(norėdami išgirsti pasakojimą, spauskite „Play“ mygtuką viršuje)

Lilija užaugo Antakalnyje. Jos mama dirbo siuvėja „Vilijos“ gamykloje, o tėtis yra ilgiausiai Vilniuje troleibuso vairuotoju išdirbęs žmogus. Ji mokėsi 22-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje, kaip dabar vertina pati, buvo susikūrusi ypatinga intelektualų terpė.

Vilnių Lilija mėgo visada, tačiau tik dabar ėmė pastebėti dalykus, kuriems neteikė dėmesio jaunystėje. Jai tapo svarbi Vilniaus ir Antakalnio istorija. O šiame sename, kadaise tik miesto priemiesčiu buvusiame rajone, parašytas ne tik Vilniaus amatininkų, bet ir Lilijos šeimos pasakojimas.

XIX a. pabaigoje – XX. a. pražioje šiame daugiataučiame mieste gyveno Lilijos prosenelis amatininkas Justinas. Jo šeimoje užaugo Lilijos senelis batsiuvys Albertas. Ir nors vėliau senelis išvyko gyventi į rajoną, tačiau Vilniui liko ištikimas: čia veždavo parduoti per savaitę pasiūtus batus.

Norėdama pažinti XX a. pradžioje gyvenusių vilniečių kasdienybę, kartu su Lilija pasineriu į jos senelio biografijos detales. Atradusi unikalų ryšį su Vilniumi ir Antakalniu, pašnekovė prisijungė prie visuomeninių iniciatyvų, kuriomis miestiečiai bando daryti įtaką Sapiegų parko, Antakalnio ir viso Vilniaus ateičiai. „Nereikia nieko keisti ten, kur jau yra gera emocija“, – sako ji.

Šis pasakojimas – trečioji ir paskutinė garsinės dokumentikos apie Vilnių ir vilnietiškumą dalis. Kviečiame išgirsti ir pirmąją bei antrąją dalis ir pasidalinti savomis Vilniaus istorijomis adresu nara@nara.lt.