„Visi, kurie pabėga ir palieka kaimą, niekad negali jo užmiršti. Nesvarbu, į kokius pasaulinius tolius juos gyvenimas išmeta, jie vis, savo svajonėse ir sapnuos grįžta į kaimą. Goethe, Voltaire, Rousseau, Šeinius vis svajoja apie sodus, ir daržus, ir pievų vabalėlius, vargšai Vakarų Europos žmonės.“ – Jonas Mekas, Laiškai iš niekur

Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau šiuos Meko žodžius, dar gyvenau Vankuveryje, kur augau nuo dvejų metų. Mama jais pasidalino ant mano feisbuko sienos, gal šiek tiek norėdama pasirodyti ir prieš lietuvius Lietuvoje, ir prieš lietuvius Kanadoje, ir prieš kanadiečius ne lietuvius. Buvo 2016 metai – tie patys, kai pradėjau lankyti gimnaziją aštuntoje klasėje.

Dabar suprantu, kad šie žodžiai yra romantizuoti. Mekas apie savo praeitį dažnai rašydavo per rožinius akinius, nutylėdamas dalį svarbių detalių. Bet tada šiuos žodžius priėmiau iš visos širdies. Nežinojau nei Goethe’ės, nei Rousseau, bet gerai žinojau, ką reiškia grįžti pas senelius sapnuose, įmerkti pėdas į sodo purvą, kai užsisvajodavau per matematikos pamokas.

Kai buvau dvejų, mano tėvai ir aš iš Lietuvos persikėlėme į Kanadą. Mano pirmieji prisiminimai yra iš tuometinių namų Vankuveryje, Cambie rajone, ir lenkiško vaikų darželio Šv. Kazimiero (St. Casimir) parapijoje. Rajonas, kuriame gyvenau, buvo arti miesto centro, bet vankuveriečiai jį dažnai vadindavo Cambie Village – „Cambie kaimu“. Apstatytas įvairiaspalviais namais, kurių kiemai atsigręžę į ramias, medžiais apsodintas gatves, Cambie atrodė it ne savo vietoje – kaime, ne mieste.

Pamenu, kaip darželyje prie pietų stalo vis likdavau paskutinis. Tėtis sakydavo, kad jei taip ilgai valgau, turėčiau būti kunigu. Lenkės auklėtojos man primindavo senelį ir senelę, nes, kaip ir jie, neleisdavo žaisti, kol nepapietaudavau. Kartais visą filmukų valandėlę praleisdavau valgydamas, o po pertraukos iškart eidavome pietų miego.

Visgi gardžiausius vaikystės prisiminimus man atnešdavo vasaros atostogos. Turėjau draugų, kurie vasaromis išvykdavo iš Vankuverio, nuplaukdavo į kurią nors Britų Kolumbijos salą Ramiajame vandenyne. Draugai iš labiau pasiturinčių šeimų turėdavo ir vasarnamius netoli Vankuverio. Tačiau man atostogos asocijavosi su senelių namais Lietuvos kaime.

Trisdešimt minučių kelio automobiliu į pietvakarius nuo Trakų, tarp tankių miškų ir ežerų, įsikūręs kaimas pavadinimu Onuškis. Jame gyvena ne daugiau kaip šeši šimtai žmonių, tarp jų ir mano senelis Kazimieras ir močiutė Irena. Didžioji dalis mano mamos šeimos, taip pat mano mamos tėvų tėvai kilę iš Onuškio arba aplinkinių kaimelių. Prie įvažiavimo į Onuškį stovi mūrinė bažnyčia, o miestelio centre – senovinė turgaus aikštė, kurioje rytais prekiauja dėvėtais drabužiais – mes su šeima čia dažnai apsipirkdavome. Iki Antrojo pasaulinio karo Onuškyje gyvavo didelė žydų bendruomenė – ji sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. 1941 m. beveik visi Onuškio žydai buvo nuvaryti į Varnikų mišką prie Trakų ir nužudyti ypatingojo būrio lietuvių policininkų.

Onuškyje praleisdavau kiekvieną vaikystės vasarą. Mano draugais tapo tiek vietiniai onuškiečiai, tiek kiti vaikai, kurie atvažiuodavo ten vasaromis pas savo senelius. Tačiau daugelis draugų rugsėjį grįždavo į mokyklas Vilniuje, o aš – šiek tiek toliau, Vakarų Kanadoje. Kasmet „grįždavau“ – taip įvardydavau savo vasaros keliones kitiems lietuviams – į Lietuvą.

Kai buvau gal dešimties, išgirdau, kaip mano kanadiečių-lietuvių draugų tėvai murma, įsivaizduodami, kad jų negirdžiu: „Ir kodėl tas vaikas vėl į tą Lietuvą grįžta?“ Šitas sakinys man labai įstrigo. Atrodė, kad tiems lietuviams grįžimas yra lyg našta, lyg „kanadietiškumo“ išdavystė. Dėl to jų nesmerkiu – juk lengva patapti „kanadiečiu“, jei gauni tam progą. Bet ne kiekvienam pasiseka laimėti „pakvietimą“ šiai tabula rasa. Ką apskritai reiškia būti „kanadiečiu“ – žmogumi, gyvenančiu žemėje, kuri šiuo vardu pavadinta neteisėtai, žemėje, kuri buvo atimta iš čia gyvenusių autochtonų? Tai jau gilesnis ir komplikuotas klausimas. Bet lietuviui, atvykusiam į kolonizuotą žemę ir joje apsigyvenusiam, jis turėtų būti neišvengiamas.

Tad kodėl aš vis grįžtu į Lietuvą? Vaikystėje savęs to neklausiau – tai buvo savaime suprantama. Kaip įmanoma negrįžti? „Juk tai mano namai“, sakydavau. Senelių kaimynas Kęstas juk ir mano kaimynas. Mažas kambarėlis su mažyte viengule lova ir langu į terasą juk ir mano kambarys.

Tada tapau paaugliu, gryninančiu savo lūkesčius, lavinančiu savo pasaulėžiūrą, besistengiančiu – kad ir kaip beviltiškai – stiprinti savo, kaip bręstančio vaikino, atsiskyrimą nuo tėvų. Stengiausi tapti savarankišku „kavalierium“ (kaime mane taip vadino vienas žmogus, o aš nežinojau, ką tai reiškia). Pradėjau vėlai grįžti namo, mama kartais ir nežinodavo, kur esu, eidavau į klasiokų plotus kitam miesto pakrašty. Vakarus pradėjau leisti ne tik su draugais, bet ir su simpatijom. Šiltais vakarais su draugais pėdindavome į paplūdimį vankuverietiškai praleisti vakarą prie laužo – prieš privažiuojant paplūdimio apsaugai su keturračiais, laužą užgesindavome.

Paskutiniais gimnazijos metais ir universiteto studijų pradžioje artimesnį santykį pradėjau kurti ne tik su Onuškiu, bet ir su Vilniumi, miestu, kur gyvena mano tėtis. Čia susibendravau su bendraminčiais vilniečiais, pradėjau lankytis jų mėgstamose vietose, baruose, nusipirkęs penkis eurus kainuojančią lankytojo kortelę pradėjau vaikščioti į Vilniaus universiteto biblioteką. Įsivaizdavau, kad esu lietuvis studentas knygų labirinte. Bet kaimas vis tiek liko dalis manęs.

Onuškyje, prie įvažiavimo į miestelį pasukus kairėn, yra mokykla. Čia mokėsi ir mano seneliai, ir vaikystės draugai, ir kiti šeimos nariai. Vaikystėje karštomis vasaros dienomis sėdėdavome su drauge ant suolo prie krepšinio salės. Valgydavome ledus ir žaisdavome krepšinį, ji man pasakodavo istorijas, įvykusias mokyklos pastate. Onuškio mokykla būdavo šurmuliuojantis miestelio jaunimo centras. Kai mano seneliai buvo dešimtoje klasėje, aštunto dešimtmečio viduryje, jų klasėje buvo virš dvidešimt moksleivių. O aštuntoje klasėje, prieš daugeliui išsiskirstant į profesines mokyklas, buvo net dvi aštuntos klasės, abi po dvidešimt moksleivių. Iš viso Onuškio mokykloje tada buvo net keli šimtai mokinių.

Prieš kelis metus Onuškio mokykloje vis dar buvo dvylika klasių. Bet ši mokykla seka pažįstamą Lietuvos miestelių mokyklų istoriją – mokinių skaičius jose kasmet mažėja. 2022 metais Onuškio gimnazija sumažino klasių skaičių iki dešimties ir tapo pagrindine mokykla. Šiandien joje mokosi ne daugiau kaip šimtas moksleivių nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Vienuoliktokai oficialiai priklauso ne Onuškio Donato Malinausko pagrindinei mokyklai, o Aukštadvario gimnazijai (Aukštadvaris yra penkiolika minučių kelio į šiaurę nuo Onuškio), nors ir mokosi Onuškyje. Tačiau dvyliktokų klasės neliko, nes jų iš Onuškio ir aplinkinių kaimų susirinko mažiau nei dvylika. Dėl Vyriausybės patvirtintų atnaujintų mokyklų tinklo kūrimo taisyklių, pagal kurias privaloma, kad dvyliktokų klasę sudarytų bent dvylika mokinių, dvyliktokai kasdien važiuoja 16 kilometrų mokykliniu autobusu į Rūdiškių miestelyje arčiau Vilniaus esančią mokyklą.

Su pavaduotojos pagalba susitikau su Onuškio mokyklos dešimtokais. Norėjau išgirsti jų istorijas, jų svarstymus apie tapatybę. Man buvo svarbu išgirsti kaimo, o ne miesto jaunimą, nes jo ne taip dažnai klausomasi. Tai buvo pirma mokslo metų diena po žiemos atostogų. Pusę dešimtos ryte prisėdau su šešiais dešimtokais lietuvių kalbos kabinete po žybsinčiomis fluorescencinėmis lempomis. Jos, kabančios virš rašomųjų stalų, priminė ir mano paties mokyklinius debesuotus, vėsius vasario rytus Vankuveryje.

Šie šeši dešimtokai ir sudarė visą klasę. Kai jie įėjo į kabinetą, jau sėdėjau prie stalo su užrašų knygute. Priešais mane atsisėdo Milana, nuo mažens pažįstama onuškietė. Milana atrodė kaip klasės lyderė. Kartu su ja atėjo Erika. Jos prisėdo arčiausiai – gal ir tikėta, nes jas pažinojau geriausiai. Toliau nuo manęs įsitaisė Lukas ir Nėja. O klasės gale atsisėdo Mantas su Aurimu.

Mūsų pokalbis buvo lėtas, su daug pauzių. Kad ir kaip stengiausi prisistatyti kaip jų bičiulis, jaučiau, kad vis tiek spinduliuoju savo tapatybę, – galbūt neortodoksišką lietuvybę, galbūt neišvengiamą miestiškumą, vakarietiškumą, kuris mane išskyrė kaip „kitokį“. Iš dalies tai manęs negąsdino: su šiuo jausmu tarp lietuvių esu apsipratęs. Išskyrimas mane gąsdintų, tik jeigu jis užtemdytų mūsų santykį. Bet jaučiau, kad iki pokalbio pabaigos, mokyklinio skambučio, užmegzti ryšį sugebėjome.

Nėja gyvena miestelyje netoli Onuškio ir, kaip daugelis jos bendramokslių, kasdien važiuoja į Onuškį mokytis. Ji taip pat lanko eufonijos, varinio pučiamojo instrumento, būrelį ir keturias dienas per savaitę dėl jo važiuoja į Rūdiškes. Baigusi mokyklą ji tikisi studijuoti muzikos akademijoje Vilniuje, o po mokslų nori grįžti į kaimą. „Čia fainiau, – sako ji, – oras geresnis.“ Aurimas, maigydamas telefoną klasės gale, smakrą padėjęs ant kuprinės, sako, kad Onuškyje jam atsibodo: „Veiksmo trūksta.“ Mieste visko daugiau. Jo vyresnis brolis gyvena ir dirba Vilniuje. Aurimas taip pat norėtų ten studijuoti.

Nėjai svarbu, kad miestiečiai neužmirštų, jog „mes visi esam iš kaimo“, kad ir kaip būtume pripratę prie miestietiško gyvenimo. Svarbu suprasti, ką šiame sakinyje reiškia „mes“. Mano supratimu, „mes“ yra „mes, lietuviai“. Ir tai didele dalimi tiesa. Ar šiandien gyventų kaime, ar mieste, daugelis lietuvių patys yra kilę iš kaimo arba turi ten artimųjų. Kai mano seneliai aštunto dešimtmečio viduryje lankė Onuškio mokyklą, pusė Lietuvos gyventojų gyveno kaime. Ir šiandien kaimuose Lietuvoje gyvena procentaliai daugiau gyventojų negu kitose Baltijos šalyse ir daugiau nei daugelyje kitų Europos valstybių. Daugiau nei trisdešimt procentų Lietuvos gyventojų gyvena kaimuose. Didelė dalis šalies gyventojų, net ir gyvenantys miestuose, yra gimę kaime.

Išgirdęs šią Nėjos mintį pagalvojau ir apie save. Juk aš, didžiąją gyvenimo dalį mieste augęs lietuvis, irgi esu kilęs iš kaimo. Visi stori nuotraukų albumai, kaupiantys dulkes po palange Vankuveryje, kur tebegyvena mano mama, susiję su kaimu. Mano prosenelių laidotuvių, senelių vestuvių vaizdai, mamos bei mano vaikystės nuotraukos darytos kaime, toje pačioje gatvėje, tarp bažnyčios ir mano senelių namų, Kauno gatvės sankryžoje. Mano šeimos praeitis, kaip ir daugelio kitų lietuvių, „mūsų visų“, negali pasikeisti, kad ir kur pasaulyje gyvenčiau.

„Mes nesam ir atsilikę, kaip visad įsivaizduoja miestas“, – tęsia Milana. Šie moksleiviai yra apkeliavę Lietuvą. Likus savaitei iki mūsų pokalbio Milana su klasės draugais važiavo į Vilniaus knygų mugę, o dar savaitę prieš tai – į prezidentūrą reprezentuoti mokyklą Vasario 16-osios proga. „Miestas galvoja, kad mes esam kažkokie neišsilavinę kaimiečiai“, – prideda Nėja.

Su Ugne, dvyliktoke mano kaimyne ir vaikystės drauge, kuri lanko Rūdiškių mokyklą, prisėdau atskiro pokalbio. Ją kaip vaikystėje pasikviečiau į senelių svetainę. Tik šįkart gėrėme kavą. „Skiriasi tos galimybės nuo miesto… Bet kartais, net kai nuvyksti į kokią stovyklą ar projektą darai su mokykla, sutinki vilnietį ir supranti – mokslas tas pats, gyvenimas panašus, tik pats esi daug aktyvesnis gyvenime, net jei kaime užaugai“, – sako Ugnė. Pats jau daug metų seku ją socialiniuose tinkluose ir bendraujame gyvai. Suprantu, ką ji sako. Man irgi stebint kaime užaugusį jaunimą visada atrodydavo, kad kai galimybių yra mažiau, jos geriau išnaudojamos.

Šiais pokalbiais ketinau ne tardyti moksleivius, o išklausyti jų istorijas. Po pokalbio supratau, kad šis jaunimas nėra tik dalis nykstančio kaimo statistikos, bet kuria savo nepriklausomą santykį su kaimu, sąmoningai suprasdamas, kad kaimas nyksta. Šis jaunimas žino, ko iš kaimo nori – ir ko nenori.

Migracijos istoriografijoje, kurią studijuoju universitete, egzistuoja svarbus konceptas, kuris vadinasi migracijos „stūmos ir traukos“ veiksniai. Ši teorija klausia, kokie veiksniai stumia žmones palikti namus ir kokie veiksniai juos traukia į naują vietą. Žiūrint per šio koncepto prizmę atrodo, kad kaimo jaunuoliai ne tik patys supranta, kas juos galėtų stumti iš kaimo ir traukti į miestą, bet ir daro išvadas, kas gali stumti ir traukti visą visuomenę. Aurimui tas stūmimas iš kaimo yra jam pabodęs „veiksmo“ trūkumas. Tuo tarpu Nėją į miestą traukia mokslai, bet išlieka ir trauka į kaimą, nes ji tikisi grįžti po studijų. Nėją kaimas traukia kaip antras magnetas.

Kaimo jaunimas yra savarankiškai mąstantis demografas su savo asmenišku kaimo praeities ir ateities supratimu. Moksleiviai stūmos ir traukos faktorių veikiami lygiai taip pat, kaip ir vyresni kaimo gyventojai. Tik moksleivius rečiau išgirstame.

Meilės, kurią jaučiu Onuškiui, svarbu neromantizuoti. Kaime, kaip ir miestuose, yra socialinių problemų. Darbų čia mažai, jų praktiškai nėra, tad net ir tie jauni žmonės, kurie nesiruošia mokytis universitete ar profesinėje mokykloje, vis tiek iš čia išvyksta. Miestelyje nebeliko tokių eilinių miesto kaimynystės traukos taškų kaip paštas arba vaistinė, kurie Onuškyje buvo kultūros namų pastate, stovėjusiame priešais kaimo „Aibę“, ir kuriuose vaikystėje dažnai lankydavausi. O ką jau kalbėti apie kavinę „Samis“, kurios kaime nėra jau daug metų, nors ji galėtų būti jaunimo susirinkimo vieta. Nepaisant viso to, kaime jaunimas gyvuoja.

Kaip miestietis, bet širdyje – ir kaimietis, pasikalbėjęs su Onuškio jaunimu jaučiu, kad kaimas yra nepanaikinama dalis mano kaip lietuvio tapatybės. Jei miestas būtų Lietuvos širdis, tai kaimas būtų jos plaučiai. Jei miestas formavo mano širdį, tai kaimas lieka dalis manęs, ir jo prisiminimais galiu kvėpuoti.

Tai sakau gana tiesiogine prasme. Kartais su terapeute darau pratimą pagal somatinės terapijos metodą. Monrealyje mokslų, egzaminų, rašto darbų įkarštyje, kai nėra laiko net ramiai pavalgyti ir kai jaučiu, kad kūnui sunku pakelti įtampą, taikau terapeutės išmokytą naudingą metodą atsipalaidavimui. Įsivaizduoju, kad stoviu atviroje erdvėje. Nesvarbu, kur, svarbiausia, kad ten jausčiausi saugus ir galėčiau jausti, kaip į mane pučia švelnus, šiltas vėjo gūsis, kuris pripildo plaučius šviežio, gryno oro. Net nesusimąstęs, instinktyviai, visada įsivaizduoju, kad stoviu vėjuotuose laukuose, Onuškio ežero link. Tai laukai, kuriuos vasarą kas vakarą matau iš senelių namų antro aukšto miegamojo lango. Ta pažįstama gamta ir yra mano plaučiai. Kaimas, kurio prisiminimas padvelkia švelniu šiltnamio pomidorų kvapu. Prisiminimas, kuris leidžia įkvėpti to šalto, drėgno migloto ryto pievų oro ir atsipūsti.