Ji savo darbus pristatė mados savaitėse Londone, Taline ir Rygoje. O šiuo metu, be kitų darbų, bendradarbiauja su prekės ženklu „Audimas“. Liucija taip pat rašo disertaciją, kurioje tiria greitosios mados fenomeną ir tvarią madą, kaip atsaką greitajai madai.

„Šiandien mados sociologai sako, kad esame priėję mados pabaigą, nuo kurios reikėtų pradėti svarstyti, kokia bus mados ateitis, – pasakoja Liucija Kvašytė. – Mados ateitimi jie vadina tvarią, darnią madą. Tačiau, mano manymu, mada ir tvari mada yra visiškas oksimoronas. Mada yra tai, kas pilnai išlaisvina dizainerio vaizduotę: kai jis kuria pagal savo inspiracijas remdamasis menu, kelionėmis, vizijomis. Tam, kad kūrinį padarytų kuo įspūdingesnį, kuo geresnį ir laisvai išpildytų savo idėją, dizaineris turi turėti galimybę naudotis viskuo. O tvari mada labai apriboja: turi rinktis tik tokį audinį, tik vietinius gamintojus ir t. t. Viena iš mano darbo hipotezių yra apsvarstyti tvarios mados kaip mados ateities galimybę ir kartu paskatinti žmones pamąstyti apie mados beprasmiškumą.“

Šis tekstas – tai tinklalaidėje įrašytas interviu, redaguotas dėl trumpumo ir aiškumo. Visą pokalbį galite išgirsti čia:

Tu nematai tvarios mados kaip galimo varianto ateities madai?

Aš nelabai tikiu tvarios mados apibrėžimu. Man atrodo, kad tvarumas yra filosofija, gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, žmonės galvoja, kad nusipirks lemputę, kuri taupo energiją. Bet žibins ją kiaurą dieną. Iš tikrųjų, lemputė nepasidarys geresnė, jeigu mes negalvosime, jog išeinant iš patalpos reikia elektrą išjungti.

Nuo 1998-ųjų iki 2000-ųjų metų kompanija „Elektrolux“ vykdė tokį tyrimą. Gotlando saloje šeimoms nemokamai išdalino skalbimo mašinas. Prie jų buvo pritaisytas toks aparačiukas, kuris skaičiavo, kiek kartų skalbiama, kokia yra mašinos apkrova. Ir žmonės pradėjo labai atsakingai žiūrėti į skalbimą: gal nepilna mašina, gal rūbo nereikia skalbti, nes jis prisigėrė nemalonaus kvapo ir jį pakaktų išvėdinti. Galima galvoti, kad „Elektrolux“ darėsi reklamą, bet kartu jie kėlė sąmoningumą. Tai yra geras pavyzdys, kaip turėtume kelti sąmoningumą ir, visų pirma, galvoti apie tai, kaip mums reikia vartoti.

Jeigu pirksime, pavyzdžiui, kašmyro paltą, kuris kainuos labai daug, bet jį nešiosime atsakingai, gerai prižiūrėsime, o po mūsų dar galės nešioti dukra ir dukros dukra, tada nėra nieko blogo pačiame daikte. Reikia mažiau pirkti. Reikia pirkti geresnės kokybės daiktą. Džinsų porai pagaminti išnaudojama labai daug vandens – apie 60 litrų. Jeigu mums visiems dabar reikėtų atsisakyti džinsų, tai būtų labai sunkus sprendimas. Bet jei džinsus pirktume geros kokybės (kurie nenusiskalbia, yra tik su 1 procentu elastano), jie būtų amžini.

Turiu tėčio džinsus, kuriuos jis gavo paauglystėje. Lopė vieną lopą ant kito, taip dailiai viskas buvo sutvarkyta – matosi, kad jis tuos džinsus mylėjo. Tai yra puiku, taip turi būti. Ne taip, kad daiktas panešiojamas ir išmetamas. Žmogus turi apsirengti rūbą trisdešimt kartų tam, kad atsipirktų jo gamyba. O vidutiniškai žmonės panešioja rūbą 1,75 karto.

Rūbų pramonė sukuria apie 3 procentus visų anglies dioksido išmetamų dujų. Didžioji dalis išmetama ne rūbų pagaminimo, bet nešiojimo procese: nes greitai juos išmetame, nuolat skalbiame, dedame į džiovykles. Kiek atsakomybės krenta pačiam vartotojui?

Taip, negalima tiesiog kaltinti gamintojų. Čia yra švietimo klausimas. Tie, kas gamina, turėtų užsiimti ir švietimu. Kompanija H&M visuomet labai kritikuojami, kad jie nuostolingi, blogi, greitoji mada. Bet jie dabar daro senų rūbų surinkimą, už kurį duoda nuolaidą kitam apsipirkimui. Ta pati mašina ir tos pačios taisyklės, bet bandoma kažkaip spręsti, pristabdyti griūties efektą.

Kaip vertini, kai greitosios mados didelės korporacijos, pavyzdžiui, minėtas H&M, išleidžia vieną „Conscious“ kolekciją? Ar tai geras žingsnis, o gal jie taip bando slėpti blogybes, kurias daro?

Esu linkusi žiūrėti pozityviau. Man atrodo, kad kiekvienas žingsnis siekiant kažko gero, jau yra gera intencija. Tačiau tai yra marketinginiai dalykai. Jie sukuria „Conscious“ liniją, su kuria pritraukia žmones. Atėjęs matai, kad šalia – visiškai tokia pati suknelė, bet kainuoja penkis kartus mažiau. Ir nusiperki tą suknelę, kuri po dviejų skalbimų nusitampo, pasikeičia jos spalva. Toks yra biznis. Kai atsirado manufaktūros, tai buvo išsilaisvinimas: visi galėjo pirkti, ką norėjo, nebebuvo luomų sistemos. Tai buvo labai gerai, nes žmogus pagaliau galėjo kurti savo individualumą. Tačiau žmogus niekada nenori nustoti vartoti. Jis vartoja eidamas į mišką, vartoja mieste, vartoja visur. Man atrodo, čia buvo laiko klausimas, kada vartojimas prieis iki tokio lygio.

Lietuvoje dar visai neseniai neturėjome tokio didelio drabužių pasirinkimo ir greitosios mados. O dabar esame laisvi nusipirkti bet kokį rūbą. Kaip tai keičia mūsų požiūrį į drabužius?

Galvojau apie tai. Man atrodo, ne tik greitosios mados parduotuvės atsirado neseniai, bet ir žmonės neseniai pradėjo uždirbti tiek, kad galėtų rūbams skirti pinigų. Galiu nusipirkti antrus žieminius batus ir ne todėl, kad atėjus žiemai jų reikia.

Žmonės dabar nelabai galvoja apie sąmoningumą. Kai augau, mes neturėjome daug pinigų. Dėl to mūsų šeima nebuvo vartotojai. Neturėjome galimybės. Esu antras vaikas šeimoje – nešiojau tai, ką prieš tai nešiojo mano sesė. Ir mano brolis kartais nešiodavo mergaitiškus rūbus. Dėl to man atrodo, kad jeigu iš žmonių atimtum truputėlį pinigų, tai viskas pasitvarkytų. Pinigai duoda laisvę, bet ne sąmoningumą. Daugelis jaunų merginų, kurios labai nori rengtis madingais rūbais, bet neturi už ką, tikrai sau palengvintų gyvenimą, jei pasakytų: „aš neisiu į „Zarą“, H&M, „Mango“, eisiu tik į skudurynus“. Ten kažką susirasti – tai yra stilius ir originalumas. Reikia, kad tai būtų new cool. Jauni žmonės būtent ir turi užvesti tą skonį.

Aš turbūt visą žiemą pranešiojau vienus juodus džinsus ir juodą golfą. Kai supranti, kad ne tik rūbas kuria tavo asmenybę, kai turi daug pomėgių ir jiems nori skirti laiką, tada truputėlį keičiasi požiūris. Žmonės turėtų labiau atsipalaiduoti ir galvoti, kaip savo asmenybę gali kurti darbais, tuo, kaip jie šneka.

Moralės filosofas Markas Zingeris teigia, kad kiekvienas žmogus, kuris turėdamas vieną porą nesunešiotų žieminių batų pasirenka pirkti antrą porą, elgiasi amoraliai, nes tą sumą pinigų galėtų skirti labdarai ar kažkam kitam. Ką apie tai manai?

Svarbiausia yra atsigręžti į žmogų. Šiuolaikinio meno centre vyko Valdo Ozarinsko paroda „Architektas be architektūros“. Mes dalyvavome ekskursijoje su kuratore. Įeinant į salę ant batų reikėjo apsiauti maišelius. Dalis mūsų buvo tekstilininkai, kurie labai pasinešę ant tvarios mados idėjų. Jie sakė: „Oi, čia plastikas, dabar praeisiu ir išmesiu – neekologiška“. Gerai atsakė kuratorė: „Valdas Ozarinskas būtų jums pasakęs, kad reikia taupyti valytojų darbą, o ne žiūrėti, kad plastiką išmetame. Plastiko vienodi polimerai – persidirbs puikiai.“

Kalbant apie tavo pačios stilių – kaip tau atėjo suvokimas, kad gali užtekti ir vieno golfo ir vienos striukės? Per kokį procesą perėjai, kad tai suprastum?

Visų pirma, save laikau labiau dizainere negu stiliste. Šie dalykai gana ženkliai skiriasi. Iš stilisto tarsi galėtume reikalauti, kad jis savo išvaizda reprezentuotų savo darbą. Jei jis gerai apsirengęs, vadinasi, mokės aprengti ir tave. Dizaineris, tuo tarpu, kuria rūbus, bet labai retai nešioja savo kurtus rūbus.

Paauglystėje daug eksperimentuodavau – vieną dieną būdavau apsirengusi kaip kareivis, kitą – kaip
Charlie Chaplinas. Visi tie rūbai buvo perdaromi. Senelio vilnones kelnes su kantu ties blauzdomis susiauriny, įsiūnu užtrauktuką ir pasidaro galife kelnės. Prie palto prisisiūni antpečius su kutosais ir gaunasi Napoleono Bonaparto paltas.

Niekada nepirkdavau daug rūbų. Po bakalauro pradėjau dirbti su reklamomis. Nuolat reikėjo eiti į parduotuves, pirkti rūbus. Kažkokia dalis jų likdavo pas mane, apsikraudavau ir mane tai pradėjo dusinti. Kai nusprendžiau, kad mados kolekcijos pristatymai, podiumas man nebetinka, išėjau į parodas, pradėjau daugiau suktis edukacinėje veikloje. Manau, tai buvo žingsniai, kurie man padėjo išlaisvėti nuo rūbų. Darbo profilio pakeitimas parodė, kad rūbai manęs neišlaisvina ir laimingesne nepadaro. Pats kūrybos procesas man visada buvo svarbus ir turbūt net svarbesnis už rezultatą.

O jeigu reiktų patarimo, kiekvienam siūlau atsidaryti spintą ir pasižiūrėti, kurį daiktą kada buvai užsivilkęs paskutinį kartą. Jeigu nenešioji metus, imk ir atiduok geriausiam draugui. Jei matai, kad nenešiojai kelis metus, bet rūbas fainas, nes parsivežei iš Maroko arba atidavė močiutė, tai supakuok į maišelį, padėk į lentyną, kurios niekad netikrini, po metų išsipakuok ir pasižiūrėk, ar jis vis dar tau toks sentimentalus. Tikras kaifas nebūti apsikrovus daiktais.

Tad rūbų atžvilgiu aš galiu apsieiti su mažu kiekiu. Bet knygos, žurnalai, yra ta sritis, kur išsilieju. Nusiperku žurnalą, tris kartus perverčiu, turbūt net visų straipsnių neperskaitau, bet popieriaus turėjimas man vis dar yra svarbus. Taip pat labai mėgstu maistą, man įdomu jį ragauti. Nėra taip, kad esu tobula nevartotoja. Aš esu vartotoja ir labai smarkiai kovoju su savo vartojimu.

Dažnai mūsų drabužiai yra siuvami, pavyzdžiui, Bangladeše, ten darbuotojai dirba už labai mažus atlyginimus. Dažnas vakarietis mano, kad šie žmonės turėtų išsilaisvinti iš tokių sąlygų ir jų nesiūti. Bet yra požiūris, kad jie tuomet visai neturėtų darbo. Kaip atrodo tau?

Laikui bėgant susikūrė sistema, kuri tapo grandioziška. Visi pakitimai turi vykti apsvarstytai, kad nepadarytų didesnių bėdų. Bet aš nesutinku, jog galima žmogui mokėti juokingai mažus pinigus argumentuojant, kad bent jau jis turi tą dolerį. Apie kokią žmogaus vertę, orumą mes tada šnekam?

Norint pokyčio reikėtų verslo reguliacijų. Kadaise cigaretės buvo labai siejamos su mada, tačiau ilgainiui, dėl reguliacijų, jos pabrango ir neteko savo populiaraus įvaizdžio. Galbūt galėtume greitosios mados drabužius traktuoti kaip tabako gaminius? Pasakyti visuomenei, kad tai nėra sveika?

Prisiminiau sociologą, kuris kalba apie laiko fragmentaciją mūsų dienomis, kai žmonės skuba. Technologijos yra tam, kad palengvintų buitį ir mes turėtume daugiau laiko su savo artimaisiais. Bet iš tikrųjų nei laiko nėra daugiau, nei mums lengviau gyventi. Jis kalba apie tai, kad reikėtų įvesti laiko lėtumą. Su lėto valgymo restoranais, lėtosiosiomis zonomis, gatvėmis, kuriose automobiliai negali važinėti, kur muzika negroja, kur nėra triukšmingų barų. Stengtis gyvenimą sulėtinti. Kad tai pasiektume, reikia ir politikų įsikišimo, sutinku.

Papasakok daugiau apie pirkimo psichologiją. Kaip žmogui sukuriamas poreikis įsigyti naują drabužį, jei jis jau turi kuo apsirengti?

Viskas prasideda nuo to, kad žmonėms yra skiepijamas nevisavertiškumo kompleksas. Tai vyksta ne tik per rūbą, o per rūbą ir jį dėvintį asmenį: supermodelį, princesę. Pavyzdžiui, suknelė, kurią buvo apsirengusi Meghan Markle nebėra tik suknelė. Tai yra sėkmingos istorijos provaizdis. Tai suknelė, kuri padaro ją dieviškai gražia. O tada visai ne tokio figūros tipo mergina perka ją, nes nori būti kaip tas žmogus.

Influencerių judėjimas kuriamas tam, kad sužadintų norą pirkti. Vienas influenceris reklamuoja trisdešimt veido kremų ir apie visus sako, kad jie yra puikūs. Žmogus mato retušuotą nuotrauką arba veidą po plastinės chirurgijos ir galvoja: „Jos oda tokia graži, kodėl man tas kremas neveikia?“

„Supreme“ prekės ženklo, dėl kurio visas jaunimas pametęs galvą, marketingas yra kitoks. Jie nuolat skelbia, kad viskas išparduota. Prie parduotuvės didelės eilės, įleidžia po du žmones. „Supreme“ kuria įvaizdį: tu nesi mūsų dalis. Bet jei labai nori būti, stovėk eilėje, mokėk didelius pinigus ir norėdamas nusipirkti striukę, gausi tik kepurę su snapeliu, nes kitų prekių nebėra. Tai yra skirtingos strategijos, kurios priverčia žmogų nuolat mąstyti apie rūbus ir suvokti juos kaip savo tapatybės dalį.

Kiekvienais metais vyksta išpardavimai, kuomet atėjęs į parduotuvę randi daug pigių drabužių. Pirkimas vis dėlto yra tam tikras džiaugsmas, tad tik vidinės valios pastangos gali tave nuo jo sulaikyti. Ką tu patartum žmonėms, kurie neatsilaiko prieš išpardavimus?

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi sau pasakyti: aš esu unikalus ir išskirtinis. To susikurti man nepadės rūbas, kurį turės kas antras mano miesto gyventojas, tad iš karto galiu atsisakyti pirkti iš masinių parduotuvių.

Kitas dalykas: turi pripažinti, kad pirkimas, ypač per išpardavimus, yra psichologinė problema. Jei einu į išpardavimą, vadinasi man tikrai kažko labai reikia. Bet jeigu man taip to reikia, kodėl laukiau išpardavimo? O jei ten einu, nors nereikia, tad kokios yra problemos? Ar aš jaučiuosi negražus, ar jaučiuosi nemylimas, nesvarbus, galbūt dirbu nemėgstamą darbą, bendrauju su ne tais žmonėmis?

Turėtum pasakyti sau, kad esi vienintelis, kad nenori būti toks kaip kiti. Ir kad savo ypatingumą kursi per perskaitytas knygas, per nusimegztą megztinį, per megztinį, kurį nusipirkai skuduryne, nes jis yra vienas toks visame Vilniuje. Manau, kad žmonėms reikia rasti daugiau pozityvumo. Tada rūbas nebebus kažkuo, be ko negali gyventi.