Kai parašiau Maksui, norėdamas pasikalbėti apie jo ateities viziją Charkivui, jis pakvietė mane į undergroundinį meno klubo renginį, sakydamas: „Ateik, norėčiau, kad prieš pokalbį pajaustum, apie ką kalbėsime“.

Karo sąlygomis žodis underground įgavo naują reikšmę – tai ne tik alternatyva populiariajai kultūrai, bet ir tiesiog vieta po žeme, kur nepasiekia Rusijos karių raketos. Renginyje, džiazo klubo rūsyje, žinomas Charkivo mados dizaineris Kostia Ponomariovas vedė virtualią ekskursiją po Londono meno galerijas. Pradžioje toks online formatas priminė kovidą, netgi sudirgino, bet netrukus kartu su pusšimčiu kitų lankytojų pasinėriau į svajingą meditaciją, vedamas po skirtingas meno epochas ir kūrinius, žvelgiančius į mus nuo projektoriaus ekrano.

Maksas Rozenfeldas yra architektas, Charkivo dailės akademijos dėstytojas, dizaineris, iliustratorius ir istorikas. Jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus jis tyrinėja moderniąją architektūrą, o jo ypatinga aistra ir profesinis dėmesys yra skirtas britų architekto Normano Fosterio kūrybai bei high-tech architektūros stiliui, iškilusiam XX a. 7-ame dešimtmetyje. Šis stilius pabrėžia technologijų, inžinerinių sprendimų ir pramoninių medžiagų naudojimą, dažnai pasižymi atviromis konstrukcijomis, matomais vamzdynais, liftais bei kitomis techninėmis detalėmis, kurios tampa pastato dizaino dalimi. Keli Fosterio suprojektuoti pastatai – „Gherkin“ dangoraižis ir „Wembley“ stadionas Londone, Reichstago kupolas Berlyne, „Apple Park“ Kalifornijoje, Honkongo tarptautinis oro uostas. High-tech architektūros tema Maksas apgynė daktaro disertaciją ir parašė knygą apie Fosterio kūrybą. Fosterį jis laiko ne tik svarbiu architektu, bet ir high-tech stiliaus simboliu, architektūros filosofu dėl jo futuristinio mąstymo ir orientacijos į ateitį.

Jo asmeninis susižavėjimas Fosterio kūryba ir gyva Charkivo istorija susipynė 2022 m. balandžio 4 d., kai Ženevoje vyko Europos miestų merų konferencija. Fosteris pareiškė, kad yra pasirengęs kartu su savo fondu padėti atstatyti didelį Ukrainos miestą. Charkivo meras Igoris Terechovas kreipėsi į jį ir pasiūlė, kad tuo miestu taptų Charkivas – antras pagal dydį miestas po Kyjivo. Fosteris sutiko.

Fosterio fondas subūrė ekspertų grupę, į kurią buvo pakviestas ir Maksas. Jam tai tapo didžiule galimybe prisidėti prie Charkivo atkūrimo ir dirbti su architektu, kurį jis ilgą laiką laikė savo įkvėpėju. Maksas tapo vienu iš devynių architektų grupės narių, kurie glaudžiai bendradarbiauja su Fosterio fondo atstovais ir formuoja strateginį Charkivo atstatymo planą, apibrėžiantį miesto plėtros gaires – nuo transporto ir ekologijos iki pramonės ir energetinės infrastruktūros. Pagrindinė šio plano strategija remiasi idėja, kad Charkivas – frontiro (paribio) miestas.

Maksas pabrėžia, kad frontiras šiuo atveju reiškia ne vien artumą su fronto linija, bet vietą – ribinę zoną, – kur susikerta skirtingos kultūros ir idėjos – tarsi pasienio teritoriją tarp skirtingų pasaulių. „Tai vieta, kur vyksta aktyvūs mainai, sąveikos ir atradimai, sukuriantys galimybes augti ir keistis.“

Charkivą nuo Rusijos sienos skiria vos 30 kilometrų – tai artilerijos šūvio atstumas. Dar 40 kilometrų gilyn į Rusiją – Belgorodas. Miestus skiria tranšėjų linijos. Nuo pirmųjų plataus masto invazijos dienų Charkivas be paliovos apšaudomas.

Ar miestas, nuolat esantis kare arba šalia karo, gali būti sėkmingas? Besivystantis, o ne slegiantis ir depresyvus? Ar pasaulyje yra sėkmingų paribio miestų pavyzdžių? Tai klausimai, kuriuos Maksas dažnai girdi kalbėdamas apie savo viziją miestui. Į tai jis atsako, kad Charkivo ir Belgorodo santykiai galėtų būti kaip Seulo ir Pchenjano.

Pietų Korėjos sostinė yra už 30 kilometrų nuo Šiaurės Korėjos sienos. Maksui tai yra pavyzdinis paribio miestas, tarsi Vakarų pasaulio vitrina, transliuojanti laisvę ir vakarietiškas vertybes kitapus sienos. „Tikiu, kad Charkivas galėtų tapti tokia pat vitrina Belgorodui. Esame ten, kur laisvės vertybės turi būti išreikštos labiausiai. Mūsų pareiga – demonstruoti laivę, už kurią kovojame.“

Anot Makso, Charkivas niekada nebuvo tiesiog pasienis. Šioje erdvėje gimdavo naujovės. Šis miestas kvietė prieštaraujančius, norinčius kurti ir išbandyti nauja. Jis visada buvo vieta, kurioje susiduria įvairios kultūros, idėjos, žmonės. „Ir dabar jis toks pats. Jis yra frontiras.“

Pirmais karo metais tokio miesto vizija atrodė beveik siurreali. Charkivas buvo niūrus, be elektros, skendintis baimėje ir tamsoje. Tuo metu apskritai nebuvo aišku, ar miestas atsilaikys. Iš Makso pasakojimo susidaro įspūdis, kad iki pradedant dirbti su Fosterio fondu jis ir pats jautėsi kaip aprašomas miestas – niūrus, depresyvus, sustingęs dėl neaiškios ateities.

Mūšis už Charkivą, vykęs nuo vasario iki gegužės, buvo vienas svarbiausių ankstyvųjų karinių susirėmimų 2022-aisiais. Miestas patyrė itin intensyvų bombardavimą ir mėginimus apsupti jį iš visų pusių. Iki gegužės vidurio Ukrainos pajėgoms pavyko atremti Rusijos pajėgas ir nustumti jas atgal prie sienos.

Prisimindamas plataus masto invazijos pradžią Maksas pasakoja, kad ilgai negalėjo rasti sau vietos šiame kare. Savanoriai, kariai – jie turėjo konkretų darbą ir galėjo padėti kitiems. O jis su savo talentais ir įgūdžiais jautėsi kaip našta.

„Nesvarbu, ką darai tokiomis aplinkybėmis – viskas atrodo neteisinga. Išvykai – neteisinga, pasilikai – irgi neteisinga. Kaip bepasielgtum, viskas ne taip.“

Iš apatijos Maksui padėjo ištrūkti filosofo Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“. Franklis, būdamas žydas, buvo įkalintas koncentracijos stovykloje. Aprašydamas savo patirtį jis teigė, kad pirmiausia mirė tie, kurie tikėjosi, jog viskas greitai baigsis. Tada – tie, kurie manė, kad tai niekada nesibaigs. Išgyveno tie, kurie tiesiog dirbo savo darbą ir negalvojo apie pabaigą.

2022 m. dar buvo žmonių, kurie tikėjo, kad viskas greitai pasibaigs, ypač po Ukrainos kontrpuolimo. Atrodė, kad pabaiga arti – dar kelios savaitės ir viskas bus baigta. Buvo tikimasi greitos karo pabaigos. Tačiau iki 2022 m. vasaros pabaigos tie, kurie tikėjo greita baigtimi, psichologiškai „palūžo“ – jie suprato, kad karas gali tęstis metus ar ilgiau. Vėliau daugelis dėjo viltis į vasaros kontrpuolimą, tačiau iki 2023 m. rudens tapo aišku, kad greitos pabaigos nebus. Žmonės nusivylė, paniro į apatiją ir depresiją. Vieni išvyko ir negrįš, kiti emociškai atsiribojo nuo situacijos. Dabar atrodo, kad prasidėjo masinė nevilties banga tarp tų, kurie nebetiki karo pabaiga.

Maksas pasakoja, kad vienas iš Franklio patarimų, kaip išlikti sveiko proto, kai esi apsuptas siaubingų aplinkybių, kasdien matai mirtį, badą, griuvėsius ir suvoki viso to mastą, susikurti vaizdinį. Maksas prisimena, kaip Franklis įsivaizdavo save stovintį prie gimtojo Vienos universiteto katedros, apsirengusį tradicinį kostiumą, skaitantį paskaitą apie žmogaus psichologijos transformaciją ekstremaliomis sąlygomis. Ir tas vaizdinys jam būdavo toks aiškus, kad savo aplinką jis matė ne kaip siaubingas aplinkybes, o kaip neišvengiamas darbo sąlygas.

Taip ir Maksas – išgyventi jam padėjo savo vietos ir vizijos šiame kare suradimas bei darbas.

Nuo karo pradžios dalis charkiviečių sugebėjo išvykti, evakuotis, tačiau apie 25 tūkstančius miesto gyventojų kasdien, nuo vasario iki gegužės vidurio, įskaitant senelius, vaikus, ištisas šeimas kartu su naminiais gyvūnais, leido dienas, savaites, net mėnesius po žeme. Dalis jų neišlindo į paviršių per visą tą laiką. Metro apsigyvenę žmonės sulaukdavo savanorių pagalbos, gaudavo maisto, reikalingų daiktų.

Viena iš miesto plėtros krypčių yra požeminio miesto idėja, kilusi iš saugios erdvės poreikio. Turint omenyje fronto linijos artumą, slėptuvės reikalingos ne vien apšaudymo atveju, bet ir kaip saugios erdvės mokykloms, laisvalaikiui, infrastruktūrai – praktiškai viskam, kas reikalinga socialiniam gyvenimui. Šios idėjos autorius – architektas Jurijus Spasovas, Charkivo projekto vadovas. Jis kartu su kitu komandos architektu Dmitrijumi Fomenka vyko į Helsinkį, kur jiems buvo pristatytas Helsinkio požeminis miestas – slėptuvių nuo bombų sistema, sukurta Šaltojo karo pradžioje. Suomiai sukūrė tokią sistemą, kad galėtų pasislėpti ne tik visas Helsinkis, bet ir pusė Suomijos.

Jau dabar Charkive veikia penkios požeminės mokyklos, įkurdintos metro stotyse. Viena tokių mokyklų įrengta „Pergalės“ metro stoties perėjoje. Anot mokyklos direktorės, mokyklos įrengimas truko vos mėnesį.

Metro perėja buvo padalinta į atskiras patalpas. Įrengtas apšvietimas, ventiliacija, įvestos oro rekuperacijos ir šildymo sistemos. Dabar čia mokosi 478 mokiniai, nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Mokymas vyksta pamainomis.

Iš viso penkiose Charkivo metro mokyklose dabar mokosi 2094 mokiniai, o tokių mokymo vietų poreikis sparčiai auga.

Maksas pasakoja, kad požeminio miesto idėja susijusi ne vien su saugumu, bet ir su nauja transporto sistema. Centrinė Charkivo dalis yra ant kalno, vadinamajame Nagornyj rajone. Kaip ir daugelyje Europos miestų, centras perpildytas automobilių. 6-ame dešimtmetyje buvo pasiūlyta po centrine miesto dalimi, po šiuo kalnu, nutiesti skersinius automobilių tunelius, kurie po žeme jungtų pagrindinius miesto rajonus. Panašių tunelių yra Briuselyje, Diuseldorfe, Gvanachuate. Anot Makso, Charkivo geografija tam itin tinka. Architektų grupė rado senus planus ir pritaiko juos šiuolaikinio miesto poreikiams.

Maksas juokauja, kad diskusija apie naują transporto sistemos planą prasidėjo nuo diskusijos apie dviračių takus. Buvo 2022 m. balandis, pora mėnesių nuo invazijos pradžios, mieste niekas neveikė – nei metro, nei viešasis transportas, automobilių gatvėse taip pat beveik nebuvo. Vienintelė transporto priemonė – dviratis.

Galiausiai – upės. Charkive yra keturios didelės upės – Udy, Nimyšlia, Lopanė ir Charkivas, kurios sudaro miesto „mėlynąjį karkasą“. Upės neskaido miesto į dvi dalis – jos gali jį jungti. Maksas siūlo sukurti žalius koridorius palei šias upes, formuoti dviračių takus ir rekreacines zonas.

Kitas aspektas – energetinė autonomija. Sovietų Sąjungoje buvo įdiegtos centralizuotos šildymo sistemos, šildančios visą miestą. Karo sąlygomis tokia centralizacija yra neefektyvi ir pažeidžiama. Maksas siūlo kurti daugiau mažesnių šilumos šaltinių, kuriuos būtų galima įrengti po žeme.

Taip pat po žeme būtų galima perkelti daugumą gamyklų ir pramonės objektų. Pavyzdžiui, Fosteris Didžiojoje Britanijoje pastatė požeminį automobilių gamybos fabriką, o virš jo sukūrė žalią veją, anglišką peizažą su avimis ir ežerėliu.

Maksas įkvėpimo semiasi iš XIX a. Londono, kai miesto infrastruktūra (metro, tunelis po Temze ar miesto energetikos sistema) buvo pradėta perkelti po žeme, o viršuje liko sodai, žalieji stogai, parkai ir graži architektūra.

„Požeminio miesto idėja turi utopinį, anglišką atspalvį. Herbertas Wellsas „Laiko mašinoje“ aprašė niūrią socialinę atskirtį tarp požeminės darbo klasės ir paviršiuje gyvenančių aristokratų. Tačiau šiandien ši idėja neatrodo nei utopinė, nei absurdiška – požeminės mokyklos metro puikiai iliustruoja, kad tai veikia.“

Stovime pačioje miesto širdyje. Virš mūsų galvų plevėsuoja milžiniška mėlyna ir geltona vėliava, iškelta ant antro aukščiausio Europoje vėliavos stiebo. Ji tapo tikru stiprybės simboliu. Nuo karo pradžios ji nė karto nebuvo nuleista ir visą laiką plazdėjo virš miesto, net kai šalia sproginėjo bombos ir raketos. Maksas pasakoja, kad tai yra vieta, nuo kurios prieš 350 metų prasidėjo Charkivas.

Miestas buvo įkurtas kaip gynybinė tvirtovė žemėje, kuri tais laikais buvo vadinama laukine. Tai buvo tarsi buferinė zona tarp Maskvos, Totorių Krymo ir Lenkijos – riba tarp stačiatikių, katalikų ir musulmonų. Ši teritorija praktiškai buvo negyvenama – panašiai kaip dabartinė karo fronto zona. Čia atvyko žmonės, bėgantys nuo karo su Lenkija vakarų Ukrainoje XVII a. viduryje, nes čia, „laukinėje žemėje“, galėjo išlaukti karo pabaigos. Čia iškilo medinė tvirtovė.

Kitos tvirtovės buvo įkurtos tokiu atstumu, kad prireikus būtų galima pamatyti vienos iš jų signalinį laužą. Jei užpuldavo totoriai, laužai būdavo uždegami perspėti apie pavojų. Taip buvo įkurti Charkivas, Iziumas, Čuhujivas ir kiti miestai, kurių pavadinimai tapo žinomi pasauliui iš karo kronikų. Visa teritorija, kurioje stovėjo šie mediniai forpostai, buvo vadinama Slobožanščina – Laisvės kraštu. Čia gyvenę žmonės buvo laisvi nuo baudžiavos ir galėjo gyventi laisvai, nes gyveno didesnės rizikos zonoje. Jie buvo atleisti nuo prekybos, druskos ir alkoholio mokesčių – tai buvo tikra laisvosios ekonomikos zona, „tų laikų ofšoras“.

„Charkivas gimė kaip tvirtovė, kaip laisvės frontiras. Tai buvo pirmas impulsas miesto raidos istorijoje. Svarbu suprasti, ką reiškia būti Charkivu, o ne tik atkurti sugriautus pastatus. Svarbu atsigręžti į miesto istoriją ir dvasią.“

Po kelių šimtmečių, dabartiniame kare su Rusija, gynybinės miesto sienos vaidmuo atiteko Saltivkai – šiauriniam miesto rajonui. Tai didžiausia ir tankiausiai apgyvendinta Charkivo dalis. Iki invazijos čia gyveno apie pusę milijono gyventojų. Taip pat tai miesto vartai, nuo kurių prasideda kelias į Belgorodą Rusijoje.

Saltivka – pilkų, betoninių daugiaaukščių monolitas. Už jo – garažų linija, o už garažų – laukai. Dar toliau prasideda karo nuniokoti šiaurinės Ukrainos sostinės priemiesčiai. Maksas pasakoja, kaip laukuose stovėjo rusų artilerija, ir viskas, kas skrido miesto kryptimi, – skrido per Saltivką.

„Ši vieta labai sužalota. Šie niūrūs devynių, dvylikos ir šešiolikos aukštų pastatai saugojo miestą ir atlaikė rusų armijos puolimą.“

Susibūrusioje architektų grupėje klausimas, ką daryti su Saltivka, iškilo kaip vienas aktualiausių. Paprasčiausia būtų viską nugriauti ir pristatyti naujų daugiabučių. Maksas tokį variantą apibūdina kaip greitą ir pelningą. „Tokiam sprendimui atsirastų eilė investuotojų. Rusai daro tą patį su Mariupoliu – rengia architektūrinius konkursus miesto atstatymui. Man tai yra pavyzdys, kaip nereikia daryti. Viską nugriauti ir pastatyti iš naujo – tai tarsi pridengti čia įvykdytus nusikaltimus ir apsimesti, kad čia nieko nebuvo.“

Kitas variantas – memorializuoti Saltivkos karo istoriją, užkonservuoti visas karo žaizdas, paversti šia vietą gyvų prisiminimų muziejumi ir palikti ateities kartoms – kaip Sarajeve. Po Bosnijos karo miestas nusprendė palikti visas karo žaizdas – kulkų ir sviedinių žymės iki šiol matomos miesto tekstūroje. Šis variantas Maksui taip pat nėra artimas: „Man tai reikštų, kad žaizdos negyja.“

Maksas pasakoja, kad pirmą kartą atsidūręs Saltivkoje po Rusijos armijos atsitraukimo suprato, kad jam tai yra meditacijos vieta. „Baisu įsivaizduoti, kas čia vyko. Man atrodė, kad tai vienas baisiausių dalykų, kas gali nutikti, ir jeigu tai išgyventa – daugiau nėra ko bijoti. Kai krenta raketos, lieka vienintelis instinktas – išgyventi. Man ši vieta kalba apie instinktą gyventi.“

„Vieta, kuri buvo labiausiai sužeista, turi sužydėti.“ Jo vizijoje Saltivkoje turėtų atsirasti ekoarchitektūra ir rajonas turėtų sužydėti sodais. Jis siūlo sprogimų krateriuose prisodinti medžių ir paversti juos žaliomis oazėmis. Pastatuose, kuriems trūksta ištisų sekcijų, įrengti įstiklintus žiemos sodus. Tarp pastatų nutiesti apželdintus tiltus. „Aš kalbu apie idėją, apie simbolį. Apie tai, kad žaizdas galima gydyti augalais.“

Pasakodamas apie Saltivkos apželdinimą Maksas sako, kad toks simbolizmas liudytų tragedijos išgyvenimą ir pergalę. Jeigu šiai vietai nebus rodoma derama pagarba, ji taps kaip Pripetė Černobylyje. Visi žinos tik apie čia įvykusią tragediją, bet ne apie jos išgyvenimą.

Daugiabučių stogus Maksas svajoja paversti žaliomis apžvalgos aikštelėmis. Dabartiniai jų vaizdai – tarsi peizažai po mūšio. Pakilus ant stogo aiškiai matyti, kas čia vyko – iš kur atvažiavo Rusijos tankai, ką po savęs paliko jų atakos.

Šių plokščių stogų plotas – milžiniškas. Vasarą, kai temperatūra siekia 40 °C, jie kaupia karštį. Stogai dengti medžiaga, kuri įkaista ir virš jos tvyro įkaitęs oras, lyg virš laužo.

Makso idėja – šiuos stogus padengti veja, pasodinti medžių. Technologiškai tai įmanoma – stogai pavirstų sodų sistema virš miesto. Tai būtų milžiniškos parkų erdvės ant stogų. Ši idėja ne tik memorialinė, bet ir ekologinė.

Saltivką Maksas suvokia kaip didžiausią miesto karo žaizdą, reikalaujančią itin dėmesingo ir jautraus požiūrio. Anot architekto, šiuo metu norėtųsi neskubėti nei atstatinėti, nei griauti, nei konservuoti, bet apsiraminti, apmąstyti ir pritraukti daugiau tarpdisciplininių mąstytojų ir kūrėjų – sociologų, urbanistų, menininkų, inžinierių ir filosofų, kurie kartu sukurtų ir įgyvendintų Saltivkos ateities viziją.

Maksas pabrėžia idėjos techninį sudėtingumą, reikalaujantį kruopštaus pasiruošimo: suplanuoti ir apskaičiuoti tvarią šaknų sistemą, atrinkti tinkamus augalus, sukurti drėkinimo sistemą ir t. t.

Charkivo ateities vizijoje siūloma įnešti įvairovės, suformuoti kvartalinę statybą, kur kiekvienas rajonas turėtų savo išskirtinį veidą. Šis principas siejasi su bendruomenių formavimu. Sovietinė architektūra buvo grindžiama standartizacija – visi gyveno vienodose „dėžutėse“, tačiau realiame gyvenime žmonės telkiasi pagal gyvenimo būdą, interesus, socialinius ryšius. Jei šios natūralios bendruomenės atsispindėtų ir architektūroje, miestas taptų gyvesnis, asmeniškesnis.

Grįžtame į miesto centrą. Maksas veda mane prie subombarduoto Charkivo medicinos universiteto korpuso.

„Antras frontiras miesto istorijoje buvo švietimas.“

1804 m. Apšvietos visuomenės veikėjas Vasilijus Karazinas įkūrė Charkivo universitetą. Jo idėja buvo sukurti provincijos švietimo židinius. Trūko švietimo įstaigų, trūko išsilavinusių žmonių. Buvo dvi galimybės: visus jaunus žmones siųsti į Maskvą, į pagrindinį universitetą Rusijos imperijoje, arba kurti universitetus vietoje, skatinti kultūrą ten, kur žmonės gyvena. Jei visi mokytųsi Maskvoje, provincijoje išsilavinusių žmonių daug neatsirastų, jie liktų sostinėje.

Universiteto atsiradimas viską pakeitė – miestą, regioną, žmones. Miestas iš forto, gynybos linijos tapo universitetiniu miestu, kur prasidėjo kova su nežinojimu, ribotumu. Universiteto įkūrimas pakeitė Charkivo likimą labiau nei pačios tvirtovės statyba. Jis tapo studentų miestu – prieš karą kas penktas gyventojas čia buvo studentas. Iki 2022-ųjų vasario Charkive mokėsi apie 300 tūkstančių studentų – didžiulė daugiatautė studentų armija iš įvairiausių šalių. Anot Makso, švietimas savo laiku padarė Charkivą riba tarp tamsos ir galimybių.

„Tai buvo labai atviras miestas, primenantis Berlyną. Rytų Berlynas iki griūvant sienai irgi buvo paribio miestas. Tais laikais Johnas F. Kennedy apie Berlyną sakė, kad kiekvienas laisvojo pasaulio žmogus yra berlynietis. Dabar tą patį galima pasakyti apie Charkivą.“

Dabar beveik visi universitetai ir mokyklos dirba nuotoliniu būdu. Atgaivinti švietimą – tai ne tik atstatyti pastatus, įstatyti langus, nupirkti naujų kompiuterių. Yra įvairių kelių, vienas jų – peržiūrėti programas, kai kurias galbūt uždaryti, o kitas patobulinti. Pavyzdžiui, Charkivo medicinos institutui atsiranda naujų galimybių – dėl fronto artumo ir krizėms spręsti pritaikytų technologijų bei žinių poreikio.

Vienas tokių projektų gimė bendradarbiaujant su Fosterio fondu. Spalį Fosteris kalbėjo Masačusetso technologijos institute (MIT) Bostone ir pasiūlė Charkive pastatyti tarptautinį mokslo miestelį. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nesąmonė – mieste, kuriame vyksta atakos, kuriame elektros krizė, jis kalba apie tarptautinį mokslo centrą? Maksas šią idėją entuziastingai palaiko, nes „reikia neapsiriboti dabartimi, o galvoti apie ateitį“.

Anot architekto, karo artumas švietimui atveria naujų erdvių. „Kur dar geriau tyrinėti, kaip žmonės keičiasi krizių akivaizdoje? Medicina, technologijos, inžinerija – visa tai turi savo vietą šiame fronte. Mes turime peržengti į kitą lygmenį ir įkurti šį frontirą – eksperimentinį laivą. Šiuolaikinis Charkivas yra tarsi Marsas, nežinoma teritorija, kur vyksta intensyviausi pokyčiai.“

Kalbant apie tokį frontirą, kyla saugumo klausimas. Maksas užtikrintai sako, kad saugumo paribyje nėra. „Būti frontire yra sąmoningas suaugusio žmogaus pasirinkimas. Tiems, kam saugumas yra prioritetas – Charkive ne vieta. Čia vieta tiems, kieno prioritetai – atrasti, pažinti, domėtis, rizikuoti.“

Saugumo Charkive iš tiesų nėra. Beveik kasdien skamba oro pavojaus sirenos. Naktimis girdėti praskrendančių šahedų dūzgimas – tylesnis ar garsesnis, priklausomai nuo atstumo. Rusijai Charkivas yra vienas lengviausiai pasiekiamų taikinių, todėl beveik kaskart, kai Ukrainos pajėgos smogia svarbiam Rusijos objektui, būtent Charkivas labiausiai kenčia nuo priešo atsakomųjų smūgių.

Kalbėdamas apie saugumą, Maksas prieina prie turbūt skaudžiausios karo temos – mirties ir kaip pagerbti tuos, kurie žuvo.

Kai lankiausi Charkive prieš metus, 2024 m. vasario viduryje, miesto kapinės jau buvo perpildytos. Šviežiai iškasti kapai buvo padengti mėlynomis ir geltonomis vėliavomis ir vainikais. Ore tvyrojo šviežios žemės kvapas. Ji susimaišė su šlapdriba ir tiško po kojomis. Kiekvieną dieną būriai žmonių ateidavo prie žuvusių artimųjų ir draugų kapų, ir atrodė, kad nuolat mindžiojama žemė dar ilgai negalės įšalti.

Vienas iš Makso komandos architektų – Dmitrijus Fomenko – siūlo transformuoti Ukrainai įprastą laidojimo tradiciją ir organizuoti naujas nekropolio erdves kaip ekoparkus.

Dmitrijus nori atsisakyti mirties simbolikos – akmeninių antkapių, kryžių, obeliskų ir t. t., ir pakeisti juos medžiais bei augalais. Žiūrėti į kapines kaip į ateities sodą, kur žmogaus pelenai susimaišo su pasodinto medžio šaknų sistema. Šioje vizijoje kapas virsta medžiu, o kapinės – miškais ir parkais.

Pomirtinio gyvenimo tema buvo integruojama į miestų vystymą nuo pirmųjų gyvenviečių atsiradimo, o nekropolio erdvėms visada buvo skiriama ypatinga svarba ir dėmesys.

„Žodžio „nekropolis“ reikšmė – mirusiųjų miestas. Sodo filosofinė reikšmė yra žydėjimas ir gyvenimas. Ekokapaviečių ir kapinių sodo idėja man siejasi su atminties įamžinimu ir tuo, kad gyvenimas nugali mirtį, atminties žydėjimu.“

„Kad ir kokie skirtingi būtume, medžiais galime augti vienas šalia kito, – sako Maksas. – Man atrodo, kad karo kontekste ši idėja įgyja simbolinę ir gražią reikšmę. Tūkstančiai ukrainiečių žūsta fronte (taip pat ir savo namuose nuo oro antskrydžių). Ukrainiečiai kovoja už savo laisvę, o tie, kurie žūsta kovoje, užauga medžiais miesto sode. Šis sodas taptų jų memorialu – amžinu ir įprasmintu laisvės idėjų renesansu.“

Architektas pabrėžia, kad kapinių erdvė yra labai jautri ir konservatyvi tema. Skirtingos religijos turi skirtingas laidojimo tradicijas, ir jas visada lydi griežti kanonai apie tai, kaip žmogus turi būti išlydėtas į pomirtinį gyvenimą, todėl kalbėti apie naujas laidojimo tradicijas, kol gedulas toks gyvas ir šviežias visuomenėje, yra labai sunku.

Ypatingos tradicijos lydi kare žuvusiųjų laidojimą. Jiems dažnai organizuojamos atskiros erdvės kapinėse, skiriami atskiri memorialai. „Dažniausiai tokie memorialai yra marmurinės plokštės su žuvusiųjų vardais, milžiniški metaliniai paminklai su ginklų ir raumenų krūvomis ir panašiai.“ Architektų grupės vizija yra stipriai nutolusi nuo gremėzdiškos karo simbolikos – jie siūlo įprasminti nekropolį kaip erdvę, kuri kalbėtų ne vien apie tragizmą ir praradimą, bet sietųsi su intymumu, meditacija, gamta ir jos tyla.

Pirmąjį pasienio postūmį žymėjo tvirtovė, antrąjį – senasis universiteto pastatas, trečiąjį – avangardas, kurį vizualizuoja Valstybinės pramonės namų pastatas („Gosprom“), pastatytas 1928 metais. Nors dažnai siejamas su sovietine epocha, iš tikrųjų jis yra Bauhauzo mokyklos pastatų amžininkas.

Šis pastatas nėra vien architektūros kūrinys – jis simbolizuoja žmonių gebėjimą kurti net krizės ir depresijos laikotarpiu. Po 1917 m. Spalio revoliucijos ir vėliau kilusio Rusijos pilietinio karo (1917–1921) Charkivas tapo vienu pagrindinių kovų centrų. Miestas ne kartą perėjo iš rankų į rankas: jį valdė bolševikai, Vokietijos remiama Antrojo Hetmanato vyriausybė, Ukrainos liaudies respublika ir Baltagvardiečiai, kol 1919 m. jį galutinai užėmė sovietai. Politinė situacija liko nestabili, o gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Penkerius metus gyvavusi sovietinė valdžia neatnešė geresnio gyvenimo, ir žmonės prarado viltį. Tačiau būtent tada atsirado idėja pastatyti kažką didingo. Ekonominė situacija buvo sunki, o netrukus sekė Holodomoras – viena didžiausių tragedijų Ukrainos istorijoje. Nepaisant to, Charkive vyko kūrybinis proveržis, ir miesto architektūra bei kultūra tapo naujų idėjų įsikūnijimu.

Buvo nuspręsta kurti miestą iš gelžbetonio, naudojant naujas technologijas. Niekas nežinojo, kaip dirbti su gelžbetoniu, kaip projektuoti tokio masto pastatus. Gospromas buvo pastatytas per 2,5 metų. Jis tapo ne tik sovietinio konstruktyvizmo simboliu, bet ir vilties ženklu, kad miestas gali atsigauti net sunkiausiais laikais.

1919–1933 m. Charkivas buvo Sovietų Ukrainos sostinė – šis miestas tapo avangardinio meno, mokslo ir švietimo centru. Tai buvo eksperimentų laikotarpis: gimė naujos kino, teatro, fotografijos, tapybos ir architektūros kryptys, analogiškos bauhauzo judėjimui Vokietijoje. Literatūroje šis laikotarpis vadinamas „sušaudytuoju renesansu“ – rašytojai ir poetai kūrė naują kalbos stilių, formuodami modernią ukrainiečių literatūrą.

Moksliniu požiūriu Charkivas buvo vienas iš Sovietų Sąjungos pažangiausių centrų. Čia Fizikos ir technikos instituto mokslininkai, įskaitant Levą Landau, prisidėjo prie pasaulinės reikšmės fizikos atradimų. Šis institutas tapo intelektualiniu avangardu, kuriame buvo plėtojamos idėjos kvantinės mechanikos ir branduolinės fizikos srityse.

Toliau sekė 7-as dešimtmetis. Vienas stipriausių disidentinių judėjimų Sovietų Sąjungoje kilo būtent Charkive. Maksas pasakoja, kad, kai 1968 m. sovietų tankai įžengė į Prahą, Maskvoje į Raudonąją aikštę su plakatais „Už mūsų ir jūsų laisvę“ išėjo aštuoni žmonės. „Aštuoni visoje Sovietų Sąjungoje! Iš tų aštuonių trys buvo iš Charkivo – iš Kultūros gatvės, iš Baračnyj skersgatvio. Aš galiu parodyti namą, kuriame jie rinkosi.“

Charkivas tapo Ukrainos pramonės centru. Čia nebuvo jokių naudingųjų iškasenų. Tai ne Doneckas, ne Luhanskas, ne Mariupolis, ne Zaporižė ir ne Kryvyj Rihas. Šiuose miestuose pramonė vystėsi todėl, kad po žeme buvo visko, ko reikia. Charkive buvo kuriamos strategijos, formuojama pramonės politika, veikė viso Donbaso smegenų centras. Vystoma pramonė buvo orientuota į gamybą: automobilių, pirmoji aviacijos, pirmoji fotoaparatų gamykla, dviračiai, turbinos, traktoriai – viskas, kas susiję su technologijomis ir inžinerine mintimi, o ne su žaliavų gavyba.

Maksas teigia, kad šias gamyklas reikia uždaryti tiek dėl ekologinių, tiek dėl ekonominių priežasčių. Pasak jo, tai bandymas gaivinti jau seniai mirusį pacientą. Niekada nebereikės tiek traktorių, kiek jų reikėjo 4-ame dešimtmetyje.

Daugelis gamyklų prarado savo mastą ir poreikį, todėl, pasak Makso, jų teritorijas reikėtų pritaikyti charkiviečių poreikiams – paversti jas kultūrinėmis erdvėmis, kurios išsaugotų miesto pramonės istoriją. Dalį gamyklų galima paversti pramonės revoliucijos muziejais ir įtraukti į paveldo objektų sąrašą, o senoji pramonės architektūra gali virsti loftais ir kūrybinėmis erdvėmis.

Daugelis šių gamyklų buvo statytos miesto pakraščiuose, bet dabar tai – jau centrinės miesto vietos. Tokios erdvės gali tapti galerijomis, koncertų salėmis, muziejais, IT centrais, kūrybos ir dizaino erdvėmis, architektų biurais.

Su Maksu praleidau porą dienų, vaikštinėdamas po Charkivą ir klausydamasis jo idėjų bei pasakojimų apie miestą. Klausytis drąsių ir futuristinių miesto vizijų staugiant oro pavojaus sirenomis buvo siurrealu ir viltinga. Natūraliai kilo klausimas: „Kiek tai realu?“

Maksas pabrėžia, kad išsakytos idėjos toli gražu nėra patvirtintas projektas – tai kvietimas diskusijai. Trijų frontirų idėja veda prie ketvirto – karo su Rusija, kuriame gyvai formuojasi naujasis Charkivo paribys.

„Šiandien mes turime kurti naują ateitį, remdamiesi tuo, kas jau buvo sukurta. Turime atgaivinti tai, kas sunaikinta, ir sukurti tai, kas dar neegzistuoja.“