buvo. Kai atėjo „Orlen“, valstybė pardavė likusius du trečdalius akcijų ir uždirbo didžiulius pinigus. Ta idėja, kad „Williams“ ateina, sutvarko „Mažeikių naftą“, pasiteisino. Tačiau tikėti, kad Lietuvoje kas nors tai pripažintų, yra šiek tiek beviltiška.“

Aš, būdamas konservatorių vietoje, irgi nepripažinčiau klaidos – o kam? Tai, ką sako Kubilius, yra teisybė, jei pažiūrėsi iš labai toli.

Prisiminkim operuotą pacientą. Jaunasis chirurgas išskrido. Į operacinę įžengė patyręs medicinos vilkas, griebė skalpelį, įpjovė, užsiuvo, trenkė pacientui per petį, sako, sveikas kaip ridikas. Bet paciento negalavimai niekur nedingo, jo būklė tapo stabili, bet negerėjanti. Po kelių metų prireikė dar vienos operacijos. Tada dar vienos. Tik po ilgų metų terapijos, streso, kasdienio darbo su savimi, pacientas ne tik išgijo – jis tapo sveikesnis nei bet kada.

Ir čia grįžta senas vilkas. Jis sako – ta pirma operacija išgelbėjo pacientą. Kur mūsų medalis?

Išgelbėjo? Na, gal. O kas, jei ši operacija stabilizavo paciento padėtį ir buvo pirmas žingsnis į pasveikimą?

Sunku vertinti „o kas, jei?“. Bet galima vertinti procesą. Jis didino ar mažino tikimybę, kad „Mažeikių naftos“ istorija baigsis gerai?

Gera pabaiga nereiškia, kad buvo pasirinktas tinkamas kelias. Konservatoriai mus vedė vingiuotu, slidžiu, pavojingu šunkeliu. O kas, jei „Williams“ būtų turėję dar mažiau sarmatos, o kas, jei „Yukos“ nebūtų buvę kapitalistai, o kas, jei „Orlen“ nebūtų įžengę ir, išsigandę tų pačių rusų, nebūtų nupirkę „Mažeikių naftos“ akcijų už apvalią sumelę? Juk sėdėtume su Rusija ant sprando.
Sunku su tais „o kas, jei?“. O kas, jei suktume laiko ruletę iš naujo? Nenorėčiau, kad kamuoliuką mestų tuomečiai konservatoriai. Apskritai nenorėčiau ruletės.

Bet istorija baigėsi gerai.

Kai kalba pasisuka apie „Williams“, visi pradeda skaičiuoti: už kiek pardavėm, ką atidavėm, kiek nuvertėjo. Bet valstybė nėra verslas, jos pagrindinė funkcija nėra sėkmingai pirkti ir parduoti (nors efektyvus viešųjų resursų naudojimas yra fainas dalykas). Tai buvo ne „Mažeikių naftos“ pardavimo istorija, o gamyklos gelbėjimo operacija. Ir gamykla buvo išgelbėta. Prie to prisidėjo ir konservatoriai, ir po jų ėjusios vyriausybės.

Konservatorių išnešiotas vaikelis Būtingės terminalas jau 2003-iaisiais pradėjo dirbti pelningai. Jo svarba dar labiau išaugo 2006-aisiais, kai Rusija galutinai užsuko „Družbos“ kraniuką. Sakė, kad dėl gedimų, bet iki šiol jie nepašalinti. Tai leido Būtingei veikti pagal savo pradinį planą. Dabar Būtingės terminalas yra nepakeičiama naftos perdirbimo komplekso dalis, galinti aprūpinti gamyklą visa reikalinga žaliava.

„Orlen Lietuva“ yra sėkmingai veikianti gamykla, lenkai noriai į ją investuoja, nors ir pasiilgstu jų seno gero pavadinimo „Mažeikių nafta“. Tai yra visiškai atsistatęs pacientas, kuriam operacijos kol kas negresia.

Didžiausias „Williams“ palikimas lieka Rolandas Paksas. Jei ne didis konservatorių nenoras būti krizinėje Vyriausybėje, jei ne jų primityvus bandymas užkrauti atsakomybę ant jauno ir nepatyrusio politiko pečių, Prezidento Pakso niekad nebūtų buvę. Būtent konservatoriai pradėjo tą domino efektą, kuris baigėsi „Paaaaksas geriausia, nes visa pas dievą“ hitu. Konservatoriai sukūrė Paksą.

Kiek būtume praradę, jei ne tas paslaptingasis Babilius.

<p>„Williams“ istorija padėjo iškilti Rolandui Paksui kaip politikui. 2003 m. jis tapo šalies prezidentu. Tačiau nepraėjus nė metams Seime jam inicijuota apkalta už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą. Jis tapo pirmuoju prezidentu Lietuvos istorijoje, nušalintu nuo pareigų. Nuotraukoje Rolandas Paksas išeina iš Seimo po to, kai Seimo nariai nubalsavo už jo nušalinimą, 2004 m. balandžio 6 d.</p>

„Williams“ istorija padėjo iškilti Rolandui Paksui kaip politikui. 2003 m. jis tapo šalies prezidentu. Tačiau nepraėjus nė metams Seime jam inicijuota apkalta už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą. Jis tapo pirmuoju prezidentu Lietuvos istorijoje, nušalintu nuo pareigų. Nuotraukoje Rolandas Paksas išeina iš Seimo po to, kai Seimo nariai nubalsavo už jo nušalinimą, 2004 m. balandžio 6 d.

Trys citatos, kurios šį tą pasako apie to meto Lietuvą

Pirma citata. Apie strateginius investuotojus.

„Paskutinį penktadienį prieš įsiplieskiant Vyriausybės krizei visa šalies valdžia buvo sutarusi važiuoti į Kauną. Ten kitas, ne toks „strateginis“ investuotojas iš Amerikos – „Kraft Jacobs Suchard Lietuva“ rengė „Estrella“ traškučių fabriko iškilmingą atidarymą.“

Rūta Janutienė, „Nuslėptoji Williams istorija“

Antra citata. Pasak legendos, kurią Seimo komisijai papasakojo „Mažeikių naftos“ vadovai, „Mažeikių nafta“ buvo viena „Lukoil“ steigėjų. Bet šį faktą įrodantys dokumentai (ir milijardinės turtinės teisės, einančios su jais) buvo sunaikinti bijant valdžios reakcijos.

„Nuo 1992 m. įmonė pradėjo ieškoti būdų, kaip apsirūpinti savo nafta. Vienas iš būdų užsitikrinti naftos tiekimą buvo „Lukoil“ steigimas. A. Stasiukynas Komisijai paaiškino, kad VĮ „Mažeikių nafta“ 1991–1992 m. buvo viena iš „Lukoil“ steigėjų. Tai Komisijai patvirtino ir V. Gimbutas, Komisijai paaiškinęs, kad valstybės įmonė „Mažeikių nafta“ yra turėjusi 10 procentų naujai steigiamo „Lukoil“ koncerno akcijų. Pasak jo, tai „buvo matymas“, kad naftos tiekėjas reikalingas kompanijai, tačiau vadovai „buvo kviečiami į Vilnių pasiaiškinti“. V. Mončiunskas patvirtino Komisijai, kad VĮ „Mažeikių nafta“ iš tiesų buvo „Lukoil“ steigėja, kartu teigdamas, kad „patvirtinančių dokumentų“ vargu ar pavyks rasti. Pasak jo, VĮ „Mažeikių nafta“ turėjo 10 procentų „Lukoil“ akcijų už kelis tūkstančius dolerių.“

2004 m. birželio 15 d. Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvada.

Trečia citata. 2000 m. buvo nužudytas „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas.

„Kai Kiesus pagrobė ir atvežė į miško namelį, visi pagrobtieji buvo su maišais ant galvų. Pagrobėjams pradėjus kalbėti, G. Kiesus iš balso atpažino A. Vertelką ir iš karto paklausė: „Ko tau reikia? Pinigų? Aš tau jų duodu. Tik palik mus gyvus, nežudyk.“ Jie padarė didžiulę klaidą. Kai vienas smogikų pasmaugė A. Galminą, G. Kiesus mėgino išsipirkti, siūlydamas banditams milžinišką sumą – apie 0,5 milijono JAV dolerių. Verslininkas prašė, kad šie daugiau nesiimtų smurto. Gaujos jaunimas tylėjo ir klusniai vykdė vyresniųjų nurodymus. Tie, kurie buvo su A. Vertelka, irgi susigundė pinigais, siūlė juos paimti ir paleisti Kiesus. Bet A. Vertelka nesutiko, liepė juos nušauti. Dar kurį laiką banditai dvejojo, bet A. Vertelka nesileido į kalbas ir žaidė tik jam vienam suvokiamą žaidimą. Matyt, baimindamasis, kad G. Kiesus vieną dieną kreipsis į policiją, nusprendė juos abu nužudyti.“

Dailius Dargis, „Kruvinasis mafijos maršrutas“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Pagrindiniai šaltiniai:

  1. 1999 m. spalio 18 d. ministro pirmininko Rolando Pakso kalbos įrašas.
  2. 2004 m. birželio 15 d. Seimo laikinosios komisijos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvada.
  3. 2004 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo aplinkybėms ištirti nario Andriaus Kubiliaus atskiroji nuomonė – Alternatyvios konstatuojamosios išvados.
  4. 2003 m. kovo 28 d. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita.
  5. 2000 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.
  6. Adamkus, Valdas, Be nutylėjimų. Vilnius: Tyto alba, 2004.
  7. Janutienė, Rūta, Nuslėptoji Williams atėjimo istorija. Vilnius: Litimo, 1999.
  8. Kalašinskaitė, Kristina; Peleckis, Kęstutis; Tvaronavičienė, Manuela, „Lietuvos ūkio strateginės įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimo atvejis.“ Verslas: teorija ir praktika, 9 (2), 2008.

Būtingės terminalas ir jo statybos

  1. „Orlen Lietuva“ tinklalapis. Terminalai ir vamzdynai. [žiūrėta 2021 06 01].
  2. 2013 m. gegužės 18 d. AB „Orlen Lietuva“ vamzdynų ir terminalo operacijų padalinio „Būtingės naftos“ terminalo saugos ataskaita.
  3. 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos paskolų akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ finansuoti ėmimo iš kreditorių ir valstybės garantijų kreditoriams suteikimo įstatymas Nr. VIII-374.
  4. 1997 m. liepos 2 d. penkiasdešimt ketvirto Seimo posėdžio stenograma.
  5. Būtingės rangovo tinklalapis.
  6. 2003 m. „Mažeikių naftos“ metinė ataskaita.
  7. Navakas, Naglis, „Orlen Lietuva“ atidarė naują naftos rezervuarą „Būtingės terminale.“ vz.lt, 2018 02 01.
  8. Tvaskienė, Jurga, „Auksu kloti suskystintų dujų terminalo konsultantų keliai.“ Alfa, 2011 09 12.

„Mažeikių nafta“ ir derybos su „Williams“

  1. „Williams“ tinklalapis. Our History.
  2. „Oklahoma historical society“ tinklalapis. Williams Companies.
  3. Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapis. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai ’96. Vincas Kęstutis Babilius / Biografija.
  4. 1998 m. liepos 29 d. Ketinimų protokolas.
  5. 1998 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl reorganizuojamų akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ turto vertinimo.
  6. 1998 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ Nr. VIII-869.
  7. 2014 m. gegužės 13 d. šimtas keturiasdešimt šešto Seimo posėdžio stenograma.
  8. Juknevičienė, Rasa, Įrašas „Facebook“ paskyroje. 2021 04 01.

„Williams“ išėjimas ir to pasekmės

  1. „Williams continues to part with assets, considers selling still others.“ Oil & Gas Journal, 2002 08 20.
  2. „Orlen Lietuva“ anksčiau laiko grąžino Vyriausybei likusią 180 mln. JAV dolerių paskolą.“ 15min., 2011 06 30.
  3. Černiauskas, Šarūnas, „WikiLeaks“: „Mažeikių naftą“ perėmę rusai per 4–5 metus būtų nuvarę „PKN Orlen“ į bankrotą.“ Delfi, 2011 06 27.
  4. Malinauskas, Skirmantas, „Po Rolando Pakso pirmojo atsistatydinimo ir „Wiliams“ dramos – jau 15 metų.“ 15min., 2014 10 19.
  5. Venckūnas, Vilmantas, „Andrius Kubilius: naminukė mus atvedė į Europos Sąjungą.“ TV3.lt, 2020 03 21.
  6. Wines, Michael, „Vilnius Journal; Is Big Brother Being Replaced by Big Oil Company?“ The New York Times, 2002 09 19.

Lukas Ramonas yra komikas ir teisininkas, fantastinės knygos A Poor Tale of Iris autorius. Jo tekstai anksčiau publikuoti žurnale „Verslo klasė“. Jo įrašus galite sekti feisbuke.