Konfliktai Linui gerai žinomi iš teorijos. Studijuodamas LCC krikščioniškame tarptautiniame universitete Klaipėdoje gilinosi į konfliktologijos ir taikos studijas. „Man buvo įdomu pats konfliktas tarp taikos ir karo – ką reiškia kariauti, kiek tai kainuoja ir kodėl tiek daug kariaujam“, – sako Linas.

Šie klausimai iš akademinių puslapių persikėlė į realybę, kai jis, grįžęs iš praktikos Švedijoje, laukė paskelbiamo 2021-ųjų šauktinių sąrašo. Jam buvo 23-eji, nebestudijavo, todėl vis dar galėjo būti pašauktas. Linas nusprendė grįžti į Lietuvą ir ateitį planuoti priklausomai nuo to, ar teks atlikti pareigą tėvynei.

Laukdamas naršė karys.lt puslapyje ir gilinosi į tuometinį šauktinių tarnybos procesą. Jo dėmesį patraukė alternatyvi krašto apsaugos tarnyba, apie kurią buvo girdėjęs dar mokykloje, – ruošdamasis Konstitucijos egzaminui įsiminė 139 straipsnio teiginį: „<...> įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.“ „Galvoju: o, įdomu“, – prisimena Linas.

Pagal LR Karo prievolės įstatymą, jei karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali atlikti tarnybos su ginklu, gali rinktis alternatyviąją tarnybą. Prašymą reikia pagrįsti religiniais arba pacifistiniais įsitikinimais. Prašymus nagrinėja komisija, sudaryta iš asociacijų, tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, aukštųjų mokyklų atstovų.

Alternatyvi tarnyba Liną sudomino kaip galimybė prie krašto tarnybos prisidėti reikšmingiau – įdarbinti savo stipriąsias savybes. „Mano pozicija buvo tokia: arba einu į karo akademiją, kur normaliai galiu ką nors išmokti, arba pasirenku ką nors kita“, – sako Linas. Supratęs, kad tarnyba ginklu – ne jo pašaukimas, tikėjo, kad kraštą galima ginti ir kitais būdais: kariuomenei juk reikia žmonių, dirbančių su ryšiais, komunikacija, kriptografija – sritimis, kuriose gynyba apima daugiau nei fizinį karo lauką.

Internete apie alternatyviąją tarnybą Linas rado mažai informacijos. Nuo 2015 m., kai buvo sugrąžinta privalomoji karo tarnyba, niekas alternatyvios tarnybos dar nebuvo atlikęs. Linas atsakymų ieškojo pats – skaitė įstatymus, teisės aktus, jų pataisas. Kol apie tai skaitė, pasirodė ir prievolininkų sąrašas, o jame – jo vardas ir pavardė. „Reikia pamėginti“, – Linas pasakė tėčiui ir, sulaukęs šeimos palaikymo, susisiekė su kariuomene ir pareiškė norą atlikti savo valstybinę pareigą netradiciniu būdu.

„Supratau, kad taip išjudinau kažkokius tektotinių plokščių judėjimus sistemoje, nes kariuomenė nelabai žinojo, ką daryti“, – sako Linas.

★ ★ ★

Prašymą atlikti alternatyviąja tarnybą Linas grindė išsilavinimu ir tikėjimu. Jis pasikrikštijo būdamas aštuoniolikos ir tapo Protestantų Bažnyčios nariu, vėliau mokėsi krikščioniškame universitete. Jo įsitikinimu, Jėzus moko mylėti artimą ir gyventi taikiai su visais žmonėmis. „Mes nesam nei sukurti, nei pašaukti vienas su kitu kapotis“, – sako jis.

Linas narpliojo teorijas ir realius precedentus: kaip skirtingos šalys vertina žmogaus pacifizmą, kaip apskritai įmanoma pagrįsti tai, kas yra tiesiog tavo įsitikinimas. Pacifizmas plačiąja prasme apibrėžiamas kaip nepritarimas karui ir įsipareigojimas taikai. Šį terminą dar 1901 m. suformulavo prancūzų teisininkas ir rašytojas Émile’is Arnaud. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje karinės tarnybos atsisakymas dėl vidinių įsitikinimų yra laikomas žmogaus teise, tačiau ji įgyvendinama laikantis nacionalinių įstatymų.

Pacifizmas gali turėti įvairiausių formų – vieni atsisako ne tik įsitraukti į kariuomenę, bet ir apskritai į politinį gyvenimą; kitiems pacifizmas nereiškia pasyvumo. Priešingai, jie įsipareigoja aktyviai prisidėti prie taiką kuriančių priemonių. Absoliutaus pacifizmo šalininkai šią sampratą praplečia ir gyvūnams – tuo grįsdami tampa vegetarais. Kitiems tai reiškia atsisakyti bet kokio smurto – įskaitant fizinį ir moralinį smurtą, net savigyną.

Mintyse Linas vertino savo paties ribas: „Kas, jeigu būčiau pririštas prie kėdės ir matyčiau, kaip mano artimieji yra kankinami? Jeigu turėčiau galimybę apginti savo šeimą ginklu, ar tai padaryčiau?“

Prašyme vaikinas išdėstė savo pasaulėžiūrą, kurią grindė ne tik tikėjimu, bet ir pacifizmo įsitikinimus sustiprinusiomis studijomis – liberaliųjų menų komunikacijos bakalauru, orientuotu į konfliktologiją, geopolitiką ir bendradarbiavimą – bei tarptautine patirtimi, kai žinias gilino Prancūzijoje ir Čekijoje. Rašė: nors gyvename laikais, kai regioninę taiką užtikrina ginklavimosi varžybos, jo nuomone, konfliktai turėtų būti sprendžiami ne smurtu, bet dialogu ir bendradarbiavimu. Pridėjo ir tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija nuo 1996 m. smurtą įvardija kaip visuomenės sveikatos problemą.

„Ginklo funkcija – sužeisti, žudyti, aš atsisakau žudyti. Sausio 13-ąją nugalėjome ne karine agresija, o taikiu pasipriešinimu – tuo ir tikiu. Tarnauti savo šaliai man yra garbė, todėl teikiu prašymą atlikti savo pilietinę pareigą tarnaudamas ne ginklu, o gindamas Lietuvą pozityvios taikos principo įgyvendinimu“, – šiais sakiniais pabaigė savo prašymą Linas. Pridėjo bakalauro diplomą ir krikšto liudijimą.

Linas sulaukė patvirtinimo: gali atlikti alternatyviąją tarnybą.

Prasidėjo ilgi susirašinėjimai elektroniniais laiškais, tiek Linui, tiek kariuomenei bandant suprasti tolesnį procesą. „Nemeluosiu pasakydamas, kad turėjom gal kokius keturis email threads (liet. susirašinėjimas el. laiškais ta pačia tema) ir kiekviename – po 50 laiškų pirmyn, atgal apie viską. Nes jie nežinojo atsakymų, aš uždaviau klausimus“, – sako Linas.

Kariuomenės atstovai ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės skyrius aiškinosi, kaip ir kur Linas gali atlikti tarnybą, ar ją gali pradėti pirmumo tvarka, ar turi laukti savo eilės numerio, kokios skiriamų atostogų sąlygos, tarnybos pradžioje privalo prisistatyti į karinį padalinį ar tiesiai į tarnybos vietą įstaigoje.

2021-03-05, pn 11:48
S★ ★ ★ D★ ★ ★<★ ★ ★@mil.lt>

Dėl jums visų rūpimų klausimų. Galbūt kvalifikuoti teisininkai labiau išaiškins situaciją.

Linas klausė ne norėdamas sukelti nepatogumų, bet tam, kad tiek jam, tiek kariuomenei ateityje būtų aišku, kaip turėtų vykti alternatyvi karo tarnyba. „Norėjau išsaiškinti kartu su jais“, – tvirtina Linas. Jį lydėjo mintis, kad pirmasis eina šiuo keliu – jo patirtis taps precedentu tiems, kurie ateity taip pat norės atlikti tokią tarnybą. Jeigu yra toks pasirinkimas, vadinasi, turi būti ir procedūrinė bazė. Jei jos nėra – galbūt jis gali prisidėti ją kuriant.

Po 2021 m. sausį paskelbto sąrašo ir vėliau gauto alternatyvios tarnybos patvirtinimo, Linui liko laukti, kol ateis jo eilė. Laukti užtruko. Per tą laiką jis gavo darbo pasiūlymą, kurio negalėjo priimti, – nežinojo, kada bus pašauktas. Po penkių mėnesių, gegužę, sulaukė skambučio: jau gali pradėti tarnybą.

Kariuomenė Linui pateikė dešimties įstaigų sąrašą Klaipėdoje, iš kurių jis pats turėjo išsirinkti vietą, paskambinti ir išsiaiškinti, ar bus priimtas ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis. „Žodžiu, pats turiu susirasti sau tarnybos vietą“, – sako Linas.

Nors pagal įstatymus tarnyba turi būti visuomenei naudinga ir atitikti išsilavinimą, pateiktame sąraše tokio darbo Linas nematė. Jis svarstė du kelius: padėti COVID-19 perkrautoms ligoninėms arba rinktis sritį, kur turi kompetencijų, – komunikaciją. Paklausęs, ar gali rasti savo vietą už sąrašo ribų, gavo teigiamą atsakymą. Terminas – trys dienos.

Skubėdamas Linas išnaršė visas valstybei arba savivaldybei priklausančias įstaigas Klaipėdoje, taip net svarstydamas tarnybą padalinti tarp dviejų vietų – globos namų ir ligoninės. „Ar galima?“ – klausė kariuomenės atstovų. „Kaip ir gali daryti, ką nori, nes mes nežinom, ką reikia daryti“, – taip jis atsimena vieną iš pateiktų atsakymų.

Galiausiai Linas rado tinkamą vietą – Klaipėdos miesto ekonominės plėtros agentūrą „Klaipėda ID“. Nuo tada ryšys su kariuomene apsiribojo retkarčiais gaunamais laiškais – patikrinimais dėl lankomumo ar kvietimais skiepytis, kuriuos irgi turėjo susiorganizuoti pats. „Buvo visiškai solo gig (liet. darbas), – sako jis, – vienas turiu viską daryti, išsiaiškinti, klausti.“

Per visą tarnybos laikotarpį Linas nesusipažino su kitais šauktiniais. Kariuomenės pastate lankėsi vos du kartus: dėl sveikatos patikros ir atsiimdamas pažymėjimą, kad tarnyba baigta. Be to, ir jo atliekamas darbas su krašto apsauga nebuvo susijęs – to nereikalavo ir įstatymas tol, kol darbas naudingas visuomenei.

Linas tarnavo rinkodaros srityje – padėjo pritraukti investicijų bei talentų į Klaipėdą, organizuoti mėlynosios ekonomikos konferenciją, rengė fotosesijas, prisidėjo prie Klaipėdos vizualinio identiteto atnaujinimo. Tarnybos metu Linas taip pat pradėjo plaukti su banglentėmis, tą daro iki šiol – išmoko teambuildingo (komandos kūrimo, – red. past.) metu. „Ir pagalvojau, kad mano tarnyba realiai ant bangų, o kažkas po purvynus laksto“, – sako Linas.

Asmeniškai ir profesiškai tarnyba, Lino vertinimu, naudinga – jaučiasi paaugęs kaip žmogus, pažinęs naujų žmonių ir taip praplėtęs savo profesinių kontaktų sąrašą. Tačiau žvelgdamas iš krašto apsaugos pusės, jaučiasi negavęs nieko.

„Miesto vystymas – toks buvo mano prisidėjimas, – sako Linas. – Ir šitoj vietoj buvo šiek tiek gaila, nes man atrodo tokia praleista galimybė iš kariuomenės pusės, nes tikrai ten būtų galima daug ką padaryti.“

★ ★ ★

2022-ųjų vasarį, Lino tarnybai įpusėjus, Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Tas dienas Linas atsimena kaip kupinas baimės – buvo prilipęs prie naujienų portalų, sekė žinias kas valandą.

Karui priartėjus arčiau namų, jis iš naujo mąstė apie savo vertybes ir krašto apsaugos suvokimą, pokalbiuose su tėčiu kėlė klausimą: „O ką darytume, jeigu užpultų Lietuvą?“

„Sakėm, eitume kelių sprogdinti, tiltų, bet ką. Nebūtinai griebtis to tiesioginio smurto, bet rasti gal kūrybiškų būdų, kaip gali prisidėti prie krašto apsaugos ir tos taikos užtikrinimo, negu tik eiti, būti patrankų mėsa ir šaudyti“, – sako Linas.

Pasak jo, Lietuvos geopolitinė padėtis lemia, kad čia vyrauja negatyvios taikos diskursas – taika suprantama kaip fizinių karo veiksmų nebuvimas. O pozityvi taika, kurią apibrėžė taikos studijų pradininkas norvegas Johanas Galtungas, yra daug kompleksiškesnė – ne tik karo nebuvimas, bet ir siekis užtikrinti stabilumą, socialinę bei ekonominę gerovę visuomenėje. Linas vis dar pasigenda dėmesio šios taikos sampratai Lietuvoje. „Nei augdamas, nei jau suaugęs negirdėjau, kad būtų sakoma: „O kaip galime kažką padaryti kitaip?“ – sako Linas.

Dalis šauktinių bando išvengti karinės prievolės, pavyzdžiui, 2023-iaisiais už tarnybos vengimą buvo išrašyta 14 tūkstančių baudų. Į „Google“ paiešką suvedus „kaip išvengti privalomosios tarnybos“, galima rasti „Reddit“ diskusijos forumų šia tema ir net teisininkų, siūlančių padėti atidėti tarnybą.

Į Liną kreipėsi ir patarimų klausė nauji šauktiniai, norintys, kaip ir jis, atlikti alternatyvią tarnybą. Linas supranta, kad bent daliai tai ne idealistinių idėjų pagrįstas pasirinkimas, o galimybė išvengti devynių mėnesių batalione.

„Beveik visą laiką priežastys būdavo nei pacifistinės, nei religinės. Tiesiog „aš nenoriu atlikti tarnybos“, – sako Linas. Jis patardavo, kiek galėdavo, pasidalindavo savo patirtimi, bet pasikalbėjęs suprasdavo, kad nuoširdžios motyvacijos dažnu atveju nėra. Kariuomenės teigimu, norinčių atlikti alternatyviąją karo tarnybą nėra daug ir šis skaičius nekinta – kasmet tokį prašymą pateikia maždaug 8 jaunuoliai.

Nors daugelis aplinkinių palaikė Lino sprendimą, jis ir pats neišvengė klausimų, ar pasirinkimas atlikti alternatyviąją karo tarnybą nebuvo motyvuotas noru išvengti tarnybos. Daugiausia abejonių išreiškė jo tikintys draugai.

„O tu tikrai nenori atlikti (įprastos tarnybos, – red. past.)? Ar nenori po tuos barakus ten su visais?..“ – klausė Lino draugai iš Protestantų Bažnyčios. Juk Biblijoje niekur neparašyta, kad negalima tarnauti. „Kaip tik Biblijoje daugiau smurto nei kažko kito“, – sako Linas.

Lino moralinį apsisprendimą diktavo ne vien Biblijos tekstai. Tikėjimą jis sieja su platesniu krikščioniškos meilės supratimu – tikintieji skatinami mylėti artimą „kaip save patį“ (Mt 22, 34–40).

„Kas kariauja – ar Ukrainoj, ar Gazoj, ar bet kur kitur – yra kažkieno tėtis, mama, sūnus, dukra, draugas. Ir kartais karą labai lengva dehumanizuoti ir tiesiog pažiūrėti į kitą kaip į priešą, į numerį. Bet man tada visą laiką įsijungia tas mąstymas: kad ir kas būtum, tu vis tiek kažkam priklausai ir iš kažkur esi atėjęs, mes visi kaip ir susiję“, – sako Linas.

Vaikinas tiki, kad žmonės turi skirtingus pašaukimus ir stiprybes, todėl ir gynyboje nebūtina visiems „pulti ir imti vienas su kitu šaudytis“. Jis sako, kad „tylieji herojai“ irgi yra svarbūs. Tai patvirtina ir daugybė pavyzdžių iš Ukrainos – dešimtys drąsių ukrainiečių Melitopolyje, kurie sustoję gatvėje be ginklų blokavo kelią Rusijos konvojams; piliečiai, iš mašinų, padangų ir smėlio maišų statę barikadas, trukdančias Rusijos kariuomenei pasiekti Zaporižią; tūkstančiai jaunų savanorių iš „Ukrainian Volunteer Service“, kurie nuo karo pradžios padėjo evakuoti žmones bei dalinti humanitarinę pagalbą.

2022 m. Tarptautinis Katalonijos taikos institutas paruošė analizę, kurioje fiksuojami 235 nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo veiksmai Ukrainoje nuo tų pačių metų vasario iki birželio. Dokumente teigiama, kad šie veiksmai padėjo stabdyti invaziją šalies šiaurėje ir trukdė ankstyvam okupacijos įtvirtinimui. Nesmurtinis pasipriešinimas sustiprino vietos savivaldas, visuomenės vienybę ir atsparumą kaustant baimei ir nežinomybei.

Vienas Lino bičiulių, sužinojęs apie jo atliekamą alternatyvią tarnybą, rekomendavo peržiūrėti filmą „Pjūklo ketera“. „Kai pasižiūrėjau šitą filmą, pagalvojau, kad čia galėjau būti aš“, – sako Linas. Filme pasakojama apie religingą jaunuolį, kurio įsitikinimai neleidžia atimti gyvybės, tačiau netrukdo tarnauti kariuomenėje. Jo tikslas – būti karo mediku ir gelbėti sužeistuosius, užuot žudžius. Vaikinas atsilaiko prieš spaudimą imti ginklą į rankas. Filmo pabaigoje po mūšio Pjūklo keteroje jis išgelbsti per septyniasdešimt sužeistųjų.

„Mano pagrindinis ir pirminis noras, kad galiu būti su visais kitais, man dėl to nėra problemos. Bet užuot paleidęs kulką, aš noriu kažkam išgelbėti gyvybę“, – sako Linas.

★ ★ ★

Nors pasirinko netradicinį kelią, Linas yra nusiteikęs ginti šalį. „Jeigu dabar būtų ta diena X, nekyla klausimų. Mano toks mąstymas: ką galiu padaryti? Ar iš čia (Briuselio, – red. past.), ar grįžęs. Nebūtų taip, kad sakyčiau: „O, viskas pakuojuos, važiuoju į Ispaniją.“ Ne, aš turiu kažką daryti. Nes jeigu nebėra Lietuvos, tai kas tada aš esu?“

Dabar Linas yra civilis. Jau kelerius metus dirba vienoje Briuselio komunikacijos agentūroje, kurios pagrindiniai klientai – ES institucijos. Iš pradžių daugiausia dirbo prie projektų, susijusių su žaliuoju kursu, tačiau pastaraisiais metais, keičiantis geopolitinei situacijai, agentūros užduotys krypsta link gynybos temų. Šiuo metu tai Lino vienintelis ryšys su krašto gynyba.

Nors tarnybą baigė, Linas nėra įtrauktas į aktyvųjį rezervą ir, kitaip nei kiti šauktiniai, neturės sugrįžti atnaujinti įgūdžių, nes – kaip jam teigė laiške – „nėra įgijęs pradinio karinio parengtumo“. Rinkdamasis alternatyvią tarnybą, vaikinas to nežinojo. Jam gaila, kad iš šio laiko liko tik rašytinis dokumentas apie įvykdytą prievolę. Jis neturi nei bendruomenės, nei – kaip pats juokiasi – lipduko. „Atrodo, buvau ilgiau negu visi, bet realiai – nieko“, – sako Linas.

Jis tikisi, kad sistema keisis ir alternatyvioji tarnyba šauktinius įtrauks labiau. Jis mato tai kaip galimybę turėti daugiau žmonių, kurie galėtų padėti mobilizacijos metu. Ir nors nusivylė sistema, jaučia atlaidumą kariuomenei. Supranta, kad sistema ir poreikiai nuolat keičiasi. „Tiesiog pažiūrėjau taip: tie žmonės tuo metu darė tai, ką galėjo, su tuo, ką turėjo. Jeigu dabar būtų galimybė rinktis, pavyzdžiui, dalyvauti paramediko mokymuose, eičiau mielu noru.“

★ ★ ★

Po Lino alternatyviąją tarnybą atliko 14 karo prievolininkų, dar 3 ją atlieka šiuo metu. Pasidomėjome, ar po pirmojo alternatyviąją tarnybą atlikusio šauktinio sistema nors kiek pasikeitė, tačiau kariuomenė atsakė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios tvarkos jokių esminių reglamentavimo pokyčių nebuvo.

Visgi tvarka šiek tiek keisis nuo 2026-ųjų – alternatyviosios tarnybos administravimą perima civilinė institucija. Tarnybą bus galima atlikti ne tik valstybės ir savivaldybių institucijose ar įstaigose, bet ir viešosios naudos nevyriausybinėse organizacijose. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos trukmė ilgės nuo 10 iki 12 mėnesių.