„Mes stiprūs, mes nerealiai stiprūs.“ Lietuvos romai šiandien

0:00:00

Tinklalaidė \ Visuomenė

Redaktorė, vedėja ir scenarijaus autorė: Martyna Šulskutė

Redaktorės pavaduotojas, teksto autorius: Karolis Vyšniauskas

Garso ir montažo režisierė, muzikos autorė: Kata Bitowt

Garso įrašų autorė: Kata Bitowt

Fotografijų autoriai: Artūras Morozovas, Rūta Meilutytė, PP vaikai

2019 liepos 01

Etniškumas \ Žmogaus teisės \ Tradicijos \ Tapatybė

„Svarbiausia priimti save tokį, koks esi“, – kartoja savipagalbos knygos. O kas, jei du iš trijų žmonių šalyje nenori priimti tavęs į savo kaimynystę?

Panevėžyje gyvenanti romė Rasma savo kilmę paslėpti bandė net nuo mylimojo. Buvusiam vyrui prisistatė kaip moldavė, nes santykių pradžioje išgirdo jį niekinat gatvėje sutiktus romus.

Šiandien ji jaučiasi laisva. „Esu čigonė ir tuo džiaugiuosi. Aš nebesislepiu. Aš laisvas žmogus.“

Atidariusi šokių studiją, grojanti saksofonu ir planuojanti pradėti drabužių verslą, Rasma savo pavyzdžiu rodo, kad nėra tokio dalyko kaip „tipinis romas“ – kiekvienas romų bendruomenės narys yra atskira asmenybė.

Rasmos patirtų iššūkių užtektų penkiems: vaikystėje engta mokykloje dėl tamsesnės odos spalvos, vėliau ji atsidūrė Vilniaus tabore, iš kurio pabėgo atgal į Panevėžį. Būdama 21-erių Rasma tapo viena jauniausių moterų Lietuvoje, kuriai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Besikaupęs pyktis sau, aplinkai ir situacijai ją privedė prie savęs žalojimo ir bandymo pasitraukti iš gyvenimo.

Su Rasma važiavome kalbėtis kaip viena tų Lietuvos romių, kurios šeimos istoriją palietė romų genocidas. Tačiau, kaip parodė susitikimas, Rasmai tai nėra tik istorijos dalis – to atspindžiai yra jos kasdienybėje, į kurią ji sutiko įsileisti NARA podkasto klausytojus.

Tai yra antroji pasakojimo apie Lietuvos romų bendruomenės istoriją ir dabartį dalis. Pirmąją išgirskite čia.

Šiemet Etninių tyrimų instituto užsakymu atlikta apklausa parodė, jog su romais kaimynystėje nenorėtų gyventi 63 proc., dirbti vienoje darbovietėje – 39 proc., išnuomoti būsto – 65 proc. respondentų. Skaičiai kasmet atliekamose apklausose lieka panašūs. Romų bendruomenė Lietuvoje yra nedidelė (šiuo metu – apie 2,000 gyventojų), tad daugelis atsakiusiųjų romų niekada nėra sutikę. ©Beatričė Bankauskaitė

„Esu svetima tarp savų ir sava tarp svetimų“, – sako Rasma, pažinusi tiek Vilniaus taboro, tiek Panevėžio miesto gyvenimą. Patirtus pažeminimus jai kompensavo žmonės, kuriems jos kilmė nerūpėjo: tai Panevėžio menų gimnazijos moksleiviai ar šio miesto dienos centro vienuolė sesuo Daiva. „Jeigu ne Daiva, tai nebūčiau aš Rasma.“ ©Beatričė Bankauskaitė

Su žeminančiu požiūriu į romus Rasma visų pirma susidūrė mokykloje. „Man būdavo sunku suformuluoti sakinį lietuvių kalbos pamokoje, aš prašau: ,,Padėkit jūs man“. – prisimena Rasma. O mokytoja, pasak Rasmos, atsakydavo: „Grįši namo, vis tiek šnekėsi čigoniškai. Tuoj apsiženysi, prisidarysi vaikų ir nieko čia iš tavęs nebus.“ ©Beatričė Bankauskaitė

Rasma savo daugiabučio namo kieme. ©Beatričė Bankauskaitė

Antropologė Aušra Simoniukštytė, prisimena pirmąjį Vilniaus taboro namų griovimą 2004-aisiais. Tuomet buvo sugriauti penki romų apgyvendinti namai. „Tai mane labai sukrėtė, buvo žiema, šalta, daug sniego. Buvo naudojama brutali jėga, policija vaikščiojo su automatais, neleido filmuot. Tada pamačiau, koks žmogus gali būti bejėgis prieš sistemą.“ ©Rūta Meilutytė

Norėdami geriau pažinti šiandienos romų gyvenimą, sugrįžome į Vilniaus Naujininkų rajone esantį vaikų dienos centrą „Padėk pritapti“. Čia romų ir kitų tautybių vaikai kartu susitinka po pamokų, ruošia namų darbus ir mezga ryšius. Šį centrą dokumentavome ir 2017-ųjų rudens „Nara“ epizode „Nauja romų karta“. ©Beatričė Bankauskaitė

Vaikų dienos centras „Padėk pritapti“. ©Beatričė Bankauskaitė

Kartu su vaikais peržiūrėjome 600 jų darytų juostinių fotografijų ir iš jų atrinkome įdomiausiai jų kasdienybę atskleidžiančius kadrus. Dalinamės keletu jų:

Įtarus, o kartais atvirą neypakantą nešantis požiūris į romus juos pasiveja ir internete. Rasma renka tokius pasisakymus, kaip dabartinės internetinės kultūros liudijimus – ir kartais į juos atsako.

Primename, kad 2019-aisiais buvo praėję 75 metai nuo Lietuvos romų genocido – esmingai svarbaus, bet beveik nepapasakoto istorijos etapo. Iš maždaug 1500 tuo metu gyvenusių Lietuvos romų, žuvo apie 500. ©Beatričė Bankauskaitė

2019-ųjų birželio 27-ąją, po ilgai besitęsusio Lietuvos romų bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų spaudimo, Seimas galiausiai taip pat paskelbė rugpjūčio 2-ąją romų genocido atminties diena Lietuvoje. Šie įvykiai įkvėpė šią audio dokumentiką. ©Beatričė Bankauskaitė

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Prisidėti

Etniškumas \ Žmogaus teisės \ Tradicijos \ Tapatybė

Už iniciatyvą sukurti pasakojimą ir visapusišką pagalbą dėkojame Agnieszkai Avin
Už pagalbą transkribuojant interviu dėkojame Karinai Gervytei
Epizodo studijiniai įrašai atlikti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje
Epizodą iš dalies finansavo Lietuvos Tautinių mažumų departamentas

Prenumeruokite NARA tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose.

NARA tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.

Susiję