Mums pasisekė – šiandien rūkas, vadinasi, dangus saugus. Tokiu oru dronų niekas neleidžia. Jei būtų giedra, šitoks mašinų sangrūdis verstų nervingai žvilgčioti į dangų. Po šaltos nakties snieguoti keliai dar neišvažinėti, pasidengę ledu. Leisdamasis nuo kalvos į slėnį pro priekinį automobilio stiklą matau sniege įstrigusį „GAZelle“ modelio autobusiuką. Kalvos papėdėje susidarė karinių mašinų spūstis. „Turbūt stipriai pakrautas, kad negali pakilti į kalną“, – sakau savo pakeleiviams. „Tikrai stipriai pakrautas... Ar matai, kas ant lango užrašyta?“ Įsižiūrėjęs pastebiu skaičių 300, markeriu užrašytą ant lapo, užklijuoto ant priekinio autobusiuko stiklo. Veža sunkiai sužeistus karius.

Važiuodamas šiuo keliu mintyse suku pažinties su Ukraina istoriją nuo plataus masto invazijos pradžios. Prisimenu, kaip baisu buvo pirmą kartą įvažiuoti į šalį, kurioje vyksta karas. Vėliau buvo baisu Kyjive, kai jį bandė užimti rusų kariai. Atsimenu jausmą Černihive ir Chersone po apgulties ir okupacijos. Prisiminiau kelionę į Bachmutą. Susimąstau, kad dabar važiuodamas šiuo keliu visai nejaučiu baimės. Atrodo, kad ši mintis išgąsdina labiau nei potencialiai pavojingos aplinkybės. Ar ir aš pripratau?

Išgirskite tekstą:

„Vova, ar jauti baimę būdamas čia?“ – paklausiu vairuotojo. „Baimės jau seniai nebejaučiu, – atsako jis. – Atvairavau dešimt tūkstančių kilometrų evakuacinių misijų. Teko bėgti ir nuo drono, ir nuo tanko. Kartą prieš mus sprogo perkėla, reikėjo plaukti. Man atrodo, kad adrenalinas – savotiškas narkotikas. Tik kad ir to adrenalino nebejaučiu. Net nežinau, ką dar daryčiau, jeigu negalėčiau vykdyti evakuacinių misijų. Jeigu tarp reisų atsiranda ilgas tarpas, atvažiuoju čia dėl savęs. Čia nėra interneto ryšio – galima atsiriboti nuo pasaulio. Kažkuria keista prasme čia randu ramybę.“

Vasaris, artėja antros pilno masto karo metinės. Esame prie Kupjansko, Charkivo srityje. Kupjanskas įsikūręs ant aukštos kalvos, iš visų pusių apsuptas dirbamų laukų, slėnių ir miškų. Prie miesto frontas artėja iš trijų pusių. Vietomis iki susikirtimo linijos vos penki kilometrai. Čia įvažiavus transporto priemonės tarsi nusidažo žalių pikselių mozaikomis. Pamiškėse galima įžiūrėti tarp medžių paslėptus tankus.

Miestas ir jo apylinkės bunda po nakties. Į gatves iš fanera apkaltų namų išeina kariai ir senyvo amžiaus žmonės. Atrodo, kad senukai gyvena, kaip gyvenę: važiuoja dviračiais į turgų, būriuojasi prie parduotuvių. Tolumoje aidi sprogimai, bet atrodo, kad pasilikę vietos gyventojai į juos nereaguoja. Vairuotojas paaiškina, kad žmonės čia priprato prie sprogimų, jie jau tapo rutina. „Kaip kažkada kovidas, – priduria jis. – Terminas „naujasis normalumas“ Ukrainoje labai prigijo ir tęsiantis karui apauga vis naujomis reikšmėmis.“

Mano pakeleiviai – Vladymyras Pryma ir Aliona Hončarova, civilių evakuacija iš karo zonų užsiimančios organizacijos „Rožė ant rankos“ savanoriai. Vakar jie gavo du evakuacijos prašymus iš Tabajivkos ir Piščanės kaimų Kupjansko regione. Piščanė yra keturi kilometrai nuo fronto linijos, o Tabajivką frontas kerta perpus.

Tabajivkoje liko vienas gyventojas. Dar užvakar buvo du, bet vienam pavyko išvažiuoti ir jis susisiekė su savanoriais prašydamas, kad jie padėtų evakuotis kaimynui. Iki evakuacijos vietos, iš kur savanoriai įprastai pasiima žmones, reikia paėjėti porą kilometrų, bet likęs senyvo amžiaus vyras tokio atstumo be pagalbos negali nueiti, todėl kaimynas kreipėsi į savanorius. Šiandien kariai pažadėjo išvežti senuką iš karo veiksmų zonos ir palydėti iki evakuacijos vietos. Iš Piščanės turime išvežti moterį ir jos keturiolikmetę dukrą. Moters mama susisiekė su savanoriais sakydama, kad įkalbėjo dukrą ir anūkę išvažiuoti, nors vyras jų neišleidžia.

Visa ši Charkivo srities dalis buvo okupuota. Dabar fronto linija nutolusi, tačiau paskutinių mėnesių įvykiai karo lauke kelia baimę, kad karas vėl gali grįžti į išvaduotas teritorijas. Savanoriai pasakoja, kad karo zonoje vis dar lieka daug žmonių, ypač senyvo amžiaus. Jiems palikti namus sunkiausia.

Iki plataus masto invazijos pradžios Kupjansko apylinkėse buvo plačiai kalbama rusų kalba ir regionas glaudžiai bendradarbiavo ir prekiavo su Rusija. Kai prasidėjo karo veiksmai, vietiniams buvo sunku priimti naują realybę. Savanoriai pasakoja, kad pafrontės regione daug žmonių, ypač rusakalbių, yra įbauginti ir nepasitiki savanoriais.

„Į jų galvas propaganda kiša informaciją, kad jeigu jie išvažiuos, gyvens siaubingomis sąlygomis, su utėlėmis ir tarakonais, kad niekas jais nesirūpins, – pasakoja Aliona. – Iš tiesų yra daugybė organizacijų, kurios rūpinasi laikinai perkeltais žmonėmis, teikia finansinę pagalbą, duoda laikiną būstą studentų bendrabutyje, aprūpina maisto ir higienos reikmenimis, teikia medicinos paslaugas.“

Aliona sako, kad regione dar likę apie šimtą septyniasdešimt vaikų, kurių tėvai nenori evakuotis. „Žinau skaičių, nes jie pasirašė dokumentus, kad prisiima visą atsakomybę už savo vaikų gyvybę ir saugumą. Antraip socialinės tarnybos neleidžia vaikams pasilikti fronto zonoje ir juos išveža.“

Pokalbį pertraukia telefono skambutis. Evakuacijos koordinatoriai praneša, kad kariams nepavyko išvežti senuko. Šiandien Tabajivka itin stipriai apšaudoma artilerijos.

Važiuojame pasiimti moters su dukra. Kai privažiavome prie reikiamo namo, savanoriai paprašė manęs palaukti mašinoje. Jie baiminosi, kad žurnalisto dalyvavimas ir taip jautrioje situacijoje sukurs papildomos įtampos. Vyras gali būti priešiškai nusiteikęs ir neišleisti žmonos.

Atrodo, praėjo vos pora minučių ir Aliona su Vladymyru grįžo atgal. „Judame iš čia, ji sako, kad nenori niekur važiuoti, sako, jai ir čia gerai.“ Aliona ištiesia man telefoną su vaizdo įrašu, kuriame moteris su mėlyne paakyje tvirtina, kad pasilikti karo zonoje kartu su dukra yra jos sprendimas. Klausiu savanorių, ar tokioje situacijoje galima ką nors padaryti. „Nieko... Absoliučiai nieko... – sako Aliona. – Mes esame savanoriai, galime išvežti žmones iš pavojingų vietų tik jų pačių noru. Nesame nei socialinė tarnyba, nei pareigūnai... Jeigu mums sako „ne“, turime apsisukti ir važiuoti atgal.“

Į Charkivą, kur apsistojau, grįžome trise, kaip ir išvažiavome. Senuką iš Tabajivkos už poros dienų kariai vis dėlto pavežė iki evakuacijos vietos, kur jis buvo perduotas kitam savanorių ekipažui.

„Chersonai, atsiliepk, čia Baba Jaha“

Į Kupjanską grįžau po poros dienų. Nakčiai gavau leidimą aplankyti dronų operatorių pozicijas, esančias trys kilometrai iki fronto linijos. Čia, Ukrainoje, ši linija vadinama tiesiog „nuliu“. Nuo jo skaičiuojamas atstumas. Kilometrų skaičius tarsi rodo pavojaus lygį – kuo toliau nuo nulio, tuo saugesnis jautiesi. Kuo arčiau nulio, tuo daugiau adrenalino išsiskiria.

Važiuoju susitikti su 43-iosios brigados bepiločių operatorių komanda, valdančia dronus, vadinamus „Vampyrais“. Tai didžiuliai, pusantro metro skersmens ukrainiečių gamybos aparatai, gebantys nešti iki penkiolikos kilogramų svorio. Palyginimui, įprasti FPV (angl. first person view) dronai pakelia tik iki dviejų kilogramų. „Vampyras“ gali susprogdinti ir tanką, ir blindažą. Vieno tokio bepiločio kaina siekia apie 23 tūkstančius eurų. Kad sumažintų riziką būti pastebėti ir numušti, „Vampyrai“ skraido tik naktimis, todėl jie taip ir pavadinti.

Prieš metus lankiausi slaptose dronų dirbtuvėse viename iš pafrontės miestų. Ten nedidelė savanorių komanda surinkinėjo dronus pagal kariškių poreikius. Dronų dirbtuvėms vadovavo žvalgybos analizės dalinio būrio vadas šaukiniu Šatun. Tuomet mums kalbantis jis prognozavo, kad dronai ir kiti robotai šiame kare perims didžiąją dalį pėstininkų misijų ir galiausiai šis karas virs pirmuoju visiškai robotizuotu karu.

Tai buvo 2023 metų sausį ir Ukraina tada akivaizdžiai pirmavo dronų lenktynėse. Iš pranešimų internete atrodė, kad dronai yra karo hitas, teikiantis vilties kompensuoti ukrainiečių karių trūkumą. „Technologijos, tokios kaip starlinkai, kopteriai ir panašiai, pakeitė žvalgybos darbą. Anksčiau visur reikėdavo eiti kojytėmis. Dronai perėmė tokias žvalgybos misijas, kurioms atlikti anksčiau reikėdavo poros dienų. Dronas tai padaro per porą valandų. Informacija pasiekia žymiai greičiau. Nuskrenda, raportuoja, mes perduodame koordinates, minosvaidininkai paleidžia ugnį. Technologijos pagreitina karą net ne porą, o dešimtis kartų“, – sakė Šatun.

Jis svarstė apie karo kibernizaciją. „Pasakysiu kaip snaiperis: savo pirmam šūviui aš ilgai kaupiausi. Buvo sunku psichologiškai, ir tik su laiku ir patirtimi šaudyti pasidarė paprasčiau. Monitoriuje karas atrodo visai kitaip. Daug žemesnis slenkstis žmogaus psichikai. Kaip snaiperis tu aiškiai supranti, kad akutėje prieš tave – žmogus. Žiūrint į pultą visa tai atrodo kaip kompiuterinis žaidimas, ir tie, kurių psichika neatlaikytų darbo, grubiai tariant, artimame mūšyje – darbo snaiperiu, minosvaidininku, automatininku, šturmuotoju – ramiai atlaiko darbą prie pulto, ir tai didelis naujų technologijų privalumas.“

Vairuodamas į pafrontės naktį galvoje sukau šį prieš metus įvykusį pokalbį. Nuo to laiko fronto linija nedaug pajudėjo, karo geografija beveik nepasikeitė, tačiau šalies nuotaikos daug niūresnės. Nuo karo psichologiškai pavargo visi: civiliai, savanoriai, kariai, politikai. Visuomenė nesutaria su politikais dėl mobilizacijos, vyriausybė nesutaria su partneriais dėl pagalbos, karo vadovybė nesutaria, susitelkti į gynybą ar į puolimą, pafrontės gyventojai neapsisprendžia, pasilikti ar išvažiuoti.

Tiems, kurie dėl įvairių priežasčių neįsivaizduoja savęs karo lauke, šių metų gegužę įsigaliojęs mobilizacijos įstatymas atrodo kaip prievarta iš valstybės pusės. Susidaro įspūdis, kad visi, kas norėjo įstoti į kariuomenės gretas, tai jau padarė. Likusieji nenori jungtis prie šalies gynėjų baimindamiesi dėl savo gyvybės, nenori imti į rankas ginklo dėl asmeninių priežasčių, negali palikti savo šeimų, nes mano turintys jas išlaikyti. 2023 metų pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad naujuoju mobilizacijos įstatymu armiją siekiama padidinti puse milijono naujų karių. Įstatymas numato griežtesnes priemones tarnybos bandantiems išvengti bei šalį palikusiems Ukrainos piliečiams vyrams – nuo šiol jie nebegalės atnaujinti dalies dokumentų Ukrainos atstovybėse užsienyje. Tačiau Rytų Europos studijų centro Stokholme apklausos duomenimis, šešiolika procentų visų tarnybai tinkamų ukrainiečių yra pasiruošę ginti šalį. Tarp valdančiųjų ir gyventojų tvyro įtampa. Juk galiausiai mobilizacija kelia klausimą apie pasiryžimą rizikuoti gyvybe.

Po dvejų karo metų aišku, kad greitos pergalės nebus ir kad kuo ilgiau tęsis karas, tuo daugiau gyvybių jis pareikalaus, ypač siekiant atkovoti užimtas teritorijas. Karo be aukų nebūna ir atrodo, kad pirmą kartą nuo karo pradžios Ukrainos politikai ir gyventojai negali susitarti, kiek dar gyvybių gali būti paaukota.

Galbūt karas iš tiesų sparčiai robotizuojamas. Tačiau vis subtilesnės automatizuotos karo mašinos medžioja žmones, o ne viena kitą. Dronas negali užimti ir išlaikyti pozicijų karo lauke. Tam, kad fronto linija judėtų į priekį, reikia žmonių, pasiryžusių kovoti.

Kai privažiavau Kupjanską, saulė jau buvo nusileidusi. Naktyje aidėjo sprogimai, tačiau miškingame ir kalvotame kraštovaizdyje nebuvo matyti jokių ugnies pėdsakų. Palieku savo automobilį būsimos nakvynės vietoje ir persėdu pas kariškį, su juo važiuoju iki dronistų pozicijų.

Nakvoti šiąnakt esu susitaręs viename iš namų, kuriuos paliko nuo karo pabėgę vietos gyventojai ir kuriuose šiuo metų įsikūrę kariškiai. Tokių namų Kupjanske labai daug. Rusai tai žino, todėl dažnai artilerija apšaudo gyvenamuosius pastatus. Būnant čia visada patartina telefone įjungti skrydžio režimą. Kuo daugiau GPS signalų sklinda iš vienos vietos, tuo didesnė tikimybė, kad atskris.

Pakeliui pas dronistus vairuotojas pasakoja apie ukrainiečių kontrpuolimo metu čia vykusias kovas. „Dangus maišėsi su žeme tarsi mėsmalėje. Kovos vyko ne vien naktimis ar paryčiais kaip dabar, bet nesibaigdavo ištisas paras. Pakeldavome dronus į dangų ir pamatydavome marias priešų. Jų buvo tiek daug, kad net strateguoti nereikėdavo. Kur besmogtume – visur buvo priešas. Į mus ėjo tūkstančiai zekų. Pirmas belaisvis mums pats pasidavė – ne durnas buvo. Jis užlipęs ant minos pėdą susižeidė ir iki mūsų atšliaužė. O juk galėjo ir iki savų šliaužti, bet suprato, kad mes žmonių gyvybes labiau vertiname. Nežinau, kur jis dabar, manau, vis dar pas mus. Kiek žinau, belaisvių mainuose rusai nėra suinteresuoti susigrąžinti zekus. Jiems nėra ko prarasti. Jų šaliai irgi – jiems tai visuomenės nematomi ir niekam nereikalingi žmonės. Mirs, tai mirs – valstybei nereikės mokėti [už jų išlaikymą]. Jie gali mirti tūkstančiais – niekas to net nepajus.“

„Čia reikia išjungti šviesas ir paspausti, – tęsė vairuotojas. – Priešais mus yra Lyman Peršyj. Ši kelio atkarpa pastoviai apšaudoma artilerijos. Ar įsijungęs lėktuvo režimą? Man neseniai šitą naktinio matymo prietaisą padovanojo – anksčiau čia važinėdavau pro langą iškišęs žibintuvėlį.“ Vairuotojas išjungia automobilio šviesas ir įjungia naktinio matymo monitorių, kuriame stebi kelią. Artimiausius porą kilometrų važiuojame tyloje, tada sustojame prie laukus skiriančios medžių juostos. Išlipu iš mašinos ir greitu žingsniu nuseku paskui vairuotoją į žeminę.

Ankštoje požeminėje patalpoje randu tris kariškius: drono operatorių, ryšininką-koordinatorių ir jų vadą. Visi trys susigūžę sėdi aplink staliuką, ant kurio guli planšetės, nešiojamieji kompiuteriai ir radijo ryšio priemonės. „Chersonai, atsiliepk, čia Baba Jaha. Laukiame koordinačių patvirtinimo.“

Rusai paniškai bijo „Vampyrų“ ir vadina juos „Baba Jagomis“ – pagal miškų raganą iš slavų pasakų, kuri naktimis skraido ant šluotos ir grobia vaikus. Išgirdę šį pavadinimą iš rusų perimtais radijo dažniais ukrainiečių kariai pasirinko savo droną vadinti „Baba Jaha“. „Baba Jaha“ skraido kartu su žvalgybininkų pilotuojamais amerikietiškais „Maverickais“ – šie pirmieji ieško priešo pozicijų ir perduoda koordinates „Vampyrams“.

Planšetės ekrane matau, kaip „Baba Jaha“ virš retmiškio juostos seka mažesnį droną, kol anas pakimba virš pasirinktos vietos. Naktyje neįžiūriu, kas vyksta ant žemės, tik matau, kad „Vampyras“ numeta sprogmenį ir porą sekundžių ekrane pasirodo balta sprogimo liepsna. Chersonas per raciją patvirtina, kad smūgis sėkmingas.

Kitą dieną vadas atsiunčia iš drono darytą tos vietos nuotrauką dienos šviesoje. Tarp aplaužytų medžių kamienų matosi trys apgriauti įėjimai į blindažus. Aplink juos suskaičiavau penkis kūnus.

Įvykdęs misiją dronas grįžta atgal naujo sprogmenų užtaiso. Kol laukiame drono, kalbuosi su būrio vadu šaukiniu Viazik. Anot jo, dabartinėje karo stadijoje, kai trūksta karių, laimėti mūšį be dronų pagalbos yra sunkiai įsivaizduojama. Bet kokia karinė operacija kelia riziką prarasti žmonių, taigi dronai keičia gyvąsias pajėgas ne vien žvalgyboje ir puolimo metu. Būrio vadas pasakoja, kad ukrainiečiams patekus į apsuptį dronais jiems pavykdavo pristatyti maisto ir amunicijos.

Palyginti su artilerija, kuri, Viaziko teigimu, muša apytiksliai 30 procentų taiklumu, dronų tikslumas siekia apie 90 procentų – bepiločiai vadinami „artilerijos snaiperiais“, nors nėra artilerijos dalis. Net turint koordinates, artilerijos sviediniai krenta 30 metrų spinduliu. Dronai muša preciziškai, gali įskristi tiesiai į blindažus. Jie gali ir pulti, ir minuoti, ir pridengti. „Kadaise žmonės kariavo pagaliais, vėliau atsirado kardai, tada parakas, dar vėliau tankai. Kare visa tai buvo žudymo įrankiai. Dabar mes priešus žudome planšetėmis. Jie mus irgi.“

Viazik parodo į savo planšetę ir pasakoja, kad tai, ką dabar stebėjome ekrane, vyko virš priešo pozicijų, už šešių kilometrų nuo mūsų. „Mes su jumis sėdime saugiai čia, po žeme, o „Vampyras“ skrenda ir ramiai daro savo darbą. Minus šeši pydarai. Mums nereikia ten sėlinti, nereikia šturmuoti jų pozicijų. Karo sąlygomis mūsų rizika minimali.“

Dronas sugrįžo į bazę, o aš kartu su kariais pakilau į viršų pažiūrėti, kaip vyksta bepiločio paruošimas naujam skrydžiui. Iš šalia esančio pastato rūsio kariškiai ištraukė prieštankinę miną ir pasišviesdami kelią raudonais žibintuvėliais, kurių šviesos nesimato dronų naktinio matymo prietaisuose, suskubo į artimiausią pievą, kurioje jau laukė nusileidęs „Vampyras“. Pritaisyti sprogmenį prie drono kariams užtrunka vos kelias minutes ir jie mus jau skubina kuo greičiau grįžti į žeminę. Dronas skubiai keliamas į dangų ir ten užtaisytas jau laukia naujų nurodymų.

Kariškiai per raciją sulaukia patvirtinimo, kad dangus ramus, ir mes atsisveikiname. Grįžtame į savo automobilį ir važiuojame atgal į Kupjanską.

Laikyti gynybą

Kitą rytą atsikėliau anksti. Penktą valandą ryto turi atvažiuoti vairuotojas ir nuvežti mus iki šarvuočio, kuriuo vyksime pasiimti savo misiją įvykdžiusių minuotojų. Naktį jų komanda turėjo įtvirtinti antrą gynybos liniją.

Vėl važiuojame Lyman Peršyj kryptimi. Iš Kupjansko mus paėmė senyvo amžiaus ukrainietis vairuotojas. Ankstyvo ryto tyloje sprogimai atrodo garsesni nei dieną. Leidžiantis į slėnį horizonte matosi gaisras. Vairuotojas pasakoja, kad atskrido į ūkinį pastatą.

Viename iš kaimų sustojame prie pavėsinės, po kuria stovi amerikiečių šarvuotis M113. Karinis automobilis iš visų pusių apkaišytas šakomis ir medeliais. Įsivaizduoju, kad dronams iš viršaus jis gali atrodyti kaip didžiulis judantis krūmas. Įsiropščiame į šarvuotį ir judame toliau.

Bandau suprasti, kiek laiko važiuojame. Turbūt apie pusvalandį. Šarvuotyje nėra nei langų, nei garso izoliacijos. Važiuojame tamsoje, pripildytoje mechaninio triukšmo. Turbūt šio geležinio žvėries viduje turėčiau jaustis saugiau, bet nematydamas, kas vyksta aplink, jaučiu dar daugiau nerimo.

Pagaliau atvykome. Atsidarėme gale įtaisytas nuleidžiamas duris, ir jei ne iš visur aidintys sprogimų garsai, pasakyčiau, kad prieš mus atsivėrė idiliškas kaimo vaizdas. Pašalę ankstyvo pavasario laukai, kyla saulė, čiulba paukščiai, bunda vabzdžiai, tolumoje skrenda dronas (ramina, kad skrenda priešinga nuo mūsų kryptimi). Šarvuotį vairuotojas pastatė sulig krūmų linija, tarsi norėdamas įpaišyti jį į kaimo laukų peizažą.

Minuotojų turime laukti čia. Nuo jų pozicijų iki mūsų jiems teks nueiti tris kilometrus. Kariai vėluoja ir neatsako per raciją. Laikas bėga ir mūsų vairuotojas pradeda akivaizdžiai jaudintis.

Galiausiai, pavėlavusi keturiasdešimt minučių, minuotojų komanda pasirodo. Prie šarvuočio surūko po cigaretę ir sulipa vidun. Vyrų veidai po darbo nakties atrodo pavargę. Įsivaizduoju, kad kiekvienas toks grįžimas iš fronto linijos paryčiais jiems tarsi gyvenimo šventė.

Kai grįžome į gyvenvietę, pagaliau gavau progą pasikalbėti su vienu iš minuotojų šaukiniu Inš. Kariauti jis pradėjo Rusijai okupavus Balakliją, miestą Kyjivo apylinkėse, esantį už 35 kilometrų nuo jo namų. Pamatęs, kaip žudomi beginkliai žmonės, jis nusprendė išmokti kariauti ir valdyti ginklą, kad galėtų pasipriešinti. Tarnybos metu jam teko ginti Hostomelio oro uostą, vėliau jis išvyko kariauti į Bachmutą ir ten buvo kontūzytas po mėnesio nesibaigiančių kovų. Norėdamas likti kariuomenėje po traumos jis turėjo persikvalifikuoti į minuotoją.

Ką tik grįžęs iš naktinės pamainos Inš pasakoja, kad labai jaučiasi amunicijos stygius. Anksčiau minuotojai dėdavo po devynis šimtus minų per savaitę – dabar tiesia spygliuotą vielą. „Jeigu ir viela pasibaigs, mes plikom rankom juos laikysime. Nes pasiduoti lygu patekti į vergovę.“

Anot jo, manymas, kad karo lauke judama tik pirmyn, buvo pernelyg optimistinis. Inš sako, kad ginant Bachmutą žmonės į juos bėgdavo bangomis. Priešai jo pasakojime žūdavo šimtais ir, atrodo, niekam jų nebuvo gaila. Jų kūnai taip ir likdavo gulėti laukuose.

Žmonės už žmones

Kadangi ši diena laisvesnė, noriu aplankyti pafrontės kaimelius ir pabendrauti su žmonėmis, priėmusiais sprendimą pasilikti. Važiuoju į Petropavlivką – paskutinį kaimą prieš susirėmimų liniją šia kryptimi.

Pravažiuoju nedidukes kapines, kuriose trejetas vyrų kasa kapų duobes. Jie pasakoja, kad prieš porą dienų rusų FPV dronas atakavo čia gyvenusios šeimos automobilį jiems grįžtant iš savo ūkio. Prisiminiau, kad skaičiau apie šį įvykį vietos žiniasklaidoje. Net nežinau, kuo ši istorija išsiskyrė iš kitų mirčių srauto, bet man ji įsiminė kaip labai taikliai iliustruojanti pafrontėje gyvenančių žmonių kasdienybę. Jie rizikuoja būti susprogdinti grįždami iš darbo. Atrodo, kad dar prieš metus Rusija turėjo dronų tik svarbiems taikiniams. Dabar jie taip paspartino dronų gamybą, kad gali sau leisti atakuoti civilių automobilius.

Arti fronto linijos labai greitai susiformuoja įprotis visada stebėti dangų – įsižiūrėti į kiekvieną paukštį, bet kokį sujudimą danguje. Kaip ir dabar. Sustabdęs automobilį prie įvažiavimo į visiškai sunaikintą kaimą bandau įžiūrėti – virš susprogdintos bažnyčios ratus suka paukščiai ar dronai?

Kaime nesutikau nė vieno žmogaus. Jei ten jų ir yra, gatvėmis jie tikrai nevaikšto. Pravažiavau pirmyn ir atgal pagrindine gatve ir grįžau atgal į Kupjanską.

Regiono centras labiau primena karinę bazę nei gyvenvietę. Žali pikseliai dominuoja visur – ant automobilių ir žmonių aprangoje. Netgi turguje prekystaliai, regis, padengti vien miegmaišiais, termodrabužiais ir skirtinga karine apranga. Atrodo, kad miesto turgaus ekonomika greitai prisitaikė prie karo sąlygų. Jaunų žmonių beveik nesimato – kaip ir kitur palei frontą, daugiausia pasilikę senyvi žmonės.

Važiuoju į Kupjansko komunalinio ūkio biurą. Jis įsikūręs nedidelio pastato rūsyje. Atsiduriu tirštai prirūkytoje patalpoje žemomis, nuo cigarečių dūmų pajuodusiomis lubomis. Prie stalų sėdi penkių žmonių komanda darbo drabužiais ir geria arbatą. Tarp jų trainiojasi kačiukas apsvilusiais ūsais. Jo vardas Canga (taip santechnikų žargonu vadinama jungtis, skirta metalo ir plastiko vamzdžiams sujungti). Ant stalo stovi laidinis telefonas, atrodo, jis gali bet kada suskambėti. Tada visi puls gesinti cigarečių ir nebaigę gerti arbatos važiuos pagal iškvietimą.

Ši komanda užsiima santechnikos darbais, daugiausia susijusiais su kanalizacija ir vandentiekiu. Iki invazijos pradžios jie buvo atsakingi ir už karšto vandens tiekimą, tačiau dabar, vykstant antskrydžiui po antskrydžio, karštas vanduo mieste užsuktas. Katilinė negali dirbti įprastu režimu.

Jeigu apšaudymo metu apgadinama vandens tiekimo sistema, komunalininkų komanda į įvykio vietą važiuoja viena pirmųjų. „Artilerija mus apšaudo kiekvieną dieną, o porą kartų per savaitę gauname ir rimtų oro smūgių, tai darbo tikrai netrūksta“, – pasakoja Juryjus, vienas komandos narių. Anot jo, per paskutinius porą mėnesių darbo vis daugiau, nors gyventojų mažėja.

Visam komunalininkų biurui vadovauja Juryjaus mama – Olha Rosocha. Kartu su savo komanda ji išgyveno Kupjansko okupaciją ir dabar, prisidegdama cigaretę po cigaretės, dalinasi savo istorija: „Kai atėjo kacapai, jie užgrobė mūsų įmonę, kartu su miestu. Mūsų sąskaitoje buvo pinigų, kuriuos gyventojai sumokėjo už komunalines paslaugas. Rusai tuos pinigus pasisavino ir pradėjo papirkinėti kolaborantus. Mums, beje, irgi iš tų pačių pinigų siūlė išmokėti premijas, jei jų klausysime ir tyliai dirbsime savo darbą. Aš su tuo negalėjau sutikti. Pradėjau kelt triukšmą, kad neliestų žmonių pinigų. Tokia jau esu – visada už liaudį ir ypač už darbininkų klasę. Mes, santechnikų banda, atsisakėme eiti į darbą, o jie savo santechnikos specialistų čia neturėjo. Jie bandė grasinimais ir jėga priversti mus dirbti. Pas mane į namus su automatais ateidavo, grasino maišą uždėti ant galvos ir sušaudyti, jeigu mano komanda nedirbs.“

„Galiausiai, mane uždarė į kalėjimą ir grasino, kad jei mano komanda blogai dirbs, marins badu, o jei gerai dirbs, tai paleis, – tęsia ji. – Jie nežinojo, kad mano skrandis toks, daug ko valgyt ir negaliu, todėl ką gaudavau, to man užteko. O vaikinai mano kaip ir aš – už darbininkų klasę iki galo – tokie pat nepalaužiami, tai nieko rusai savo grasinimais nepasiekė.“

Olha sako, kad gyvenime jai užteko vienos okupacijos. Su sūnumi jau yra susitarusi, kad, rusų kariams priartėjus antrąsyk, jie iš čia skubiai evakuotųsi. „Aš ne okupacijos bijau, bet to, ką jie su savimi atneša. Labiausiai mane gąsdina jų laisvės idėjos. Jie bandė mus įtikinti, kad atėjo išlaisvinti. Nuo ko išlaisvinti? Mano sūnų jie išlaisvino nuo buto. Mano tėvui jie du insultus įvarė, dabar mes jį po ligonines tampom pastoviai. Žmonės prarado butus, mašinas, prarado daug ką, kam taupė visą gyvenimą. Kai kuriems žmonėms ir gyventi ne taip ilgai liko, kad spėtų dar kartą užsidirbti.“

„Man, atvirai pasakius, nusispjaut ant jų nupyzdintų šaldytuvų, bet nenusispjaut, kad mano vaikas tokiais laikais gyvena. Jis negali ramiai kurti šeimos, negali ramiai kurti paprasčiausios buities. Jam naktimis su moterimi miegot reikia, o jis tuo tarpu turi varinėti vamzdžius taisyti, nes kacapai pastoviai mus bombina. Va taip jie mus išlaisvino nuo visko. Nuo šeimų, nuo namų, nuo darbų, nuo sveikatos. Kai kuriuos net nuo tėvynės išlaisvino – pusė šalies į užsienį išvažiavo. Žemes jie dar išlaisvino – dabar viskas užminuota ir niekas neauga.“

Olha nukrato cigaretės pelenus ir išsitraukia iš stalčiaus aplanką su dokumentais. Tai rusų kalba parašytas skundas, kuriame ji kartu su komanda kaltinama pareigų nevykdymu. Šis popieriaus lapas – Olhos karo trofėjus.

Po žeme

Kitą dieną esu susitaręs susitikti su minosvaidininkų komanda Petropavlivkoje. Jie turi pasitikti mane paskutinėje degalinėje prieš miestą. Degalinė sušaudyta ir sudeginta, kaip ir daugybė autoservisų, parduotuvių, dirbtuvių, sandėlių ir užkandinių, įprastų pramoninio miestelio priemiestyje. Atvažiuoju šiek tiek anksčiau sutarto laiko ir laukiu susitikimo. Sutemus judėjimas kelyje juntamai suintensyvėja. Vieni grįžta iš dieninių budėjimų pozicijose, kiti važiuoja į vakarinius. Miško ir kaimo keliukuose dauguma automobilių be šviesų – taip sumažėja rizika būti pastebėtiems dronų.

Pakeliui iš degalinės į nakvynės vietą Petropavlivkoje tamsoje vos nesusiduriu su tanku. Jis tarsi išnėrė prieš mane tiesiai iš tamsos. Vos spėjau prisispausti prie kelkraščio. Keistas jausmas vos neatsitrenkti į tanką, lekiantį be šviesų.

Petropavlivkoje mano automobilį paslepiame sveikame garaže prie kažkieno subombarduoto namo, o patys nueiname nakvoti į žeminę kitame kaimo gale. Įsivaizduoju, kad dar ne taip seniai vietos gyventojai čia per žiemą laikė produktus. Dabar čia pastatytos trys lovos, geležinė krosnelė, ukrainiečių gamybos „Starlink“ analogas, darbo stalas su nešiojamuoju kompiuteriu ir radijo ryšio priemonėmis. Susipažįstu su kitais komandos nariais: minosvaidininkų būrio vadu Nikolajumi, karo mediku ir jaunesniuoju seržantu Ihoriu šaukiniu Šamanas, dronų operatoriumi ir vairuotoju Denysu bei minosvaidininku ir vairuotoju-evakuatoriumi Maksymu.

Kariai išvažiuoja nakvoti į Kupjanską, pailsėti prieš rytojų. Liekame tik su Ihoriu. Šiandien jo budėjimas. 28-erių Ihoris yra jauniausias minosvaidininkų baterijoje. Jis prisipažįsta, kad yra psichologiškai išsekęs ir džiaugiasi, kad greit atostogos, kai važiuos aplankyti savo žmonos ir vaikų į Kryvyj Rihą, miestą Vidurio Ukrainoje. Jo jaunesnioji dukra gimė 2022 metais, jau prasidėjus invazijai, ir jos jis beveik nemato.

„Laikinai turbūt visi praranda motyvaciją, – sako Ihoris. – Aš pats per dvejus karo metus ne kartą klausiau savęs, ką aš čia darau. O paskui kalbuosi su artimaisiais, žiūriu vaikų nuotraukas ir suprantu, ką ir kodėl čia darau. Mes neturime pasirinkimo kovoti ar ne. Tai pasirinkimas būti laisvais ar vergais.“

Ihoris pasakoja, kad po dvejų karo metų šalyje stipriai jaučiamas nuovargis. Pradžioje karas suvienijo tautą, tačiau panašu, kad su laiku šalis apsiprato gyventi karo sąlygomis ir dabar net Vakarų Ukrainoje yra žmonių, kuriems atrodo, kad karas vyksta kažkur ten, toli. „2014 metais man irgi karas atrodė toli. Kai šita saugumo iliuzija subyrėjo, labai kaltinau save, kad leidau sau nematyti karo. Tai labai pavojingas saugumo jausmas.“

Ihoris įmeta malkų į krosnelę ir pasakoja apie minosvaidininkų darbą. Kompiuteryje rodo dronų filmuotą medžiagą, kurią analizuoja ieškodamas priešo pozicijų. Viename iš įrašų matosi pramintas takelis, galimai vedantis prie priešo blindažų. Kitame įraše sekame sniege paliktomis automobilio vėžėmis. Perjungus programos langelį galima stebėti dronų darbą realiu laiku.

Ihoris atsidaro aplanką su išsaugotais vaizdo įrašais ir rodo savo darbo rezultatus. Viena po kitos matau kruvinas karo scenas su netvarkingai išmėtytais, kartais suplėšytais kūnais. Viename įraše matosi, kaip paleista mina nulaužia medį ir tas užvirsta tiesiai ant rusų kariškio.

Stebint vaizdus iš gilumos braunasi du skirtingi balsai. Vienas užjaučiantis taip pasibaigusias gyvybes. Kitas – suprantantis, kad ir dabar rusų dronai ieško ukrainiečių pozicijų ir, jeigu juos jie pastebės anksčiau – jiems taip pat gali blogai baigtis.

Kiekvienas šūvis yra rizika išduoti savo poziciją. Ypač naktį, kai jis gerai matomas. Netgi dieną bet koks dūmas, menka žiežirba leidžia dronui suprasti, kad toje vietoje dirba artilerija arba minosvaidininkai. Iš tiesų kaskart išeidamas iš blindažo rizikuoji būti pastebėtas drono. „Mes esame toliau nuo nulio, todėl mums ramiau, bet pėstininkams kiekvienas išėjimas į tualetą, kiekviena teritorijos apžvalga, kiekviena rotacija – didžiulė rizika“, – pasakoja Ihoris.

Rytoj ketvirtą ryto mūsų pasiimti turi atvažiuoti „Hummeris“ ir nuvežti iki minosvaidininkų pozicijų. Šio visureigio monstro saloną saugo šarvuota kapsulė, atlaikanti prieštankinę miną. Baigę darbą iki išvykimo vietos turėsime eiti tris kilometrus. Saulė jau bus pakilusi. Dienos šviesoje transportui pavojinga važiuoti arti pozicijų. Automobilis matomas iš tolo, o dronams visi automobiliai – aukšto prioriteto taikiniai. Rusų kariai supranta, kad automobilis fronte transportuoja arba karius, arba amuniciją. Kartais jie seka automobilius, kad atrastų karių pozicijas. „Praeitą kartą taip ir buvo. Užsivėlinom, pajudėjom dienos šviesoje, jie pastebėjo, kur privažiavo automobilis, ir kitas kelias dienas pylė mus artilerija. Dabar jau du mėnesius esam naujoje vietoje.“

Nuo minosvaidininkų pozicijų pėstininkai yra dar trimis kilometrais arčiau susikirtimo linijos. Per rotaciją iki santykinai saugaus transporto privažiavimo taško reikia eiti daug toliau. Fronto linija kerta laukus – puikus matomumas iš oro. Medžių, už kurių būtų galima pasislėpti, beveik nėra. Todėl pėstininkai juda ne daugiau kaip po tris ir būtinai išsibarstę.

Pats Ihoris dažnai lankosi priekinėse linijose kaip karo medikas. Taip jis gavo savo šaukinį Šamanas – nes gydo sužeistuosius. „Ne kiekvienoje pozicijoje yra medikas, kuris galėtų vietoje suteikti pirmąją pagalbą. Todėl kartais tenka tiesiog nerti į situaciją, šokti į blindažą ir, jeigu įmanoma, evakuoti sužeistąjį. Kuo blogesnis oras – tuo labiau užtikrintas einu. Sušlapsiu iki siūlo galo, bet būsiu ramus, kad dronai neskraido. Gal išgelbėsiu gyvybę, gal grąžinsiu kūną artimiesiems ir jo nesuės pelės laukuose kaip rusų karių.“

Ihoris lygina karius nulinėse pozicijose su pėstininkais šachmatų lentoje. „Jie yra mažiausiai apsaugoti ir daugiausiai rizikuoja. Mes, lengvoji artilerija, mažiau matomi, bet esame gardesnis kąsnelis dronams. Šachmatų lentoje mūsų vertė kaip žirgo.“

Anksti ryte mūsų pasiimti atvažiuoja Denysas ir dar iki pirmų prošvaisčių danguje pasiekiame minosvaidininkų blindažą. Nors šaltas vasario rytas, jų žeminėje šilta, sienos padengtos šilumos izoliacinėmis medžiagomis, orą šildo elektrinis šildytuvas. Prie tolimesnės sienos – iš amunicijos dėžių sukonstruota nedidelė virtuvė su elektriniu virduliu.

Kol laukiame koordinačių, minosvaidininkai pasiūlo arbatos ir pasakoja apie situaciją fronte. „Labai trūksta amunicijos. Kartais beveik užmiegame tarp šūvių. Tik kad nepamiegosi, iškart prisimeni, kur esi, – sako Juryjus. – Aišku norėtųsi pulti, o ne gintis. Puolant daug daugiau motyvacijos ir entuziazmo, nors ir daug daugiau aukų. Dabar ginamės, esame užsikasę nuo priešo. Tie, kas puola, yra atidengti.“

Gerdami arbatą jie pasakoja, kad karo gyvenime labiausiai pasiilgsta paprastų dalykų – namų, pokalbių su artimaisiais, bendradarbių. Kitas minosvaidininkas Romanas sako, kad senas gyvenimas pamažu pasimiršta: „Karo pradžioje gyvenimas dalinosi į ikikarinį ir karinį. Dabar karas dominuoja ir realybėje, ir prisiminimuose.“

Sulaukusi koordinačių minosvaidininkų komanda pakyla iš blindažo ir greitai, koordinuotai iš vienos slėptuvės ištraukia minosvaidį, iš kitos – sprogmenis. Man pasirodė, kad surinkti minosvaidį, nusitaikyti pagal koordinates ir atlikti šūvį jiems prireikė ne daugiau nei minutės ar dviejų. Paskui taip pat greitai visi vėl pasislėpė po žeme ir pradėjo naują ratą arbatos. Praėjus nedaug laiko komanda gavo pakoreguotas koordinates ir taip pat greitai išbėgo atlikti antrą šūvį.

Saulei pasirodžius virš horizonto Ihoris pasakė, kad laikas grįžti į Petropavlivką. Kuo labiau įdienos, tuo pavojingiau judėti. Atsisveikinome ir pėsčiomis pradėjome eiti link taško, iš kur mus pasiims ryte atvežęs „Hummeris“.

Pirmą pusantro kilometro ėjome sparčiu žingsniu, nervingai stebėdami dangų. Iš abiejų kelio pusių plytėjo laukai, padengti karo žaizdomis – sprogmenų krateriais ir sudeginta karine technika. Kai kur palei kelią gulėjo nuversti susprogdinti kariniai automobiliai. Vakar pasakodamas apie atsitraukimo planą Ihoris akcentavo, kad, jeigu pavojaus atveju tektų bėgti per laukus, turėtume bėgti paskui jį, dėdami kojas į jo pėdsakus, kad nesusprogtume ant minų.

Priekyje pasimatė pirma medžių ir krūmų linija. Ihoris pasakė, kad ten galėsime atsidusti. Pribėgę prie medžių atsidūrėme prie tranšėjų, vedančių į blindažą. Mus pasitiko jaunas vaikinas – iš pažiūros jam dar nėra nė trisdešimt. Vaikinas ir jo komanda budėjo apsiginklavę „Stingeriais“. Jie saugojo toliau esančią gynybos liniją nuo rusų žemės ir oro technikos. Pakvietė užeiti arbatos, tačiau atsisakėme, nes skubėjome iki transporto.

Kitoje fronto pusėje matėme kylančius dūmus. Atrodė, kad ten vyksta aktyvios kovos, nes sprogimų juntamai padaugėjo. Pagaliau nusigavome iki šarvuočio ir saugiai grįžome iki Petropavlivkos, ten persėdome į savo automobilį ir atsisveikinome. Už poros valandų atsisveikinome ir su Kupjansku. Po trijų naktų pafrontės zonoje grįžtame atgal į Charkivą.

Grįžti į miestą sunku. Netgi į tokį kaip Charkivas, esantį vos už 30 kilometrų nuo fronto linijos. Miesto buitis atrodo netikra, kaip plastikinė. Man ši aplinka turėtų būti geriau pažįstama nei ta, kurioje ką tik buvau, bet emocijos dar nesusigulėjo, čia jaučiuosi kaip svetimkūnis. Grįžtu namo ir pramiegu beveik pusantros paros.

Žinau, kad grįžti namo, į Vilnių, bus dar sunkiau. Atslūgs adrenalinas. Po savęs jis paliks išsekusius vidinius resursus. Taikos ir karo realybės pešis tarpusavyje, kuri iš jų aktualesnė. Taiki buitis atrodys kaprizinga ir reikalaujanti daug dėmesio, nejautri svarbiems dalykams.

Praėjo vos pora dienų ir vėl išvažiavau į Kupjanską. Tik įvažiavęs į miestą pajutau, kaip greitai karas deformuoja pafrontės miestų realijas. Per praeitą apsilankymą kasdien pietaudavau užeigoje, puikiai atspindinčioje posovietinės egzotikos iliuzijas. Restoranas, su užuomina į Aziją pavadintas „Šanchaj“, siūlo itališkas picas, turkišką šavarmą ir kaukazietišką šašlyką. Tai vienintelė vieta mieste, kur galima gauti ne pyragaičių ar užpilamų makaronų. Kavinėje ir prie jos visada būriuodavosi kariškiai, savanoriai ir žurnalistai.

Praeitą kartą išvažiuodami iš Kupjansko sustojome čia pavalgyti. „Šanchajaus“ šeimininkas – draugiškas azerbaidžanietis – pasakojo, kad pabėgo prieš rusams okupuojant miestą, tačiau iškart po išlaisvinimo grįžo ir nuo tada maitina kariškius. Dirbo čia keturiese: jis su broliu ir abiejų žmonos.

Vos porai valandų praėjus po paskutinio sykio, kai čia pietavome, į „Šanchajų“ pataikė aviacinė bomba. Vienas iš brolių ir vieno iš jų žmona žuvo. Kitas brolis buvo sužeistas. Sužinojau apie tai tik grįžęs čia su Vladymyru ir pamatęs sugriautą restorano pastatą.

Tos pačios dienos vakare gavau žinutę iš Ihorio. Jis atsiuntė pamušto „Hummerio“ nuotrauką ir degančios mašinos vaizdo įrašą, filmuotą iš šalikelės griovio. Minosvaidininkai buvo atakuoti drono kamikadzės tame pačiame kelyje, kuriuo važiavome, prie Petropavlivkos. Iš ryto šviesos sprendžiu, kad jie grįžinėjo iš pozicijų. Tai buvo paskutinė Ihorio pamaina prieš atostogas. Šarvuota „Hummerio“ kapsulė išgelbėjo karių gyvybes.

Žinute klausiu jo, kaip įmanoma apsisaugoti nuo dronų. Po apsilankymo fronto linijose bepiločiai man atrodo kaip šaltos ir beveidės žudymo mašinos, lėtai užpildančios Ukrainos dangų. Ihoris pasiūlo aplankyti jo draugo Aleksandro dirbtuves Kyjive. Jose kartu su savanorių komanda jis taiso pamuštus dronus ir konstruoja antidronines sistemas.

Dronų ir karo matematika

Aleksandras pasitiko mane toliau nuo įėjimo ir keletą kartų primygtinai akcentavo lokacijos paslapties svarbą. Apžiūrėjo mano automobilį. Man pasirodė, kad įsiminė numerį. Klausinėjo apie mano patirtį Ukrainoje, tarsi spręsdamas, ar galima manimi pasitikėti. Galiausiai pakvietė į vidų.

Kai prasidėjo plataus masto invazija, Aleksandras kariavo priekinėse linijose Charkivo srityje. Vėliau patyrė traumą ir sutelkė jėgas į elektroninę kovą. Jis su šypsena prisimena, kaip pradžioje neturėdami jokių lėšų prie dronų tvirtindavo paprasčiausias vaizdo stebėjimo kameras. Vėliau Aleksandras pradėjo važinėti į frontą rinkti rusų bepiločių nuolaužų, kad jas išanalizuotų ir sugalvotų, kaip nuo jų apsisaugoti. Dabar kariai patys renka numuštus aparatus ir siunčia jam paštu.

Aleksandro dirbtuvėse dirbo keli savanoriai. Vienas litavo dronų laidus, kitas kažką meistravo su mikroschemomis. Iki karo dirbtuvėse vaikinai taisė kompiuterinę techniką, dabar jie savanoriauja kariuomenėje. Ant stalų guli išardyti bepiločiai ir jų dalys. Aleksandras pasakoja, kad iš kelių pamuštų dronų čia jie bando sukonstruoti vieną sveiką.

Ant kito stalo stovi juoda dėžė su radijo antena. Aleksandras paaiškina, kad tai REBas – taip ukrainietiškai vadinamas antidronas, elektroninės kovos įrenginys. Jo paskirtis – blokuoti GPS dažnius, kuriais naudojasi priešo bepiločiai. Tokius lagaminus eiliniai gali turėti su savimi, laikyti pozicijose arba automobilyje. Reikiamas dalis savanoriai užsako iš Kinijos ir iš jų konstruoja antidroninius prietaisus. Aleksandras pasakoja, kad Kyjive ir Charkive yra pristatyta pramoninio dydžio REBų. Dėl šios priežasties per oro pavojų sutrinka telefonų GPS signalai. Tokie prietaisai neutralizuoja priešo dronus, jiems prisiartinus 150 metrų atstumu. Paveikti REBų dronai kamikadzės pameta tikslo koordinates ir skrenda tiesia linija. FPV dronai tampa nebevaldomi, paveikiami vėjo ir praranda ryšį su operatoriumi.

Tačiau šie slopintuvai blokuoja tik tam tikrą dažnių ruožą. Rusų kariai prisitaiko prie ukrainiečių gynybos ir perprogramuoja savo dronus dirbti kitais dažniais – vyksta nuolatinės kalavijo ir skydo lenktynės. Dabar Aleksandro komanda dirba prie naujos kartos modulio, kuris padengtų platesnį dažnių diapazoną. Taip bent kurį laiką nereikėtų spėlioti, kokiais dažniais skraido rusų dronai.

Aleksandras pasakoja, kad kalba eina tik apie mažus dronus. Iranietiškų „Šachedų“, kuriais rusai aktyviai terorizuoja Ukrainos miestus, REBais, deja, nenuslopinsi. „Juose įdiegtas autopilotas – GPS koordinatės yra nustatomos prieš paleidimą. Visas maršrutas kartu su aukščio niuansais yra numatomas prieš startą. Galima jį užprogramuoti, pavyzdžiui, sekti upės vaga. Tokių bepiločių nenuslopinsi, juos galima tik numušti. Tai yra sunkus, operatoriaus nevaldomas dronas. Jo taiklumo paklaida – maždaug tramvajaus stotelės dydis, – sako Aleksandras. – Aparatas ganėtinai primityvus – paprasčiausias dvitaktis variklis, kaip mopede ar žoliapjovėje, tačiau tas nepadaro jo mažiau mirtinu. Kariniais matais tai labai pigus ginklas, nešantis šimtą kilogramų sprogmenų. Dabar, kai jie renka juos patys, vienas „Šachedas“ rusams kainuoja apie 50 tūkstančių dolerių.“

Prasidėjus karui Ukrainos kariuomenė pradėjo labai glaudžiai bendradarbiauti su įvairių profesijų civiliais, ypač IT bendruomene, kuri labai greitai prisidėjo prie dronų gamybos ir taisymo. Aleksandro dirbtuvės – vienas pavyzdžių, kaip programuotojai ir inžinieriai persiorientavo ir pradėjo savo žiniomis talkinti kariuomenei.

„Karo pradžioje mes visai nieko neturėjome. Vos ne su automatais prieš šarvuotą techniką ėjome. O visas pasaulis stebėjo ir svarstė duoti mums ginklų ar ne. Dabar situacija kartojasi. Taip, po dvejų metų turime oro gynybos sistemų, gavome karinės technikos, gausime naikintuvų, – sako jis. – Mums reikia kažkaip apeiti rusų kiekinį pranašumą, kažką išradinėti. Kariniai dronai labai brangūs. „Bayraktarai“, „Vampyrai“, „Juodosios širšės“ – visa tai galingos ir nuostabios mašinos, bet sunkiai įperkamos.“

Dirbtuvėse vaikinai prie penkis šimtus eurų kainuojančių dronų tvirtina papildomus akumuliatorius, sprogmenis, gali įdiegti geresnes ryšio priemones arba termovizorių. Bendra visos komplektacijos drono kaina siekia tūkstantį eurų. Juo galima sunaikinti daug brangiau kainuojančią priešo karinę techniką. „Karas visada yra matematika“, – pabrėžia Aleksandras.

Bet priešas irgi ne kvailas. Anot Aleksandro, Rusijos kariuomenė mokosi iš savo klaidų, daro namų darbus, adaptuojasi prie ukrainiečių strategijos. Pirmais plataus masto invazijos metais socialiniuose tinkluose daug juoktasi, kad į mūšio lauką rusai atitempė Antrojo pasaulinio karo laikų tankus, kad iš dviejų tankų – vienas važiuoja, kitas šaudo. „Bet reikia dviejų sviedinių, kad juos sunaikintum, – akcentuoja Aleksandras. – Tokio šlamšto savo sandėliuose jie turi į valias, o kiekvienas šūvis – tai karinė ekonomika.“

Atrodo, kad karas Ukrainoje pamažu virsta dronų karu. Bepiločiai padarė karą daug sudėtingesnį. Netikėto užpuolimo faktoriaus praktiškai nelieka – abi armijos mato viena kitą kaip ant delno.

2024 metų pradžioje rusų dronų Ukrainos danguje sparčiai daugėjo – vienam ukrainiečių dronui tekdavo maždaug septyni rusų dronai. Per pusmetį situacija smarkiai pasikeitė. Liepą Ukrainos nepilotuojamų sistemų pajėgų vadas Vadymas Sucharevskyj teigė, kad dabar Ukraina ne tik pasivijo Rusiją dronų gamybos srityje, bet „galimai ją ir pralenkė“.

Tačiau karinių technologijų lenktynės čia nesustoja – šiuo metu abi šalys dirba prie naujų dronų modelių su įdiegtu dirbtiniu intelektu (DI). Pirmieji prototipiniai DI dronai karo lauke turėtų pasirodyti dar iki šių metų pabaigos. Jungiant DI su nepilotuojamomis skraidyklėmis siekiama droną kuo labiau atsieti nuo jo operatoriaus. Kitas dronų modelis greičiausiai bus jau savarankiškas. Jis gebės analizuoti vietovę, nuspėti priešo poziciją, apeiti oro gynybą, persekioti ir mokytis iš kitų bepiločių.

Atrodo, kad technologijos turėtų padaryti karą saugesnį – tarsi sumažinti žmonių patiriamą riziką. Realybėje jausmas kitoks. Žiūrint į valdymo pultą, ekraną, planšetę, telefoną karas gali atrodyti saugesnis ir imersinis. Tačiau atsidūrus ant žemės, virš kurios skraido dronai, karas toks pat archajiškas ir šaltas. Regis, technologijos nepalieka žmogiškumo net ir tose karo situacijose, kai renkantis tarp gyvybės ir mirties dar būtų galima pasirinkti gyvybę.