Ar nori turėti vaikų?

Klausimas, kuris šiandien atrodo toks paprastas ir įprastas. Klausimas, kurio manęs niekas neklausė, net ir aš pati savęs neklausiau, kai augau, brendau ir tapau jauna moterimi. Net nekilo minčių, kad galimi kokie nors kiti pasirinkimai. Tai buvo viena iš duotybių: kai mergaitės užauga, jos tampa žmonomis ir mamomis.

Neatsimenu savęs užsisvajojusios apie mamystę, bet turbūt todėl, kad žaisti namus, būti mama lėlėms ar meškučiams atrodė savaime suprantama. Savaime suprantama buvo ir tai, kad aš, kaip vyresnė sesuo, rūpinausi jaunesniąja: pasūpuodavau ją, imdavausi visur kartu, pašildydavau jai pietus, prižiūrėdavau ją, kol mama nueidavo į parduotuvę ir tvarkydavosi reikalus. Tiesiog taip buvo, tai darė visos mano amžiaus mergaitės, to iš mūsų tikėtasi ir taip buvome auklėjamos. Mes visos gyvenome ir su tokiu pat savaime suprantamu komentarų srautu, kaip turime išmokti vieno ar kito dalyko, nes vieną dieną tapsime mamomis.

Pokalbių apie tai, kad vaikų galima nenorėti – juolab negalėti jų turėti, – aplink mane nebuvo. Mane tesupo motinystė kaip duotybė.

★ ★ ★

– Kada planuojate turėti vaikų?

Gydytoja endoskopu rausėsi po mane, bandydama geriau įžiūrėti tai, kas jai, kaip galėjau spręsti iš surauktos kaktos, visai nepatiko.

– Nežinau, aš tokių dalykų neplanuoju, tiesą pasakius.

– O ar norite, ar tikitės?

– Nesu tikra.

– O tai kas už jus nuspręs?

– …

– Žiūrėkit, pasakysiu atvirai. Iš to, ką čia matau, jums pastoti tikrai nebus lengva, ir kuo toliau, tuo tai bus sunkiau. Ar aišku? Jūs nelabai turite laiko nežinoti, turite susitarti su savo partneriu, ką darysite.

– Aš neturiu partnerio.

– O tai ko jūs laukiate?

Ko aš laukiau?

Iš jos – paaiškinimo, kodėl man nepavyksta susitarti su savo kūnu, patarimo, kaip susitvarkyti su skausmu per kiekvienas mėnesines, gal patikslinimo, ar ta diagnozė, kuri kabojo virš manęs jau kurį laiką, – policistinis kiaušidžių sindromas – pasitvirtino.

Iš gyvenimo – kokio nors savaime ateinančio sprendimo, logiško posūkio, kad nereikėtų sau pačiai atsakyti į klausimus, kuriuos tądien uždavė ginekologė. Nes ta motinystės ir santuokos duotybė, tokia aiški ir paprasta, kai buvau vaikas, pasirodė ne tokia jau savaime suprantama, kai suaugau.

Tiek gyvenimo aplinkybės, tiek mano pasirinkimai, tiek atsitiktinumai nulėmė, kad sulaukusi dvidešimt aštuonerių dar nebuvau nei mama, nei žmona. Atlikau daugelį kitų socialinių vaidmenų – sesers, dukros, dukterėčios, draugės, dėstytojos, keliautojos, rašytojos… Šeimos kūrimo klausimas ta tradicine prasme atrodė tarsi pakibęs ore, nesprendžiamas ir neišsisprendžiantis.

Išėjusi iš gydytojos, nusprendžiau tądien į darbą negrįžti – jau vakarėjo, o minčių chaosas vis tiek būtų neleidęs dirbti. Nutariau, kad studentų darbų taisymas tebūnie rytojaus problema, ir pasukau ten, kur visada eidavau, kai nežinodavau, ką daryti, – prie jūros.

Jūra kaip reta rami ir vandens paviršius vos krūpčiojo mažutytėmis bangelėmis. Nors rudens vėsą jau jutau ore, saulė vis dar maloniai šildė. Atsisėdusi ant medinių laiptų, leidau jūros ramybei persmelkti ir mano vidų.

„O ar norite, ar tikitės?“ – sugrįžo gydytojos klausimas.

Pirmą kartą gyvenime leidau sau to paklausti savęs be lūkesčių, be spaudimo, be išankstinių nuostatų. Kaip sakydavo mano psichologė: „Tiesiog su smalsumu ir atvirumu.“

Atsakymas į mane trenkėsi su tokia jėga, kad net krūptelėjau, pabaidydama šalimais po jūržoles besikuitusią žuvėdrą.

Ar vaikų noriu, nežinau, bet žinau, kad nenoriu jų gimdyti. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar mano kūnas fiziškai gali, rodėsi, kiekviena kūno ląstelė, dabar jau išgirsta, sakė „ne“. To „ne“ negalėjau negirdėti ir negerbti. Kiekviena ir kiekvienas, kuri ir kuris dėl įvairiausių priežasčių negalėjo gyventi santaikoje su savo kūnu ir paisyti jo ribų, turbūt žino tą jausmą. Ne, nes mano kūnui – dabar jau suaugusios moters kūnui – teko pernelyg daug patirti ir iškęsti. Ne, nes dabar turiu laisvę leisti sau gyti visomis prasmėmis ir priimti sąmoningą sprendimą, o ne laukti, kad gyvenimas mane tiesiog ištiktų.

Kai saulė buvo jau beveik panirusi į vandenis už horizonto, galiausiai pakilau nuo laiptų ir pajudėjau link namų. O jei atsakymas būtų buvęs „taip“, ką man tai reikštų? Kaip aš, netekėjusi moteris, virš kurios kabėjo diagnozė, tokia kaip policistinis kiaušidžių sindromas, būčiau atsakiusi į tą norą?

Policistinis kiaušidžių sindromas (arba PKS), kaip ir daugelis kitų su moterų reprodukcine sistema siejamų būklių – endometriozė, adenomiozė, vulvodinija, – nėra „tikra“ liga, kadangi iki šiol nežinome, kodėl kai kuriais skaičiavimais daugiau nei 10 proc. vaisingo amžiaus moterų ją patiria. Net neturime galutinio sutarimo, kaip šis sindromas pasireiškia, išskyrus tai, kad dėl lytinių hormonų disbalanso moterys patiria sunkumų pastodamos. Kartais kiaušidėse atsiranda cistų, kartais ne; kartais cistos matomos nuolat, kartais ne; kartais PKS pasireiškia kartu su atsparumu insulinui, kartais be jo… ir taip toliau.

Kitaip tariant, tai eilinė, iki galo neištyrinėta moteriška liga, kuriai ištirti neskiriama pakankamai išteklių bei pajėgumų ir kurią diagnozavę gydytojai neretai tiesiog palinki sėkmės pasiūlydami grįžti, kai moterys sugalvos, kad jau nori pastoti. O ligos valdymas, susigyvenimas su simptomais, sprendimų paieška yra perkeliami ant pacienčių pečių. Argi ne visa tai aš patyriau tądien? Pajutau kylančią pykčio bangą, tad susitelkiau į savo žingsnių ritmą.

Ką vis dėlto būčiau dariusi, jei būčiau susivokusi, kad vaikų tikrai noriu?

Donoro sperma? Turint galvoje, kad pastoti būtų sunku, o valstybė nefinansuotų mano noro tapti mama ir tektų turbūt ne sykį mėginti, o už kiekvieną mėginimą mokėti, toks variantas įmanomas, nebent jei laimėčiau loterijoje.

Žinoma, pažinojau moterų, kurių nuostabūs vaikai gimė iš trumpo ar vienkartinio nuotykio, kurį pačios susirežisavo, nekeldamos jokių reikalavimų vyrams, prisidėjusiems prie jų vaiko atsiradimo. Visiškai suprasdama jų sprendimą, žinojau, kad man jis netiktų, juolab kad vienkartinio nuotykio mano atveju vargu ar užtektų. Čia reikėtų ne nuotykio, o viso nuotykių filmo, kad pasisektų.

Pagalbinis apvaisinimas visais pavidalais netekėjusioms moterims dažniausiai yra neprieinamas, o jei ir prieinamas, tai nefinansuojamas. Negi man reiktų ištekėti vien tam, kad galėčiau gauti medicininę pagalbą šalyje, kurioje netyla kalbos apie mažėjantį gimstamumą?

Būtent tai sociologai ir vadina struktūrine bevaikyste ar struktūriniu nevaisingumu – kai įstatymai, visuomenės sandara, jos nuostatos ir medicinos sistema neleidžia tam tikroms moterų grupėms tapti mamomis.

Šildydamasi vakarienę stengiausi nemąstyti apie tai, kad apie erekcinę disfunkciją žinome daugiau nei apie daugelį būklių, nulemiančių moters nevaisingumą, kartu sudėjus. Juk vyro malonumas svarbiau, nei moters sveikata.

★ ★ ★

– Jei negimdai, gal nežinai, iš kur atsiranda vaikai?

– Puikiai žinau. Savanoriauju vaikų namuose, ten man siūlo globot ar įsivaikint kone kas savaitę.

Tokių ir panašių pokalbių mano gyvenime yra pasitaikę daugiau, nei galiu prisiminti, ypač kai buvau jaunesnė. Kartu su nesibaigiančiais raginimais pamąstyti apie tai, kas man paduos stiklinę vandens senatvėje, apie biologinius laikrodžius ir senstančias kiaušialąstes, apie moters pašaukimą motinystei, apie tai, kad tos, kurioms gimdyt neišeina, eina mokytis, ir kitokia šablonine išmintimi, jie buvo dalis mano jaunystės „foninės muzikos“.

Tačiau mano sarkastiškas atsakymas ne iš piršto laužtas. Vaikų ir kūdikių namuose tikrai savanoriavau, lydėdavau savanorių grupes, jei būdavo lankytojų iš užsienio, padėdavau kaip vertėja. Ir žinojau ne tik tai, iš kur atsiranda vaikai, bet ir kur vaikai atsiduria, kai šeimos jais negali pasirūpinti. Žinojau, kodėl koridoriai persmelkti chlorkalkių kvapo, žinojau, kurios auklėtojos švelnios, o kurios grubios, žinojau vaikų istorijas ir priežastis, kodėl atsidūrė už tų sienų.

Daugiausia laiko praleisdavau kūdikių namuose, su mažiausiais. Su direktore, patyrusia pediatre, ne kartą kalbėjomės apie tai, ką reikštų man, jaunai, netekėjusiai moteriai, įsivaikinti.

Jos nepasaldintas realizmas neleido laikytis įsikibus sentimentalių iliuzijų apie įsivaikinimą. Tuometiniai įstatymai, rodėsi, buvo sukurti tam, kad įstaigose augančių vaikų kas nors, ginkdie, neįsivaikintų.

„Jeigu nori vaiko, pradėkim nuo to, kad tau dukrą auginti būtų lengviau. Kitas dalykas. Kadangi esi netekėjusi, kad ją įsivaikintum, turėsi praeiti kryžiaus kelius, iškart sakau. Pirmiausia reiktų įteisinti ilgalaikę globą, o tada teismo keliu prašyti, kad dėl atsiradusio emocinio ryšio išimties tvarka ją leistų įsivaikinti. Kad galėtum globoti, turi atitikti tam tikrus reikalavimus – pajamos, gyvenamasis plotas ir taip toliau.“

Sūpuodama naujausią namų gyventoją, kuriam buvo per didelės ir pačios mažiausios sauskelnės, žiūrėjau pro langą į kieme žaidžiančius vaikus.

Ar kas nors pastojusių jų mamų klausė, kiek jos turi pajamų, kokiomis sąlygomis vaikas gyvens? Ar kas nors įteikė kelių puslapių ilgumo klausimyną?

Vargu.

Ar kas nors klausė, ko reiktų, kad jos galėtų auginti savo vaikus?

Vargu.

Tuomet pamažėle ėmiau suprasti, kad mūsų kolektyvinis motinystės supratimas yra tiek sutelktas į romantizuotą biologiją, į lyrizuotą pasiaukojančios motinos paveikslą, kad juose ištirpsta labai neromantiška realybė. Ne visos moterys, kurios gali gimdyti, to nori, ir ne visos, kurios nori, gali ne tik pagimdyti, bet ir užauginti. Bet tie klausimai, atrodo, tampa aktualūs tik tada, kai virsta graudžiomis laikraščių antraštėmis.

★ ★ ★

Kaip mano gyvenime „atsitiko“ Jurgita (vardas pakeistas), aš ir dabar, praėjus daugeliui metų, ne iki galo suprantu. Jau ne vienerius metus savanoriavau vaikų namuose ir buvau sutikusi daugybę vaikų, tačiau tokio gilaus ryšio nejutau su nė vienu iš jų.

Tas Kūčių išvakares leidau vaikų namuose, mat iš JAV atvykusi draugė pakvietė prisijungti ir kaip vertėjai, ir dėl kompanijos. Kol ji su vaikais dekoravo kalėdinius sausainius, aš, įsitaisiusi ant sofos, skaičiau pasakas ir kitaip užėmiau tuos, kurie iki ausų buvo nusiglazūravę spalvotu cukraus glajumi arba mieliau rinkosi tylesnį užsiėmimą.

Jurgita po kažkelinto numarginto sausainio nusprendė, kad ir jai jau gana. Tuomet tiesiu taikymu atkeliavo prie manęs, užsiropštė ant kelių ir, žiūrėdama į akis, su visu penkiametės rimtumu pasakė: „Aš tau dabar padeklamuosiu visus kalėdinius eilėraščius, kuriuos išmokau darželyje.“

Ir taip užsimezgė mūsų draugystė.

Praėjus keliems vizitų mėnesiams vaikų namų direktoriaus pavaduotoja pasiūlė: jei norėčiau, Jurgitą galėčiau pasiimti ir visai vasarai – jai būtų atostogos nuo vaikų namų, o man galimybė pajausti, ką reiškia gyvenimą dalintis su vaiku.

Ką reiškia vaikus mylėti, aš žinojau; bet ką reiškia jais rūpintis ir prisiimti visą atsakomybę – dar ne.

Akimirką sudvejojau, ar sugebėsiu, ar pajėgsiu, ar esu tam pasiruošusi, bet kol baimė nepaėmė viršaus, linktelėjau ir pasirašiau prieš save padėtus dokumentus.

Tą vasarą gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Džiaugiausi, kad mano darbo grafikas buvo itin lankstus ir galėjau prisiderinti prie Jurgitos poreikių. Labai greitai paaiškėjo, kad jai reikia logopedės, kuri mus galėjo priimti tik ryte, todėl perstumdžiau tvarkaraštį, ir rytais keliaudavome į polikliniką. Jos vakarinis kosulys pasirodė besąs rachitinis bronchitas, kuriam gydyti itin svarbu būti gryname ore ir ypač saulėje, todėl dienas ėmėme leisti parkuose ir žaidimų aikštelėse, savo dienotvarkę derindamos prie orų prognozės.

Tačiau galvoje nuolat sukosi klausimas: ar visa tai būtų įmanoma, jei dirbčiau įprastą darbą, į kurį reikėtų ateiti nustatytu laiku, iš kurio būtų sunku atsiprašyti, jei kas nutiktų, į kurį negalėčiau kartu su savimi pasiimti ir vaiko?

Ar tuomet norėčiau turėti vaikų? Ar galėčiau?

★ ★ ★

Aplink mane buvo daug žmonių, kurie daug padėjo. Išgirdę, kad Jurgita vasarą praleis su manimi, draugai ir draugės, kolegos ir kolegės bei visi kiti sudovanojo patalynę, rūbelius, pasidalino savo atžalų žaislais. Ypač patyrusios mamos nešė viską, ko žinojo, kad tikrai prireiks.

Rasti, kas prižiūrėtų mano mažąją draugę, kai man reikėdavo išvykti darbiniais reikalais ar kai pati negalėdavau, irgi buvo paprasta – žmonės mielai sutikdavo, o kartais net ir patys pasisiūlydavo. Jurgitą mylėti buvo lengva – mėlynakė, šviesiaplaukė mergaitė su nuginkluojančia šypsena ir saulėta asmenybe yra garantuotas aplinkinių pakerėjimo receptas.

Tačiau beveik kiekviename pokalbyje su aplinkiniais apie mudviejų ryšį išlįsdavo perspėjimo grūdelių, kurie tarsi smėlis girgždėjo tarp pašnekovų dantų. Pasakojimai apie būtus nebūtus pažįstamus ir jų skausmingas įsivaikinimo istorijas, „nes tu niekad negali žinoti, kokie ten genai“. Lyg netyčia prasprūstantys atsidūsėjimai, kad meilė biologiniams vaikams visada bus stipresnė už meilę įvaikintiems. Pamokančios istorijos apie tai, ko galiu tikėtis Jurgitai sulaukus paauglystės, jei nuspręsiu toliau eiti šituo keliu.

Tylomis klausydamasi perspėjimų baiminausi ne to, „kas iš jos užaugs“, jei imsiuosi auginti. Baiminausi to, kaip tie patys žmonės, kuriems taip lengva mylėti penkiametę mergaitę, elgsis su manimi ir su ja, kai jai bus penkiolika. Kai susidursiu su sunkumais, su kuriais susiduria visi tėvai ir mamos.

Ar tie, tarp kurių meilių žodžių dabar girgžda perspėjimo smiltys, mus mylės ir mumis pasirūpins tada? Ar su saldžiu pasimėgavimu primins „juk aš tau sakiau“? Ar apkalbės ir nusisuks? Ar ir mudvi tapsime dar viena pamokančia istorija, kad nebiologinė motinystė yra neverta aukos?

O to baimintis pagrindo turėjau, nes mano artimoje aplinkoje buvo draugų, kurių gyvenimuose vaikai atsirado ne biologiškai. Mačiau paraleles tarp savo ir jų situacijos. Gyvenimas toli nuo šeimos, vaikai, kuriems reikia daugiau rūpesčio ir dėmesio, nes netelpa į mokykloje ir darželyje pageidaujamų vaikų standartus, ir aplinkiniai, kurių geranoriškumas yra labiau neprognozuojamas nei oras pavasarį. Visi žavisi, bet nedaug kas padeda ar išbūna drauge, kai sunku.

Kai girdėdavau tuos gero linkinčius – bent jau renkuosi tikėti, kad jie tokie buvo, – perspėjimus, vos susilaikydavau nepaklaususi: „O jums lengva ir paprasta buvo auginti savo vaikus?“ Neklausdavau, nes tas istorijas buvau irgi ne kartą girdėjusi ir atsakymą žinojau. Nesakydavau ir to, kad kalėjimuose, reabilitacijos centruose, nakvynės namuose – tose vietose, kuriomis mane daugiausia gąsdino dėl Jurgitos ateities, – daugybė biologinių vaikų. Kad net ir tie, užribio žmonėmis virtę vaikai yra verti meilės.

★ ★ ★

Rudenį, kai Jurgita grįžo į vaikų namus pradėti paruošiamosios klasės, klausimas, ar aš galiu turėti vaikų, mano gyvenime įgavo naują atspalvį. Dėl darbo reikėjo kraustytis į kitą Lietuvos pakraštį ir visą savo socialinę terpę teko kurti beveik nuo nulio. Tarsi to būtų negana, ėmė stipriai šlubuoti sveikata, ir netrukus pajutau savo ekonominį pažeidžiamumą.

Kiekvieną rytą darėsi vis sunkiau atsikelti iš lovos ir atlikti kasdienius darbus. Kosminės šildymo kainos, po 2008 m. finansinės krizės nuolat brangstantys būtiniausi produktai, vis didesnę mano ir taip nedidelio biudžeto dalį pasiglemžiantys vaistai kas savaitę skatino apgalvoti, ar aš pati galiu išsilaikyti iš savo pajamų, jau nekalbu apie vaiką. Kai nėra nei sveikatos, nei adekvačių pajamų, nei galimybės išsinuomoti nors kiek padoresnį būstą, įtikinti ir save, ir socialines darbuotojas, kad galiu turėti vaikų, yra neįmanoma misija.

Vieną žvarbią vasario savaitę man teko stoti akis į akį su realybe: šaldytuvas tuščias, katė irgi ką tik suėdė paskutinę pašaro porciją, o kadangi ką tik išgerti antibiotikai jokio teigiamo poveikio neturėjo, žinojau, kad teks pirkti kitus, daug brangesnius. Tačiau pinigų turėjau tik vienam pirkiniui iš trijų.

Nupirkau maisto katei.

Tą vakarą, skęsdama nevilties ir nuovargio ašarose, labai aiškiai supratau, kad vaikų turėti dabar negaliu. Negaliu, nes dirbu sumoterintą darbą ir mano atlyginimas man vos padeda nepanirti į skurdą, bet ne daugiau. Negaliu, nes neturiu į ką atsiremti, kai sergu. Negaliu, nes esu visiškai neužtikrinta rytojumi, o juo labiau porytojumi. Negaliu, nes vos įstengiu pasirūpinti kate, o vaikas reikštų finansinę katastrofą.

Po dviejų savaičių, kai gulėjau prijungta prie lašinių perpildytoje regioninės ligoninės palatoje, o gydytojai vienas po kito tik skėsčiojo rankomis, nesuprasdami, kas su manimi vyksta, svarsčiau, kur ir su kuo dabar būtų Jurgita. Ar jai bent laikinai tektų grįžti į vaikų namus? Ar ji jaustųsi pamiršta ir apleista?

Kai išnirdavau iš bejėgiško snaudulio, negalėdavau nusipurtyti ir klausimų: o ką daro tos vienišos mamos, kurios atsiduria mano situacijoje? Kas pasirūpina jomis, jų biologiniais vaikais, kai jos patenka į ligoninę? Kai jų šaldytuvai ištuštėja? Kai nebėra pinigų vaistams?

Aš dar galiu neturėti vaikų. Jos nebegali.

Tą savaitę aplankė sesuo, nupirko džiūvėsėlių ir bananų – nes tik juos ir tegalėjau valgyti, – ir pasirūpino kate.

Vėliau atvažiavusi draugė, kuri skirstydavo paramą maistu nepasiturintiems, pridėjo maisto produktų, kad grįžusi iš ligoninės rasčiau papildytas virtuvės lentynas.

Per vieną iš eilinių vizitacijų eilinė gydytoja, pildydama eilinę formą, manęs eilinį kartą paklausė: „Ar turite vaikų?“

Patylėjusi atsakiau: „Ne, vaikų turėti negaliu.“

★ ★ ★

Prieš mane ant stalo išdėliotos nuotraukos. Močiutės, promočiutės, tetos, tolimos ir artimesnės giminaitės sepijos portretuose ir grupinėse nuotraukose į mane žvelgia pavargusiomis akimis, pabrinkę rankų sąnariai matyti net ir senose nuotraukose. Jos visos yra mano istorijos dalis, nes tapo mamomis.

Aš esu čia, nes jos buvo, gyveno, gimdė, augino, aukojosi, laukė, kentėjo, verkė, džiaugėsi, didžiavosi, bijojo, tikėjo.

Aš esu dukra moterų, kurių niekas net neklausė, nei kiek, nei ar, nei kada jos norėtų susilaukti vaikų.

Aš esu dukra moterų, kurios buvo mamomis, nes kartais negalėjo būti niekuo kitu.

Aš esu dukra moterų, kurios kartais nežinojo, kaip būti geromis mamomis, nes jos nepatyrė, kas yra gera mama.

Aš esu dukra moterų, kurios darė geriausia, ką galėjo, bet kartais to buvo per mažai.

Aš esu dukra moterų, kurios ne tik išgyveno, bet ir paliko kai ką po savęs, kai ką, kas tapo manimi.

Ar turiu teisę dėti čia tašką?

Tačiau aš esu dukra ir moterų, kurios norėjo daugiau, nei gyvenimas, visuomenė, laikotarpis, aplinkybės galėjo ir buvo pasiruošę joms duoti.

Aš esu dukra moterų, kurios būtų norėjusios mokytis, keliauti, skaityti.

Aš esu dukra moterų, kurios būtų norėjusios kurti ir tirti, atrasti ir pažinti.

Aš esu dukra moterų, kurios ne galėjo, o privalėjo.

Aš esu dukra, kuri gali tai, ko jos negalėjo, ir turi tai, ko jos neturėjo.

Autorės pastaba: šis tekstas gimė kaip refleksija išklausius Lauros ir Jonės pokalbį tinklalaidėje „Ar turėti vaikų?“. Mano tikslas daugiau išplėsti ir pratęsti šį pokalbį, o ne užginčyti, nuneigti ar polemizuoti su kolegėmis. Klausimus, ar turėti vaikų, ką reiškia norėti ir galėti jų turėti, aš apmąsčiau susidūrusi su realiomis gyvenimiškomis situacijomis, kurios retai aptariamos ir dažnai lieka neišgirstos dėl socialinės stigmos ir primetamos gėdos ar „nepatogumo“. Tad šį tekstą rašau jausdama dėkingumą Laurai ir Jonei, kad atvėrė duris tolesniems pokalbiams, ypač šiuo metu, kai viešajame diskurse klausimas apie gimstamumą ir vaikus neretai supaprastinamas tik iki valdysenos, poliarizuotos etikos ar romantizuotos biologijos.