Kai kurios prizinės taurės uždengtos kitų – didesni apdovanojimai čia netelpa ant lentynų. Vidury šio kambario sėdi Karolis Levickis – Lietuvos golbolo rinktinės treneris ir vienas svarbiausių žmonių, atsakingų už aplink jį esančius spindžius apdovanojimus. „Aš pavargau“, – atsidūsta Karolis.

Iš vienos stačiakampio formos aikštelės pusės sportininkas sviedžia didelį, 1,25 kilogramo sveriantį, kamuolį, kuris oponentų aikštės pusę pasiekia skriedamas 65 kilometrų per valandą greičiu. Varžovai turi mažiau nei sekundę mestis kamuolio pusėn ir jį blokuoti, kitaip priešininkai laimės tašką. Svarbiausia čia tai, kad nė vienas žaidėjas negali matyti.

Tai vadinama golbolu – populiarėjančia sporto šaka akliesiems ir silpnaregiams. 24 minučių trukmės rungtynėse dvi komandos po tris žaidėjus, dėvinčius visiškai šviesos nepraleidžiančius akinius, stengiasi įmesti kamuolį į priešininkų vartus. Norint nugalėti priešininkų komandą, sportininkai privalo vadovautis kitose sporto šakose mažiau naudojamomis juslėmis: golbolo kamuolys viduje turi skambučius, tad jį reikia išgirsti, o aikštelės ribos ir komandinės zonos, pažymėtos prie žemės priklijuota juosta, yra iškilios – jas reikia pajusti.

Toks, atrodytų, mažai kam Lietuvoje žinomas žaidimas yra bene labiausiai Lietuvos vardą garsinanti paralimpinė sporto šaka. Jau daugelį metų iš eilės Lietuvai atstovaujantys golbolistai laimi apdovanojimus, patenka į tarptautinių reitingų viršūnes, o jų vardus linksniuoja priešininkų komandų treneriai kurdami strategijas. Šių metų liepą vykusiame tarptautiniame golbolo turnyre, į kurį susirinko daug stiprių komandų, Lietuva laimėjo. Tiksliau – laimėtos pirmoji ir antroji vietos, mat Lietuvai atstovaujančios komandos buvo dvi – „Lithuania 1“ ir „Lithuania 2“.

Tai yra dokumentinio multimedijų projekto „Galia nugalėti“ apie Lietuvos paralimpiečius dalis. Visas istorijas apie 13 paralimpinės rinktinės sportininkų galite rasti ČIA.

Kvėpuoti sportu

Karolis Levickis jau beveik 12 metų dirba šio mažai Lietuvoje žinomo neregių ir silpnaergių sporto treneriu. Po jo sparnu Lietuvos golbolo rinktinė 2008 m. vykusiose paralimpinėse žaidynėse laimėjo sidabro medalius. Karolis taip pat ruošė ir Lietuvos golbolo rinktinę – šešis geriausius Lietuvos golbolistus – Rio de Žaneiro paralimpinėms žaidynėms. Sunku patikėti, bet šiuo metu tokį ryžtą nugalėti demonstruojantis ir jį savo sportininkams įdiegęs Karolis pripažįsta, kad golbolo komandos treneriu tapo atsitiktinai. „Atėjau čia netyčia, apie golbolą nieko nežinojau, nebuvau dirbęs su neįgaliaisiais ir visko mokiausi čia, žiūrėdamas rungtynes, tuo gyvendamas“, – pasakoja Karolis.

Šiuo metu Karoliui stebėti golbolo rungtynių, kad suprastų žaidimą, nebereikia. Treneris kiekvieną klaidą, žaidėjo techniką ar komandos strategiją pastebi iš smulkmenų. Nė vienas jo treniruojamos rinktinės žaidėjų judesys nelieka nepastebėtas, o kiekviena naudinga savybė – tikslingai išnaudojama. Pats Karolis pripažįsta, kad šiuo metu jį nustebinti strateginėmis gudrybėmis sunku, tad svarbiausia – geras pasiruošimas: „Ne tik sporte, bet ir gyvenime esu žmogus, turintis a, b ir c variantus. Paslapčių būna, priešininkų komandos stengiasi jas sukurti, bet kai čia sukiesi ilgiau – tos paslaptys nebėra paslaptys“, – paaiškina Karolis.

Matant Karolį, dirbantį su komanda turnyruose ir treniruotėse, akivaizdu viena – jis taip pat žaidžia, gyvena žaidimu. Visos Karolio reakcijos į klaidas ar sėkmingus metimus yra emocionalios, o pokalbiai su žaidėjais kritinėse situacijose – įkvepiantys ir motyvuojantys. Išugdyti tokį puikų žaidimo pojūtį ir ryšį su žaidėjais prireikia ne tik laiko, bet ir talento. Karoliui padėjo ir tai, kad kadaise jis buvo lengvaatletis bėgikas. „Bėgiojau daugiau nei dešimt metų ir tai dariau dėl rezultatų. Bėgiojau, kad man būtų sunku, gyvenau tuo. Gyvenau tomis sekundėmis, treniravausi nieko negaudamas“, – pasakoja Karolis.

Juokaudamas treneris užsimena, kad pirmaisiais golbolo trenerio darbo metais jis stengėsi visur bėgioti. Būta dienų, kai Karolis dieną bėgdavo į darbą, po to į bėgimo treniruotę, galiausiai – treniruoti golbolo komandos. Jo žaidėjai juokdavosi treniruočių metu girdėdami čežančius Karolio maisto pakuočių popierėlius. Viskas pasikeitė po to, kai Karolis, išvykęs bėgti į Japoniją, gavo traumą. Laikas, skirtas atsigauti ir išgyti, buvo išnaudotas susikoncentruoti į golbolą, kuris iki šiol liko šio trenerio pagrindinis užsiėmimas. Tačiau atsidavimas šiai paralimpinei sporto šakai kainavo daug.

„Aš labai daug atėmiau iš šeimos. Gyveni golbolu, o tavo šeima, tavo vaikai – kitoj lentynoj, kol galiausiai supranti, kad golbolas dings, o šeima – ne“, – atsidusęs tarsteli Karolis. Jo akyse nesunku įžvelgti nuovargį ir kartėlį, nes užsispyrimas treniruoti komandą kainuoja brangų jo laiką su žmona ir dviem sūnumis. Galiausiai Karolis užsimena, kad tai gali būti paskutinės jo paralimpinės žaidynės treniruojant Lietuvos golbolo rinktinę. „Galima sakyti, kad šitame etape aš mokausi dirbti tėčiu“, – švelniai šyptelėdamas priduria Karolis.

Paruošti geriausius

Šiais metais Karolio pagrindinis tikslas buvo puikiai pasiruošti paralimpinėms žaidynėms ir ištrūkti iš nelengvos grupės, į kurią papuolė Lietuva. Tai reiškė dvi sunkias treniruotes per dieną, darbą prie žaidimo elementų, maisto papildų reguliavimą ir fizines užduotis. Karolis tvirtina: „Sportininkai neturi jokių laisvadienių.“ Kartais griežtas, bet visada nuskambantis kaip teisus, šio trenerio žodis padeda įvairialypiais charakteriais pasižyminčią golbolo rinktinę išsijuosus, bet su užsidegimu, dirbti komandos labui. Karolis pripažįsta, kad siekiant tikslo jo charakteris yra tvirtas, o palaikymas, nors ir malonus, jam nėra būtinas: „Jeigu užsibrėžiu tikslą, man nusispjaut, kas ką sako – palaiko ar ne“, – užtikrintai, bet su jam būdingu šmaikštumu sako Karolis.

Jo rinktinė treniruojasi golbolo klubo „Šaltinis“ salėje, kuri pritaikyta ir krepšiniui. Čia užsukus tampa aišku, kad vis dėlto, priešingai nei Karolis sako, finansinis palaikymas geriausiems Lietuvos golbolistams tikrai nepamaišytų. Karolis privalo planuoti treniruočių laiką, nes sale turi dalintis su ateinančiais pažaisti krepšininkais mėgėjais, mat ši, vienintelė golbolo rinktinės treniruočių ir žaidimo vieta, golbolistams nepriklauso. Kadaise, susidomėję kaip rungtynėms rengiasi lietuviai, čia užsuko ir Amerikos golbolo žaidėjai. Pamatę nedidelę salę ir itin mažą kambarėlį įrangai bei keliems pasenusiems treniruokliams – nustėro. Tačiau apie tai mąstyti rinktinei nebuvo laiko. Besiruošiant paralimpinėms žaidynėms svarbiausia buvo išsiversti su tuo, kas yra. Komandos nariai, nors ir nematantys ar matantys prastai, šioje salėje orientavosi greitai ir ribotą inventorių sugebėjo pasidalinti.

Tai, kad dirba su neįgaliaisiais, visiškai nekeičia Karolio darbo pobūdžio. Kaip pats treneris sako – kitokia tik darbo specifika. Jis pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų turime norą nugalėti ir tam tikrą talentą, kurį dažnai iššvaistome, nes būname nukreipiami netinkama kryptimi. Tai itin svarbu kalbant apie neįgaliuosius, kurie dažnai užsidaro savyje ir jaučiasi užmiršti. „Kartais talentas ar pomėgis yra užgožiamas. Nesvarbu, ar tai sportas, ar, tarkime, fotografija. Kažkas pasirodo mergaitiška ar kaip nors kitaip netinkama. Jeigu mokėtume savo pomėgius stimuliuoti, tai būtų tik į naudą“, – tvirtina Karolis, pabrėždamas, kad yra labai reikalingas koks nors centras, suburiantis bei ugdantis neįgalius vaikus ir jų pomėgius.

Šiuo metu didžioji dalis Lietuvos golbolistų šį sportą atranda per Lietuvos aklųjų mokyklą. Taip Lietuvos golbolo rinktinėje atsirado ir visi šeši šiuo metu paralimpinėms žaidynėms besiruošiantys žaidėjai: Genrikas Pavliukianecas, Mantas Panovas, Mindaugas Suchovejus, Justas Pažarauskas, Nerijus Montvydas ir Mantas Brazauskis. Ir nors kiekvieno jų patirtys ir istorijos skirtingos, Karolis pažįsta kiekvieną ir bendraudamas bei juos ugdydamas stengiasi išlaikyti aukso vidurį. „Kai tiek metų čia triniesi, tampi šeima. O šeimoje būna visko, pavargstame vienas nuo kito emociškai. Bet galiausiai pasiilgstame ir grįžtame“, – juokiasi Karolis.

„Pirmiausia noriu pailsėti. O kas toliau – pamatysim. Jaučiuosi pavargęs nuo golbolo. Norėčiau viską pradėti nuo nulio, nuo balto lapo, pasiimti nesugadintus vaikus. Juk dažniausiai treniruoju jau kažką žaidusius, sportavusius, tad jų įgūdžius tenka pritaikyti šiame žaidime“, – apie savo tikslą užsimena treneris Karolis. Nesunku suprasti – kad ir kokia brangi jam būtų ši rinktinė, prioritetu tampa kita Karolio šeima, kur jo laukia žmona ir du vaikai.

Justas Pažarauskas. Kairiarankis

Komandoje dažniausiai apibūdinamas kaip ramybės įsikūnijimas, Justas Pažarauskas aikštelėje atlieka specifinę funkciją. Trenerio Karolio teigimu, Justas yra priešininkų komandai neparankus žaidėjas, nes jis – kairiarankis. Šio žaidėjo metimai yra nepatogūs priešininkų komandai, nes skiriasi metimo trajektorija, metimas skamba kitaip.

Kaip ir daugelis kitų Lietuvos golbolistų, Justas su šiuo sportu susipažino dar būdamas moksleivis, o jo pirmoji golbolo treniruotė įvyko jam būnant šeštoje klasėje. „Pirmas įspūdis buvo keistokas, ypač apranga ir tos pūstos kelnės“, – prisimena Justas.

Būdamas vienuolikos metų jis dirbo su staklėmis ir nelaimingo atsitikimo metu prarado regėjimą. „Buvau vaikas, nieko nežinojau, galvojau, kad gal dar matysiu, kad tai – laikina. Gyvenau su viltimi“,– pasakoja Justas.

Po patirtos traumos jis dar metus mokėsi įprastoje mokykloje, bet po to išvažiavo į Vilnių mokytis Lietuvos aklųjų mokykloje. Ją baigęs pradėjo dirbti darbą, kurį dirba iki šiol – kai nežaidžia golbolo, Justas yra aklųjų bibliotekos operatorius.

„Į aikštelę stengiuosi eiti ramus, ir jeigu jaučiu, kad kitas žaidėjas sunerimęs – paploju jam per petį, įtikinu, kad galima žaisti toliau susikaupus“, – pasakoja Justas. Jo būdas vertinamas ir kitų komandos narių – ne vienas jų pokalbių metu užsiminė, kad Justo ramybė padeda susikaupti ir jiems. „Labai sunku žaisti kai esi susikaustęs ir į galvą lenda negatyvios mintys, tuomet geriau atsisėsti ant suoliuko“, – ramiai paaiškina Justas.

Nerijus Montvydas. Snaiperis

Nerijus dirba masažistu savo įkurtoje individualioje įmonėje ir žaidžia golbolą. Trenerio Karolio teigimu, jis užima svarbią snaiperio rolę. Šio žaidėjo užduotis – išeiti į aikštelę, taikliu metimu pelnyti tašką ir ramiai grįžti ant suolo. Čia svarbus ir trenerio darbas – tinkamu metu nuspręsti, kada geriausias laikas panaudoti Nerijaus savybes.

Nerijus save apibūdina kaip užsispyrusį, atkaklų ir kruopštų. Dar mokykloje trenerio pakviestas susipažinti su golbolu, Nerijus nesigaili dėl savo pasirinkimo: „Man patinka visos komandinės sporto šakos. Esu išbandęs ir individualias, tačiau ten kovoji tik už save, o čia – dar ir už draugus“, – sako Nerijus.

Nerijus nemato dėl įgimtos ligos. „Prisimenu spalvas, daiktus, miestus. Netgi dabar, jei žinau daiktą, galiu įsivaizduoti kokios jis spalvos. Mieste orientuotis sunkiau, ten turi nuvežti žmona“, – pasakoja Nerijus.

Prieš Rio paralimpines žaidynes Nerijus teigė nejaučiąs jokio jaudulio. Atrodo, šiam žaidėjui tai svetima: „Tiesiog reikia galvoti, kad kovosi ir priešininkus sudraskysi. Neapkraunu galvos smulkmėm, man čia jau trečios paralimpinės žaidynės.“

Mantas Brazauskis. Akmuo gynyboje

Šiuo metu baigiantis teisės studijas Mykolo Romerio universitete, Mantas Brazauskis išskirtinai tvirtas ir sporte. Nors ir nepasižymi stipriu metimu, šis žaidėjas yra neįkainojamas centro pozicijoje. Tačiau, kad ir kaip jaukiai Mantas jaučiasi aikštelėje, jo gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip. „Mokykloje buvau geras dainininkas, baigiau muzikos mokyklą ir visiems patikdavo kaip dainuoju“, – su šypsena prisimena Mantas.

Mantas nėra visiškas neregys. Jis skiria spalvas. Daug ką lemia apšvietimas – mat kuo daugiau patalpoje ar lauke šviesos, tuo geriau Mantas orientuojasi ir atskiria daiktus. Tačiau jam taip pat prireikia aklojo lazdelės, ypač tamsesniu metų laiku. „Lazdelę visad nešiojuosi su savimi, kad atsimušęs į žmogų nebūčiau palaikytas žiopliu. Žmonės atpažįsta lazdelę ir tada supranta“, – paaiškina Mantas.

Paklaustas ar turi asmeninių talismanų ar prietarų, tik nusijuokia: „Talismanų neturiu, jeigu barzda per vešli, ją nusiskutu. O šiaip mėgstu būti ramiai ir klausytis muzikos, ji užima labai svarbią vietą gyvenime.“ Nors gyvenimą Mantas sieja su golbolu, greitai tampa akivaizdu, kad meilė muzikai taip pat nėra apleista. Treniruočių metu Manto ausyse galima pastebėti ausinuką, o grotuve – grojaraštį pavadinimu „Muzika sportui“.

„Apie auksą svajoju prieš visas rungtynes. Tačiau šį kartą žaisime grupėje su galbūt paralimpinių žaidynių medalininkais. Tai mirtininkų grupė ir reikia iš jos išsikapstyti“, – apie žaidynes svarstė Mantas.

Mindaugas Suchovejus. Universalus žaidėjas

Ryškūs raudoni „Manchester United“ marškinėliai ir tokia pat emblema papuošta kepuraitė. Tokia atributika padeda atskirti Mindaugą iš visos kitos rinktinės žaidėjų. Repo, hiphopo ir futbolo fanas – turbūt taip tiksliausia būtų apibūdinti Mindaugą.

„Bandžiau daug ką. Dziudo, lengvąją atletiką, šachmatus, bet golbolas patiko labiausiai, nes tai komandinė sporto šaka ir galima kovoti vienam už kitą“, – pasakoja Mindaugas. Jis aikštelėje gali užimti bet kokią poziciją, o už aikštelės ribų kurią muziką – repuoja drauge su kitu rinktinės nariu Mantu Panovu.

Tik gimęs Mindaugas matė, nors ir silpnai. Šiuo metu jis gali atskirti tik šviesą nuo tamsos, o tai, kaip sako pats Mindaugas, yra pakankamai daug. „ Atsikėlęs ryte galiu matyti, kad už lango šviečia saulė, o jei netekčiau ir to, manau, būtų dar sunkiau“, – ramiai pasakoja Mindaugas.

Šių metų paralimpinės žaidynės Mindaugui buvo pirmosios. Kaip pats apibūdina, tai – įgyvendinta svajonė. Nors pripažįno, kad galvojo apie medalius, Mindaugas laimingas jau vien dėl to, kad pateko į žaidynes. „Kai pradėsim žaisti – pradėsim svajoti ir apie auksą. Iš karto apie jį galvoti negali, turi nueiti milžinišką kelią“, – pripažįsta Mindaugas.

Mantas Panovas. Nepramušamasis

„Nepramušama mašina“ – būtent taip šį žaidėją apibūdina rinktinės treneris Karolis. Beveik visada rūbinėje atsiskyręs, tylus ir susikaupęs Mantas Panovas daug laiko praleidžia psichologiškai ruošdamasis žaidimui.

Manto gyvenime golbolas atsirado 2007-aisiais, besimokant Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Prieš tai Mantas užsiėmė lengvąja atletika, bet kartą prie jo priėjo geografijos mokytojas, tuo metu vedęs golbolo treniruotes, ir pasiūlė pabandyti. „Iš pradžių buvo truputėlį baisu, nes tas kamuolys nėra lengvas. Kartais tekdavo priimti ir skaudesnį metimą, bet galiausiai pripratau“, – pasakoja Mantas.

Šio žaidėjo išskirtinė savybė – jėga. Mantas vikrus, gerai fiziškai pasiruošęs ir, jei yra susikaupęs, gali žaisti labai gerai. Jo metimai vieni stipriausių komandoje. Prieš rungtynes daug laiko jis skiria situacijų ir žaidimo eigos įsivaizdavimui, sako, kad golbolą net sapnuoja. „Labai dažnai golbolą žaidžiu sapnuose. Kartais laimiu, kartais pralaimiu. Bet viskas vyksta labai tikroviškai. Su šiuo sportu taip susigyvenau, kad jis yra mano pasąmonėje“, – vaizdžiai pasakoja Mantas.

Jis mato tik akių kraštais, o centre – mirgėjimas. Žvalgydamasis aplink ar ieškodamas daiktų Mantas ieško įvairių kampų, kad pamatytų, tačiau to kartais neužtenka norint atpažinti žmones. „Kažkada su žmona tvarkėm kapines ir galvojau, kad mes ten vieni. Nuėjau išmesti šiukšlių, lipu laiptais ir žiūriu – ateina žmona. Paklausiau kur ji eina, o sulaukiau tik „einu kur reikia“. Pasirodo, ten buvo kitas žmogus“, – juokdamasis pasakoja Mantas.

Genrikas Pavliukianecas. Lyderis

Rinktinės senbuvis, golbolą žaidžiantis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės, balsingiausias ir visada savo šmaikščiais sąmojais užpildantis salę. Taip galima apibūdinti Genriką. Kaip vyriausias ir keturiose paralimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavęs žaidėjas, jis dažnai padeda komandai ir aikštelėje, ir emociškai. Dėl gausaus patirties bagažo Genrikas yra vertingas puolėjas ir naudingas gynyboje.

„Kartą užėjęs į sporto salę pamačiau vyresnių klasių mokinius, ridenančius kamuolį. Pasirodė visiškai neįdomu, kol neužsukau vėl, o tada susidomėjau. Patiko, kad tai komandinė sporto šaka. Kadangi dėl regėjimo krepšinio žaisti negalėjau, pasirinkau golbolą“, – pažintį prisimena Genrikas. Golbolą žaisti jis pradėjo dar tada, kai šis sportas buvo žinomas tik kaip aklųjų riedulys, ir žaistas ne ant tam skirtos dangos, bet ant medinių grindų. Akiniai, kuriuos sportininkai turėjo užsidėti, taip pat skyrėsi nuo dabartinių – jie buvo medžiaginiai.

Šiuo metu Genrikas mato labai nedaug. Sveiko žmogaus regėjimas yra šimtaprocentinis, o Genrikas mato tik apie 1,5 procento. „Nežinau kaip tai nupasakoti. Galbūt per vieną ar du metrus kažką galiu pamatyti, bet jei daiktas stovi už penkių – jo apibūdinti negaliu“, – sako Genrikas. Šiam sportininkui nuo vaikystės atrofuojasi akies nervas, tad jo regėjimas palaipsniui prastėja. „Senatvėje turbūt būsiu kaip tikras senelis. Nematantis“, – skardžiu balsu juokiasi Genrikas.

Save Genrikas vadina užsispyrusiu ir akivaizdu, kad šios savybės jam prireiks, mat šiam žaidėjui tai buvo veikiausiai paskutinės paralimpinės žaidynės. Tačiau paklaustas ar svajojo apie medalius, Genrikas jam būdingu šmaikštumu atsakė to nesureikšminantis: „Pavyks, nepavyks, tuo gyvenimas nesibaigs. Tik žinau, kad laimėti noriu.“

Ranka nesiekti aukso

Kad ir kaip skaudėtų nuo taiklių golbolo kamuolio smūgių, skaudesnis yra pralaimėjimas. Pekino paralimpinėse žaidynėse Lietuvos golbolo rinktinei dėl skaudžios klaidos iš rankų išsprūdus medaliams, dabar, atrodytų, nebuvo laiko klysti. Šios rinktinės senbuviams Genrikui ir treneriui Karoliui tai galimai buvo paskutinės paralimpinės žaidynės, tad po serijos pergalių įvairiuose čempionatuose grįžti be medalių būtų buvę apmaudu. Tačiau geras pasiruošimas ir iki šiol sėkmingi žaidėjų pasirodymai aikštelėje prieš Rio sukūrė ranka pasiekiamos pergalės jausmą. „Jeigu viskas susiklostys gerai, komandai pavyks susikaupti ir susižaisti taip, kaip mes galim, medalis turi būti garantuotas“, – užtikrino Genrikas.

Tačiau buvo nesunku įžvelgti ryškų kontrastą tarp šios rinktinės nuotaikų treniruočių metu ir atmosferos, supančios ją žiniasklaidoje. Po tiek pergalių daugelis buvo pasiruošę Karolio treniruojamai komandai ant kaklo kabinti medalius anksčiau laiko, ir, nors tai pridėjo pasitikėjimo savimi, tokie laurai galėjo tik apsunkinti situaciją. „Prieš Londoną visi galvojo, kad imsim ir nuraškysim tą auksą, bet juk taip nebūna“, – emocingai aiškina Mantas Panovas.

Mintys, nukreiptos į sunkias treniruotes ir tikslingą pasiruošimą Rio – štai kuo gyveno Karolio treniruojama rinktinė, ir, kaip sakė Mantas P., kitaip ir neturėtų būti: „Reikia tik neskubėti ir pergalės siekti palaipsniui. Daugelis mano, kad ištiesim ranką ir kaip nuo medžio nusiskinsim auksą. Taip nebus. Brazilijoje mūsų laukia sunki grupė, sunkios varžybos – reikia ruoštis, bet, manau, viskas bus gerai jei laimėsime ketvirtfinalyje.“

Papildymas po 2016 Paralimpinių žaidynių

Lietuvos golbolo rinktinei pavyko ištrūkti iš sunkios grupės be pralaimėjimų, o pergalės ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale reiškia, kad šie sportininkai tapo pirmaisiais Lietuvos golbolo žaidėjais iš paralimpinių žaidinių namo parvežusiais auksą.

Komandos lyderis Genrikas teigia baigiąs savo sportininko karjerą. Tuo tarpu rinktinės treneris Karolis sako nežinąs ar toliau treniruos nacionalinę golbolo rinktinę ir teigia, kad dabar nori pailsėti.