Linas Mikuta – teatro ir kino režisierius, lietuviškojo „Oskaro“ komiteto narys. Kine debiutavo 2010 metais ir iš karto buvo pastebėtas kaip atmosferinių ir svarbias temas nagrinėjančių dokumentinių filmų autorius. Jo juostos „Dzūkijos jautis“, „Pietūs Lipovkėje“ ir „Šaltos ausys“ pelnė apdovanojimus daugelyje tarptautinių festivalių, taip pat ir du „Grand Prix“ – Buenos Airėse ir Milane.

Su Linu Mikuta kalbasi Ina Šilina.

Kalbėsimės rusų ar lietuvių kalba?

Žinai, man bus smagu pasikalbėti rusiškai, kad nepamirščiau kalbos. Jei nežinosiu kokio nors žodžio, pasakysiu lietuviškai.

Gerai, kalbėkimės rusiškai. Kodėl tavo filmas vadinasi „Identitetas „TARP“?

Filmo veikėjai kalbėjo apie tai, kad Lietuvoje jie nesijaučia tikrais lietuviais, o Rusijoje niekas nelaiko jų rusais. Viena mergina netgi pasakė: „Esu rusakalbė lietuvė.“ Įdomus apibrėžimas, manau.

Sakyk, ar kuriant filmą keitėsi tavo požiūris į šiuos žmones?

Na, taip. Juk aš pats užaugau Klaipėdoje, o ten visada gyveno rusakalbių bendruomenė. Prisimenu, kaip vaikystėje išeidavau į kiemą, kur buvo daug pažįstamų rusakalbių vaikų, su kuriais bendravau, o kartais ir pykdavausi. Apskritai aš gimiau ir užaugau tokioje aplinkoje, todėl manęs nestebino, kad yra tokių žmonių ir jie turi kitą tapatybę. Tačiau man įdomu, kaip toji tapatybė keitėsi. Tuo metu, kai buvau mažas berniukas, tautybių ribos buvo ryškesnės: aš – lietuvis, o jie – rusai. Netgi mano darželyje buvo du korpusai: vienas lietuviams, o kitas rusams. Ir tie du korpusai tarpusavyje ne itin bendravo. Bet kieme visi gerai sutarė.

O dabar tai pasikeitė?

Tai mane ir domino. Kai sutikau šiuos jaunuolius, vieni sakė, kad jiems viskas gerai, puikiai sekasi bendrauti su lietuviais ir šitame kosmopolitiškame pasaulyje nėra jokių skirtumų, ir kad brėžti griežtas ribas tarp tautybių, ko gero, beprasmiška. Kiti paaugliai turėjo kiek kitokių prisiminimų, filme jie kalbėjo apie momentus, kada jautė įtampą.

Mokykloje pasitaiko patyčių... Įdomu, ar tautybės akcentavimą galima laikyti tų patyčių dalimi, ar tai – kas kita?

Manau, kad kai kuriais atvejais tai yra patyčių dalis. Pavyzdžiui, viena mergina pasakojo, kad jai teko mokytis mokykloje, kur buvo lietuviškos ir rusiškos klasės, ir ten patirdavo pašaipų dėl tautybės. Manau, kad daug kas kyla iš mūsų istorijos ir priklauso nuo tėvų požiūrio. Dabar man atrodo, kad Lietuvos rusai – tai mūsų rusai, Lietuvos piliečiai. Tačiau kartais lietuviai mano, kad rusai – tai buvę okupantai, ir visi jie nori, kad čia būtų Rusija, kad Putinas čia įvestų kariuomenę ir taip toliau. Jeigu taip atrodo tėvams, panašiai gali manyti ir vaikai. Bet ne visi šitaip auklėja savo vaikus.

Neseniai svarsčiau tokią mintį, kad mes, Lietuvos rusakalbiai, su etniniais lietuviais visgi bendraujame ta pačia kalba, tačiau ji kitokia nei Rusijos rusų. Nors ir kalbame rusiškai, tačiau skiriasi mūsų ir jų bendravimas, komunikacinis veiksmas.

Sutinku, jau skiriasi vietinių rusakalbių ir Rusijos gyventojų mąstymas, skirtingi kodai. Kai mes kalbame apie akmenį, pavyzdžiui, mums pirmiausia tai yra akmuo, gulintis kur nors laukuose. O kitam tai gali būti didelė uola, jeigu jis gyvena kalnuotoje vietovėje. Mes visiškai kitaip suvokiame laisvę, meilę, gerus santykius ir kitką.

Dar pridėkime socialinius ryšius. Pavyzdžiui, apibrėžti mergaitę, kuri kalba rusiškai, gyvena Klaipėdoje ir galbūt visiškai nepalaiko ryšių su Rusija, kaip svetimą, vis dėlto yra keista. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad mes vieni kitus tiesiog menkai pažįstame. Reikia, kad rusiškos ir lietuviškos mokyklos organizuotų diskusijas, vykdytų kokius nors dvikalbius projektus, kad pažvelgtų į pačią problematiką iš abiejų pusių.

Taip, taip. Manau, kad lietuviams labai svarbu peržengti šitą barjerą, nes rusų kalba – tartum okupantų kalba, tartum ji visiškai nėra madinga, nepopuliari, nes už jos Rusija, Putinas… Nereikia į vieną krūvą suversti visų politinių ir kalbinių aspektų.

Mūsų tinklalaidės CoMeta aprašyme pažymėjome, kad dabar rusų kalba vystosi naujomis aplinkybėmis, formuojasi daug rusų kalbų, kurios jau neturi savo centro, ir kad, tiesą sakant, dabar susiformavo daugybė mažų tautų, kalbančių savosiomis rusų kalbomis. Viena tokių ir yra Lietuvos rusų kalba, taip pat Latvijos, Estijos ar Suomijos rusų ir t. t., nes imperija žlugo, o šitos rusų kalbos atskilo ir pateko į naujų įtakų lauką, ne tik kalbinį, bet ir socialinį. Todėl reikia atskirti Rusijos rusų ir mūsiškę rusų kalbą, netgi ne todėl, kad ji yra mažiau taisyklinga, bet dėl to, kad tai skirtingos kalbos.

Tarsi kalba ta pati, bet pasikeitė jos struktūra, kitas mąstymas. Tai labai įdomu, reikia rasti kokius nors tiltus tarp šitų bendruomenių, tarp vietinės rusų ir Rusijos.

Tuo labiau kad Rusijoje nuo senų laikų į visas šitas mažąsias tautas ir rusų kalbas žiūrima truputį iš aukšto. Bet reikalas tas, kad toji rusų kalba, ateinanti iš Kremliaus, iš Maskvos, dėl propagandos neteko savo komunikacinės galios, ja nepasitikima ir net jeigu tu ja rašai ar sakai ką nors gera, tai vertinama atsargiai todėl, kad daugybę metų ji naudota visiškai kitiems tikslams.

Būtent.

Ir štai rusų kalbos, kurios dabar ateina iš Europos, yra persmelktos kitų realijų. Todėl jūsų filmo veikėjai, pavyzdžiui, kalba Lietuvos rusų kalba. Neseniai susiformavusios mažosios tautos kalba, kuri egzistuoja savarankiškai, žinoma, minkštai veikiama Rusijos, tačiau matome, kad jie jau visiškai kiti žmonės.

Taip, jie čia gimė, gyvena ir gyvens, arba, gali būti, išvažiuos į Europą, gal į tą pačią Rusiją, bet jau tokie, kokie jie yra. Jie, kaip teisingai pastebėjai, jau yra kita, mažoji tauta, susiformavusi čia, Lietuvoje. Man buvo staigmena, kad labai didelė dalis Lietuvos rusų, gyvenančių Klaipėdoje, į Lietuvą atvyko ne savo noru. Daugelis jų – sentikiai, kuriuos iš Lenkijos vijo į Rusiją. Po karo buvo kažkokia Stalino mainų programa, jie keliavo iš Lenkijos, bet nepasiekę Rusijos įstrigo Lietuvoje, čia ir įsikūrė. Taip žlunga dar vienas mitas, kad visi yra okupantai, kolonistai ir taip toliau.

Bet tada atvykti į Lietuvą buvo perspektyvu, atsiverdavo daugiau galimybių užsidirbti, savotiška sovietinė darbo jėgos migracija. Dabar apsimoka važiuoti kur nors į Vakarus, tada žmonėms iš visokių sibirų apsimokėjo važiuoti čia.

Be abejo, čia miestai buvo sugriauti. Pavyzdžiui, Klaipėda labai nukentėjo, reikėjo daug darbo rankų, kad viską atstatytume. Pasak vienos filmo veikėjos, jos prosenelis persikėlė čia, nes pas juos į Smolenską atvažiavę agitatoriai žadėjo darbą, o ten buvo labai sunku išgyventi – badas, todėl žmonės sutikdavo.

Žmonės atkeliaudavo įvairiais būdais. Vieni po karo, kiti atėjo, galbūt, pėsčiomis prieš tris šimtus metų.

Taip, jeigu kalbėsime apie sentikių bendruomenes.

Vieni persikėlė čia sovietinės industrializacijos metais, kiti atvyko kaip kariškiai, o jų vaikai gimė jau čia. Kai dirbau prie „Tapatybės“ projekto apie Lietuvos rusakalbių vaikus, viena mergina drąsiai sakė „mano tėvas kariškis“, nes vaikai nėra atsakingi už tėvus, o kita – „aš norėčiau, kad tai liktų paslaptyje“, nes baiminosi priešiškumo. Ir nesena mano mintis, kad štai buvo okupantų kariuomenė, kai kas tarnavo Baltijos šalyse, kai kas Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, bet tuo pat metu jie per savo vaikus po truputį ardė Sovietų Sąjungą. Nes jie atvykdavo į tas šalis ir jų vaikai kurį laiką augo naujoje kalbinėje ir socialinėje aplinkoje, o paskui grįždavo į savąsias Rusijos provincijas mąstydami jau visiškai kitaip. Būdami vaikai jie tada nepajėgė dar ką nors suvokti, bet elgėsi jau kitaip.

Žinoma, kaip dabar daugelis lietuvių, kurie ilgą laiką gyveno Norvegijoje, Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje, jie grįžta namo ir tartum pradeda gyventi ir mąstyti kitaip, atsiveža naujų patirčių. Tai tas pats.

Anas procesas vis dėlto buvo sudėtingesnis ir ne toks vienareikšmis. Sovietų kariškiai buvo ideologiškai pasirengę, bet jų vaikai ėjo į darželius ir mokyklas kitose šalyse, bendravo su vietiniais, ir net nenorom sėmėsi kitos kultūros ir paskui ją vežėsi namo.

Na, taip. Kai atvykstu į Rusiją, – o mane dažnai kviečia į festivalius, buvau ir Maskvoje, ir Jekaterinburge, ir Sankt Peterburge, – tai visi sutikti žmonės dalinasi prisiminimais, kad Pabaltijys jiems tarsi atstojo Vakarus, čia viskas buvo kitaip nei Rusijos gilumoje, Sibire, pavyzdžiui, Urale. Ir visi jie sakydavo: „Jūs kitaip gyvenote ir tada, ir dabar.“ Šitą skirtumą pastebi ir jaunimas iš filmo. Rusijoje jie jaučiasi visiškai kitaip. Ten jie lietuviai. O čia jie nei lietuviai, nei rusai. Beje, dar vienas įdomus dalykas. Filmo herojė pasakoja, kaip būdama Anglijoje išgirdo kalbant lietuviškai ir pasijuto kaip namie. Manau, tai daug ką paaiškina – rusakalbiai žmonės Lietuvoje labai prisirišę prie šios šalies. Tai, manau, ir yra svarbiausia. Tu emociškai esi prisirišęs prie šios šalies, šios kalbos, net jeigu nuolat jos nevartoji.

Kaip tik apie „nevartoji“. Man atrodo, kad lietuvių kalba, kaip terpė, kurį laiką buvo labai sterili, kuria viešumoje galima kalbėti tik taisyklingai, be akcento. Todėl mes beveik negirdėjome rusakalbių, kalbančių lietuviškai, iš Klaipėdos, Švenčionių, Nemenčinės. Ir man atrodo, kad čia esama tam tikro neapsižiūrėjimo. Jeigu jie girdėtų tokius kaip jie, kalbančius neidealiai, tai paskatintų kalbėti lietuviškai.

Manau, kad iš lietuvių pusės reikėtų daugiau tolerancijos, nes mes, lietuviai, ganėtinai priešiškai vertiname žmogų, kalbantį su akcentu. Kalbantys su akcentu palydimi juokeliais ir taip toliau.

Nors tai kaip tik įrodo, jog lietuvių kalba plinta įtraukdama akcentus iš viso pasaulio.

Žinoma, reikia su džiaugsmu priimti lietuviškai kalbančius žmones, nors ir nelabai tiksliai reiškiančius savo mintis. Juk jie stengiasi. Reikia tai vertinti ir gerbti.

Jūsų filme netgi vyresnio amžiaus moteris kalba lietuviškai, vienos merginos mama.

Močiutė. Taip, kalba. Ir labai gerai kalba. Labai įdomi veikėja.

Prisimenu, kaip ji tada sėdėjo, oriai ir užtikrintai.

Taip taip, ji sėdi ir kalba kaip moka, nors ir nelabai taisyklingai, ir jaučiasi visiškai savo vietoje: „Aš čia gyvenu, tai mano valstybė, kaip galiu, kaip moku, taip ir kalbu.“ Ir dėl to mes pajuntame jai didžiulę simpatiją. Žinoma, reikia tolerantiškos aplinkos, kad žmogus galėtų taip jaustis ir atsipalaiduoti.

Beje, nufilmuoti neįtikėtinai gražūs vaikai.

Labai gražūs žmonės, tai Lietuvos ateitis. Labai norėčiau, kad jie čia liktų, gyventų, kurtų savo ateitį. Nereikia jų prarasti. Juos reikia labai branginti ir saugoti, kad jie būtų.

Naujausio L. Mikutos filmo „Romano vaikystė“ pasaulinė premjera numatyta spalio 25 dieną Leipcigo kino festivalyje, kuriame jis pretenduoja į pagrindinį „Auksinio balandžio“ prizą, taip pat į FIPRESCI apdovanojimą (skiria tarptautinė kritikų žiuri).

„Mielai kviečiu visus pasižiūrėti ir šį filmą. Jis apie neturtingą šeimą, kuri stengiasi sūnų užauginti geru žmogumi. Jis taip pat apie laisvę ir atsakomybę. Romano tėvas lietuvis, o mama rusė. Filme yra daug vietų, kur lyg stalo tenise peršokama iš rusų kalbos į lietuvių. O kitame mano filme „Šaltos ausys“ tėvas ir sūnus kalbasi rusiškai, laiko save lenkais, o gyvena Baltarusijos pasienyje“, – pasakoja režisierius.