Šeštadienis, diena iki rinkimų. Atvažiavome į netoli Budapešto esantį Jasladanio miestelį. Tiksliau, į segreguotą jo dalį, kur gyvena romai – etninė mažuma, sudaranti apie 8 proc. Vengrijos gyventojų. Buvome girdėję, kad Orbáno partija „Fidesz“ ištisus metus perka šios bendruomenės narių balsus, pasinaudodama jų pažeidžiamumu.

Jánosas Csikósas, anksčiau dirbęs betono gamyboje, dabar turi sunkią negalią. Jis skundžiasi, kad valdžia romais nesirūpina. Pavyzdžiui, remontuoja kelius, tačiau ne tuos, kurie driekiasi per šios segreguotos bendruomenės gyvenamą teritoriją. Jánosui, judančiam elektriniu mobilumo vežimėliu, praktiškai neįmanoma įveikti duobėtų ir neasfaltuotų gatvių.

Jánosas sako balsuosiantis už opozicijos lyderio Péterio Magyaro partiją „Tisza“. „Daug nesitikiu, bet blogiau tikrai nebus.“ Anksčiau jis ir visa jo giminė buvo nuoširdūs Orbáno rėmėjai, tačiau per paskutinius trejus metus jiems tapo akivaizdu, kad valdžia tarnauja savo interesams. Labiausiai jo apsisprendimą paveikė pablogėjusi sveikata: jis suprato, kad miestelis nepritaikytas žmonėms su negalia, o valdžiai tai, regis, visai nerūpi. Kita priežastis – korupcija vietos savivaldoje. Pasak Jánoso, vietos valdžia sau ir savo šeimų nariams pristatė privačių dešrų fabrikų iš lėšų, skirtų Kultūros centrui.

Jánosas sako neturintis pakankamai pinigų nei vaistams, nei kelionėms pas gydytojus į Budapeštą, esantį už 80 kilometrų.

Jis taip pat tikina esantis vienas iš nedaugelio vietos romų, balsuosiančių už Magyarą. „Sėkmės ieškant kitų.“ Anot jo, pastarąsias dvi savaites vietos savivaldybė aktyviai agitavo balsuoti už „Fidesz“ – kartais tiesiog gatvėse. Be to, romams vežė malkų. „[Vietiniai] tikisi, kad atveš ir kitąmet.“

„Tebūnie Orbánas“, – sako kitas romų bendruomenės narys Sándoras Lukácsas. Jo teigimu, Magyaras yra melagis, ir jis netiki nė vienu jo žodžiu. Sándoras sako, kad prie Orbáno jam ir jo šeimai gyventi gerai. Jis su žmona dirba fabrikuose ir turi „duonos ant stalo“. Jo penkiavaikė šeima gauna lengvatų, ir jam to pakanka.

Oficialiai Orbáno politika romų atžvilgiu remiasi principu „integracija per darbą“. Praktikoje tai reiškia priklausomybę nuo menkai apmokamų viešųjų darbų, o kai kuriais atvejais – ir nuo socialinės paramos, susijusios su Europos Sąjungos finansuojamais projektais. Maisto paketai, apie kuriuos kalba pašnekovai, dažniausiai būna laikina ir nepastovi parama, nutrūkstanti pasibaigus projektams.

Sándoras baiminasi, kad pasikeitus valdžiai praras tai, ką turi. Be to, jis sako nenorintis karo, nenorintis eiti į frontą. „Nei aš, nei draugai, nei pažįstami.“ Sándoras įsitikinęs, kad Magyaras ruošia Vengriją karui, kuris, jo manymu, yra Europos, o ne jų.

Paklaustas, ar dabartinei valdžiai rūpi romų bendruomenė, jis atsako teigiamai. Esą valdžios atstovai jiems dažnai skambina, klausia, kaip jie laikosi, ir pataria, už ką balsuoti. Jo teigimu, „šalyje yra laisvas žodis“, ir jis tai vertina, o asfaltas jų gatvėse dar atsiras. Valdžia taip žadėjo.

★ ★ ★

Zoltánas „Kalapos“ (vengr. „žmogus su skrybėle“) Sztojkosas vadina save „paskutiniu šiaudu“ tiems, kurie ieško pagalbos. „Pirmiausia esu kelrodis. Antra – dvasinė pagalba. Trečia – galiu padėti žmonėms nugalėti blogį.“ Skamba taip, tarsi jis būtų būtent tai, ko šiandien Vengrijai labai reikia. Zoltánas – romų tautybės aiškiaregys, pas kurį žmonės atvažiuoja iš viso pasaulio. Pasak jo, šie gebėjimai yra įgimti: naudotis savo galiomis jį dar šešiolikmetį išmokė aiškiaregė močiutė.

Jis priima mus savo namuose Šoltvadkerto miestelyje, centrinėje šalies dalyje, ir sutinka išmesti taro kortas Vengrijai, užbėgant rinkimų rezultatams už akių.

Zoltánas pastebi, kad artėjant rinkimams jo klientai jaučia daugiau nerimo. Jo žodžiais, šalis tarsi perskilusi pusiau. Žmonės ėda vieni kitus. Būrėjas prognozuoja Orbáno pralaimėjimą, bet įtampos, jo teigimu, tai nesumažins: „Geriau nebus.“ Kortose jis nemato ir karo, kuriuo „Fidesz“ nuolat gąsdina savo rinkėjus. Nebent pilietinį karą: „Žmonės vieni į kitus žiūri su priešiškumu, beveik mato vieni kituose priešus. Ir didžiausia problema ta, kad žmonės kurstomi vieni prieš kitus.“

Aiškiaregys pasakoja priešiškumą romams aiškinančią istoriją, kurioje susipina pramanai, tautosaka ir groteskas. Jis sako, kad romai yra išrinktoji tauta – Dievo išrinktoji, „kaip ir žydai“, rimtai pabrėžia Zoltánas. Pasak jo, kai Kristų kalė prie kryžiaus, romai irgi ten buvo. Jėzus, anot pasakojimo, prie kryžiaus buvo prikaltas trimis vinimis, nors turėjo būti keturiomis. „Ketvirtą vinį pavogė čigonai – taip sako liaudies pasakojimas.“

Atrodo, kad Zoltánas ne tik išmano praeitį, bet ir akylai seka šių dienų šalies politines aktualijas. Pats jis palaiko Magyarą. „Fidesz“ tyčia priešina vengrus ir romus.“ Jis primena skandalą sukėlusius artimo Orbáno bendražygio Jánoso Lázáro žodžius, kad „romai tinka tik tualetams valyti“, ir su šypsena atkerta: „Jei tualetas prišiktas, tegul pats ir valo. Jis tikrai ne didesnis žmogus už mane, niekuo ne vertesnis, nė per plauką. Kai mirs, jį irgi užkas į tą pačią žemę.“

Zoltánas sako niekada asmeniškai nepatyręs vengrų priešiškumo. Tačiau kai vietinių klausinėjome, kur gyvena aiškiaregys, viena moteris kepykloje išsigandusi pasakė nerodysianti kelio, nes bijo prakeiksmo.

★ ★ ★

Penktadienį, dvi dienos iki rinkimų, lankomės Asode, nedideliame miestelyje netoli sostinės. Čia vyksta antras tą dieną Magyaro mitingas. Energingas ir savimi pasitikintis 45 metų politikas per dieną aplanko iki šešių miestelių ir pasako šešias kalbas. Orbánas – daugiausia vieną, kartą – dvi. Per dvejus kampanijos metus Magyaras aplankė 700 vietovių.

Į mitingą atėjęs Mihály, buvęs geležinkelietis, nusiteikęs skeptiškai, bet sako besitikintis „sisteminių pokyčių“. „Pirmiausia reikia baigti su šita korupcija, kai savi oligarchai turtėja. Daugumai žmonių labiausiai rūpi švietimas, sveikatos apsauga ir ekonomikos plėtra, kad visiems būtų geriau“, – vardija jis.

Per šešiolika metų nuo „Fidesz“ sugrįžimo į valdžią 2010-aisiais Vengrijos ekonominis modelis išsisėmė: orientacija į pigią darbo jėgą ir oligarchinė viešųjų pirkimų sistema sudarė palankias sąlygas elitui, bet ne šalies gyventojams. Pajamų atotrūkį ir sustingusias inovacijas dar labiau gilino korupcija (didžiausia Europos Sąjungoje) bei įšaldytos ES lėšos.

„Aš jau pensininkas, man tai gal mažiau svarbu, bet jaunimui – labai svarbu. Ypač tai, kad šalis įsiskolinusi: buvo imamos paskolos ir dalijami pinigai tik tam, kad valdžia išsilaikytų. Norėčiau, kad tai baigtųsi.“

Máté ir Kamilla (vardai pakeisti) į Asodą atvažiavo savo akimis pamatyti Magyaro. Jų pakylėjimą nuolat lydi nerimas. Máté piešia tamsų scenarijų, kuriame gali pasikartoti „grubus Lukašenkos ar Putino tipo rinkimų klastojimas“ arba provokacijos rinkimų dieną.

Dar kovą pranešta, kad Maskva į Budapeštą nusiuntė politinių technologų komandą, kuri, naudodama Moldovoje išbandytus balsų pirkimo ir dezinformacijos metodus, siekia padėti Orbáno vyriausybei išlaikyti valdžią ir užtikrinti Rusijai palankią Vengrijos politinę kryptį Europos Sąjungoje.

Máté ir Kamillos pakili nuotaika susijusi su visuomenėje juntamu lūžiu, pasiekusiu ir provinciją. „Aš ne iš didmiesčio, o iš mažo kaimo, kur aplinka visai kitokia. Bet dabar visi ženklai rodo, kad ir kituose burbuluose nuomonė keičiasi. Atrodo, kad pergalė labai aiški“, – sako Máté.

Pora prisipažįsta, kad dar prieš pusmetį Magyaras nebuvo jų pasirinkimas. Jis deklaruoja proeuropietišką laikyseną ir akcentuoja teisinės valstybės atkūrimą, tačiau ilgą laiką pats buvo valdžios elito dalis, veikė „Fidesz“ sistemos viduje, yra konservatyvus ir atstovauja centro dešinei.

„Aš pats nesu dešiniųjų pažiūrų, paprastai balsuočiau už liberalus ar socialdemokratus. Bet dabar balsuosiu už jį. Tai net ne klausimas, – aiškina Máté. – Noriu, kad liktume Europos Sąjungoje ir atsitrauktume nuo Rusijos įtakos. Esu tikras, kad bent šį minimumą jis įgyvendins – išlaikys mus ES, atsisakys veto Ukrainos klausimu.“

Magyaras per daug neakcentuoja karo Ukrainoje, tačiau pabrėžia sieksiantis atkurti Vengrijos, kaip patikimos ES ir NATO narės, vardą. Laimėjęs rinkimus jis taip pat žadėjo atsisakyti ankstesnio Orbáno veto dėl 90 mlrd. eurų ES paskolos Ukrainai, tačiau sakė, kad dėl sudėtingos Vengrijos ekonominės situacijos, šalis finansiškai prie paskolos neprisidės.

Kamilla tikisi pamatinių pokyčių šalies viduje – išardyti teisines priemones, kuriomis Orbáno lojalistai užėmė pagrindines valstybės institucijas. Šios poros vizija – „tikri rinkimai“, kuriuose vėl būtų reali daugelio partijų konkurencija. Atkurti tokią sistemą yra vienas pagrindinių Magyaro pažadų.

Mitingui artėjant į pabaigą, pora šimtų žmonių aikštėje pradeda skanduoti: „Putino šunys, namo!“ Tai 1956 m. antisovietinio sukilimo šūkio „Rusai, namo!“ atgarsis – taip šiandien susirinkusieji parodo tikėjimą, kad būtent Magyaras gali išlaisvinti Vengriją iš dabartinės Rusijos įtakos. Ši nuotaika materializavosi ir rinkimų biuleteniuose: apygardoje, kuriai priklauso Asodas, pergalę šventė „Tisza“ kandidatė.

Po Asodo Magyaras vyksta į pramoninį Hatvaną. Apygardoje, kuriai priklauso šis miestas, nuo 2014-ųjų laimėdavo „Fidesz“ kandidatas.

Tarp į mitingą susirinkusių žmonių išsiskiria vyras, prisistatantis László Pásztoru. Kadaise jis Viktorą Orbáną laikė talentingiausiu politiku, tačiau lūžis, jo akimis, įvyko 2009-aisiais. „Girdėjau, kad Sankt Peterburge jis susitiko su Putinu ir po to jo politika pasikeitė.“

Tais metais, dar būdamas opozicijoje, Orbánas iš tiesų nuvyko į Sankt Peterburgą, kur pirmą kartą susitiko su tuometiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Iki tos dienos Orbánas garsėjo kaip Kremliaus kritikas, tačiau po šio susitikimo jo tonas suminkštėjo, o po metų, grįžęs į premjero postą, jis ėmė kurti pragmatišką energetinę sąjungą su Maskva.

„Jis pradėjo elgtis taip, tarsi valstybė būtų jo, – sako László. – Didžiausias verslas Vidurio Europoje vadinasi „Fidesz“.“

„Fidesz“ sukūrė mechanizmą, kuriame valstybės biudžetas, ES milijardai per viešuosius pirkimus ir pelningiausi šalies sektoriai atiteko lojaliems oligarchams. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – Lőrincas Mészárosas, buvęs dujininkas iš Orbáno gimtojo kaimo, kuris „Fidesz“ autoritarinio valdymo metais tapo vienu turtingiausių žmonių šalyje.

László įsitikinęs, kad ši finansinė architektūra tapo tokia stipri, jog jos nebeįmanoma nugalėti iš išorės: „Tik iš vidaus, padedant tam, kas matė, kas ten vyko.“ Jo akimis, Magyaras tam tinka idealiai. Ryšys su Orbánu prasidėjo dar vaikystėje – virš savo lovos Budapešte jis buvo pasikabinęs būtent Orbáno, tada dar jauno demokratijos šauklio, plakatą. Tačiau tapęs sistemos dalimi, o vėliau – aršiu jos kritiku, Magyaras ėmė nuosekliai ardyti buvusio bendraminčio įvaizdį.

Tą patį vakarą pasiekiame Sėkešfehėrvarą – vakarų Vengrijos miestą, kuriame vyksta Orbáno mitingas. Šis miestas laikomas „Fidesz“ tvirtove: čia Orbánas praleido savo paauglystės metus. „Padėtis tokia, kad jie nori atimti mūsų šalį“, – tūkstantinei miniai sako Orbánas ir pabrėžia, kad būtent šis miestas „Fidesz“ partijai visada atneša sėkmę. Tačiau šiemet simbolinė tvirtovė krito: Sėkešfehėrvaras ir jo regionas į parlamentą išsiuntė tris „Tisza“ atstovus.

Atmosfera čia visai kitokia nei Magyaro mitinguose. Miesto aikštėje viskas sustyguota iki smulkmenų: šimtai vienodų vėliavų, kiekvieną judesį stebi policijos pareigūnai. Prasibrauti arčiau scenos praktiškai neįmanoma – tam reikia būti ištikimiausiu Orbáno gerbėju.

Už jų rikiuojasi į „tituškas“ panašūs asmenys – taip apibūdinami neoficialiai samdomi apsauginiai ar provokatoriai, jau daugiau nei dešimtmetį naudojami prieš proeuropietišką opoziciją Rytų Europos šalyse. Ši strategija pastebima ir Vengrijoje: „Fidesz“ artimi žmonės rinkimų kampanijų metu organizuoja grupes, blokuojančias praėjimus. Jie veikia kaip gyvas barjeras – neleidžia opozicijos palaikytojams priartėti prie scenos, nuplėšia ar uždengia nepatogius plakatus ir užtikrina, kad niekas negadintų Viktorui šventės.

Évi ir Liza į mitingą atėjo ne ploti premjerui, o pamatyti, kuo gyvena jų gimtasis miestas. „Iš tikrųjų norėjau nusifotografuoti su Orbánu, kol jis dar nesuimtas“, – priduria viena jų.

Būtent jaunimas, pasak analitikų, padės „Tisza“ iškovoti užtikrintą pergalę. Asode sutikome du septyniolikmečius, kurie į Magyaro mitingą atėjo, nors balsuoti dar negali. „Turime rūpintis ateitimi, nes planuoju gyventi šioje šalyje. Manau, kad tai graži šalis, ir laikau save patriotu, – sako vienas jų. – Nenoriu būti vadinamas „Ukrainos agentu“ ar „Briuselio agentu“ vien dėl to, kad noriu pokyčių.“

Vaikinas neslepia susierzinimo dėl to, kaip valdančioji partija monopolizavo nacionalinius simbolius: „Dažnai žmonės galvoja, kad jei kalbu apie nacionalines vertybes, palaikau valdžią. Tai mane labai erzina.“

Šie jaunuoliai atstovauja kartai, kuri nebetiki „Fidesz“ skleidžiamu naratyvu, jog patriotas privalo būti nusistatęs prieš Vakarus. Magyaras žada nutraukti dar 2002 m. prasidėjusią „Fidesz“ tradiciją, kai nacionaliniai simboliai – kokarda ar vėliava – buvo paversti vienos partijos nuosavybe.

Į Magyaro mitingus žmonės atsineša Vengrijos vėliavas su didelėmis apvaliomis skylėmis. Tai gestas, primenantis 1956 m. Vengrijos revoliuciją, kai iš vėliavų buvo iškerpami komunistinės valdžios simboliai.

Mūsų sutiktus paauglius, kaip ir didelę dalį visuomenės, labiausiai supykdė su „Fidesz“ siejamas vaikų išnaudojimo skandalas. 2024 m. vasarį paviešinta, kad tuometė Vengrijos prezidentė Katalin Novák (Orbáno dešinioji ranka šeimos politikos klausimais ir vienas populiariausių „Fidesz“ veidų) ir teisingumo ministrė Judit Varga („Fidesz“ narė, buvusi Magyaro žmona) suteikė malonę asmeniui, padėjusiam nuslėpti seksualinius nusikaltimus vaikų globos namuose. Ironiška, tačiau būtent šis skandalas Magyarui tapo politiniu tramplinu.

Po skandalo Magyaras pareiškė nenorintis „nė sekundės būti sistemos dalimi, kurioje tikrieji kaltininkai slepiasi už moterų sijonų“, ir atsistatydino iš pareigų valstybinėse įmonėse. Iki tol jis buvo mažai kam žinomas teisininkas, o po šio pareiškimo per kelias savaites tapo pagrindiniu „Fidesz“ režimo kritiku.

Kol Orbánas Sėkešfehėrvare nuo tribūnos gąsdina šalininkus karu, Budapešte dešimttūkstantinė minia renkasi į koncertą prieš jį. Kai naktį grįžtame į sostinę, miestas vis dar siaučia.

Priešrinkiminės apklausos pranašauja Magyaro pergalę, o sostinės gyventojai nedrąsiai ima tuo tikėti. Budapešto gatvėse jaunimas nuo stulpų plėšo „Fidesz“ plakatus. Šiems surandama nauja vieta – šiukšlių konteineriuose.

★ ★ ★

Šeštadienio vakarą, rinkimų išvakarėse, Budos pilies aikštė Budapešte prisipildo žmonių – čia vyksta paskutinis Orbáno mitingas, kuriame jis užtikrintai kalba apie būsimą triumfą. „Fidesz“ pergalė esą „nustebins visus – net ir juos pačius“. Čia irgi viskas sustyguota. Rėmėjai gavo ne tik Vengrijos vėliavėlių, bet ir deglų. Žiūrint iš šono, šis susibūrimas primena raganų medžiotojų sąskrydį bažnyčios kieme.

„Fidesz“ žaidimas baigtas“, – sako Viktória, į mitingą atėjusi vedama smalsumo. „Vienas iš labiausiai atstumiančių dalykų man yra tai, kad karo propaganda veikia vyresnio amžiaus žmones – tuos, kurie galbūt patys yra patyrę karą ir dabar gyvena visiškoje baimėje.“

Likus porai mėnesių iki rinkimų, „Fidesz“ pradėjo platinti dirbtinio intelekto sugeneruotą vaizdo įrašą. Jame mergaitė prie lango laukia iš karo grįžtančio tėvo. Tačiau netrukus pasirodo kitas vaizdas: užrištomis akimis ir surištomis rankomis vyras sušaudomas jį pagrobusių karių. Žinutė aiški: Magyaro pergalė esą reikštų tiesioginį Vengrijos įsitraukimą į karą.

„Mano 91 metų močiutę po vienos žinių laidos reikėjo raminti kelias dienas. Nuo to laiko mano tėvai labai stengiasi, kad ji su tuo daugiau niekaip nesusidurtų“, – sako Viktória.

Budapešte, kaip ir kituose Vengrijos miestuose, atsitrenkiame į nematomą sieną: opozicijos rėmėjai, regis, troško išsikalbėti, o „Fidesz“ šalininkai į pokalbius nesileidžia. Atsakymai dažniausiai apsiriboja lakonišku „apie politiką nekalbame“ arba užtikrintu „Fidesz“ amžinai“, tarsi tam nereikėtų jokių papildomų argumentų.

Tačiau minioje Budapešte susipažįstame su Józsefu bei dviem jo draugais. Jie neabejoja, kad Orbánas laimės, ir visi trys už jį balsuoja nuo 2010-ųjų: „Fidesz“ turi laimėti, nes per pastaruosius šešiolika metų viskas buvo šimtu procentų nuostabu.“ Atskaitos taškas, pagal kurį jie sprendžia, ar viskas „nuostabu“, yra „pagrindinės vertybės“ – šeima ir krikščionybė.

„Prieš porą savaičių paaiškėjo, kad jis [Magyaras] surengė vakarėlį su narkotikais, žinai, su kokainu ir visa kita. Kaip galima rinkti ministrą pirmininką, kuris vartojo narkotikus, kekšes ir visa kita? Čia rimta. Tai nesąmonė.“

Prieš kelis mėnesius pradėti platinti Magyaro reputaciją menkinantys pasakojimai – apie jo agresyvų elgesį naktiniuose klubuose bei užuominas apie galimą piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis. Magyaras šiuos išpuolius vadino „rusiško stiliaus šmeižto kampanija“ ir neigė vartojantis narkotikus.

Kai kalbamės apie „Fidesz“ lydinčius skandalus, Józsefas sako, kad problemų pasitaiko visur. „Svarbiausia tai, ką „Fidesz“ duoda Vengrijos žmonėms: geresnį pragyvenimo lygį, saugumą ir šeimą. Viskas sukasi apie šeimą. Jų puoselėjamos vertybės yra tiesiog puikios – tokių niekur kitur nerasite.“

Svajodamas apie dar vieną „Fidesz“ kadenciją, Józsefas turi lūkesčių ir užsienio politikai: „Reikia dar griežčiau elgtis su Europos Sąjunga. Kaip gali būti, kad ES nori mums nurodinėti, iš kur galime gauti dujų ar naftos? [...] Šiuo metu Europoje nėra nė vieno kito politiko, valdančio tokia tvirta ranka kaip Orbánas. Jis turėtų būti ES lyderis.“

Vyrai įsitikinę, kad Magyaro pergalė reikštų Vengrijos įsitraukimą į karą. „Būkime atviri: visus pinigus, kuriuos jie [ES] skiria Ukrainai, jie duoda su sąlyga, kad Ukraina laimės“, – tikina pašnekovai, plėtodami mintį, jog tik Kyjivo pergalės atveju Rusija būtų priversta „grąžinti skolas“. Tačiau, anot jų, Ukraina viena laimėti nepajėgi, o tai esą stumia ES į pavojingą aklavietę: jei Briuselis nenori prarasti milijardinių investicijų, vienintelis likęs svertas – tiesioginė karinė intervencija: „Kaip kitaip gali paremti? Tik siųsdamas ten savo karius. Kas tada eis kariauti? Mes turėsime eiti kariauti. O mes į frontą nenorime“, – sako jie.

Rusijos atžvilgiu trys draugai nusiteikę ramiai: „Mus su jais sieja verslas. Mes jų nemėgstame, bet jie turi pigios naftos. [...] Turime imti energiją iš ten, iš kur ji ateina – iš Rusijos, iš Kroatijos, iš bet kur, – aiškina Józsefas. – Ypač dabar, kai Hormūzo sąsiauris uždarytas ir artėjame prie didžiausios šios eros energetinės krizės. Kaip galima siekti atsisakyti rusiškos naftos? Tai tiesiog beprotybė.“

Kelios dienos iki rinkimų išaiškėjo, kad spalį telefonu kalbėdamas su Putinu Orbánas deklaravo savo lojalumą, sakydamas: „Aš jūsų paslaugoms.“ Pokalbio metu tuometis premjeras save prilygino pelei, pasiryžusiai padėti Rusijos „liūtui“.

Dar kovo pabaigoje buvo paviešinti ir garso įrašai, kuriuose Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó kalbasi su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.

Józsefui visa tai atrodo smulkmena: „Nieko rimto ten nebuvo. Ar klausėtės tų pokalbių?“

Nutekinti įrašai rodo glaudų Vengrijos ir Rusijos bendradarbiavimą – Szijjártó veikė kaip Rusijos interesų atstovas Europos Sąjungoje, teikdamas Kremliui konfidencialią informaciją ir derindamas veiksmus dėl sankcijų švelninimo. Pokalbiuose ministras demonstruoja išskirtinį nuolankumą Maskvai, dalijasi uždarų ES Tarybos posėdžių detalėmis ir prašo Rusijos pareigūnų suformuluoti argumentus, kuriais galėtų pateisinti Rusijai palankius sprendimus kaip esą atitinkančius Vengrijos nacionalinius interesus. Tokį tvirą veikimą Rusijos naudai ministras vėliau vadino „nuoseklia politika“.

★ ★ ★

Rinkimų rytą, apie 10 valandą, geriame pirmąją kavą vienoje Budapešto kavinių. Prie gretimo staliuko žmonės kalbasi: jau balsavo milijonas rinkėjų! Po devynių valandų paaiškės, kad rinkėjų aktyvumas buvo rekordinis – 79,5 proc.

Priešais Parlamentą pastatytoje scenoje 16 valandą kolonėlės pratrūksta sunkiais techno ritmais. Prasideda vakarėlis „More techno to the Parliament“. Čia, Budapešte, elektroninė muzika glaudžiai susijusi su liberaliais politiniais judėjimais ir dažnai tampa jų renginių garso takeliu.

Tūkstančiai žmonių renkasi prie Parlamento ir laukia rezultatų trepsėdami. 19 valandą užsidarius rinkimų apylinkėms prasideda balsų skaičiavimas, netrukus pasirodo pirmieji rezultatai – optimizmas ir džiaugsmas kyla kartu su muzikos BPM. Vakarėjant „Tisza“ atotrūkis tik didėja. Orbánas pralaimėjimą pripažįsta dar nebaigus skaičiuoti visų balsų.

Vienoje pagrindinių miesto viešųjų erdvių – Kossutho aikštėje, kuri tą vakarą virsta šokių aikšte, – žmonės kilnoja vieni kitus ant rankų, sveikina, verkia, apsikabina. „Tai revoliucija“, „Mes laisvi“, „Rusai, namo“, „Purvinas Fideszas“, „Orbánai, lauk“ – būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų tą vakarą girdime šiuos šūkius. „Tisza“ – upė, tekanti per Vengriją, tad pasigirsta ir šūkiai: „Tisza išsiliejo!“ Šiukšlių konteineriai pildosi paskutiniais, iki tol dar nenuplėštais, „Fidesz“ plakatais.

Rinkimuose Magyaro partija užsitikrina 53,2 proc. balsų, o „Fidesz“ – 38,6 proc. „Tisza“ tai atneša konstitucinę daugumą ir užbaigia Orbáno vienvaldystę. Vengrai euforiją maišo su pragmatizmu: jie supranta, kad ši naktis tėra ilgo valstybės vadavimo iš autokratijos gniaužtų pradžia. Nors Magyaras gavo mandatą pokyčiams, Orbáno lojalistai tebėra giliai įsišakniję teismuose, prokuratūroje, prezidentūroje. Sutikti žmonės kartoja: tai pirmas žingsnis į normalumą, bet valstybės atkūrimas bus lėtas procesas.