Romų bendruomenė Lietuvoje visada kūrė savą kultūrą su savomis taisyklėmis – ir dėl to likusios visuomenės buvo matoma kaip grėsmė.
Karo metais tai peraugo į masinį Lietuvos romų naikinimą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, romai, kaip ir žydai, homoseksualai ir kitos „arijų rasei“ netikusios visuomenės grupės buvo vežami į koncentracijos stovyklas, o jų turtas atimtas.
„Juodasis paukšti, paimk mano laišką. Pranešk kitiems romams, kad esame įkalinti“, – skamba viena iš Aušvico koncentracijos lagerio dainų.
1944-ųjų rugpjūčio 2-ąją, „paskutinio sprendimo“ dieną Aušvice nužudyti 2,897 romų vyrai, moterys ir vaikai. Daugelis Europos valstybių šią dieną mini kaip romų genocido atminties dieną.
2019-ųjų birželio 27-ąją, po ilgai besitęsusio Lietuvos romų bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų spaudimo, Seimas galiausiai taip pat pripažino rugpjūčio 2-ąją romų genocido atminties diena Lietuvoje.
Iš viso nacių okupacijos metu Lietuvoje nužudyta apie 500 romų. O visoje Europoje – iki 500,000.
Antrosios pasakojimo dalies klausykitės čia.
Antropologė Aušra Simoniukštytė rinko Lietuvos romų žodinius liudijimus apie genocidą: „Nesutikau nė vienos šeimos, kurioje kas nors nebūtų nukentėjęs: arba žuvęs, arba išvežtas į koncentracijos stovyklas ir negrįžęs. Bet romai apie tai kalba nenoriai, ypatingu būdu. Jiems jų patirta kančia iki šiol atrodo beprasmė ir dėl to sunkiai pakeliama. Jai prasmę turi suteikti Lietuvos visuomenė.“ ©Rūta Meilutytė
Lietuvos romų liudijimuoe tarpukaris prisimenamas kaip geriausias laikotarpis. Nuotraukoje – Skaudvilės, Tytuvėnų, Kelmės apylinkių romai-arklių mainytojai, vyksta į Šiaulių turgų. Vyrams prekiaujant arkliais, moterys turguose dažnai burdavo kortomis. ©Vincas Vaitekūnas (1937 m.). Fotografija saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Sonia (Zofija) Beresnevičiūtė Likenvaldo (Vokietija) patikrinimo-filtracijos punkte po Sąjungininkų išlaisvinimo 1945 m. Ji – viena iš genocidą išgyvenusiųjų romių. Sonia yra pagrindinė mūsų pasakojimo herojė. Į Pravieniškių koncentracijos stovyklą su šeima ji pateko 1943 m. Vėliau išvežta į Prancūzijos ir Vokietijos stovyklas. Koncentracijos stovyklose buvo sušaudyta Sonios močiutė Anastazija, senelis Juozas, tėvai Petras ir Kristina, brolis Aleksas. Grįžusi iš įkalinimų, Sonia gyveno Panevėžyje. Fotografija iš Zofijos Beresnevičiūtės šeimos archyvo.
