„Vienas gražiausių dalykų, ką gali daryti žmogus mirties akivaizdoj, yra dainuoti“

Įžengus į Eglės ir Roko Kašėtų namus netoli Čepkelių raisto esančiame Krokšlio kaime, vos per kelis kilometrus nutolusiame nuo sienos su Baltarusija, visai neatrodo, kad jiedu į šią senovinę pirkią įsikėlė tik prieš pusmetį, iškeitę į ją skubantį Vilnių.

Eglė ir Rokas ramiai zuja aplink gamindami pusryčius ir dzūkiškai pasakodami apie savo namus, buitį ir kaimynus, ir klausantis jų aplanko jausmas, jog čia viskas visada taip ir buvo. Tik laikas jų namuose visai neatrodo sustojęs: ant stalo stovi atvertas kompiuteris, ant krosnies kaista itališkas moka kavinukas, o grybas arbatos stiklainyje vadinamas kombucha, lygiai kaip bet kurioje sostinės kavinėje.

Nesustoję čia ir darbai: Rokas kuria dzūkiškas dainas („dzūkodeliką“) ir pirkioje įrašinėja savo muziką, ruošiasi koncertams, o kartą per savaitę važiuoja į Lukiškių kalėjimą, kur turi „Mėnulio būgnų“ dirbtuves – su bičiuliais gamina instrumentus. Eglė jau trečius metus organizuoja dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“, šiemet pradėjo kurti ir platformą „Parėdzymai“, su kurios komanda dokumentuoja dzūkų audimo tradiciją gretimame Kašėtų kaime. Eglė gilinasi ir į dzūkų tradicinio dainavimo subtilybes ir, kai tik išpuola laisvesnis vakaras, gieda senąsias dzūkų dainas, pamokydama jų ir Roką.

Pavargimas nuo miesto skubėjimo ir nerimo, darbo ne prie ekranų ilgesys, perpildytos miestų keramikos studijos, nenumalšinamas noras būti arčiau gamtos – temos, kurias jau kuris laikas girdžiu skambant miesto gatvėse sutiktų žmonių pokalbiuose. Lygiai taip vis daugiau girdžiu apie žmones, persikrausčiusius iš miesto į kaimą. Būtent apie tokį persikraustymą (arba grįžimą) kalbėjausi su Roku ir Egle, kurių gyvenimą dabar dar labiau lydi tarmė, liaudies daina ir tai, ką patys įvardija dažnai pokalbyje kartojamu žodžiu „tikrumas“. Galiausiai prakalbome apie migracijos krizę ir, žinoma, karą, ir Rokas su Egle papasakojo, ką senojoje kaimo kultūroje reiškia mirties ir palydėjimo ritualai ir kodėl dabar juos kaip niekad svarbu prisiminti. Kovo pabaigoje su Berta Tilmantaite nuvykome pas juos į namus, vėliau, reaguodami į aktualijas, pokalbį papildėme susiskambindami.

Pernai lapkritį iš Vilniaus persikraustėte gyventi į Krokšlio kaimą. Kaip pasikeitė jūsų dienos?

Eglė: Diena visada susideda iš kelių dalių. Darbo dalis, kuri mano atveju yra projektai, renginių organizavimai, nė kiek nepakito, nes jau ilgai tokius darbus dirbu iš namų. Buities dalis pasikeitė smarkiai. Pavyzdžiui, kai gyveni bute, tau nereikia laiko skirti tam, kad namuose būtų šilta. Čia turi pasirūpinti, kad netrūktų malkų – jų atsivežti ir kas dieną atsinešti į vidų. Bute vanduo tiesiog bėga iš čiaupo, ir tu žinai, kad jis nesibaigs. O čia buities darbai reikalauja daugiau laiko. Mes vandens išvis neturim, nes nusipirkom šitų pirkaitį su šuliniu, bet jis, deja, yra nusekęs. Ir jokio gręžinio nėra, tai mes geriamą vandenį semiamės iš kapinių šulinio. Tos kapinaitės visai čia pat. O vandenį, skirtą ne gerti, susirenkam nuo stogo – kai lyja, kai atolydzis, ir to vandens visąlaik yra. Bet aš tame ir pliusą matau, nes nesvarbu, ar turi laiko, nesvarbu, kaip jautiesi – vis tiek būtina daryti kad ir nedidelius fizinius darbus. Na ir trečioji kasdienybės dalis – sociumas. Jis, aišku, irgi labai pasikeitė. Jeigu Vilniuje daug draugų, pažįstamų, mūsų amžiaus žmonių, tai čia gyvenam daugiausia tarp senolių. Pats kaimas yra sparčiai nykstantis, kaip ir dauguma čia aplink, tai jaunų žmonių jau beveik nematom.

Rokas: Dar pasijuto, kad išnyko skubėjimas. Aplinka čia tavęs visai neskubina. Mieste vis pagaudavau save skubantį, kartais netgi visai be priežasties, tiesiog iš inercijos, ypač kai tenka vairuoti, daug judėti tarp skirtingų vietų ir žmonių. O čia, jeigu išeini iš namų, tai nebent pasidarbuoti kieme ar pasivaikščioti. Visas būvis čia toks cykesnis, lėtesnis.

Eglė: Žiemą čia, kaime, mes jautėmės patys aktyviausi ir darbingiausi. Nes juk pagal seną kaimo gyvenimo būdą įprasta, kad vasarą visi dirba laukuose, derlių ima, o žiemą visi viduj ramiai būna. Anksčiau dar ausdavo, verpdavo, bet vis tiek žiemos laikas visada buvo ir tebėra labiau poilsio režimas. Pavyzdžiui, senoliai užeina į svečius ir net neįtaria, kad mes čia dirbam – jiems atrodo, kad visiems čia tokia ramybė žiemos metu – juk dar daržų nėra. Ir jiems tikriausiai apskritai sunku suprasti tokį darbą, kai tu niekur nevažiuoji, o dirbi iš namų.

Rokas: Net jei turi daug veiklos, čia daug lengviau susikaupti, nes mažiau blaškalų iš išorės.

Eglė: Nors, kita vertus, iš įdomesnių buvo toks pokytis, kad kai gyveni bute, Vilniuje, sakykim, freelance’ini, tai tikimybė, kad tau kažkas tą darbą sutrukdys fiziškai, kad įsiverš pas tave į butą, atsisės ir pradės kažką tau pasakoti, beveik neegzistuoja. Ir tu tiesiog esi savo laiko šeimininkas. O aš, va, sėdžiu prie šito stalo virtuvėje, rašau straipsnį apie nykstantį kaimą, skubu pabaigti, nes spaudžia terminai, ir jau matau, kad eina bobułė per kiemų. Ir tu po stalu juk nepaskavosi. Ateina kaimynė: „Nu tai labas, gėlala, kaip gyvuoji?“ Ir atsisės jau tada ilgam, – žinai, trūksta su kuo pabendrauti, pasipasakoti. O man gera, įdomu, ir išprašyt nesinori. Kitąsyk, būna kokia bėda – pavyzdžiui, neatsuka dujų baliono, reikia eiti padėt. Tai tokie dalykai tiesiog išmoko šiek tiek nusimesti savo controlfreak’iškumo savybes, nes su laiku supranti, kad diena nebūtinai susiklostys taip, kaip ją planavai.

„Pucinėli“. Tai daina, anksčiau skambėjusi Krokšlio kaime, kuriame dabar gyvena Eglė ir Rokas. Kai tik čia atsikėlė, jiedu iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikinio folkloro archyvo susirinko visą šiame kaime anksčiau užrašytą etnografinę medžiagą, nes šiandien čia beveik neliko prisimenančių dainas ar juolab jas dainuojančių, iš kurių galėtų išmokti šio kaimo dainų ir tęsti jų gyvenimą. Šią dainą jie išmoko iš archyvinio įrašo, kuriame užfiksuoti Krokšlio kaimo dainininkų balsai. Jų dainavimą 1972 metais atvykusios į Krokšlį įrašė Laima Burkšaitienė ir Danutė Krištopaitė.
„Pucinėli“. Tai daina, anksčiau skambėjusi Krokšlio kaime, kuriame dabar gyvena Eglė ir Rokas. Kai tik čia atsikėlė, jiedu iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikinio folkloro archyvo susirinko visą šiame kaime anksčiau užrašytą etnografinę medžiagą, nes šiandien čia beveik neliko prisimenančių dainas ar juolab jas dainuojančių, iš kurių galėtų išmokti šio kaimo dainų ir tęsti jų gyvenimą. Šią dainą jie išmoko iš archyvinio įrašo, kuriame užfiksuoti Krokšlio kaimo dainininkų balsai. Jų dainavimą 1972 metais atvykusios į Krokšlį įrašė Laima Burkšaitienė ir Danutė Krištopaitė.

O ar pačiai kaimo bendruomenei nebuvo keista, kad čia atsikraustė jauni žmonės iš miesto?

Eglė: Nu jiem labai čiudna.

Rokas: Jiem labai keista, nes į tokius pasienio kaimus jauni žmonės paprastai nesikelia.

Eglė: Tai tikrai nėra perspektyviausia vieta ir vasarotojams pirkti ar paveldėjus dažnai lankytis, dauguma žiūrisi, kad arčiau miesto būtų, patogiau pasiekiama.

Rokas: Tai čia pora bobulių buvo, kurios negalėjo patikėt mūsų atsikraustymu, vis skambindavo patikrint kas savaitę, ar tikrai mes vis dar čia, ar tikrai mes neišvažiavom į Vilnių.

Eglė: Viena jų pasakė: „Ale jūs dar visai nenusenot, kų jūs cia darysit?“, ir tai iš tikro rodo labai liūdną situaciją. Juk, atrodo, prieš kokius keturiasdešimt metų kaime buvo tikra bendruomenė, kurią sudarė visos kartos: ir senoliai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir jaunimas, ir kūdikiai, ir bendruomenė tada dar visiškai funkcionavo. Jauniems žmonėms palikus kaimus ir išsikėlus į miestus, bendruomenė šiandien yra labai suirusi. Šiame kaime, žinoma, esame jauniausi.

Reklama

O koks jūsų santykis su kaimu buvo dar gyvenant Vilniuje?

Rokas: Aš visad jaučiau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu gyvent į šitą kraštą, nes esu iš čia kilęs. Gimiau ir augau Varėnoje, daug laiko vaikystėj leisdavau Milioniškių kaime, prie Merkio. Ir karves ganiau ten, gavau dar to senojo kaimo paragaut. Vėliau daug keliavau, man reikėjo pamaitinti visą smalsumą ir alkį, kurį jaučiau tolimiems kraštams. Kol galiausiai prisikeliavau tiek, kad pradėjo savaime norėtis suktis vis mažesnėj orbitoj. Tada susipažinom su Egle ir išsikalbėjom, kad abudu labai panašiai įsivaizduojam savo gyvenimą. Man labai pasisekė, kad Eglė taip myli šitą kraštą. Todėl nebuvo jokių klausimų, kur ieškosim namų, buvo labai aišku, kad Šiluose. Net ne Dzūkijoj, o Šilų Dzūkijoj, kur tie smėlėti pušynėliai, Ūlos upės regionas, tas, miškingiausias, senoviškiausias. Abu labai norėjom čia inskūrc ir nuosekliai ieškojom dvejus metus, kol galiausiai suradom savo gralį. Man grįžimas čia yra savotiška repatriacija.

Eglė: Rokas yra paskutinis piemenų kartos atstovas.

O kiek tau metų, Rokai?

Rokas: Trisdešimt penkeri.

Tai paskutinei piemenų kartai dabar yra trisdešimt penkeri?

Rokas: Jo, nes man virstant paaugliu kaimas labai sparčiai nyko. Jau kai man šešiolikti, septyniolikti metai ėjo, tik kokią vieną kitą karvę pamatydavai kaime. Po truputį autolafkės pradėjo vežti lenkišką pieną, ir viskas labai staigiai keitėsi. Per dvidešimt metų karvė Šilų Dzūkijoj tapo egzotika. Cik pamanyk.

Į šiuos butelius bus supilta Eglės gaminta kombucha.
Į šiuos butelius bus supilta Eglės gaminta kombucha.

Eglė: Aš tai irgi labai džiaugiausi, kai sutikau Roką. Daug kur tenka aiškintis, kodėl man, vilnietei, kuri neturi čia nei senelių, nei tėvų, taip tos Dzūkijos reikia. O mane nuo pat mažų dienų traukė etnografija. Mano mama yra visokių keistų pasakojimų užrašiusi. Pavyzdžiui, kartą nuvažiavom pas pusseserę, kuri turėjo visokių brangių žaislų. Ir paleidžia mane į tą žaidimų kambarį. Ateina mama po valandos, o Eglės nėra, tik balkonas atdaras. Mamai vos ne infarktas, į balkoną išbėga, o Eglė sėdi ir per skalbinių virvutes balkone, pasiėmusi kažkokį siūlą, audžia. Mama sakė, kad tada nebuvo nei pasakojusi man apie tas juostas, nei aš kada nors galėjau matyti, kaip tai daroma. Tiesiog turėjau tą vidinį potraukį.

Ketverių pradėjau dainuoti folkloro ansambliuose Vilniuje. Ten dainuodavom įvairių regionų dainas, bet man kažkaip tos dzūkiškos labiausiai patikdavo ir sekdavosi ir tarmine, ir dainavimo manieros prasme. Taip pat mes su šeima mėgdavom nuvažiuot iki Zervynų, važiuodavom traukiniu ir ten stovyklaudavom. Būdavo, net ir savaitei išvažiuojam su palapinėm, miegmaišiais, ten ir pagrybaudavom. Taip bevažinėjant ir kontaktas su kaimo žmonėmis būdavo, vėliau jis man labai svarbus pasidarė. Būdavo, stovyklaujam, ir mama sako: „Einam iki Zervynų, paprašysim nusipirkt pieno, bulvių.“ Ir mes eidavom į tą kaimą, ir ten dar tiek daug buvo bobulių, tokių gražių. Jos tave pirmąsyk mato ir iš karto sako: „Gėlala, vaikelia, širdela.“ Tai tiesiog toks atvirumas ir tokia visiška meilė, atrodo, svetimam žmogui. Tai mane pakerėjo. Ir jos niekad nė cento neimdavo už viską, ką mum duodavo.

„Vėliau miestui tiesiog nepavyko manęs įtikinti, kad ten gali būti kažkas geriau“ – Rokas

Bebaigdama mokyklą pradėjau pati rengt ekspedicijas į šiuos kaimus ir užrašinėt liaudies dainas, nes atėjo supratimas, kad šiuo metu dar egzistuoja paskutinė karta žmonių, kurie tą vietos dainavimo tradiciją gyvai nešasi. Ir man ten vis bevažinėjant taip susiklostė, kad net gavau vadovauti vieno kaimo etnografiniam ansambliui, ir tada jau važinėdavau ten kiekvieną savaitgalį. Tada kaip tik su Roku pradėjom bendrauti. Jo kaimas šalia buvo, už 6 kilometrų. Ir jis pradėjo vis siūlytis pavėžėt mane į Vilnių. Atsimenu, vienąsyk grybaujam, labai gerai dar nepažįstam vienas kito, atsisėdam su kašikais an Ūlos skardzio, ir aš sakau: „Rokai, aš taip nenoriu į Vilnių. Noriu kažkaip sodybą čia susirast. Išgirdau, kad vieną gal parduotų, eisiu apžiūrėt kitąkart.“ O jis sako: „Tai vat, aš irgi galvoju pargrįžč Dzūkijon.“ Ir aš labai gerai prisimenu, kaip sakiau tada: „Rokai, kaip būtų smagu, jei abiem pavyktų, gal net kaimynai per kelis kilometrus būtumėm.“ O tada taip išėjo, kad po kelių mėnesių mes jau susižadėjom, o nepraėjus metams ir susituokėm, ir jau kartu ieškojom sodybos. Ir esam dabar patys artimiausi kaimynai, kokie galėtumėm būti.

Rokas: Dabar permąstydamas suprantu, kad vaikystė kaime man paliko tokį gilų ir magišką ryšio su gamta ir visos tos energijos įspaudą, kad, man atrodo, vėliau miestui tiesiog nepavyko manęs įtikinti, kad ten gali būti kažkas geriau.

„Einam pasėdėti į paplūdimį“, – juokaudami Kašėtos kviečia į kiemą.
„Einam pasėdėti į paplūdimį“, – juokaudami Kašėtos kviečia į kiemą.
Dėl smėlingos žemės prie namo susiformavo erdvė pasisėdėjimui.
Dėl smėlingos žemės prie namo susiformavo erdvė pasisėdėjimui.

Egle, sakei, kad nori iš senolių perimti tai, ką jie turi, užsiminei apie tą nuoširdumą, atvirumą, gerumą ir tarmę. Kuo ta tarmė jums ypatinga?

Eglė: Kaime yra daug labai gražių dalykų, ir tarmė yra vienas universaliausių. Nes negali norėt, kad, tarkim, visi dabar pradėtų austi. O kalbą mes kiekvienas kasdieną vartojam. Ir Varėnos rajonas šiuo metu turi vieną prasčiausių demografijų ir yra rečiausiai gyvenamas Lietuvoje. Tai labai atsiliepia tarminiam kalbėjimui, nes šiuo metu sunku sutikti vidutinio amžiaus žmonių arba mūsų bendraamžių, kurie kalbėtų tarmiškai bent jau taip kaip mes. Vaikams mokyklose juk nėra dzūkų šnektos pamokų šalia lietuvių kalbos, vaikus mokytojai taiso, jeigu jie bent vieną žodį parašo ar pasako dzūkiškai. Be to, judėjimas į miestus labai kenkia tarmės vartojimui, nes žmogus, atsikėlęs į miestą, vis tiek dažniausiai stengiasi prisitaikyti, neišsiskirti, neparodyti, kad yra iš kaimo.

Rokas: Kai man buvo dvylika, mes su šeima persikėlėm į Vilnių, tuo metu ciktai tarmiškai ir kalbėjau. O mokykloj visi vilniečiai buvo, tai labai greit tą mano tarmę išmušė. Buvau kitoks, vaikai juokdavosi, o man norėjosi pritapti.

Labai gajūs tie stereotipai, kad būti kilusiam iš regiono yra kažkuo menkiau. Tas irgi ateina iš seno supratimo, kad kaimas neva yra tamsesnė vieta negu miestas, nes mieste daugiau kultūros ir išsilavinimo. Bet kaimas kaip tik turi daugiau tam tikros šviesos ir to, ko nėra mieste. Tik dabar pradedu vis giliau suprasti regioninės kultūros vertę. Nėra prasmės kaimo gėdytis.

Eglė: Kai susitikom su Roku, pradėjom svarstyti: „O tai ką mes galim padaryt?“ Nes aš, pavyzdžiui, nemoku susitaikyti su kaimo nykimu. Aš suprantu, kad galėčiau tiesiog daryt tyrimą ir sakyt: „Situacija tokia, kaimas nyksta, niekas nebeaudžia, neliko nė vienos audėjos jau visam rajone“, bet neišeina, mes kažkaip emocingai į tą procesą reaguojam ir galvojam, ką daryti, kad jaunimas norėtų, pavyzdžiui, po studijų čia grįžti. Aišku, darbo vietų čia daug neprikursim, bet mes galim padėti keisti žmogaus emocinį santykį su gimtu kraštu. Taip mums gimė sumanymas organizuoti Dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“. Jame mes daug visko jungiam: ir gamtos, ir senosios kultūros temas, ir ieškom bei pristatom naują, šiuolaikinį meną, atsispiriantį nuo regioninės kultūros. Ir visą festivalio komunikaciją darom tik dzūkiškai. Ir smagu, kad festivalis pasiteisina ir bendruomenė auga, kad suvažiuoja nemažai, pavyzdžiui, mūsų amžiaus žmonių, kurių istorija panaši į Roko – jie gimė kažkur čia, bet vaikystėj su tėvais išvažiavo. O kai kurie čia net nėra gyvenę, bet gyveno jų seneliai, todėl jie vis tiek turi tą jausmą, kad čia kažkiek ir jų kraštas. Mes bandom sudaryti sąlygas burtis tokiai jaunų žmonių bendruomenei, kuriai nėra nesvarbi šito krašto ateitis ir jo kultūra.

„Su kiekviena malka, dedama į pečių, galvodavau, kad už kilometro miške kažkas galbūt šąla“ – Eglė

Kalbat apie tokį ramų kaimą, tačiau Krokšlys yra prie pat Baltarusijos sienos. Tai ypač suaktualėjo migracijos krizės akivaizdoje. Kaip tai pajautėte jūs?

Eglė: Kaip tik tuo metu, kai mums atėjo laikas kraustytis iš Vilniaus į Krokšlį, čia buvo paskelbta ekstremalioji padėtis ir į pasienio zoną galėjo įvažiuoti tik žmonės, turintys čia nekilnojamojo turto arba deklaravę čia savo gyvenamąją vietą. Todėl mes negalėjome rengti jokių įkurtuvių, pasikviesti draugų ar pasidaryti talką, ir tai tikrai buvo ganėtinai keista – jautiesi ir uždarytas, ir toks ypatingas. Ir nors mes vos atsikraustę tiesiogiai nesusidurdavom su migrantais, nuo pat pirmų dienų žinojimas, kad esame pasieny, keldavo minčių apie žmones, kurie yra miškuose, kurie čia slapstosi. Lapkritį, gruodį su kiekviena malka, dedama į pečių, galvodavau, kad už kilometro miške kažkas galbūt šąla.

Į pasienio zoną tuo metu draudė patekti ir žurnalistams, o mes atsikėlę čia turėjom iškart pasirūpinti malkomis. Jų važiavom į Paramėlio kaimą, kuris ribojasi su koncertina. Būdamas ten visur matai ženklus, kad čia galima būti tik su VSAT leidimais. Tuomet jautėm tokią neteisybę, kad čia galim būti, o žurnalistai į šią teritoriją atvykti negali. Apie tai parašiau įrašą „Facebooke“, ir man parašė „Sienos grupė“.

Rokas: Ir nuo tada mes įsijungėme į „Sienos grupės“ savanorių veiklą. Pradėjus su jais dirbti pasidarė aiškesnis ir apgręžimo terminas, iš pirmo žvilgsnio skambantis taip, lyg migrantas pasitinkamas prie tvoros ir jo paprašoma vykti atgal. Pradėję sekti įvykius iš arčiau, gauti informaciją, supratom, kad apgręžimas reiškia, kad žmogus yra sučiumpamas, vežamas atgal prie sienos ir išstumiamas. Kaip baltarusių pasieniečiai įstumia migrantus pas mus, lygiai taip pat ir čia jie sugaudomi ir stumiami atgal. Taigi „apgręžimas“ yra toks sušvelnintas terminas šiam procesui apibūdinti. Dar liūdino žinojimas, kad šiame procese nepaisoma migrantų fizinės ir psichologinės būklės. Ir net jei tai sergantys žmonės ar šeimos su mažais vaikais, jie vis tiek yra apgręžiami – sučiumpami ir stumiami atgal per sieną, nesigilinant į jų situaciją.

Eglė: Turbūt liūdniausi scenarijai, kai žmonės apgręžiami ne kartą. Kartais vyksta toks ping-pong’as per sieną – pirmyn ir atgal. Esam girdėję istorijų, kad kai žmonės išgrūdami atgal į Baltarusiją, būna, jog baltarusių pasieniečiai pasitinka juos su elektros šoku ir varo atgal į Lietuvą. O Lietuvoje jiems ganėtinai sunku ištrūkti iš pasienio zonos, nes, pavyzdžiui, šalia mūsų yra Čepkelių raistas – žmonės negali eiti kiaurai per jį, todėl išeina į kelius, kur juos lengva pastebėti. Taip jie vėl gali būti apgręžiami.

„Vai tu, sakałėli“. Populiari Marcinkonių kaimo apylinkėse daina. Eglė ir Rokas šią dainą išmoko iš garso įrašo, kuriame dainuoja Juozas Averka (1911–1998) – Marcinkonių kaimo šviesuolis, tautosakos rinkėjas ir pateikėjas, o tekstą papildė pagal pilnesnę tos dainos versiją, kuri Marcinkonių kaime atmenama iki šiol. Zofijos Puteikienės 1974 metais darytame garso įraše girdimam soliniam Juozo Averkos dainavimui Kašėtos pritaikė šiliniams dzūkams būdingą antrą balsą, kuris suteikia spalvų, kurias neretas išgirdęs vadina slaviškomis. Eglė ir Rokas sako, kad negalvoja, jog dainuoja slaviškai, ir žiūri į tai paprastai: šios dainos ir visa regioninė kultūra yra gerokai senesnė nei valstybių sienos. Todėl nieko stebėtino, kad paribiuose įvyksta kultūrų susijungimas, tai tarsi pereinamoji zona.
„Vai tu, sakałėli“. Populiari Marcinkonių kaimo apylinkėse daina. Eglė ir Rokas šią dainą išmoko iš garso įrašo, kuriame dainuoja Juozas Averka (1911–1998) – Marcinkonių kaimo šviesuolis, tautosakos rinkėjas ir pateikėjas, o tekstą papildė pagal pilnesnę tos dainos versiją, kuri Marcinkonių kaime atmenama iki šiol. Zofijos Puteikienės 1974 metais darytame garso įraše girdimam soliniam Juozo Averkos dainavimui Kašėtos pritaikė šiliniams dzūkams būdingą antrą balsą, kuris suteikia spalvų, kurias neretas išgirdęs vadina slaviškomis. Eglė ir Rokas sako, kad negalvoja, jog dainuoja slaviškai, ir žiūri į tai paprastai: šios dainos ir visa regioninė kultūra yra gerokai senesnė nei valstybių sienos. Todėl nieko stebėtino, kad paribiuose įvyksta kultūrų susijungimas, tai tarsi pereinamoji zona.
Eglė ir Rokas malkų parsivežė iš netoliese esančio Paramėlio kaimo, o norėdami pasišildyti namus ar išsivirti maisto, jų parsineša iš kiemo.
Eglė ir Rokas malkų parsivežė iš netoliese esančio Paramėlio kaimo, o norėdami pasišildyti namus ar išsivirti maisto, jų parsineša iš kiemo.

Egle, minėjai, kad, kai atsikraustėte čia, jautei ir šiokį tokį nerimą, ypač kai pasilikdavai viena namuose. Ar tokie jausmai kilo dėl to žinojimo, kad į duris bet kurią akimirką gali pasibelsti nepažįstami žmonės?

Eglė: Na, aš tuo metu tiesiog keletą savaičių negalėjau rasti atsakymo, ką daryčiau, jeigu man būnant vienai namuose pabelstų į duris ir aš pro langą pamatyčiau grupę žmonių. Galvojau, kad, žinoma, reikėtų priimti, kad sušiltų prie pečiaus. Kita vertus, supratau, kad taip visiškai prisiimčiau atsakomybę tiek dėl savo saugumo, tiek dėl to, ką reikėtų daryti, jeigu, pavyzdžiui, žmonės patys neišeitų. Pagal visą tvarką, pastebėjus migrantus išvis reikėtų skambinti specialiu numeriu, bet juk aišku, kas jų laukia, jei paskambintum. Tuo metu tiesiog buvo daug pasimetimo, nežinojimo, kaip čia reikėtų elgtis ir žmogiškai, ir per daug nepažeidžiant įstatymo. Tačiau per visą šitą laiką nenutiko taip, kad kažkas belstųsi pas mus į namus. Bendraujant su pažįstamais iš artimų kaimų apskritai beveik neteko girdėti apie tokias situacijas, kad migrantai eitų taip tiesiai pas žmones. Jie greičiau specialiai neina ten, kur žmonės, tikriausiai dėl didelio nepasitikėjimo. Būdavo, kad žiemą aplinkinių kaimų gyventojai randa juos kluonuose, po šienu besišildančius, arba lauko virtuvėlėse.

Toks artimas mūsų susidūrimas su migrantais savam kieme įvyko tik visai neseniai, bet jie net nėjo į mūsų kiemą – mes tiesiog dirbom lauke ir pamatėm du žmones, paskui dar kelis, tokie juodbruviai juodbruviai, kad iš karto supratom, jog jie ne iš čia.

Rokas: Ir aš juos pakalbinau, trumpai pasikalbėjom: „Hey guys, where are you from?“ – „Afghanistan!“ – „Where are you going?“ – „To Germany.“ – „Oh, long way to go.“ – „Yeah, long way.“

Eglė: Jie parodė, kad jiems baigėsi vanduo. Keturi vyrai turėjo vieną buteliuką vandens, o buvo jau labai karšta, todėl suradom laisvų butelių namuose, pripildėm vandens.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Prisidėti

O kaip į migracijos krizę reaguoja vietiniai kaimo žmonės?

Rokas: Man buvo labai įdomu, kad, matant konservatyvios visuomenės dalies santykį su migracijos krize, atrodytų, kad ir mūsų kaimo gyventojai turėtų būti kažkaip negatyviai nusiteikę jos atžvilgiu. Tačiau čia atsikėlęs supratau, kad kaimo žmones ši situacija nei per daug gąsdina, nei išvis labai rūpi – jų požiūris yra maždaug toks: „Na, jeigu tie migrantai eina, tai tegu eina, čia ne mūsų reikalas, mes čia tik gyvenam.“ Iš jų nesijaučia jokio kategoriškumo.

Eglė: Taip, bet aš manau, kad toks požiūris susiformavo per daugybę metų, nes žmonės, kurie gyvena pasieny, vis tiek daug ką per savo gyvenimą išgyvena: ir sienos atvirumą, ir griežtą uždarymą. Jie suvokia, kad gyvena tokioje vietoje, kur susiduria dvi skirtingos valstybės. Aš, pavyzdžiui, su kiek kaimo žmonių bešnekėjau, likdavau nustebusi, nes niekas su nepasitenkinimu ar pykčiu apie migrantus nešnekėjo, o kaip tik buvo labiau atjaučiantys, pergyvenantys dėl jų.

„Dega ugnė už ažero“. Eglė mokėsi šią dainą iš traškančio archyvinio garso įrašo, ruošdamasi dzūkų kultūros festivaliui „Čiulba ulba“, kuris šįmet vyks Subartonyse. Šiame kaime 1936 m. šią dainą įrašė Zenonas Slaviūnas. Tada ją padainavo Morta Jovaišienė (Juknevičiūtė) ir Ieva Milienė (Jovaišaitė).
„Dega ugnė už ažero“. Eglė mokėsi šią dainą iš traškančio archyvinio garso įrašo, ruošdamasi dzūkų kultūros festivaliui „Čiulba ulba“, kuris šįmet vyks Subartonyse. Šiame kaime 1936 m. šią dainą įrašė Zenonas Slaviūnas. Tada ją padainavo Morta Jovaišienė (Juknevičiūtė) ir Ieva Milienė (Jovaišaitė).
Ūlos upės kraštovaizdžiai.
Ūlos upės kraštovaizdžiai.

Teritorinis artumas su Baltarusija pastaraisiais mėnesiais tapo svarbus ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. Regis, dabar daugelis ieškome priemonių nusiraminti arba iki galo suvokti, kas vyksta aplink mus. Neseniai dainininkė Gabrielė Vilkickytė pasidalijo, kad tik dabar, karo akivaizdoje, pirmąkart suprato, ką iš tikrųjų reiškia Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (vėliau sudainuoto Vytauto Kernagio) žodžiai: „Tokia daina, kad užsimerkia dainuodami lyg mirdami“. Taigi daina šiandien gali būti pamatyta, pajausta iš naujo. Jus daina lydi beveik visą gyvenimą. Ar karo kontekste jūs tikite jos terapiniu poveikiu?

Rokas: Šitas klausimas atveria labai plačią erdvę su daug įėjimų. Pavyzdžiui, galima kalbėti vien apie šį kraštą – Dzūkija yra gan naujas pavadinimas, o senasis šių žemių vardas yra Dainava. Čia žmonės labai labai daug dainuodavo. Dainuodavo dirbdami, dainuodavo ilsėdamiesi, švęsdami, dainuodavo palydėdami vieni kitus in kalnukų. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, virsmas buvo apdainuojamas, daina buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Ir šita tradicija irgi po truputį traukiasi, yra pamirštama. O mums ji labai svarbi.

Eglė: Liaudies dainos šiuo metu daugiausia skamba scenose, joms tai labai nenatūralu. Nes liaudies daina pirmiausia yra skirta jungti bendruomenę, nesvarbu, ar tai šeima, ar kaimo jaunimas, ar visas kaimas. O kai ant scenos tiesiog stovi ansamblis ir dainuoja žiūrovams, tai yra labai toli nuo pirminės šios dainos funkcijos.

Rokas: Nenutolkim nuo karo temos. Vienas gražiausių dalykų, ką gali daryti žmogus mirties akivaizdoj, yra dainuoti. Ir man labai gražu žiūrėt, kiek Ukraina dabar dainuoja. Aš manau, kad tai jiems tikrai padeda. Iš tiesų tai padeda bet kokios mirties akivaizdoj – ar tai būtų karas, ar nykstanti tavo prigimtinė kultūra. Daina gali būti būdas išlaikyti orumą, kai esi gniuždomas.

Eglė: Būtent Dzūkijoje ir buvo gaji raudų tradicija. Rauda man irgi labai labai gražus dalykas, kuris, deja, baigia pasitraukti iš atsisveikinimo su mirusiuoju ritualų. Aš raudojimą pavadinčiau tiesiog emocijų paleidimo technika. Tai yra spontaniškas, nuoširdus savo jausmų išdainavimas paprasta, vos kelių garsų melodija. Raudodavo, aišku, daugiausia moterys netekties akivaizdoj, dažniausiai per laidotuves, per šarvojimą, kai jau yra susirinkę kiti žmonės. Kai susiduriama su mirtim, raudojimas padeda neuždaryti netekties jausmo kažkur viduje, ką mes dabar dažnai matom. Pavyzdžiui, šarvojimo metu mirusiojo artimieji dažniausiai nei verkia, nei rauda, o tiesiog atsakingai sėdi, nes jie turi viskuo pasirūpint. Verkiantiems juk dažnai dabar sako: „Nu baik baik baik, einam į kambariuką, ko nors tau įpilsim.“

O Dzūkijoj anksčiau atrodė, kad balsu neapraudoti mirusiojo nepritinka, neįmanoma paleisti žmogaus be raudos. Ir tas raudojimas yra įdomus dalykas, nes jo negali surepetuot. Pavyzdžiui, šiaip paprašytos senolės vargu ar paraudos, nes tuo metu tiesiog nėra netekties situacijos. Rauda yra visiškai improvizuotas žanras, kai pasitelkiant labai paprastą melodiją yra išliejamas visas skausmas, dažnai net išėjusio žmogaus gyvenimo istorija, išreiškiama, kaip liekantiems šitam pasauly bus sunku be jo. Prasidėjus karui, mes su Roku pradėjom daugiau dainuoti ukrainiečių dainų. Šiaip kartu su mano draugais dar prieš karantiną rinkdavomės slavų, ukrainiečių folklorą pasidainuot ratukuose. Dabar labai atgijo tie pasidainavimai.

Rokas: Nes dainavimas yra šiek tiek kita bendravimo pakopa, jame mažiau proto. Tai visai kas kita nei intelektualinis pokalbis. Tai yra tiesiog buvimas kartu. Harmonijoj, per balsą, ritme. Čia senas geras būdas susijungti, pailsėti, gyti.

Eglė: Įdomu, kad iki tol, kai sutikau Roką, mano gyvenimo kontekstuose visai nebuvo jausmo, kad dainavimas gydo, kad yra kažkokia terapija. Man tai tiesiog dalykas, kurį aš mėgstu, vertinu. Bet susidūrus su Roko pasauliu kažkaip išryškėjo ir ta terapinė tema. Pasitaiko, kad, kai mes dainuojam ne tik sau, bet ir kitiems, žmonės paskui sako: „Vau, taip išnešė, čia kaip kokia terapija.“

Rokas: Tas terminas „terapija“... Iliustruosiu taip: „tradicija“ nėra senas žodis, nes anksčiau to tiesiog nereikėjo įvardyt – žmonės gyveno tradicijoje. Taip ir su terapija – anksčiau žmonės tiesiog darė daug dalykų rankomis, dainavo, gyveno terapijoje ir nereikėjo „terapijų“.

Eglė: Anksčiau va dzūkai maudėsi miške kiekvieną dieną. O dabar yra terminas „miško maudynės“, žmonės eina, bando pajausti medžių tekstūrą, užuosti, išgirsti, įsisąmoninti, ką ten miške girdi ir kokias būsenas tai kuria.

Rokas: Dabar terapijos poreikis didele dalim atsiranda iš skubėjimo. Nes jei sulėtini, tai viskas gali būt terapija: bigudukų terapija, sausainėlių terapija, malkų terapija, kiekviename lėtame žingsnyje terapija.

„Oi kab aš augau pas savo motułį“. Eglė šią dainą išmoko 2021 m. iš Marijonos Tamulevičienės, gyvenančios Ašašninkų kaime, kai atvyko įrašyti jos atmenamų dainų kartu su Roku. Marytė, kuriai dabar 88 metai, išlaikė atmintyje ir Eglei perdavė ne tik dainas, bet ir ypatingą Ašašninkų kaimui būdingą dzūkavimą, tartį, galingą dainavimo stilių.
„Oi kab aš augau pas savo motułį“. Eglė šią dainą išmoko 2021 m. iš Marijonos Tamulevičienės, gyvenančios Ašašninkų kaime, kai atvyko įrašyti jos atmenamų dainų kartu su Roku. Marytė, kuriai dabar 88 metai, išlaikė atmintyje ir Eglei perdavė ne tik dainas, bet ir ypatingą Ašašninkų kaimui būdingą dzūkavimą, tartį, galingą dainavimo stilių.
Plaukų plovimo ritualas: Rokas padeda Eglei trinkti plaukus, ant krosnies pašildytu vandeniu nuskalaudamas šampūną.
Plaukų plovimo ritualas: Rokas padeda Eglei trinkti plaukus, ant krosnies pašildytu vandeniu nuskalaudamas šampūną.

Eglė: Man atrodo, kad visas dabartinis terapijų bagažas tiesiog parodo, kaip mes esam nutolę nuo to, kas tikra. Pavyzdžiui, atsimenu, kaip būdavo, kai grįžti į butą, girdi žingsnius virš galvos ir net nežinai, kokie žmonės ten vaikšto. Prasilenki laiptinėj, bet vienas kitam net nesakai „laba diena“. Man atrodo, kad nenormalu taip gyventi. Dabar gyvenam čia, vienas kitas kaimynas yra, bet suprantam, kad jei bus bėda ar pasbaigs druska, galima bus nubėgti. Šitame žinojime jaučiasi tikrumas.

Rokas: Mieste žmonės ilgisi bendruomenės. O ją daug paprasčiau kurti mažesnėse vietose. Tada tai tiesiog natūralu, organiška, prasmė atsiranda be didelių pastangų. Pati gamta tada suveda, natūralūs dėsniai. Išeina tokia konsteliacija, nes visi turi skirtingus resursus, ir tarp jų pradeda vykti natūrali sinergija. Tada ir ne tiek daug reikia pirkti paslaugų, nes viskas savaime žaist pradeda: kas nors turi mašiną, kas nors kiaušinių, kas nors traktoriuką.

Eglė: Taip, gyvenimas bendruomenėje labai skiriasi nuo individualizuoto gyvenimo didmiestyje. Žinoma, ne visas kaimo bendruomenėje nusistovėjusias normas ir įpročius lengva priimti. Pavyzdžiui, kol žmonės gyveno toj senojoj kultūroj, gyvenimas buvo gana tvarus. Nes žmonės turėdavo arba metalinius, arba medinius indus, metaliniai nesulūš, todėl jų neišmesi po metų, o jeigu keramika sudužo, tai nėra šiukšlė. Taip buvo ir su medžiokle, žmonės viską iš gyvūno panaudodavo, nelikdavo jokių atliekų. O dabar, pavyzdžiui, didelė dalis kaimo žmonių iki galo nesuvokia atliekų koncepto. Dabar daug pirkimo: visur plastikiniai bliūdai, vazonai kapinių gėlėm, kuriuos gali išmest. Būna, einam pagrybaut ir tiesiog randam, kad už kaimo kažkas verčia šiukšles.

Egzistuoja ir alkoholizmo problema. Tik mieste gali apsimest, kad nematai prisigėrusio ar turinčio rimtą bėdą žmogaus, gali tiesiog praeit, užsimerkt, ir viskas. O čia jie yra tavo kaimynai, jie lygiai tokie patys, ir kad ir kaip gaila, tu supranti, kad jų nepakeisi, ir kad tai yra tiesiog bėda, kurią jie turi. Ir jeigu toks žmogus eina, aš tikrai neskubu užsidėt kablio ir apsimest, kad manęs nėra. Ir aš žinau, ko jis ateina – kad jis ateis ir sakys, kad reik pinigėlio.

Tad mes neaukštinam kaimo, kaip ir miesto nedemonizuojam. Bet mes tikrai matom čia labai gražių dalykų, dėl kurių verta atvažiuoti. Mėgstam pusiau juokais gal net skambiai pasakyt, kad atsikraustėm į kaimą tam, kad jame kas nors gimtų, ne tik mirtų. Kaimuose, kuriuose dar egzistuoja bendruomenės namai, šiandien jie daugiausia atlieka šarvojimo salių funkciją. Nors vis dažniau šarvojama nebe kaime, o vežama Varėnon. Bendruomenės namuose nebešvenčiami jubiliejai, vestuvės ar krikštynos, nes šios šventės kaime tiesiog nebevyksta arba nebeįtraukia visos kaimo bendruomenės. Taigi mes bandom kitus žmones nors truputį užinfluencint kaimo teikiamiems džiaugsmams, nes nuoširdžiai svajojame, kad kuo daugiau jaunų žmonių grįžtų į šitus kraštus, kad būtų su kuo dzūkų tradicijas tęsti, pavakaroti, padainuoti, ir gyvai – ne telefonu – pabendrauti, kurti ką nors drauge, kad būtų su kuo mūsų būsimiems vaikams žaisti, kad galėtumėm mainytis, kada kas vaikus veža į Varėną. Nes mokykla ten, o iki jos mums 24 kilometrai.

Melita, Rokas ir Eglė Kašėtų pirkioje, Krokšlio kaime.
Melita, Rokas ir Eglė Kašėtų pirkioje, Krokšlio kaime.