Vasaros „nuotykis“

Pasibaigus dūminių granatų pratyboms, Michałas kartu su dar keturiasdešimčia mokymų dalyvių kariniu sunkvežimiu dardėjo per laukus atgal į bazę. Vėlyva rugpjūčio saulė leidosi horizonte, apšviesdama tirštus, debesis primenančius dūmus, nusidriekusius po Vroclavo apylinkių kraštovaizdį. „Atrodė lyg iš kito pasaulio“, – prisimena Michałas.

Praėjusią vasarą Michałas dalyvavo savanoriškoje karinio rengimo programoje „Atostogos su kariuomene“ („Wakacje z Wojskiem“). Pasak jo, daug dalyvių ryžtasi iškeisti 27 vasaros dienas į mokymus dėl 6 000 zlotų (apie 1 400 eurų) išmokos. Visgi pats Michałas į šias „atostogas“ įsitraukė dėl gilaus susidomėjimo Rytų Europos saugumo klausimais. Baigęs tarptautinių santykių bakalauro studijas, jis pradėjo dirbti Rytų Europos kolegijoje Vroclave. Dalyvavimas trumpuose kariniuose mokymuose jam atrodė veiksmingas būdas fiziškai susidurti su saugumo kontekstais – arba, kaip sako Michałas, „tai bent jau gerai atrodys mano CV“.

„Atostogos su kariuomene 2 – Tavo vasara. Tavo nuotykis. Tavo sprendimas!“

Taip vasaros tarnybos programa, vykstanti 70-yje skirtingų vietų Lenkijoje, reklamuojama daugelyje karinio šaukimo centrų svetainių. Antrus metus organizuojamas projektas kviečia 18–35 metų žmones rinktis „nuotykį visam gyvenimui, o ne sezoninio darbo nuobodulį“. Ir išties – programa jaunimui tampa patrauklia alternatyva sezoniniam vasaros darbui, pavyzdžiui, parduotuvėje „Żabka“.

Programos tikslas – supažindinti su profesionalios kariuomenės darbo specifika, sustiprinti ryšius tarp piliečių ir kariuomenės, ugdyti patriotinius jausmus ir kartu didinti rezervistų skaičių.

2024 m. „Atostogos su kariuomene“ sulaukė 11 tūkst. paraiškų. Ši programa yra trijų mokymų ciklo dalis kartu su „Edukacija su kariuomene“ („Edukacja z Wojskiem“), vykdoma maždaug 3 000 pradinių ir vidurinių mokyklų, ir „Treniruokis su kariuomene“ („Trenuj z Wojskiem“) – vienos dienos mokymų serija, rengiama dešimt savaitgalių iš eilės. Šios iniciatyvos įsilieja į ilgalaikį tikslą, kurį 2025 m. kovą iškėlė ministras pirmininkas Donaldas Tuskas: apmokyti kiekvieną suaugusį vyrą ir sukurti 500 tūkst. karių (įskaitant rezervistus) kariuomenę, galinčią atgrasyti Rusijos agresiją regione.

Nors privalomosios karo tarnybos atkurti neplanuojama (ji panaikinta 2008 m.), Lenkija turi ambicingiausią savanoriškų karinių mokymų sistemą Europos Sąjungoje. Lapkričio pabaigoje šalis pradėjo dar vieną plataus masto programą „Budėjimo režimas“ („Na gotowości“), kuria siekiama per ateinančius metus apmokyti pusę milijono civilių išlikimo, pirmosios pagalbos ir kibernetinio saugumo pagrindų.

Turėdama virš 216 tūkst. aktyvių karių (2025 m. duomenimis), Lenkija šiandien gali pasigirti didžiausia kariuomene ES ir trečia pagal dydį NATO kariuomene (po Jungtinių Valstijų ir Turkijos). 2025 m. liepos duomenimis, gynybai skiriama 4,48 proc. šalies BVP, o iki 2025 m. pabaigos buvęs prezidentas Andrzejus Duda planavo šį skaičių padidinti iki 4,7 proc. – daugiausia iš visų NATO narių.

POV: Tu dalyvauji „Atostogos su kariuomene“

Per dūminių granatų pratybas dalyviai, apsirengę uniformomis, su dujokaukėmis ir ginklais strategiškai juda per mišką. Už tirštų baltų dūmų girdėti leitenanto šūksniai. Parako kvapas nustelbia purvynų ir suprakaitavusių uniformų tvaiką.

Vienas dalyvis netyčia pameta prieštankinės minos žiedą – visiems skiriami atsispaudimai. Kitas dalyvis netikėtai susižeidžia. Uždėję turniketą, kiti jį išneša iš „fronto“ į apkasus, kuriuos patys ką tik iškasė. Kita brigada informuojama senoviniu laidiniu telefonu, ir Michało būrys turi persigrupuoti. Kelyje reikia perbristi siaurą upelį, tad kariai bendromis jėgomis nukerta medį. Kitoje pusėje jų laukia pietūs, o jiems suvalgyti skiriama vos kelios minutės – juk tai karo zonos simuliacija, o pirmoji savaitė skirta atsijoti silpniausius.

Michałas prisimena, kad pirmos dvi mokymų savaitės buvo sunkios. „Gal reikėtų išvykti? Gal neverta taip vargti?“ – svarstė jis. Pirmąją dieną dalyviai supažindinami su procedūromis, vaikinams nuskutami plaukai. Po pirmųjų teorinių šaudymo pamokų įteikiamas ginklas, dalyviai jį saugo iki pat mokymų pabaigos, kai duoda priesaiką ginti Lenkiją. Vėliau jų laukia griežta ir disciplinuota dienotvarkė: 5:30 dienos pradžią pažymi trijų kilometrų bėgimas, po jo – pusryčiai, kambarių tvarkymas. Nuo 8:00 iki 18:00 laikas skiriamas mokymams, o vakaras – saviugdai ir savarankiškam mokymuisi. Galiausiai Michałas priprato prie atsispaudimų už netobulai užsegtą apykaklę ir prie generolų, verčiančių čiužinius, jei kambariai nepakankamai tvarkingi.

Mokymų pabaigoje dalyviai duoda priesaiką ginti tėvynę. Taip Michałas tapo atsargos kariu ir jau buvo pašauktas į papildomas pratybas.

Michało mokymų pradžioje Lenkijos televizijos kanalas TVP3 parengė reportažą, jis sulaukė daug neigiamų komentarų – esą dalyviai ruošiami kaip „patrankų mėsa“ frontui arba kad karas Ukrainoje nėra Lenkijos karas. Michałas šiuos komentarus mato kaip visuomenės poliarizacijos atspindį ir sieja juos su aktyvia Rusijos trolių veikla. „Manau, kvaila manyti, kad po vieno mėnesio mokymų esi pasirengęs frontui. Bet mokymai suteikia šiokį tokį įsivaizdavimą, kaip karas gali atrodyti“, – sako jis. Vis dėlto „Atostogos su kariuomene“ tėra maža detalė daug didesnėje militarizacijos dėlionėje.

Kaip ir Michałas, praėjusią vasarą Mateuszas, baigęs istorijos bakalauro studijas Oksfordo universitete, prisijungė prie „Atostogų kariuomenėje“ programos Varšuvoje dėl profesinio ryšio su kariuomene: „Bakalauro baigimo darbą rašiau apie Lenkijos kariuomenės perėjimą nuo komunistinės ideologijos prie rinkos ekonomikos modelio. [Prisijungiau dar] ir dėl to, kad esu patriotas“, – sako Mateuszas. Dabar, būdamas 25-erių, jis dirba gynybos industrijos konsultantu viename iš Lenkijos analitikos centrų (think tank).

„Iš pradžių mūsų buvo 110, vėliau liko apie septyniasdešimt. Žmonės pasitraukė iš esmės dėl dviejų priežasčių – psichologinių ir fizinių“, – prisimena Mateuszas. Jis dalyvavo programoje kaip eilinis karys 6-ojoje oro desanto dalinyje – viename reikliausių ir prestižiškiausių Lenkijos dalinių. „Kai kurie tiesiog nusprendė, kad griežta oro desanto dalinio disciplina jiems psichologiškai per sunki – jų nemotyvavo net 6 000 zlotų. Kiti tarybos metu patyrė fizinių traumų“, – aiškina jis.

Apskritai Mateuszas programą vertina teigiamai: „Ji tikrai daug duoda. Visų pirma, išmoksti pagrindų – išardyti ir surinkti „Beryl“ šautuvą, sužinai, kaip jį nešioti, taikytis ir šaudyti, susipažįsti su jo specifikacijomis – keli dalykai, kurie supažindina su šaunamaisiais ginklais. Be to, patiri, kas yra disciplina. Rikiuotė, nuostatos, kariniai laipsniai, himnas… Žinoma, kai kas gali pasirodyti varginančiai, bet esmė ta, kad pajustum uniformą, žinotum, kaip kreiptis į puskarininkį, kaip raportuoti, kaip taisyklingai žygiuoti.“

Kalbėdamas apie šaudymo meistriškumo pratybas, Mateuszas išsako ir kritikos: „Lenkijoje turime problemų su amunicija. Per 27 mokymų dienas į šaudyklą važiavau tris kartus. Iš viso gavau apie 50 šovinių“, – sako jis, pabrėždamas ribotus išteklius.

Kalbėdamas apie visuomenėje paplitusią nuostatą, esą dalyviai po 28 dienų įvadinių mokymų iškart siunčiami į frontą, Mateuszas šį klaidingą įsitikinimą paneigia: „Atsargos karys nepatenka į fronto liniją iš karto. Pirmiausia vyksta mokymai dalinyje, ir tik vėliau – galimos operacijos. Tai suteikia jausmą, kad nebūsi iškart įmestas į karo epicentrą. Turėsi laiko pasiruošti, prisiminti, ką išmokai. Taigi apibendrinant: nėra taip, kad po mėnesio tampi komandosu. Bet išmoksti pagrindų, disciplinos, susipažįsti su uniforma. Ir būtent tai turi didžiausią vertę“, – apibendrina jis.

Militarizacija kaip baimės įveikos mechanizmas

Praktinis karinis pasirengimas – tik vienas žingsnis saugesnės valstybės link. Tačiau net ir toli nuo fronto civilinis pasirengimas yra svarbi tradicinės gynybos dalis. Žurnalistė Agnieszka Lichnerowicz, dirbusi karinių konfliktų zonose Irake, Sakartvele ir Ukrainoje, knygos „Ar artinasi karas?“ („Idzie Wojna?“) įžangoje rašo: „Baimė gali arba įkvėpti veikti, arba paralyžiuoti ir sukelti paniką.“ Mūsų virtualaus pokalbio metu ji šią mintį išplėtojo, lygindama Lenkiją su Kyjivu 2018 m.: „Žmonės girdi [apie karą], žino, kad jis vyksta, bet kažkaip vis nesugeba priimti jo [realybės].“

Sekdama Lenkijos visuomenės pulsą, Lichnerowicz išskiria du psichologinių „fantazijų“ tipus – socialines reakcijas į karo grėsmę, veikiančias kaip įveikos mechanizmai. Pirmoji reakcija – viltingas eskapizmas, kai vidurinės klasės liberalai įsivaizduoja pabėgsią į Ispaniją ar Italiją. Antroji – dešiniųjų herojaus fantazija, dažna nacionalistiniuose, „alfa vyrų“ ratuose, kur žmonės mato save aklai ir plikomis rankomis kovojančius pasienyje. Vis dėlto daugumos žmonių karo grėsmės suvokimas išlieka abstraktus.

„Visuomenė taip normalizavo [karą], kad žmonės sugeba apie jį negalvoti arba įtikinti save, jog tai ne mano karas, manęs neliečia. Manau, tai baisu“, – sako žurnalistė. „Karo grėsmė yra pavojus demokratijai.“

Lenkija turi aukščiausią grėsmės suvokimo lygį Vidurio ir Rytų Europoje – GLOBSEC apklausa rodo, kad 86 proc. lenkų laiko Rusiją bendra saugumo grėsme. Tačiau tik 67 proc. hibridines Rusijos operacijas, tokias kaip netiesioginė politinė intervencija ar energetiniai projektai, laiko realia grėsme.

Pasak Agnieszkos Lichnerowicz, toks skirtumas kyla dėl siauro ir konservatyvaus išorinės grėsmės supratimo, kurį formuoja istorija: „Karą mes suprantame kaip okupaciją. Viskas, kas nėra plataus masto agresija, kažkodėl nelaikoma karu.“ Stipri Bažnyčios įtaka visuomenėje prisideda prie dominuojančios dešiniųjų suformuotos gynybos sampratos – saugumas dažniausiai suvokiamas per militaristinę prizmę, o intensyvi militarizacija yra tapusi tarsi gelbėjimosi ratu. Agnieszkos nuomone, akivaizdu, kad diskusijų apie civilinį atsparumą trūksta: „Žmonėms tai neįdomu. O jei žmonėms neįdomu, politikai apie tai nekalba.“

Įveikti psichologiniai iššūkiai ir pokyčių paieškos: autobuso vairuotojo ir mamos istorijos

Nors programa „Atostogos su kariuomene“ daugiausia orientuota į jaunimą, atostogauti su kamufliažu renkasi ir kitų socialinių sluoksnių atstovai. 16-ajame oro desanto dalinyje Krokuvoje vykusių pratybų metu šiemet kalbėjomės su 38 metų autobuso vairuotoju iš Cešyno – miestelio prie Lenkijos ir Čekijos sienos. Liepą jis buvo neapmokamose atostogose ir, sužinojęs, kad kariuomenė ieško vairuotojų, nusprendė išbandyti šią galimybę. „Jei kariuomenėje viskas klostysis gerai – liksiu. Jei ne, grįšiu prie sau įprasto maršruto“, – sakė jis. Paklaustas, kodėl prisijungė būtent dabar, jis svarstė: „Tikriausiai yra ir asmeninis motyvas – monotonija vairuojant autobusą, perdegimas. Gal ir vidurio amžiaus krizė – pajutau, kad reikia pokyčio. O kadangi kariuomenė plečia savo gretas, atsiranda daugiau pozicijų ir laisvų vietų, supratau, kad atsiveria durys. Pabandysiu. Žinau, kad manęs laukia dar daug darbo ir specialaus pasirengimo, bet tikiu, kad pavyks.“

Be susidomėjimo karo filmais, uniformomis ir apskritai kariuomenės tema, vyras su šia sritimi ligi šiol turėjo nedaug sąsajų. Visgi mokymus jis vertina teigiamai: „Jie sunkūs, ypač vyresniems dalyviams, bet labai aukšto lygio, profesionalūs, stebėtinai intensyvūs. Tai tikrai ne „atostogos su armija“, o rimta parengiamoji tarnyba. Mokymai naudotis ginklu, milžiniškas informacijos kiekis – tikrai sudėtinga. Bet atmosfera puiki, nes žmones suvienija bendros pastangos [įveikti iššūkius].“

Kita dalyvė teigė norėjusi mesti sau iššūkį, nes, kaip pati sako, jau atliko savo pirmąją pilietinę pareigą – užaugino keturis vaikus. „Norėjau save išbandyti, kažko išmokti, kad nesutrikčiau sudėtingoje situacijoje. [...] [Mokymai] yra geros pamokos visiems. Net jei kas nors galvoja, kad fiziškai nepaveš, svarbiausia – psichologinė ištvermė. Gal kartais ir būnu [būrio] gale, bet niekada nepasiduodu. Visada pasiekiu finišą. Todėl rekomenduočiau tai kiekvienam.“ Moteris įsitikinusi, kad įgyti įgūdžiai pravers ne tik karo atveju, bet ir kitose krizėse, pavyzdžiui, potvynių metu.

Ar militarizacija – vienintelis sprendimas?

„Gajus įsitikinimas, kad problemą galime išspręsti tiesiog pirkdami daugiau tankų“, – teigia Agnieszka Lichnerowicz, aktyvi visuomenės atsparumo idėjos šalininkė. 9 iš 10 lenkų mano, kad jų šalis turėtų dar labiau didinti gynybos išlaidas. Dėl tradicinio grėsmės suvokimo Lenkija pastarąjį dešimtmetį daugiausia dėmesio skyrė karinėms gynybos sistemoms. „Ginklavimasis tampa geriausiu sprendimu, kokį tik sugebame sugalvoti, nes saugumą suvokiame vien kaip karinį klausimą. Tokį mąstymą lemia konservatyvi visuomenė“, – apibendrina žurnalistė.

Knygoje „Ar artinasi karas?“ ji pabrėžia pilietinio pasipriešinimo svarbą – labai konkrečius pasirengimo žingsnius: nedidelių vietos bendruomenių kūrimą, tarpusavio pasitikėjimą, savanorių tinklų saviorganizaciją ir pasirengimą namų ūkių lygmeniu.

Tačiau aklas ginklavimasis palieka atvirą klausimą, ar didesnės karinės išlaidos iš tiesų gali užpildyti saugumo jausmo spragą. Laurynas Vaičiūnas, Rytų Europos kolegijos Vroclave direktorius, teigia, kad, nors Lenkija yra lyderė pagal gynybos išlaidų dalį, gali susidaryti įspūdis, kad investicijos investicijos ne visada nukreipiamos tikslingai – didelė finansavimo dalis, pasak jo, skiriama „barškalams ir žvangalams“, o žmonės, kurie turi valdyti sudėtingą techniką, pamirštami: „Daug pinigų skiriama tankams, bet nepagalvojama, kas paskui tuos tankus vairuos. [...] Yra daug demonstratyvių dalykų, kurie karo sąlygomis gali neveikti.“

Šį rudenį Lenkijai teko išlaikyti ne vieną saugumo egzaminą – devyniolikos dronų, pažeidusių NATO oro erdvę, ataką rugsėjį, ir geležinkelio sabotažą lapkritį. Abu atvejai atspindi Rusijos hibridinio karo bruožus. Kaip pažymi Agnieszka, šie incidentai sukėlė šoką tiek politikams, tiek Lenkijos visuomenei, tad diskusijos apie civilinį pasirengimą tapo aktualesnės nei anksčiau. Žurnalistė pabrėžia pokyčius žiniasklaidos ir visuomenės diskurse: „Kaip valstybė, mes geriau suprantame, kad pralaimime kognityvinį karą, ir tai aptariame. Vis daugiau žmonių ieško galimybių būti apmokyti, tačiau iki šiol vienintelės siūlomos galimybės buvo kariniai mokymai.“ Žurnalistė turi omenyje jau minėtą nacionalinę civilių mokymo programą „Budėjimo režimas” („Na gotowości“), kurią šį lapkritį pradėjo Gynybos ministerija. „Ji yra labiau civilinio pobūdžio – mokymai apima medicinines žinias ir pagrindinį krizių valdymą civiliams, tačiau juos vis dar organizuoja kariuomenė“, – sako Agnieszka.

Psichologiškai nepasirengusi visuomenė ir atsakomybės paradoksas

„Lenkų kalboje yra toks posakis moja chata z kraja (išvertus – „mano namas iš krašto“)“, – sako Laurynas. Ši frazė nusako dalies Lenkijos visuomenės polinkį abejingai žvelgti į karą ir nenorą mokytis iš Ukrainos patirties.
Žurnalistė Lichnerowicz tai sieja su neoliberaliu mąstymu, pagal kurį demokratija suprantama pagal principą „aš moku mokesčius, todėl reikalauju“. Ji priduria, kad dešiniųjų politikams lengviau žadėti tankus, nors civilinio pasiruošimo kūrimas yra kur kas kompleksiškesnis. „Jei žmonės nenori apie tai kalbėti, kaip visuomenė gali stiprėti? [...] Politikai vengia žmonėms sakyti tai, ko jie nenori girdėti“, – aiškina Agnieszka.

Laurynas taip pat įžvelgia vietos valdžios lyderystės ir aiškios komunikacijos stoką: „Deklaruojama, kad „mes nenorime kelti panikos“. Toks valstybės požiūris labai geras, valstybiškas. Bet kartais, kai sakome „nenorim kelti panikos“, viską taip sterilizuojame, kad tai tampa tolima ir gal net nesuprantama piliečiams“, – pabrėžia Laurynas. „Tai, ką turime dabar, – iš gražaus plieno padaryta sterili pasaulio vizija.“

Šis užburtas ratas kuria atsakomybės paradoksą. Nors 92 proc. lenkų palaiko gynybos biudžeto didinimą, o ketvirtadalis – savanoriškos karinės tarnybos idėją, tik 39,8 proc. lenkų patys sutiktų dalyvauti tokiuose mokymuose. Kadangi pasitikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis šį rugsėjį pasiekė rekordinį 94 proc. lygį, visuomenė taip pasikliauna kariuomene, kad net su 2024-ųjų potvyniais ar COVID-19 pandemija tvarkytis buvo pavesta kariuomenei.

Laurynas primena, kad po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo svarbiausi ginkluoto pasipriešinimo sukilimai kilo menkai ginkluotų civilių, o ne reguliarios kariuomenės iniciatyva. Dabartinė situacija atrodo priešinga šiai istorinei tradicijai. Tokia akla militarizacija, paliekanti pilietinio atsparumo stiprinimą dėmesio paraštėse, kuria ir aklą visuomenę, kuri krizės akimirką gali būti paralyžiuota baimės.

Bandymas pritaikyti Skandinavijos gynybos modelį

2024 m. gruodžio 17 d. gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas pareiškė: „Turime didelę kariuomenę – pagal skaičių trečią didžiausią NATO, – bet turime turėti ir atsparią visuomenę.“ Jo kalba žymėjo naujo Civilinės apsaugos ir gynybos įstatymo ratifikavimą; jis įsigaliojo šių metų sausio 1 dieną. Ministras pridūrė: „Būtent visuomenė lemia, laimėsime karą ar pralaimėsime, išgyvensime konfliktinę situaciją ar žūsime.“

Įkvėptas Skandinavijos modelio ir visuotinės gynybos koncepcijos, įstatymas teisiškai nustato civilinio atsparumo stiprinimo pagrindus: apibrėžia valstybės institucijų ir NVO atsakomybes, įveda privalomus mokymus pareigūnams, dalyvaujantiems civilinės apsaugos užduotyse, ir numato kolektyvinių apsauginių struktūrų – pavyzdžiui, slėptuvių – naudojimo tvarką gamtos katastrofų, teroro aktų ir karo atveju.

Nors įstatymas priimtas tik praėjus dešimtmečiui po Krymo aneksijos, Agnieszka Lichnerowicz teigia, kad jis jau paskatino realią pažangą: savivaldybių atstovai vyksta į Ukrainą mokytis, kaip organizuojamos masinės evakuacijos, o vietos ligoninės ruošiasi hipotetiniam sužeistų civilių ir karių iš Lietuvos antplūdžiui.

Paklausta, ar programa „Atostogos su kariuomene“ iš tiesų veiksminga, ji atsako: „Mano supratimu, tai labiau kariuomenės viešųjų ryšių kampanija. Viena vertus, tai gerai, nes visuomenei reikia bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir žmonių. Kita vertus, kai kartais užsimenu žmonėms, kad norėčiau dalyvauti tokiuose mokymuose, ir net pabrėžiu civilinės gynybos aspektą, jie vis tiek galvoja, kad noriu išmokti šaudyti“, – ironizuoja Agnieszka. Ji priduria, kad nors programa prisideda prie diskusijos apie visuomenės pasirengimą krizėms, ji „tik sustiprina įspūdį, kaip mes suprantame saugumą. Neturime visuotinės civilinės gynybos mokymų programos, ir tai rodo, kokios menkos galimybės šiandien egzistuoja.“

„Atostogoms su kariuomene“ pasibaigus

Praėjus daugiau nei metams, Michałas sako, kad programa padėjo geriau suprasti karo realybę: „Viena vertus, mokymai buvo smagūs. Galėjai pasijusti tarsi žaidime – bėgi su ginklu, maskuoji save purvu – tarsi išsipildžiusi vaikystės svajonė. Kita vertus, kai pagalvoji, ką reiškia mėnesius praleisti tokiuose apkasuose, greitai supranti, kad tikras karas visiškai nebūtų linksmas.“