N
A
R
A
Baltijos juros iliustracija
Matoma ir nematoma Baltijos jūros tarša

Pastaruosius kelerius metus naujienos apie naftos išsiliejimus Baltijos jūroje mus pasiekia maždaug kas pusmetį. Tačiau mokslininkai sako, kad tai yra tik maža dalis visos į Baltijos jūrą plūstančios taršos.

Gruodžio pabaigoje Būtingės naftos terminale trūkus žarnai, į Baltijos jūrą išsiliejo 480 litrų naftos. Naftos dėmė buvo 4 kilometrų ilgio ir 100 metrų pločio, kol galiausiai išsisklaidė jūroje. Aplinkos ministerijos teigimu, žala aplinkai siekė 12 tūkst. eurų, o ją atlyginti turės terminalą valdanti įmonė „Orlen Lietuva“.

Lietuvos teritorijoje nafta Baltijos jūroje buvo išsiliejusi ir 2020 m. rugpjūtį, du kartus 2019 m. rugpjūtį, taip pat tų pačių metų sausį. Tačiau Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas Sergejus Suzdalevas, tiriantis cheminę Baltijos jūros taršą, sako, kad, palyginus su kitais Baltijos jūros taršos šaltiniais, naftos produktai tėra lašas jūroje.

Pasak jo, naftos išsiliejimai Baltijos jūroje nėra nuolatiniai, o tik pavieniai incidentai, ir naftos kiekiai yra palyginti nedideli ir greitai suvaldomi. Įvykus incidentui, dalis naftos pradeda garuoti, dalis grimzta į dugną, o likusi nafta pasklinda jūros paviršiuje. Taršos pasiskirstymas jūroje priklauso nuo oro sąlygų, ypač vėjo stiprumo ir bangavimo. Todėl labai svarbu į tokius atvejus reaguoti greitai – pasklidusią naftą kuo greičiau lokalizuoti ir likviduoti.

Kiekvieno užfiksuoto naftos išsiliejimo žala įvertinama pinigine suma, tačiau kokia tiesioginė žala padaryta jūros augalijai ir gyvūnijai, įvertinti sunku. Tai priklauso nuo keleto veiksnių – pirmiausia nuo to, kurioje jūros dalyje įvyko išsiliejimas. Jeigu toje jūros teritorijoje auga saugomos augalų rūšys, žiemoja paukščiai ar yra svarbi rekreacinė zona, žala gali būti išties didelė.

„Kalbant apie paskutinį atvejį, Būtingės teritorija nepasižymi saugomų augalų radimvietėmis, kurios galėtų nukentėti daliai naftos nugrimzdus į dugną. Taip pat ir rekreacija yra pakankamai toli nuo šios vietos. Su žuvimis yra paprasčiausia – jos greitai pasitraukia iš vietos, kurioje nesijaučia komfortiškai. Labiausiai nukentėti gali toje vietoje žiemojantys paukščiai. Jie migruoja ir ieško vietų, kuriose jiems patogiausia maitintis. Vienareikšmiškai negalime pasakyti, kiek išsiliejimo metu toje vietoje buvo paukščių – gali būti vienas, gali būti ir šimtas. Nukentėjusiuosius ornitologai pastebi tik vėliau, kai naftai sulipdžius jų plunksnas vanduo išmeta juos į krantą. Nesuteikus reikalingos pagalbos jie gali žūti“, – sako Sergejus Suzdalevas.

Didelė žala gamtai nutiktų išsiliejus labai dideliam kiekiui naftos. Taip 2010-aisiais nutiko JAV, Meksikos įlankoje. Įvykus sprogimui naftos gavybos platformoje „Deepwater Horizon“, į aplinką išsiliejo 780 mln. litrų naftos, 11 žmonių žuvo. Sustabdyti naftos veržimąsi į vandenį pavyko tik po trijų mėnesių. Penkių aplinkinių valstijų paplūdimiai pajuodo, žuvo tūkstančiai paukščių, šimtai vėžlių, delfinų ir kitų gyvūnų. Ši ekologinė katastrofa laikoma didžiausia Jungtinių Valstijų istorijoje.

Lietuvoje didžiausia naftos išsiliejimo avarija įvyko prieš 40 metų. Per audrą plukdydamas naftą, tanklaivis „Globe Asimi“ atsitrenkė į molą prie Klaipėdos krantų ir skilo per pusę. Tąkart į jūros aplinką pateko beveik 17 tūkst. tonų naftos teršalų (apie 19 mln. litrų). Nafta padengė paplūdimius nuo Melnragės iki Šventosios – iš viso 80 kilometrų, taip pat pasiekė Latvijos krantus. „Tada nebuvo galimybių greitai surinkti teršalus, žmonės su paprastais kastuvais krovė naftą į mašinas“, – pasakoja Sergejus Suzdalevas. – Nuo to laiko daugiau nieko panašaus nėra buvę.“

Viešojoje erdvėje paplito teiginys, kad Baltijos jūra yra labiausiai užteršta jūra pasaulyje. Tai nėra tiesa. Ji patenka į užterščiausių pasaulio jūrų dešimtuką ar net penketuką, tačiau tiksli vieta nėra aiški, nes išsamių, visas taršos rūšis įvertinančių pasaulio jūrų tyrimų nebuvo atlikta.

Pirmiausia, Baltijos jūros užterštumą lemia jos uždara geografinė padėtis – jūra turi ribotą ryšį su vandenynu. Sąsiauriai, esantys prie Danijos krantų, yra labai siauri, todėl Baltijos jūros vanduo neatsinaujina – palyginti su kitais vandens telkiniais, į ją patenka tik labai mažai vandens iš Atlanto vandenyno.

Be to, ji yra palyginti maža ir negili, o jos krantus supa šalys, kuriose stipriai išvystyta pramonė. „Todėl Baltijos jūra veikia kaip cheminių medžiagų, kurios upėmis į ją patenka, kaupiklis“, – paaiškina Sergejus Suzdalevas.

Į Baltijos jūrą patenkančių cheminių medžiagų įvairovė yra didžiulė. Pirmiausia, tai azoto ir fosforo junginiai, kurie sukelia eutrofikaciją – reiškinį, kai dėl maistinių medžiagų pertekliaus vandenyje pernelyg suveši dumbliai ir kita augmenija, ir taip sutrinka organizmų pusiausvyra. Tai lemia, kad vasaros metu galime matyti reiškinį, vadinamą vandens, tiksliau, melsvabakterių „žydėjimu“. Per didelis šio „žydėjimo“ intensyvumas lemia didesnį vandens drumstumą ir deguonies trūkumą, tad pradeda formuotis negyvos, bedeguonės jūros dugno zonos, kuriose nyksta žuvų įvairovė ir ištekliai.

Didžiausia eutrofikacijos kaltininkė yra žemės ūkio pramonė. Dirvožemis tręšiamas azoto ir fosforo trąšomis, per žemę šios medžiagos patenka į upes ir galiausiai pasiekia Baltijos jūrą.

Praėjusiais metais Aplinkos apsaugos agentūra ir Klaipėdos universiteto mokslininkai atliko išsamų Baltijos jūros aplinkos būklės vertinimą, kuriame išanalizuotas 2012–2017 m. laikotarpis. Tyrimo duomenimis, vidutiniškai per metus į Baltijos jūrą patenka daugiau nei 40 tūkst. tonų azoto ir daugiau nei tūkstantis tonų fosforo.

„Žemės ūkio tarša nuo azoto ir fosforo trąšų tiriama jau daugiau nei 50 metų, tačiau mes niekaip negalime su ja susitvarkyti“, – sako šio tyrimo vadovas, Klaipėdos universiteto Mokslo ir inovacijų prorektorius, Jūros tyrimų instituto vyresnysis mokslininkas Darius Daunys. „Mes turime kalbėti apie žemės ūkio intensyvumo valdymą. Reikalingi analitiniai modeliai, kurie nustatytų optimalius trąšų kiekius skirtinguose dirvožemiuose, nes dabar tai yra nevaldoma. Norint gauti didesnę produkciją, naudojamas trąšų perteklius, kuris su krituliais išplaunamas į jūrą.“

Kiti teršalai

Prieš kelis dešimtmečius itin neraminusi tarša pavojingais sunkiaisiais metalais mažėja, tačiau vis dar išlieka aktuali. Sunkieji metalai kaupiasi žuvyse, o per maistą į žmogaus organizmą patekę dideli jų kiekiai gali pažeisti nervų sistemą ir vidaus organus. Minėto tyrimo ataskaitos duomenimis, žuvų (menkių, strimėlių ir plekšnių) raumenyse kasmet nustatoma padidėjusi gyvsidabrio koncentracija, midijose – kadmio, o žuvų kepenyse ir moliuskuose – švino. Tačiau didžiausia leistina koncentracija žuvims ir moliuskams, kaip žmonių maistui, neviršijama – žmogui leistina riba yra gerokai didesnė nei jūros gyvūnams.

Pasak Sergejaus Suzdalevo, šiuo metu didesnį nerimą kelia į Baltijos jūrą patenkantys naujos kartos teršalai, pavyzdžiui, farmaciniai produktai, pradėti tirti neseniai. Tarp jų – hormoniniai vaistai, antibiotikai, raminamieji, skausmą malšinantys vaistai, vaistai, mažinantys kraujospūdį ir kt. Tiek iš pramonės, tiek iš žmonių organizmų jie patenka į kanalizaciją, o dabartiniai mechaniniai ir biologiniai nuotekų valymo įrenginiai nėra sukonstruoti taip, kad būtų galima juos išvalyti. Taip per upes šie teršalai pasiekia Baltijos jūrą.

Farmacijos produktai Baltijos jūroje nedideliais kiekiais aptinkami tik pastaruosius kelerius metus, todėl galimas jų poveikis gyviesiems organizmas kol kas neaiškus. „Manoma, kad jie gali paveikti žuvų elgseną ir reprodukcines savybes“, – sako mokslininkas.

Nerimą kelia ir kitos cheminės medžiagos, kurios dažniausiai naudojamos plastiko gaminiuose norint suteikti plastikui minkštumo, skaidrumo ir ilgaamžiškumo. Tai – ftalatai ir fenoliai. Jų galima rasti statybinėse medžiagose – dažuose, klijuose, sienų ir grindų dangose. Asmens higienos priemonėse – kosmetikoje, kvepaluose, kremuose, dezodorantuose, skystame muile ir kitose priemonėse. Taip pat ir plovikliuose, pakuotėse, vaikų žaisluose, buities reikmenyse. Su vandeniu patekusios į kanalizaciją šios cheminės medžiagos per upes nukeliauja į jūrą. Vėliau, didesniam jų kiekiui patekus į gyvąjį organizmą, jos ardo hormonų sistemą, gali pažeisti vidaus organus, sukelti reprodukcinius sutrikimus ir onkologines ligas. Todėl perkant minėtas priemones svarbu patikrinti jų sudėtį, kad joje nebūtų ftalatų ir fenolių (angl. phthalates and phenols).

Nuotekų valymo įrenginiai nėra pritaikyti jų valymui, tad kol kas kaip taršos prevencija galėtų būti plastiko mažinimas ir atidus produktų sudėčių stebėjimas. „Pramoninę taršą kontroliuoti galime, tačiau iš namų ūkių šių pavojingų cheminių junginių pavidalu keliaujančią taršą kontroliuoti yra sudėtinga. Tad šiandien tai suvaldyti galima faktiškai vieninteliu būdu – ugdant žmonių sąmoningumą, siekiant, kad jie domėtųsi, ką perka ir vartoja“, – sako Sergejus Suzdalevas.

Reklama

Pasaulyje garsiai kalbama apie vandenynų taršą šiukšlėmis, tačiau Baltijos jūros tarša šiukšlėmis pradėta tirti neseniai. 2018 m. Klaipėdos universiteto mokslininkas Arūnas Balčiūnas apgynė disertaciją „Lietuvos Baltijos jūros ir pakrantės tarša šiukšlėmis“, kurioje tyrė Baltijos jūros dugno ir visos Lietuvos pakrantės šiukšles.

Pasak disertacijos autoriaus, didžiausią jų dalį sudaro plastikas. Paplūdimiuose jis siekia 83 proc. visų šiukšlių, jūros dugne – 71 proc. Daugiausia paplūdimiuose randama cigarečių nuorūkų, plastiko maišelių, puodelių, kamštelių ir panašių daiktų, o didžiausią taršą lemia turizmas.

Žvejai išmeta panaudotus tralus bei tinklus, į kuriuos vėliau įsipainioję ruoniai, paukščiai bei mažiesiems banginiams priskiriamos jūros kiaulės gali žūti. Ilgą laiką jūros dugne gulinčios plastiko šiukšlės dūla, tampa mikroplastiku ir patenka į mitybos grandines.

Biologinė tarša

Dar viena Baltijos jūrą alinanti taršos rūšis yra biologinė tarša, kurią lemia dėl žmogaus veiklos atsiradusios invazinės rūšys, nebūdingos mūsų ekosistemai. Vienos jų pačios atkeliauja iš kaimyninių šalių, kitos – netyčia prilipusios prie laivų korpusų ar kitais būdais. Pagal ES Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, gera aplinkos būklė pasiekiama tuomet, kai nevietinės rūšys, atsiradusios dėl žmogaus veiklos, nedaro neigiamo poveikio jūros ekosistemai.

Per pastaruosius kelerius metus į Baltijos jūrą atkeliavo dvi invazinės gyvūnų rūšys. Pirmoji – dvigeldis moliuskas (lot. Rangia cuneata), kilęs iš Meksikos įlankos. Šiuo metu Baltijos jūroje šių moliuskų aptinkama mažai, todėl kol kas šios populiacijos ateitis ir poveikis ekosistemai neaiškus.

Antroji – gauruotoji šoniplauka, kilusi iš Ponto-Kaspijos regiono, besidriekiančio per Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijas. Tai į krevetę panašus ėdrus plėšrūnas, galintis maitintis vidutinio dydžio grobiu, pavyzdžiui, žuvų ikrais, mailiumi, vabzdžių lervomis bei kitomis šoniplaukomis. Dėl savo agresyvaus elgesio jis vadinamas „krevete žudike“. Ši populiacija Baltijos jūroje plinta labai greitai.

Prieš kelis dešimtmečius Baltijos jūroje atsirado nauja invazinė žuvų rūšis – juodažiotis grundalas, kuris pastaraisiais metais plačiai išplito ir kai kuriose teritorijose tapo vyraujančia rūšimi. Pagrindinę jo raciono dalį sudaro įvairūs moliuskai, vėžiagyviai, kiti bestuburiai gyvūnai ir smulkios žuvys. Išplitus juodažiočiams grundalams, kai kuriose Baltijos jūros vietose Lietuvos teritorijoje keliolika kartų sumažėjo midijų. Midijos filtruoja ir valo didžiulius vandens kiekius, todėl ženkliai joms sumažėjus gali pablogėti vandens kokybė ir suintensyvėti vandens „žydėjimas“.

„Juodažiotis grundalas keičia visą ekosistemą iš esmės. Kitos rūšys priverstos prie jo taikytis, ir mes, biologai, negalime prognozuoti, kas atsitiks su kitomis rūšimis, tarp jų – ir su kitų žuvų ištekliais. Atsivežę ir paleidę rūšis, mes praktiškai nieko nebegalime padaryti. Jos lieka čia visam laikui, kol natūraliai išnyksta“, – sako Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnysis mokslininkas Darius Daunys.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Paskutinė taršos rūšis, veikianti Baltijos jūros gyvūniją, yra triukšmas. Jūros vandeniu garsas sklinda keturis kartus greičiau nei oru. Natūralų triukšmą papildo garsai iš plaukiančių laivų, uosto darbų, vėjo jėgainių statybų, gamtinių išteklių gavybos, dugno tyrimų ir kitų veiklų.

„Nardydami po vandeniu galite girdėti už kilometrų plaukiančią motorinę valtį, lyg ji būtų virš jūsų. Todėl visa jūros gyvūnija – žuvys, žinduoliai, ruoniai, jūros kiaulės – labai jautri triukšmui“, – sako Darius Daunys. Povandeninis triukšmas gali sutrikdyti gyvūnų tarpusavio komunikaciją, klaidinti, sukelti elgsenos pokyčių, laikiną klausos praradimą, apkurtimą ar mirtį.

Dėl intensyvėjančios laivybos triukšmo tarša nuolat didėja. Tačiau ne tik laivo variklis sukelia triukšmą – laivų sonarai (prietaisai, matuojantys gylį ir kitų objektų išsidėstymą po vandeniu) dirba akustiniu principu: siųsdami triukšmą į dugną, jie matuoja laiką, per kurį garsas, atsimušęs nuo dugno, sugrįžta atgal. Tai irgi prisideda prie bendros triukšmo taršos.

Pasak Dariaus Daunio, šią taršą galėtų sumažinti laivybos kelių pakeitimas, nes kol kas jie yra plačiai išsiraizgę po visą jūrą. Nauji laivai turėtų būti konstruojami atsižvelgiant į garso daromą žalą. O polių kalimo ir vėjo jėgainių įrengimų reglamentavimas – atsižvelgiant į žinduoliams ir žuvims svarbių teritorijų išsidėstymą.

Kaip kiekvienas asmeniškai galime prisidėti prie pokyčio? „Kuo daugiau vartojame, tuo labiau teršiame. Nesvarbu, ar gyvename prie jūros, ar ne, kiekvienas teršiame ją labai panašiai. Svarbu kuo mažiau vartoti, rinktis tvaresnius sprendimus. Pavyzdžiui, pirkti ploviklius, kurie yra biodegraduojantys ir nežalingi aplinkai. Palaikyti pramonę, kuri, gamindama produktą, stengiasi mažiau teršti. Domėtis aplinkosauga ir didinti savo išprusimą šioje srityje“, – sako Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyresnysis mokslininkas Darius Daunys.

Už pagalbą rengiant publikaciją dėkojame Patricijai Skurdenytei ir Vaidai Pilibaitytei.