Mane pasitinka stotyje, lauke šalta, tačiau ji apsigaubusi tik lengvu megztuku. Praeiname žole apaugusį plotą prie bendrabučio – čia palei sieną miega benamiai, o iš krūvų maišų ir kitų įvairiausio pobūdžio lobių suformuotos jų asmeninės erdvės – be sienų, langų, durų. Pereiname tiltą ir prie perėjos sukame į kairę – į parduotuvę nusipirkti ko nors vakarienei. Lentynos čia pustuštės. Pagalvoju, kad pagal vyresniųjų pasakojimus taip socializmo laikais atrodė visos parduotuvės, tačiau manęs toks vaizdas neglumina, netgi atrodo kažkaip simpatiškai; kadangi nebegyvename socializmo laikais, dabartyje toks vaizdas įgauna naują prasmę. Duonos rageliai sukietėję, tačiau įprastos duonos nėra, tad paimu tris ragelius, vieną greito paruošimo sriubą ir alaus šeimininkei – noriu pasirodyti gera lankytoja.

„Vaikai vakar vėl išmušė langą, tai į virtuvę šiek tiek laša“, – praneša Zuzana mums artėjant prie plataus kelio, kurį, jei būtume ne Ostravoje, pavadinčiau greitkeliu. Platūs keliai skiria šią buvusią kalnakasių gyvenvietę nuo likusio miesto. Taip ši miesto dalis atrodo besanti toli, nors kelionė iš stoties netrunka ilgiau penkiolikos minučių. Ant žemės mėtosi šiukšlės, oras dvelkia skurdu, prakaitu, drėgnais drabužiais, lėtai džiūstančiais tvankiose, perpildytose patalpose. Trupantis tinkas, neapšiltinti langai, pro kuriuos retkarčiais pasigirsta buitinių konfliktų nuotrupos, – įprastas Vidurio Europoje, tiksliau – Moravijos ir Čekijos Silezijos pasienyje, ties skurdo riba gyvenančiųjų aplinkos peizažas. Lyja, tad gatvėse nieko nematyti ir negirdėti – jokių šurmuliuojančių vaikų, jokių iš telefonų sklindančių pala lačių (omenyje turima konkreti atlikėjos Mitsoura daina „Pala late“ – vert. past.). Tik papilkėjusi tyla.

Žaidimų aikštelė yra gatvė

Po kelių akimirkų stovime priešais namą ir mano gidė rausdamasi kišenėje ir ieškodama raktų pasakoja, kaip neseniai vaikai išlaužė duris, o miesto valdžia nenorėjo įstatyti naujų. Kaip ir išmuštų langų. Bet nėra ko stebėtis – jokia čia naujiena. Žaidimų aikštelių čia nėra. Vaikai žaidžia gatvėje, sąvartyne ar padangų pilnoje mašinų stovėjimo aikštelėje. Priešais namus vietoje suoliukų – tik kelkraščio stulpeliai ar visai plika žemė. Vietoje bet kokios infrastruktūros, žaliųjų plotų ar parko – tik abejingos tarpuvartės, tuščios, šlamštu užgriozdintos erdvės, o palei kelią – apsauginiai grioviai.

Spodní gatvės 27 namo gyventojai, „Kolektiv Spodní 27“ bendruomenė, kuriai priklauso ir Zuzana, kartu su vienišomis mamomis ir seniau įsikūrusiais gyventojais yra vieni iš nedaugelio šiame rajone gyvenančių baltųjų – čia daugiausia gyvena romai, kurie, skirtingai nei kitur, yra jauni, vilki neįprastus drabužius, o moterys gyvena be sutuoktinių ar netgi susitikinėja tarpusavyje. Kitaip tariant, jie neabejotinai išsiskiria iš vietinių čekų, be to, jiems niekuomet nekviečiama policija – tad jie ir toliau kunkuliuoja energija. Bendruomenė „Kolektiv Spodní 27“ priima situaciją tokią, kokia ji yra. Nepyksta dėl išmuštų langų ar išlaužtų durų – bent jau ne ant vaikų. Nepyksta netgi ant jų tėvų, nes kokia būtų iš to nauda? Jei ant ko nors ir pyksta, tai ant miesto tarybos narių, kuriems į išdaužtus langus ar į išlaužtas duris nusispjaut. Kai vėliau paklausiu, kaipgi sprendžia tokias situacijas, atsako, kad dažniausiai tiesiog konfiskuoja kamuolį. Jų jau sukaupę puikią kolekciją. Juokiasi, o kartu juokiuosi ir aš. Suprantu, kad tai vietinė išgyvenimo strategija – liūdesį ir pyktį įveikti humoru.

Prieš mums pakylant į viršų Zuzana parodo į tuščius butus apatiniame aukšte. Durys ir čia išlaužtos, tačiau „Kolektiv Spodní 27“ nariams tai atrodo veikiau kaip galimybė, o ne problema. Jiems buvo gaila tuščių erdvių, kurias matydavo pro skyles duryse, tad kilo mintis, kad veiklas su vietiniais vaikais galėtų vykdyti ne savo privačioje erdvėje, o čia, toliau nuo neprižiūrimų piniginių, besimėtančių smulkiųjų ir kitų pagundų, taip viliojančių ypač tomis akimirkomis, kai labai norisi šokolado, o namuose pinigų neužtenka nė kūdikių sauskelnėms, ką jau kalbėti apie ką nors kita.

Sienos pasidengusios pelėsiu, o aštrius spintelių kraštelius slepia dulkės – viskas atrodo panašiai kaip kompiuteriniame žaidime „The Last of Us“. Neįsivaizduoju, kiek darbo reikėtų norint viską sutvarkyti, bet turbūt ir nesužinosiu, nes po kelių dienų miesto valdžia butus užplombuos. Šios išlūžusios, į tuščias erdves vedančios durys dėl neaiškių priežasčių juos domina kur kas labiau, nei vietoje langų žiojėjančios skylės, dėl kurių į lėkštes valgant kapsi vanduo.

Ypač vaikams atviros durys

Lipame į antrą aukštą. Šalia kiekvieno laiptelio pakabintame sutriušusiame rėmelyje – po paveikslėlį, mezonine – skrybėlėtas manekenas, o ant palangių – pelargonijos. Jautiesi lyg skvote: visur tvyro drėgmė, o buto duryse trūksta rankenos – ši naudojama vietoj rakto. Nors antrame aukšte esančiame bute nenusiaunama, nuo grindų sklinda beveik toks pat šaltis, koks buvo juntamas akmeninėje laiptų aikštelėje. Prieškambaris pilnas daiktų, batų, paltų, skarelių ir šalikų, dirbtinių gėlių, pavienių medgalių, o ant sienų – piešiniai vaikų ir suaugusiųjų, kurie čia lankosi keliaudami iš kažkur į kažkur, o kartais ir užsibūna, nes neturi daugiau kur eiti.

Durys atviros ir kaimynystėje gyvenantiems romų vaikams – tiems, kuriems neįdomu vien trintis gatvėje ir apsimesti, kad šiukšlinės yra karstyklės; taip pat net ir tiems, kurie karts nuo karto įspiria pro langą kamuolį, – jie ateina vedami smalsumo ir noro pamatyti, kaipgi gyvena ne tokie kaip jie, ne romai. Praeiname spintą, ir nors čia gyvena Zuzana bei Liucija, Narnijoje (Susana ir Liusė – vienos pagrindinių „Narnijos kronikų“ herojų – vert. past.) neatsiduriame, nors svetainėje (ir miegamajame, į kurį ir veda stebuklingosios durys) šalta kaip žiemą, kuomet Aslano karalystę valdė Baltoji ragana. Kambario kampe stovi krosnelė, kokią bute, gyvendamas XXI amžiuje, pamatysi nedažnai, tačiau greitai suprantu, kad tai vienintelė galimybė prišildyti ne tik kambarį, bet ir visą erdvę, jei nenori išleisti visų pinigų elektros sąskaitai.

Imu jaustis kaip aukštesniosios klasės lepūnėlė, kai po dešimties minučių šniurpščiojimo iš bendro naudojimo spintos pasiskolinu storą megztinį. Lengvu megztuku apsigaubusi šeimininkė nusijuokia ir pasiūlo arbatos, kuria mielai pasivaišinu. Virtuvėje dėl lango kiaurymės susigūžiu, o ji ima pasakoti, kaip daugiau ar mažiau anarchistiniams judėjimams priklausę žmonės kūrė šios vietos dvasią. Pasak jos, į šį butą ir apylinkes pirmieji anarchistai, kairieji ir pankai, priklausę „Food Not Bombs“ (organizacija, kurios savanoriai gamina ir nemokamai dalija vegetarišką ar veganišką maistą skurstantiesiems – vert. past.), atsikraustė prieš trylika metų, kai šio buto nuomos mėnesio kaina, įsipareigojant remontuoti jį savomis lėšomis, buvo vos 60 kronų (kiek mažiau nei 3 eurai – vert. past.).

Organizacija „Food not bombs“ čia vis dar gamina, bet net ir šiandien iš čiaupo nebėga karštas vanduo, rūsys dėl visa ko uždarytas (kad tik kas į jį neįsikraustytų!), šildoma krosnele, buto durys dėl vaikiškų batų pertekliaus dažnai iki galo neužsidaro, o pro langus traukia skersvėjai. Visa šita komedija kainuoja 4100 kronų (maždaug 170 eurų – vert. past.), taip pat reikia apmokėti elektros sąskaitą. Sutartis sudaroma vieniems metams, o tai reiškia nuolatinę kovą dėl jos pratęsimo ir vis kylančią nuomos kainą. Prieš trejus metus, kai gyventi čia atsikėlė Zuzana ir Liucija, už nuomą reikėjo mokėti 2800 kronų (maždaug 117 eurų – vert. past.). Tai reiškia, kad per pastaruosius trejus metus dėl kovos su kovidu, Rusijos invazijos į Ukrainą ir vis didėjančios infliacijos neremontuoto socialinio būsto be šildymo ir karšto vandens kaina pakilo beveik 50 procentų.

„Tai dar nėra taip blogai, kai pagalvoju, kad kai kurie iš mūsų kaimynų, pas mus ateinančių vaikų tėvai, už gyvenamąjį būstą moka kartais ir per 20 tūkst. kronų (maždaug 834 eurus – vert. past.)“, – pasakoja Zuzana, ir tik dabar jos balse pirmąsyk pajuntu nusivylimą. Matau, kad yra išties pasipiktinusi dėl tokios neteisybės, dėl to, kad miesto tarybos narių akyse ši vieta – lyg akloji dėmė. Retkarčiais pasirodo koks nors iš pažiūros ryžtingas išganytojas, kuris netrukus, prislėgtas beprasmybės ir vienišumo svorio, dingsta. Todėl čia neatsiranda naujų suoliukų ar vaikų žaidimų aikštelių, o pro aprasojusius langus matyti tik skurdas.

Ko gi čia kam nors reikėtų

Zuzanos pasakojimas atskleidžia atšiaurią realybę. Toje pačioje gatvėje gyvenančių jų kaimynų romų situacija dar prastesnė. Jei valdžia su bendruomenės „Kolektiv Spodní 27“ nariais bendrauja nenoriai, tai su kaimynais romais nebendrauja išvis. Spodní ir Jílová gatves problematiškomis laiko ir pati Ostravos romų bendruomenė. Niekas čia neateina (ko gi čia kam nors reikėtų), niekas iš čia neišeina. Ne todėl, kad kitose Ostravos vietose vietiniams nebūtų ką veikti. Labiau dėl to, kad motyvacija leisti laiką mieste mažėja kaskart susidūrus su niekinančiu žvilgsniu ar sulaukus rasistinės pastabos iš atsitiktinio praeivio ar viešojo transporto vairuotojo lūpų.

Žemo slenksčio kabinetas (taip vadinamos vietos, įrengtos siekiant užkirsti kelią ŽIV ir kitoms infekcinėms ligoms plisti; kabinetuose keičiamos adatos ir švirkštai, dalijamos dezinfekcijos priemonės, prezervatyvai, teikiamos asmens higienos, žaizdų perrišimo ir panašios paslaugos, konsultuojama – vert. past.), prieš dvejus metus dar veikęs vietinių nakvynės namų rūsyje, buvo uždarytas tariamai dėl blakių. Pačių nakvynės namų nuspręsta neuždaryti, tačiau nei blakės, nei rūsyje gyvenančios žiurkės išnaikintos nebuvo, nors tai būtų ženkliai pagerinę gyventojų gyvenimo kokybę. Todėl vaikai grįžo į parkavimosi aikštelę šalia garažų. Keliskart per savaitę juos lanko socialiniai darbuotojai iš nevyriausybinės organizacijos „Vzájemné soužiti“ (liet. „Sugyvenimas tarpusavyje“). Kartą per savaitę socialiniai darbuotojai lanko ir Jílová bei Spodní gatvėse gyvenančius suaugusiuosius – neretai tam, kad padėtų susitvarkyti įvairiausius dokumentus ar konsultuotų ieškant darbo. Tačiau ir šie socialiniai darbuotojai supranta, kad jų pastangų neužtenka. Siekdama pakeisti situaciją bendruomenė „Kolektiv Spodní 27“ nusprendė dalyvauti miesto valdžios organizuojamame konkurse ir pasiūlyti šalia Jílová ir Spodní gatvių įsteigti bazinę infrastruktūrą. Ar jiems pavyko ir ar Ostravos miesto valdžia nusprendė suteikti pagalbą esantiesiems socialinės hierarchijos apačioje, paaiškėjo 2023 m. rugsėjį – kolektyvo pasiūlymą buvo nuspręsta paremti.

Čekijos kontekste ši istorija nėra išskirtinė. Miestai (ir valstybė) palieka aktyvistus ir savanorius vienus su problemomis, o vieni jie negali jų išspręsti. Socialinės atskirties vietovės dėl struktūrinio rasizmo ir vietos valdžios aklumo išlaiko „prastų rajonų“ reputaciją arba, priešingai, pamažu gentrifikuojamos (kaip, pavyzdžiui, Brno mieste esantis Cejl rajonas), o jų gyventojus išstumia jauni kūrybininkai ir startuoliai.

Pamąstymai apie šią liūdną ar net beviltišką situaciją man sukasi galvoje Zuzanai lydint mane atgal į traukinių stotį, jai mojuojant, greitajam traukiniui gabenant mane namo. Tačiau net ir šioje tamsoje mirguliuoja keletas šviesa degančių akių, priklausančių bendruomenės „Kolektiv Spodní 27“ nariams, kuriuos motyvuoja ne jų pastangas vainikuojanti sėkmė (nors tai ir suteiktų nemažą palengvėjimą), bet džiaugsmas, kurį jie jaučia dalindamiesi savo laiku ir gyvenimu su kitais. Ir nors suprantu, kad ateitis labiau priklauso nuo kooperacijų, profesinių sąjungų ir racionaliai kuriamų tvarių struktūrų, man visuomet malonu atsidurti tokiose vietose kaip Zuzanos virtuvė, kur, nepaisant išdaužto lango, šildo vidinė šiluma.