„Tu, sena pikta davatka!“ Mano galvoje susiformavęs fanatiškai religingų, nemalonių pletkininkių – į ne savo reikalus lendančių davatkų – vaizdinys:

Dar esu girdėjęs, kad būti pavadintam „davatka“ – įžeidimas. Juk Kazio Borutos „Baltaragio malūne“ davatka Uršulė tampa velnio nuotaka…

Tiek ir žinojau apie davatkas prieš apsilankydamas Šilavoto kaimelyje Prienų rajone šios vasaros pradžioje. Nepamenu, kaip nusprendžiau ten važiuoti – galbūt pasiūlė mano mama, meno mokytoja. Visgi kaip prienietis apie Šilavote įsikūrusį davatkyną – unikalią vietą, kur anksčiau gyveno religingos moterys, – buvau girdėjęs.

Rugpjūtį kartu su bičiuliais Julija ir Sorenu aplankėme davatkyną. Jiems tai buvo pirmas kartas, man jau nebe, todėl jaučiausi galintis parodyti man įsiminusias pastatų ir augalų detales. Davatkyne praleidome gal pora valandų, tuo metu įrašinėjau aplinkos garsus, kurie tąsyk kaip tyčia nutilo. Tokios tylos davatkyne dar nebuvau patyręs, nes gamtos triukšmai čia dažniausiai apgaubia.

Kol aš medituodamas klausiausi, NARA kolegė Julija nufotografavo kelias akvareles iš plenero ir fiksavo davatkyno fragmentus – juk greitai dangus užsitrauks ir žemė pasidengs sniegu, iš kurio namukų stogai kyšos kaip grybų kepurės samanose.

Pasak istorikės Akvilės Kašiubaitės, religinių bendruomenių veikla Rusijos imperijoje buvo ribojama – į vienuolynus drausta priimti naujų narių. Tarpukario Lietuvoje, kai pradėjo kurtis moterų vienuolijos, tapti vienuole taip pat buvo nelengva. Pavyzdžiui, 1929 m. per pirmus Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos susikūrimo mėnesius vienuolėmis panoro tapti 150 kandidačių, tačiau dėl vietos stokos ir siekiant užtikrinti padorias gyvenimo sąlygas į vienuoliją priimtos vos kelios moterys, turėjusios reikiamą išsilavinimą ir kapitalą. Kašiubaitė pamini, kad Lietuvoje kūrėsi ir kartu gyvenančių tretininkių maldingosios draugijos: pasaulietės moterys gyveno vienuoliškai, laikėsi regulos – pagrindinių vienuolijos taisyklių.

Tretininkių būta ir tarp davatkų, pavyzdžiui, Šilavoto davatkėlė Ona Mieldažytė. Davatkų bendruomenės kūrėsi panašiai kaip tretininkų – ne kaip alternatyvi, bet greta vienuolijos egzistuojanti gyvenimo forma. Žodžio „davatka“ reikšmė mažiau apibrėžta, todėl davatkomis tapti ar būti pavadintos galėjo daugiau tikinčiųjų ir našlių.

Davatkos dažniausiai kurdavosi greta bažnyčių, namukus ręsdavosi klebonijos teritorijoje. Nutolusios nuo bažnyčios davatkų gyvenvietės nedažnos, todėl Šilavoto reiškinys unikalus.

Danguolė Lincevičienė, dabartinio Šilavoto davatkyno-muziejaus savininkė ir pirmosios davatkėlės giminaitė, šypsodamasi pasveikino mane vos išėjusi laukan iš anksčiau man nematyto pastato. Danguolė atrakino kitus namelius ir parodė man davatkėlių tekstilės darbus bei nosinaites. Nusivedė prie pirmojo namelio pamatų ir jos giminaičių trobelės, kurioje tris dešimtis metų gyveno jos močiutė, mamutė.

Žodis „davatka“ kilęs iš lotynų kalbos (devotissa ar devota), skamba panašiai kaip lenkų dewotka ar net anglų devoted – atsidavusi, turint omenyje religingumą. Neigiamą žodžio konotaciją galima paaiškinti ilgai besitęsiančiu reikšmių kismu. Vilniaus universiteto docentas, istorikas Liudas Jovaiša publikacijoje „Neinstitucinė moterų vienuolystė? Davatkos Žemaitijoje XVII–XVIII amžiuje“ atkreipia dėmesį į tai, kad jau Apšvietos epochoje įsivyravo žeminanti žodžio „davatka“ reikšmė, nurodanti ne tik į pamaldumą, bet ir veidmainiškumą. Tuo metu kito požiūris į atsidavusį ir uolų religingumą, vienuolystę ir sykiu į davatkas. Anot sociologo Vytauto Kavolio, 1992 m. paskaitų cikle „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ analizavusio XIX a. psichologiją Lietuvoje, galima manyti, kad į davatkas žiūrėta neigiamai, nes jos „siekė įtvirtinti nepriklausomos [moters] vaidmenį“ patriarchalinėje ideologijoje – bažnyčios kontekste mesdamos iššūkį status quo. Be to, sovietmečio antireliginė propaganda vaizdavo davatkas kaip sovietinio žmogaus idealo neatitinkančią atgyveną.

Žinoma, reikia pripažinti, kad ir neigiamoje reikšmėje galima atrasti lašą teisybės: juk davatkos buvo pastebima visuomenės dalis. Paminėdama Kavolio teiginius apie davatkas Vilniaus universiteto sociologė dr. Alina Žvinklienė apibendrina, kad „iš esmės davatka buvo religinis socialinis kontrolės instrumentas“. Kavolis pateikia pavyzdį: „[Davatkai] didžiausias džiaugsmas keliauti ir lyginti kunigų pamokslus, o čia jau įžvelgiamas pavojus.“ Pavojus, nes davatkos gali laisvai kritikuoti ir vertinti – todėl jos ir „smerkiamos, kad drįsta mokyti religinių tiesų vyrus“. Kunigas ir publicistas Julius Sasnauskas esė „Paminklas davatkai“ pateikia panašų pavyzdį:

Tai, žinoma, formavo neigiamą davatkos supratimą visuomenėje, kuri nepriėmė laisviau mąstančių ir drąsiau pasisakančių – „apkalbinėjančių“ – moterų. „[Vincas] Kudirka davatkas smerkia už tai, kad jos pradeda kritikuoti kunigus. Kudirka pats kritikuoja kunigus, bet quod licet [I]ovi, non licet bovi“ – kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, ironizuoja Kavolis.

„Šitas [Šilavoto] davatkynas išteisino davatkos vardą“, – sako Danguolė. Šilavote nebuvo to, ką laikome neigiamais „davatkos“ atributais, tokiais kaip pamokslavimas. „Jei būtų buvę paskalų, davatkynas nebūtų išlikęs.“ Danguolės įsitikinimu, būtent geras ryšys su kaimo žmonėmis padėjo išsaugoti šią vietą sovietmečiu.

Pirmą kartą išgirdęs sąvoką „katalikiškasis feminizmas“ sutrikau, bet susidomėjau. Pirma mintis – kaip įmanomas toks paradoksalus junginys? Kaip katalikybė, tradicija, kurioje įsitvirtinęs hierarchinis vyrų autoritetas, gali sąveikauti su šią tradiciją kritikuojančiu feminizmu? Norint geriau suprasti davatkas ir jų bendruomenes galima pažvelgti į šį fenomeną kaip į katalikiškojo feminizmo pavyzdį.

Katalikiškojo feminizmo apraiškų galima rasti jau pirmoje feminizmo bangoje. Indrė Karčiauskaitė Vytauto Didžiojo universiteto socialinių studijų žurnale „Darbai ir dienos“ rašo, kad „plačiausiai Lietuvoje veikė katalikiškos pakraipos moterų organizacijos“, kurios ir kėlė feministinius reikalavimus pabrėždamos, kad „santykiai, išnaudojantys moterį <...> neteisingi ir nekrikščioniški“. Kontekstas svarbus, nes dėl agrarinio Lietuvos ekonomikos pobūdžio liberalusis feminizmas buvo ne toks populiarus miestuose, kiek katalikiškasis užmiestyje. Karčiauskaitė teigia, kad katalikiškasis feminizmas, nors konkrečiai neapibrėžtas, yra konservatyvesnis už liberalųjį. Tačiau, net jei „katalikės moterys tam tikrais klausimais buvo varžomos krikščioniškosios tradicijos, jos nebuvo sugniuždytos ir praktiškai sugebėjo kelti moterims aktualius klausimus bei išplėsti moters veikimo ribas tiek šeimoje, tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje“.

Moters veikimo ribas Šilavoto davatkynas plėtė, pavyzdžiui, keisdamas požiūrį į jų darbą. Atokaus, nuo bažnyčios per 800 metrų nutolusio davatkyno bendruomenė privalėjo gebėti save išlaikyti. Davatkėlės turėjo savo darželius, bet vis tiek aktyviai dirbo aplinkiniuose ūkiuose, užsiėmė amatais ir siuvinėjo, darbus parduodavo. Žinoma, katalikiška tarnystė joms buvo svarbi darbo dalis, tačiau reikėjo pasirūpinti ir savo reikmėmis. Nors, reikia pripažinti, davatkėlės nebuvo paliktos likimo valiai, sulaukdavo giminaičių ir kaimo žmonių pagalbos.

Tuo laiku, kai moteris buvo laikoma tarnaite, teisinės lygybės ir teisės į darbą reikalavo katalikės. Karčiauskaitė cituoja ištrauką iš 1910 m. pradėto leisti katalikų žurnalo moterims „Lietuvaitė“ pirmo numerio:

Anot Alinos Žvinklienės, „ir emancipuota moteris, ir davatka atstovavo privačiai iniciatyvai, buvo ar bent stengėsi būti socialiai nepriklausomos, o jų gyvenimo būdas buvo tarsi alternatyva tradiciniam šeiminiam gyvenimui“.

Susitikus su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, sociologe Milda Ališauskiene, tyrinėjančia religines bendruomenes sovietmečiu ir dabar, pokalbio temos vis nukrypdavo. Pasidalinau šviežio nutikimo davatkyne (apie kurį dar papasakosiu) įspūdžiais. Dar nežinojau, kur ši istorija gali nuvesti, tačiau man rūpėjo aptarti socialines priežastis, leidusias formuoti tokias moterų bendruomenes. „Bendruomeninis gyvenimas gali būti įvairių formų“, – svarsto sociologė pridurdama, kad bendruomenės (komunos) įprastai kuriasi „amžiaus, tikėjimo, lyties pagrindu, [vienijamos] sociopolitinių pažiūrų“.

Anot Ališauskienės, burtis į davatkynus galėjo skatinti neheteroseksuali orientacija, nenoras kurti šeimos, siekis atsiskirti nuo visuomenės, spraudžiančios į gyvenimo rėmus. Daug kas priklausydavo ir nuo giminaičių: „Vienas kuria šeimą ir jam lieka ūkis, o visi kiti, pavyzdžiui, dirba tame ūkyje; vienas turi šeimą, o visi kiti padeda, – pasakoja Ališauskienė. „Galima galvoti, kad dalis žmonių nenorėdavo susitaikyti su tokia dalia“, todėl ir ieškodavo kokios nors bendruomenės, tokios kaip davatkynas. „Esi ir pasaulyje, ir bendruomenėje, ir dar gali <...> laisvai gyventi su tuo tapatumu, taip save legitimuoti. Niekam nereikia aiškintis. Dabar esu bendruomenėje, man gerai ir joje jaučiuosi saugi. Žmonės ieškojo būdų, kaip išgyventi toje visuomenėje, kurioje nėra galimybių.“

Sociologė pažymi, kad įprastai kalbama, jog sovietmečiu Bažnyčia priešinosi ir veikė kaip disidentinė struktūra visais lygmenimis – veikė kunigų seminarija ir kitos institucijos. Tačiau „vienuolės, kurios iki tol gyveno kartu, taip ir lieka gyventi, jos tiesiog nebeturi jokių iškabų, bet funkcionuoja, niekas jų neišskaido, – sako Ališauskienė. – Vienuoliams buvo kitaip, nes daugelis jų buvo kunigai, jų viešumas buvo stebimas.“

Pirmą kartą po daug metų sugrįžus į davatkyną pats pirmas mane pasitiko Danguolės sūnus Petras Lincevičius – vienas ryškiausių Lietuvos jaunųjų tapytojų, menininkas ir Vilniaus dailės akademijos lektorius. Jis pakvietė prisijungti prie plenero ir kitą dieną ateiti į kūrybinę edukaciją. Petrą pažinojau jau anksčiau, bet nežinojau, kad jis būdamas mažas gyveno davatkyne. Nežinojau ir to, kad globalizmo ir lokalumo, meilės vietai temas tapyboje jis tiria įkvėptas sau artimo Šilavoto davatkyno.

Petras pritaria, jog neįmanoma konkrečiai atsakyti, kodėl davatkėlės pasirinko tokį gyvenimo būdą, tačiau spėlioja, kad jos turėjo būti pasišventusios moterys, gyvenusios „aukštesne vizija“, žinojimu, kokia dvasiškai paprasta ir laisva realybė mus supa, – tuo jos panašios į menininkes. Tradiciškai moteriški amatai, kaip tekstilės darbai, meno istorijoje menininkų vyrų dažnai vertinti kaip nelygiaverčiai tradicinėms meno kryptims.

Petras Lincevičius pastebi, kad davatkynas skirtingais istorijos tarpsniais įgaudavo skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, dabar davatkynas yra ne tik bendruomenei ir svečiams aktuali dvasinės įkrovos vieta, bet ir kūrybiškumo šaltinis. Lincevičiaus kūryboje pasikartoja vienas namelis. „Ten ir gyveno mano prosenelė, ir tą namelį statė mano giminaičiai“, – sako Petras. Menininkui įdomu, kad šis architektūros elementas „pasakoja didelę istoriją, kaip ir pats davatkynas pasakoja tam tikrą pjūvį per daugiau nei šimtą metų“. Tame pačiame namelyje šiandien apsigyvena plenero metu viešintys menininkai, „bet jame ilgą laiką prieš plenerus gyvendavo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas ir kurdavo ten“. Todėl, anot jo, meninis palikimas toje erdvėje susiformavęs nuo seno.

Apie vaikystę davatkyne Lincevičius daug nepamena, „kiek vaikui mažam galima prisimint, man gal kokie keturi ar penki [buvo]“, tačiau davatkos įvaizdis įstrigo: „Visada šiltos <...> magiškai šviesios moterys“.

Davatkynas spinduliuoja magiška aura, įkvėpta čia gyvenusių moterų, kurią pajusti turbūt gali kiekvienas – bent aš jaučiu ir retsykiais jos net prisibijau.

Idėjinę veiklą davatkyne dabar tęsia Lincevičių šeima su Prienų krašto muziejaus ir savanorių pagalba. Danguolė pasakoja, kad artimas ryšys ir atsakomybės jausmas su davatkynu užsimezgė prisilietus „prie visko iki smulkmenų“.

Aš taip pat prisiliečiau, nors ir ne tiek daug. Riedėdamas dulkėtu keliu iš davatkyno pagalvojau: „Ne tokios ir piktos jūs, davatkos!“ Artimiau susipažinus, atrodytų, paprastos moterys, tačiau neabejotinai paslaptingos, pravėrusios magišką portalą į alternatyvų gyvenimo būdą – pamokantį, ne pamokslaujantį.