Autorės pastaba. Kelios teksto dalys skirtos įsivaizduoti jaunuolio gyvenimą pagal skirtingus scenarijus, kurie gali nutikti Ukrainai. Vizijos grįstos ekspertų analize ir minimaliomis žiniomis apie ukrainietį paauglį Kyrylą. Nieko Ukrainos ir Kyrylo ateities vizijose nereikėtų laikyti tikraisiais paauglio ar jo šeimos planais. Šios dalys parašytos siekiant įsivaizduoti galimą geopolitinių pokyčių poveikį jauniems ukrainiečiams, kurių ateitis vis dar neaiški.

2025-ųjų vasario 24-ąją Ukraina įžengė į ketvirtuosius alinančio karo su Rusija metus. Per pastaruosius mėnesius ukrainiečiai tapo liudininkais sukrečiančių įvykių sekos: aštrios konfrontacijos Ovaliajame kabinete tarp prezidento Volodymyro Zelenksio ir antrai kadencijai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo bei viceprezidento J. D. Vance’o; įtempto JAV ir Ukrainos susitarimo dėl mineralinių išteklių pasirašymo; vis stiprėjančių išpuolių prieš kelis Ukrainos miestus, įskaitant didžiausią ataką nuo karo pradžios, kai buvo panaudota apie 818 Rusijos dronų, balistinių ir hipergarsinių raketų; vasarą kilusios antikorupcinių protestų bangos ir kitų įvykių. Ukraina taip pat pasiekė daug pergalių, įskaitant dviejų pagrindinių antikorupcinių šalies institucijų atkūrimą bei sėkmingą operaciją „Voratinklis“ – slaptą dronų ataką, kurią Ukrainos saugumo tarnyba įvykdė penkiose pagrindinėse Rusijos oro bazėse, sunaikindama mažiausiai 13 bombonešių.

Šie ir kiti tebesitęsiančio karo įvykiai vyko kartu su dabar jau įprastomis Ukrainos vyriausybės reformomis, būtinomis siekiant narystės ES. Rugsėjo mėnesį Ukraina praėjo tikrinimo procesą, kuriuo nustatyta, kaip ji pasirengusi narystei ES skirtingose politikos srityse, pavyzdžiui, energetikos, žemės ūkio, socialinės politikos ir kt. Lapkritį Europos Komisija gyrė Ukrainos iki šiol pasiektą pažangą, tačiau pabrėžė, kad Vyriausybė turi imtis spartesnių reformų, jei stojimo derybas norima užbaigti iki 2028-ųjų. Nors situacija fronte tebėra sudėtinga, karo nuniokota šalis žengia į priekį. „Nepertraukiamai ugnimi apšaudoma, – liepą Romoje vykusioje Ukrainos atstatymo konferencijoje sakė Ursula von der Leyen, – Ukraina įgyvendina reformą po reformos.“

Ta „nepertraukiama ugnis“ – tai nuolatinis barbariškų Rusijos pajėgų veržimasis. Kaip rašoma spalio 31 d. „Kyiv Independent“ naujienlaiškyje „War Notes“, Pokrovske, rytiniame mieste, esančiame strategiškai Rusijos kariuomenei svarbioje teritorijoje, buvo dislokuota apie 170 tūkst. Rusijos karių. Spalio pabaigoje rusai ukrainiečius pranoko santykiu aštuoni prie vieno. Atsižvelgiant ir į Vyriausybės siekį sumažinti Ukrainos aukų skaičių, toks jėgų disbalansas gali reikšti būtinybę kariams pasitraukti iš regiono. Pastarosiomis savaitėmis padėtis Pokrovsko apylinkėse tapo kritiška: šimtai Rusijos karių įsiskverbė į miestą ir dabar puola Ukrainos pajėgas iš vidaus, veikdami gyvenamuosiuose rajonuose, kartais net apsimetę civiliais. Ukrainiečiai priešinasi, tačiau įtampa didžiulė. Jei Pokrovsko teritorija, esanti Donecko, Zaporižios ir Dnipro regionų sankirtoje, būtų užimta, Rusijos pajėgos įgytų reikšmingą logistinį pranašumą, o Kremlius galėtų švęsti svarbų laimėjimą fronte. Rusijos kariuomenė jau kelerius metus nebuvo pasiekusi tokios greitos pažangos mūšio lauke.

Kai kurie Ukrainos analitikai nuogąstauja dėl galimų pokyčių ir kituose frontuose, pavyzdžiui, galimo NATO paramos nutraukimo tuo metu, kai Rusijos dronai vis dažniau įsiveržia į ES erdvę. Nuo rudens pradžios pranešimų apie dronus sulaukta Lenkijoje, Rumunijoje, Danijoje, Norvegijoje – visi jie vertinami kaip galimi Maskvos bandymai patikrinti ES atsparumą. Rugsėjį Estijoje buvo perimti Rusijos naikintuvai, o spalio pabaigoje – virš Baltijos jūros. Žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie pabudimo signalą Europai. Ukrainiečiai baiminasi, kad ji sureaguos per vėlai. Kas bus toliau?

Pasaulio lūkesčiai dėl karo Ukrainoje

Neišvengiamai tenka prisiminti ankstesnius Rusijos karo Ukrainoje metus ir tai, kas atvedė į šią padėtį. 2022 m. kai kuriems buvo sunku patikėti, kad XXI a. Europoje plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą apskritai gali būti įmanoma – ir juo labiau likti nenubausta. Dar anksčiau, 2014-aisiais ir vėlesniais metais, buvo sunku susitaikyti, kai Rusija neteisėtai okupavo Donecko ir Luhansko sritis. Šiandien ukrainiečiai turi ištverti kasdienius teroristinius išpuolius, žiemą valandų valandas trunkančius elektros atjungimus namuose ir artimųjų netektis. Beveik ketveri metai praėjo nuo invazijos, ir ukrainiečiai buvo pervertinę Rusiją, manydami, kad šios šalies piliečiai yra pajėgūs nuversti režimą ar kad Rusijos valdžia derybų metu turės bent kiek padorumo. O Rusija toliau nuvertino Ukrainą.

2022 m. buvo sakoma, kad Kremlius tikėjosi Ukrainos kapituliacijos per kelias savaites. Vakarų sąjungininkai taip pat daugiausia svarstė scenarijus, kuriuose Ukrainos vyriausybė netrukus po invazijos pabėgtų, kariuomenė liktų be vadovybės, o valdžia ir teritorija nedelsaint būtų atiduotos priešui. Galimybės jau iš anksto nelygioje kovoje priklausė nuo ukrainiečių pasiryžimo gintį šalį – veiksnys, kurio tuo metu nebuvo įmanoma pamatuoti. Netrukus, kai ir Ukrainos vyriausybė, ir Ukrainos žmonės greitai pademonstravo, kad yra pasirengę šiai užduočiai, Rusija perėjo prie sekinimo karo – lėto, nuoseklaus alinimo fiziškai, ekonomiškai ir emociškai. Vis dėlto tvirtos Ukrainos karių gynybinės linijos, energingas civilių rūpestis kariuomenės poreikiais ir gausus ES bei NATO ginklų tiekimas padėjo Ukrainai atlaikyti šį spaudimą.

Ketvirtaisiais karo metais matome išsekusią, bet vis dar ryžtingą Ukrainos kariuomenę, į kurią jau įtraukti beveik visų visuomenės sluoksnių atstovai: kaimų gyventojai, intelektualai, menininkai, sportininkai, statybininkai ir daugelis kitų. Reikšmingą kariuomenės dalį dabar sudaro ir moterys – teigiama, kad jų skaičius Ukrainos ginkluotosiose pajėgose nuo 2022 m. padvigubėjo. Šalia Ukrainos ryžto įveikti agresorių matyti ir stiprus siekis įtikinti ES dėl Rusijos ir rusiškojo imperializmo keliamo pavojaus. Ne be priežasties: Ukrainos pergalė vis dar priklauso nuo visapusiško Europos įsipareigojimo nuosekliai investuoti į naują karinę infrastruktūrą, reikšmingai didinti gynybos biudžetus ir priimti greitesnius, dažnai drąsesnius sprendimus, atitinkančius sparčiai kintančios moderniosios karo realybės tempą. Šie dalykai turėtų būti daromi.

Ką ateitis kare reiškia Ukrainos jaunimui?

Ką karo dabartis reiškia jauniems žmonėms Ukrainoje? Pavasarį – tai nuolatinis susidūrimas su kiekvienu žiaurumu, nutikusiu praėjusį ir dar ankstesnį pavasarį. Su barbariškiausiu Mariupolio dramos teatro bombardavimu, kai vietiniai (tarp jų daugybė vaikų) 2022 m. slėpėsi pastato viduje; arba su siaubo mėnesiu Kyjivo srityje tais pačiais metais, kai įsiveržę Rusijos kariai kankino, prievartavo ir šaudė gatvėse beginklius civilius. Vasarą tai reiškia, kad pirmą kartą per daugelį metų tenka vengti paplūdimių – kad netyčia neužmintum ant smėlyje paslėptos minos. Rudenį tai reiškia grįžimą arba negrįžimą į mokyklą; mokymąsi namuose, internetu, kaip COVID-19 laikotarpiu, tik šįkart su elektros dingimu ir oro pavojaus sirenomis. O žiemą, sunkiausiu metų laiku tiek fronto linijoje, tiek civilių namuose, tai reiškia išankstinį planavimą, elektros generatorių įrengimą, daugybę sluoksnių drabužių, miegą susiglaudus su augintiniu, partneriu ar abiem, ir atkaklų pagalbos teikimą kariuomenei.

Ką karo ateitis reiškia Ukrainos jaunimui? Keturiolikmečiui Kyrylo, gimusiam Dnipre, ir jo šeimai tai reiškia stiprėjantį nesaugumo jausmą, todėl šių metų pradžioje mama išsiuntė jį mokytis į užsienį, nors pati liko Dnipre. Jis gimė likus trejiems metams iki neteisėtos Krymo aneksijos. Dvimetį Kyrylo šeima nusivežė į Hurzufą, mažą Krymo miestelį Juodosios jūros pakrantėje, ir apsistojo karių poilsio bazėje – jo tėvas buvo karys. Po to į Krymą jie daugiau niekada nebegrįžo. Pusiasalis tebėra okupuotas, o Kyrylo tėvas žuvo kitą dieną po 2022-ųjų vasario 24-osios invazijos. Jis gynė Charkivą, kai rusai pradėjo apšaudymą; iš dalies ir dėl jo pastangų vasarį priešas negalėjo įžengti į šį miestą.

Kyrylo šį tą žino apie kariuomenę, bet nebūtinai įsivaizduoja save kaip būsimą karį. Jis rimtu balsu sako, kad apsvarstytų šį kelią, jei būtų sudarytos tinkamos sąlygos: stabili alga ir geresnė reabilitacijos sistema sunkaus sužeidimo atveju. Jis užsiėmęs mokslais ir savęs pažinimu. Anksčiau grojo grupėje, bet dabar labiau domisi tiksliaisiais mokslais, šiek tiek filosofija ir mėgsta keliauti.

Kas lauktų Kyrylo, jei būtų likęs Ukrainoje? Arba jei per artimiausius kelerius metus nuspręstų grįžti?

Kokie scenarijai ir kiek jų yra?

Šių metų rugsėjį ukrainiečiai profesoriai ir visuomenininkai Andrijis Dligačas ir Valerijis Pekaras paskelbė ataskaitą, kurioje išskiria šešis galimus karo Ukrainoje raidos scenarijus. Jie grindžiami ašimis, tokiomis kaip teisinės valstybės principai ir Ukrainos suverenitetas, – kertiniais karo veiksniais. Šiame tekste nagrinėjami tik tie scenarijai, kurie, autorių teigimu, yra labiausiai tikėtini. Tokių yra vos trys.

Išsaugota teisinė valstybė, prievarta apribotas Ukrainos suverenitetas

Scenarijus „Supuvęs sandoris“ („Rotten Deal“) piešia Ukrainos kapituliacijos vaizdinį – tokios, kurią šaliai primestų išorinės jėgos. Pavyzdžiui, jei Jungtinės Amerikos Valstijos, paklusdamos Rusijos reikalavimams, pripažintų dabartinę fronto liniją nauja valstybine siena ir nutrauktų diskusijas dėl Ukrainos narystės NATO. Į Ukrainą būtų leista sugrįžti įvairioms Rusijos politinėms, kultūrinėms ir religinėms organizacijos. Nors teisinė viršenybė formaliai išliktų, toks rezultatas sukeltų gilų nepasitikėjimą Vakarais ir tarptautinėmis institucijomis. Ukrainos visuomenėje galėtų atsirasti opozicija, tačiau ji nebūtų pageidaujama Vakarų partnerių. Svarbiausia – „Rusija pasijustų padrąsinta tolesnei agresijai regione“.

Kyrylo mama, kaip ir dauguma ukrainiečių, jaustųsi apgauta ir išduota. Tikėtina, ji išvyktų gyventi į užsienį pas sūnų. Kyrylo į Ukrainą ilgą laiką negrįžtų. Po kelerių metų Rusija mėgintų užimti dar daugiau teritorijų, kurių anksčiau pasiekti nepavyko. Įgyvendinusi keletą okupacinių projektų Ukrainos miestuose, tarp jų ir Mariupolyje, Rusija imtų juos kartoti naujose užgrobtose teritorijose – galbūt Dnipro ar Zaporižios regionų kaimuose. Kaimuose aplink Dnipro miestą, kuriame augo Kyrylo, prasidėtų sisteminga gyventojų „perauklėjimo“ programa: mokyklose vaikai būtų verčiami mokytis rusų kalbos, istorijos ir kultūros; gatvėse žmonės sustotų prie valdžios įrengtų ekranų, transliuojančių Rusijos propagandą, – kaip Mariupolyje. Į ukrainiečių kaimus Rusija perkeltų dalį savo skurdžiausių gyventojų iš pačių federacijos gilumų; jiems ten būtų mokama daugiau nei vietiniams ir jie gyventų geresnėmis sąlygomis. Bet kokia vieša proukrainietiška nuostata būtų laikoma ekstremaliu nacionalizmu. Regionas, kuriame Kyrylo galbūt būtų lankęs giminaičius, taptų neatpažįstamas.

Jeigu ugnies nutraukimas būtų tik laikina pauzė, tiek Ukraina, tiek Rusija pradėtų kaupti išteklius kitam karo etapui. Per tą laiką tarptautinė bendruomenė dėmesį nukreiptų kitur, klaidingai manydama, kad karas pasibaigė. Alternatyva būtų decentralizuota taika, grįsta tvirtais Ukrainos ir Vakarų dvišaliais ryšiais, saugumo garantijomis ir tarptautine priežiūra laikinai okupuotose Rytų ir Pietų Ukrainos teritorijose. Tokios sąlygos primintų Bosniją ir Hercegoviną 1990-ųjų pabaigoje po etninio karo arba Pietų Korėją po karo su Šiaurės Korėja, kai JAV keleriems metams dislokavo savo kariuomenę. Abiem atvejais Vašingtono vaidmuo buvo lemiamas.

Jėgos viršenybė, neribotas Ukrainos suverenitetas

„Pasaulyje be taisyklių tiesioginė Rusijos keliama grėsmė priverstų Europą susivienyti.“ Antruoju scenarijumi Dligačas ir Pekaras įsivaizduoja pasaulį, kuriame jėga nustelbia teisę. Tokiu atveju Ukraina, sukaupusi unikalią modernaus karo patirtį, tampa nauju kertiniu Europos saugumo architektūros elementu. „Metinės investicijos, siekiančios 3–5 mlrd. JAV dolerių, būtų nukreiptos į infrastruktūrą, gynybos pramonės ir rizikos kapitalo sektorius, kuriuose aukštosios technologijos tampa augimo pagrindu. Iki 10 proc. BVP sudarytų gynybos ir technologijų eksportas.“

Ataskaitos autoriai teigia, kad dėl stiprios orientacijos į technologines ir karines inovacijas bei dėl glaudesnės partnerystės su ES Ukraina kai kuriais aspektais galėtų priminti Izraelį.

Galbūt tada Kyrylo apsvarstytų galimybę grįžti į Ukrainą. Jis galėtų būti naudingas įvairiuose saugumo sektoriuose, kurie taptų svarbiausiais šalies ekonomikos varikliais, pavyzdžiui: ginklų, amunicijos, karinės įrangos gamybos srityse. Ilgainiui darbas gynybos pramonėje taptų prestižine profesija. Studijavęs užsienyje Kyrylo galėtų pritaikyti žinias komunikacijos ir žvalgybos srityse, inžinerijoje ar kurdamas technologijas – priklausomai nuo to, kokias studijas pasirinktų. Jo anglų kalba jau 2025 m. buvo puiki; dabar jis galėtų ją vartoti kasdien – dirbdamas Europos įmonėje, kuri remia karo patirties mainus tarp ES ir Ukrainos. Kyrylo galėtų laisvai keliauti tarp šalių. O galėtų ir likti gyventi kurioje nors Europos valstybėje.

Jeigu dabar jau suaugęs Kyrylo grįžtų į Ukrainą ir svarstytų galimybę stoti į kariuomenę, procesas tikriausiai primintų dabartinę savanoriškos mobilizacijos tvarką. Dar 2025 m. ukrainiečiai galėjo patys kreiptis į pasirinktą kariuomenės dalinį ir pretenduoti į jiems tinkamiausią poziciją. Vieni daliniai buvo gerokai populiaresni už kitus, dažnai dėl juose vyravusios sąžiningos ir efektyvios lyderystės. Dabar tokie daliniai, tikėtina, būtų tapę naujuoju Ukrainos kariuomenės standartu – o jų veteranai mokytų ES ir NATO šalių pajėgų instruktorius, ne atvirkščiai. 2025 m. 18–24 metų ukrainiečiai galėjo rinktis vienerių metų kontraktą pėstininkų pajėgose arba dvejų metų kontraktą dronų valdymo dalinyje. Ateityje tai būtų tik viena iš daugelio galimybių, kuriomis Kyrylo galėtų pasinaudoti kurdamas savo kelią kariuomenėje.

Jėgos viršenybė, prievarta apribotas Ukrainos suverenitetas

Jeigu Ukraina būtų priversta sutikti su agresyviausiais Rusijos reikalavimais – atiduoti okupuotas teritorijas ir atsisakyti narystės NATO perspektyvos, – šalyje įsivyrautų chaosas. Tokiu atveju Ukrainą valdytų chunta – karinė arba politinė grupuotė, jėga perėmusi valdžią. Kaip ir „Supuvusio sandorio“ scenarijuje, tarptautiniai partneriai nutrauktų karinę paramą ir teiktų tik humanitarinę pagalbą civiliams – prie naujos, Rusijos okupuotų teritorijų sienos. Gyventojų skaičius toliau mažėtų, daug ukrainiečių išvyktų, o likusieji ilgai nenorėtų kurti šeimų. Autokratija plistų visame pasaulyje, o asmens laisvės ir demokratijos įvairiuose regionuose atsidurtų daug didesniame pavojuje. Tai būtų niūri tikrovė.

Kyrylo greičiausiai pasirinktų gyventi užsienyje, bet dalis jo bendraamžių, buvusių klasiokų liktų Ukrainoje. Jei Kyrylo jiems paskambintų, išgirstų, kad jie nebegali įsigyti tiek maisto produktų kiek anksčiau – tų užsienio prekės ženklų, kurie dar liko šalyje, produkcija tapo per brangi. Darbo rinka pasidarė nestabili, o daugelis ukrainiečių jau seniai prarado tikėjimą suformuota nauja Ukrainos Vyriausybe. Nors ji užtikrintų dalinį šalies suverenumą, tikėtina, ilgainiui jos demokratinis veidas vis labiau nyktų. Galiausiai valdžioje esanti karinė grupuotė rūpintųsi tik vienu dalyku – kaip kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje.

Kyrylo savo ruožtu galėtų remti krizės pagalbos fondus, pavyzdžiui, JT, ir padėti tiekti medicinos priemones bei maistą į Ukrainą. Nes kiltų nauja pabėgėlių krizės banga – žmonės bėgtų iš Rusijos okupuotų teritorijų, ukrainiečiai iš rytinių regionų ieškotų prieglobsčio Europoje. Europoje toliau sklistų Rusijos ir Kinijos valstybinė propaganda, bandydama supriešinti ukrainiečius su vietos gyventojais ir pakenkti ukrainiečių reputacijai.

Ilgametis karas Ukrainoje iki 2025-ųjų Europai jau atnešė vieną svarbią išvadą: Rusija trokšta sugrįžti prie autoritarinio, imperinio valdymo. Dėl šios priežasties taip niekina ES ir jos politinį projektą, kuriame nacionalinės valstybės ir federalizmas gali egzistuoti drauge – taikiai, bendru sutarimu, siekiant kurti, o ne griauti. Kad ši vizija išliktų ir kad neįsivyrautų gerokai niūresni scenarijai, Europa turi padėti Ukrainai kovoti, atsigauti, vėl kovoti, o galiausiai – laimėti. Įgyvendindama planus kurti sistemą, galinčią atremti ir neutralizuoti Rusijos dronus, ir remdamasi naujos vidaus saugumo strategijos idėjomis, ES privalo stiprinti ir savo pačios pajėgumus. Reikia įsivaizduoti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, ir sustabdyti, kol dar neįvyko, dėl Kyrylo, dėl jo draugų Ukrainoje, dėl pačios Ukrainos ir dėl visos Europos.