Tai yra trečiasis tekstas iš Denio ir Malikos kelionės į Ukrainą šią žiemą. Pirmąjį, apie deokupuotą Chersono miestą, skaitykite čia. Antrąjį, apie kelionę į Donbaso pafrontę su italu klounu Marco Rodari, raskite čia.

Didelės dalies Ukrainos komikų, menininkų, „YouTube“ turinio kūrėjų kasdienybė jau pusantrų metų yra nesibaigiantys susirašinėjimai, logistikos problemų sprendimas, automobilių ir termovizorių paieškos, maisto, vėliau vežamo į nuo karo nukentėjusias teritorijas, pirkimas. Jų socialinių tinklų paskyrose – raginimai aukoti bei informacija apie tai, kaip šios aukos nueina ten, kur reikia. Internete plinta vaizdai, kaip veidus po balaklavomis slepiantys Ukrainos gynėjai tranšėjų fone dėkoja už taktines ausines, kareiviškus batus ir turniketus.

„Štai du dronai, kuriuos nupirkote JŪS. Jie keliaus Bachmuto kryptimi į 92-ąją brigadą. Labai dėkojame JUMS už pagalbą. Be JŪSŲ tai nebūtų įvykę!“

Matydami dronus, kuriems nupirkti aukojo pinigus, žmonės jaučiasi prisidedantys prie užpultos savo šalies gynybos. Interneto erdvėje susiformavo gyvas ryšys tarp karių fronte ir civilių. Šalies gynyboje gali dalyvauti kiekvienas.

Kad visuomenės įsitraukimas nenutrūktų, kai kuriems turinio kūrėjams kartais tenka dirbti ties perdegimo riba. Tačiau jų įrašai virsta piniginėmis aukomis, o jos – pagalba kariams. Pagalba keliauja iki fronto, iš ten grįžta padėkų bei pergalių transliacijomis, ir samsaros ratas sukasi toliau.

Iki karo maniau, kad humoras ir juokas nėra tinkamiausios priemonės bandant išgyventi sunkias situacijas. Man tai atrodė kaip bėgimas nuo realybės. Dabar manau kitaip. Neįsivaizduoju, kaip be humoro iškęsčiau skausmą, užplūstantį stebint vaizdus su prie namų nužudytais vaikais, kulkų suvarpytais evakavimo automobiliais, susprogdintais namais.

Humoras man padėjo visa tai atlaikyti. Dabar, matydama, kokį milžinišką sekėjų skaičių turi Ukrainos stand-up komikai, žinau, kad esu ne viena.

Grupės „Selyuki“ valandos trukmės pasirodymas internete surinko milijoną grivinų (26 tūkst. eurų) Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reikmėms.

Garsus komikas Vasylis Baidakas veda laidų ciklą apie tai, kaip išvengti perdegimo dirbant 24/7. Žiūrovus jis ragina ugdyti įprotį aukoti po 5–10 grivinų (0,5–1,5 euro) per dieną, įtraukiant tai į rytinės kavos ritualą. Vasylio organizuojamų akcijų metu surenkama iki 2 milijonų grivinų (52 tūkst. eurų) per dieną.

Komikė Nastya Zuhvala savo stand-up pasirodymą Kyjive pradeda padėka Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Pasirodymą nutraukia pranešimas apie raketų smūgių grėsmę. Du tūkstančiai žiūrovų kartu su Nastya leidžiasi į slėptuvę. Po pusantros valandos, kai grėsmės jau nebėra, ji grįžta ant scenos ir tęsia pasirodymą.

Norėdami palaikyti kovojančius bendrapiliečius sarkastiški ir įžūlūs reperiai dvyniai „Kurgan & Agregat“ surengė savo mėgstamiausių havajietiškų marškinėlių, daugelį metų pirktų dėvėtų drabužių parduotuvėse, kolekcijos aukcioną instagrame.

Gruodį, kai keliavome po Ukrainą, vieną iš šių komikų mums pavyko pažinti artimiau. Jis yra „Juoko lygos“ – didžiausio Ukrainos humoro šou – nugalėtojas, paslaptinga pramogų pasaulio žvaigždė Markas Kucevalovas. Markas nuolat ieško kūrybiškų būdų, kaip surinkti kuo daugiau pinigų nukentėjusiems nuo karo.

Kaip ir daugelis komikų iš sovietinę okupaciją patyrusių šalių, jis savo karjerą pradėjo KVN (rusk. „Klub Vesyeliykh i Nakhodchivikh“) – įtakingiausiame humoro šou ne tik Rusijoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Dėl ryšių su Kremliumi NATO strateginės komunikacijos centras KVN vadina politinės strateginės komunikacijos priemone, skleidžiančia Rusijos propagandos naratyvus.

Tačiau Markui tapo ankšta prorusiško humoro rėmuose. Tai pastūmėjo jį ieškoti autentiško stiliaus, kuriame būtų daugiau interakcijos su publika ir performanso elementų.

2022 m. vasarą Markas į savo auditoriją kreipėsi tokiais žodžiais:

„Mano vardas Markas. Aš esu komikas. Aš naudoju juoką tam, kad prailginčiau žmonių gyvenimus. Bet dabar noriu padaryti šį tą daugiau. Tai bus paramai skirtas realybės šou-žygis nuo Juodosios jūros iki Hoverlos (aukščiausios Ukrainos Karpatų viršūnės – red.), siekiant surinkti pinigų trims greitosios pagalbos automobiliams, kurie gelbės gyvybes ir dar labiau priartins mus prie pergalės.“

Taip Markas pajudėjo iš gimtojo Černomorsko, esančio Odesos srityje, į Karpatų kalnus. Nuotykius ir kelionėje užmegztas pažintis jis transliavo savo instagramo auditorijai, kvietė aukoti pinigus ir „laužyti visus instasamurajaus kodeksus“ dalinantis visais jo įrašais.

Rugpjūčio 26-ąją, Ukrainos Nepriklausomybės dieną, kojomis įveikęs 850 kilometrų Markas kartu su savo sekėjų grupe įkopė į Hoverlos viršūnę. Jis surinko 2 850 tūkst. grivinų (virš 68 tūkst. eurų), už kurias, bendradarbiaudamas su ukrainiečių televizijos žvaigždės ir komiko Serhijaus Pritulos labdaros fondu, nupirko tris greitosios pagalbos automobilius ir visureigį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reikmėms. Iš viso nuo karo pradžios Pritulos fondas Ukrainos gynybai jau yra surinkęs beveik 100 milijonų eurų.

Po pirmojo žygio Marko auditorija instagrame ženkliai išaugo ir šiandien siekia 213 tūkst. sekėjų. Po sėkmingai pasibaigusios pirmosios kelionės jis nusprendė eiti į dar vieną žygį, šįkart 550 kilometrų iš Kyjivo į Chersoną. Po Chersono srities okupacijos ir vėliau įvykusio išlaisvinimo dalis jo gyvenviečių liko be interneto ryšio. Savo žygiu Markas siekė surinkti pinigų dešimčiai „Starlink“ palydovų ir taip atkurti interneto ryšį su regionu. Natūraliai gimė ir žygio pavadinimas – kosmožygis.

Sugriuvus didelei daliai infrastruktūros, šalis susiduria su elektros tiekimo problemomis, todėl Markas turėjo būti itin atsargus neapšviestuose keliuose. Garsūs Ukrainos robotizuotų kostiumų kūrėjai „Anyrobots“ jam pagamino specialų skirtingais režimais šviečiantį kostiumą.

Apie savo naują žygį Markas pranešė jam įprastu būdu – absurdiškai. Kartu su populiaria repere Fakasutra jis sukūrė muzikinį vaizdo klipą. Jame Markas šliaužioja po apsnigtas pelkes ir miškus, dainuoja apie žvaigždes, vaikų ir tėvų ryšio svarbą bei norą gyventi be Rusijos. Tuomet pasirodo tinkliniais marškinėliais vilkinti Fakasutra. Apsirengęs šviečiantį kostiumą Markas šoka aplink ją raudonai švytinčiomis akimis.

Ruošdamasi kelionei į Ukrainą parašiau Markui. Po keleto dienų sulaukiau atsakymo – jis sutinka duoti man ir Deniui interviu, galime prisijungti prie jo vienai žygio dienai. Tad ankstų gruodžio 29-osios rytą išvažiavome link kaimo, esančio apie 80 kilometrų į šiaurę nuo Mykolajivo. Susitikimo dieną buvome sutarę iš anksto, tačiau paskutines porą dienų Markas nustojo atrašinėti į žinutes. Važiavome į niekur turėdami tikslą „sugauk Marką“. Jaudinausi, kad galime jo nerasti arba kad jis nebenori su mumis bendrauti. O gal pakeitė maršrutą?

Atvykę iki vietos keletą valandų važinėjome pirmyn atgal, aplankėme visas pakelės kavines ir parduotuves vildamiesi, kad Markas gali būti viduje. Klausinėjau praeivių, ar nematė žmogaus švytinčiu kosmonauto kostiumu, tačiau Marko niekur nebuvo.

Staiga, degalinėje mums geriant kavą, gaunu žinutę. Pasirodo, praėjusią naktį Markas buvo pakviestas į kaimo balių ir tik dabar atsibudo.

Po penkiolikos minučių atvažiuoja mašina, iš jos išlipa aukštas vaikinas atviru žvilgsniu. Jį palydi keturi kaimo gyventojai, kurie atsisveikindami ilgai dėkoja Markui už tai, ką jis daro.

Nors jau buvo devyniolikta jo kelionės diena, Markas mums pasirodė labai energingas, draugiškas ir švytintis. Pasiteiravęs, kaip mes, pasiūlė greičiau pradėti kelionę, nes Chersoną planavo pasiekti iki Naujųjų.

– Kaip laikaisi, Markai?

– Gerai. Miegas reabilituoja ir palaiko. Kartais skauda raumenis, tačiau aš įpratęs prie fizinio krūvio – iki karo mėgdavau vaikščioti paplūdimiu, kartais nueidavau iki šimto kilometrų. Kai eini aštuonias ar dešimt valandų per dieną, kūnas adaptuojasi. Tik nervina dienos šviesos trūkumas. Po keturių valandų jau bus tamsu. Užkniso gyventi tamsoje ir šviestis kelią žibintuvėliu.

– Kas tau yra humoras?

– Yra dalykų, be kurių negalėtume išgyventi. Tai – oras, maistas. Man humoras eina iš karto po jų. Be humoro nemirčiau, bet ir gyventi be jo negalėčiau. Juoktis taip pat svarbu, kaip ir verkti. Juokas rodo žmogaus gyvybingumą. Būtent juokas mus išskiria iš kitų gyvų būtybių.

Humoras yra vienas iš instrumentų, kuriuos naudojame kovodami su karo siaubu. Jis padeda užjausti, pajusti, išgyventi.

– Kaip pasikeitė Ukrainos humoras prasidėjus karui?

– Karas davė naujos energijos stand-up žanrui, be to, atsirado daug memų. Jie – tarsi naujoji tautosaka, kurią mato ir užsienio publika. Negaliu atsistebėti, kad memai atsirado ir oficialių valstybės šaltinių komunikacijoje. Tačiau giliausiai Ukrainos humoras atsiskleidžia stand-up žanre. Prasidėjus karui, šioje scenoje atsirado daug naujų veidų. Stand-up gali augti ir karo sąlygomis – tam tereikia scenos ir mikrofono. Susirandi saugią vietą arba slėptuvę ir gali performinti.

Esame laisvi, mūsų juokų niekas necenzūruoja. Per humorą galime reikšti savo nuomonę. Rusai taip negali. Kad galėtų išsakyti nuomonę, jie turi išvažiuoti iš savo šalies. Tačiau net ir tai padarę jie kalba užuominomis. Rusų komikai atrodo įbauginti, nes jie žino, kad pajuokavę apie savo valdžią gali būti surasti ir pasodinti.

– Kaip humoras tau padeda išgyventi karą?

– Stand-up metu jaučiuosi lyg psichoterapijos seanse – tarsi kartu su žiūrovais vaduotumėmės iš savo kolektyvinių baimių. Mes visi išgyvename tą patį, tik atskirai. Baisu sėdėti savo kambaryje ir girdėti sprogimus. Ir štai, pamatai komiką, juokaujantį apie tą patį sprogimą, tik iš savo kambario. Tai jus sujungia. Tokiomis akimirkomis supranti, kad esi ne vienas. O dar ir pasijuoki.

Tai tarsi gysločio efektas, tarsi humoro vaistinėlė. Tai gydo. Žmonės tampa ne tokie vieniši, išmoksta pasijuokti iš baimės.

– Zelenskis – buvęs komikas. Ar tai kažkaip veikia visuomenės nuotaiką?

– Dabar juokaujama, kad jeigu esi komikas, tai galimai esi ir būsimasis prezidentas. Galbūt žmonės į komikus pradėjo žiūrėti šiek tiek rimčiau. Suprasti, kad tai ne šiaip juokdarys, bet žmogus, turintis ką pasakyti.

Kalbant apie Zelenskį – man patinka, kad mūsų šalyje norėdamas tapti prezidentu nebūtinai visą gyvenimą turi užsiimti politika. Juk ir kepyklėlėje gali sutikti bandelių kepėją, turintį nuostabių minčių apie šalies vystymąsi.

Šalia mūsų sustoja mašina. Iš jos išlipa vyras, moteris ir maždaug dešimties metų berniukas. Vyras netverdamas džiaugsmu pribėga prie mūsų ir sušunka: „Netikiu savo akimis! Tai tu, Markai! Tu! Ar galima tave apkabinti?“

Markas apkabina visus iš eilės. Žmonių veiduose šypsenos ir džiaugsmo ašaros. Mes irgi patenkame po apkabinimų banga. Prasideda pokalbiai apie apie žygį ir karą. Galiausiai vyras ištiesia Markui pakelį vaflių ir grynųjų starlinkams.

Kol vyksta ši scena, privažiuoja dar vienas automobilis – šįkart su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lipduku ant priekinio stiklo. Iš jo išlipa kariškis ir šlubuodamas prieina prie Marko. Santūriai nusišypso, pabaksnoja per petį ir duoda pinigų sakydamas: „Bendrai pagalbai!“

Per dieną įvyksta iki kelių dešimčių tokių susitikimų. Neįsivaizduoju, kaip Markas papildo savo vidinius išteklius ir turi energijos kasdien gyvai bendrauti su tiek daug žmonių.

Mašinos tolsta, emocijos blėsta. Pasigirsta telefono signalas, informuojantis, kad oro pavojaus nebėra. Markas išpakuoja vaflius ir mes tęsiame kelionę. Jis papasakoja, kad sulaukia daug rūpesčio ir dovanų.

„Kartą vienas žmogus padovanojo iš karoliukų suvertą Ukrainos vėliavą, kitą kartą kažkas – kaštoną. Iškepė naminių pyragėlių kelionei. Viena šeima iš Kyjivo padovanojo vėliavą, kurią nešiau į jų gimtąjį miestą. Jaučiuosi tarsi apgaubtas motinišku rūpesčiu. Žmonės kviečia nakvoti į savo namus. Dabar jau galiu miegoti bet kur, jungtis prie bet kokio baliaus, nebijau svetimų tualetų. Bet kur rasiu vietos miegmaišiui pasitiesti. Man tai nuotykis – įdomu sužinoti apie namus, šeimas, jų istorijas. Kiekvieni namai turi savo papročius, savo tapetus, savo patalynę. Kartais bijau, kad galiu patekti į nesaugią aplinką, bet dažniausiai labai suartėjame su tais žmonėmis. Atsisveikiname kaip seni bičiuliai. Yra buvę ir labai juokingų susitikimų – viename kaime ta proga, kad atėjau, vietinė šeima surengė giminės susitikimą. Susirinko devyniolika žmonių.

Šis žygis – tai ne tik pagalba nukentėjusiesiems. Tarp žmonių atsiranda ryšys, kurį labai sunku užčiuopti. Kosmožygis palieka nematomą emocijų ir draugysčių liniją, kuri nuo Kyjivo eina iki pat Chersono.“

Pakelėje sustoja dar vienas automobilis. Iš jo išlipa vaikinas ir mergina, jie eina link mūsų. Vaikino rankose – žymios Boriso Groho iliustracijos „Rusų karo laive, eik na…“ kopija. 2022 m. pavasarį šis kūrinys užėmė pirmą vietą Ukrainos pašto paskelbtame nacionaliniame geriausio pašto ženklo dizaino konkurse. Išaiškėja, kad mergina nutapė jo kopiją ir nori perduoti ją Markui, kad šis parduotų aukcione. Markas pasako jiems savo adresą ir paprašo atsiųsti paveikslą paštu. Po pokalbio – selfiai ir apsikabinimai.

Paveikslo įteikimo ceremonijos metu sustoja dar du automobiliai. Ateina dar penki vaikinai. Vienas iš jų papasakoja, kad buvo paimtas įkaitu Mariupolyje ir tik neseniai išlaisvintas per karo belaisvių mainus. Jis paduoda Markui banknotų.

Iš trečios mašinos išbėga linksmai nusiteikusios merginos ir pradeda fotografuotis su Marku. Visi nuoširdžiai šypsosi. Markas rūpestingai surūšiuoja banknotus savo diržo rankinėje. Žiūrint iš šono ši džiaugsmo ir aukojimo procedūra primena religinį ritualą.

Ritualas pasibaigė. Trasą vėl apgaubė tyla.

– Markai, kaip tu pats pasitikai karą?

– Aš buvau Kyjive. Miegojau. Ketvirtą valandą ryto išgirdau sprogimus. Bandžiau miegoti toliau, tačiau staiga įbėgo kambariokas, įjungė šviesą ir sušuko: „Markai! Karas!“

Pažiūrėjau pro langą, o ten – krūva žmonių su lagaminais, visur kamščiai. Buvau šoke. Atrodė, kad visi žino, ką daro, žino, kur bėgti, tik aš vienintelis nesuprantu, kaip elgtis. Pradėjau į visus butelius vandenį pilti.

Vėliau išgirdau naikintuvo garsą. Man pasirodė, kad jis skrenda tiesiai į mano butą. Kažkur fone girdėjosi sprogimai. Nenutilo sirenos.

Nesitikėjau, kad karas bus. Ėjo kalbos, kad karas prasidės tokią ir tokią dieną. Bet prognozuojamos datos keitėsi. „Okėj, – pagalvojau. – Karas prasideda anksčiau.“ Man tai atrodė neįtikėtina, tarsi piktas pokštas.

– Ar karas tave pakeitė?

– Ne, aš likau toks pat. Neturėjau tokių baisių akistatų su karu kaip kiti ukrainiečiai. Žinoma, išgirdęs sprogimus pajuntu baimę. Tačiau galiu išlikti linksmas, nors ir bijau. Ir atvirkščiai: baisu gali būti ir tada, kai negirdžiu sprogimų, nes vyksta karas, ir aš nežinau, kas bus toliau.

Sutemo. Oro temperatūra pastebimai atvėso. Su Marku Ukrainos keliais ėjome apie keturias valandas. Atsisveikindami apsikabiname ir padėkojame vieni kitiems už susitikimą. Žmonės, pas kuriuos jis nakvos, pameta mus iki degalinės, kurioje ryte palikome automobilį. Iš ten grįžtame į Mykolajivą.

Markas nespėjo pasiekti Chersono iki Naujųjų. Tai padarė sausio 4 dieną. Surinko beveik 2 500 tūkst. grivinų (virš 60 tūkst. eurų). Už šią sumą galima nupirkti 123 starlinkus. Bet kai Markas baigė savo žygį, Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministerija jau buvo nupirkusi reikiamą kiekį palydovų į Chersono sritį. Tad Markas paaukojo pinigus Pritulos fondui ir kartu su fondo valdyba sprendė, ką už juos pirkti. Šiuo metu yra nupirktos dvi ugniagesių mašinos.

Kitas „Juoko lygos“ nugalėtojas ir absurdo teatro aktorius Slava Kedras prasidėjus karui taip pat tapo savanoriu. Ukrainoje karo metu savanoriais vadinami visi, kurie kaip nors prisededa prie kovos, pinigų rinkimo, kitos visuomenės gynybos veiklos.

Skirtingai nuo Marko, Slava karui ruošėsi ir bandė įtikinti visus, kad karas bus. Vasario 24-ąją jis sutiko Charkive, pafrontės didmiestyje. Nuo pirmų karo dienų artilerijos apšaudymai buvo tapę Charkivo gyventojų kasdienybe, nes miestą nuo Rusijos sienos teskiria trisdešimt kilometrų. Atlaikęs ne vieną priešo puolimą, Charkivas gavo pravardę – Gelžbetonis. Pravardę sugalvojo žymus Ukrainos dizaineris, kuriantis po Patriko Kasaneli slapyvardžiu. Tai jis sukūrė heraldikos figūros ševrono dizainą, tapusį Charkivo nepalaužiamumo simboliu. Garsūs miesto muzikantai, politikai ir rašytojai vilki marškinėlius su Gelžbetonio logotipu, taip išreikšdami meilę ir palaikymą miestui.

Vėliau mums Slava pasakys: „Charkivas yra karo veidas. Čia apstu vietų ir ištisų rajonų, primenančių, koks karas yra baisus.“

Visiškai su juo sutinku.

Charkive gimiau ir užaugau. Į gimtąjį miestą grįžau praėjus metams nuo pilno masto invazijos pradžios. Dabar atrodo, kad miestas išgyveno kiekvieną šio karo vingį. 2022 m. pavasarį dėl nesiliaujančių apšaudymų iš Bilhorodo srities Charkive gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2 milijonų iki 300 tūkstančių.

2022-ųjų rudenį, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos išlaisvino Charkivo sritį, dalis gyventojų grįžo atgal. Miestas atvėrė duris ir naujai atvykstantiems – karo pabėgėliams iš Donbaso ir Luhansko sričių, Bilhordo srityje dislokuotiems kariams, kitų Ukrainos miestų savanoriams, žurnalistams.

Charkivas prisitaikė prie karo tiek, kiek įmanoma prie jo prisitaikyti. Dabar gyventojų skaičius čia siekia apie 1,1 milijono, kurio trečdalį sudaro asmenys, perkelti iš okupuotų ar kitaip nukentėjusių Ukrainos teritorijų.

Miesto atmosfera tapo atšiauri. Kadaise buvęs istorinis architektūros paveldas dabar paženklintas dviaukščio namo dydžio skyle. Langai užkalti PVC putų plokštėmis. Pavojaus sirena mieste girdima kelis kartus per dieną. Kas keletą dienų vis dar girdisi sprogimai. Kartais pažeista infrastruktūra neatlaiko įtampos ir visame mieste dingsta elektra.

Nepaisant to, Charkive dirba keli barai ir kavinės, vyksta meno parodos ir koncertai. Nuolatinės tamsos, apšaudymų ir sirenų kontekste naktinis miesto gyvenimas prisisotina karo prieskonio. Kiekvienas bare sutiktas žmogus dalinasi savo asmenine karo istorija.

Viename iš tokių barų su Slava ir susitikome. Instagrame žinomas kaip mc_svarka, jis – ir reperis, ir pankrokeris, ir stand-uperis, o pats save apibūdina kaip poetą.

Susipažinome prieš porą dienų Dnipre. Ten bazuojasi savanorių komanda, kuriai Slava vadovauja. Jie renka humanitarinę pagalbą Charkivo sričiai. Slava pasakoja, kad paramos poreikis nemažėja, tačiau jo auditorija pavargo nuo nuolatinių prašymų aukoti, todėl tenka sugalvoti įvairių gudrybių įkvėpti žmones.

Slava kuria absurdiškai juokingus vaizdo įrašus apie lėšų rinkimo akcijas, gastroliuoja su pankroko grupe „Prakeiktas b..is!“ ir renka pinigus transliuodamas savo muzikinius jam’us.

Kiekvienam instagramo įrašui Slava susikuria naują įvaizdį. Dieną, kai susipažinome Dnipro turgavietėje, jis vilkėjo klasikinį pilką kostiumą ir buvo užsidėjęs ryškiai geltonus akinius. Turgaus kasdienybėje jis atrodė kaip svetimkūnis, tačiau nieko nestebino – prekeiviai jau pripratę prie Slavos avangardo. Pirkti produktus nukentėjusioms teritorijoms jis atvyksta porą kartų per savaitę.

– Slava, kaip tu ruošeisi karui?

– Karas buvo vienintelis dalykas, kuriam taupiau pinigus. Žinojau, kad jis bus, visiems išzyziau ausis, tačiau niekas manimi netikėjo. Aš pesimistas, o kai esi pesimistas, dažniausiai būni teisus. Nes mūsų gyvenimas kupinas kančių, skausmo ir siaubingų posūkių.

Nenorėjau sutikti karo Charkive, todėl likus porai dienų iki invazijos išvykau į Kyjivą. Ten supratau, kad namie palikau savo mėgstamiausius kedus, todėl vasario 23-iąją grįžau jų pasiimti. Karas galiausiai vis tiek mane užklupo mano mieste. Vasario 24-ąją pabudau apie pusę dešimtos ryto. Pramiegojau visą karo pradžią. Taip rėkavau visiems, kad bus karas, o pats pramiegojau.

Greitai supratau, kad toliau bus tik blogiau, tad išvykau į Dniprą. Ten susitikau su draugu Nikita, kuris tuo metu jau savanoriavo. Surinkome penkiolikos žmonių komandą.

Dabar dirbame su dviem Charkivo fondais – „E-Volunteer“ ir CODE4LIFE. Jie žino, kur labiausiai reikia pagalbos ir kur kiti savanoriai nenuvažiuoja. Fondai formuoja užsakymus, o mes renkame pinigus ir perkame daiktus. Savanorystės grandinė gerai suderinta. Kiekvienas daro savo darbą, viskas veikia kaip vienas mechanizmas.

– Kaip pasirūpini savimi taip intensyviai dirbdamas?

– Pamiršau, ką reiškia savimi pasirūpinti. Bet negaliu sau leisti ir perdegti. Pažįstu žmonių, kurie per visą karą turėjo tik tris laisvas dienas.

Pamenu, pirmą karo mėnesį neleidau sau džiaugtis – maniau, kad tokiomis sąlygomis tai yra nenormalu. Bet džiaugsmo trūkumas sekino. Atrodė, kad nėra iš kur semtis energijos. Vėliau suvokiau, kad džiaugtis ir šypsotis svarbu net karo metu. Juokas yra gerai ir tam, kuris juokina, ir tam, kuris juokiasi.

Mes dirbame kiekvieną dieną. Aš atsakingas už visus organizacinius reikalus: ryšius su kariais, užsakymus, medicininės pagalbos paieškas, finansus. Bet mano pagrindinis vaidmuo – kurti turinį ir taip rinkti pinigus Ukrainos gynybai. Mano užduotis – neleisti žmonėms pamiršti, kiek daug yra nukentėjusiųjų.

Kartais, net savanoriaudamas 24 valandas per parą, aš pamirštu apie karo pasekmes, jo spalvas, visą siaubų paletę. Tenka sau apie tai priminti, nes kuo toliau fiziškai atsiduriu nuo karo, tuo mažiau stimulo lieka kažką daryti. Tačiau užtenka sugrįžti iš Dnipro į Charkivą, kad prisiminčiau.

Dabar mano užduotis – visais įmanomais būdais rinkti pinigus. Mano instagramo profilis jau nebe mano – jame viskas tik apie savanorystę. Su ašaromis prisimenu savo stories iki karo. Nebegaliu savęs necenzūruoti ir leisti sau juoktis iš visko kaip anksčiau. Iki karo nebijojau kurti turinio, dėl kurio instagramas galėtų mane užbaninti, o dabar nebegaliu, nes sumažėjęs mano pasiekiamumas atsilieptų lėšų rinkimui.

– Kodėl tau svarbus humoras?

– Nes humoras yra galia. Aš juo gyvenu.

– Kaip apibūdintum savo humorą?

– Artimiausias žodis būtų „absurdas“. Man humoras yra tarsi legalus ir nekenksmingas būdas išplėsti sąmonę. Per stebėjimą ir praktikas absurdistai įprastuose dalykuose įžvelgia gilesnes prasmes. Anksčiau vaidinau klasikinėje KVN komandoje, bet mano siela linko prie kitokio humoro. Vėliau buvau pakviestas vaidinti absurdo teatre „Žvirblelis“, kur suvokiau, kad toliau noriu daryti tik tai. Su šiuo teatru nuėjau ilgą kelią – nuo visiško publikos atstūmimo iki žavėjimosi.

Mes rengdavome įvairius pasirodymus, pavyzdžiui, susirinkdavome žiemą miške, padalindavome žmonėms ledų ir išraiškingai skaitydavome Sergejaus Babkino – vieno iš Ukrainos muzikinio dueto „5’nizza“ narių – feisbuko feed’ą.

Norėjau ne tik įvaldyti absurdą, bet ir nustebinti kitus jo energijos kaskadomis.

Dabar absurdo aplink mus daug. Absurdas mūsų nebestebina. Kaip galėtų, kai turime tokį kaimyną? Jis iškasė absurdo gręžinį ir jame mirksta.

Norėčiau palinkėti Ukrainai kuo greičiau išsilaisvinti iš raudonųjų spąstų ir tų humoro naratyvų, kurie buvo diegiami dar sovietmečiu. Noriu humoro be buitinių temų spekuliacijų, tokių kaip „tipiniai atvejai šeimoje“ ir panašiai. Juokauti galima apie viską, bet svarbu tai daryti kokybiškai.

– Ar pasikeitė tavo nuomonė apie Rusijos žmones?

– Taip, kaip ir visų. Aš taip pat išgyvenau stadiją, kai norėjau, kad kiekvienas rusas, nuo jauniausio iki seniausio, mirtų kančiose ir agonijoje. Vis dar užplūsta tokie jausmai, kai rusai vėl gyvenamuosius namus raketomis apšaudo.

Bet tai yra emocijos. Negaliu patikėti, kad žmonės iš tiesų tiki, jog nėra gerų rusų arba kad geras rusas – miręs rusas. Turiu gerų draugų rusų, kurie padeda Ukrainai. Didelė dalis meninio ir kultūrinio Rusijos tūso išvažiavo iš šalies. Jie pradėjo rengti labdaros koncertus, rinkti pinigus. Bet ir juos yra vadinančių blogais, nes jie nepadeda mūsų kariuomenei.

Asmeniškai pažįstu ir Ukrainos kariuomenei aukojančių rusų. Tačiau tikiu, jog vis tiek būtų sakančių, kad jie blogi, nes kažkada gyvendami Rusijoje nedalyvavo protestuose prieš režimą.

– Ar matai save karo lauke?

– Dar prieš keturis mėnesius tikrai nebuvau tam pasiruošęs nei fiziškai, nei emociškai. O dabar nežinau. Man pasidarė kažkiek liūdna suvokus, kad netgi jei ir norėčiau eiti kariauti, kažin ar man pavyktų.

**

Buvo 2022-ųjų balandis. Gulėjau lovoje Vilniuje ir verkiau. Tuo metu vis dar negalėjau suvokti savęs kaip pabėgėlės, bet neatrodė, kad karas greitu metu baigsis. Kaip ir daugelis ukrainiečių, tuo metu jaučiausi sugniuždyta, pasimetusi ir bejėgė.

Savanoriaudavau iki perdegimo ribos. Per pagalbą troškau susijungti su savo šalimi, tačiau vis vien jaučiau, kad man trūksta ukrainietiško konteksto, galimybės bendrauti ir juoktis gimtąja kalba.

Tada ir atradau Ukrainos komikus ir komikes. Tai buvo tos pirmos akimirkos, kai leidau sau juoktis. Juokėmės kartu su sūnumi, o emocijos liejosi ašaromis. Kiek daug įtampos ir skausmo tuomet išėjo iš manęs.

Laikui bėgant daug ukrainiečių suprato, kad juokas gali padėti išgyventi tragediją. Juoką laikau humanistiniu ginklu kovoje su skausmu. Visa šalis susivienijo, o humoro frontas šioje kovoje užima vieną ryškiausių pozicijų. Su įdomumu stebiu, kaip po krentančiomis bombomis ir švilpiančiomis raketomis užgimsta ir išauga naujas humoro kūnas, kaip nauja emocinė stichija gali išjuokti priešą, sujungti žmones bei paaiškinti karo įvykius visiems suprantama kalba.