2023-ųjų vasara, Vilnius. „Na tai ką, važiuojam!“ – sušunka vadas. Paramos dėžes susikrovę į du krovininius mikroautobusiukus kartu su trimis savanoriais iš Lietuvos šaulių sąjungos paramos Ukrainai grupės (PUG) pradedame kelionę į Kyjivą, Dniprą, Zaporižią, Kramatorską ir tada atgal į Lietuvą. Parama, kurią vešime, skirta karinėms ligoninėms ir kitiems punktams: nuo bintų, pirštinių, aprangų iki dronų detalių. Vienas iš automobilių taip pat yra parama – jis liks Ukrainoje ir bus naudojamas fronte.

Savanoriai – Ieva, Egidijus ir Vaclovas – dirba įprastus darbus, turi šeimas, augina šunis ir gyvena aktyvų vilnietišką gyvenimą. Bet juos sieja bendras vardiklis: Šaulių sąjunga, valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija. Kiekvienas jų prie sąjungos prisijungė dėl skirtingų priežasčių – galbūt norėdami išmokti gintis ir ginti savo šalį, galbūt norėdami rasti prasmę, tą gyvenimo cinkelį. Ieva nuo plataus masto invazijos pradžios į Ukrainą vyko penkis kartus, Vaclovas – devynis, o grupės vadas Egidijus tų kartų jau nebeskaičiuoja.

Aš nesu Šaulių sąjungos narė. Prisijungiau prie kelionės norėdama suprasti, kaip lietuviai savanoriai prisideda prie ukrainiečių kovos prieš Rusijos agresiją.

Birželio 25 d. 18.30

Skirstomės po du vairuotojus į kiekvieną mašiną. Vilniaus dangus grėsmingai nusidažęs pilkšvais atspalviais. Laukiame to šilto vasarinio lietaus prieš kelionę.

Apie 22.00 kertame Lietuvos ir Lenkijos sieną.

Apie 3.00 nakties – pirmasis iššūkis. Likus 47 kilometrams iki Liublino, mūsų mikroautobusiukas, tas pats, kuris yra skirtas frontui, praranda trauką ir pamažu nustoja važiuoti. Velkame jį iki artimiausios degalinės. Vėliau sužinome, kad jį teks tempti iki pat Žytomyro – beveik šešis šimtus kilometrų.

Artimiausias garažas atidaromas tik po kelių valandų, tad ryto laukiame degalinės stovėjimo aikštelėje. Kas stengiasi pramankštinti kojas, kas pamiega, kas per telefoną žiūri filmą. Tiek Ievai, tiek ir man užmigti nepavyksta, skauda sąnarius. Pamažu aušta, oras palei autostradą gaivus.

Apie 8.30 atvažiuojame pas mechaniką. Turime palaukti kelias valandas, kol mūsų mašina tvarkoma. Ieva man pasakoja, kad tokie nesklandumai kyla retai – transporto priemonės, skirtos frontui, būna techniškai tvarkingos. Vis dėlto netikėtumų nutinka, ypač turint omenyje, kokios ilgos šios kelionės.

Apie 11.00 mechanikas mums pasako, kad sutvarkyti mašinos dabar nepavyks – reikia specialių dalių iš Varšuvos. Kol laukiame žinių dėl detalių – laisvas laikas: vyrai eina pasivaikščioti po Liubliną, moterys – kelias valandas pamiegoti artimiausiame motelyje.

Apie 18.00 vis dar velkami keliaujame link sienos. Mechanikui nepavyko sutvarkyti mašinos. Dienos karštis alina. Mes nuliūdę, susirūpinę, tačiau nepasiduodame. Riedame siaurais keliais, kuriuose mūsų greitis siekia daugiausiai 60 kilometrų per valandą. Užuot užtrukę dvi valandas, kaip buvo numatyta, sugaištame beveik penkias.

22.15 – atvykstame į pasienio punktą. Prasideda ilgas laukimas. Iš mašinos pakampių traukiame dokumentus. Kirsime sieną per Dolhobyčuvo–Uhrynivo pasienio punktą. Vilkikų ir lengvųjų automobilių, turinčių ką deklaruoti, eilė nusidriekusi kelis šimtus metrų. Vairuotojai laukia lygiai kaip ir mes, tik šie visomis įmanomomis pozomis snaudžia savo ankštose kabinose. Ar mums taip pat teks stoti į eilės galą? Laikas spaudžia, dienos suskaičiuotos, jau prieš kelias valandas turėjome būti Kyjive. Komandos vadas Egidijus ir mano ekipažo kolega Vaclovas reaguoja ramiai: „Pirma, niekada niekas nevyksta pagal planą. Antra – mes vežame humanitarinę pagalbą. Turime tai įrodančius dokumentus. Dažniausiai pasieniečiai humanitarinės pagalbos vežėjus praleidžia greičiau nei kitus laukiančiuosius. Tačiau niekada negali žinoti, koks pasienietis pasitaikys.“

Pasienio punktuose tarp dviejų šalių vyrauja specifinė dvasia. Mane šios vietos visada kažkuo traukė. Jos tarsi no man’s land zonos, gyvuojančios pagal specifines savo taisykles. Iš vienos pusės čia – Europos Sąjunga, NATO saugumo sparnas. Iš kitos – karo nualinta šalis. Šis kontrastas ypač sustiprėja naktimis. Aplink tušti ir platūs laukai, aukštame vasaros danguje – žvaigždės. Belaukiant pirmųjų pasieniečio ir mano kolegų derybų, dar prieš įvažiuojant į kontrolės punktą, pats laikas pramankštinti kojas. Atkakliai spygsantys pasienio žibintai apšviečia kelis laukinius kiškius, šokinėjančius pirmyn atgal metalinių grotų, aptveriančių teritoriją tarp taikos ir karo. „Įdomus vaizdas, – pagalvoju. – Jie tai bet kada gali pralįsti iš ten į mūsų pusę. Arba atvirkščiai.“

Po dviejų laukimo valandų pasienietis mums pasako, kad norėdami atsistoti eilės pradžioje turime atsiklausti visų kitų, laukiančių automobiliuose ir vilkikuose. Smagus vaizdelis – kolegos beldžia į langus, žadindami pavargusius vairuotojus, ir laužyta rusų kalba klausia, ar šie neprieštarauja, kad atsistotume į eilės pradžią. Visi sutinka: važiuokite ir leiskite mums ramiai išsimiegoti.

00.30 – tebelaukiame. Mano ekipažo kolegai Vaclovui jau pamažu merkiasi akys. Tiek mūsų, tiek mašinų ir transportuojamų gėrių dokumentai paruošti. Laukiame toliau, tačiau Lenkijos pasieniečių mandagumas ir paslaugumas – neegzistuojantis dalykas. Jie ne tik griežti, bet ir arogantiški. Į klausimus atsako vos vienu kitu žodžiu. Per ramiai arba per lėtai sureaguoji – kitas! Mane nustebino dar kai kas – jie nemoka arba tyčia nevartoja anglų kalbos. Visur girdisi tik lenkų kalba, kartais rusų. Nemokantiesiems nei rusiškai, nei lenkiškai – sėkmės aiškinantis, kaip praeiti pasienio punktą. O panorus atlikti gamtinius reikalus, kelią pastoja vien zlotus priimantis sulūžęs viešojo tualeto turniketas. Pateikdamas dokumentus, mano kolega visomis įmanomomis kalbomis apsižodžiuoja su pasieniete ir ši įnirtingai užtrenkia langelį jam prieš nosį. Sceną lydi pavargusių ir nerimaujančių keliautojų juokas ir šypsenos.

Belaukiant no man’s land’e šalia mūsų vis sustoja visokie ekipažai. Mano dėmesį patraukia naujutėlis Ukrainos kompanijos „Autolux“ keleivinis autobusas, nudažytas ryškiomis mėlyna ir geltona spalvomis. Tai vienas iš šimtų autobusų, kertančių sieną tarp Lenkijos ir Ukrainos kiekvieną dieną. Jie veža ukrainiečius, kuriems 2022-ųjų vasarį prasidėjus Rusijos invazijai teko bėgti į saugesnes šalis. Šie žmonės važiuoja į Ukrainą aplankyti ten likusių savo artimųjų. Skrydžių nėra, o neturint nuosavo automobilio dažniausiai tenka iškęsti ilgą kelionę autobusu arba traukiniu. Pavyzdžiui, kelionė iš Vilniaus į Kyjivą šiomis transporto priemonėmis gali užtrukti kone parą. Atidžiau įsižiūrėjusi į tame autobuse sėdinčius žmones, pastebiu, kad jame – tik moterys, senoliai ir vaikai. Ilgos kelionės pirmyn atgal jiems tapo neišvengiamu papildomu mokesčiu už galimybę aplankyti savo šalį.

1.30 – pagaliau pereiname lenkišką sienos pusę. Dabar reikia gauti Ukrainos pasieniečių leidimą privažiuoti iki jų kontrolės punkto, už kurio mūsų laukia misijos pradžia.

Veiksmas vyksta apie tris valandas. Ir vėl dokumentų patikra, ir vėl kažko trūksta. Kokius dokumentus pildyti, kokius skaičius įrašyti – painiava. Ukrainos pasieniečiai švelnesni už Lenkijos, bet griežtos tvarkos privalo laikytis. Viskas labai kruopščiai tikrinama, kadangi per sieną dėl saugumo reikalavimų draudžiamų gabenti daiktų sąrašas ilgas. Mūsų ekipažas pasieniečiams kelia šypseną – sieną kertanti irstančiu trosu velkama mašina be motoro ir šviesų (be viso to, kelyje išsikrovė ir akumuliatorius, tad neveikia ir vairo stiprintuvas) yra ne kasdien matomas vaizdas.

Apie 4.00 gauname leidimą tęsti kelionę – laikas įvažiuoti į taip ilgai lauktą Ukrainos teritoriją. Mūsų nuotykiai, o greičiau – laukimas pasienyje, užtruko apie penkias valandas. Vaclovas, su kuriuo esame vienoje „mikriuko komandoje“, prisimena: „Čia nėra ilgiausias pasienio punkte praleistas laikas. Kartą su Mariumi per sieną bandėme pervežti dronus, kažkokių dokumentų neturėjome. Teko pralaukti 30 valandų – čia tai jau rekordas. Negana to, buvo sausis, žiema, miegojome mašinoje, miegmaišiuose, susigrūdę.“

„Welcome to Ukraine“: kelias į nežinomybę

Įvažiavus į Ukrainą, pirmas stebinantis dalykas yra tamsa. Gili tamsa. Kirtus sieną, nematyti nė vieno žiburėlio ar prožektoriaus – dėl saugumo. Mus sveikinantis ženklas „Welcome to Ukraine“ taip pat paskendęs tamsoje, o šalia kelio jau matosi pirmasis blokpostas. Blokpostai yra patikros punktai, saugomi kariuomenės arba savanorių. Jų negalima fotografuoti. Jie pastatyti iš įvairių objektų: plytų, medžio, padangų, metalinių tinklų, smėlio maišų. Tokių Ukrainoje teks pravažiuoti dešimtis, tačiau šis – tuščias.

Truputis po ketvirtos ryto. Aušta. Važiuojame lėtai, vis dar velkami, tiesiu keliu. Iš abiejų pusių – vien tik platūs laukai, medžiai ir platanai. Nuvargęs trosas atiduoda paskutines savo jėgas ir vidury kelio išyra. Ant plauko jis laikėsi jau kokius 200 kilometrų.

Vaclovas skambina pirmajam ekipažui: „Sugrįžkite – pametėte mus kelyje.“ Adrenalinas ir nuovargis susimaišo kūne, tarsi įvykus cheminei reakcijai. Lyg ir esame arčiau tikslo, lyg arčiau kitos dienos, bet štai dar viena bėda kelyje, o išsisukti reikia turint elementariausius įrankius.

Avarinio įsijungti negalime, nes akumuliatorius išsikrovęs. Kol kolegos bando sugalvoti, kaip toliau vilkti mašiną, kartu su Ieva stovime su įjungtais telefonų šviestuvais ir mojuojame jais dideliu greičiu važiuojantiems vilkikams. Stovint kelkraštyje po nemiegotos nakties pasidaro dar žvarbiau, ypač pagalvojus apie tai, kad esi karo alinamoje teritorijoje po komendanto valandos, nors jau turėtum saugiai ir šiltai ilsėtis nakvynės vietoje.

Nusprendžiame nuvažiuoti 20 kilometrų iki artimiausio miestelio – Červonohrado. Abi mūsų iširusio troso dalys laikomos kažko panašaus į kryžminį ratų veržliaraktį. Kai nieko neturi, privalai suktis, kaip išmanai. Kas kelis kilometrus trosas nukrenta. Kas kelis kilometrus jį pataisome. Arčiau Červonohrado kelias darosi sudėtingesnis: milžiniškos duobės, tiršta purvo sriuba po lietaus. Prie pirmosios mūsų pamatytos miesto degalinės sustojęs jaunas ukrainietis, vairuojantis sunkvežimį, susidomi mūsų bėdomis ir be atlygio padovanoja naują trosą, gelbėjantį mūsų kelionę.

5.00 – baigėsi pirmoji naktis. Apsistojame viešbutyje, kurio kambarių prašmatnumas kontrastuoja su vaizdu pro langą – mediniai namukai, apleisti sodai ir laukai, duobėtos miestelio gatvės ir sena aprūdijusi degalinė. Tolumoje kontrastingai spindi ryški, mėlynai ir rausvai nudažyta cerkvė.

Keltis nusprendžiame dešimtą ryto. Pusryčiausime ir SIM korteles pirksime kelyje. Laikas spaudžia, privalome skubėti, jei norime susitikti su visais kontaktiniais asmenimis ir perduoti visą paramą. Iki Žytomyro – 358 kilometrai, keturios su puse valandos normaliu greičiu, o mūsų laukia dar daugiau.

Kelyje dešimčiai minučių spėjame susitikti su kolega žurnalistu iš Lietuvos, kuris rengia reportažą apie maratoną tarp Kyjivo ir Vilniaus. Jis mini, kad netoli mūsų dabartinės buvimo vietos prieš savaitę buvo bombarduojama: kalnai šiukšlių, nuolaužų ir skeveldrų, degėsių kvapas juntamas iki šiol.

Apie 19.00 atvykstame į Žytomyrą. Kelionė užtruko aštuonias valandas. Ukrainos keliai stebina platumu – šalies mastas ir dydis jaučiamas iš karto. Šalia kelio galima pamatyti visko – tiek uogas parduodančių vaikų ir močiučių, tiek sovietinių laikų artefaktų: karinių lėktuvų, tankų ir milžiniškų karių skulptūrų, išdidžiai pritvirtintų prie tvirtų akmens masės pjedestalų. Važiuojančių žiguliukų gausybė taip pat stebina.

Dauguma kelio ženklų, rodančių kryptis į skirtingus miestus, užtušuoti, apmuturiuoti į šiukšlių maišus panašiu juodu plastiku arba tiesiog išdarkyti, ženklo vietoje palikus tik geležinį skeletą. Pagaliau pasiekę dienos tikslą ir palikę mašiną remontuoti, tęsiame kelią link Kyjivo jau visi drauge sveikąja mašina. Žytomyrą nuo Kyjivo skiria tik 139 kilometrai, tad Ukrainos sostinę pasiekiame per dvi valandas. Neapsakomas jausmas pagaliau važiuoti naudojant ne tik antrąją, o netgi penktąją pavarą!

Prieš įvažiuojant į Kyjivą vis daugėja vaizdų, kuriuos nuo karo pradžios matome naujienų reportažuose. Susprogdinti stogai, namai, išdegusios degalinės ir nuolaužų kalnai. Tačiau stebina ir tai, kaip greitai, efektyviai vyksta atstatymo darbai: karo pradžioje pusiau susprogdintas tiltas jau beveik sveikas, o kai kurie namai stovi atgavę visas savo sienas ir spalvas. Privažiuojant miestą taip pat gausėja blokpostų. Priešingai nei prie Lenkijos–Ukrainos sienos, čia jie veikia: automatais apsiginklavę kariai pasirengę reaguoti į grėsmes.

Norint pravažiuoti blokpostą taikiai ir saugiai, privaloma griežtai vadovautis taisyklėmis. Pirma, sulėtinti transporto priemonę. Antra, išjungti šviesas ir motorą, nutildyti arba išjungti muziką. Trečia, paruošti visus dokumentus, nuleisti vairuotojo langą ir tikėtis, jog budinčiam kariui tavo dokumentai nesukels įtarimo. Būk pasiruošęs atsakyti į bet kokį klausimą – kariai šiuo atveju visagaliai. Anot Egidijaus, pagalbos siuntas dažnai praleidžia lengvai. Taip nutinka ir šį kartą.

Kyjivas, kaip ir visa likusi Ukrainos teritorija, skęsta tamsoje. Šviečia tik parduotuvių iškabos, daugiabučių langai ir keli žibintai miesto centre.

Pasiekti miestą dienos pabaigoje yra privaloma, nes vienuoliktą vakaro skelbiama komendanto valanda. Būti lauke po tos valandos – draudžiama. Apima keistas jausmas: gyvenimas aplink vyksta visu tempu, o po komendanto valandos per mažiau nei dvidešimt minučių gatvėse nebelieka nė gyvos dvasios, tik patrulinės policijos mašinos. Nakčiai apsistojame sovietiniame, brutalistiniame „Ukrainos“ viešbutyje, istorinėje vietoje, priešais Maidano aikštę. Pro viešbučio langą matyti Nepriklausomybės memorialas, o mintyse sukasi 2014 metų vasario revoliucijos vaizdai.

Kyjivas šią naktį tylus. Iš žinomiausios ir aktyviausios aikštės Ukrainoje nesklinda nė vienas garsas.

Pažintis su Marija iš Mariupolio

Būdamas Ukrainoje supranti, kad karas savaip vienija. Lietuvos šaulių sąjungos paramos Ukrainai grupė (PUG) veikia ne tik dėl jos narių noro padėti, bet ir dėl ryšių, kuriuos grupės nariai užmezga su ukrainiečiais. Vienijantys tikslai ir traumos, senos pažintys, gimusios bendradarbiaujant, kuria stipriausią draugystės ir pagarbos ryšį. PUG’o nariai kartais suteikia ir kitokį palaikymą – emocinį.

Su Marija mūsų komandos vadas Egidijus susipažino dar prieš plataus masto Rusijos invaziją. Jie kartu prisidėjo prie Ukrainos teritorinės gynybos formavimosi Lietuvos ir Ukrainos susitikimų metu, kai buvo bandoma suvienyti sukarintas Ukrainos organizacijas į vieną vienetą, panašų į Šaulių sąjungą Lietuvoje.

Marija – neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, žvali moteris šviesiais plaukais. Ji yra kilusi iš Mariupolio, prieš karą dirbo universitete, yra sociologijos mokslų daktarė. Jos „politinė karjera“ prasidėjo 2014-aisiais, kai Rusijos kariuomenė norėjo užimti Mariupolį. Pasak Egidijaus, „ji praktiškai organizavo Mariupolio pasipriešinimą“ kaip visuomenės veikėja ir būtent tuo metu pradėjo bendradarbiauti su kariais. Tuometinis Mariupolio sektoriaus vadas, dabartinis Ukrainos sausumos pajėgų vadas, Mariją pakvietė prisijungti prie kariuomenės. Gavusi leitenanto laipsnį, ji pradėjo dirbti informacinio karo srityje.

Marija ką tik, šį birželį, prarado savo sūnų. Jis buvo teritorinės gynybos dronų operatorius-pilotas. Kartu su draugu žuvo gindamas Bachmutą. Kartu su draugu ir buvo palaidotas. Vėliau sužinojau, kad Marijos sūnus per Ukrainos kariuomenės dieną post mortum gavo Ukrainos didvyrio vardą.

Vykstame į vieną iš daugelio Kyjivo kapinių. Oras šiltas ir saulėtas. Pravažiuojame didelę kapinių dalį, skirtą žuvusiems Ukrainos kariams. Marija mums liepia važiuoti toliau sakydama, kad yra ir kita kapinių dalis, nes ši „jau sena“. „Neseniai praplėtė kapines, skirtas kariams, [nuo invazijos pradžios] žuvusiems fronte“, – sako ji.

Prieš mūsų akis atsiveria vienas tų vaizdų, kurie kartą pamačius amžiams išsigraviruoja atmintyje: prisimeni kiekvieną detalę, kiekvieną spalvą, kiekvieną akimirką. Tai – plevėsuojančių vėliavų jūra, besitęsianti šimtus metrų į priekį. Šimtai kapų, papuoštų įvairiaspalviais didžiuliais gėlių vainikais. Ant kiekvieno kapo – į žemę įsmeigta Ukrainos vėliava ir ortodoksų kryžius, aprištas tautinėmis juostomis. Ant kai kurių kapų dar matomos skirtingų batalionų, kuriuose tarnavo žuvę kariai, vėliavos. Dažnai greta vardo, pavardės ir žūties dienos matyti ir karių portretai. Šioje kapinių dalyje kiekvienas palaidotas žmogus žuvo gegužės arba birželio mėnesį, diena po dienos.

Aplankyti Marijos sūnaus kapo ir palaikyti Marijos ateina keli jos kolegos kariai ir draugai. Pagarbiai stovėdami, rankose laikydami kepures, jie tylėdami apsuka ratą aplink fronte žuvusio sūnaus kapą, sustoja aplink jį ir įsmeigia kryžių. Tylą smelkia tik vėjas, pučiantis tarp vėliavų ir medžių, atnešantis šiokios tokios gaivos svilinantį vidurdienį, tvyrant svilinančiam liūdesiui.

Atėjus laikui atsisveikinti, Marija kiekvienam iš mūsų padėkoja, šiltai apkabina, tvirtai paspaudžia ranką. Kai nesusikalbi žodžiais, belieka kalbėtis gestais ir akimis. Apsikabindamos su Marija pažvelgiame vienai kitai į akis. Užtenka akimirkos, pusantros sekundės, kad suprastum, jog šiuo metu ne karė stovi prieš mane, o moteris, kurį visų pirma buvo – yra – mama.

„Slava Ukraini“, – sakau aš.
„Heroiam Slava“, – atsako ji.

Keturi žodžiai, įgyjantys neregėtą prasmę tokioje aplinkoje. Jauti kiekvieno šių žodžių svorį, kainą ir žaizdą, kuri niekados neužgis.

Jubiliejus Zaporižioje

Kitą rytą iš Kyjivo vykstame į Žytomyrą patikrinti automobilio būklės, kur mus pasitinka staigmena: mašina dar nesutvarkyta, todėl iš jos reikia perkelti visą paramos siuntą, skirtą Dnipro ligoninei. Išradingi savanoriai sukuria planą B – prie sveikosios mašinos prikabinti didelę priekabą.

Šiandienos tikslas – pasiekti Zaporižią. Ten atiduosime detales ir reikmenis, reikalingus dronams taisyti. Zaporižia tarptautinėje spaudoje yra žinomas miestas, nes jame stovi atominė elektrinė. Bombardavimas čia gali sukelti branduolinę katastrofą. Nuo Žytomyro iki Zaporižios nei daug, nei mažai – maždaug 690 kilometrų. Apie 10 valandų kelio.

Vairuojant su priekaba reikia laikytis daugelio nurodymų. Svarbu per staigiai nesukti posūkiuose, nes gali nuvirsti krovinys. Stabdant reikia atsižvelgti į priekabos ilgį. Būtina neviršyti rekomenduojamo greičio. Reikia žinoti, kad važiuojant per žvyrkelius ir duobėtus kelius prisideda trys papildomos valandos.

Kelias palei Dnipro upę vaizdingas – kilometrai „dykumos“. Ir vėl juntamas teritorijos dydis. Klausome linksmų dainų, šnekučiuojamės. Kas vairuoja, kas diskutuoja, kas užmerkęs akis bando atsipalaiduoti klausydamas muzikos per ausines.

Į Zaporižią atvykstame apie vidurnaktį. Čia išgirstame ir pirmąsias sirenas. Nakties tyloje jų skambesys atrodo dar grėsmingesnis. Kaimynystėje loja ir kaukia šunys. Sirenų garsai tiek gyvūnams, tiek žmonėms sukelia nerimą.

Kalbant apie Ukrainos oro antskrydžių perspėjimų sistemas, likau sužavėta informacijos sklidimo greičio ir perspėjimo veiksmingumo. Prieš vykstant į Ukrainą yra privaloma pasiruošti. Nemokant kalbos, susidoroti su informacijos kiekiu ir žinoti, kas vyksta būtent dabar, yra būtinybė. „Air Alert“ programėlė telefone leidžia nustatyti savo regiono lokaciją ir gauti garsinius pranešimus telefone, jei aptinkamas priešo judėjimas specifinėje oro erdvėje. Programėlės „Telegram“ kanalas „Monitoring – Ukraina“ taip pat teikia naujienas esamuoju laiku, informuodamas apie būsimus perspėjimus – kada jie prasidės, dėl kokios priežasties, kada baigsis, o jiems pasibaigus – kiek yra aukų, kokia žala buvo padaryta.

Stebina tai, kad programėlės informacija beveik sekundė sekundėn sinchronizuojama su garsiniais oro perspėjimais. Tokia veiksminga sistema išgelbėjo ne vieną gyvybę.

Kaukiant sirenoms, pasišviesdami telefonų prožektoriais, greitai perkrauname dėžes, kuriose sudėti dronų tvarkymo reikmenys. Visas Zaporižios rajonas skęsta tamsoje.

Apie vietą, kurioje įsikūrusios dirbtuvės, kol kas negaliu pasakoti. Tam reikės sulaukti karo pabaigos, Ukrainos pergalės. Vis dėlto galiu pasakyti, kad tai yra aplinka, turinti ypatingą atmosferą. Vaizdas stebinantis. Nieko panašaus į tai, ką galėtų įsivaizduoti žmogus, atvykęs į „dronų taisymo dirbtuves“.

Dronų specialistai Artiomas ir Maksimas (vardai pakeisti – red. past.) mus priglaudžia nakčiai. Miegosime ant sulankstomų lovų. Vakarienė kukli, bet skani – trinta daržovių sriuba su trapučiais, arbata. Patalpose gera, šilta, tylu, ramu.

Taip jau sutapo, kad tą dieną buvo mano gimtadienis, jubiliejus. Man nežinant, vadovas dar dieną paskambino Maksimui ir suorganizavo staigmeną: Artiomas ir Maksimas nupirko tortą ir kartu su PUG’o komanda mane pasveikino. Nusifotografuojame. Užpučiu dvidešimt penkias žvakutes Zaporižioje, ten, kur vis skamba oro pavojaus pranešimai. Savotiškas jausmas švęsti gimtadienį šalyje, kurioje vyksta karas. Tą naktį ragautas paprastas šokoladinis tortas buvo vienas skaniausių mano gyvenime. Maži gyvenimo malonumai staiga tampa neįkainojami ir be galo vertinami.

Po vakarienės išeiname į lauką. Tamsoje rūkydami cigaretes, Artiomas ir Maksimas pasakoja apie savo veiklą. Artiomas kilęs iš Mariupolio. Jis buvo netoliese, kai 2022-ųjų kovo 16 dieną subombardavo Mariupolio teatrą. Po to jis pabėgo į Zaporižią ir tęsė savo veiklą čia, saugesnėje aplinkoje.

Kalbamės rusų ir ukrainiečių kalbų mišiniu. Vadas man verčia. Žurnalisto darbas tampa sudėtingesnis, kai egzistuoja kalbos barjeras. Tolumoje dangų nušviečia raudona aureolė. Ji žaižaruoja, didėja, kol galop užgęsta. „Greičiausiai iš metalurgijos įmonės“, – sako Artiomas.

Kitą rytą sužinome, kad vis dėlto tą naktį virš Zaporižios dangaus skriejo keturios priešlėktuvinės sparnuotosios raketos S-300, pagamintos dar sovietiniais laikais. Gal jų skeveldras aną vakarą ir stebėjome.

„Dronistai“ pasisiūlo aprodyti ateljė, kurioje jiedu ir dar vienas kolega be perstojo restauruoja dronus, atgal parsiųstus iš fronto. „Mes šioje ateljė suremontuojame daugiau nei 400 dronų per metus“, – sako Artiomas. „Bendra [remontų] vertė siekia apie 1,6 milijono eurų“, – papildo jis. Dabar, pagal 2024 metais pateiktą PUG’o ataskaitą, ta suma jau siekia per tris milijonus eurų.

Mažut mažutėlėje ateljė, ne didesnėje nei 10 kvadratinių metrų, – daug skirtingų, tarpusavyje lyg nederančių daiktų, detalių, įrankių. Šalia sudėtos dėžės su įvairaus dydžio dronais. „Didesni kainuoja 22 000 eurų, mažesni – apie 2 200, o tie su termovizoriais (naktinio matymo prietaisais – aut. past.) – daugmaž 7000“, – paaiškina Egidijus.

Mano dėmesį patraukia ant sienos kabanti milžiniška Lietuvos vėliava, papuošta daugybės kuopų ir batalionų herbais. Per visą vėliavos plotį ir ilgį jų prisiūta daugiau nei 150. „Tai yra visų batalionų, kuriems padėjome taisydami dronus, herbai“, – sako Artiomas. „Jau nebeliko vietos, kur juos kabinti“, – juokiasi jis, pirštu rodydamas į medžiaginius herbus, sukrautus į krūvą ant darbinio stalo.

Ant dronų užklijuoja po lipduką su užrašais „Все буде Україна“ (liet. „Viskas bus Ukraina“) ir „Tėvynės labui“ bei Lietuvos ir Ukrainos simboliais: Šaulių sąjungos Vyčio kryžiumi, Ukrainos herbu ir savotiškais vyšyvankos ornamentais, sukurtais iš abiejų šalių vėliavų spalvų. „Prieš siųsdami dronus į frontą, būtinai juos papuošiam. Tai mūsų ir lietuvių bendra žinutė“, – šypsodamasis sako Artiomas.

Praėjus trisdešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo, Lietuva ne tik padeda kitiems, bet ir pati toliau kovoja prieš Rusijos kolonializmą. Man atrodo, kad šis lipdukas ant drono itin aiškiai įrodo Lietuvos ir Ukrainos draugystę bei abipusę paramą. Jo žinutė paprasta, tačiau stipri, atliepianti dviejų tautų skausmą ir kovą. Įrodymas, kad kovojama ne tik už Ukrainą, bet ir už Lietuvą.

Kitą rytą pabudusi iš gilaus miego be sapnų nustembu, kokioje kupinoje gyvybės aplinkoje atsidūriau. Tikras idiliškas vasaros rytas – Zaporižioje, vykstant karui. Artiomas, mums paruošęs puodelį kavos, klausia: „Kelintą vakar nuėjote miegoti?“ Atsakau, kad apie trečią nakties. „Ir negirdėjote dronų? – nusistebi. – Mes su Maksimu dar ėjome žiūrėti, jie skrido virš stogų, aplink namus.“ Iš tiesų, peržvelgusi „Telegram“ kanalo ataskaitą apie nakties įvykius, matau – virš Zaporižios įvykdytas trylikos Irano gamybos „Shahed“ dronų antskrydis.

Dešimt iš jų buvo numušti. Pasirodo, nė vienas iš mūsų jų negirdėjo, net nekrūptelėjo šią naktį. Greičiausiai net nebūtume apie tai sužinoję, jei ne „Telegram“ kanalo pranešimai.

★ ★ ★

Atsisveikiname su Artiomu ir Maksimu. Šiandienos tikslas: iš Zaporižios važiuoti į Dnipro karinę ligoninę (86 kilometrai, pusantros valandos kelio) ir palikti ten paramą, o iš Dnipro – į Donbasą, iki Kramatorsko (256 kilometrai, keturios valandos kelio). Vėliau numatoma nakvynė Dnipre.

Atvykus į Dnipro ligoninę, vyksta įprastas, greitas ir efektyvus bendras lietuvių ir ukrainiečių savanorių darbas. Dėžės iš priekabos į ligoninę perduodamos iš rankų į rankas – iki ligoninės susidaro gyva žmonių grandinė. Ligoninėje iš Lietuvos atvežti reikmenys bus naudojami čia gydomiems kariškiams.

Karo ligoninės kiemelis, apsuptas žaliuojančių medžių ir gėlynų, šiek tiek primena filmų apie Antrąjį pasaulinį karą kadrus. Kiemelis – kupinas ramybės, fone – švelnus miesto šurmulys. Aplinkui vaikštinėja subintuoti, šlubčiojantys kariai, kiti prisėdę ant suoliukų rūko ir smagiai šnekučiuojasi. Pagalvoju, kad jiems čia turbūt savotiška ramybės oazė, palyginus su tuo, ką teko patirti fronte.

Prieš važiuodami į Donbasą grąžiname priekabą. Keista pagaliau važiuoti, kas kelios minutės nesidairant į galinį veidrodėlį patikrinti, ar priekaba vis dar laikosi. Juokiamės. Kokia laimė!

Artėjame prie fronto – važiuojant link Kramatorsko, maždaug ties Pavlohradu, pamažu keičiasi aplinka, atmosferoje imamas justi sunkiai įvardijamas pokytis. Likus keliems kilometrams iki Donecko srities, sustojame degalinėje kavos ir degalų. Čia matome vien tik karinėmis uniformomis apsirengusius asmenis. Mažėja ir civilių mašinų, kelyje – tik žymėtos savanorių mašinos. Daugėja blokpostų, karinės technikos: aplinka tampa vis labiau militarizuota. Negali išvengti jausmo, kad esi kažkur, kur neturėtum būti.

Pravažiuojant miestus ir miestelius, vietoj įprastų reklamų ant lauko reklaminių stendų – didžiuliai plakatai su žuvusių karių vardais ir pavardėmis. Jais skatinama stoti į kariuomenę ir ginti Ukrainos žemę. Čia žymiai daugiau daugiabučių ir individualių namų su užbarikaduotais, užkaltais arba išsprogdintais langais. Viskas čia dvelkia karu ir net saulė nesugeba išsklaidyti to jausmo.

Maždaug prie Dmytrivkos pamatome neregėtą vaizdą: lėtai, priešinga kryptimi nei keliaujame mes, juda milžiniška žmonių kolona. Tai kario laidotuvės. Procesija eina nuo kaimo link kapinių. Priekyje – Ukrainos vėliavos, vainikai, iš paskos eina popas (stačiatikių kunigas – red. past.), o už jo – furgonėlis, paverstas katafalku. Ir šimtai žmonių, lydinčių vieną karį į jo paskutinę kelionę. Už jų susiformavęs kilometrinis mašinų kamštis.

Atvykstame į Kramatorsko priemiestį Kostiantynivką, kur mūsų laukia dar vienas susitikimas su kariškiu dronistu. Mažoje daugiabučio parduotuvėje užsisakome kavos. Ten stovi vandens atsargos, kurių prireikia tada, kai susprogdinami vandens vamzdžiai. „Čia liko tik kariškiai ir vyresnio amžiaus žmonės – tie, kurie nenori palikti namų, nes neturi nei noro, nei tiesiog vietos, kur kitur eiti, – paaiškina mums kariškis. – Visi kiti išvyko.“

Vaikščiodama palei išdarkytus daugiabučius, vieno jų ketvirtame aukšte pastebiu vyrą be marškinių, atsirėmusį į palangę. Pasimojuojame. Jis nusišypso. Aplink jo butą – nebeegzistuojantys balkonai ir išdaužyti langai. Skeveldra arba raketa įskrido į jo gyvenamąjį namą. Įėjimas nesugriautas, tačiau kaimynų visai nebeliko.

Pradeda kaukti sirenos. Tolumoje girdėti šaudymai, sprogimai. Vaclovas mus paskubina, važiuojame į Kramatorską. Kramatorskas netoli Bachmuto, visai šalia fronto. 2022-ųjų birželį Bachmute vyko intensyvios kovos tarp Ukrainos ir Rusijos pajėgų. Bachmutas krito 2023 metų pavasarį.

Kaip mini Vaclovas, „kartais užsuki į tas vietas dėl tam tikro smalsumo. Smalsumas nulemia, kad pamatęs savo akimis žinai, dėl ko padedi žmonėms. Vertini tai, kad Vilniuje namai nesugriauti.“ Norėjau pamatyti Kramatorską dėl to, kad tuo metu, kai atvykome į Kyjivą, birželio 27-ąją, gavome žinią apie žymaus Kramatorsko restorano „Pizza Ria“ bombardavimą. Tą restoraną daug kas apibūdino kaip „oazę, kurioje žmonės susitikdavo bent akimirką pailsėti nuo karo, nuo realybės“. Jis buvo pamėgtas vietinių gyventojų, kareivių, užsienio korespondentų ir savanorių, teikiančių humanitarinę pagalbą. Šalia buvo keli viešbučiai.

Važiuojant per Kramatorską iki įvykio vietos, vadas stebisi: „Aš čia lankiausi dar kovo mėnesį. Miestelis buvo gyvas, tikrai dar daug žmonių buvo gatvėse. Dabar viskas atrodo visiškai kitaip.“ Šiandien Kramatorskas labiau priminė miestą vaiduoklį. Viskas uždaryta, tuščia, užbarikaduota.

Aplinka šalia „Pizza Ria“ restorano jau tvarkoma. Per ataką žuvo 13 žmonių, daugiau nei 50 buvo sužeista. Raketa numesta piko metu. Iš pastato nebeliko nieko, tik griuvėsiai, šukės ir gipskartonio liekanos. Aplinkinių viešbučių ir kitų pastatų langai išdaužyti arba kabantys, vos besilaikantys ant rėmų. Šalia improvizuotas altorius su nespalvotomis žuvusiųjų nuotraukomis, atspausdintomis ant paprasto popieriaus. Jūra gėlių ir žvakių. Ir aštrus degėsių kvapas.

Prie restorano pamatome savanores su keliais kačiukais. Jos bandė rasti, kam šiuos atiduoti. Nesėkmingai.

Grįžtant mašinoje tvyro tyla. Mums prieš akis – plačios stepės, graži Ukrainos gamta. Sugrįžtame į Dniprą nakčiai. Beveik savaitę valgę maistą iš degalinių, pasidovanojame vakarienę normaliame restorane. Aplink virte verda gyvenimas. Keistos nuotaikos po to, ką šiandien teko matyti. Vis sukasi mintis, kad bet kur ir bet kada iš dangaus kas nors gali nukristi ant galvos.

Kitą dieną iš Dnipro važiuojame į Kyjivą. Tai mūsų paskutinis vakaras Ukrainoje prieš sugrįžtant į Lietuvą.

Po Donbaso grįžimas į Kyjivą kitoks. Kelionės pradžioje man atrodė, kad Kyjivas ramus, o dabar – visiškai kitaip. Čia verda gyvenimas. Miestiečiai eina į turgų, sėdi kavinėse, čia groja muzika, žmonės šoka. Gatvėse kamščiai, nuolatinis pulsuojantis fluxas, gyva miesto dvasia. Čia karas – čia gyvenimas. Čia viskas kitaip.

★ ★ ★

Prie Ukrainos–Lenkijos pasienio laukiame tris valandas. Šį kartą pravažiuoti pavyksta visai greitai. Kai supranti, kad jau esi Lenkijoje, pasireiškia kažkokia pseudoeuforija. Jautiesi saugus. Žinai, kad niekas iš dangaus nebegali nukristi. Nuo to jausmo norisi verkti, kūnas atsipalaiduoja. Nuolat būti budriam – varginantis darbas. Nedaug beliko iki namų. Namai – galvoju apie juos ir apie žmones, kurie jau dvejus metus neturėjo galimybės jaustis ramiai savo namuose, Ukrainoje.

Vado Egidijaus paklausiu, kokios emocijos jį apima kiekvieną kartą važiuojant į Ukrainą ir grįžtant iš jos ir kodėl jis tai daro nepaisydamas nemažos rizikos. Po kelių minučių tylos jis atsako: „Visada važiuoju su pagarba, atsiranda draugystės. Kai susitinki su tais, kurie kariauja, tiesiog džiaugiesi, kad jie liko gyvi, kad jie vis dar gyvi. Jei neatsiliepia telefonu – jau klausi kitų, kaip ir kur tas žmogus. Ir tada šie žmonės taip pat atsiveria. Kariaujantys kariškiai nėra tokie atviri. Vieną kartą nuvažiavęs pasifotografuoti, [jiems] esi niekas. Jei antrą kartą, trečią kartą [atvažiuoji] – jau kitaip. Pavyzdžiui, šį kartą pasakiau: „Atvešime tiek ir tiek“, o man atsakė: „Nesvarbu – svarbu, kad saugiai atvažiuotumėte.“ Atsiranda savotiškas pasitikėjimas, abipus santykis. [...] Man ten jauku. Noriu, kad jie laimėtų. Negaliu to paaiškinti, tai yra labiau emocinis dalykas. Ne viską gali paaiškinti racionalumu. Man tiesiog rūpi.“

Tą atsakomybės jausmą man įvardijo ir Ieva: „Kai susipažįsti [su Ukrainos žmonėmis] ir tai tau tampa artima, tu kiek galėdamas stengiesi nepamesti motyvacijos tai daryti toliau. Gali rasti kitų veiklų, gali nutolti nuo to jausmo, bet kai pažįsti žmonės, [žinai] jų vardus, ir kai kitą kartą susitikęs apsikabini ir džiaugiesi juos pamatęs, dėl tų žmonių toliau tai darai. Ir tai motyvuoja – juos pažinoti.“

★ ★ ★

Apie ketvirtą nakties parvažiuojame į Vilnių. Atsisveikiname tyliai. Rytoj visiems į darbus, sugrįžimas į savo realybę. Tačiau kaip gali sugrįžti į ramų gyvenimą pamatęs, kaip gyvena žmonės už kelių tūkstančių kilometrų?

Sėdžiu namuose virtuvėje, prieblanda. Atrodo, kad buvau išvykusi mėnesį, o ne savaitę. Atrodo, kad apskritai nebuvau išvykusi, nes laikas praėjo taip greitai. Kaip sapnas. Arba košmaras. Apima tuštumos jausmas. Jauti, kaip nori į tą šalį sugrįžti. Jauti, kad dar ne viską pamatei, dar ne visą save atidavei. Ar tai empatijos jausmas? Ar tai noras būti ir jaustis naudingam? Nežinia.

Vėliau susitikusi su Ieva, Vaclovu ir Egidijumi sužinau, kad toks jausmas juos apima po kiekvieno sugrįžimo. Kaip mini Ieva, „visada reikia kelių dienų, kad atsigautum morališkai ir fiziškai. Nepasakyčiau, kad iškart grįžti, – tam reikia trupučio laiko. Bet kartu tą pačią minutę, kai sugrįžti į savo namus, tu jau esi pasiruošęs ir vėl važiuoti.“