Paralimpietis Jonas Spudis. Laiku į kitą traukinį

„Sporto salės nebuvo. Išnaudodavome mokyklos koridorius. Užbėgdavome laiptais, perbėgdavome koridorių ir nusileisdavome kitame gale. Visų Lietuvos mokyklų varžybose užėmėme trečiąją vietą. Penkių bernų komanda iš Ubiškės buvo trečia Lietuvos čempionate!“ – linksmai nusijuokia lengvaatletis Jonas Spudis, prisiminęs savo kelio į didįjį sportą pradžią.

Dabar, būdamas 36-erių, jis kasdien aunasi sportbačius ir truputį šlubuodamas išeina į treniruotę. Ten jis ruošiasi vienoms svarbiausių varžybų savo gyvenime. Ir nors olimpinį takelį Jonas tikėjosi išbandyti dar prieš dvylika metų Atėnų žaidynėse, jo svajonė pareikalavo įveikti truputį daugiau iššūkių. Prieš penkerius metus Jonas pateko į autoavariją, o 2016 m. – į nacionalinės parolimpinės rinktinės sudėtį.

Praėjus dvejiems metams po patirtos traumos, 2013 m. Jonas nusprendė išbandyti save neįgaliųjų sporte, o 2014 m. laimėjo Europos čempionato ieties metimo rungtį. Dar po dvejų metų tokiose pat varžybose iškovojo sidabrą, pagerino Lietuvos rekordą ir įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvą. Iš pradžių pasiektas rezultatas negarantavo dalyvavimo Rio de Žaneire, tačiau po to, kai Tarptautinis parolimpinis komitetas skyrė Lietuvai dvi papildomas kvotas, Jonas užsitikrino vietą parolimpiadoje. „Niekam nieko nepasakojau kol pats nepripratau prie šios minties. Bijojau emocijų protrūkio“, – sako Jonas paslėpdamas šypseną ir tuoj pat nuleidžia šviesias laimingas akis. Vėliau priduria, kad jo šiandieniniai pasiekimai nebūtų įmanomi be ilgų metų, praleistų sveikųjų sporte, kai jis turėjo daug vilčių ir patyrė nemažai nusivylimų.

Tai yra dokumentinio multimedijų projekto „Galia nugalėti“ apie Lietuvos paralimpiečius dalis. Visas istorijas apie 13 paralimpinės rinktinės sportininkų galite rasti ČIA.

Skilę langai ir žygiai geležinkelio bėgiais

„Ubiškėje mes gyvenome nuosavame name. Kitoje gatvės pusėje buvo tik pieva, kur vasarą smaigstydavau ietis. Ją kūno kultūros mokytojas man buvo davęs netgi namo parsinešti. Dar akmenis patikdavo mėtyti, dažnai su draugais lenktyniaudavome, kas toliau numes. Jausdavau, kad ranka smagi ir tas akmuo gerai skrenda. Yra buvęs atvejis, kai numečiau net per stipriai ir kažkur skilo langas“, – pasakodamas apie savo vaikystę Jonas tyliai nusijuokia. Ilgos dienos kieme su draugais ir spartakiškas ruošimasis išnaudojant mokyklos infrastruktūrą pasirodė esą labai veiksminga rezultatų siekimo sistema. Trečia vieta Lietuvos čempionate, nuolatinės pergalės Telšių rajono pirmenybėse ir geri asmeniniai pasirodymai lėmė tai, kad Jonas ir jo kompanija buvo pastebėti Telšių sporto mokyklos trenerių, kurie pasiūlė atstovauti jų komandai.

Galimybė apsiauti startukus ir bėgti dengto stadiono takeliu buvo labai viliojanti, todėl draugų būrys vieningai nusprendė ja pasinaudoti. Prasidėjo naujas pasiruošimo etapas – pasibaigus pamokoms mokykloje, vaikinai kasdien važiuodavo į Telšius, kur dažnai užtrukdavo treniruotėse ir nespėdavo į paskutinį autobusą namo. Tada pavargę ir apsikrovę sportinėmis kuprinėmis visi kartu keliaudavo į geležinkelio stotį. „Mūsų miestelis buvo miške, ten traukinys nestojo. Lipdavome kitoje stotelėje. Nuo jos žygiuodavome namo bėgiais kokius keturis kilometrus. Lengva buvo, linksma. Apie devintą jau grįždavome“, – optimistiškai tęsia Jonas, o į klausimą, kada jie ruošdavo pamokas, numoja ranka ir linksmai ištaria, kad buvo gabūs ir viską spėdavo.

Pasiekimas, bet ne tas

Vis dėlto, laikui bėgant sportuojančių draugų būrys pradėjo mažėti – vyriausieji įstojo į Karo akademiją, kiti pradėjo policininkų karjeras. Jonas, besimokydamas dvyliktoje klasėje, galvojo apie panašų kelią, tačiau visus jo planus sujaukė vienas skambutis iš Telšių sporto mokyklos. Paskambinęs direktorius pasakė, kad Jono ieško trenerė iš Šiaulių, stebėjusi jo debiutą daugiakovės rungtyje žiemos Lietuvos čempionate. Ir nors tuomet Jonas dalį rungčių pirmą kartą išbandė per pačias varžybas, trenerė Virginija Žiedienė įsidėmėjo jauną vaikiną.

„Aš tada nieko nežinojau – nei trenerių, nei jų pavardžių… Na, pasakė, kad reikia važiuoti į Šiaulius, susitikti ir pasikalbėti. Ten tais metais kaip tik atsirado nauja specialybė – kūno kultūros ir sporto pedagogika“, – prisimena Jonas. Tąkart jis greitai priėmė sprendimą, įstojo į pirmąją atsiradusios specialybės laidą ir pradėjo disciplinuotą pasirengimą daugiakovei. Mokyklos laiptų užgrūdintos kojos ir akmenukų svaidymo išlavinta ranka lėmė, kad jo stipriausiomis pusėmis tapo ieties metimas ir pusantro kilometro bėgimas. Tačiau Jonas sako, kad techninės daugiakovės rungtys iš pradžių sekėsi sunkiai: „ Kai grįžęs iš treniruotės užmigdavau, pradėdavau spardyti lovos galą. Kambariokai vis juokdavosi: „Ir vėl Juonis barjerus bėga.“

Vis dėlto noras laimėti ir sunkus fizinis darbas padėjo Jonui sumažinti atotrūkį tarp jo silpnų bei stiprių rungčių ir ne kartą laimėti Lietuvos čempionatą. Patekęs į nacionalinę rinktinę, jis penkerius metus iš eilės dalyvavo Europos taurės varžybose. Jonas netgi tikėjosi išvažiuoti į olimpines žaidynes ir buvo įtrauktas į kandidatų sąrašą, tačiau neįvykdė normatyvo ir liko stebėti varžybų per televizorių. Auganti konkurencija, bėgantys metai ir geresnio pragyvenimo šaltinio paieškos lėmė tai, kad Jonas pradėjo treniruoti vaikus. Tyliai, be oficialių pareiškimų ir beveik nepastebimai jis pasitraukė iš didžiojo sporto, visų laikų geriausių Lietuvos daugiakovininkų dvidešimtuke palikęs tik savo pavardę.

Trumpam prarasta kontrolė

Nutaręs baigti profesionalų sportą, Jonas nemanė, kad tai bus tik trumpa pertrauka ir vieną dieną jis sugrįš į tarptautinę areną apsivilkęs Lietuvos aprangą. Taip pat nemanė, kad turės atsigulti ant operacinio stalo, kai sėdo prie savo automobilio vairo. Tačiau užteko vos vienos sekundės, kad būtų nubraukta didelė Jono gyvenimo planų dalis.

„Įvykis nebuvo kažkoks ypatingas. Pats paprasčiausias, neapdairus. Mintys buvo kažkur kitur ir sankryžoje aš išvažiavau į kelią, kur gavau šoninį smūgį. Plyšo tarpslankstelinis diskas, užspaudė kojų nervus. Atrodė, kad nieko baisaus, tik buvo pikta, nes mačiau žalią šviesoforo signalą ir galvojau, kaip čia mane numušė. Net nesupratau, kad nuo smūgio mane apsuko ir aš žiūriu kita kryptimi“, – Jono balsas tampa vis tylesnis, o pauzės tarp sakinių ilgėja. Tolesni įvykiai susipynė į chaotišką grandinę – susilenkęs Jonas išlipo iš automobilio, paskambino aštuntą mėnesį besilaukiančiai žmonai ir sugebėjo pats grįžti namo. Į Šiaulių ligoninės priimamąjį jis kreipėsi tik kitą rytą, kai suprato, kad beveik nebegali valdyti kojų. Po atliktų tyrimų Jonas iš karto buvo paguldytas į palatą, kur praleido ilgas valandas gerdamas nuskausminamuosius ir laukdamas operacijos. Pastaroji buvo nuolatos atidėliojama – iš pradžių dėl savaitgalio, paskui dėl to, kad buvo ne operacinė diena. Galiausiai Jonas paskambino į Klaipėdos ligoninę ir paaiškinęs, kas jam nutiko, buvo skubiai priimtas, o kitą rytą operuotas.

Nauja sena rungtis

„Man savęs negaila. Man gaila žmonos, kuriai buvo daug sunkiau. Viskas sukrito – pakeliui antras vaikiukas ir mano nelaimė“, – suvirpėjus Jono smakrui, jo pasakojimas nutrūksta. Bet po neilgos pertraukos ir poros gurkšnių vandens, nusišluostęs paraudusias akis Jonas tęsia savo istoriją.

Po operacijos Klaipėdoje jis išvyko reabilituotis į Palangą, o praėjus kelioms dienoms jo žmona Inga pagimdė dukrą Gerdą. Norėdamas padaryti staigmeną ir pasitikti savo mergaites bei sūnų Kristupą namuose, dar nepasibaigus reabilitacijai, Jonas pabėgo iš sanatorijos.

Slenkant laikui gyvenimas po truputį atgavo įprastą ritmą. Jonas pradėjo dirbti auklėtoju vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, socializacijos centre bei atnaujino sportininkų treniravimą Šiaulių manieže. Nors dešinė jo koja atsistatė, kairė žemiau kelio liko paralyžiuota. Tačiau net ir šlubuodamas Jonas kasdien gerino savo judesius ir tai pastebėjo Deimantas Jusys, dirbantis su fizinių sutrikimų turinčiais sportininkais. Po trejus metus trukusių derybų jam pavyko įtikinti užsispyrusį Joną pamėginti vėl išeiti į sektorių ir varžytis su negalią turinčiais metikais. Naujas susitikimas su seniai pažįstama ietimi prikėlė kažkada nuslopintas svajones. Po dvejų metų darbo Jonas ją numetė ties 52,72 m atžyma, dešimčia metrų pagerinęs savo pirmųjų treniruočių po traumos rezultatus.

„Jaučiu, kad galėčiau ir daugiau. Bet baisu, nes nežinau, kaip tai gali baigtis. Visą laiką būnu ant ribos – tikrinu save, tikrinu, kiek dar galiu. Taip ir einu į priekį. Ir vis mažiau atsilieku nuo to rezultato, kurį buvau pasiekęs iki avarijos“, – pasakodamas Jonas vėl pradeda šypsotis. Jis supranta, kad F44 klasė, kurioje didelė dalis žmonių varžosi neturėdami galūnių, jam priskirta neatsitiktinai. Žino, kad prieš kiekvieną treniruotę turi apsijuosti specialiu diržu ir įsidėti pėdos įtvarą, kad neplyštų čiurnos sąnario raiščiai. Tačiau, nepaisant visų aplinkybių, Jonas tyliai, tarsi atskleisdamas didžiausią paslaptį, ištaria, kad svajoja sportuoti visą gyvenimą. Jam mažai rūpi modernūs varžovų protezai, žiūrovų spaudimas per varžybas užsienyje ir beveik visiškas jų nebuvimas Lietuvoje. Nuo žaidimų kieme laikų Jonas išsaugojo ne tik nerūpestingumą, ilgąjį žemaitišką o ir mažybinį Jonuko vardą, kuriuo į jį kreipiasi artimiausi žmonės, bet ir berniukišką užsidegimą. Pamatęs skersinį, jis iki šiol vis dar pasitikrina, ar sugeba prisitraukti dešimt kartų bei kartas nuo karto paima į rankas seniai pamėgtus akmenukus ir įprastu grakščiu judesiu sviedžia juos tolyn.

Papildymas po 2016 Parolimpinių žaidynių

Būdamas šeštas po pirmo bandymo, tačiau nepagerinęs savo rezultato per du likusius metimus, Jonas buvo išstūmtas iš geriausiųjų aštuntuko ir su rezultatu 50,79 m užėmė dešimtą vietą Rio de Žaneiro parolimpiadoje.

Jis teigia, kad nėra patenkintas šiuo rezultatu ir ruošiasi mesti toliau ateityje.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon