Žiūrėkite videoistoriją paspaudę „Play“ viršuje. O žemiau pamatykite videoistoriją su vertimu į gestų kalbą ir skaitykite tekstą.
Ričardas: „Toks vienišas jausdavaus ir darydavau live’us Facebook’e“
„Aš toks kaip ir sportininks“, – aukštaitiškai prisistato Ričardas, gyvenantis Linkuvoje, Pakruojo rajone. Jo buto sienos pedantiškai nukabintos diplomais ir medaliais – už rankų lenkimą, svarsčių kilnojimą. „O taip, kaip sakydavo, auksinių rankų meistras – ką reik visiems padėt, mašinas kokias paremontuot.“
Baigęs mokyklą, jis išvyko studijuoti pastatų inžinerinių sistemų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kad pragyventų, dirbo statybose. Kai buvo 21-erių, įprastą studentišką gyvenimą aptemdė daug skausmo sukėlusios patirtys – nelaiminga meilė, tėvą užklupusi sunki liga, maža to – buvo išprievartauta ir nužudyta Ričardo pusseserė. „Pradėjau save griaužti ir užsigriaužiau.“
Tada jis pirmą kartą pateko į psichiatrijos ligoninę, o dar po poros metų jam nustatyta psichosocialinė negalia. „Tai dabar kiek aš, keturiasdešimt procentų darbings, šešiasdešimt nedarbings.“ Į psichiatrijos ligonines Ričardui teko gultis vėl ir vėl. Kaip pats skaičiuoja, per dvidešimt kelerius metus gulėjo apie 60 kartų.
„Grįžęs iš ligoninės, toks vienišas jausdavaus ir darydavau live’us Facebook’e.“ Juose Ričardas transliuodavo savo gyvenimą ligoninėje ir namuose, rodydavo pas jį atvykstančius policijos pareigūnus ir greitosios medikus. O matydamas, kad live’us kartais pažiūri 20 tūkst. žmonių, jausdavosi mažiau vienišas.
2018 m. prokuratūra kreipėsi į teismą ir nustatė Ričardui neveiksnumą. Jis mano, kad live’ai buvo viena iš priežasčių. Dar Ričardas sukėlė avariją ir pabėgo iš įvykio vietos. Tada pasiėmė paskolą, kad atsiimtų automobilį ir susimokėtų už jo laikymą aikštelėje. O vėliau dar pora lizingų benzininiam pjūklui ir televizoriui.
Po avarijos Ričardui buvo atimtos teisės, o tapęs neveiksniu jis nebegalėjo jų perlaikyti, nes negaudavo medicininės pažymos. Dar jį apvogė, bet policija nepriėmė pareiškimo be globėjos, jo mamos, sutikimo. Bandė darbintis, bet irgi niekas nepriimdavo be mamos sutikimo. Suradęs patalpas, norėjo Linkuvoje atidaryti sporto klubą jaunimui, bet vėlgi niekas nepriėmė dokumentų be mamos sutikimo. Dėl neveiksnumo nebūtų galėjęs vienas išvykti aplankyti sesers Ispanijoje, tačiau niekas oro uoste netikrino.
„Jautiesi nulis, arba netgi mažiau negu nulis“, – sako Ričardas. Pagal Civilinį kodeksą, neveiksniu žmogus gali būti pripažintas tada, kai „dėl psichikos ir elgesio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti“. Neveiksnumu apribojamų sričių sąrašas gali būti ilgas – pats žmogus negali naudotis savo banko kortele ir valdyti sąskaitų, pirkti, parduoti ar dovanoti nekilnojamojo turto ar automobilio, vairuoti, pasiimti paskolos ar lizingo, priimti ar atsisakyti paveldėjimo, parašyti testamento, įsidarbinti arba išeiti iš darbo, verstis komercine veikla, pavyzdžiui, įsteigti įmonės ar užsiimti individualia veikla, keliauti į užsienį, kreiptis ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, duoti sutikimo gydytis, rūpintis savo higiena ir namų priežiūra, susituokti, auklėti ir prižiūrėti savo vaikų, įsivaikinti, būti globėju, balsuoti arba kandidatuoti rinkimuose. Tokiais atvejais už žmogų nusprendžia jo globėjas.
Pasak Ričardo, mama, tapusi jo globėja, sakydavo, kad niekur nesikiš ir sutikimų niekam neduodavo. Ironiška, kad būdamas neveiksnus jis rūpinosi savo globėja, ją apipirkdavo ir lydėdavo pas gydytojus.
Nors žmogaus neveiksnumą konkrečioje srityje kasmet turi peržiūrėti savivaldybės sudaryta komisija, niekas Ričardo būklės netikrino. Pats neveiksnus žmogus, be globėjo sutikimo, gali kreiptis į teismą, kad susigrąžintų veiksnumą, bet niekas Ričardui procedūrų nepaaiškino, todėl jo nuolatinis savivaldybės durų varstymas naudos neatnešė. Visa tai tęsėsi šešerius metus.
Simona: „Man niekas nepasakė apie [mano] neveiksnumą“
„Gal nemokėjau gyventi“, – sako Simona, kuriai irgi buvo nustatytas neveiksnumas. Ji augo socialinėje atskirtyje – Simonos tėvai gėrė, todėl namuose dažnai lankydavosi vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie galiausiai paėmė ją ir penkis brolius bei seseris iš nesaugios aplinkos ir apribojo tėvų teises. Keturis vaikus globoti priėmė teta, o Simona ir jos sesuo užaugo vaikų namuose. Simona nuo gimimo turi intelekto negalią.
Kai Simonai suėjo aštuoniolika, ji perėjo gyventi į savarankiško gyvenimo namus – socialinės priežiūros įstaigą, kurioje gyvena iki 40 žmonių. Joje gyventojai savo buitimi rūpinasi patys, o prireikus pagalbos ją suteikia socialiniai darbuotojai. Iš valstybės gavusi vienkartinę išmoką įsikurti, ji nusipirko savą būstą Linkuvoje. „Norėjau kažkaip pamėginti gyventi viena – ar išeis, ar neišeis, – sako Simona. – Ir viskas nesisekė.“
Simonos kaimynai gėrė, ateidavo pas ją ir, būdami agresyvūs, nuniokodavo namus, o ji niekaip negalėjo jais atsikratyti, todėl slėpdavosi ir kviesdavo policiją. Kartą girta Simonos draugė spyrė jai į veidą ir išmušė dantis. Galiausiai, leisdama laiką su kaimynais, Simona ir pati pradėjo gerti.
Vėliau Simona pradėjo gauti laiškus, kad turi skolų – neva įsigijo lizingu kelis telefonus, internetą. Pasirodo, kad draugai slapta pasiimdavo jos pasą, banko kortelę, kodus ir naudodavosi jais. „Išnaudojo mane.“
Simona kreipėsi į seniūniją, kad padėtų jai įveikti priklausomybę nuo alkoholio. „Aš jau pati susivokiau nebegerti, nes jau man buvo biškį tokia bėda, nes buvau apsinuodijus alkoholiu, man skrandį operavo. Ir viskas, aš nustojau gerti.“
Simona sugrįžo į savarankiško gyvenimo namus, padedama socialinės darbuotojos pamažu pradėjo grąžinti skolas. Tačiau ilgainiui suprato, kad daug mažiau dalykų gali daryti pati – Simonos neišleidžia vienos į miestą, ji negali pati naudotis savo banko kortele, atėjus rinkimams – balsuoti. „Man niekas nepasakė apie [mano] neveiksnumą.“ Ji nežino, ar prokuratūra kreipėsi į teismą, kad jai būtų nustatytas neveiksnumas dėl to, kad gėrė, ar dėl skolų.
Po kiek laiko Simona išsikėlė į Linkuvos socialinės globos namus, kuriuose gyveno apie 300 žmonių su negalia. O vėliau atsirado galimybė persikelti į Pakruojo grupinio gyvenimo namus, kuriuose daugiau vietos būti savarankiškai, nes kartu gyvena ir bendra buitimi rūpinasi 10 žmonių su negalia. Pasak socialinių darbuotojų, čia Simona vienintelė neveiksni, nors yra viena savarankiškiausių. Simonos neveiksnumas tęsėsi aštuonerius metus.
Alvydas: „Aš supratau, kad man jau yra negerai“
Į Linkuvos socialinės globos namus pas Alvydą atvykstame kitą dieną po jo gimtadienio. Jis sako, kad visą dieną laukė skambučių – pasveikinti ir palinkėti laimės paskambino sesuo, kiti artimieji, draugai. „Aišku, svarbiausia sveikatos.“
Įkvėptas tėčio, Alvydas visą gyvenimą dirbo statybose Šiauliuose, vėliau įkūrė savo statybų įmonę ir jai vadovavo. „Nuo pamatų iki rakto gal kokie aštuoni namai pastatyti yra.“
Taip pat nuo vaikystės Alvydas žvejojo. Kelias meškeres jis turi ir savo kambaryje, socialinės globos namuose – kartais nueina pažvejoti į šalia esantį tvenkinį. „Kai stambią žuvį pagauni, po to rankos dreba kokią pusę valandos, prakalbėti nelabai gali.“
Kartą žvejodamas po lietaus Alvydas paslydo, nukrito nuo skardžio ir susitrenkė galvą. Grįžęs namo suprato, kad prastai jaučiasi – svaigo galva, jautė baimę, pablogėjo jo psichikos būklė. „Aš supratau, kad man jau yra negerai.“ Tada atsigulė į psichiatrijos ligoninę, o vėliau jam buvo nustatyta psichosocialinė negalia.
Alvydo žmona sirgo vėžiu. Kad būtų lengviau rūpintis vyru ir tvarkyti jo verslo reikalus, kreipėsi į teismą dėl Alvydo veiksnumo apribojimo, siekdama tapti jo globėja ir priimti sprendimus už jį. Ji nuvežė Alvydą gyventi į socialinės globos namus, kurie galiausiai perėmė jo globą. Žmonos sveikata silpo ir ji mirė. „Ji daug pasirūpino manimi, aš jai labai dėkingas esu.“
Alvydas sako, kad būdamas neveiksnus suprato, jog negali sprendimų priimti pats, bet didelių poreikių ir neturėjo. Tik prisimena negalėjęs balsuoti ir nusipirkti išmanaus telefono. „Kai buvo neveiksnumas, jauties toks pažemintas, – sako jis. – Toks gal tylesnis, ramesnis, bijai už save pastovėti.“ Neveiksnus Alvydas buvo ketverius metus.
„Mes nubaudžiam žmogų už tai, kad jis turi psichosocialinę ar intelekto negalią“
2026 m. Registrų centro duomenimis, Lietuvoje yra apie 10,3 tūkst. neveiksnių ir apie 1,8 tūkst. ribotai veiksnių žmonių.
„ Mano kolega iš Suomijos [kartą] labai gerai pasakė, kad jo mama po šiai dienai mano, kad jis netinkamai balsuoja. Tai mano mama po šiai dienai mano, kad aš netinkamai leidžiu pinigus. Ji yra buhalterė“, – ironiškai sako Kornelija Krutulytė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė, kuri savo disertacijoje gilinasi į neveiksnumą.
Pasak jos, neveiksnumo sąvoka žinoma nuo senovės graikų ir romėnų laikų – tuomet neveiksnumas buvo taikomas moterims, švaistantiesiems pinigus, sergantiesiems psichikos ligomis. Dabartinė Lietuvoje įsitvirtinusi teisinė neveiksnumo samprata, pasak tyrėjos, užsilikusi iš sovietinio Civilinio kodekso. Dalyvaudama neveiksnių asmenų būklės peržiūrėjimo komisijose, viena iš pagrindinių problemų ji laiko tai, kad dažnai žmonėms nustatomas visiškas neveiksnumas, t. y. apribojamos visos sritys, nors po 2016 m. neveiksnumo instituto reformos to būti nebegali. „[Teismo sprendimas] užbaigiamas sakiniu „ir ribojamos kitos asmeninių neturtinių santykių sritys, ir ribojamos kitos turtinių santykių sritys“. Ką reiškia „kitos“? Tai reiškia, kad apskritai viskas ribojama.“
Tyrėjos žvilgsniu, baisiausia nuostata, įtvirtinta Civiliniame kodekse, yra ta, kad globėjui kreipusis į teismą, gali būti išduotas leidimas neveiksnų žmogų sterilizuoti arba kastruoti be jo žinios. „Tai yra siaubas, – sako Kornelija Krutulytė. – Tai yra teisinė gėda Lietuvai.“ Pasak jos, Nacionalinė teismų administracija neseka, kiek tokių leidimų yra išduodama, tačiau apie tokius atvejus yra žinoma.
Pasak teisininkės, teismai riboja žmonių veiksnumą, norėdami globoti ir apsaugoti – kad žmonėmis su negalia nepasinaudotų, jų neapgautų. Tačiau ji kelia klausimą, kas tokiais atvejais turi būti baudžiamas – nusikaltęs ar nukentėjęs žmogus? „[Neveiksnumu] mes nubaudžiam patį žmogų už tai, kad jis turi psichosocialinę ar intelekto negalią.“
Nors valstybės mastu siekiama mažinti neveiksnių žmonių skaičių, Kornelija Krutulytė mano, kad dalis žmonių išliks neveiksniais, pavyzdžiui, esantys komoje arba sergantys sunkiomis ligomis, kurios trukdo išreikšti savo valią. „Bet tai yra labai nedidelis procentas žmonių ir tikrai ne toks, koks dabar yra Lietuvoje.“
„Žmogumi pradėjau jaustis“
Ričardui veiksnumas visiškai atstatytas 2025 m. gegužę. Jam jau ketverius metus yra ligos remisija, todėl nebereikia gerti vaistų. „Praktiškai galiu dėkoti sportui, kad man pavyko iš tos ligos išsigelbėti.“ Jis planuoja persikelti gyventi į Šiaulius pas savo draugę, ten ieškotis darbo.
Kai lankėmės pas Simoną šių metų pradžioje, ji ruošėsi teismo psichiatrijos ekspertizei. Jos metu įvertinama neveiksnaus žmogaus psichikos būklė ir nustatoma, ar jis geba savarankiškai suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Simona sakė, kad ruošiantis sunkiausia jai prisiminti pavardes. „Žiūriu televizorių, reikia atsiminti, kad Nausėda Vilniuj, o Pakruojy – Saulius Margis.“
Simonai veiksnumas visiškai atstatytas birželį. Dabar ji siekia išsikelti iš grupinio gyvenimo namų ir gauti apsaugotą būstą – žmogui su negalia savivaldybės skiriamus namus su minimalia socialinio darbuotojo pagalba. Taip vėl gyventų savarankiškai. Tik šįkart ji norėtų gyventi pačiame Pakruojyje – į Linkuvą sugrįžti nebenori. „Nenoriu pakliūti į tuos [pačius] spąstus.“
„Kodėl meška žiemą miega? – Alvydas pasidalina klausimu iš ekspertizės, kuri vyko prieš metus. – Atsakykit.“ Tylim. „Dėl to, kad neturi ką valgyti.“ Pasijuokiam, kad klausimas lyg iš „Auksinio proto“. „Egzaminą praėjau.“ Alvydui veiksnumas visiškai atstatytas 2025 m. gruodį. „Žmogumi pradėjau jaustis.“ Kovą jis išsikėlė iš socialinės globos įstaigos į savo vieno kambario butą Šiauliuose gyventi savarankiškai. Atliko remontą, nusipirko naujus baldus, o dabar mokosi būti slaugytojo padėjėju.
Pasiruošti veiksnumo peržiūrai Ričardui, Simonai, Alvydui ir dar šešiems žmonėms Pakruojyje padėjo pagalbos priimant sprendimus specialistė Dangirūta Šimkūnienė. Pradėjusi dirbti 2024 m., ji pamatė, kad šie žmonės galėtų būti veiksnūs ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius į metus trunkančius procesus.
Kartu su kitais specialistais Dangirūta padeda neveiksniems žmonėms surinkti reikiamus dokumentus, specialistų išvadas, pasiruošti daug streso keliančiai dviejų valandų ekspertizei, bendrauti su advokatu, palydi juos į teismą. „Su klientais, kaip specialistė, aš dirbu ir bendrauju labai artimai. Ne tik popierinis ryšys turi būti. Turi būti empatija, įsiklausymas į žmogų, – sako Dangirūta. – Jis turi sutikti ir norėti dirbti. Mes turime žmogų įgalinti, kad jis būtų kuo savarankiškesnis.“
Po veiksnumo atstatymo žmonės nėra paliekami vieni – Dangirūta pagelbsti jiems kasdienėse situacijose – palydi į institucijas, padeda susitvarkyti išmokas, pasiruošti negalios peržiūrėjimui, susimokėti mokesčius. „Klientai sako: „Man [kartu] drąsiau, nes kartais ant manęs šaukia.“
Tačiau kartais nepavyksta net pradėti procedūrų, ypač, kai neveiksnumas nustatytas artimųjų iniciatyva. „Tai gali būti ir turtinis klausimas, kad jisai [neveiksnus žmogus] nieko neturėtų. Gali būti nepasitikėjimas, galvojimas, kad jeigu aš turėsiu neveiksnų šeimos narį, aš viskuo disponuosiu už jį ir tada jisai niekam negalės pasiskųsti.“
Dangirūta prisimena atvejį, kai aplankė jauną neveiksnų vaikiną šeimoje ir paklausė, ar jis nenorėtų bendrauti dėl galimybės atstatyti veiksnumą. Jis tylėjo, o globėja-mama atsakė, kad ne. Vaikinas neturėjo nei savo telefono, nei kompiuterio. „O mama sako: „ Jam ir nereikia.“ Palikau savo lankstinukus, gal paskambins.“ Tačiau niekas nepaskambino.
„Aš nemanyčiau, kad žmogų mes galime tik taip apsaugoti, – sako Dangirūta. – Čia kontrolė.“
