Juodojo paukščio žinia: romų genocidas Lietuvoje

0:00:00

Tinklalaidė \ Visuomenė

Redaktorė, vedėja ir scenarijaus autorė: Martyna Šulskutė

Redaktorės pavaduotojas, teksto autorius: Karolis Vyšniauskas

Garso režisierė, įrašų autorė, montažo režisierė: Kata Bitowt

Dabarties fotografijų autoriai: Rūta Meilutytė

2019 birželio 27

Etniškumas \ Istorija \ Žmogaus teisės

Apie Lietuvos romų genocidą beveik nerašo istorijos vadovėliai. Apie jį turime sužinoti patys. Šis dviejų dalių pasakojimas yra būdas perduoti žinią klausytojams.

Romų bendruomenė Lietuvoje visada kūrė savą kultūrą su savomis taisyklėmis – ir dėl to likusios visuomenės buvo matoma kaip grėsmė.

Karo metais tai peraugo į masinį Lietuvos romų naikinimą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, romai, kaip ir žydai, homoseksualai ir kitos „arijų rasei“ netikusios visuomenės grupės buvo vežami į koncentracijos stovyklas, o jų turtas atimtas.

„Juodasis paukšti, paimk mano laišką. Pranešk kitiems romams, kad esame įkalinti“, – skamba viena iš Aušvico koncentracijos lagerio dainų.

1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją, „paskutinio sprendimo“ dieną Aušvice nužudyti 2,897 romų vyrai, moterys ir vaikai. Daugelis Europos valstybių šią dieną mini kaip romų genocido atminties dieną.

2019-ųjų birželio 27-ąją, po ilgai besitęsusio Lietuvos romų bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų spaudimo, Seimas galiausiai taip pat pripažino rugpjūčio 2-ąją romų genocido atminties diena Lietuvoje.

Iš viso nacių okupacijos metu Lietuvoje nužudyta apie 500 romų. O visoje Europoje – iki 500,000.

Antrosios pasakojimo dalies klausykitės čia.

Antropologė Aušra Simoniukštytė rinko Lietuvos romų žodinius liudijimus apie genocidą: „Nesutikau nė vienos šeimos, kurioje kas nors nebūtų nukentėjęs: arba žuvęs, arba išvežtas į koncentracijos stovyklas ir negrįžęs. Bet romai apie tai kalba nenoriai, ypatingu būdu. Jiems jų patirta kančia iki šiol atrodo beprasmė ir dėl to sunkiai pakeliama. Jai prasmę turi suteikti Lietuvos visuomenė.“ ©Rūta Meilutytė

Lietuvos romų liudijimuoe tarpukaris prisimenamas kaip geriausias laikotarpis. Nuotraukoje – Skaudvilės, Tytuvėnų, Kelmės apylinkių romai-arklių mainytojai, vyksta į Šiaulių turgų. Vyrams prekiaujant arkliais, moterys turguose dažnai burdavo kortomis. ©Vincas Vaitekūnas (1937 m.). Fotografija saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Sonia (Zofija) Beresnevičiūtė Likenvaldo (Vokietija) patikrinimo-filtracijos punkte po Sąjungininkų išlaisvinimo 1945 m. Ji – viena iš genocidą išgyvenusiųjų romių. Sonia yra pagrindinė mūsų pasakojimo herojė. Į Pravieniškių koncentracijos stovyklą su šeima ji pateko 1943 m. Vėliau išvežta į Prancūzijos ir Vokietijos stovyklas. Koncentracijos stovyklose buvo sušaudyta Sonios močiutė Anastazija, senelis Juozas, tėvai Petras ir Kristina, brolis Aleksas. Grįžusi iš įkalinimų, Sonia gyveno Panevėžyje. Fotografija iš Zofijos Beresnevičiūtės šeimos archyvo.

Romas Karolis Aleksandravičius iš Žagarės, apie 1919-1920 m. Romų protestantų bendruomenė Žagarėje gyvena iki dabar. Fotografija iš Almos Kančelskienės archyvo.

Jauna romė būrėja su kortomis XX a. 3-4 dešimtmetyje. Fotografas Jonas Buračas. Fotografija saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Panevėžietė Vida Beinortienė Lietuvos romų istorija domisi nuo nepriklausomybės atgavimo. Ji yra pirmojo lietuviško romų kalbos vadovėlio autorė. Nuotraukoje ji veda po savo sudarytą Panevėžio romų geneologinį medį ir genocido netektis jame. ©Beatričė Bankauskaitė

Zofija Sinkevičienė (mažoje nuotraukoje) buvo pirmoji Panevėžio romė, Vidai Beinortienei papasakojusi apie koncentracijos stovyklos patirtis. ©Beatričė Bankauskaitė

Vėliau jos ir kitų romų pasakojimai buvo sudėti į knygą „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945“. Knyga išdalinta Lietuvos bibliotekoms. ©Beatričė Bankauskaitė

Garso režisierė Kata Bitowt įrašo dokumentinius pasakojimo garsus. ©Beatričė Bankauskaitė

Lietuvos romų malda. ©Beatričė Bankauskaitė

Savo išvaizda išsiskyrę iš minios romai traukė tarpukario fotografų žvilgsnius. 1926 m. birželio 26 d. su sutiktais romais nusifotografavo ir Lietuvos kariuomenės kariškiai, Aukštųjų karo technikos kursų kursantai. Fotografija saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Romų taboras prie Rėkyvos (Šiaulių apskritis). Nuotraukoje užfiksuotos trys siuvančios moterys. Už jų nugarų sukrautos didelės romiškos pagalvės. Dabar Panevėžyje gyvenanti Grafinė Jablonskaitė Čelkienė pasakoja, kaip jos mama Pravieniškių lageryje paslėpusi pagalvėje išgelbėjo vaiką – Steponą Arlavičių. Fotografas Peliksas Bugailiškis. Saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Faktai apie romų genocidą Lietuvoje (paremta genocid.lt informacija):

Pagal 1923 m. gyventojų surašymą Lietuvoje, be okupuoto Vilniaus, gyveno 284 romai. Bet mokslininkai daro prielaidą, kad įtraukus Vilniaus kraštą ir nesurašytus klajojančius romus, šis skaičius galėjo būti keliskart didesnis ir siekti 1500 Lietuvos romų.
Nacių valdymo laikotarpiu, nuo 1942 lapkričio 18 dienos visi romai turėjo būti registruojami, turtas konfiskuojamas, o neturintys nuolatinio darbo ar gyvenamosios vietos pristatyti į Panevėžio, Ežerėlio Daugailių koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklas.
Daugiausia romų genocido metu žuvo sušaudyti gyvenamų stovyklų vietoje ir Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje 1943-1945 metais.
Pagrindinė atsakomybė dėl romų Holokausto Lietuvoje tenka nacių okupacinei valdžiai, visų pirma SS ir SD daliniams.
Surinkti romus į įkalinimo vietas ir juos saugoti padėjo ir Lietuvos policija. Kas konkrečiai žudė romus Lietuvoje, vargu, ar kada pavyks nustatyti.

Romų bendruomenėje, kaip ir plačiojoje Lietuvos visuomenėje, vyraujanti religija yra krikščionybė. ©Beatričė Bankauskaitė

Tai tik vienas nedaugelio panašumų tarp etninių romų ir etninių lietuvių, nors dažnai šios bendruomenės norimos nupiešti kaip fundamentaliai skirtingos. ©Beatričė Bankauskaitė

Keturi nedideli Atminimo akmenys Panevėžyje – vienintelis viešas miesto ženklas apie romų įkalinimą ir naikinimą. ©Beatričė Bankauskaitė

Čia publikuotas ir kitas istorines tarpukario romų kasdienybės fotografijas galite pamatyti kilnojamoje parodoje „Lietuvos romų persekiojimas nacistinės okupacijos metais (1941–1944).“ Parodą parengė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojai Ramunė Driaučiūnaitė ir Arūnas Bubnys. Paroda skirta nacių okupacijos laikotarpiu nukentėjusių Lietuvos romų bendruomenės narių atminimui.

Tolesniam domėjimuisi:

Romų genocido užmaršties režimas Lietuvoje, Jūratė Juškaitė, ManoTeisės.lt

Filmai pasakojantys apie romų genocidą Europoje:

Tony Gatlif, Latcho drom (1993)
Tony Gatlif, Korkoro (2009)
Aaron Yeger, A people uncounted (2011)

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee

Kiti būdai prisidėti

Etniškumas \ Istorija \ Žmogaus teisės

Epizode panaudota Vengrijos romų grupės „Ando Drom“ ir Viktoro Urbaičio muzika
Už iniciatyvą sukurti pasakojimą ir visapusišką pagalbą dėkojame Agnieszkai Avin
Už redakcinę pagalbą dėkojame Bertai Tilmantaitei
Epizode skambantis interviu su Sonia Beresnevičiūte saugomas JAV Holokausto memorialiniame muziejuje, interviu atliko Saulius Beržinis
Epizodą iš dalies finansavo Lietuvos Tautinių mažumų departamentas.
Epizodo studijiniai įrašai atlikti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje.

Prenumeruokite NARA tinklalaidę „Spotify“ ir kitose podkastų platformose.

NARA tinklalaidėmis dalintis galima naudojant grotuvo įklijavimo (embed) kodą arba kartu su nuoroda į originalią publikaciją nara.lt tinklalapyje. Cituoti tinklalaidėse išsakytas mintis galima nurodant nuorodą į šaltinį ir remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.

Susiję

N A R A