Vasario 22-ąją, dieną prieš rinkimus į Vokietijos parlamentą, Einzydelną, mažą miestelį Šveicarijos vokiškai kalbančiame Švico kantone, supurtė protestai. Maždaug 250 žmonių su plakatais, ant kurių buvo matomi užrašai „Weidel raus“, susirinko prie Vokietijos radikalios dešinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD) lyderės Alice Weidel namų. Čia ekonomistė, tapusi naujuoju ir itin sėkmingu partijos veidu, gyvena su iš Šri Lankos imigravusia partnere ir augina du sūnus.

Tai – ne vienintelė prieštara tiek pačioje partijoje, tiek jos elegantiškos, iškalbingos ir reiklios vadovės elgesyje. Tačiau šios prieštaros netrukdo nei politikei, nei partijai sėkmingai brautis į didžiąją politiką ir užsitikrinti palaikymą iš antrą kartą išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo, viceprezidento J. D. Vance’o ir Elono Musko, turtingiausio pasaulyje žmogaus, dabar einančio Valdžios efektyvumo departamento (Department of Government Efficiency, DOGE) vadovo pareigas. Weidel ir jos partijai palaikymo netrūksta ir iš Kremliaus – tai nuo pirmųjų metų laikytos draugiškų santykių su Rusija krypties rezultatas.

Nei protestai prie Weidel namų, nei tą patį šeštadienį Miunchene, Berlyne bei kituose didžiuosiuose Vokietijos miestuose vykusios daugiatūkstantinės eitynės, kurių metu žmonės su plakatais ir vėliavomis protestavo prieš Vokietijos politikos radikalėjimą ir AfD palaikomas antimusulmoniškas nuostatas, nesutrukdė radikaliai dešinei partijai vasario 23 d. vykusiuose rinkimuose į parlamentą pirmą kartą per 80 metų po Antrojo pasaulinio karo gauti 20,8 proc. balsų ir tapti antra pagal surinktų balsų skaičių partija.

Iš AfD rinkiminės platformos, kuri daugiausia remiasi prieš migrantus ir pabėgėlius nukreipta retorika, ir rinkėjų apklausų gali susidaryti įspūdis, kad tiek radikalios dešinės iškilimas, tiek paskutinių rinkimų rezultatai yra augančios migracijos į Vokietiją pasekmė. BAMF – Vokietijos federalinio migracijos ir pabėgėlių biuro – duomenimis, nuo 2000 iki 2021 m. į Vokietiją atvyko daugiau nei 11 milijonų migrantų. Nors tarp atvykusiųjų nemažai yra ekonominių migrantų iš rytinės Europos – Rumunijos, Lenkijos, Bulgarijos, – nuo 2011 m., kai prasidėjo Sirijos pilietinis karas, Vokietija gavo daugiau nei 900 000 prieglobsčio prašymų iš šios šalies. Nuo jos šiuo atžvilgiu nedaug atsilieka karo nusiaubtas Afganistanas, Irakas bei neramumų purtomos Šiaurės Afrikos šalys. Nors, remiantis BAMF 2022 m. parengta ataskaita, iki invazijos į Ukrainą pradžios, kai į šalį atvyko daugiau nei milijonas ukrainiečių, buvo pastebimas ryškus migrantų ir prieglobsčio prašytojų skaičiaus mažėjimas, tai nepakeitė AfD retorikos, ypač musulmonų atžvilgiu. Nepakeitė ir 37 proc. vokiečių įsitikinimo, kad didžiausia problema, kurią nauja valdžia turės spręsti po rinkimų, yra imigracija.

Neneigdama migracijos srautų valdymo svarbos bei su jais susijusių socialinių ir politinių klausimų, vis dėlto teigčiau, kad pagrindinė priežastis, lėmusi migracijos grėsmės suvokimą ir AfD nacionalistinės retorikos bei politikos pranašumą, glūdi pačioje Vokietijoje, ypač jos rytinėje dalyje. Būtent čia AfD turi didžiausią palaikymą, nors Rytų Vokietijoje žmonių, turinčių migracijos patirtį (t. y. arba atvykusių iš kitos šalies, arba turinčių vieną iš tėvų imigrantą), yra daugiau nei tris kartus mažiau nei vakarinėje šalies dalyje: atitinkamai 8,2 ir 28,7 proc. 89,6 proc. visų migrantų kilmės žmonių gyvena Vakarų Vokietijoje, bet AfD vis tiek pirmauja rytuose. Tai nereiškia, kad migracija nėra svarbi, tačiau radikalios dešinės rankose ir socialiniuose tinkluose realios problemos, susijusios su didelio migrantų skaičiaus valdymu, yra hiperbolizuojamos ir paverčiamos Vokietijos vidinių problemų atpirkimo ožiu.

Būtent todėl norėčiau teigti, kad, nors Angelos Merkel migracijos ir migrantų integracijos politika buvo itin svarbus radikalios dešinės iškilimo veiksnys, nematoma siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos bei drastiško perėjimo prie rinkos ekonomikos pasekmės rytuose – nusivylimas, antrarūšiškumo jausmas, socialinė dezintegracija – taip pat vaidino labai svarbų, bet dažnai nepastebimą vaidmenį.

Merkel migracijos politika: „Wir schaffen das!“

Nuo 2005 iki 2021 m. Vokietijos kanclere buvusiai Angelai Merkel teko atlaikyti ne vieną krizę, tačiau būtent 2015 m. migracijos banga, kurios metu į Europą plūstelėjo pabėgėliai iš Sirijos, Irako, Afganistano ir Šiaurės Afrikos, tapo lemiamu išbandymu. Stebėdama laivais ir sausuma atvykstančius prieglobsčio prašytojus, su reikiamais dokumentais ar be jų, bei Viduržemio jūroje skęstančius vaikus Merkel ryžtingai tarė tris lemiamus žodžius: „Wir schaffen das“ – mes tai padarysime. Ji ne tik ėmėsi prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo Vokietijoje, kuri per dvejus metus gavo daugiau nei milijoną prašymų suteikti prieglobstį, bet ir ėmėsi vadovauti Europos Sąjungos pastangoms priimti ir paskirstyti migrantus. Jos pasiūlytai pabėgėlių kvotų politikai aršiausiai priešinosi Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija, kurias tuo metu valdė populistinės partijos ir kurioms antimusulmoniška retorika tapo dar vienu politiniu instrumentu mobilizuoti rinkėjus.

Esama įvairių nuomonių, kodėl Merkel ryžosi priimti tokį nepopuliarų sprendimą. Dvi labiausiai tikėtinos – humanitarinės ir ekonominės paskatos. Daugelis apžvalgininkų sutaria, kad Vokietijos kanclerė priėmė prieglobsčio prašytojus dėl moralinės atsakomybės už žmones, nukentėjusius nuo karo, praradusius namus, šeimas ir bėgančius į Europą, kad išvengtų beveik garantuotos mirties. Tačiau kiti mato ir ekonominį šio gailestingumo aspektą: senstančiai Vokietijos visuomenei reikia jaunų darbuotojų, kurie ne tik kompensuotų mažėjantį gimstamumą, bet ir prisidėtų prie šalies pramonės.

Per trumpą laiką BAMF, vietos valdžios institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir miestų bei kaimų bendruomenės buvo pasitelktos ne tik pabėgėlių apgyvendinimui, bet ir jų integravimui į Vokietijos visuomenę. BAMF organizavo intensyvius kalbų bei kultūros kursus, sukūrė programas profesiniam bei praktiniam mokymui darbovietėse, taip pat įsteigė apgyvendinimo bei mentorystės programas.

Tačiau Merkel optimizmas ir pragmatizmas rėmėsi įsitikinimu, kad visi atvykę į Vokietiją naujakuriai lengvai integruosis, o vokiečių visuomenė juos priims. Kanclerės nuostata ir įsitikinimai šiuo klausimu buvo tokie tvirti, kad kritikams, kurie nesutinka su jos politika ir jautėsi negirdimi, Vokietijos situacija tapo „Alternativlossigkeit“ – alternatyvų nebuvimo, „bealternatyvumo“ – simboliu. Tokia teigiamų paskatų vedama, bet nelanksti pozicija ir netrukus pirminę euforiją nutraukusi realybė sukūrė puikias sąlygas Merkel kritikams, ypač radikaliems dešiniesiems, atrasti savo nišą.

Prasisklaidžius euforijos miglai

Basharo al Assado režimo žiaurumai, karai Irake ir Afganistane, palikę sugriautus miestus, infrastruktūrą ir neįmanomas gyvenimo sąlygas, nuo kurių bėgo daugelis prieglobsčio prašytojų, neabejotinai yra svarios priežastys padėti šiems žmonėms. Šia diskusija nesistengiu sumenkinti poreikio pagelbėti ir priimti migrantus. Nekvestionuoju ir kilniaširdiškumo bei socialinio teisingumo svarbos, ypač todėl, kad Vakarų šalys – taip pat ir Lietuva – yra tiesiogiai atsakingos už suirutę ir baisumus Vidurio Rytuose. Šios šalys, laisva valia siųsdamos karius ir remdamos Jungtinių Valstijų „karą prieš terorizmą“, turi prisiimti bent dalinę atsakomybę už šio karo socialines pasekmes.

Tačiau jokia šalis nėra pasirengusi priimti, integruoti, apmokyti, įdarbinti ir padėti gyti daugiau nei milijonui migrantų. Nepaisant visų pastangų, naujai atvykusių žmonių nepavyko taip sklandžiai priimti ir įterpti į Vokietijos visuomenę, kaip buvo tikėtasi. Vokietijos patirtis su ankstesnėmis migracijos bangomis daugiausia apsiribojo ekonominių migrantų priėmimu: tiek XX a. 7–8 deš. vykusi migracija iš Turkijos, tiek po Europos Sąjungos plėtros vykusi migracija iš rytinės Europos daugiausia buvo nulemtos ekonominių priežasčių. Nors naujai atvykusius svetimšalius migracijos oponentai visada kaltino tingumu ir siekiu išnaudoti socialinės gerovės sistemą, dauguma jų atvyko dirbti, atsiveždami verslo idėjas, kalbos žinias, Vokietijai reikalingus įgūdžius ir pasiryžimą užimti nepageidaujamas darbo vietas, tokias kaip slauga, valymas, vaikų priežiūra ir nekvalifikuotas darbas gamyklose, cechuose ar statybose. Tai nereiškia, kad viskas vyko sklandžiai – net ir tokia migracija kaip buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje gyvenusių ar prievarta ištremtų vokiečių (Russlandsdeutsche) grįžimas į Vokietiją sukėlė problemų: kai kurie žmonės nemokėjo kalbos, ne visada buvo pasiryžę integruotis ar dirbti ir vienaip ar kitaip prisidėjo prie nusikalstamumo statistikos.

Tad nieko keista, kad šalyje per trumpą laiką apsigyvenus tokiam dideliam skaičiui žmonių, atvykusių iš karų, skurdo bei kitų katastrofų nusiaubtų šalių, kurių daugelis atsivežė praeities traumas bei skaudulius, neišvengta nesklandumų. Visų pirma, nepaisant federalinių pastangų, kadangi Vokietijos žemės turi didelę autonomiją skirstydamos lėšas ir spręsdamos socialinius klausimus, ne visose žemėse ir miestuose vienodai gerai veikė programos, skirtos naujakuriams. Ne visiems atvykusiems žmonėms kalbos ir profesinių įgūdžių mokymasis buvo prioritetas: kultūrinis šokas, karo ir skurdo traumos, adaptacijos sunkumai, sistemos nesupratimas, klaidingi lūkesčiai – tai tik kelios priežastys. Net ir tie, kurie baigė kalbos ar profesinius kursus, ne vienerius metus ieškodavo pastovaus darbo ir susidūrė su išankstiniu nusistatymu.

Pirmais metais po atvykimo į Vokietiją darbą susiranda tik apie dešimtadalį prieglobsčio prašytojų. Mokslininkai Maye Ehab ir Philippas Jaschke teigia, kad prireikia maždaug šešerių metų, kol darbą susiranda 57 proc. atvykusiųjų, ir aštuonerių, kol dirba du trečdaliai. Iš tų, kurie susiranda darbą, didžioji dalis yra vyrai – po aštuonerių metų dirba 86 proc., o tai daugiau nei vokiečių vyrų, kurių darbo lygis yra apie 81 proc. Tačiau aštuoneri metai yra ilgas laiko tarpas, o tarp atvykusiųjų yra didelė dalis jaunų vyrų nuo 18 iki 35 metų, kurie, anot sociologo Thomaso Felteso bei jo bendradarbių, bet kurioje etninėje grupėje yra labiau linkę nusikalsti nei bet kuri kita demografinė grupė. Šis faktorius, kaip ir tai, kad policija dažniau patruliuoja, stebi ir sulaiko – t. y. profiliuoja – migrantus iš Vidurio Rytų, gali paaiškinti, kodėl jų yra neproporcingai daug tarp įtariamųjų nužudymu, sunkiu kūno sužalojimu ar išprievartavimu. Panašią tendenciją galima pastebėti ir, tarkim, Jungtinėse Valstijose, kur juodaodžiai vyrai neproporcingai dažnai atsiduria teisėsaugos akiratyje ir yra nuteisiami, nors tokia statistika atspindi ne tik šios demografinės grupės nusikalstamumą, bet ir policijos pareigūnų bei pačios sistemos rasizmą. Feltesas taip pat pabrėžia, kad policijos suvestinėse pateikiami įtariamųjų skaičiai, o tai nebūtinai reiškia, kad jų nusikaltimai buvo įrodyti. Tačiau net ir tokiu atveju mokslininkai nepatvirtina sąsajos tarp migracijos srautų ir bendro nusikalstamumo augimo.

Thomaso Felteso, Katrynos List ir Maximilliano Bertollini atliktos studijos duomenys rodo, kad Vokietijos gyventojų baimė tapti pabėgėlių nusikaltimų aukomis arba įsitikinimas, jog nusikaltimų, susijusių su jais, gerokai padaugėjo, pranoksta realybę. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. Bochume, šeštame pagal dydį Vokietijos mieste, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kur po 2015 m. migracijos krizės buvo apgyvendinta daugiau nei penktadalis pabėgėlių, vagysčių padaugėjo 1,8 proc., užpuolimų – 0,3 proc., o apiplėšimų sumažėjo 1,8 proc. Tačiau tyrimas atskleidė, kad atitinkamai 92, 81 ir 80 proc. respondentų mano, jog tokių nusikaltimų gerokai padaugėjo. Dar 32 proc. apklaustųjų baiminasi, kad per artimiausius dvylika mėnesių jie gali tapti nusikaltimų aukomis. Taigi migracijos įkarštyje atliktas tyrimas parodė, kad visuomenė jautėsi įbauginta ir baimės fone neadekvačiai vertino situaciją. Tačiau didelio masto tyrimai, analizuojantys naujai atvykusių migrantų srautus Vokietijoje, rodo arba labai nežymų nusikalstamumo, proporcingo gyventojų skaičiui, augimą, arba paneigia bet kokią sąsają. Kai tyrimuose pastebimas nusikalstamumo augimas, išskaidžius pagal nusikaltimo tipą paaiškėja, kad pusė visų su migrantais siejamų nusikaltimų yra migracijos teisės pažeidimai. Tačiau žmonių baimes bent iš dalies galima suprasti. Su migracija siejamų nusikaltimų pobūdis – ypač tų, kurie atsispindi laikraščių ir portalų antraštėse, – ir valdžios institucijų lėtumas, o kartais net vengimas apie juos kalbėti sustiprina baimės ir nepasitikėjimo jausmą. Nors absoliuti dauguma naujai į šalį atvykusių migrantų padarytų nusikaltimų yra labai smulkūs, tokie kaip važiavimas viešuoju transportu be bilieto, apie tai spauda nerašo ir migracijos oponentai nekalba. Teroro aktai, tokie kaip minios užpuolimas peiliu ar įvažiavimas į minią mašina, bei prievartavimai ar kiti seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra tai, kas užvaldo žmonių vaizduotę.

Prieš tęsdama diskusiją noriu aiškiai pabrėžti, kad net vienas teroro aktas ar vienas išprievartavimas yra per daug ir negali būti pateisinami, nepaisant nusikaltėlio demografinės grupės ar ideologijos. Tačiau tiesa ir tai, kad lengviausia radikalizuoti žmones, kurie patiria socialinę atskirtį, skurdą ir jaučiasi neturintys ko prarasti. Fathalis Moghadammas, Džordžtauno universiteto profesorius, tyrinėjantis radikalėjimo procesus, teigia, kad kai žmonės, ypač jauni vyrai, jaučiasi neturintys balso visuomenėje, patiria atskirtį bei santykinį skurdą, jie lengvai gali pradėti kopti vis siaurėjančiomis kopėčiomis, vedančiomis link teroristinio išpuolio – tai vadinamasis kopėčių modelis. Dažnai paskatinti religinių ar politinių autoritetų jie savo pyktį nukreipia į suvokiamą kaltinamųjų grupę ir, palaipsniui kopdami metaforinėmis kopėčiomis, ima jaustis taip, tarsi nebūtų kitos išeities, tik imtis masinio smurto. Jų supratimu, toks išpuolis sukrės visuomenę ir atvers jai akis. Nors tik nedaugelis pasiekia paskutinę pakopą, iširę socialiniai tinklai, trauminės patirtys gimtojoje šalyje, atstūmimo ir neužtikrintumo jausmas, ypač laukiant sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo, atramos radimas radikaliose religinėse ir politinėse organizacijose, kurios taikosi į pažeidžiamiausias grupes, – visa tai skatina kai kuriuos jaunus migrantus, ypač jei jų prašymas buvo atmestas, iš nevilties ir pykčio imtis kraštutinių priemonių.

Viurcburgo traukinių stotis, Ansbacho muzikos festivalis, Berlyno kalėdinė mugė, Eseno sikų šventykla, prekybos centras Hamburge ir kiti teroristiniai išpuoliai ar teroristiniais incidentais laikomi nusikaltimai, jų viešumas ir pasėta baimė sustiprino arabo-musulmono-teroristo stereotipą. Tai, kad dauguma islamistų teroro aktų buvo surengti musulmoniškose šalyse, o ne Vakaruose ar konkrečiai Vokietijoje, ir tai, kad Vokietijos radikalai, tiek kairieji, tiek dešinieji, yra atsakingi už daugiau teroristinių incidentų, nepaguodžia šeimų, praradusių savo artimuosius, ar liudininkų, kurių akyse vyko šie nusikaltimai.

Panaši situacija ir su seksualinio pobūdžio nusikaltimais: nors jie sudaro vos 1 proc. visų pabėgėlių padarytų nusikaltimų, jų pobūdis, viešumas ir tai, kad jie sustiprina tamsiaodžio vyro kaip nuolat besikėsinančio į baltosios moters tyrumą stereotipą, sulaukia beveik tokio paties atgarsio kaip ir teroristiniai išpuoliai. Tai nereiškia, kad tokie nusikaltimai nėra svarbūs arba kad hiperseksualizuotas arabo vyro vaizdinys europiečių vaizduotėje paneigia aukų išgyventą siaubą. Tai nepaneigia ir to, kad kai kuriose musulmoniškose šalyse, ypač Šiaurės Afrikoje, patriarchalinė kultūra pateisina vyrus, kurie seksualiai priekabiauja, užgaulioja ar nederamai liečia moteris. Tačiau tiek realaus pabėgėliams priskiriamų nusikaltimų skaičiaus išpūtimas, tiek valdžios institucijų nenoras pirmaisiais migracijos krizės metais atvirai kalbėti apie problemą ją tik padidino. Kelno atvejis gali padėti suprasti, kaip realūs incidentai, apsupti institucijų neveiklumo, tampa baimės šydu.

2015 m. gruodžio 31 d., Vokietijai ruošiantis švęsti Naujuosius Metus, Kelno miesto centre ėmė rinktis jaunų migrantų grupelės, kurios pamažu išaugo iki beveik tūkstančio žmonių. Kadangi nemažai jų buvo apsvaigę nuo alkoholio ar kitų medžiagų ir dar padrąsinti minios jausmo, jie pradėjo kabinėtis prie žmonių ir kelti triukšmą. Policija gavo pranešimų apie vagystes ir muštynes, todėl nusprendė išsklaidyti minią, susirinkusią tarp traukinių stoties ir katedros, prieš prasidedant fejerverkams ir įsibėgėjant Naujųjų Metų sutikimo linksmybėms. Atsiųstos policijos pajėgos buvo gerokai per menkos (nepaisant kelių prieštaringų ataskaitų, vėliau paaiškėjo, kad jų buvo vos apie aštuoniasdešimt), ir net su geležinkelio stoties apsaugos darbuotojų pagalba jiems nepavyko sėkmingai išsklaidyti minios. Tačiau šį, šiaip jau nereikšmingą įvykį, aptemdė tai, kad kai kurie minioje buvę vyrai ėmė užkabinėti merginas ir moteris, grupėmis apsupdavo jas, nederamai liesdavo, užgauliodavo ir apiplėšdavo.

Policijos suvestinėse nėra aišku, kada pasirodė pirmieji pranešimai, kad nebaltaodžių vyrų, kurie liudytojų buvo įvardijami kaip „Viduržemio regiono gyventojai“, grupelės seksualiai priekabiauja ir puldinėja moteris. Tačiau po Naujųjų Metų nakties paaiškėjo, kad Kelne buvo daugiau nei 600 užpuolimų su seksualinio pobūdžio smurtu. Hamburge įvyko dar 400 užpuolimų, o kituose miestuose – dar 200, ir visais šiais atvejais aplinkybės buvo gana panašios.

Tačiau dėl virtinės įvykių vėlesnėmis dienomis šie incidentai buvo menkai pastebėti: iš pradžių policijos ataskaitose buvo rašoma, kad naktis praėjo ramiai, ir tik sausio 4-osios vakarą per spaudos konferenciją Kelno policijos viršininkas pranešė, kad Naujųjų Metų išvakarėse moteris puldinėjo migrantų, daugiausia iš Šiaurės Afrikos šalių, grupės. Sekančiomis dienomis, moterų, pranešusių apie užpuolimus ir seksualinę prievartą, skaičius augo ir bendras pranešimų skaičius pasiekė beveik 1300, įskaitant 22 pareiškimus dėl išprievartavimo. Apie nusikaltimus iš pradžių, galbūt nesuprasdama jų masto, vangiai kalbėjo ir žiniasklaida. Vėliau žurnalistai teigė, kad policijos vadai maždaug savaitę neatskleidė visos tiesos apie tai, kas įvyko. Neskaidrumo, dangstymo ir kenksmingo politkorektiškumo aurą sustiprino ir tai, kad po žiniasklaidos tyrimo paaiškėjo, jog Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių vidaus reikalų ministras paprašė policijos sušvelninti ataskaitą. Nors tokia taktika neabejotinai buvo pasirinkta siekiant išvengti tautinės nesantaikos, ji ne tik įžeidė aukas, bet ir suteikė peno migracijos politikos kritikams, radikaliems dešiniesiems politikams bei sąmokslo teorijų skleidėjams. Jų sukeltas ažiotažas sudėtingą situaciją padarė dar sudėtingesnę, ir nors tai buvo vienetinis masinio moterų puldinėjimo atvejis, jis tapo neatsiejama viešojo diskurso dalimi.

AfD: protesto partija, pasukusi radikalios dešinės kryptimi

Viena iš jėgų, kuri nepraleido progos pasinaudoti šia tragedija ir sustiprinti savo politinę platformą, buvo AfD. Neseniai susikūrusią partiją rinkėjai jau buvo pastebėję dėl kritikos Vokietijos teikiamoms subsidijoms ir pagalbai Pietų Europos šalims 2009 m. ekonomikos krizės metu. Tačiau po vidinių partijos kovų iškilusi lyderė Frauke Petry radikaliai pakeitė politinės programos kryptį: nuo euro ir eurozonos kritikos prie migracijos klausimų. Iš Rytų Vokietijos kilusi chemikė, politikos naujokė, aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė už migracijos srautų ribojimą, griežtą sienų apsaugą, suvaržymus musulmonams bei glaudžius santykius su Rusija. Nors protestuodami prieš tokią kryptį iš partijos pasitraukė penki pagal jos sąrašą anksčiau išrinkti europarlamentarai, partijai netrūko dėmesio ir palaikymo iš antisisteminių, radikalių rinkėjų, kurie iki tol nesijautė turintys balsą. Pati Petry išgarsėjo po siūlymų uždrausti vyrų apipjaustymą – į tai iš karto sureagavo tiek Vokietijos, tiek Izraelio žydų bendruomenė – bei po interviu dienraščiui „Mannheimer Morgen“ išsakytų minčių, kad „Vokietijos pasieniečiai turi sustabdyti nelegalius sienos kirtimus ir netgi panaudoti šaunamąjį ginklą, jei to reikia“.

Vis garsėjantys partijos antimusulmoniški pasisakymai pritraukė ne tik prieš islamą nusistačiusius rinkėjus, bet ir platų spektrą nacionalistų, kurie net ir viešai nepaisė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų galiojančio tabu – antisemitizmo. Björnas Höcke, Petry varžovas partijos viduje, Dresdene kalbėdamas apie atminties politiką ir istoriją bei Memorialą nužudytiems Europos žydams atminti, esantį pačiame Berlyno centre, teigė, kad „mes, vokiečiai, esame vienintelė tauta pasaulyje, kuri pasistatė gėdos paminklą šalies širdyje“, taip pat tikino, jog atminties politiką reikia pasukti 180 laipsnių, kad Vokietija galėtų didžiuotis savo istorija ir vertybėmis. Kitaip tariant, vis aršesnės, ksenofobiškos partijos linijos nebebuvo galima išlaikyti tik antimusulmoniškos; antisemitizmas ideologijoje, kuri ilgisi tautinio grynumo, yra neišvengiamas.

Po šių pasisakymų Petry parėmė tą suskilusios partijos dalį, kuri reikalavo Höcke’ės pašalinimo, tačiau apkaltinę partijos skaldymu ją išstūmė Alexanderis Gaulandas, vienas iš partijos steigėjų, bei partijoje sparčiai kylantis Jörgas Meuthenas. Nepaisant to, Petry labai prisidėjo prie AfD iškilimo – jos pirmininkavimo metais ši partija įsitvirtino Meklenburgo-Pomeranijos žemėse, iš kurių kilusi ir tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kurios istoriškai balsuodavo už ją. Rytų Vokietijos rinkimuose AfD pelnė dviženklius procentus ir taip ši partija iškilo kaip viena reikšmingesnių šalies politinių jėgų.

Šio radikalėjimo rezultatas buvo 2017 m. partijos rinkiminis manifestas, kuriame, be raginimų grįžti prie „senų“ lyčių vaidmenų, vokiečių kalbos, kuri, anot manifesto autorių, buvo nederamai nustumta į šalį, prilyginimo anglų kalbai visame pasaulyje ir didesnių galių suteikimo policijai, taip pat buvo akcentuojama tiesioginė demokratija ir migracijos politika. Pagal AfD manifestą, migracijos politika turi apimti tokias priemones kaip masinės deportacijos, pabėgėlių centrų steigimas ne Vokietijoje, o trečiose šalyse, draudimas moterims dėvėti religinius kūno ar galvos apdangalus, taip pat bet kokių lengvatų islamą išpažįstantiems mokiniams panaikinimas (pavyzdžiui, leidimo nedalyvauti fizinio lavinimo pamokose, jei tai reikalauja dėvėti aprangą, laikomą per daug apnuoginančia).

Manifeste islamas tiesiogiai įvardijamas kaip grėsmė Vokietijai:

„Islamas nepriklauso Vokietijai. Jo plėtrą ir vis didėjantį musulmonų skaičių šalyje AfD vertina kaip pavojų mūsų valstybei, mūsų visuomenei ir mūsų vertybėms. Islamas, kuris negerbia mūsų teisinės sistemos, nevengia konfliktuoti su ja ir netgi siekia galios teigdamas, kad yra vienintelė teisinga religija, nesuderinamas su mūsų teisine sistema ir kultūra.“

Tiesa, paraštėje smulkiu šriftu paaiškinta, kad musulmonai, kurie laikosi šalies įstatymų, gali gyventi Vokietijoje ir musulmonai gali būti Vokietijos dalimi, bet islamas – ne. Tarsi tikinčiuosius būtų galima atskirti nuo jų religijos.

Šį manifestą papildė plakatai, kuriuose AfD tiesiogiai nurodo į „Eurabijos“ sąmokslo teoriją. Plakatuose panaudotas dailininko Jeano-Léono Gérôme’o 1866 m. nutapytas paveikslas „Vergų turgus“, kuriame vaizduojami trys arabai pirkliai, apžiūrinėjantys nuogai išrengtą šviesiaodę merginą. Scena, nutapyta XIX a. viduriui būdingais orientalistiniais motyvais, yra ne tik stilizuota, kad parodytų lyčių, rasių ir kultūrų skirtumus, bet ir erotizuota, atspindinti tiek Rytų trauką, tiek baimę. AfD šį paveikslą papildė šūkiu: „Tam, kad Europa netaptų Eurabija!“ Šūkio ir paveikslo sąveikoje galima įžvelgti ne tik perspėjimą moterims ir merginoms saugotis arabų vyrų, hiperseksualizuoto arabo vaizdinį ir AfD kaip baltųjų moterų nekaltybės saugotojos pateikimą, bet ir nuorodą į „Eurabiją“.

„Eurabijos“ sąmokslo teorija teigia, kad prancūzų ir arabų elitas bando musulmonizuoti ir islamizuoti Europą, kad susilpnintų jos ryšius su JAV ir Izraeliu, ir kad tai yra pasaulinio elito sąmokslo dalis siekiant pakeisti pasaulio santvarką. Ši sąmokslo teorija susijusi su ekstremalia dešine ideologija bei islamofobija ir dažniausiai platinama gana nišinėse grupėse, bet AfD ją iškėlė į dienos šviesą ir pavertė pagrindine savo rinkiminės kampanijos bei ideologijos dalimi. Būtent dėl tokių pareiškimų ir poelgių AfD buvo klasifikuota kaip ekstremalus nacionalistinis judėjimas. Šiuo metu Vokietijos teisėsauga stebi partiją ir pateikė jai kaltinimus ekstremizmu.

Po Petry pasitraukimo partijos vairą perėmė Meuthenas. AfD repertuarą jis papildė prieš pandemijos suvaržymus nukreipta retorika ir bandė tokiu būdu laimėti 2021 m. rinkimus. Tačiau partija, ypač vakarinėje Vokietijoje, pasirodė prasčiau nei ankstesniuose rinkimuose, ir Meuthenas atsistatydino. Partijai radikalėjant ir gilėjant jos saitams su Rusija, ją paliko vis daugiau ankstyvųjų narių ir steigėjų, kurie kritikavo partijos kryptį ir norėjo nuo jos atsiriboti. Tačiau naujoji partijos vadovybė – Tino Chrupalla ir Alice Weidel, jauni ir energingi politikai – sugebėjo suteikti partijai normalumo įvaizdį ir pasinaudodami asmenine charizma bei socialinėmis medijomis patraukliai pristatyti ją jauniesiems rinkėjams.

Alice Weidel, jauna, veikli, laisvai kalbanti kiniškai, turinti nepriekaištingą išsilavinimą ir patirties finansų srityje, puikiai įkūnijo naująjį partijos etapą kaip jos kandidatė į kanclerio postą 2025 m. rinkimuose. Išėjusi iš politinio užribio bei pasinaudodama neišspręstomis Vokietijos problemomis, tokiomis kaip migracija, pabėgėlių ir migrantų integracija, Rytų Vokietijos ekonomika ir prastėjanti infrastruktūra, partija siekė įsitvirtinti ne tik tarp antisisteminių ir marginalizuotų visuomenės grupių, bet ir tarp tų, kurie nusivylė ir krikščionių demokratų (CDU) ir socialdemokratų (SPD) valdymu.

Kaip Rytų Vokietija tapo AfD tvirtove

Norint suprasti, kodėl AfD retorika tokia pagavi būtent Rytų Vokietijoje, nors dauguma prieglobsčio prašytojų ir migrantų gyvena Vakarų Vokietijoje, o dauguma rezonansinių nusikaltimų irgi įvyksta vakarinėje šalies dalyje, reikia įsigilinti į Rytų ir Vakarų Vokietijos santykį bei vidines hierarchijas. Po Berlyno sienos griūties 1989 m. ir vėlesnio šalies susivienijimo daugelis žmonių buvo apimti euforijos. Rytų Vokietijos gyventojai svajojo, kad po santykinio nepritekliaus, suvaržymų ir komunistinio valdymo jie galės mėgautis Vakarų privilegijomis ir laisvėmis. Tačiau pereinamasis laikotarpis ir dabartinė realybė toli gražu neatitiko jų įsivaizdavimų.

Susivienijimas Rytų Vokietijai reiškė, kad jų tapatybė, kuri buvo formuojama penkiasdešimt metų ir paženklinta ne tik pasiekimais, bet ir skausmu bei istorija, su kuria vakariečiai negalėjo susitapatinti, staiga ištirpo bendroje Vokietijos istorijoje. Nepadeda ir tai, kad vakarų vokiečiai vis dar turi išankstinių nuostatų prieš rytiečius ir dažnai juos laiko menkesniais. Vakarų vokiečiai, kuriuos formavo kosmopolitizmas, migracijos bangos ir pokolonijinei Europai būdinga etninė ir rasinė įvairovė, rytų vokiečius laiko provincialiais, mat Rytų Vokietija – Vokietijos Demokratinė Respublika – buvo gana homogeniška.

Ekonominiai praradimai ir sudėtingas pereinamasis laikotarpis taip pat paliko gilių randų. 1989 m. Rytų Vokietijoje veikė subsidijuoti vaikų lopšeliai ir darželiai, kurie įgalino daugiau moterų dirbti, siekti karjeros ir tapti ekonomiškai nepriklausomoms. Rytų Vokietijoje dirbo 89 proc. moterų, o vakarinėje šalies dalyje tuo pačiu laikotarpiu – tik 56 proc. Privatizacijos procesai bei pagal vakarietiškus standartus neefektyviai dirbančių gamyklų ir įmonių uždarymas pirmąjį dešimtmetį po susijungimo lėmė nedarbą, migraciją į Vakarų Vokietiją, protų nutekėjimą ir stabilumo griūtį, palikdamas ne tik apleistą infrastruktūrą, bet ir sutrikdytus gyvenimus. Pereinamasis laikotarpis palietė ne tik vyrus – jų nedarbas dažnai siejamas su šiais procesais, – bet ir moteris, nes jos iš dalies prarado savarankiškumą.

Nors šiuos praradimus turėjo kompensuoti Solidarumo paktas, pagal kurį į Rytų Vokietiją buvo investuota 1,6 milijardo eurų pramonės plėtrai, infrastruktūros gerinimui, paramai verslui, ekonominė atskirtis išlieka iki šių dienų. Federalinės ekonomikos ir energetikos ministerijos duomenimis, nors BVP vienam gyventojui Rytų Vokietijoje nuo 1991 iki 2019 m. išaugo keturis kartus, jis vis dar trečdaliu atsilieka nuo Vakarų Vokietijos. Atsilieka ir kiti rodikliai. Bendras nedarbo lygis Vokietijoje yra gana mažas, tačiau rytinėje dalyje jis siekia 8 proc., o Vakaruose – 6 proc. Rytinėse Bremeno ir Meklenburgo-Pomeranijos žemėse jis viršija 8 proc. ir yra didžiausias visoje Vokietijoje. O vakarinėje Bavarijoje ar Badene-Viurtemberge nesiekia nė 5 proc. Vokietijos federalinės statistikos agentūros duomenimis, Rytų Vokietijoje, ypač tarp vyrų, mažiausiai jaunų žmonių siekia aukštesnio nei privalomas išsilavinimo ir rečiau renkasi universitetą ar profesinę mokyklą.

Santykinis nepriteklius ir žemesnis išsilavinimas jau nuo 7 deš. tyrimų siejamas su simpatizavimu radikaliai dešinei. Paradoksalu, bet čia galioja tie patys principai, kurie lemia radikalizaciją ir tarp jaunų migrantų iš musulmoniškų šalių: atskirtis, neteisingumo ir bejėgiškumo pojūtis, poreikis atrasti autoritetus ir solidarumo jausmą. Nusivylę ir atskirtį patiriantys pabėgėliai atramos ieško radikaliose islamistinėse grupuotėse, o jauni vyrai (daugiausia) iš Rytų Vokietijos ją randa AfD prieglobstyje. Tai, kad ekonominiai sunkumai ir pesimistinis ateities vertinimas turi įtakos rinkėjų pasirinkimui balsuoti už AfD, patvirtina ir „Pew Research“ centro duomenys: AfD elektoratas linkęs neigiamai vertinti ir šalies ekonomiką, ir ateities perspektyvas.

Situaciją apsunkina dar ir tai, kad šalis jau antrus metus išgyvena recesiją: Vokietijos ekonomika 2023 ir 2024 m. susitraukė po 0,2 proc. Tad AfD populiarumą ir atsigavimą po 2022 m. rinkimų galima paaiškinti ir tuo, kad ekonomiką jie susiejo su migracija. 2023 m. prieglobsčio prašytojams ir migrantams šalis išleido 30 milijardų eurų, o 2024 m. – 28 milijardus. Tai bendra suma, apimanti ir pagalbą 1,2 milijono ukrainiečių, atvykusių į Vokietiją po plataus masto invazijos pradžios. Naudodamasi šiais skaičiais bei nepagrįstais teiginiais, kad visi pabėgėliai siekia pasipelnyti iš Vokietijos pašalpų sistemos – atimti darbus iš vokiečių, AfD skanduoja: „Išlaikykime vokiškus darbus vokiečiams!“ Tokią atpirkimo ožio taktiką, kai pažeidžiamiausios grupės kaltinamos dėl su jomis nesusijusių procesų, radikali dešinė taiko gana plačiai, o patį baisiausią jos pavyzdį galime rasti pačios Vokietijos istorijoje, kai dėl tarpukario Vokietijos nuosmukio buvo kaltinami žydai.

Vokietijoje kartojasi scenarijus, gerai pažįstamas istorikams ir sociologams: aršiausiai susipriešinusios visuomenės grupės dažnai turi daugiau bendrumų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pažeidžiamų visuomenės grupių radikalizacija, kad ir kokia forma, atveria Vokietijos skaudulius. Tai sunkiai ir nenoriai sprendžiamos ir pripažįstamos problemos, kurios išsiveržusios į viešumą atneša skaudžių pasekmių tiek pačiai Vokietijai, tiek visai Europai. Galiausiai jos dar labiau marginalizuoja abi stovyklas ir grasina pralaužti „ugniasienę“, kuria Vokietija saugojosi nuo ekstremizmo aštuonis dešimtmečius.

★ ★ ★

Pirmalaikių Vokietijos rinkimų savaitgalį NARA fotožurnalistas Denis Vėjas fiksavo demonstracijas Berlyne. Dalinamės jo pasakojimu ir fotoreportažu:

Rinkimų savaitgalį tai vienoje, tai kitoje Berlyno vietoje vyko negausios skirtingų partijų demonstracijos. Dauguma jų atrodė vangiai – atrodė, kad berlyniečiai jau susitaikė su būsimais rezultatais. Vasario 20 d., ketvirtadienį, vyko kelis šimtus žmonių surinkusi BSW („Bündnis Sahra Wagenknecht“, Sahros Wagenknecht aljanso) – greitai populiarėjančios kairiųjų populistų partijos – demonstracija. Ją įkūrė buvusi partijos „Die Linke“ politikė Sahra Wagenknecht, kuri atskilo nuo partijos dėl nesutarimų ideologiniais klausimais. BSW siekia griežtesnės imigracijos politikos, bet kartu pasisako už stiprią socialinę apsaugą. Demonstracijoje Wagenknecht kalbėjo apie Ukrainos nuginklavimą, remdama logiką: „Neduosime ginklų – greičiau pasibaigs karas.“ Partija surinko 4,97 proc. balsų ir nepateko į parlamentą.

Kitą dieną Berlyno bare prie mūsų staliuko priėjo kitos kairiosios partijos – „Die Linke“ – agitatorius. Ši partija pasisako prieš ginklų tiekimą Ukrainai, tačiau žada spręsti kitus, berlyniečiams aktualius klausimus, pavyzdžiui, gentrifikacijos sukeltą būsto krizę, bei užtikrinti migrantų teises. Kitaip nei BSW, „Die Linke“ išlaiko aiškesnę kairiąją kryptį, siekdama stipresnės socialinės apsaugos ir progresyvių ekonominių reformų. Po savo kalbos „Die Linke“ atstovas visiems padalino po pakelį partijos brand'intų ilgų popieriukų joint’ams sukti. Rinkimuose „Die Linke“ liko penktoje vietoje su 8,77 proc.

Šeštadienį, dieną iki rinkimų, Berlyno centre ultradešiniųjų organizacija „Bürgerliche Allianz Deutschland“ („Vokietijos pilietinis aljansas“) gavo leidimą demonstracijai „Už įstatymų laikymąsi ir tvarką, prieš kairiųjų ekstremizmą ir politiškai motyvuotą smurtą“. Susirinko 170 žmonių – daugiausia jaunų, piktų, skustomis galvomis, juodai apsirengusių, veidus dengiančių kaukolių balaklavomis. Minia nešėsi Vokietijos trispalves, neonacių vėliavas su ereliu ir plakatus „Pabėgėliai nelaukiami“.

Ultradešiniųjų demonstracijos organizatorius Ferhatas Sentürkas pareiškė, kad jam džiugu matyti, jog „dešinės ir centro dešinės politinis diskursas pagaliau įsižiebė“. Jis turėjo omenyje praeitoje kadencijoje vykusius opozicinės, o vėliau rinkimus laimėjusios krikščionių demokratų partijos CDU bandymus bendradarbiauti su AfD dėl migracijos įstatymo. Jis taip pat džiaugiasi Donaldo Trumpo politika.

„Nuo pirmos savo darbo dienos jis paveikė Europą, per dieną suardydamas kairiųjų darbotvarkę – ir mes manome, kad tai nuostabu. Mums tai patinka. Su džiaugsmu. Linkiu jam viso ko geriausio.“

Vasario 23 d., rinkimų dieną, atrodė, kad niekas Berlyne nelaukia rezultatų – balsadėžės uždarytos 18 val. Likus dviems valandoms prie AfD būstinės Berlyne susirinko nedidelė demonstracija prieš AfD. Atrodė, kad nesusirinko nė 100 žmonių.

Tačiau negausią minią lydėjo Vokietijoje žymus autobusas prieš AfD – Adenauer SRP+. Vakar mačiau jį tarp „Antifa“ demonstrantų. Iš pirmo žvilgsnio pamaniau, kad čia policijos pajėgų automobilis – modernus Kremliaus autozakų analogas.