Ką kalba Gustonių kaimo portretai? Interviu su Dariumi Žiūra

Menininkas Darius Žiūra kas trejus metus nuo 2001-ųjų fiksavo Gustonių kaimo gyventojų portretus, prašydamas lygiai minutės dėmesio jo kamerai. Nėra kalbintojo, nėra klausimų, nėra įprastų interviu atributų – tik tyla ir į ekraną nukreiptas subjekto žvilgsnis.

Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje Žiūra pristatė šio darbo rezultatus: dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“. Fiksuodamas tylius videoportretus, į ekraną jis perkelė daug daugiau: Gustonių kultūrą, tarpusavio santykius, nuo gamtos priklausomą tapatybę ir būtį.

„Tai dokumentas apie laiką, vietą, gyvenimą, mirtį ir nuolatinę kaitą. Ne tik žmonių, bet ir medijos“, – pasakoja Žiūra. Su juo svarstome, ar kaimo žmoguje galima rasti daugiau tikrumo, ir kaip kurti dialogą mene.

Dariau, kaip jūs pasakojate apie savo projektą žmonėms, neturintiems jokio santykio su jūsų kūryba?

Sakau, kad kas trejus metus filmuoju niekam nežinomą Gustonių kaimą Lietuvos pakrašty. Jau beveik dvidešimt metų aplankau kiekvieną žmogų ir prašau, kad šis pabūtų prieš kamerą vieną minutę. Nufilmuoju visus gyventojus, kurie sutinka dalyvauti projekte, ir taip bandau įamžinti šią ypatingą vietą.

Nežinau, kaip atrodė žmonės, ten gyvenę prieš du šimtus metų, ir niekas nežino, kaip pasaulis atrodys dar po dviejų šimtų. Bet manau, kad šis projektas išliks kaip laikmetį fiksuojantis dokumentas, aktualus meno istorikams, antropologams, etnografams, kultūros ir medijų tyrinėtojams, įvairių sričių menininkams. Pasaulinėje meno praktikoje yra pavyzdžių, kai žmonių grupė buvo dokumentuojama ilgą laiką, bet „Gustoniai“ išsiskiria savo apimtimi ir pasakojimu, kuris kuriamas vien vaizdu.

Ar įmanoma apie žmogų ir vietą papasakoti be žodžių? Kiek žmogus gali papasakoti per vieną minutę nekalbėdamas?

Dažniausiai dokumentika yra paremta žodiniais naratyvais – interviu, prisiminimais, faktų analize. „Gustonių“ projekto struktūrą kuria išimtinai vaizdas. Videoportretai primena fotografijas, dažniausiai juose kadras išlieka sąlyginai stabilus ir begarsis. Tačiau atsiranda laiko trukmė, kuri yra neatskiriamas kino ir vaizdo raiškos elementas. Šių prieštaringų dalykų derinys ir kuria pasakojimą, kuris susideda iš to, kaip žmogus žiūri į kamerą, kaip elgiasi, kaip atrodo, kokia jo nuotaika, vidinė būsena. Kadangi minutė praeina tyloje, ima veikti detalės, kurių tiesiog nepastebėtume žmogui kalbant. Įvyksta keistas paradoksas – kad ir kaip greitai kalbėtum, per minutę spėji pasakyti labai nedaug. Tuo tarpu minutė tylos gali būti kur kas iškalbingesnė. Žinoma, negalime sužinoti visko apie žmogaus gyvenimą. Realybė bet kokiu atveju yra iki galo nepapasakojama, nepavaizduojama ir nesuvokiama.

Kokios buvo filmuojamų žmonių reakcijos į kamerą?

Per visą projekto gyvavimo laiką yra buvę įvairių reakcijų, teko filmuoti žmones labai skirtingose, kartais ekstremaliose asmeninėse situacijose. Leukemija serganti mergina, dėvinti vilnonę kepurę vietoje po chemoterapijos nuslinkusių plaukų. Jos skruostu ritasi ašaros, ir tai atrodo kaip paskutinis atsisveikinimas. Tuo momentu niekas nežino, kad ji pasveiks ir šypsodamasi filmuosis po penkiolikos metų. Arba žmogus, karo metais prievarta mobilizuotas į sovietų armiją ir išgyvenęs tik per stebuklą. Jo veide – vos tvardomos emocijos, povyza primena kareivišką „ramiai“, lyg stovėtų garbės sargyboje. Vaikinas, staiga tiesiog dingstantis iš kadro ir po kurio laiko grįžtantis su ką tik gimusiu šuneliu, kurį šypsodamasis laiko prie pat veido, tarsi slėpdamasis nuo kameros. Tai emocingos akimirkos, spontaniškos reakcijos, kurios tiesiog nenupasakojamos. Sakykime, kaip nupasakoti filmo sceną, kur įkalbinėju filmuotis žmogų, renkantį kolorado vabalus bulvių lauke, o jis niekaip nesutinka? Aš keikiuosi, mano nervai nelaiko, nes pažįstu tą žmogų nuo ankstyvos savo vaikystės. Jis yra vienas tų žmonių, kurie iki tol visada filmuodavosi su entuziazmu, ir aš nesuprantu, kas čia atsitiko. Jis turi savo motyvų ir žaidžia su manim žaidimą, kurio man taip ir nepavyksta įminti. Tai mano nesėkmė, kurią tuo momentu mielai būčiau iškeitęs į pavykusį videoportretą. Bet praėjus šešeriems metams šis epizodas tampa viena iš kertinių filmo scenų, kurios metu vieni žiūrovai leipsta iš juoko, o kiti lieka šokiruoti tokio familiariai brutalaus bendravimo.

„Vėliau kai kuriuos žmones sapnuoju, nors galbūt jų senokai nebėra gyvųjų tarpe. Tai brangus ryšys, kuris nedingsta ir grįžus į miestą“

Tai projekto virtuvė, per stebuklą išlikęs kadras, kuriame užfiksuotas darbo procesas. Tačiau įdomiausia čia tai, kaip dalykai, kuriuos mes laikome savo gyvenimo nesėkmėmis, vėliau įgyja vertę, kurios mes niekaip negalime suvokti ar numatyti tada, kai tai vyksta.

Ryšį su subjektu kuriate ir už kameros. Ar atsiradęs toks gilus dialogas jums netrukdo grįžti į miesto ritmą? Juk turite atitrūkti, dirbti kitus darbus.

Po kiekvieno Gustonių filmavimo būnu pasiilgęs kitų darbų ir kitokio gyvenimo ritmo. Projektas reikalauja daug bendravimo su žmonėmis, nuolatinio derinimo, nuotaikų ir tinkamos šviesos gaudymo. Kai kuriuos kadrus tenka perfilmuoti keletą kartų, kol pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Beveik visą vasarą praleidžiu paniręs į šį procesą ir visada džiaugiuosi, kai jis baigiasi bent kuriam laikui.

Vėliau kai kuriuos žmones sapnuoju, nors galbūt jų senokai nebėra gyvųjų tarpe. Tai brangus ryšys, kuris nedingsta ir grįžus į miestą.

Įmanoma sukurti ką nors paveikaus neprisirišant prie savo subjekto?

Vieni menininkai, dirbdami su žmonėmis, kuria pastovius ryšius, kitiems tai gali būti neaktualu. Turbūt visada svarbus yra konkretaus projekto tikslas. Kai su tais pačiais žmonėmis dirbi ilgą laiką, ryšiai kuriasi savaime. Šis projektas būtų neįmanomas, jei manęs ir modelių niekas nesietų. O paveikumas priklauso nuo meninės kokybės, nuo to, kiek projektas pasiekia auditoriją, kaip sugeba įtikinti savo žiūrovą, ir nuo daugybės kitų dalykų.

Reklama

O kas jums yra geras dokumentinis kinas?

Tai primena klausimą „kas yra gera tapyba, literatūra ar šiuolaikinis menas?“ Kūrinys gali būti labai geras iš profesionaliosios pusės, įkūnyti tam tikras tradicines žanro vertybes, bet būti neįdomus. Ir atvirkščiai, gali nepaisyti klišių, su ironija žvelgti į nusistovėjusias tradicijas, bet būti inovatyvus, aktualus ir įtraukiantis. Kadangi turiu tapytojo išsilavinimą, pasinaudosiu tapybos metafora – kai kurie tapytojai tapo tam, kad tapytų. Jiems labiausiai rūpi pamatinės tapybos vertybės – formatas, spalvų santykiai, ritmas, šviesa. Kiti tapo, nes už viso to slypi jiems svarbesni dalykai. Tai gali būti labai subjektyvus turinys, bet jis būtinas geram kūriniui. Tai ir daro jį įdomų. Panašiai ir su kitomis meno sritimis ir žanrais, taip pat dokumentiniu kinu. Žinoma, tai subjektyvi pozicija, pažįstu nemažai žmonių, kuriems toks požiūris yra kategoriškai nepriimtinas. Vienos nuomonės šiuo klausimu niekada nebus.

Savo projektą pristatėte surengdamas Gustonių kultūros ir meno festivalį. Tai buvo pirmasis tokio masto kultūrinis renginys kaimo, turinčio mažiau nei šimtą gyventojų, istorijoje. Kaip jis buvo priimtas?

Filmavimų metu vis dažniau išgirsdavau klausimą: „Kada pagaliau parodysi tai, ką filmuoji? Aš taip ir numirsiu nepamatęs.“ Tačiau, kaip žmonėms pristatyti tokios apimties projektą, buvo visiškai neaišku. Jei visus filmus žiūrėtume iš eilės, tai užtruktų daugiau kaip šešias valandas, ir galiausiai niekam nebūtų įdomu. Kita problema – kur visa tai būtų galima rodyti? Kaimas neturi nei renginių salės, nei kultūros namų ar kitos erdvės, kur galėtų susirinkti visi norintys. Maždaug tuo metu gimė sumanymas visus filmus rodyti sinchroniškai, kai vienu metu šešiuose ekranuose rodomas tas pats žmogus, filmuotas kas trejus metus, o kadrai keičiasi kas minutę. Šis būdas buvo įgyvendintas 2016-aisiais Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje M HKA, Anderso Kreugerio kuruotoje parodoje „Laikinasis ateičių institutas“. Po to ėmiausi organizuoti kultūros ir meno festivalį Mūšos upės slėnyje, kur iki tol dar niekada nebuvo vykę nieko panašaus.

Per metus reikėjo išspręsti begalę klausimų – nuo meninės festivalio programos iki dizaino, palapinių, aparatūros, atlikėjų, apsaugos, maisto. Artėjant festivalio dienai tapo aišku, kad žmonės jo laukia, patys siūlo pagalbą. Idėja, kuri kažkada buvo svarbi man vienam, tapo svarbi visam kaimui, Joniškėlio apylinkės seniūnijai ir net Pasvalio rajono savivaldybei. Visus užplūdo bendrystės jausmas.

Gustonių kaime netrūkdavo incidentų, nesantarvės tarp kaimynų. Ne kartą girdėjau, kad kiekvienas čia gyvena sau ir jokios bendruomenės nėra, bet pamačiau, kad bendruomenė tiesiog kuriasi čia ir dabar. Filmų pristatymo metu atmosfera tapo emocionali ir tarsi įelektrinta. Kolega menininkas Juozas Laivys, atvykęs iš Narvaišių kaimo Plungės rajone, sakė: „Dar nesu matęs, kad žmonės plotų telikui.“

Tokia reakcija parodo, kad periferijai trūksta kultūros?

Žmogus neatskiriamas nuo kultūros – tai, kaip jis gyvena, rengiasi, kalba, gamina maistą, bendrauja su kitais žmonėmis, jau yra kultūra. Tarmė irgi yra unikali kultūrinio identiteto dalis. Kultūra – labai plati sąvoka, kurioje egzistuoja daugybė sluoksnių, kartais nesisiejančių vienas su kitu. Nereikia bandyti į kaimą atnešti pernelyg intelektualizuoto, bendruomenei nepažįstamo kultūrinio produkto, tai tiesiog nesuveiks. Bet žmonėms būtina suvokti savo šaknis, identitetą, unikalumą. Manau, tai ir buvo pagrindinė festivalio idėja – ne bandyti skiepyti tolimas kultūros apraiškas, bet kurti žmonių santykį su savimi pačiais ir su savo šaknimis.

1974 metų Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo ekspedicijos po Joniškėlio apylinkes įrašai 45 metus išgulėjo Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto archyve ir pirmą kartą viešai suskambėjo festivalio metu. Juose dainuoja žmonės, kurių seniai nebėra gyvųjų tarpe. Kai kurie žmonės verkė išgirdę balsus, kurių niekada nebesitikėjo išgirsti.

Ar miesto žmogus, žiūrėdamas į Gustonių videoportretus, stebi juos kaip eksponatus, kitos kultūros elementus ar ieško savęs?

Manau, kad Gustonių videoportretai užkabina dalykus, kurie yra aktualūs ir suvokiami kiekvienam, nepriklausomai nuo jo kultūrinės patirties ir išsilavinimo. Žiūrovas suvokia, kad projektas kalba apie esmines egzistencijos problemas, kurios nesikeičia ir kurių nuolatinis mokslo ir technikos progresas niekaip neišsprendžia.

Tai yra pasakojimas apie gyvenimą, veikiamą laiko. Žmogus gali būti toli nuo kaimo, bet egzistencijos procesai – gimimas, gyvenimas, mirtis, nesustabdoma laiko tėkmė liečia visus. Lokalus autentiškas kaimo koloritas padeda tuos portretus nutapyti, juos animuoja, suteikia gyvybės ir spalvų, egzotikos.

„Žmogaus egzistencija visuomet yra probleminė. Kad ir kaip gyventum, neišvengiamai patiri nesėkmių, konfliktų, dramų ir miršti“

Tuo tarpu rafinuotas meno pasaulio atstovas, kuriam svetimi egzistenciniai sentimentai, gali suvokti projektą kaip tam tikrą minties architektūrą, matyti laike išsiskleidžiančias struktūras, analizuoti projekto ryšius su sau aktualiu kultūriniu kontekstu.

Daug kalbame apie tai, kad kaime yra daugiau tikrumo. Jums irgi taip atrodo?

Vaikystėje kelerius metus praleidau kaime. Kai patekau į miestą, patyriau kultūrinį šoką. Beveik viskas čia atrodė dirbtina – pradedant betoniniais daugiaaukščiais ir baigiant žmonių santykiais. Atrodė, kad visi meluoja, nors bando įtikinti, kad sako tiesą – tiek kieme, mokykloje, tiek šeimoje.

Man tuo metu atrodė, kad kaime to nėra, kad jame viskas vyksta „iš tikrųjų“ – žmogus gyvena gamtos ritmu, didžiąją maisto produktų dalį užsiaugina ir pasigamina pats, yra toli nuo ideologijų, vaidybos ir miestui būdingo dirbtinumo. Bet iš tiesų tikrumo sąvoka yra labai subjektyvi.

Miesto žmogaus kultūrinė erdvė gali atrodyti kaip burbulas, besiremiantis įvairiomis susitarimų sistemomis. Kaimo žmogui tai dažnai atrodo dirbtina, bet ar kas galėtų patvirtinti, kad gyvenimas burbule yra „mažiau tikras“ nei gamtoje? Laikas visur nesustabdomai eina į vieną pusę, o „tikrame“ kaimo gyvenime taip pat nestinga melo, tikėjimo iliuzijomis. Žmogaus egzistencija visuomet yra probleminė. Kad ir kaip gyventum, neišvengiamai patiri nesėkmių, konfliktų, dramų ir miršti.

Jūsų projektas yra apie laiko tėkmę. Ar manote, kad kaime tėkmę fiksuoti lengviau?

Manau, kad čia svarbus ne kaimas, kaip reiškinys, o mano asmeninis ryšys su Gustoniais. Su žmonėmis, kurie patikėjo neįmanomu, ir dėl to šis projektas iki šiol gyvuoja. Tikriausiai laiko tėkmę galima fiksuoti tiek kaime, tiek mieste, ir negali pamatuoti, kur tai padaryti lengviau. Visi mano projektai vienaip ar kitaip kalba apie laiką, bet darbas su Gustoniais išsivystė į kažką gerokai didesnį nei tikėjausi pradžioje, pirmą kartą apsilankęs ten su vaizdo kamera.

Gustoniai tapo mikrokosmosu, kuriame sukasi konkrečių žmonių likimai, persmelkti globalių pasaulio įvykių. Tarsi mažytė sociumo ląstelė, kurioje atsispindi visata.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon