Perspėjimas: šiame tekste kalbama apie įvairių rūšių smurtą prieš vaikus, moteris ir LGBTQ+ žmones.

1999 m. gegužės 4 d.

Šešiolikto gimtadienio proga nuėjau pas pažįstamą kirpėją ir nusikirpau ilgus, juosmenį siekiančius plaukus. Paprašiau nukirpti iki pečių. Jei būčiau išdrįsusi, būčiau paprašiusi dar trumpiau.

„Ar tau negaila, juk tokie plaukai – mergaitės turtas?“

Laikydama žirkles, kirpėja nesiryžo kirpti pirmųjų sruogų.

„Negaila. Man nuo tiek plaukų skauda galvą, ir su jais labai karšta.“

Negalėjau pasakyti, kad galvą man skaudėjo ne nuo plaukų sunkumo ir ne nuo kasos, dažniausiai supintos eglute, tempiančios galvos odą žemyn. Skaudėjo todėl, kad paėmus už kasos mane buvo galima pargriauti. Arba trenkti į sieną. Skaudėjo todėl, kad po eilinio pykčio protrūkio iš dulkių siurblio šepečio tekdavo kelis kartus valyti išpeštas sruogas.

Pakeisti negalėjau nei kur, nei su kuo gyvenu. Bet atimti nors vieną būdą mane mušti ir kankinti norėjosi daug, daug labiau, nei pajusti gaivų gegužės vėją plaukuose ar rytais ilgiau pamiegoti, nes nereikia šukuoti naktinių kaltūnų.

Bet kaip atimti kitus būdus?

Kuo prisidengti kojas, užpakalį, nugarą, kai ant jų be gailesčio krenta šokdynės, šuns pavadėlio, metalu puošto diržo, samčio ar skuduro – visko, kas papuola po ranka, – smūgiai? Prisidengti veidą jau buvau išmokusi po to, kai trečioje klasėje mėnesį vaikščiojau į pamokas prakirsta akimi, visiems meluodama, kad atsitrenkiau į spintelės kampą. Tuokart akį prakirto į mane sviestos šlepetės guminis kulnas. Iš klasiokų ir mokytojų žvilgsnių supratau, kad jie manimi netiki. Bet niekas daugiau neklausinėjo, todėl prisidengiau tyla.

„Po fakto“ prisidengdavau ir drabužiais bei kitais būdais. Vasarą man nebūdavo karšta vaikščioti ilgomis rankovėmis. Į fizinio lavinimo pamokas vėluodavau. Sakydavau, kad šiandien budžiu ar kad buvau pas medicinos seselę, nes skaudėjo galvą. O iš tikrųjų laukdavau, kol dauguma klasiokių jau bus išėjusios iš persirengimo kambario, – neturėdavau gero paaiškinimo, kodėl mano kojos nusėtos piktais mėlynai violetiniais dryžiais, kurie pirmomis dienomis būdavo dar ir patinę, tvinkčiojantys šviežiu skausmu.

Prie kraujosruvų prigludusi sportinė apranga skaudėdavo mažiau nei gėda, kad turiu slėptis. Pavydėjau savo klasiokėms jų lygių, baltų šlaunų ir blauzdų, jų nugarų, kurios neversdavo aikčioti atsirėmus į sieną, jų čiauškančios drąsos po persirengimo kambarį šmirinėti pusnuogėms. Jei jos ir turėjo ką slėpti, tai buvo ne nubrozdinimai ir kraujosruvos.

Kartą vaikystėje, po itin žiauraus smurto priepuolio, su seserimi šiukšlių vamzdžiu nuleidome platų odinį diržą, kurio masyvia sagtimi ant mūsų buvo išmatuotas visas įsiūčio mastas. To diržo bijojome labiausiai. Tačiau kaip negalėjome išmesti visko, kuo mus buvo galima talžyti, taip tądien, kai pas kirpėją nusikirpau plaukus, negalėjau ant grindų palikti visų savo kūno dalių, už kurių mane buvo galima sugriebti, laikyti, tąsyti, pargriauti. Palikau bent jau plaukus – nes nieko taip neskauda ir niekas taip nežemina, kaip tąsymas už jų.

Tądien apsisprendžiau: bet kokia kaina, pirmai progai pasitaikius, išsikraustysiu iš namų. Kad niekas niekada manęs daugiau nežemins, nemuš, neskaudins ir neterorizuos. O svarbiausia – kad pati niekada niekam to nedarysiu. Ir užstosiu kitus.

★ ★ ★

Kalbasi dvi draugės:
– Jis mane išprievartavo!
– Ir kaip tu jam atkeršijai?
– Aš už jo ištekėjau!

Anekdotas, nugirstas per televiziją 1999 m., po to, kai krepšininkų brolių Lavrinovičių išprievartauta nepilnametė buvo įtikinta ištekėti už vieno iš jų.
Kiekvieną semestrą, dėstydama įvadinius sociologijos kursus, kalbu su studentais apie socializaciją.

„Tai procesas, kai vaikai mokomi būti visuomenės dalimi, suprasti jos rašytas ir nerašytas taisykles, vertybes, normas, lūkesčius. Pirminė socializacija vyksta šeimoje ir artimiausioje aplinkoje, antrinė – ugdymo įstaigose, darbe, per medijas, plačiojoje visuomenėje.“

Kas mane mokė apie smurtą artimoje aplinkoje? Kas man pasakė, kad apie tai, kas vyksta šeimoje, reikia tylėti? Kas ragino prisidengti kraujosruvas?

Tiesiogiai – niekas. Bet iš tiesų – viskas ir visi. Dešimtas dešimtmetis Lietuvoje (kaip ir visoje rytinėje Europoje) buvo persmelktas smurto. Juo alsavo gatvės, turgūs, garažai, statybvietės, net parkai ir miškai. Daktarai, Agurkiniai, Kamuoliniai, Vilniaus brigada... Nušovė, susprogdino, surišo, išvežė, nužudė, sumušė. Arba – nusižudė: nušoko nuo tilto, išėjo prieš eismą, nusišovė. Tai buvo ne tik laikraščių antraštės ar Edmundo Malūko romanų siužetai – tai buvo kasdienybė. Ji įgriūdavo į namus vos pradarius duris, kaip šalto oro gūsis, verčiantis pašiurpti ir įsismelkiantis iki pat kaulų čiulpų. Juo persigerdavome ir mes patys, normalizuodavome tą siaubą ir baimę, tą neužtikrintumą. Ir net juokaudavome. Turbūt tam, kad neišprotėtume.

Juokaudavome ir apie smurtą prieš moteris – net apie seksualinį smurtą. Nes smurtas buvo tokia intymi, neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, kad jį galėjome neutralizuoti tik juoku. Dar 1969 m. žymus sociologas Johanas Galtungas suformulavo struktūrinio smurto teoriją. Jis parodė, kad smurtas – tai ne tik kumščiai. Tai ir ekonominės sistemos, kurios atima iš žmonių galimybes: įpirkti maistą, turėti būstą, gauti medicininę priežiūrą, užsitikrinti nors minimalų orumą. Būtent iš to gimsta tarpasmeninis smurtas. Galtungo teorija leidžia mąstyti apie sisteminį smurtą, kai ekonominiai nepritekliai ir nelygybė susipina su įstatymais (ar jų stoka), ginklais ir kultūriniais mitais, kurie įtvirtina smurtą visuomenėje. Kitaip tariant, brutali pereinamojo laikotarpio ekonominė situacija sudarė sąlygas smurtui klestėti visuomenėje ir įsismelkti į mūsų namus.

1997–1998 m. Jungtinių Tautų plėtros tarnyba (UNDP) atliko tyrimą: daugiau nei 40 proc. moterų Lietuvoje patyrė partnerio fizinį ar seksualinį smurtą. 40 proc.? Mano aplinkoje (gyvenimo ironija – Vilniaus Justiniškių rajono Taikos gatvėje) jų buvo daug daugiau. Teta Lena, kurios vyras „buvo auksinis, kol blaivas, nu bet neduokdie užgerdavo“. Teta Stasė iš pirmo aukšto, tyliai po storu pudros sluoksniu slepianti mėlynes. Teta Liuba, kuri savo besikeikiantį, apsidergusį, „nosim žemę ariantį“ brangiausiąjį – neaišku kur praganiusį pusę algos ir grįžtant nugriuvusį tarpuvartėje – vesdavosi namo, tyliai kęsdama grasinimus, kad jis ją nudobs ir išmes.

Ir jų gyvenimus lydintys pokalbių fragmentai.

„O tai ką jai daryt, reik kentėt…“

„Kur jai daugiau eit…“

„Reikėjo patylėt, o ji šoka jam į akis kaip durna…“

„Tu supranti, jis toks, bet pasižiūrėk, namai sutvarkyti, pinigų parneša, ji aprengta kaip lėlė, o kad jam kartais užeina, čia dar nieko nereiškia.“

Žodžiai, kuriais jos teisino savo būtį ir buitį. Žodžiai, kurie padėjo išgyventi savo smurto duoklę, – jei ne kumščiais, tai tyla, šantažu, apgavystėmis, neištikimybe.

Jeigu suaugusios moterys neturi kur eiti, negali sustabdyti smurto – ką galiu aš? Kur man eiti? Ir kas laukia už durų? Dar baisesnis smurtas.

Aplink mane – kaimynė, neištvėrusi ir nusižudžiusi.

Aplink mane – kasdieniai pranešimai apie seksualinį smurtą prieš moteris.

Aplink mane – paaugliai, daugiabučio rūsyje spardantys kaukolę, vakar mane vadinę „žertva“ ir žadėję papjauti.

Aplink mane – pasaulis, pro kurio poras sunkiasi klampi, tąsi prievarta, aplimpanti mus visus.

O aš – tik vaikas.

„Paskambinsiu policijai ir pasakysiu, kaip tu mane muši!“

„Skambink, skambink. Atvažiavę paims tave ir išveš į internatą. Va ten sužinosi, ką reiškia, kai muša, ir keliais namo pareisi, maldausi, kad atgal priimčiau.“

Gal suaugti ir reiškia tiesiog išmokti kentėti? Susitvarkyti, išsiverkti užsidarius kambaryje, nusiprausti veidą šaltu vandeniu ir neskalbti viešai savo baltinių? Ir kas pasikeis, jei pasakysiu? Juolab kad gal ir pati nesu tokia nekalta. Mano pažymiai, mano kambarys, mano elgesys... įkalčių sąrašas nesibaigia.

★ ★ ★

2011 m. gegužės 26 d.

„Smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo (toliau – smurtą patyręs asmuo) – asmuo, prieš kurį panaudotas smurtas artimoje aplinkoje, taip pat vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta.“

LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas

2009 m. gegužė

Pabundu, nes vėl dreba mano miegamojo siena ir išgirstu moters klyksmą. Guliu užsimerkusi, bandau sutramdyti kylančią panikos ataką. Ritualinis kaimyno smurtas prieš žmoną šiuokart susipynė su mano beveik tokiu pat ritualiniu naktiniu košmaru apie vaikystėje patirtą smurtą. Sienos tarp kas pusę aukšto išdėliotų butų – puikios garso ir vibracijos laidininkės, tad man nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduočiau, kas vyksta antrame aukšte. Kaži, ar ir ji turi ilgus plaukus, už kurių paėmęs jis tranko ją į sieną?

Kaimynės nemačiau nė karto per visus pusantrų metų, kiek čia gyvenu. Kaimyną – pavandenijusiomis akimis, tatuiruotais krumpliais, švininiais kumščiais – matau nuolat. Matau ir bijau. O jei jis suuos, jog tai aš vis skambinu policijai ir skundžiu, kad jis muša žmoną? Kas tada?

Bet dabar man tas pats.

„Laba diena. Čia skambinu iš…“

„Vėl iš Tilžės gatvės?“

„Taip.“

„Gerai, atsiųsim mašiną, bet žinokit, sako, kad ten nieko nevyksta – niekas nesimuša ir nesipyksta.“

„Aš girdžiu, kaip verkia moteris, mano siena dreba, kaip jis ją tranko.“

„Bet ar jūs galit būt tikra, kad jis ją muša? Čia šeimos reikalai. Kas vyksta už uždarų durų, niekas negali žinoti.“

„Bet jūs galit…“

„Pypt pypt pypt pypt.“

Tamsoje laukiu, kol pro užmerktas akis pajusiu raudonus ir mėlynus švyturėlius po langais, kol laiptinėje išgirsiu racijų traškesį. Tam kartui klyksmas ir sienų drebėjimas liausis.

Tam kartui.

2009 m. pagalbos numeriu dėl smurto artimoje aplinkoje skambinta beveik 42 000 kartų. Teismą pasiekė mažiau nei 2 proc.

★ ★ ★

2025 m. 45 proc. lietuvių teigė, kad nenorėtų gyventi šalia homoseksualių kaimynų. 47 proc. homoseksualių žmonių patyrė diskriminaciją, 61 proc. slėpė savo tapatybę, o 41 proc. susidūrė su patyčiomis ar smurtu dėl lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos.

2010 m. gegužė

Atstumą, kurį užsišnekėjusi su kolegomis nubėgdavau nuo Vilniaus gatvės Kaune iki geležinkelio stoties, vadinau savo Kauno krosu.

Pridususi išnirau iš Kęstučio gatvės prie Ramybės parko kampo. Spręsdama rebusą – ar likusią dalį įveikti Vytauto prospektu, ar kirsti per parką – išgirdau iš jo aidinčius keiksmus.

Keturi treninguoti skustagalviai spardė ir daužė tarp jų susigūžusį, veidą rankomis prisidengusi jaunuolį.

Pydaras. Gaidys. Čiulpk mano bybį.

Juokas, smūgiai, spyriai, dar keiksmų.

Jo aiškiai nemačiau – tik retkarčiais švysteldavo sukruvinta nosis ar prakirstas antakis.

Kitoje gatvės pusėje du pusamžiai policininkai rūkė demonstratyviai žiūrėdami į kitą pusę ir aptarinėdami vakarykštę vagystę iš užuolaidų kiosko turguje.

Virš parko ratus suko triukšmo pabaidytos varnos. Praeiviai pereidavo į kitą gatvės pusę, nieko nenorėdami matyti ar žinoti. Buvo eilinis gegužės pavakarys. Švietė saulė. Namo grįžau autobusu, nes į traukinį nespėjau.

★ ★ ★

2018 m. kovo 12 d.

„Būdami sunerimę, kad Stambulo konvencijoje naudojama socialinės lyties sąvoka gali būti dviprasmiškai aiškinama ir kaip sąvoka, nepripažįstanti žmogaus lyties prigimtine žmogaus ypatybe, <...> esame įsitikinę, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas nėra tikslingas ir raginame Lietuvos Respublikos vyriausybę nebetęsti konvencijos ratifikavimo procedūros, o daugiau dėmesio skirti teisės aktų tobulinimui, gerinant moterų apsaugos nuo smurto sistemą bei užtikrinant pagalbą visoms smurtą patyrusioms moterims.“

76 parlamentarai, pasirašę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos inicijuotą deklaraciją

2021 m. kovo 10 d.

„Stambulo konvencija yra rimtas dokumentas, kuriame yra kalbama tiek apie smurtą prieš moteris, tiek ir įvedama sąvoka „socialinė lytis“, tai pakankamas naujadaras mūsų politinėje leksikoje. Tikrai atidžiai jį nagrinėju, vertinu įvairius jo momentus. Matau, kad kai kurios nuostatos yra susijusios ir su tam tikromis pasekmėmis mūsų švietimui, net ir žodžio laisvei.“

LR Prezidentas Gitanas Nausėda

2023 m. liepos 6 d.

„Stambulo konvencija yra tas Trojos arklys, <...> prisidengiant gerais dalykais yra įvedamos ideologinės sąvokos, kurios yra nepriimtinos mūsų visuomenei. <...> Stambulo konvencija būtų tas pagrindas pradėti tokias bylas prieš žmones, kurie, pavyzdžiui, mokytojai, nepripažintų ir neteigtų vaikams, kad jie gali pasikeisti savo biologinę lytį.“

Laisvos visuomenės instituto tarybos pirmininkas Audrius Globys

2024 m. kovo 15 d.

„Aš manau, kad šiuo metu Stambulo konvencijos tvirtinti nereikėtų, kadangi iš to kyla daug pasekmių ir aš manau, kad tai iš esmės pradėtų keisti mūsų edukacijos, švietimo sistemą, ir moterų diskriminacija ten nebūtų pagrindinė tema.“

LR Prezidentas Gitanas Nausėda

2025 m. birželio 22 d.

„Mes dėl tam tikrų požiūrio skirtumų kažkodėl labai priešinamės, ir visos apklausos rodo, kad visuomenė kažkodėl nėra pasirengusi šito dokumento priimti. <...> Tam tikriems klausimams, matyt, reikia laiko ir gal net kartų pasikeitimo, nes aš matau labai pozityvią tendenciją tarp jaunimo <…> – jie turi visiškai kitokį požiūrį. Dar vis mes turime su vyresniąja karta tam tikrų nesutarimų ir jautrių zonų, ir, matyt, tam reikia laiko.“

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė (dabar einanti premjerės pareigas)

2025 m. balandis

„Kai kalbame apie tai, ką reiškia būti vienos ar kitos lyties, turime suprasti, kad skirtingais laikmečiais ir skirtingose kultūrose tai reiškė visai ką kita. Pavyzdžiui, lyties ir seksualumo istorikė Esme Louise James teigia, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pastelinė žydra buvo siejama su mergaitiškumu, o rožinė – su berniukiškumu. Tačiau ir pats lyties dvinariškumas yra europietiškos krikščionybės konstruktas, išstūmęs daugelyje kultūrų pripažintas kitas lytis…“

Mano balsas sudrebėjo ir nutrūko.

2022 m. Europoje dėl savo lytinės tapatybės buvo nužudyti 327 translyčiai žmonės. 35 proc. jų – gatvėje. Ar kai juos mušė ir badė, praeiviai taip pat pereidavo į kitą gatvės pusę? 27 proc. – savo namuose. Ar paskambinus pagalbos numeriu operatorė jiems irgi pasakė, kad niekas nežino, kas vyksta už uždarų durų?

„Dėstytoja, ar viskas gerai?“

„Taip ir ne. Bet tęskime.“

„Jei socialinė lytis nusako žmogaus tapatybę, tai jo ar jos seksualinė orientacija nusako, kam žmogus jaučia potraukį. Nors iki 1987 m. diagnostinis psichinių būklių žinynas DSM vienaip ar kitaip klasifikavo neheteroseksualumą kaip psichikos sutrikimą, šiandien medicinos profesionalai sutaria – tai yra natūrali žmogaus seksualumo įvairovės dalis.“

„Prie skaidrių netrukus grįšime, bet dabar pasikalbėkime. Ar savo aplinkoje turite žmonių, kurie patyrė diskriminaciją – ne vienkartinę, o nuolatinę – dėl tų ypatybių, kurių jie negali pakeisti? Kaip tai atrodė? Kaip juos paveikė?“

Tyčiojosi. Mušė. Pravardžiavo. Nepriėmė į darbą.

Pasakojimai pylėsi kaip iš gausybės rago, vienas už kitą pažeidžiamesni.

Su studentais kalbėjau apie jaunuolį, kurį mušė prie Ramybės parko. Apie savo sumaištį ir nežinojimą, ką daryti, kai tie, kurie turėjo jį ginti, sąmoningai nusisuko. Ir apie kaltę, kurią nešiojuosi, nes ir aš tada nieko nepadariau.

Grįždama namo po paskaitos vėl bėgau savo Kauno krosiuką, vėl stengiausi suspėti į traukinį. Keista – laikmetis jau kitas, darbas kitas, o krosiukas – tas pats. Tas pats Ramybės parkas, ta pati pavasario saulė, tos pačios varnos virš galvos. Tik to jaunuolio nėra. Ar jis dar gyvas? Ar atlaikė? Kur jis?

Sėdėdama traukinyje mąsčiau apie jį ir apie pasakymą, kad sumuštas žmogus nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Kažin ar LGBTQ+ žmonės, žiūrėdami į savo gyjančias kraujosruvas – kai raudona ir rožinė virsta mėlyna, violetine, žalia, geltona, – galvoja, kad jų vėliava įspausta tiesiogiai į kūną? Kad ta vėliava dešimtmečiais buvo piešiama kumščiais, policijos lazdomis, peiliais, kastetas, batais?

Kai gijo mano pačios kraujosruvos, aš apie LGBTQ+ bendruomenę nemąsčiau. Neturėjau tam žinių, supratimo, empatijos. Mąsčiau tik apie savo bejėgiškumą ir norą ištrūkti. Nemąsčiau, kad mano ir jų kūnai į smurtą reaguoja vienodai. Kad mūsų kraujosruvos – tokios pačios. Kad smurtas artimoje aplinkoje, gatvėje ar mokykloje žeidžia visus vienodai – visus, kurie pažeidžiami. Kad jei galima mušti kažką – galima mušti bet ką: moterį, vaiką, LGBTQ+ žmogų, šunį, silpnesnį, kitos rasės, tautybės, kitokių gebėjimų. Kad mes visi nešiojamės tą skausmą tol, kol pakeliame, arba tol, kol kas nors padeda išgyti.

★ ★ ★

2001 m. birželis

Žaislinis traukinukas lėtai važiavo žaliu ir baltu kilimu.

„Tu žinai, kad jau laikas pietų miego. Galėsi vėl žaisti, kai atsikelsi.“

Traukinukas puškėjo toliau, nė kiek nesudrumstas mano prašymų, trunkančių jau geras penkias minutes.

Ant sienos tiksėjo laikrodis, primindamas, kad tirpsta laikas – ne tik pietų miegui, bet ir vakarienės ruošimui, namų tvarkymui, šiltnamio ravėjimui – visiems darbams, kuriuos reikia atlikti iki šeimynykščiai grįš namo.

Giliai viduje ėmė kilti karščio banga.

„Viskas, traukinukas jau atvažiavo. Jis pavargo. Tu irgi. Einam miegelio.“

Traukinuko mašinistė greitomis į mane dėbtelėjo, valiūkiškai nusišypsojo ir atsigulusi ant kilimo toliau vėžino traukinuką.

Karščio banga pasiekė gerklę, jutau, kaip ji pliko mane, nori išsiveržti riksmu, keiksmu, maldavimu, grasinimu, dar kažkuo.

„Viskas. Baik. Sakiau, einam miegot.“

„Dar neatvažiavau.“

Dabar mašinistė jau nuolat gudriai ir apsimestinai nerūpestingai stebėjo mane iš padilbų.

„Mie-got.“

Karštis tvilkė skruostus, sprogdino krūtinę. Laikrodis tiksėjo vis įkyriau, darbų sąrašas prieš akis mirgėjo ir vis pildėsi pamirštais bei nebaigtais darbais.

„Aš nepavargus.“

„Tu jau guli ant žemės.“

„Ne. Tu guli.“

Karštis pliūptelėjo, užliejo mane visą ir sprogo, ištikšdamas aitriu raudoniu, nusinešdamas mane su savimi. Aš jam pasidaviau.

Staiga viskas nuščiuvo.

Stovėjau viduryje kambario – viena ranka sugriebusi mažąją, kitoje tebejausdama dilgčiojimą nuo skambaus sąlyčio su jos sėdyne.

Mažoji žiūrėjo į mane didelėmis žaliomis akimis – mano akių žaluma atsispindėjo jos apstulbusiose akyse.

Dabar jau aš gulėjau ant kilimo, šalia traukinuko, ir raudojau.

Nes padariau tai, ko pažadėjau sau niekada nedaryti – mušiau kitą žmogų. Žmogų, kurį mylėjau kaip pačią save.

Mažoji atsisėdo šalia susirūpinusi. Uždėjusi ranką ant mano virpančio peties, liūdnu balseliu paklausė:

„Sese, ar tau skauda? Aš galiu papūsti…“

„Ne, žvirbleli. Verkiu, nes tave užgavau. Nes sudaviau tau.“

„Neverk, sese. Man jau nebeskauda.“

★ ★ ★

2013 m. birželis

„Žinai, jau penkiolika minučių bandau išlaisvinti tavo nugarą, bet ji tarsi surakinta. Žiūrėk, spaudžiu čia alkūne – raumuo turėtų atsileisti, bet taviškis, atrodo, stumia atgal.“

„Nežinau, ką tau pasakyti. Gal čia nuo to, kai buvau nukritusi ir susitrenkiau?“

„Ne, taip nepersiduotų.“

„Ką aš žinau… Man čia nuolat skauda. Tik kartais, kaip šiandien, būna taip, kad visai negaliu pajudėti.“

„Ar esi skaičiusi knygą „Kūnas mena viską?“ Per daug metų patirties tikrai ėmiau tikėti, kad kūnas atsimena traumas, kad jas laikome ne tik viduje, bet ir pačiame kūne.“

„Manai?“

Užsimerkiau – esą taip lengviau ištverti skausmingą masažą. Ir tuojau vėl išgirdau atmintyje įsirėžusį pokštelėjimą, kai nebuvau tikra, kas lūžo: stuburas? Šonkauliai? Šluota?

Šluota. Būtent ten, kur mano draugė kineziterapeutė dabar mėgino įtikinti raumenis paleisti skausmą ir baimę.

★ ★ ★

2018 m. birželis

„Apie ką šiandien norėtumėte kalbėtis?“

Į mane, įsitaisiusią ant seno patogaus fotelio, girdėjusio daugybę išpažinčių, paslapčių, skausmo ir viso to, kas atveda žmones į terapiją, ramiai žvelgė mėlynos akys.

„Noriu papasakoti, kodėl tada, kai Jums pirmą kartą paskambinau, sakiau, jog jaučiuosi taip, lyg visas mano vidus klyktų iš skausmo.“

„Taip, laukiau šito pokalbio.“

„Šešiolikto gimtadienio proga nuėjau pas pažįstamą kirpėją ir nusikirpau ilgus, juosmenį siekiančius plaukus.“