Atvykus į Berlyną ir prieš pasineriant į Berlyno kino festivalį, pirmiausia norėjosi pažadinti save iš žiemos sąstingio. Pierre’o Huyghe paroda „Liminals“ intrigavo viskuo: nuo parodos aprašymo iki vietos, filmas rodomas didelio mastelio ekrane Halle am Berghain. Iki tol gyvai nebuvau mačius P. Huyghe’s darbų ir pažadas, kad tai ne tik filmas apie neapibrėžtumą, pasitelkus kvantinius eksperimentus, bet ir sukurta specifinė aplinka, per vibracijas veikianti kūną, nulėmė mano skubėjimą pamatyti ir patirti. Išėjus ilgiausiai sprendžiau galvoje vieną vienintelį klausimą: kodėl parodos tekste rašoma „human-like figure“, kai tai, ką mačiau ekrane, yra akivaizdžiai moters kūnas su „išminusuotu“ veidu? Net parašiau draugui, nes kūrinys priminė mūsų pokalbį apie moterų makiažo tendencijas, kai, regis, vis dažniau juo siekiama ištrinti savuosius bruožus, supanašėti. Veido bruožų ištrynimas gal ir gali tapti įrankiu pasislėpti nuo DI technologijų, pasitelkiamų miesto vaizdo kamerų įrašuose identifikuoti tapatybes, bet juk čia ne tas atvejis. Kai filme su DI brutaliai iš moters kūno išskaptuotas veidas, pamatymo galimybės išvis nelieka. Pats kūnas konvulsiškai ieško kontakto su nualinta žeme, protarpiais užkeliamas garso lygis, kuris ir turėtų sukelti vibracijas, priminė parodas, kurioms nepavyksta perteikti aprašymuose konstruojamų konceptų ir išpildyti pažadų.

Fotografės G. Iturbide’s paroda radikaliai kitokia. Čia svarbiausia ne mastelis ar abstrakčių idėjų jungimas, kuris turėtų veikti, bet neveikia, o nuoširdus ir santūrus žvilgsnis į žmones, augalus, paukščius ir skirtingas vietoves. Tai retrospektyvinė paroda, pirmą kartą taip išsamiai pristatanti fotografę Berlyne. Ėjau beveik nieko nežinodama, tik tiek, kad pamatysiu garsios meksikietės fotografės kūrinius. O išėjau tarsi radusi naują kompanionę savo pačios kelionei. Nors turbūt turėčiau sakyti: mokytoją, primenančią, kaip matyti, ir įkvepiančią tą daryti.

Paroda suskirstyta pagal Iturbide’s darytas nuotraukų serijas, kurių didžioji dalis – skirtingų Meksikos autochtonų gyvenamos vietovės ir jų kasdienybė, bet yra ir teminių pjūvių – mados fotografija, botanikos sodai, mirtis, keliavimas. Kiekvieną skyrių lydi pačios menininkės parašyti tekstai. Ne tik nuotraukos, bet ir savirefleksyvūs, o kartu ir informatyvūs Iturbide’s tekstai priartina prie jos praktikos. Jie parašyti paprasta kalba, be daugybės įmantrybių ir pažadų. Drauge jie man suteikė vilties, kurios turbūt ne tik aš pastaruoju metu vis labiau ieškau – ką nors žiūrėdama ar ko nors klausydamasi. Ne tos vilties, kai kažkas nuramina ir pasako, kad viskas bus gerai, kurios taip pat reikia. Ne, vilties bent pusvalandžiui sugrąžinančios tikėjimą gerąja žmogaus puse. Kaip Cormaco McCarthy knygoje „Kelias“ tėvas atsako vaikui, kad dar yra galimybė sutikti geriečius. Dar yra tokių, kurie nežudo ir nevalgo vieni kitų.

„Man atrodo, jei nuo pat pradžių priimsiu savo autorinę viziją, galėsiu būti sąžininga dėl vietų, kurias vaizduoju, realybės. Fotografija apima pagarbą pagarboje tarp fotografo žvilgsnio ir fotografuojamo žmogaus žvilgsnio, nuotrauka tampa fotografuojančio žmogaus atspindžiu. Žinodama tai, stengiuosi išvengti vaizdingų, egzotiškų ar kitų išankstinių kolonijinių nuostatų, kurios primeta vieną dominuojančią vertybių sistemą. Mane labiausiai domina kultūrų, geografinių vietovių ir kontekstų, kuriuose reiškiasi gyvenimas, įvairovės pripažinimas ir vertinimas. Noriu, kad kiekvienoje mano nuotraukoje būtų dalelė to, ką reiškia priklausyti žmonijai“, – parodos temas išskleidžiančiuose tekstuose rašo Iturbide.

Veidai, kuriuos sutikau Iturbide’s fotografijose, tikri, skirtingi, stiprūs ir pažeidžiami. Niekas neturi teisės jų ištrinti, net jei daugybę metų tokia grėsmė yra šalia. Berniuko žvilgsnis su slepiama po gaidžio plunksnomis šypsena ir į berniuką nusitaikę tarsi ore pakibusio kito gaidžio nagai; paslaptyje likęs žvilgsnis moters, laikančios magnetofoną dykumoje, o jos plaukai nusidriekia ant rankų ir uolos, kurios ji laikosi. Gėlėmis paslėptas mažas angelito – miręs kūdikis, kuriuos Meksikoje vadina angeliukais. Iturbide’s nuotraukose veidai ne visada matomi, bet jauti jų esatį. Kartais užtenka penkių porų batų ir sijonų kraštų, kad pajustum šokančias moteris.

Kitose kaip tik vyrauja atviras ir tiesus žvilgsnis – senolės ar senolio, vaiko, modelio ar trečiosios lyties (hijra) bendruomenės Indijoje. Jie liudija susitikimą. Ne tokį, kuris gali apvogti ar įskaudinti, nors nuo to niekas nėra apsaugotas. Iturbide iš tikrųjų mato. Ne tik žmones ir vaizdus pro objektyvą, kurio nepakelia, jei žmonės nesutinka būti fotografuojami. Ji mato ir save, žiūrinčią į juos. Iturbide’s žvilgsnio dokumentiškumas jungiasi su poetiškumu, kartais net su siurrealumu.

Botanikos sodų serija taip pat nevirto tik egzotiškų ar ypatingų augalų atvaizdų albumu. Fotografę sudomino rūpestis augalais, su kuriais ji taip pat atrado ryšį. Nuotraukose įvairiomis struktūromis paremti augalai, prie kelių kaktusų įtaisytos lašelinės. Tekste Iturbide prisipažįsta, kad gal dėl to, kad pačiai tuomet reikėjo terapijos, ji pajuto didelę empatiją šiems iš vienos vietos į kitą perkeltiems augalams.

„Keliavimas yra vienišas. Tai ne beviltiška vienatvė, o tokia, kuri pastūmėja giliau reflektuoti vietą, kurioje esu. Sparnai už mano akių plačiai išsiskleidžia; keliavimas man padeda geriau pamatyti skirtingas savo puses.“

Šios Iturbide’s eilutės paskolino man keletą plunksnų, kurių trūko bandymui atsitraukti nuo vietos, kurioje gyvenu, bet nepabėgti iš jos. Įkvėpė mokytis pamatyti ne tik kitus, bet ir save kitokią kitoje vietoje.

Panašų jausmą išsinešiau ir iš ką tik parodų erdvėje Gropius Bau atidarytos amerikiečių fotografų Peterio Hujaro ir Liz Deschenes parodos „Regėjimo atkaklumas“ („Persistence of Vision“). Nesileisiu į šio pasiūlyto dialogo tarp dviejų kūrėjų analizę. Mano mintyse stipresnis susitikimas įvyko tarp P. Hujaro ir G. Iturbide’s: nors jų kontekstai visiškai skirtingi, žmonių veidai ir gyvūnai užfiksuoti jų nuotraukose liudija pamatymą.

Gimusį JAV P. Hujarą užaugino ukrainiečiai seneliai. Jis anksti pradėjo fotografuoti senu mamos fotoaparatu ir atvykęs į Niujorką tapo vienu pagrindinių queer bendruomenės fotografų. Didžioji dalis nuotraukų – portretai. Menininkai (-ės), šokėjai (-os), rašytojai (-os), aktoriai (-ės) žiūri į fotografą, draugą. Daugelis nuotraukų neįmantrios, kadrai paprasti, bet veiduose justi rūpestis ir apsinuoginimas. Ilgiausiai sustojau prie tapytojo ir fotografo Davido Wojnarowicziaus portretų. Jo veido bruožai ir glumina, ir traukia akį, o bent trumpai perskaičius apie jųdviejų santykį supranti, kad pats santykis užlaiko akis. Daugiau laiko praleidau ir prie naktinio Niujorko kadrų – sustingusio miesto, kuriame apie gyvybę ir judesį liudija tik ryškiai šviečiančios šviesos languose. Ypatinga buvo išvysti ir gerai man žinomą Susan Sontag portreto atspaudą, kuris kabėjo šalia Hujaro draugės šuns Kirsten portreto, taip stipriai primenančios maniškę Niną. Tarsi mano šuo būtų nusikėlęs į 1984-uosius ir susitikęs su žmogumi, kurį būčiau norėjusi sutikti pati.

Šiais beprotiškais ir, regis, vis gilyn į beviltiškumą smingančiais laikais abi parodos ramino ir paguodė. Fotografijose sustabdytos akimirkos sulėtina minčių srautą. Net jei tose sustabdytose akimirkose būta ne tik džiaugsmo ir ramybės, bet ir nerimo ar skausmo, susitikimas su veidais iš praeities budina viltį ir būtinybę branginti tuos, kuriuos pajėgi pamatyti.