Muzikos festivaliai reikalauja gero planavimo. Utrechte sutinku bičiulius, kurie perklausė kiekvieną iš 150 į „Le Guess Who?“ atvykstančių grupių ir solo atlikėjų ir įvertino juos penkiabalėje skalėje. Tada sudėliojo asmeninius festivalio tvarkaraščius taip, kad pamatytų kuo daugiau aukščiausią balą gavusiųjų ir paaukotų likusius.

Tuo tarpu Hagoje prasilenkiu su reguliariai į „Rewire“ vykstančiu draugu, kuris išsinuomojęs dviratį, kad galėtų greičiau naviguoti tarp skirtingų koncertų vietų mieste. Šiemet 15-ąjį kartą vyksiantis festivalis kasmet populiarėja, tad, kad patektum vidun, dažnai turi stovėti eilėje, kartais ir netelpi. Kiekviena minutė svarbi, o dviratis padeda jų laimėti.

Kad šiose varžybose dalyvautum, turi išspręsti logistinius klausimus, pavyzdžiui, rasti, kur pernakvoti. Kauno dydžio ir populiacijos Utrechte geriausi airbnb rezervuojami vos paskelbus kitų metų festivalio datas. Panašiu greičiu dingsta ir pigiausi festivalio bilietai. Kiek didesnėje Hagoje nakvynės variantų daugiau, bet kainos gali prilygti Londonui. Galų gale, turi pasirūpinti kelione į Nyderlandus. Gelbėja pigūs skrydžiai iš Vilniaus į Eindhoveną.

Šis procesas reikalauja laiko, kantrybės ir pinigų. Bet tada koncertuose įvyksta momentai, kurie primena, kodėl norėjai prie viso to prisiliesti.

★

Šio lapkričio „Le Guess Who?“ programoje vienas tokių įvyko XIII amžiaus protestantiškoje Šv. Jokūbo bažnyčioje kai į sceną žengė Belgijoje kuriantis Panevėžyje užaugusios dainininkės Indrės Jurgelevičiūtės ir belgų gitaristo Berto Coolso duetas „Merope“. Kartu su jais scenoje ir „muzikantų mėgstamiausias muzikantas“, Bruklino studijos „Figure 8“ įkūrėjas Shahzadas Ismaily. Jungtinėse valstijose gimęs ir užaugęs pakistanietiškų šaknų multiinstrumentalistas geba chameleoniškai prisitaikyti prie scenos kolegų, nesvarbu, ar tai būtų Yoko Ono ar Feist ar Arooj Aftab.

Trijulė Utrechte klojo gamtišką, atpalaiduojantį garso guolį, vedamą Indrės vokalo ir kanklių. Koncertui įsivažiavus, Indrė žengė link bažnyčios centro, prie jos prisijungė bičiulė vokalistė Milda Adamonytė. Publikai sulaikius kvapą, jos atliko lietuvių liaudies dainas apie bites ir kasdienybės cikliškumą. Suprantu, kodėl nepriklausomą muziką dokumentuojantis įtakingas amerikiečių tinklalapis „Pitchfork“ naujausią „Merope“ albumą „Vėjula“ pavadino „mažu žvilgsniu į amžinybę“. Būnant čia ir žinant, kad esi vienas retų žmonių, kurie supranta tiek dainų tekstus, tiek jų kultūrinį kodą, apima dėkingumo ir pasididžiavimo jausmas.

Folkloras Lietuvoje išgyvena renesansą – tą buvo galima pajausti kad ir stebint „Eurovizijos“ atrankas. Bet „Merope“ folkloras kitoks. Jis pasaulietiškas, įkvėptas Indijos klasikinės muzikos, kurią Indrė ir Bertas studijavo Roterdame.

„Merope“ festivalyje „Le Guess Who?“ grojo antrą kartą – 2024-aisiais jie koncertavo kitoje Utrechto bažnyčioje. Tame koncerte Indrė apėjo klauptuose sėdinčius žiūrovus, tarsi šventindama juos savo daina. Iš to koncerto pamenu vietinius muzikos gerbėjus, į maišus įsimetančius „Merope“ vinilus. Ir vieną gražiausių dainų „Lopšinė“, kurią Indrė rado internete naršydama lietuviško folkloro archyvuose likus dienai iki jos ir Berto dukros gimimo.

Tada po pasirodymo pasikalbėjau su Indre, Bertu ir Shahzadu. Shahzadas tiksliai įžodino „Merope“ muzikos esmę:

„​​Kartais sutinku nuostabių „new age“ žmonių, klausausi jų muzikos ir ja žaviuosi. Bet kartais pasitaiko ir tokių mega hipių, kurie kalba maloniai, bet jauti, kad jų žodžiai nėra susieti su jų vidiniu „aš“. Ten, giliai viduje, slypi daug pykčio ir sumaišties. Atrodo, nėra gijos, jungiančios jų gražius žodžius su jais pačiais. O šie du žmonės (rodo į Indrę ir Bertą, – aut. past.) pasižymi tikru, giliu gerumu. Tačiau šalia to gerumo leidžiama egzistuoti ir tamsai, humorui, netgi sarkazmui. Taip yra todėl, kad jų gerumas turi tvirtą pagrindą, kurio niekas negali sudrebinti.

Yra muzikantų, kuriuos laikau it kompasu į gilų vidinį pasaulį. Kiekvienam jie yra skirtingi. Man tai būtų tokie kūrėjai kaip Keiji Haino, Milfordas Gravesas, Laurie Anderson. Kai jie kuria garsą, jis nusitęsia iki pat pirmųjų žmonių kurtų garsų. Kalbu apie laiką iki pianino išradimo, iki penklinės natų sistemos, iki visų žmogaus sugalvotų priemonių, kurių padedami mes dabar kuriame muziką. Iki viso to turėjo egzistuoti pirminis žmogaus ryšys su garsu. Ir kartais jį vis dar galime išgirsti.“

Tą gali išgirsti ir „Merope“ muzikoje, kurią šį pavasarį jie atliks ir Vilniuje (tikslias detales grupė paskelbs netrukus). Pernai pavasarį ir rudenį Nyderlanduose tokių „pirminio ryšio“ momentų buvo daugiau.

★

Tomo Katsuradą pirmą kartą pamačiau 2016-aisiais Vilniuje su jo grupe „Kikagaku Moyo“, viename iš Manto Aerobicos kuruotų „Empty Brain Resort“ renginių. Tą koncertą prisimenu lig šiol: daug tirštos oranžinės spalvos, scenoje ilgaplaukiai Japonijos muzikantai, įspūdingas jų susigrojimas, nuaidėjęs ir tarp juos išgirdusių Lietuvos muzikantų, pavyzdžiui, „Garbanoto“ („Šakės, visiškai ištaškė. Vienas gabalas taip patiko, kad norėjau pamėgint pagroti taip kaip jie“, – kalbėjo grupės gitaristas Mantas Joneikis interviu Ore.lt, 2017 m.). „Kikagaku Moyo“ 2019-aisiais grįžo į Lietuvą, į „Devilstone“ festivalį, kur buvo spalvingiausia ir hipiškiausia grupė.

Susibūrę Tokijuje, jie tapo japoniškos psichodelinės muzikos sinonimu Vakaruose. Pavargę nuo nesibaigiančių koncertinių turų, 2022-aisiais grupė savo veiklą nutraukė ir Tomo pradėjo kurti daug tylesnę solo muziką – tik jo klajojanti gitara, violončelė ir kartais prisijungiantis svajingas vokalas. Kartu su juo pasirodymuose groja scenos bičiulis gitaristas Jonny Nashas. Abu jie kuria ir gyvena Amsterdame. Klausausi jų Utrechto muziejuje „Museum Speelklok“, kuriame eksponuojami sava eiga grojantys muzikos instrumentai.

Tomo koncertas atpalaiduoja. „Roko muzika yra labiau fiziška. O čia – labiau muzika galvai“, – naują savo kūrybą apibūdina jis, kai liekame pasikalbėti, kol klausytojai bėga į kitas festivalio erdves, o „Museum Speelklok“ scenoje ruošiasi repetuoti škotų tradicines dainas atliekantii dainininkė Quinie.

Tomo prisimena, kaip Japonijoje jau nuo trejų metų mokėsi groti violončele, bet paauglystėje, sekdamas sesės pavyzdžiu, pamilo pankroką. Šiandien 36-erių muzikantas dairosi atgal į vaikystę – jo rankose vėl violončelė, šįkart išskirtinio margo dizaino – ir bando suprasti, kas jis yra.

Prieš tai tokiai retrospektyvai nebuvo laiko. Su grupe Tomo važinėjo po turus dešimt metų praktiškai be pertraukos, kartais sugrodamas ir po šimtą koncertų per dvylika mėnesių. „Niujorką, Los Andželą, Londoną aplankydavau dukart per metus“, – prisimena jis.

„Dream of the Egg“, Tomo pirmasis solo albumas, yra įkvėptas 1920-ųjų japonų pasakos, kurios pamokymas toks: negali kiaušinio išlukštenti per anksti. Turi išlaukti kol jis išvirs. Matydamas Tomo, scenoje visiškai susikoncentravusį, supranti, kad atlikėjas šią pamoką gerai įsisąmoninęs. „Kantrybė yra be galo svarbi menininkui ar bet kam šiomis dienomis. Būdamas kantrus, pasieki tyriausią savęs versiją“, – sako jis.

Mūsų pokalbis pasisuka apie grupę ir jos išsiskyrimą. Tai buvo vienas tų atvejų, kai muzikantai nutraukė veiklą aukščiausiame karjeros taške. „Kikagaku Moyo“ pasirodymas Sietlo KEXP radijo studijoje buvo nepriekaištingas. Jų paskutiniai koncertai Niujorke, prestižinėje „Brooklyn Steel“ scenoje, sulaukė gausybės komplimentų.

„Visi turi skirtingų versijų, kodėl taip įvyko“, – sako Tomo. Jis pats pajuto, kad pasiekė lubas: „Lig tol kurdamas muziką niekada nejaučiau, kad yra limitas. Bet kai rašėme paskutinį grupės albumą pajutau, kad mano fantazija toliau nebeneša. Tu pasieki tam tikrą tašką. Protingi žmonės man pasakė: klausykis intuicijos. Ir mano intuicija sakė: viskas. Maksimumas. Niekada negalvojau, kad mums taip atsitiks. Į grupę sudėjau visą savo energiją. Ji buvo man tarsi vaikas. Buvau jos meno vadovas, mačiau grupę lyg filmą.“

Ir čia Tomo atskleidžia naują dalyką. Jis išties visada norėjo būti filmų režisieriumi. Pagrindus jis jau padėjo – prieš įkurdamas grupę, Tomo lankė kino mokyklą. „Man kinas yra visapusiška meno patirtis: muzika, vaidyba, drabužiai, scenų dizainas. Ir, kaip režisierius, tu turi būti tikrai puikus, kad galėtum režisuoti visus kitus pamišusius žmones. Turi turėti puikią asmenybę, – tęsia Tomo. – Kol kas jos dar neturiu. Turiu tapti geresniu žmogumi. Viliuos, tai pasiekti iki man sueis 60.“

Tomo taip pat nori pastatyti spektaklį su gyva muzika. Bet kol kas rašo solo dainas ir siekia išleisti naujus įrašus – taip pat ir su Estijos muzikantu Misha Panfilovu, su kuriuo parengė albumą, kuris išeis šį pavasarį. Jis taip pat pakviečia užsukti į savo kartu su bičiule atidarytą parduotuvę „Future Days“ Amsterdame, ten galima rasti ir drabužių, ir vinilų.

Tomo idėjos veržiasi į visas puses. Prieš save matau žmogų, kuris dešimtmetį atidavė grupei ir turams, o dabar yra laisvas naujoms erdvėms. „Aš viską suplanavau. 25 ateinantys mano gyvenimo metai yra užbukinti.“

★

Meditatyvią muzikinę patirtį tęsiu klausydamasis libanietės multiinstrumentalistės ir lėlininkės Yaros Asmar. Eskalatoriais kylu į jos koncertą viršutiniame Utrechto koncertų salių komplekso „TivoliVredenburg“ aukšte. Šis 2014-aisiais atsidaręs pastatas iš išorės primena „Akropolį“ ar „Forum Cinemas“, bet vietoje parduotuvių čia – koncertų salės. Tarsi ir Kongresų rūmai, ir „Compensa“ ir „Senasis teatras“ viename pastate. Klausytojui labai patogu, kad tiek daug „Le Guess Who?“ koncertų vyksta čia. Kartu toks dizainas kelia pagundą nuolat migruoti iš vieno pasirodymo į kitą, iki galo nepatiriant nė vieno.

Bet kai užkilau pas Yarą Asmar, radau žmones, kurie nusiteikę pasilikti. Scenoje tik vienas žibintas apšviečia muzikantę ir jos instrumentus: akordeoną, vibrafoną ir elektroninius pedalus. Būti čia yra įžeminanti ir nuraminanti patirtis – panašu, kad būtent tokių ieškau festivalinės muzikos gausoje.

Yara užaugo Beirute, apsupta miesto triukšmo. Galbūt todėl savo kūrybai ji pasirinko priešingą – ambientinę garsų paletę. Šios muzikos pajautimas reikalauja nebylaus susitarimo tarp muzikantės ir publikos.

„Klausymasis yra procesas, vykstantis abiejose pusėse – tiek mano, tiek klausytojo. Klausytojas tam tikru momentu nusprendžia iš tiesų pabūti su muzika ir pažiūrėti, kur nueisiu. Pradėdama pasirodymą, visada stengiuosi kelias sekundes palaukti, kad pati išgirsčiau erdvę. Ar žmonės kalbasi? Ar krebžda? Ką atnešu į šią erdvę? Akimirką, kai užpildai kambarį garsu, tu keiti tai, kas jau egzistuoja. Niekada nepradedi nuo visiškos tylos. Prieš kelerius metus, kai tik pradėjau koncertuoti, labai bijojau tylos, bijojau tiesiog klausytis. Atrodydavo, kad užlipus ant scenos iškart privalai kažką daryti. Bet ilgainiui pripratau. Dabar galiu užlipti ir minutę tiesiog sėdėti“, – pasakoja Yara, mums atsisėdus festivalio kavinės zonoje.

Ši muzikinė ramybė Yarai yra nauja. Prieš tai šiuo metu JAV studijuojanti muzikantė keliavo su cirko trupe, kur buvo klounė. Libane jos trupė pasirodydavo pabėgėlių stovyklose. „Buvau siaubinga klounė. Manau, jie mane laikė tik todėl, kad grojau akordeonu. Mano mėgstamiausia scena būdavo ta, kurioje vienas iš klounų miršta. Visi pradeda verkti, ir tada aš išeinu su akordeonu. Klounas miršta, visi verkia, o aš pasirodau ir sugroju liūdniausią dainą, kokią tik esate girdėję. Ir tada tas „miręs“ klounas atsikelia ir pradeda verkti kartu su visais.“

Yaros muzika yra trapi, kaip ir instrumentai, kuriais ji groja. Iš močiutės paveldėtu akordeonu dalies natų ji nebegali sugroti. Bet atlikėja randa grožį netobuluose dalykuose ir keliauja drauge su klausytojais į nežinią. „Dauguma mano pasirodymų yra improvizuoti. Pradėdama galvoju: „Gerai, pažiūrėkime, kur tai nuves.“ Nežinau, ar tai konkreti nuotaika, kurią noriu pasiekti, bet kartais viskas tiesiog sukrenta į savo vietas. Kai tai nutinka, man pačiai tampa labai gražu. Nes irgi esu savo kūrybos klausytoja. Kuriu, bet sykiu klausausi ir sąveikauju su instrumentu.“

Tiek „Le Guess Who?“, tiek „Rewire“ daug dėmesio skiria atlikėjams iš Vidurio Rytų, taip tarsi siekdami atstatyti istorinį teisingumą kai ilgą laiką regiono muzika buvo ignoruojama Vakarų muzikos scenos. „Le Guess Who?“ šiemet pradėjo palestiniečių dainininkė ir fleitininkė Nai Barghouti. Koncertų salėse daug žmonių su kufijomis, reiškiančių palaikymą Palestinai. Yara kitą dieną grįžta į festivalio sceną, kur pasirodo kartu su multiinstrumentalistu Ibrahimu Owaisu. Per šį pasirodymą jie naudoja garsus, įrašytus Kremisano slėnyje, vienoje paskutinių Betliejaus žaliųjų erdvių. Vykstant festivaliui Gazoje techniškai paskelbtos paliaubos, bet visi supranta, kad tai tik laikinas pleistro užklijavimas. Rašant šias eilutes vasario pradžioje, paskelbta, kad Izraelio kariuomenė atakavo Gazą. Tarp 19-os nužudytųjų – penki vaikai, dešimt moterų ir vienas paramedikas. Publikuojant tekstą kovo pradžioje, atakuojamas ir Beirutas, dešimtys tūkstančių libaniečių palieka šalį.

★

Karo realybė lydi ir ukrainiečių muzikos kūrėjus, kurią jie perkelia į savo kūrybą. Tai daro ukrainietė smuikininkė Katarina Gryvul, pernai surengusi vieną intensyviausių festivalio „Rewire“ pasirodymų. Ji viena scenoje, šviesų menininko venesueliečio Alexo Guevaros kuriamame nakties pasaulyje. Jos vokalai deformuoti, kai kada į rankas ji paima smuiką, tačiau jis skamba šmėkliškai. Laužytų garsų ir šviesų spektaklyje kartais atsiranda bene popmelodijų elementų. Šią muziką galimą dėti greta FKA Twigs ar Björk, bet ji ir savita, balansuojanti ant klausytojo tolerancijos ribos. Tai protestas prieš tai, kaip Katarina augo – grodama smuiku po 10 valandų per dieną, neleisdama sau suklysti.

„Man įdomu rasti garsus, kurių prigimtį sunku paaiškinti, pavyzdžiui, kažką panašaus į žmogaus balsą, bet ten ne balsas. Sukurti nejaukumo pojūtį“, – per kompiuterio ekraną pasakoja Katarina, susiskambinus po festivalio ir jai grįžus į Krokuvą, kur muzikantė gyvena po Rusijos invazijos į Ukrainą.

Katarinos muzika stipriausiai paveikia, kai joje atsiranda ukrainietiškų žodžių. Žinant, kad Kremlius nori šią kalbą ir patį ukrainietišką identitetą ištrinti, girdėti ukrainiečių kalbą vakarietiškame kontekste, kur Rusijos kolonializmas nebūtinai suprantamas, yra svarbus pareiškimas.

„Ukraina turi milžinišką folkloro paveldą. Pas mus normalu tiesiog gatvėje pradėti giedoti kalėdines giesmes. Visą vaikystę po vakarienės mano šeima dainuodavo liaudies dainas. Su močiute daug dirbdavome laukuose, o dainavimas padėdavo išlaikyti ritmą ir nenuobodžiauti. Ši tradicija manyje įsišaknijusi“, – sako Katarina. Studijuodama Lvive ir Krokuvoje, ji dirbo su Ukrainos folkloro archyvais. Tačiau, panašiai kaip ir Indrės bei „Merope“ atveju, ji kurdama nenori naudoti autentiškų liaudies dainų. „Nenoriu tiesioginių asociacijų, kurių negalėčiau kontroliuoti. Sukuriu savo folklorą – jausmą ir projekciją, bet ne perdirbinį.“

Katariną dominanti tema yra atmintis ir kas su ja nutinka vykstant karui. Visa tai ji tyrinėja 2025-ųjų albume SPOMYN („Prisiminimas“). „Nieko nežinojau apie savo tėvo šeimą, nes močiutė draudė apie tai klausti. Neseniai tėtis mirė ir aš radau dokumentus, įrodančius, kad jie buvo žydai ir Antrojo pasaulinio karo metais slapstėsi. Šokas buvo toks didelis, kad šeimai atrodė lengviau viską pamiršti nei kalbėti. Dabar, vykstant šiam karui, supratau, kad privalau kalbėti. Privalau prisiminti žmones, kurių netekome. Senoji karta bandė viską „išvalyti“, nes buvo per skausminga. Kiekviena daina albume dedikuota žmogui, kurį praradau. Ukrainiečių kalboje turime gal dešimt skirtingų liūdesio atspalvių, tačiau juos labai sunku išversti į kitas kalbas.“

„Ar jauti, kad, būdama čia, atstovauji ne tik sau, bet visai Ukrainai?“ – paklausiu jos. „Žinoma. Todėl kuriu ukrainietiškai, kalbu apie karą. Nors Ukrainoje karo tema mene jau tampa kliše, nes naudojama visur, bet apie ką kitą galiu kalbėti? Tai mano gyvenimo dalis, negaliu tiesiog pradėti rašyti apie ką nors kita, tarsi viską pamiršusi. Tai būtų tas pats, ką darė ankstesnės kartos.“

„Le Guess Who?“ scenoje ukrainietiškai kultūrai pernai atstovavo Estijoje gyvenanti kompozitorė ir smuikininkė Valentina Gančarova, kūrusi eksperimentinę muziką sovietmečiu. Šių metų „Rewire“ programoje ukrainietišką sceną atstovaus Berlyne kuriantys kompozitorė Khrystyna Kirik ir charkivietis prodiuseris Pavelas Milyakovas. Jis pasirodys su lietuvių prodiusere Ugne Uma, viena iš NARA lietuviškų albumų top 50 vardų.

★

Festivalio „Rewire“ metu į Hagą šiemet balandį atvyks Kim Gordon, „Tortoise“, „Einstürzende Neubauten“, ​​Actress, Moor Mother, „Xiu Xiu“ ir daug kitų vardų, dalis kurių dar nėra atskleista. Daugelis klausytojų, įskaitant mane patį, perka bilietus į „Rewire“ ir į „Le Guess Who?“ nežinodami didelės dalies atlikėjų kūrybos, bet pasitikėdami kuratoriais.

Ši filosofija primena „Merope“ narių ir Shahzad Ismaily susipažinimo istoriją. Jie pirmą kartą susitiko festivalyje Berlyne, kuruotame režisieriaus Vicento Moono, ankstyvojo „YouTube“ lobiais virtusių „Take Away Shows“ kūrėjo. Į 2018-aisiais surengtą festivalį, pavadintą „People festival“, susirinkusi publika nežinojo, kas jiems koncertuos. Tai galėjo būti ir „Merope“, ir Ismaily, ir „Bon Iver“, ir Damienas Rice’as ar vienas iš „The National“ brolių – visi jie dalyvavo šiame festivalyje.

Panašios krypties laikosi ir „Le Guess Who?“ organizatorius, viename interviu minėjęs, kad headlinerio idėja sukurta muzikos industrijos kaip rinkodaros triukas ir nekoreliuojanti su realia klausytojų patirtimi, kuri kiekvienam labai individuali. Jis skatina klausytojus būti atvirus atlikėjams, kurių jie nežino, suteikti jiems šansą.

Greta dalies atlikėjų „Le Guess Who?“ programoje vardų yra pažymėtas klaustukas. Vieną iš festivalio vakarų geriausias laikas buvo skirtas „klaustuko“ grupei. Ore tvyrojo daug intrigos ir spėlionių, kas žengs į sceną. Joje pasirodė du muzikantai su skrybėlėmis ir melsvais žibančiais kaubojiškais drabužiais. Jų instrumentinė, laužyta elektroninė muzika kirto stipriai. Per vieną iš dainų kažkas iš publikos sušuko: „Mes vis dar nežinome, kas jūs tokie, bet jūs nuostabūs.“

Festivalio gerbėjų diskordo kanale kažkas išsiaiškino, kas šie du žmonės – tai „Los Thuthanaka“, boliviečių-amerikiečių brolių duetas, interpretuojantis Andų kalnų regiono tradicinę muziką. Po kelių savaičių, kai muzikos tinklalapiai, įskaitant „Pitchfork“, pradėjo skelbti, jų redakcijų nuomone, geriausius 2025-ųjų albumus, daugelio nuostabai, „Los Thuthanaka“ buvo pirmoje vietoje.

★

Autorius Stevenas Hydenas, neseniai viename savo tekste argumentavo, kodėl nuo keturiolikos metų rašo apie muziką. „Manau, kad rašant yra vienintelis metas mano gyvenime, kai iš tikrųjų gyvenu šia akimirka. Netikrinu telefono, nesu susikoncentravęs į menkus būties reikalus, nesuku galvos dėl pinigų, nesu apsėstas kasdienių darbų sąrašo, nebandau nesėkmingai ignoruoti mirties šmėklos ir kitaip nešvaistau laiko. Aš kažką darau. Tik aš ir žodžiai. Nieko daugiau.”

Tokios flow būsenos vaikymasis yra tai, ko mes visi nuolat ieškome. Muzika yra tapusi vienu iš būdų pabėgti nuo savęs, ir kartu – grįžti atgal į save. Persisotinus gerų koncertų, kurių pasiūla sąlyginai didelė ir Vilniuje, tokią būseną pasiekti vis sunkiau. Bet šį pavasarį ir rudenį, tūkstančiai sielų jos vėl vaikysis Nyderlanduose. Ar pavyks?

Keletas „Rewire“ ir „Le Guess Who?“ dvasią atliepiančių koncertų Lietuvoje šį pavasarį.

„Godspeed You! Black Emperor“ – „Loftas“, kovo 4 d. (apšildo „One Leg One Eye“)
Barbora Valiukevičiūtė-Žeižytė ir Anaëlis Bonnet – Muzikos magijos klubas, kovo 19 d.
„Container“ – „XI20“, kovo 21 d.
„30 grynų metų“ („dr. Green“, „Manacles“, „Tureto sindromas“) – Sodas2123, balandžio 10 d.
„Black Country New Road“ – „Kablys“, balandžio 18 d.
Peter Doherty – „Kablys“, balandžio 29 d.
Jarboe – „Sodas 2123“, gegužės 9 d.
„Acid Mothers Temple“ – Kirtimų kultūros centras, gegužės 9 d.
Tori Amos – „Compensa“ salė, gegužės 30 d.

Jų, be abejo, yra daug daugiau. Organizuojate progresyvios muzikos koncertą? Parašykie mums į karolis@nara.lt