Jis pats gimė Kabule per 1979–1989 metų Afganistano karą, kai plėsdama savo įtaką Sovietų Sąjunga įsiveržė į šią šalį. Beveik dešimtmetį trukusiame kare žuvo apie 1,5 mln. civilių, apie 5 mln. afganistaniečių pabėgo į kaimynines šalis. Vėliau, prasidėjus pilietiniam karui, Frudas su šeima persikėlė gyventi į Australiją, o tapęs žurnalistu apsigyveno Europoje ir sekė naujojo, šįkart JAV pradėto, Afganistano karo įvykius.

Su Frudu Bezhanu aptariame pastarųjų dienų naujienas – JAV ir NATO kariams palikus Afganistaną ir beveik visos šalies kontrolę perėmus Talibano karinei grupuotei, matome šimtus tūkstančių afganistaniečių, norinčių, bet negalinčių palikti šalį, girdime apie protestus, žmonių persekiojimą ir žudymą. Taip pat gilinamės į Frudo asmeninę patirtį ir žurnalistų atsakomybę kalbant šia tema.

Interviu anglų kalba išgirskite NARA tinklalaidėje:

Labas, Frudai, gera matyti tave Kaune. Ką veiki Lietuvoje?

Mano žmona iš Lietuvos, lankome jos tėvus kartu su savo vienerių metų sūnumi. Jis pirmą kartą susitiko su savo lietuviais seneliais.

Šiuo metu esi „Radio Free Europe“ žurnalistas ir kalbi Afganistano tema. Kaip atsidūrei dabartiniame taške?

Rengiu publikacijas apie Afganistaną, specializuojuosi šioje srityje. Gimiau Afganistane. Man dabar 33-eji. Gimiau XX a. devintame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjunga okupavo Afganistaną. Kai buvau maždaug penkerių, prasidėjo pilietinis karas ir mano šeima paliko Kabulą.

Pusantrų metų prabuvome Indijoje, kol gavome leidimą išvykti į Australiją. Ten turiu dėdę, galėjusį mus paremti finansiškai. Taigi dešimtame dešimtmetyje išvažiavau į Australiją ir ten užaugau. Prieš 12 metų atvykau į Europą su „Erasmus“ mainų programa. Gyvenau Olandijoje, Danijoje, galiausiai persikėliau į Prahą. Čia gyvenu ir „Radio Free Europe“ dirbu jau apie 10 metų.

Ką prisimeni iš to penkerių metų laikotarpio Afganistane?

Labai daug apie tai galvojau. Net domėjausi, kaip veikia atmintis. Viena vertus, jaučiu, kad iš to laikotarpio liko prisiminimų nuotrupų, bet nežinau, ar jos tikros, ar tai tėra mano vaizduotė. Prieš pat mums paliekant Kabulą, miestą bombardavo raketos. Kabulą supa kalnai, o kariaujančios grupuotės buvo įsikūrusios viršukalnėse. Grupuotėms apšaudant viena kitą, daugybė raketų nukrisdavo ant miesto. Niekas nežinodavo, kur jos nukris: ant namo, autobuso, prekybos centro, daugiabučio – raketos galėjo nusileisti bet kur.

Prieš išvykdami iš Kabulo kelis mėnesius gyvenome savo namo rūsyje. Ten šalta, tamsu, ketverių ar penkerių metų vaikui atrodo, kad tuoj uždus. Mano mama, gydytoja, sako, kad daug prisiminimų iš to laikotarpio gali būti užspausti arba mano pasąmonė juos tyčia pamiršo, nes jie buvo traumuojantys.

Kaip dažnai vėliau lankydavaisi Afganistane?

Pirmą kartą grįžau 2009-aisiais. Tuomet dar gyvenau Australijoje, tapau laisvai samdomu žurnalistu. Buvau gana jaunas, tačiau mokėjau vieną pagrindinių Afganistano kalbų. Studijavau žurnalistiką ir nusprendžiau grįžti. Jaučiausi australas, augau čia nuo penkerių, tačiau visuomet jaučiau, kad yra kita šalis, kurioje gimiau.

Kabulas man buvo didelė paslaptis. Kai augau, tėvai vis kalbėdavo apie šį miestą: „Eidavome į štai šį parką, čia iškylaudavome, ten lankėmės...“ Tai buvo labai romantiškas Kabulo vaizdas. Nuvykau į jį devyniolikos, parengiau kelias žurnalistines istorijas. Buvau šokiruotas, nes miestas, apie kurį man pasakodavo tėvai, buvo visiškai sunaikintas. Atrodė, kad tai visai kitas miestas.

Man tas laikotarpis kelia daug emocijų, nes visada grūmiausi su tapatybės krize: aš afganas, australas ar abu? Todėl man buvo įdomu čia sugrįžti. Pajutau ryšį su šalimi, nors ji buvo suniokota. Ten buvo didžiulis skurdas, krito bombos, buvo daug traumuojančių įvykių. Man pasisekė, kad užaugau Australijoje ir buvau toli nuo karo. Kartu jaučiau milžinišką kaltę būdamas Afganistane, ypač tokioje pozicijoje, kai galiu čia pabūti 2–3 savaites ir grįžti į Australiją.

Prisimenu, išvykdamas iš Kabulo lėktuve kažkodėl pradėjau verkti. Nežinau kodėl, bet kažkas mane palietė iš vidaus. 2010 metais išvykau į Europą studijuoti. Kai baigiau studijas, persikėliau į Prahą ir tapau „Radio Free Europe“ žurnalistu. Nuo 2011-ųjų iki dabar Kabule lankiausi maždaug 10–15 kartų. Vykdavau kasmet, kartais 2–3 kartus per metus. Jaučiausi kaip... Galbūt „namie“ yra netinkamas žodis, bet mano ryšys su Afganistanu tapo gilesnis.

Kokių pokyčių pastebėjai per šiuos metus nuo karo pradžios 2001-aisiais? Kaip keitėsi žmonės, jų mentalitetas, bendra atmosfera ir žmogaus teisių situacija?

Kalbant apie Kabulą 2001 metais, kai į šalį įsiveržė amerikiečiai, miestas atrodė lyg išgyvenęs apokalipsę. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą apie pasaulio pabaigą, kur viskas išdraskoma ir sunaikinama – toks buvo Kabulas. Jame buvo likę vos keli nesugriauti pastatai, keliai. Pilietinio karo metu miestas buvo visiškai suniokotas.

Kabulas atstatytas beveik nuo nulio ir bėgant metams padarė didžiulę pažangą. Kai kurie žmonės bando nuvertinti, kiek pasiekta per 20 metų, bet padaryta labai daug. Jeigu palygintume tuos penkerius metus nuo 1996 iki 2001-ųjų, kai Talibanas buvo valdžioje, ir vaizdą prieš kelias savaites, prieš Talibanui perimant valdžią, skirtumas didžiulis.

Valdant Talibanui, ekstremistinei islamistų grupuotei, Afganistanas buvo totalitarinė šalis, policinė valstybė. Kai jie atėjo į valdžią, pakeitė viską. Afganistanas nieko panašaus nebuvo regėjęs. Jie kontroliavo kiekvieną gyvenimo aspektą.

Kalbant apie moterų teises, mano mama ėjo į universitetą, studijavo mediciną, net keliavo po Sovietų Sąjungą. Taip užaugo mano tėvų karta. O po kelerių ar keliolikos metų Talibanas nebeleido moterims išeiti iš namų be šeimos nario vyro palydos. Galimybė merginoms įgyti išsilavinimą buvo panaikinta. Kai kuriais atvejais mergaitės galėjo baigti 6 klases iki joms sukaks 12 metų, kitais atvejais galėjo mokytis iki 3 klasės, bet daugelyje vietovių mokyklų mergaitėms išvis nebuvo. Vyrus vertė auginti barzdas, melstis šventyklose. Tuo laikotarpiu nebeliko asmeninių laisvių.

Ir staiga perėjome prie demokratijos. Ji buvo labai nestabili ir silpna, nes egzistavo korupcija, daugelis žmogaus teisėms nusikaltusių žmonių grįžo į valdžią. Tai buvo labai netobula, tačiau vis tiek demokratija. Žmonės galėjo balsuoti, protestuoti, moterys, jei norėjo, galėjo dirbti, mergaitės – mokytis. Sveikatos apsaugos srityje taip pat įvyko didelė pažanga. Iki 2001-ųjų vidutinė afganų gyvenimo trukmė buvo 47 metai, ir staiga ji pakilo dešimčia–penkiolika metų. Žmonės turėjo daugiau pinigų.

Įvaizdis tarptautiniame kontekste buvo geras, bet silpniausia šios demokratijos vieta buvo ta, kad ji netvari. Kai europiečiai, amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir kitų šalių piliečiai atvyko į Afganistaną daryti šito projekto, jie atkeliavo su savo šalių mentalitetu ir nesiklausė afganistaniečių, nepastatė to, ko žmonėms reikėjo. Tai ir buvo viena pagrindinių problemų – demokratija tam tikra prasme buvo importuota į Afganistaną. Niekas gerai nesuprato Afganistano, jo skirtingų kalbų ir etninių grupių, taip pat visos politinės dinamikos.

Kalbant apie politinę pusę, nebuvo sukurtos stiprios institucijos. Talibanui atgavus šalies kontrolę, visos institucijos – Afganistano armija, policija, karinės oro pajėgos – labai greitai žlugo, nes jos buvo pastatytos ant pagaliukų. Nebuvo realaus kelio iki demokratijos.

Minėjai, kad 1996–2001 metais, kai šalį valdė Talibanas, politinis režimas buvo labai griežtas. Tačiau dabar talibai teigia, kad nebebus tokie griežti. Tačiau tai jie sako per televiziją, rankose laikydami automatinius ginklus. Ar manai, kad šį kartą bus kitaip?

Kol kas visi požymiai rodo, kad bus kaip ir anksčiau. Kasdien, kas valandą bendrauju su daugybe afganų iš pogrindžio. Ir čia esama dviejų pusių. Pirmiausia, yra Kabulas, tada yra viskas, kas už jo ribų.

Kelis pastaruosius mėnesius Talibanas kasdien siekė užvaldyti vis daugiau rajonų, miestų ir miestelių. Toliau nuo Kabulo Talibanas grąžino labai represyvias dešimto dešimtmečio taisykles ir įstatymus. Kalbėjomės su moterimis ir vyrais, gyvenančiais provincijose. Jie sako, kad Talibanas nė kiek nepasikeitė. Talibai vis dar draudžia muziką, televiziją, moterys negali niekur išeiti vienos, joms draudžiama dirbti ne namuose, mergaičių mokyklos uždarytos. Talibanas vėl toks, koks buvo iki šiol. Jų žodžiai neatitinka veiksmų.

Prieš keletą savaičių Talibanas pirmą kartą dalyvavo spaudos konferencijoje Kabule ir sakė, kad gins moterų teises, nepriklausomą žiniasklaidą, suteiks amnestiją visiems, įskaitant ir buvusios vyriausybės darbuotojus. Tačiau matome priešingą vaizdą.

Kabule jie bando kurti nuosaikų įvaizdį, siekdami įtikinti pasaulį: „Taip, mes pasikeitėme, žiūrėkite, mes jums parodysime, kaip pasikeitėme.“ Kabule Talibanas leido kai kurioms žiniasklaidos priemonėms, ypač didiesiems televizijos kanalams, tęsti transliacijas. Bet žmonės nemato, kiek daug žinių ir laidų vedėjų, operatorių moterų neteko darbo. Kitiems žurnalistams buvo grasinama, jie buvo mušami. Talibanas medžioja žurnalistus ir žmogaus teisių aktyvistus. Kabule jie eina iš rajono į rajoną, iš namo į namą ieškodami žmonių.

Kabulas – didelis miestas su beveik 6 milijonais gyventojų. Nors Talibanas sako neturintis juodojo sąrašo žmonių, į kuriuos taikosi, tačiau pasirodo, kad tai netiesa, nes jie ieško konkrečių žmonių. Daug mano draugų žurnalistų, žmogaus teisių aktyvistų, menininkų slapstosi namuose. Jie niekur neišeina jau beveik dvi savaites, nes žino, kad Talibanas jų ieško. Jei ras, niekas nežino, kas nutiks. Nes net ir dabar matome, kaip už Kabulo mušami, kankinami ir žudomi buvę kariai, policininkai, valstybės tarnautojai. Visi su baime laukia, kas bus toliau.

Pasaulio žiniasklaidos priemonės yra sutelkusios dėmesį į Kabulą, todėl Talibanas bando kurti nuosaikų įvaizdį. Tačiau užkulisiuose, kai išsijungia kameros ir nėra užsienio žurnalistų, vyksta visai kiti dalykai. Talibanas ieško žmonių, juos sulaiko, muša ir skleidžia daug baimės ir panikos tarp gyventojų.

Daug afganų per šiuos 20 karo metų padėjo užsienio pajėgoms ir organizacijoms. Kokią matai užsienio šalių atsakomybę prieš juos?

Daugybė Europos valstybių, JAV ir kitos šalys, turėjusios Afganistane karių, teigia turinčios moralinę pareigą padėti jiems padėjusiems afganams. Nes tie afganai rizikavo savo gyvybėmis. Pavyzdžiui, jauni vertėjai iš Goro provincijos, kur buvo dislokuotos lietuvių pajėgos. Tie jauni vyrai, kartais ir moterys, labai rizikavo, nes Talibanas pareiškė užsienio kariams padėjusiems afganams: „Jūs esate šnipai ir mes jus nužudysime.“

Per pastaruosius 20 metų nužudyti šimtai tokių žmonių. Šie žmonės yra ypatingame pavojuje. Tarptautinė bendruomenė teigia, kad jaučia atsakomybę padėti. Tačiau dabar po tokios chaotiškos evakuacijos matyti, kad labai daug afganų, padėjusių užsienio pajėgoms, rizikavusių savo gyvybėmis, liks Talibano valdomoje šalyje. Tūkstančiai išvyks, bet dar daugiau pasiliks.

Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Lietuva, buvo įdarbinusios mažiau afganų, todėl joms daug lengviau evakuoti 50, 200 arba 500 žmonių. JAV per paskutinius 20 metų įdarbino daugiausiai afganų – 250 tūkstančių. Ir dabar evakuoti vos 60–70 tūkstančių. Tad apie 180 tūkst. vien tik amerikiečiams dirbusių afganų bus palikti.

Ne visus nužudys Talibanas – kai kurie galbūt nepatirs jokių pasekmių, tačiau dalis patirs – jie bus mušami, kankinami ir žudomi. Už tokį vietinių likimą atsakingos JAV ir kitos šalys, nes evakuacija, kaip matėme televizijos ekranuose visame pasaulyje, buvo itin chaotiška, labai prastai suplanuota ir koordinuojama.

Be to, Talibanas neleido afganams pasiekti oro uosto. Matėme tas baisias scenas, tą paniką, kai Talibanas apsupo ir užėmė Kabulą. Gyventojai, bijodami Talibano, be pasų ir vizų užplūdo Kabulo oro uostą. Tūkstančiai žmonių be jokių dokumentų veržėsi link oro uosto, nes jo kontrolė vis dar buvo amerikiečių, britų ir kitų Europos šalių karių rankose, todėl jie galvojo, kad ten saugu.

Kita vertus, tūkstančių žmonių, turinčių vizas į JAV ar Europą, gyvybės atsidūrė dar didesniame pavojuje, nes jie dirbo tarptautinėms pajėgoms, užsienio organizacijoms arba buvo žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai. Problema ta, kad oro uoste buvo daug desperacijos apimtų afganų be jokių kelionės dokumentų ir tie, kurie turi vizas, ten negalėjo patekti.

Situacija oro uoste buvo labai chaotiška ir pavojinga. Iš vienos pusės Talibanas šaudė į žmones, mušė juos lazdomis, botagais. Iš kitos pusės ginkluoti užsienio kariai šaudė į orą, kad žmonės pasitrauktų, tačiau jie nesitraukė. Buvo pranešimų net apie mirtinai sutryptus vaikus, nukritusius ant žemės tokioje didelėje minioje. Todėl užsienio valstybėms buvo dar sunkiau evakuoti ne tik savo darbuotojus, bet ir jiems padėjusius afganus.

Minėjai, kad bendrauji su šiuo metu Afganistane dirbančiais žurnalistais. Ne visi jų slapstosi, dalis eina į gatves, kalbina žmones. Kokios jų darbo sąlygos?

Kabule galima pamatyti du skirtingus vaizdus. Vieną matome daugybėje tarptautinės žiniasklaidos priemonių, kaip užsienio žurnalistai, netgi moterys, važinėja aplink Kabulą, filmuoja Talibaną, šis jiems leidžia patekti į skirtingas miesto vietas, netgi imti interviu iš Talibano kovotojų. Panašu, kad tai dalis Talibano viešųjų ryšių žaidimo, kuriuo jie bando įrodyti, kad pasikeitė: „Žiūrėkit, mes net kalbamės su moterimis žurnalistėmis, mes jas įsileidome.“ Taip nutiko ir didžiuosiuose Afganistano televizijose kanaluose, kai žurnalistės ėmė interviu net iš Talibano vadų.

Tačiau egzistuoja ir kitas paveikslas. Šalyje yra nepriklausomų žurnalistų, nedirbančių didiesiems kanalams ar užsienio žiniasklaidos priemonėms ir pastaraisiais metais viešai kritikavusių Talibaną. Jie dabar yra didžiausiame pavojuje, daugelis slapstosi. Jei jie dirbtų „al Jazeera“, CNN, būtų visiškai kitaip. Tačiau dauguma jų dirba mažose vietos žiniasklaidos priemonėse. Ir jie bijo, nes niekas jų nesaugo iš šalies.

Kabule turiu draugą, kalbėjau su juo Talibanui perėmus miesto kontrolę. Jis pasakė: „Aš nieko neturiu, nedirbu užsienio organizacijai, niekas man nepadeda pabėgti iš čia, nors esu dideliame pavojuje.“ Jis yra slėptuvėje – niekas nežino, kurioje Kabulo vietoje – su žmona ir dviem mažais vaikais. Jis nežino, ką daryti, nes iš Kabulo nevykdomi komerciniai skrydžiai jokiomis kryptimis, visi skirti tik karinei evakuacijai. Jis negali gauti JAV arba Europos šalių vizos ir sako, kad negali skristi į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Indiją, Tadžikistaną ar kitur. Jis įstrigęs, nors anksčiau buvo svarbus balsas prieš Talibaną.

Paklausiau, kaip jis jaučiasi mieste, kur jo ieško talibai. Jis atsakė: „Man baisiausia ir skaudžiausia ne dėl savo gyvybės, bet dėl to, kad jie privertė mane tylėti.“ Jis nebegali reikštis socialinėje erdvėje. Išsitrynė „Facebook“, „Twitter“ – viską, kad neliktų jokių įrodymų. Ir ne tik jis – daug žurnalistų pasielgė taip pat, panaikino savo socialinių tinklų paskyras, kad prieš juos nebūtų įrodymų.

Paskutinius 20 metų vyko sprogdinimai, smurtas, buvo daug baisumų, tačiau afganai vis tiek galėdavo pasisakyti. Žurnalistai galėjo kelti klausimus visiems – Talibanui, Vyriausybei. Todėl draugo pasakyti žodžiai man įstrigo, jie parodė, kaip kadaise padarytas progresas nyksta.

Minėjai, kad Talibanas naudojasi žiniasklaidos priemonėmis savo viešųjų ryšių kampanijai skleisti. Ar manai, kad tarptautinė žiniasklaida pakankamai kritiškai žvelgia į tai, kas vyksta Afganistane?

Manau, kad užsienio žiniasklaida turėtų labiau žiūrėti ne į tai, ką Talibanas sako, o ką jis daro. Nes dabar dažniausiai kartojama: „Talibanas sako, kad užtikrins moterų teises, Talibanas sako tą, Talibanas sako aną.“ Taip atsiranda populiarios antraštės, bet būtent to Talibanas ir nori – priversti žmones manyti, kad talibai pasikeitė.

Žiniasklaidoje trūksta žmonių istorijų, nes dauguma jų nebesikalba su žurnalistais. Tarkime, jeigu esu užsienio žurnalistas Kabule ir noriu sužinoti, kokia yra tikroji moterų teisių situacija, man labai sunku kažką pakalbinti, nes tada tas žmogus atsidurs pavojuje.

Dabar žurnalistai rodo ir pasakoja, kad Kabulas atrodo gana įprastai: parduotuvės atidarytos, gatvėse eismas, žmonės. Tačiau aš manau, kad tai, ko nematome Kabule, yra svarbiau už tai, ką matome. Aš paklausčiau: kiek moterų ir mergaičių matote gatvėse? Turbūt nė vienos. Kiek žmonių slepiasi? Labai daug. Viskas, ką rodo medijos, labai skiriasi nuo tikrojo gyvenimo už kamerų.

Tačiau vaizduose, pasiekiančiuose iš Afganistano, vis dar galima pamatyti nemažai žmonių, kalbančių su žurnalistais ir atskleidžiančių savo vardus ir pavardes. Tai gali kainuoti jiems gyvybes. Kokią matai žurnalistų atsakomybę prieš juos? Kaip kalbėti nepadarant žalos?

Tai labai svarbu. Manau, kad vienas geriausių sprendimų – rodyti neryškų žmogaus veidą. Tada matosi, kad prieš tave gyvas žmogus, girdi jo balsą, jauti emocijas, baimę, bet jo tapatybė neatskleidžiama. Kartais desperatiškose situacijose žmonės tampa per daug emocionalūs, jie nori parodyti, kad gali kovoti. Tad žurnalistai, ypač iš užsienio, turi apsaugoti vietinius afganus. Galbūt žurnalisto istorija būtų sėkmingesnė, jei jauna mergina kalbėtų atvirai ir neanonimiškai, bet tada ji atsidurtų milžiniškame pavojuje. Žurnalistas išvyks kitą savaitę arba kitą mėnesį, o ta mergina pasiliks ir visą gyvenimą jaus savo žodžių pasekmes.

Dažnai žurnalistai sako, kad dalijantis asmeninėmis žmonių istorijomis galima pasiekti pokyčių. Ar ir tu taip manai?

Labai tikiu istorijomis, kurių centre yra žmogus. Visada maniau, kad atsivertęs laikraštį ir perskaitęs, tarkime, apie karą Ugandoje, stipresnį ryšį su šia tema pajusiu perskaitęs tai patyrusio žmogaus istoriją. Nesvarbu, koks jo ar jos vardas ar kur jis ar ji gyvena. Manau, kad geriausios istorijos turi kažką universalaus.

Tu negimei per karą, aš gimiau, tačiau mes visi esame patyrę netektį, baimę, nusivylimą, gailestį. Manau, kad turint universalią temą nebūtina nurodyti žmogaus vardo ir pavardės ir rizikuoti jo gyvybe. Jei esi geras žurnalistas, turi sukurti sąlygas pašnekovui atsiverti ir būti empatiškas. Tai gali būti neįtikėtinai stipru. Mano geriausi darbai yra būtent tokie. Lietuvis, skaitydamas mano istoriją, gali susitapatinti su ja, nors parašyta apie afganistanietį ir jis neturi jokio ryšio su šia šalimi, jis gali pasijusti lyg būtų Afganistane. Manau, kad tai stipriausias žurnalistikos bruožas – per vaizdines, garsines ir kitas istorijas suartinti žmones, perduoti jų emocijas.

Kaip pats jautiesi šiuo laiku kalbėdamas apie Afganistaną? Dabar esi Kaune, saugus. Daug tavo kalbintų žmonių nėra saugūs. Kaip su tuo tvarkaisi? Ar nejauti kaltės?

Jaučiu. Ši kaltė, berods, vadinama išlikusiojo kalte (angl. survivor's guilt). Bet manau, kad visada ją jaučiau, o dabar turbūt dar labiau. Bet kartu kitaip žvelgiu į savo darbą. Paskutinėmis savaitėmis kalbėjau JAV, Izraelio, Jungtinės Karalystės, Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. Manau, kad mano darbas yra parodyti pasauliui, kas vyksta, ir priversti susirūpinti. Manau, kad prisidedu prie kažko, ką labai giliai jaučiu.

Stengiuosi prisidėti prie pokyčių, palaikau ryšį su įvairiomis organizacijomis ir žmonėmis, norinčiais padėti ir skleisti žinią, bet kartu jaučiuosi bejėgis, nes mažai ką galiu padaryti. Labai mažai žmonių gali ką nors pakeisti šioje situacijoje. Tačiau matau, kad žurnalistų darbas gali pasiekti didelių pokyčių, informuojant žmones, keičiant nuomones ir strategijas. Taip matau savo vaidmenį.

Nemažai žmonių, sekdami naujienas, nežino, ką daryti. Bejėgiškumo jausmas kelia nerimą. Kaip manai, kaip žmonės galėtų prisidėti prie situacijos pagerinimo Afganistane?

Paskutiniu metu svarbiausias darbas buvo evakuoti kuo daugiau rizikos grupėje esančių afganų, kad jie nenukentėtų dėl savo darbo. Pirma, aš stengiuosi, kad žmonės susirūpintų situacija Afganistane. Antra, stengiuosi, kad imtųsi veiksmų ir kalbėtųsi su vietos politikais. Burtų ir informuotų žmones, rengtų susitikimus, protestus.

Viskas įvyko labai greitai ir šiandien, manau, jau beveik per vėlu kam nors padėti. Paskutinė evakuacijos diena buvo rugpjūčio 31-oji. Daug valstybių, ypač Europos, evakuaciją baigė anksčiau. Net JAV, turinčios daugiausia žmonių Afganistane, nelaukė 31 dienos. Paskutines tris dienas Jungtinės Valstijos skyrė jų pačių kariuomenės evakuacijai.

Galimybė padėti, deja, labai maža. Tačiau dabar svarbu suprasti, kad Afganistanas patiria didžiulę humanitarinę ir ekonominę krizę. Paskutiniais mėnesiais milijonas žmonių buvo išvaryti iš savo namų. Daugybė gyventojų negauna maisto, vandens, vaistų. Todėl dabar labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė padėtų Afganistanui susitvarkyti su šia krize, nes prieš tai afganai išgyveno karą, o dabar – didėjantį skurdą. Maisto kainos kyla kosmiškai. Žmonės neturi grynųjų pinigų, nes visi bankai uždaryti. Labai daug benamių Kabule, jie atvyko iš įvairių miestų ir provincijų.

Tačiau svarbu suprasti, kad kas nutiko, tas nutiko. Matome, kad šalį valdys Talibanas. Svarbiausia, kad pasaulis padėtų Afganistanui, turinčiam 45 mln. gyventojų, susitvarkyti su šiomis neatidėliotinomis problemomis, kurių dauguma – humanitarinės. Užsienio organizacijos ir vyriausybės turėtų padėti Afganistano žmonėms patenkinti būtinąsias reikmes – gauti tai, ką mes net nesusimąstydami turime.