Dmytro Rusijos pajėgas pasitinka Mariupolyje. Jis mato, kaip bombarduojamas miestas griūva ant gyventojų, žmonės po griuvėsiais miršta, dažnai iš bado, sužeistiems nebėra kaip padėti – apgultame mieste vaistų nėra. „[Azovstalyje] įeini į bunkerį, o ten realiai jautiesi kaip žaidime „Metro“. Kažkur sėdi viena kompanija ir šildosi prie statinės. Kitur kita kompanija groja gitara, dar kita – žaidžia nardais. Dar kažkas ruošiasi išeiti į misiją, kažkur ,„300-ieji“ guli – sužeistieji.“

Į Rusijos nelaisvę jis pasiduoda išėjęs iš Azovstalio požemių.

Julianas yra jūrų pėstininkų kuopos vadas. Donbase jis atsiduria iškart po studijų Lvivo karo akademijoje 2017 metais. Mariupolyje jį užklumpa pirmoji Rusijos puolimo banga. Po dviejų mėnesių intensyvių kovų, jis bando išvesti savo kovinę grupę iš apsupto miesto aplinkiniais keliais, tačiau patenka į rusų pasalą.

Nelaisvėje tardytojai verčia prisipažinti dėl išgalvotų karo nusikaltimų. „Dauguma prižiūrėtojų buvo jauni vaikinai iš Donecko regiono. Jie užaugo su neapykanta ukrainiečiams. Vienas vaikinas, kuris mane mušė savo šautuvu, sakė: „Nekenčiu tavęs. Nekenčiu jūsų, supisti niekšai.“ Jis man pasakė, kad nuo 11 metų jį mokė nekęsti ukraniečių“, – pasakoja Julianas.

Mariana – karo medikė, dirbanti Mariupolyje. Trečią nėštumo mėnesį ji patenka į nelaisvę. Ten turi rūpintis savimi ir dar negimusiu savo vaiku. Ją palaiko įgimtas humoro jausmas ir nuolatinis vidinis pokalbis su kūdikiu, su kuriuo bando derėtis: „Palauk, negimk, dar ne dabar.“

Dabar Mariana vėl Ukrainoje, dirba psichoterapeute reabilitacijos centre „Nepalaužtì“ Lvive. Čia ji lydi iš nelaisvės grįžusius žmones atgal į kasdienybę, kurioje baimė nebėra dominuojanti būsena.

„Žinot, kaip būna, kai sudūžta stiklas ir tau reikia greitai jį surinkti? Žmogus, grįžęs iš nelaisvės, skuba rinkti šukes plikomis rankomis – skausmingai, desperatiškai. O psichoterapeuto užduotis – parodyti, kad galima kitaip: atsargiau, su įrankiais, su pagalba. Vis tiek skaudės, vis tiek bus sunku, bet tu nebesi vienas“, – sako Mariana.

Ši garso dokumentika parengta NARA žurnalistams Sigitai Vegytei ir Deniui Vėjui lankantis Ukrainoje 2025-ųjų rugpjūtį. Tai garsiškai intensyvus žvilgsnis į tai, kaip ukrainiečiai bando išlikti nežmoniškomis sąlygomis bei sugrįžti į save iš vietos, kuri tave kaip žmogų bando ištrinti.