„Savo pilietybės nesirinkau ir ja nesididžiuoju.“ Laiškai rusų ir baltarusių, siekiančių tapti Lietuvos piliečiais
Su Lietuva savo gyvenimą susieję, lietuviškai kalbantys, ukrainiečiams padedantys rusai ir baltarusiai siekia Lietuvos pilietybės. Dalis politikų juos mato kaip grėsmę nacionaliniam saugumui.
Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projektą kovo viduryje įregistravo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Įstatymo projektui Seimas pritarė balsų dauguma. „Būtina numatyti ribojamąsias priemones siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus“, – argumentavo Kasčiūnas.
Pagal pirminę įstatymo projekto formuluotę, Lietuvoje būtų stabdomas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų ir sprendimų dėl Lietuvos pilietybės priėmimas. Taip pat būtų stabdoma Rusijos piliečių ir jų juridinių asmenų teisė įsigyti nekilnojamąjį turtą. Įstatymo šalininkai teigė, kad tokios priemonės yra laikinos, kol vyksta karas Ukrainoje.
Rusijos ir Baltarusijos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, sukilo prieš šią iniciatyvą, jų balsą palaikė ir skirtingų partijų politikai. Internete šiomis dienomis platinama peticija, kviečianti Seimo narius nepriimti įstatymo pirmine jo forma. 1,8 tūkst. parašų surinkusios peticijos autoriai argumentuoja, kad „Lietuvos Respublikos pilietybės įgyjimas užtikrina didžiausią asmens integravimąsi Lietuvoje bei stipriausią ryšį su Lietuva – o tai kartu ir stiprina Lietuvos saugumą“.
Reaguodami į kritiką trečiadienį, kovo 29-ąją, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai pritarė išimčių pasiūlymams. Pavyzdžiui, komitete sutarta suteikti Rusijos ir Baltarusijos piliečiams galimybę gauti pilietybę natūralizacijos tvarka, jeigu įrodoma, kad asmuo nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Taip pat pritarta, kad Lietuvoje nekilnojamąjį turtą galėtų įsigyti tie Rusijos piliečiai, kurie turi leidimą nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje. Bet, rašant šį tekstą, galutinis atnaujintas įstatymo tekstas dar nėra paviešintas.
Rusijos ir Baltarusijos piliečiai, kuriuos paveiktų šis įstatymas, kol kas nėra įtikinti. Kaip redakcijai rašė vienas jų: „Jokių sprendimų dėl įstatymo dar nėra priimta. Visko dar gali būti, o detalių nežinome, jų neviešina. Jei visi ribojimai bus panaikinti – gerai. Bus pilietinės visuomenės pergalė. Bet vargu, kad taip įvyks. Įstatyme vis tiek likę negerų dalykų, pavyzdžiui, dėl giminaičių lankymo galimybės.“
Šiuo metu Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje yra sustabdytas. Išimtis taikoma, jei vizos prašantieji Rusijos ar Baltarusijos piliečiai yra Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos piliečio šeimos nariai.
Dėl įstatymo dar diskutuos Seimo nariai, jį taip pat turės patvirtinti prezidentas. Kad ir kokia galutinė įstatymo versija bus priimta, ši politikų iniciatyva Lietuvos visuomenei iškėlė svarbų klausimą: koks bus Lietuvos piliečių santykis su Rusijos ir Baltarusijos piliečiais, kol šalia vyksta Rusijos režimo inicijuotas ir Baltarusijos režimo palaikomas karas? Net jeigu jie viešai kritikuoja autoritarinį savo gimtosios šalies režimą, taip uždarydami sau duris ten sugrįžti?
Rusai ir baltarusiai visada buvo margo Lietuvos gyventojų paveikslo dalis. 2023 m. pradžios duomenimis, Lietuvoje gyveno beveik 49 tūkst. Baltarusijos ir 16 tūkst. Rusijos piliečių. Bet tik maža dalis jų gauna Lietuvos pilietybę. Praėjusiais metais natūralizacijos būdu Lietuva suteikė pilietybę 29 Rusijos piliečiams ir 16 Baltarusijos piliečių.
Dėl savo geografinės padėties ir tvirtos politikų pozicijos Lietuva tapo Europos Sąjungos užuovėja Rusijos ir Baltarusijos politinei opozicijai. Vilniuje gyvena Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, Nobelio taikos premijos laureatės, Rusijoje uždraustos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ vienas lyderių Sergejus Davidis, Rusijos pankroko aktyvisčių „Pussy Riot“ narė Marija Aliochina.
Šioje publikacijoje surinkome liudijimus Lietuvoje kelerius ar keliolika metų gyvenančių rusų ir baltarusių, kurie siekia tapti Lietuvos piliečiais. Kvietėme juos parašyti trumpus laiškus, norėdami suprasti pašnekovų santykį su Lietuvos valstybe, karu Ukrainoje ir asmeninę atsakomybę atvykus iš šalies agresorės. Visi pašnekovai kalba ir rašo lietuviškai. Jų tekstai parašyti atsižvelgiant į pirminę, griežčiausią, įstatymo projekto versiją.
**
Vladimir Panov, lingvistas. Lietuvoje gyvena penkerius metus
Esu mokslininkas, filologas. Septynerius metus teisėtai gyvenu Europoje, moku čia mokesčius. Penkerius iš jų gyvenu Lietuvoje. Laisvai kalbu šešiomis Europos kalbomis. Šešerius metus dėstau ir užsiimu moksliniais tyrimais viename didžiųjų Lietuvos universitetų, esu docentas. Dėstau kalbotyros disciplinas įvairiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų, nuolat gaunu teigiamą grįžtamąjį ryšį iš studentų. Įdėjau į savo darbą daug pastangų, myliu jį ir laikau savo pašaukimu. Lietuvoje pirmą kartą atsidūriau keliaudamas 2009 m., tada pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir susipažinau su nemažai lietuvių. Mano žmona (esame pažįstami jau dešimt metų, susituokę – septynerius) ir dvejų metų dukra – lietuvės.
Tačiau aš – Rusijos pilietis. Šios pilietybės nesirinkau ir ja nesididžiuoju. Kai man buvo keturiolika metų, neskaidriu būdu į valdžią atėjo KGB tarnautojas Vladimiras Putinas. Jau tada visiems mano artimiesiems ir man, politika besidominčiam paaugliui, tai buvo didžiulis smūgis. Baimės pasitvirtino: Rusijoje iš karto prasidėjo nuoseklus demokratijos naikinimas ir imperinio nacionalizmo puoselėjimas.
Kategoriškai smerkiu šią agresiją, palaikau Ukrainą, aukoju jai pinigus
Aš ir mano artimieji daug kartų dalyvavome opoziciniuose protestuose, buvau sulaikytas. Paskutinis demokratijos pasispardymas Rusijoje pasireiškė masiniuose 2011–2012 m. protestuose, kurie, deja, buvo nesėkmingi. Diktatūros įsitvirtinimas ėjo koja kojon su geopolitiniu revizionizmu, kuris buvo pasireiškęs jau Čečėnijos kare. Paskui buvo Gruzijos karas, Krymo aneksija bei karas prieš Ukrainą. Kategoriškai smerkiu šią agresiją, palaikau Ukrainą, aukoju jai pinigus, dalyvauju Vilniuje vykstančiuose Ukrainos palaikymo mitinguose. Pavyzdžiui, Vilniaus Katedros aikštėje vasario pabaigoje vyko rusų diasporos organizuotas nemažas protestas. Kaip ir daug kitų opozicinių rusų ir baltarusių veiksmų, deja, jis nebuvo gerai nušviestas Lietuvos spaudoje.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Mano šeimos sprendimas gyventi Lietuvoje buvo sąmoningas ir apgalvotas, jame atsispindėjo noras prisidėti prie žmonos gimtosios šalies gerovės ir mano noras nebegyventi Putino diktatūroje, kurios kryptis jau buvo labai aiškiai matoma. Deja, Rusijos pilietybės nėra paprasta atsisakyti – norėdamas tai padaryti, turi įrodyti, kad gausi kitos šalies pilietybę. Tai – ilgametis procesas, kurio didžiąją dalį jau esu nuėjęs: puikios lietuvių kalbos bei Lietuvos istorijos ir konteksto žinios, pozityvus indėlis į visuomenę.
Karinės grėsmės akivaizdoje Lietuvos reikmė užsitikrinti saugumą yra suprantama ir palaikytina. Tačiau Seime iškelto įstatymo projekto kai kurie punktai vargu ar pasitarnaus šiam tikslui, tik be reikalo pakenks mažai žmonių grupei, kuri seniai gyvena Lietuvoje. Pilietybės įgijimo sąlygos Lietuvoje ir dabar yra labai griežtos, vienos griežčiausių ES. Prašant pilietybės santuokos pagrindu reikia teisėtai išgyventi šalyje septynerius metus, kitais atvejais – dešimt, čia dirbant, mokant mokesčius. Palyginimui: Italijoje santuokos pagrindu pilietybės galima prašyti po dvejų metų santuokoje, jei gyvenama Italijoje, ir po trejų metų, jei gyvenama užsienyje, o jei santuokoje yra vaikų, abu terminai sutrumpėja perpus. Prašant Lietuvos pilietybės reikia įrodyti gerą lietuvių kalbos mokėjimą, Konstitucijos žinojimą. Iki pilietybės reikia reguliariai atnaujinti leidimą gyventi, o rezidentų patikimumas yra rimtai tikrinamas įvairių institucijų. Prašant Lietuvos pilietybės reikia atsisakyti savo senosios pilietybės. Šios priemonės atrodo pakankamos, jei pasitikime Lietuvos institucijų darbu, kaip juo pasitiki man artimi lietuviai. Todėl prašymų dėl pilietybės sustabdymas žmonėms, atitinkantiems pilietybės kriterijus, yra beprasmis ir kenksmingas. Tai yra nedidelės žmonių grupės, kuri per čia išgyventą dešimtmetį jau integravosi Lietuvoje ir turi čia šeimas, demonizavimas, nepaisant to, kad jie pilietybės prašymo teikimu ir taip nutraukia ryšius su Rusijos ir Baltarusijos diktatūromis.
Nors pagal įstatymo projektą prašymų stabdymas būtų laikinas (metams su pratęsimu), aiškių kriterijų jo atšaukimui nėra. Kiti siūlomo projekto aspektai – pavyzdžiui, draudimas pirkti nekilnojamąjį turtą net turint leidimą gyventi Lietuvoje – taip pat neaišku kaip pasitarnaus Lietuvos saugumui, bet kenkia seniai teisėtai Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, taip pat ir šeimoms, kurios nori įsigyti būstą kaip šeimos nuosavybę. Kitos pataisos praktiškai atima galimybę iš Rusijoje ar Baltarusijoje gyvenančių artimųjų, pavyzdžiui, tėvų ir senelių, lankyti Lietuvoje gyvenančius savo vaikus ir anūkus – tačiau tai juk ne turizmas, o vizitas humanitariniais tikslais.
Tikiuosi, Lietuvos politikams užteks išminties nuosekliai laikytis humanizmo, žmogaus teisių ir individualios atsakomybės principų, nediskriminuojant žmonių grupės dėl jų gimimo vietos, kurios jie nesirenka. Tai prieštarautų svarbiems žmogaus teisių principams, įtvirtintiems Europos žmogaus teisių konvencijoje (14 straipsnis, Diskriminacijos uždraudimas), Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (18 straipsnis: „draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“) ir kitur.
Rusijos nusikaltimai prieš žmogaus teises ir Ukrainos žmones neginčijami ir protu nesuvokiami. Tačiau Europa turi gilias žmoniškumo puoselėjimo ir žmogaus teisių bei demokratijos tradicijas, kurioms ji lieka ištikima net sunkiausiais laikais.
**
Pavel Kirpikau, garso dizaineris, kuriantis muziką videožaidimams ir reklamoms, bendruomenės radijo „Radio Plato“ vienas įkūrėjų. Lietuvoje gyvena 17 metų
Į Lietuvą atvykau 2007 m. studijuoti Europos humanitariniame universitete (Baltarusijos universitetas, nuo 2004 m. dėl politinių aplinkybių veikiantis Vilniuje – red.). Man tada buvo septyniolika. Universitetas pasiūlė Vizualinių ir kultūros studijų programą – tokių programų Baltarusijos universitetuose nebuvo. Aš gimiau ir užaugau Baranovičiuose, Baltarusijoje, bet Vilnius įtvirtino mano vertybes ir asmenybę. Daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidau Vilniuje.
Visą laiką turėjau Baltarusijos pilietybę, bet niekada savęs nesiejau su Lukašenkos diktatūra. Žaviuosi Lietuvos solidarumu su baltarusiais ir ukrainiečiais šiais siaubingais laikais. Todėl kai išgirdau naujienas dėl pilietybės įstatymo, man buvo sunku. Tai buvo it žinia, kad esu nelaukiamas. Kad galiu čia būti, investuoti savo gyvenimą į šią šalį, bet to neužtenka, kad būčiau pilietis. Kad galiu mokėti mokesčius, bet ne balsuoti ir būti atstovaujamas.
Šiandien esu finalinėje pilietybės gavimo stadijoje. Norėdamas kreiptis dėl Lietuvos pilietybės natūralizacijos būdu, turėjau šalyje praleisti dešimt metų, išlaikyti Konstitucijos ir kalbos egzaminus, nurodyti savo pajamų šaltinius ir kt. Reikėjo pateikti ir savo poziciją dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Aš nepritariu nei Rusijos karui Ukrainoje, nei nuosekliai Rusijos vykdomai Baltarusijos kontrolei. Visa tai dariau suprasdamas, kad jei tapsiu Lietuvos piliečiu, turėsiu atsisakyti Baltarusijos pilietybės. Su tuo sutikau. Praradęs Baltarusijos pilietybę nesijausčiau praradęs ryšius su savo šaknimis ar šeima.
Tai buvo it žinia, kad esu nelaukiamas. Kad galiu čia mokėti mokesčius, bet ne balsuoti ir būti atstovaujamas
Kai visas sąlygas įgyvendinau, man pasakė, jog turėsiu laukti dar bent pusantrų metų. Kaip suprantu, tokį ilgą laikotarpį lemia migracijos darbuotojų darbo krūvis. Ir tai buvo dar prieš paskelbiant naująjį įstatymo projektą. Pagal naująjį projektą, mano prašymas gauti pilietybę nebūtų peržiūrimas, bent jau laikinai – vienerius metus. Bet aš mažai tikiu laikinais dalykais, kai kalbame apie apribojimus, numatytus įstatymo.
Kodėl aš noriu Lietuvos pilietybės? Kodėl neužtenka tiesiog nuolatinio gyventojo statuso? Būdamas Europos Sąjungos šalies piliečiu jausčiausi saugesnis. Būčiau ES šeimos narys, o ne užsienietis. Galėčiau balsuoti ir daryti įtaką mano sumokėtų mokesčių paskirstymui. Galėčiau legaliai dirbti ES šalyse narėse ir taip augti profesiškai. Man nereikėtų rūpintis dėl užsieniečiams taikomų apribojimų, pavyzdžiui, neseniai turėjau skambinti bankams, kad įsitikinčiau, ar man leidžiama atidaryti verslo sąskaitą. Nes net jei turi leidimą laikinai gyventi, bankai nenori finansuoti tavo verslų.
Man sunku komentuoti saugumo klausimą, nesu šios srities ekspertas. Bet žmonės, praleidę, pavyzdžiui, dešimt metų Lietuvoje, yra linkę įsilieti, kurti ryšius su vietiniais žmonėmis, kurti šeimas. Ar gali būti, kad žmogus visus tuos metus užsiimtų šnipinėjimu, gyventų paralelinį gyvenimą? Tai skamba kaip sąmokslo istorija iš Holivudo filmo.
**
Irina Komissarova, scenografė. Lietuvoje su pertraukomis gyvena 12 metų
Nuo pat pirmos karo dienos mūsų namų durys buvo atviros Ukrainos piliečiams, o žmonės, kurie priėmė kvietimą, liko mūsų draugais. Įsivaizduokite, psichologė ir jos dešimtmetis sūnus, bėgantys iš gimtojo Charkivo į nežinią, ištraukė mane iš gilios emocinės duobės, laikė mane už rankos ir padėjo išgyventi siaubą, kuris atsivėrė po Bučos. Arba dokumentinių filmų režisierė ir jos dukra iš Kyjivo – mums nereikėjo jokių ypatingų žodžių, kad suprastume viena kitą, pereidamos iš rusų į ukrainiečių kalbą ir atgal, kalbėjome ta pačia – humanizmo ir antimilitarizmo – kalba. Iš pradžių nežinojau, kaip žiūrėti ukrainiečiams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, į akis, bet nuo karo pradžios neišgirdau iš jų nė vieno asmeninio priekaišto.
Lietuvoje gyvenu nuo 2011 m., 2014 m. ištekėjau už Lietuvos piliečio, esu baigusi Lietuvos aukštąją mokyklą, moku lietuvių kalbą ir žinau Lietuvos istoriją, turiu meno kūrėjo statusą, suteiktą Lietuvos kultūros ministerijos, esu LATGA narė. Tačiau tik 2022 m. galėjau pateikti dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. To priežastys – griežti įstatymai, apie kuriuos girdėjo gal tik Lietuvoje gyvenančių užsieniečių giminaičiai.
Aš nepasirinkau būti Rusijos Federacijos piliete ir negaliu vienu spragtelėjimu atsisakyti savo paso. Tačiau kadaise, būdama jauna menininkė iš Maskvos, nedvejodama pasirinkau nepažįstamą Lietuvą, palikdama visas didmiesčio galimybes. Lietuva mane sužavėjo savo kūrybine laisvės energija, kurios trūkumas Maskvoje mane dusino.
Esu laisva menininkė, mano darbo specifika numato pastovias keliones tarp miestų ir šalių, įvairiausias tarptautines kolaboracijas ir papildomo išsilavinimo, nepasiekiamo Lietuvoje, įgijimą (pavyzdžiui, teatro dailininkas-technologas yra beveik nežinoma profesija Lietuvoje). Nors negaliu savęs vadinti tik Lietuvos menininke, man niekada nekilo klausimas, kurios šalies kultūrai atstovauju savo kūryba.
Bandydama prisitaikyti prie naujų ir vis griežtesnių įstatymų, pavargau laukti, kol galėsiu apkabinti mamą, kurios nemačiau jau dvejus metus. Ji, pensininkė, turinti ukrainietišką pavardę (gimusi lenkų ir ukrainiečių šeimoje Rusijos pietuose), visa širdimi niekinanti režimą, nusipelno vilties, kad šalis, kuriai jos dukra atiduoda savo gyvenimą, leis jai ją aplankyti.
Nors negaliu savęs vadinti tik Lietuvos menininke, man niekada nekilo klausimas, kurios šalies kultūrai atstovauju savo kūryba
Nusikalstamo režimo pradėtas karas yra ne tik siaubingas, bet ir pražūtingas. Kol Rusijos bombos nenustoja žudyti nekaltų ukrainiečių, Kremliaus skleidžiami nuodai ir toliau paralyžiuoja protus. Šį marą galima įveikti tik vadovaujantis humaniškumu ir stipriai susikibus už rankų, kaip kadaise buvo padaryta Baltijos šalyse nuo Vilniaus iki Talino.
**
Tadas Montrimas, režisierius, Auksinio scenos kryžiaus laureatas. Jo žmona, Rusijos pilietė, ketverius metus gyvena Lietuvoje
Rusijoje pragyvenau penkerius metus. 2013–2015 m. studijavau teatro režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT), o po mokslų trejus metus dirbau režisieriumi Ulan Udė mieste (Buriatija, Rusijos Federacija). Rusijoje sutikau ir savo dabartinę žmoną, Rusijos pilietę, su kuria ketverius metus gyvename ir dirbame Lietuvoje bei auginame du vaikus. Vaikai gimė Lietuvoje ir yra jos piliečiai. Dabar mano žmona turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, mokosi lietuvių kalbos, dirba kūrybinį darbą.
Bičiuliai pasidalino Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projektu, kuris man pasirodė nukreiptas prieš kiekvieną, kuriam šiuo atveju nepasisekė gimti dabartinės Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje. Taip išeina, kad bet koks aršus rusų putinistas, bet koks specialusis agentas, keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, bet koks „Vagner“ samdinys yra dedamas į tą patį stalčių kaip ir visi kiti Rusijos pasą turintys asmenys, neatsižvelgiant nei į jų pažiūras, nei į jų darbus, nuopelnus. Mano žmonai, kaip ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems Rusijos ar Baltarusijos piliečiams, irgi automatiškai valstybės lygiu priskiriama ši unwelcome etiketė. Ir tai, mano manymu, yra neteisinga.
Mane visada ir kaip žmogų, ir kaip kūrėją erzino automatinis žmonių rūšiavimas į baltus ir juodus. Rusijos agresijos Ukrainoje fone atsirado standartizuotas ruso vaizdinys – girtas, kvailas, purvinas ir agresyvus. Taip, tokių ten, kaip, beje, ir visur kitur, – yra, bet negi tai priežastis šią etiketę klijuoti kiekvienam Rusijos pasą turinčiam žmogui? Tiek studijuodamas, tiek dirbdamas Rusijoje sutikau daug puikių, gilių žmonių, jautrių, talentingų menininkų. Dauguma jų prasidėjus karui turėjo palikti savo namus, savo šalį, bėgdami nuo persekiojimo už viešus pasisakymus prieš karą, už Ukrainos palaikymą. Dabar šie žmonės bando kabintis į gyvenimą svetimose jiems šalyse, su svetima kultūra, svetima kalba, miglotomis ateities perspektyvomis. Tai yra žmonės, kurie nerinko, nepalaikė Putino, jį kritikavo, tačiau tiesiog gimė tokioje šalyje.
Mano žmonai, Rusijos pilietei, valstybės lygiu priskiriama unwelcome etiketė
Šiandien gyvename „duomenų amžiuje“. Apie kiekvieną asmenį galima surinkti tiek informacijos, kad jos pakaktų sukurti išsamų asmenybės portretą, kuris bus tikslesnis už jam artimiausio žmogaus apibūdinimą. Man nesuprantama, kodėl Lietuvos saugumo institucijos negali to padaryti kaskart žmogui su rusišku ar baltarusišku pasu siekiant gauti Lietuvos pilietybę ar įsigyti nekilnojamojo turto? Ir man nesuprantama, kodėl aš su savo žmona ir dviem vaikais negalėsiu įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje lygiai taip pat kaip ir Ukrainos žmonių kraujuose besimaudantis Putinas?
Mūsų pozicija Rusijos agresijos klausimu niekuo nesiskiria nuo kiekvieno mąstančio žmogaus, nepriklausomai nuo jo paso išdavimo vietos, pozicijos: KARUI NE! Prasidėjus karui ir dabar, gresiant branduolinių ginklų perdislokavimui į Baltarusiją, man labai sunku susikaupti ir dirbti, jau nekalbu apie kūrybą. Baisu, kad vienas senas, mirštantis idiotas nenusineštų viso pasaulio su savim į nebūtį – ši mintis kūrybinę energiją nukreipia į egzistencinį klausimą: kam ta kūryba?
O Kristina, mano žmona, išgyvena šią tragediją gal dar sunkiau nei aš, nes visgi jos kraštiečiai įsiveržė į Ukrainą. Kai prasidėjo lėšų rinkimas, aukojome „Blue/Yellow“ organizacijai, atvykusiems į Klaipėdą (kur dabar patys gyvename) pabėgėliams iš Ukrainos padėdavome susirasti, kur apsistoti, pirkome jiems higienos reikmenų, maisto. Taip pat dalyvavome palaikymo akcijose mieste. Iš pradžių susipažinome ir bendravome su trimis atvykusiomis ukrainiečių šeimomis, dalinomės vaikiškais žaislais, rūbais, susitikdavome. Vėliau dvi iš trijų šeimų išvyko į Lenkiją. Liko viena šeima, su kuria palaikome draugiškus santykius, vis susitinkame šeimomis, padedame, kuo galim, palaikom ir džiaugiamės, kad jiems patinka Klaipėda.
**
Vladimir Pelevin, „Rock'n'hostel“ hostelio vadovas, Lietuvoje gyvena penkerius metus
Sprendimą palikti Rusiją su šeima priėmėme po Krymo aneksijos. To meto įvykiai man nesutilpo į galvą. Dar daugiau klausimų kilo dėl mano tautiečių – kodėl šie įvykiai jų nepiktina, o atvirkščiai – jie šiltai sutinkami net ir tų, kurie gana kritiški valdžios atžvilgiu. Tada supratau, kad ši šalis neturi ateities. Ir mes nenorime gyventi ir auginti vaikus tokioje visuomenėje.
Neaptarinėjome jokių kitų alternatyvų, kur važiuoti, – tik į Lietuvą. Į Nidą keliaudavome daugelį metų iš eilės, per tą laiką atsirado draugų ir pažįstamų. Buvome ir esame absoliučiai puikios nuomonės apie Lietuvą ir lietuvius. Abipusė pagarba, orumas, ištvermė, tolerancija, pasirengimas išgirsti pašnekovą, nulinis agresyvumo laipsnis, pagarba aplinkai, gilus ryšys su gamta – tuo man Lietuva ir jos žmonės visada buvo ypatingi. Niekada čia nesijaučiau svetimas ir visada tikėjau, kad Lietuva vystosi teisinga linkme, ir šalies laukia puiki ateitis.
Nuo 2014 m. pradėjome ruoštis išvykti. Planavome, kad atsikraustę patys pasirūpinsime pragyvenimu, dirbdami savo darbą. Nesitikėjome ir neplanavome gauti jokios pagalbos. Nusprendėme Vilniuje atidaryti hostelį. Pasiruošimas truko trejus metus. Per šį laiką sutaupėme pinigų, įgijome žinių apie mums naują veiklos rūšį, išsirinkome nuomojamas patalpas. Ruošėmės kruopščiai, nes žinojome, jog išvykstame visam laikui. Kaip vėliau paaiškėjo, Rusijoje mūsų idėja netikėjo niekas – nei tie, kurie palaikė, nei tie, kurie buvo prieš. Jie sakė: „Greičiau važiuokite – greičiau grįšite.“
Išvykome 2018 m. sausį, o 2019 m. mūsų „Rock'n'hostel“ jau buvo įtrauktas tarp geriausių pasaulio nakvynės namų. Bet tada užklupo kovidas. Sienos uždarytos, paskutiniai svečiai išvyko, hostelis ištuštėjo. Tada pirmą kartą iškilo klausimas – gal verta viską uždaryti ir grįžti? Tačiau tos minties net nesvarstėme, nes savo gyvenimo ne Lietuvoje jau neįsivaizdavome. Nusprendėme daryti viską, kad liktume, kad išgyventume, stengtis dėl vaikų ateities, net jei tektų išleisti paskutinius pinigus.
Mes išsaugojome savo hostelį. Ačiū pastato šeimininkui ir ačiū valstybei. Pirmą kartą pajutau, kad valstybė yra tam, kad padėtų sunkiais laikais. Anksčiau pasikliaudavau tik savo jėgomis, iš valdžios nieko nesitikėjau, o šįkart viskas buvo kitaip. Pirmiausia – pagalba ir tik vėliau formalumai. Maloniai stebino greiti ir protingi Lietuvos valdžios verslo palaikymo veiksmai pandemijos metu, įsiklausymas į visuomenę. Tokie pavyzdžiai patvirtino, kad sveikas protas čia triumfuoja ir žmonės vieni kitus girdi.
Kai prasidėjo karas ir ukrainiečiai ėmė ieškoti išsigelbėjimo kitose šalyse, buvo akivaizdu, kad mūsų pareiga juos apgyvendinti savo hostelyje. Pagal programą „Stiprūs kartu“ pas mus kelis mėnesius gyveno trys ukrainiečių šeimos su vaikais. Tai bent kažkiek kompensavo tą jausmą, jog prigimtinai esame susiję su tuo siaubu, kuris vyksta.
Rusijoje labai nustebo, kai sužinojo, kad neketiname grįžti. Mūsų žodžiai, kad esame čia, Lietuvoje, tarp savų ir kad čia yra mūsų namai, sukėlė tik susierzinimą ir nepasitikėjimą – tai nelabai tiko į Rusijos propagandos kuriamą pasaulio paveikslą.
Pagal programą „Stiprūs kartu“ mūsų hostelyje kelis mėnesius gyveno trys ukrainiečių šeimos su vaikais
Vėlgi maloniai nustebino Lietuvos valdžios veiksmai. Parama ir įvairi pagalba bėgantiems iš Ukrainos buvo visiškai suprantama, tačiau nustebino jos apimtis. Taip pat džiugino ir tuo pačiu metu įvairiuose valdžios lygmenyse skambanti vienareikšmė pozicija dėl rusakalbių, dėl būtinybės atskirti valstybę agresorę ir rusakalbius, dėl baudžiamosios atsakomybės už etninę neapykantą kurstančius veiksmus. Dar kartą įsitikinome žmonių, tarp kurių dabar gyvename, branda ir sveiku protu net tokiais siaubingais laikais.
Nuo pat atsikraustymo planavome savo gyvenimą sieti su Lietuva. Maskvoje buto nepardavinėjome tik laukdami geresnės rinkos kainos. Prasidėjus karui nebebuvo ko laukti, butą iškart pardavėme. Norėjome įsigyti namą Lietuvoje. Kai sužinojau, kad rengiamas priimti įstatymo projektas dėl laikino draudimo Rusijos piliečiams įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje ir prašymų įgyti pilietybę priėmimo sustabdymo, buvau tikras, kad tai nepalies mūsų, jau senokai gyvenančių Lietuvoje. Bet kai jis buvo parašytas apimant ir Lietuvoje gyvenančius Rusijos piliečius, būsto paieškas sustabdėme. Žinoma, būtų galima spėti bent ką nors nusipirkti, dar yra laiko iki planuojamo įstatymo įsigaliojimo. Bet mes pirmą kartą pajutome, kad esame nelaukiami, vadinami grėsme valstybei. Mūsų šeima tokioje situacijoje nenorėtų būti valstybei našta.
Visi mano pažįstami, kurie išvažiavo iš Rusijos į Lietuvą, tai padarė dėl Rusijos visuomenės militarizavimo, dėl smaugiančios neteisybės. Nė vienas jų nepalaikė kruvino siaubo, vykstančio Ukrainos žemėje.
Kol buvo parašytas šis tekstas, paaiškėjo, kad įvardytam įstatymo projektui pataisas jau siūlė trys partijos. Jos siūlo daryti išimtis Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje, turintiems leidimą gyventi ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Labai tikiuosi, kad sveikas protas vėl nugalės.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Už temos inicijavimą ir didžiosios dalies pašnekovų suradimą dėkojame vieno iš laiškų autoriui Vladimirui Panovui.