Paralimpietė Ramunė Adomaitienė. Nevienareikšmiška dovana

Keturi suaugę žmonės ir dvejų metų mergaitė beveik kasdien ateina prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus langų. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje.

Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą. Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik 1997 m. rudenį, kai paskambins gydytojas ir pasakys, kad lengvaatletė Ramunė Adomaitienė – mažytės mama ir suaugusiųjų dukra bei sesuo – pagaliau atsibudo iš komos. Ir pridurs, kad pirmas žodis, kurį ji ištarė, buvo „bėga“.

Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje – tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai – tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m. ji sugrįžo į Lietuvos rinktinę ir tapo vienintele dalyve moterimi, važiuojančia į Rio de Žaneiro parolimpiadą.

Tai yra dokumentinio multimedijų projekto „Galia nugalėti“ apie Lietuvos paralimpiečius dalis. Visas istorijas apie 13 paralimpinės rinktinės sportininkų galite rasti ČIA.

Sporto vienvaldystė

„Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet į sporto salę pradėjau eiti nuo mažens. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems. Nors pati dar nesitreniravau, jau dalyvavau sportiniame procese ir visus pažinojau“, – juokiasi Ramunė, taip ir nesugebėjusi prisiminti dienos, kai pirmą kartą pamatė stadioną. Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti – dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių. Nuo to laiko į klausimą, kuo norėtų būti užaugusi, ji visada atsakydavo: „Tik sportininke!“, o daugelio vaikiškų piešinių siužetais tapo jos bėgimai, šuoliai ir metimai.

„Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, – kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti. Tačiau vis tiek visada palaikė Ramunę, kuri tęsė treniruotes net ir išvažiavusi iš gimtosios Klaipėdos į Vilnių, kur tik pradėjusi studijuoti geografiją Pedagoginiame institute beveik iš karto perėjo į Kūno kultūros fakultetą.

Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie – viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą. Savo jaunystę, ambicijas ir jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą. Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie profesionalią lengvaatletės karjerą kasdien nyko, kol vieną dieną dingo visai. Tada vietoje olimpinės aprangos, apie kurią Ramunė svajojo vaikystėje, ji apsivilko sportinį kūno kultūros mokytojos kostiumą ir nuėjo dirbti į vidurinę mokyklą.

<p>Ramunė Adomaitienė treniruotės metu. ©Berta Tilmantaitė</p>

Ramunė Adomaitienė treniruotės metu. ©Berta Tilmantaitė

<p>Ramunės mama ir trenerė Algina Vilčinskienė. ©Berta Tilmantaitė</p>

Ramunės mama ir trenerė Algina Vilčinskienė. ©Berta Tilmantaitė

Karšta diena ir netikėtai prasidėjęs ruduo

Išėjusi iš profesionalaus sporto, Ramunė vis tiek neišsiskyrė su fizine veikla – net ir treniruodama mokinius, kartais palenktyniaudavo su vyresnių klasių vaikinais. Vienintelis gyvenimo įvykis, trumpam išstūmęs buvusios lengvaatletės varžybų ir treniruočių ilgesį, buvo vestuvės ir dukros Robertos gimimas. Tačiau net ir nuoširdi gili meilė negalėjo išskirti Ramunės ir sporto, todėl, praėjus dvejiems metams, ji nuvedė Robertą į darželį, o pati išėjo į darbą.

„Buvo vasaros pabaiga, labai karšta diena. Aš grįžau po motinystės atostogų, reikėjo paruošti mokyklos sporto salę naujiems mokslo metams. Tačiau atvažiavo mano vyras ir pasiūlė kartu su juo nuvežti tepalus į Šilutę. Aš visą laiką jį lydėdavau, tad ir dabar kolegos pasakė: „Važiuok, nereikia čia dirbti, atiduodame tave.“ Na tai mes ir išvažiavome. Išvažiavome ir nenuvažiavome“, – apie vieną lemtingiausių savo gyvenimo akimirkų Ramunė kalba labai ramiai, beveik buitiškai. Ji negali prisiminti, kas tiksliai įvyko tą dieną ir visą istoriją žino tik iš liudininkų žodžių: nors degė raudonas šviesoforo signalas, jie su vyru važiavo per geležinkelio pervažą, mašinos ratas įstrigo bėgiuose ir į juos įvažiavo atlėkęs traukinys. Toliau – greitoji, operacija ir mėnuo komoje.

„Paskambino Ramunės vyro mama. Verkdama pasakė: „Kęstas žuvo.“ Nieko nesupratau, klausiau: „Kas buvo? Kas?!“ Tik po kurio laiko sulaukėme skambučio iš ligoninės, mus tada kvietė atpažinimui… Manęs į vidų neleido, tai nuėjo vyras. Grįžęs pasakė: „Aš jos neatpažinau.“ Ji tada buvo visai be veido…“ – pasakoja Algina, iki šiol gerai prisimenanti kiekvieną prieš devyniolika metų vykusių įvykių detalę. Naktį po tos dienos ji praleido už operacinės durų, bijodama, bet laukdama atsakymo bei bandydama suregzti maldos žodžius, kuriuos išmoko Sibiro tremtyje. Pagaliau po aštuonių valandų operacijos išėjo gydytojas Vytautas Grykšas.

„Jis į žmogų buvo nepanašus – baltas, pervargęs… Tik prakaitas žliaugė. Aš dar jo klausiau: „Na kaip, išgyvens?“ Jis tik numojo ranka. Vėliau pasakė: „Nežinau, nežinau, nežinau“, – tęsia Algina. Ramunės būsena tada buvo sunkesnė nei jos vyro Kęstučio, kuris, kitaip nei galvojo jo mama, pranešusi Alginai apie avariją, buvo gyvas. Gulėdamas reabilitacijoje, jis kiekvieną dieną jautėsi vis geriau, tačiau po kurio laiko jo skrandyje atsivėrė opa. Apie šią lėtinę ligą nežinojo nei gydytojai, nei Kęstutis, visą vasarą jautęs skausmus, bet taip ir nenuėjęs pasitikrinti. Laiku nenustačius diagnozės, Ramunės vyro išgelbėti nepavyko, ir Kęstutis mirė.

(Ne)susitaikymas

„Mama man sakė, kad negerai nešioti kryžių, kad tai kenkia gyvenimo karmai. Tačiau man šį kryželį kaip tik tais metais padovanojo vyras. Buvo mano gimtadienis ir aš neturėjau jokių minčių apie jokias karmas, todėl tiesiog užsikabinau jį“, – kalbėdama Ramunė pirštais pradeda sukioti kryželį, kurį ant kaklo nešioja iki šiol. Apie vyro žūtį ji sužinojo paskutinė – iš pradžių gulėjo komoje, vėliau atsibudo, bet galvojo, kad jai penkiolika ir ji vis dar Vilčinskaitė. O po to, kai atmintis sugrįžo, gydytojai liepė laukti tol, kol ji nors truputį apsipras su tonomis užgriuvusios informacijos. Tačiau atidėlioti darėsi vis sunkiau, todėl vieną dieną, kai Ramunė buvo išvykusi reabilitacijai į Palangą, kur mokėsi vaikščioti iš naujo, jai buvo papasakota apie tai, kas nutiko.

„Ji nutilo ir viskas. Aš nežinojau, ką daryti“, – prisimena Algina, paprašiusi Kęstučio sesers pranešti šią žinią jos dukrai. Sužinojusi tiesą Ramunė tylėjo tris dienas, tačiau kodėl ji neištarė nė žodžio, neaiškina ir dabar. Tik sako, kad per dvejus metus buvimo kartu nespėjo pajusti vedybinio gyvenimo, kurio nepažinojo nei iki tol, nei paskui.

Bet pasinerti į depresiją Ramunei buvo per didelė prabanga – namie jos laukė mažoji Roberta, kuri tada nelabai galėjo suvokti, kokia nelaimė nutiko jos šeimai, bet viską matė iš močiutės ir senelio veidų. Pirmas susitikimas su mama įvyko neurochirurginiame kabinete, kuriame mergaitė iš karto apsiverkė. Ramunė prisimena, kad tik pamačiusi savo dukrą, tuoj pat ją atpažino: „Čia mano Roberta verkia“, – sakiau… Maniau, kad liūdi, nes ligoninės patalynė balta, o namie – spalvota. Taigi paprašiau, kad atneštų mūsų spalvotąją… Negalvojau, kad ji verkia dėl to, kad mano veidas susiūtas kaip kriaušė, juk į veidrodį nežiūrėjau du mėnesius. O ji manęs bijojo, drebėjo visa. Jai – dveji ir ji pamatė tokią mamą…“

Išėjusi iš ligoninės ir išvykusi į reabilitaciją Palangoje Ramunė žinojo, kad neištvers čia skirtų dviejų savaičių. Nors dar neseniai jai keitė visą kairę veido pusę, dantis, žandikaulį ir nosį, o ji pati sėdėjo vežimėlyje, Ramunė norėjo kuo greičiau grįžti pas Robertą, todėl nuo ryto iki vakaro treniravosi sanatorijos sporto salėje. Po keturių reabilitacijos dienų ji jau atėjo į valgyklą su ramentais, o dar po dviejų išvažiavo namo.

Viena iš nedaugelio

Grįžusi namo, Ramunė turėjo grįžti ir į gyvenimą. Ji stengėsi tai daryti taip, kaip buvo įpratusi – treniravosi, bandydama priversti dirbti sumedėjusį ir tarsi svetimą kūną. Tuo metu Ramunė negalvojo apie varžybas, bet vėliau, stebėdama kitos Lietuvos neįgaliųjų sportininkės Aldonos Grigaliūnienės pergales, susimąstė: „O gal verta pabandyti sportuoti profesionaliai?“ Ir, priėmusi sprendimą vėl grįžti į šį sektorių, beveik iš karto susidūrė su naujais sunkumais.

„Važiavome mes į Jurbarką, į Lietuvos neįgaliųjų varžybas. Tai ji ten bėgo, griuvo, vėl bėgo ir griuvo… Bet vis tiek laimėjo ieties metimą. O kai atėjo prie apdovanojimų, ją patraukė nuo pakylos ir pasakė: „Tu nebūsi apdovanota, nes esi sveika“, – Alginai kalbant apie dukros debiutą, jos balse ir dabar galima išgirsti slopinamo pykčio natas. Anot jos, nenoras pabrėžti savo negalią ir parodyti, kad skauda žengiant kiekvieną žingsnį, lėmė tai, kad net ir gavusi F38 neįgalumo grupę, reiškiančią judėjimo sutrikimus, Ramunė iki šiol sulaukia komentarų: „Ko čia įsivaizdini, už kiek grupę nusipirkai?“

Tačiau ji nebekreipia į juos dėmesio ir kasdien keliasi kartu su saule, kad galėtų pradėti dieną sportuodama su savo šunimi, kuris, kaip sako pati Ramunė, buvo šalia jos nuo pat kėlimosi iš lovos pradžios. Rio de Žaneiro žaidynės – jau trečiosios Ramunės karjeroje, tačiau ji pati net nenutuokia, kad moterys su negalia šiose varžybose dar niekada nebuvo sudariusios daugiau trečdalio dalyvių, o pasaulinė statistika skelbia, kad net 93 % jų apskritai nedalyvauja sportinėje veikloje.

Tačiau, net jei Ramunė žinotų šiuos skaičius, tikriausiai nekreiptų į juos jokio dėmesio, kaip nekreipia dėmesio į tai, kad beveik nejaučia ir nevaldo kairės veido pusės. Tik sako, kad žiemą dėl to labai nepatogu, nes pabalus sveikajai daliai, sužalotoji pradeda raudonuoti. Tačiau, kalbėdama apie tai, Ramunė juokiasi: „Nieko, užsidengi šaliku ir eini.“

O eina ji irgi ne visai lygiai – viena koja iki šiol nepaklūsta, todėl Ramunė vadina ją ramsčiu, įkištu į dubenį. Bet vis tiek sako, kad šoka į tolį ir be jos, nes reikalingas judesys yra jos kraujyje. Ir, nepaisant to, kad iš visų daugiakovės rungčių, kuriose ji dalyvavo anksčiau, šiandien liko tik ši, profesionalaus sporto pasekmės Ramunės negąsdina. Nors vaikystėje ji piešdavo olimpinius žiedus, o ne parolimpinių žaidynių simbolį, dabar vis tiek mano, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi: „Ačiū Dievui ar ne ačiū, bet jis priartino mane prie svajonės. Ir dabar man atrodo, kad aš visada tokia buvau ir visada tokia būsiu.“

Papildymas po 2016 Parolimpinių žaidynių

Kaip ir 2012 m. Londono parolimpiadoje, iki trečios vietos Rio de Žaneire Ramunei vėl pritrūko 1 cm. Ji nušoko 4 metrus 52 centimetrus, tačiau grįžusi į Vilnių pasakė, kad su tarptautine arena kol kas neatsisveikina.