Lietuva Afganistane: kas ir kaip pa(si)keitė?

2002-aisiais Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO, tad tais pačiais metais šalies specialiosios pajėgos prisijungė prie JAV vykdomos antiteroristinės kampanijos Afganistane. Lietuva viena pirmųjų išreiškė palaikymą Valstijoms ne tik politiniu lygmeniu, bet ir karinėmis pajėgomis. Vėliau Lietuvos kariai tęsė misiją NATO formatu – Afganistanas Lietuvai tapo didžiausia karine misija.

Slidi pradžia? Ne Lietuvos akimis

Tarptautinėje arenoje, ypač Europoje, po rugsėjo 11-osios išpuolių pradėti JAV kariniai veiksmai Afganistane (2001) ir Irake (2003), kaip ir vėlesnės dronų kampanijos Pakistane, Jemene bei kitur, buvo vertinami labai kontroversiškai. Kvestionuotas veiksmų teisėtumas (pvz., dronais šaudant į įtariamuosius terorizmu be teismo proceso) ir proporcingumas (didelis žūstančių civilių skaičius dėl pasirinktų taktikų ir priemonių, menkas moterų ir vaikų apsaugos užtikrinimas ir t. t.).

Netrukus suabejota net ir jų pagrįstumu, kai tuometis JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas pateikė Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai netikrus duomenis apie Irako masinio naikinimo ginklų grėsmę. Jungtinė Karalystė, kuri taip pat viena pirmųjų prisijungė prie JAV karinių misijų Irake, vėliau atliko išsamų šio savo sprendimo vertinimą – 2016-aisiais paskelbtose išvadose jis apibūdintas kaip gėdingas ir skubotas, pradėtas neišsėmus taikių priemonių teikiamų galimybių.

<p>Teksto autorė, Merilando universiteto vyr. mokslininkė Eglė Murauskaitė. ©Severina Venckutė</p>

Teksto autorė, Merilando universiteto vyr. mokslininkė Eglė Murauskaitė. ©Severina Venckutė

Nors tarptautiniu lygmeniu Irako ir Afganistano karai dažniausiai vertinti kaip JAV antiteroristinės kampanijos dalis, Lietuvos viešajame diskurse tokių sąsajų gerokai mažiau. Kitaip nei daugumoje Vakarų šalių, Lietuvoje visuomenės ar NVO protesto kampanijų prieš dalyvavimą Afganistano kare nematėme. Iš dalies tai galėjo lemti didžiulis entuziazmas tapti Vakarų aljanso nariais.

Visgi nemažą įtaką darė tiek ribotas visuomenės informavimas apie šiuos Lietuvos politinius pasirinkimus, tiek tradiciškai vienakryptė diskurso forma kalbai pasisukus apie bendradarbiavimą su JAV, ypač karybos srityje. Medijose netrūko reportažų apie Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) „Aitvaro“ būrį, varantį siaubą talibų kovotojams (pastaroji mintis pabrėžiama su pasididžiavimu). Viešai lyg ir nebuvo keliamas klausimas, ar baimė ir jėga yra geriausias būdas spręsti situaciją, sąlygojančią dešimtmečius besitęsiančias gentines kovas teritorijoje, vadinamoje Afganistanu.

<p>Skrydis JAV karinių pajėgų sraigtasparniu į Zabulo provinciją pietų Afganistane, pasienyje su Pakistanu, 2014 m.</p>

Skrydis JAV karinių pajėgų sraigtasparniu į Zabulo provinciją pietų Afganistane, pasienyje su Pakistanu, 2014 m.

Karas Afganistane su skirtingomis vėliavomis

Šioje vietoje verta atsigręžti į Lietuvos patirtį Afganistano kare 1979–1989-aisiais, dar būnant sovietų kariuomenės sudėtyje. Iš maždaug 4 500 į Afganistaną išsiųstų lietuvių žuvo apie 100, dar tiek pat grįžo sužeisti fiziškai. Trečdalis išgyveno potrauminio streso sindromą (kuris tuo laiku nebuvo gydomas), dalis iš gyvenimo pasitraukė savo noru, o apie 12 proc. mėgino tai padaryti. Šaliai atgavus nepriklausomybę, Afganistano karo veteranams buvo suteiktas nukentėjusiųjų nuo sovietų okupacijos asmenų statusas, visoje Lietuvoje radosi jų draugijų, tarnavusiųjų atminimas buvo įpaminklinamas. Retas kuris tuomet į misijas keliavo savo noru.

<p>Tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius lankosi Afganistane. 2014 m. birželis.</p>

Tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius lankosi Afganistane. 2014 m. birželis.

Gausiuose veteranų atsiminimuose kartojasi motyvas, jog buvo ruoštasi nuožmiai kovai su priešu, o atvykus daugiausia tekdavo susiremti su skurstančiais jaunuoliais ir patiems ilgus mėnesius gyventi antisanitarinėmis sąlygomis. Įdomu, ar Dovydo-prieš-Galijotą motyvas neskambės ir veteranų prisiminimuose iš „naujojo Afganistano karo“ – turint omenyje, kad vietos kovotojai garsėjo savadarbiais sprogmenimis ir maksimaliu jiems prieinamų priemonių (pvz., Kalašnikovo automatų ar granatsvaidžių) panaudojimu priešinantis moderniausioms Vakarų technologijoms.

Iš Lietuvos karių perspektyvos, JAV ir NATO misijų palaikymas kardinaliai skyrėsi nuo prievartinio rekrūtų dalyvavimo sovietų okupacijoje. Nedideli būriai atrinktų karių veikė Vakarų sąjungininkų gretose keisdamiesi maždaug kas 6 mėnesius (lyginant su 12–18 mėn. rotacijomis sovietų kariuomenėje) ir gyveno visiškai kitokiomis sąlygomis. Nors bendras 2002–2021-aisiais Afganistane tarnaujančių lietuvių skaičius taip pat artėja prie 5 tūkst., žuvusiųjų – vos vienas kitas, be to, grįžtantiesiems prieinama pagalba ir reintegracija jau pasiekė kitą lygį.

<p>Arkivyskupas Gintaras Grušas laimina paskutinius Lietuvos karius, išvykstančius į misiją Goro provincijoje, centriniame Afganistane. 2013 m. balandis.</p>

Arkivyskupas Gintaras Grušas laimina paskutinius Lietuvos karius, išvykstančius į misiją Goro provincijoje, centriniame Afganistane. 2013 m. balandis.

<p>Į Lietuvą sugrįžo misiją Afganistano Goro provincijoje baigę Lietuvos kariai. Šiauliai, 2013 m. rugsėjis.</p>

Į Lietuvą sugrįžo misiją Afganistano Goro provincijoje baigę Lietuvos kariai. Šiauliai, 2013 m. rugsėjis.

Tačiau, afganų akimis, naratyvo skirtumai veikiausiai atrodo minimalūs: tiek sovietų, tiek JAV pajėgos – okupuojančios struktūros, apie dešimtmetį jėga mėginusios primesti valstybės organizavimo ir valdymo formą. Tiek nuo JAV, tiek nuo sovietų pajėgų žuvo daugybė civilių, karo veiksmai ne tik naikino šalies infrastruktūrą, bet ir stabdė progresą. Žinoma, okupuojančios pajėgos investavo į atstatymą ir mėgino palenkti vietos visuomenę dažniausiai trumpalaikiais ir menkai apgalvotais projektais: neramiausiems regionams skirdamos paramą (ir taip sukeldamos didelį nepasitenkinimą tarp Vakarus jau palaikančiųjų), kurią skirstant neišvengta didžiulės korupcijos, nuosekliai prioritetizuodamos techninius sprendimus neinvestuojant į žmogiškuosius resursus.

Verta prisiminti ir tai, jog sovietų okupacijos metu Vakarai aktyviai rėmė besipriešinančias grupes (kurios vėliau ir tapo Talibanu – pačių Vakarų apginkluotais ir apmokytais priešininkais). NATO vykdant stabilizavimo misiją Afganistane, prie vietos politinių ir ekonominių aktualijų lygiai taip pat aktyviai jungėsi Rusija ir Kinija (pvz., Rusija pastaraisiais metais įsitvirtino tarpininkaudama derybose tarp talibų ir vietos valdžios atstovų).

<p>Afganistanietis vertėjas šarvuotyje su kariais pakeliui į Zabulo provinciją pietų Afganistane, 2014 m.</p>

Afganistanietis vertėjas šarvuotyje su kariais pakeliui į Zabulo provinciją pietų Afganistane, 2014 m.

<p>Afganistane viešintis tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius sveikina Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos karius, kurie po penkerių metų bendro darbo su Lietuvos kariais perėmė atsakomybę už saugumą Zabulo provincijoje. 2014 m. birželis.</p>

Afganistane viešintis tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius sveikina Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos karius, kurie po penkerių metų bendro darbo su Lietuvos kariais perėmė atsakomybę už saugumą Zabulo provincijoje. 2014 m. birželis.

<p>Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos kariai Zabulo provincijoje, 2014 m.</p>

Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos kariai Zabulo provincijoje, 2014 m.

Lietuvos pamokos

Nors Lietuvos misijų Afganistane tipai ir mandatai keitėsi (kaip ir tarptautinis kontekstas), bėgant dešimtmečiui indėlis išliko beveik išimtinai karinis. Lietuva, kaip nedidelė valstybė, buvo lyderė pagal atsiunčiamų karių kiekį, lyginant su šalies populiacija. Tačiau vystomasis bendradarbiavimas išliko minimalus, o ženklesnio įsitraukimo iš įvairių pagalbos ir paramos organizacijų nefiksuota. Tai kontrastavo su didžiuliu tarptautiniu nevyriausybiniu sektoriumi, kuris skverbėsi į regioną taip, kad kėlė bazinių produktų kainas ir dirbtinai palaikė darbo rinką.

Ne kartą pastebėta, kad net ir nekarines veiklas vykdantiems kariams – tiek iš Lietuvos, tiek kitų sąjungininkų pajėgų, – trūko kultūrinio konteksto suvokimo. NATO vadovybė atkreipė dėmesį į incidentus, kai afganų kariai (ne talibai), įsižeidę dėl kultūrinių nesusipratimų, palaikytų nepagarbos ženklais, nušovė ar sužeidė NATO partnerius. Platesnio visuomenės įsitraukimo stygius ir situacijos vertinimas iš karinės perspektyvos neskatino kamšyti tokių spragų ar ieškoti sociopolitinio dialogo.

Reklama

Žvelgiant iš minėtosios karinės perspektyvos, Lietuvos misijos Afganistane vertinimuose akcentuojamas sėkmingas naujų technologijų įsisavinimas, palankūs sąjungininkų atsiliepimai ir integruoto veikimo patirčių svarba. Tačiau net ir šioje terpėje netrūksta kritikos dėl ribotos misijose įgytų patirčių sklaidos ruošiant naują karių kartą panašioms misijoms (mat didelė dalis informacijos neišslaptinama).

Taip pat kyla klausimų apie tų patirčių integravimą ar net aktualumą rengiant ne tik Lietuvos karius, bet ir karinę doktriną ateities iššūkiams. Jei praeitas dešimtmetis Afganistane (ir plačiau Vidurio Rytuose) Vakarams reiškė pusiau urbanizuotą kovą su partizaninio tipo grupuotėmis, šiuo metu vis aktualesnė tampa tiek didžiųjų valstybių priešprieša teritorinėje karyboje su moderniomis technologijomis, tiek konfrontacija nekonvencinėje erdvėje (informacinės kampanijos, kibernetinės atakos ir pan.).

<p>Afganistane dislokuoti kariai klausosi atlikėjo Jurgio Didžiulio, atvykusio su Lietuvos kariuomenės delegacija padėkoti kariams už jų atliekamą tarnybą, koncerto. Kabulo karinė bazė, 2015 m.</p>

Afganistane dislokuoti kariai klausosi atlikėjo Jurgio Didžiulio, atvykusio su Lietuvos kariuomenės delegacija padėkoti kariams už jų atliekamą tarnybą, koncerto. Kabulo karinė bazė, 2015 m.

Nemažai refleksijų siejama su specialiųjų pajėgų būrio „Aitvaras“ įgyta patirtimi – misijos Afganistane padėjo „aitvarams“ tapti pasididžiavimo šaltiniu. Šiuo metu diskutuojama dėl SOP perdislokavimo į Malį, kur aktyviai veikia Prancūzijos ir Jungtinių Tautų misijos. Tačiau didesnės viešosios įtraukties priimant tokius strateginius sprendimus ar kultūrinio konteksto įsigilinimo pamokos, rodos, ir vėl paliekamos kartoti.

Išlieka dominuojanti mainų idėja: Lietuva siekia aktyvaus Vakarų sąjungininkų buvimo savo teritorijoje ir skatina juos plėsti įsipareigojimus, susijusius su Rusijos atgrasymu, mainais siūlydamasi dalyvauti sąjungininkams svarbiose karinėse misijose. Tačiau pačių sąjungininkų misijų legitimumas nekvestionuojamas. Taip pat trūksta viešų analitinių svertų renkantis misijas ir formas sąjungininkams palaikyti, aiškesnio kaštų ir numatomo atpildo aptarimo. Nėra abejonių, jog šaliai tapus kontroversiškai vertinamų misijų rėmėja, toks indėlis pastebimas ir vertinamas. Tačiau vargu, ar tai vienintelis kelias būti įvertintiems, ir vargu, ar gilesnės viešos refleksijos pakenktų Lietuvos kaip atsakingos partnerės įvaizdžiui.

Tarptautinės perspektyvos

Vakarų spaudoje netrūksta refleksijų apie strateginį pralaimėjimą, kurį signalizuoja atsitraukimas iš Vidurio Rytų. Kalbant apie JAV vaidmenį, kontroversiško karo su terorizmu dešimtmetis sudegino nemažą dalį tarptautinio pasitikėjimo kapitalo Valstijomis kaip demokratijos lydere. Daugeliu atvejų tai atvėrė duris Kinijai ir Rusijai, kaip mažiau reikalavimų keliančioms partnerėms (ne tik jau minėtame Afganistane, bet ir Sirijoje ar Egipte, taip pat daugybėje kitų valstybių).

Karo su terorizmu pergalės momentai, tokie kaip „Al-Qaeda“ lyderių sulaikymai ar nužudymai ir grupuotės kaip pagrindinės teroro grėsmės sunykimas, nublanksta prisiminus sėkmingą ISIS tinklo iškilimą. Antiokupaciniai naratyvai pridėjo nemažai sėkmės ISIS renkant pasekėjų gretas ir kuriant 2013–2017 m. gyvavusią valstybę. Nors vėliau nemaža teritorijos dalis buvo atkovota, Vakarams teko eiti į artimesnį dialogą su regione aktyvia Rusija – daug artimesnį, nei norėtųsi tokioms šalims kaip Lietuva.

<p>Paskutinių Lietuvos karių, grįžusių iš misijos Afganistane, apdovanojimų ceremonija. 2021 m. liepa.</p>

Paskutinių Lietuvos karių, grįžusių iš misijos Afganistane, apdovanojimų ceremonija. 2021 m. liepa.

Tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas įsipareigojo atsitraukti iš Afganistano 2021-aisiais, taip siekdamas mažinti amerikiečių kariuomenės svorį užsienyje, o naujai išrinktas Joe Bidenas tęsia šio sprendimo įgyvendinimą motyvuodamas antiteroristinės operacijos sėkme. Lietuvos kariams ir tarptautinėms pajėgoms paliekant Afganistaną, Talibanas teigia kontroliuojantis 85 proc. teritorijos.

Vakarams dar iki galo neatsitraukus, jau kyla kalbos apie ant plauko pakibusius likimus vietinių afganų, kurie pastarąjį dešimtmetį įvairiomis formomis palaikė vakariečius ir jų siūlomą gyvenimo būdą (vertėjavo, tiekė maistą, leido savo dukras į mokyklą ir pan.). Galvojant apie dabartinę pabėgėlių kontroversiją Lietuvoje – ar Lietuva būtų pasiryžusi siūlyti pagalbą su ilgesne galiojimo data? Jei atsakymas yra ne, ką vertėtų apgalvoti prieš įsipareigojant naujoms misijoms?

<p>Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos kariai Zabulo provincijoje. 2014 m. birželis.</p>

Afganistano nacionalinės greitojo reagavimo kuopos kariai Zabulo provincijoje. 2014 m. birželis.

<p>Karinė bazė Zabulo provincijoje, šalia jos sostinės Kalato, 2014 m.</p>

Karinė bazė Zabulo provincijoje, šalia jos sostinės Kalato, 2014 m.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon