Maskviečio perspektyva: ko Lietuva nesupranta apie šiuolaikinę Rusiją?

Esu rusas, gimiau ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Maskvoje. Jau kelerius metus nuolat gyvenu Lietuvoje. Per šitą laiką, o taip pat ir gerokai ilgesnį ankstesnį laikotarpį – daugiau nei dešimtmetį, kai reguliariai lankydavausi Lietuvoje kaip „tikras užsienietis“, – patyriau įvairių šios šalies apraiškų, taip pat turėjau daug progų susimąstyti apie savo santykius su ja ir apie tai, kaip juose atsispindi bendresnė Lietuvos ir Rusijos bei lietuvių ir rusų santykių problema. Būtent tai ir bandysiu reflektuoti šiame tekste, tačiau pirma pateiksiu keletą savo autobiografijos faktų, kurie gali padėti suprasti mano perspektyvą.

Atsižvelgdamas į pastaruoju metu Rusijoje sugriežtėjusias represijas prieš žodžio laisvę internete, autorius savo vardo pasirinko neatskleisti.

Mano pažintis su Lietuva atėjo per kalbą – turiu filologinį išsilavinimą, dar studijų metais Maskvos universitete susidomėjau baltų kalbomis iš indoeuropeistikos perspektyvos. Istorinėje lyginamojoje kalbotyroje iki šiol vyrauja mitas apie „archajišką“ lietuvių kalbą, esą išlaikiusią daug indoeuropiečių prokalbės bruožų. Šis mitas, padaręs nemažą įtaką ir lietuvių tapatybei („pati seniausia kalba“), yra kilęs iš XIX a. vokiečių ir prancūzų kalbininkų, veikusių romantinio nacionalizmo kontekste ir, nors ir turi savyje tam tikrų tiesos elementų, telieka mitas: dabartinėje istorinėje lyginamojoje kalbotyroje nėra vienareikšmiškų indoeuropiečių kalbų „archajiškumo“ matavimo kriterijų.

Interneto forume rastas žmogus atidavė man klasikinį Juozo Aleksandravičiaus 1960-ųjų metų lietuvių kalbos vadovėlį, kurį kiaurai išnagrinėjau per kelis mėnesius. Tais pačiais metais visai kitame kontekste – graikų kalbos vasaros kursuose Atėnuose – susidraugavau su lietuvėmis; mes iki šiol palaikome ryšį (abi Lietuvoje nebegyvena). Netrukus po to pirmą kartą apsilankiau Vilniuje, o tų pačių metų vasarą patekau į lietuvių kalbos vasaros kursus, kur radau dar daugiau draugų – taip ir prasidėjo mano santykių su Lietuva istorija.

Mano žmona yra lietuvė, socialinių mokslų atstovė, daug metų gyvenusi užsienyje. Jos požiūrio kampas paskatino ir mane įdėmiau pažiūrėti į visuomeninius reiškinius. Su žmona susipažinome Maskvoje ir po kelerių metų gyvenimo kartu Rusijoje bei Vokietijoje nusprendėme įsikurti Vilniuje, žmonos gimtajame mieste. Šis laikotarpis, taip pat mūsų abiejų patirtys kitose šalyse ir „lyginamoji“ perspektyva, atnešė mums ir pasitenkinimo, ir nusivylimo.

Savo pirmųjų apsilankymų Lietuvoje metu buvau linkęs jausti kaltę Baltijos šalių atžvilgiu, šiek tiek panašią į tą, kurią turbūt jaučia daugelis vokiečių, kai lankosi Izraelyje ar žydų genocido vietose. Esu iš tipinės Maskvos inteligentų šeimos, mano tėvus ir daugumą draugų galima priskirti „liberaliai“ (vietine šio žodžio prasme, t. y. antisovietiškai bei provakarietiškai) nusiteikusiems ratams, kurie Rusijoje, ypač didmiesčiuose, yra itin platūs (o ten dabar ir gyvena dauguma Rusijos Federacijos gyventojų). Nuo vaikystės girdėjau kritišką požiūrį į Tarybų Sąjungą, o požiūris į Baltijos šalis buvo vienareikšmiškas: jos teisėtai atgavo savo nepriklausomybę.

Mane smarkiai paveikė istorijos apie Baltijos kelią, Sąjūdį ir Sausio 13-osios įvykius – jaučiau solidarumą su lietuviais ir šiek tiek gėdinausi būdamas „imperinės“ tautos atstovu. Ironiška, tačiau šitas gėdos jausmas padėjo man gerai išmokti lietuvių kalbą: nuo pirmų dienų Lietuvoje stengiausi bendrauti tik šia kalba, nors dauguma mano draugų ir bendraamžių moka rusų kalbą arba tobulai, arba gali bent jau gana laisvai susikalbėti. Be to, dar Rusijoje buvau prisiklausęs istorijų apie esą nenorinčius „integruotis“ Baltijos šalių rusus / rusakalbius ir iš principo norėjau nuo tų (kaip dabar suprantu, Lietuvos kontekste daugiau nacionalistų fantazijose egzistuojančių) sluoksnių atsiriboti. Tad į lietuvišką visuomenę įėjau per etninius lietuvius ir realybę mačiau jų akimis.

Raudonoji aikštė. Maskva, 2013 m. ©Berta Tilmantaitė

Dabartinio antivakarietiško autoritarinio režimo įsitvirtinimas Rusijoje, pradedant nuo 2000-ųjų, mano šeimai ir draugų ratui buvo milžiniškas asmeninis smūgis: mes tikėjome, kad šalis tvirtai stovi demokratiniuose proeuropietiškuose bėgiuose. Deja, tai buvo tik naivi iliuzija, nors dar Boriso Jelcino kadencijų laikotarpiu pasirodė nemažai nerimą galėjusių kelti ženklų, kurie, deja, nebuvo pastebėti „liberaliuose“ ratuose: Čečėnijos karas, 1996-ųjų metų prezidento rinkimų tikėtinas klastojimas arba grubios manipuliacijos neva siekiant išgelbėti demokratiją, plėšrūniška ir neskaidri privatizacija, nuvedusi prie neregėtos socioekonominės atskirties, kurios tiesioginė pasekmė yra ir dabartinis autoritarinis režimas.

Nemalonius jausmus kėlė ir dar prieš 2000-uosius prasidėjęs sovietinės nostalgijos puoselėjimas (pavyzdžiui, per televiziją), be abejo, radęs derlingą dirvą plačiuosiuose visuomenės ratuose, nes daugybė žmonių ne be priežasties jautėsi praradę viską, apgauti ir pažeminti.

Dabar tai skamba juokingai, bet kadaise mano tėvai tikėjo, kad Rusija taps ES nare

Būtent iš šito požiūrio taško žiūrėjau ir – nors jau tik iš dalies – dabar žiūriu į Lietuvą: kaip į šalį, turinčią daug bendro su mano gimtąja šalimi daugeliu buitinių aspektų, bet kuriai, dėl palankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, kurių pagrindinė – įstojimas į ES, pasisekė išlaikyti demokratiją. Mano šaliai ne taip pasisekė, nors pradinis potencialas po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo, mano galva, toks pat – dabar tai skamba juokingai, bet kadaise mano tėvai tikėjo, kad Rusija taps ES nare.

Vis dėlto bėgant laikui pradėjau pastebėti vis daugiau dalykų, susijusių su lietuvių požiūriu į mano šalį, tautą ir kartais į mane patį, kaip jos atstovą. Jiems pritarti negalėjau, jie man atrodė ir atrodo klaidingi ir kenksmingi visų pirma pačiai Lietuvai. Čia, remiantis klaidingais ir mitologizuotais nusistatymais, yra kuriamas neadekvatus savo rytinio kaimyno ir, tarp kitko, savęs santykyje su juo įsivaizdavimas. Nors mano aukščiau išdėstytas požiūris į Lietuvą su laiku liko iš esmės nepakitęs, jame atsirado nemažai svarbių niuansų.

Toliau aš (šiek tiek impresionistiškai) aptarsiu keletą Lietuvoje vyraujančių idėjų apie Rusiją ir rusus, kurios, mano įsitikinimu, yra klaidingos, kenksmingos ar tiesiog pavojingai paviršutiniškos. Šios idėjos – tai mano asmeninės subjektyvios patirties Rusijoje ir Lietuvoje apibendrinimai; jų šaltiniai – buitiniai pokalbiai su žmonėmis, žiniasklaida, socialiniai tinklai, vienu žodžiu, neoficialus „stebėjimas dalyvaujant“, tačiau kai kur pateiksiu konkrečių nuorodų į šaltinius bei analitiką.

Ivolgos šventykla, laikoma Rusijos budistų dvasiniu centru, įsikūrusi netoli Buriatijos Respublikos sostinės Ulan Udės. Prietryčių Sibiras, pietuose besiribojantis su Mongolija, 2015 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Atrodo, kad lietuviai – net ir jaunosios kartos – neretai galvoja žiną viską apie Rusiją ir rusus. Esą, mes gyvenome Tarybų Sąjungoje, tad ko galime apie juos nežinoti? Tarp TSRS ir rusų tokiame naratyve, aišku, yra dedamas lygybės ženklas. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje trūksta net profesionalios dabartinės Rusijos ir kitų posovietinių šalių ekspertizės viešojoje erdvėje, ką jau kalbėti apie „vidutinio“ žmogaus pažinojimą. Žiniasklaidoje tik neseniai ėmė rodytis kokybiškų analitinių tekstų apie Rusiją, dažniausiai paremtų ekspertų iš Vakarų šalių nuomonėmis. O vietinių žurnalistų mėgėjiški pamąstymai dažniausiai stebina neprofesionalumu, konteksto nežinojimu ir remiasi stereotipais. Kas tai per stereotipai? Pabandysiu išvardinti ir dekonstruoti keletą jų.

1. Rusai. Kas tie „rusai“, kurie Lietuvoje dažnai minimi kaip subjektas, turintis tam tikras pastovias savybes? Rusijos piliečiai? Etniniai rusai? Jei tai pastarieji – kokiu principu yra nustatomas etniškumas? Oficialus Rusijos pavadinimas – Rusijos Federacija, ir tai nėra atsitiktinumas. Šalies kultūrinė, kalbinė, socialinė, religinė, politinė įvairovė vis dar didžiulė nepaisant seniai vykstančios rusifikacijos ir centralizacijos, ypač sustiprėjusios į valdžią atėjus Putinui ir su juo siejamiems konservatyvių politikų ratams. Tačiau ligi šiol Rusijos Federaciją sudaro jos subjektai, turintys skirtingų lygių autonomijos statusą.

Atsagato šventykla. Buriatijos Respublika, 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Antrą pagal gausumą Rusijos tautinę grupę sudaro totoriai, kurių dauguma yra išlaikę savo kalbą ir religiją (islamą) – jų Rusijoje yra apie penkis su puse milijono. Kaip ir daug kitų Rusijos Federacijos tautų, totoriai turi savo politinį vienetą, Tatarstano Respubliką, nors daug totorių ir gyvena už jo ribų. Tatarstanas turi politinę ir kultūrinę autonomiją – tiesa, laikui bėgant vis mažėjančią.

Prie Baikalo ežero esama Buriatijos Respublikos. Buriatai kalba mongolų šeimos kalba ir nuo senų laikų praktikuoja tibetiečių pakraipos budizmą bei vietinio pobūdžio šamanizmą. Jų yra apie pusę milijono. Šiaurės Kaukazo regione yra net 6 respublikos, ir vien Dagestane gyvena apie 50 įvairių didesnių bei mažesnių tautinių grupių, kalbančių skirtingomis, tarpusavyje giminingomis kalbomis.

Čia – tik mažas Rusijos etnoreliginės įvairovės fragmentas. Be to, skiriasi ne tik kalbos ir religija, bet ir požiūris į centrinę valdžią: tiek rusiškuose regionuose, tiek „nacionalinėse respublikose“ esama skirtingų nuotaikų, įskaitant ir labai kritiškas jos atžvilgiu, daug kur trokštama gerokai daugiau kultūrinės ir ekonominės autonomijos, nei yra dabar (pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose ar Jakutijoje (Sachoje)); kai kur vietinis elitas yra stipriai įsitvirtinęs ir turi ne mažiau kontrolės nei centras.

Kubači kaimas. Dagestano Respublika, Šiaurės Kaukazo regionas, 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Jelcino epochoje įvairovė ir federalizmas, bent jau „ant popieriaus“, buvo skatinami. Maža to, pats Jelcinas puoselėjo kalbinę to išraišką: buvo sąmoningai skiriami žodžiai rossijanie (visi Rusijos piliečiai nepriklausomai nuo tautybės) ir russkije (etniniai rusai). Paties prezidento viešajame kalbėjime žodis rossijane dominavo: visi atsimena jo legendinius Naujųjų metų kreipinius į tautą, visada prasidedančius dorogije rossijanie („brangūs Rusijos piliečiai“). Žodžio russkije vartojimas tais laikais buvo labiau būdingas rusiškiems etnonacionalistams ir net šiek tiek marginalizuotas. Situacija staigiai pasikeitė Vladimirui Putinui perėmus valdžią: žodis rossijanie iš viešosios erdvės beveik išnyko. Nors jis nebuvo visiškai pakeistas žodžiu russkije, savo kalbose Putinas vartoja kreipinį uvažajemyje graždanie Rossii („gerbiami Rusijos piliečiai“) ir vengia žodžio federacija (nors, pagal konstituciją, pavadinimai Rossijskaja Federacija ir Rossija yra lygiaverčiai).

Tačiau ir etninių rusų situacija yra toli gražu ne paprasta. Rusiška tapatybė yra labai kompleksiška ir daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo, pavyzdžiui, aiškiau apibrėžtos lietuvių tautinės tapatybės. Aš visada pasimetu, kai manęs klausia, ar esu rusas. Ką reiškia „būti rusu“? Mano gimtoji kalba yra rusų, gimiau Maskvoje, visi mano seneliai gimė Maskvoje, tačiau mano šeimos nariai yra kilę iš įvairiausių Rusijos imperijos bei Tarybų Sąjungos tautinių ir religinių bendruomenių: ukrainiečių, Baltijos vokiečių, gruzinų, graikų ir žydų, bet didele dalimi ir iš „prototipinių“ rusų, kilusių iš Volgos regiono rusiškų kaimų.

Derbento miestas prie Kaspijos jūros. Dagestano Respublika, 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Stačiatikybė taip pat neturi jokios rolės mano šeimoje. Neatrodau kaip „tipinis rusas“ – mano juodi plaukai ir ruda oda, savo išvaizda esu panašus labiau į Viduržemio jūros ar Kaukazo regiono gyventojus nei į stereotipinį Ivaną. Tad kuria prasme esu rusas? Mano tapatybei yra svarbi mano gimtoji kalba – rusų kalba, mano gimtoji socialinė terpė – posovietinė inteligentija, mano gimtasis miestas – Maskva, kurią myliu ir kurios kosmopolitinė ir daugiakalbė atmosfera man yra artima.

Jelcino laikais iki tol privaloma „tautybės“ eilutė pase buvo panaikinta. Pageidaujant ją galima įrašyti, ir aš džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jos nenurodyti, nes tautybė nėra svarbi mano tapatybės dalis.

Dabartinė lietuviška tapatybė, vadinamoji lietuvybė, susiformavo XIX a. Tautų pavasario kontekste, o jos svarbiausi bruožai yra tautiškumas ir tradicinė kaimo kultūra. Panašios sąvokos yra vartojamos ir kitose Europos tautose, pavyzdžiui, lenkų ir graikų, kurių modernioji tapatybė formavosi panašiu laikotarpiu. Kitaip nei Tautų pavasario atveju, rusiška tapatybė yra labiau eklektiška, ne tokia apibrėžta, mažai susijusi su kaimo kultūra ir kilusi iš imperinio miestietiško konteksto; kitaip nei „lietuvybės“ atveju, „rusybės“ sąvokos nėra.

Lietuvoje, kalbant apie Rusijos įvaizdį, šie niuansai beveik neegzistuoja. Yra buvę ir komiškų situacijų: viena draugė pasakojo, kad jos mama – beje, turinti aukštąjį humanitarinį išsilavinimą – sužinojusi, kad dukra planuoja važiuoti į Lvovą – Vakarų Ukrainos regioninę sostinę ir ukrainietiškojo nacionalizmo židinį – pasakė: „Kam tau reikia į šitą ruskyną?“ Aišku, po 2014 m. tokio dalyko Lietuvoje nebepasakytų – visi sužinojo, kad ukrainiečiai, pasirodo, irgi nemėgsta ruso ir maištauja prieš jį (net neverta sakyti, kad tai yra labai supaprastintas požiūris į Maidano įvykius, nors dalis tiesos jame yra – nacionalistų vaidmuo, įskaitant paramilitarines organizacijas, tuose įvykiuose buvo nemažas). Šiaip ar taip, į slavų, o dažnai ir į kitų grupių bei šeimų kalbomis kalbančias teritorijas į Rytus nuo Vilniaus yra žiūrima kaip į vientisą ruskyną, į kurio sudėtį kartais patenka net Lenkija. Man teko girdėti, ir ne iš jaunuolio, o iš tarybinės kartos lietuvio, kad Kazachstanas yra Rusijos dalis.

Reklama

Gana daug parodo ir situacija, susiklosčiusi Lietuvos viešojoje erdvėje Baltarusijos atžvilgiu: iki 2020-ųjų daugeliui lietuvių tai buvo tiesiog terra incognita, suvokiama kaip Rusijos priedas, kur žmonės dar gyvena kaip tarybiniais laikais, ir ne kiekvienas lietuvis būtų atskyręs Minską nuo Vitebsko. Tik prasidėjus protestams prieš diktatūrą, baltarusiai lietuvių akyse staiga tapo veiksnūs, tačiau protestai buvo interpretuoti per ypatingą prizmę: kaip maištas prieš Rusiją ir Baltijos šalių tipo nacionalinis išsilaisvinimo judėjimas, o tai, daugelio ekspertų nuomone, yra gana toli nuo tiesos.

Staiga pasikeitė ir baltarusių vardų transkribavimo principai: prasidėjus protestams baltarusių politikų vardai lietuviškoje žiniasklaidoje buvo pradėti transkribuoti remiantis jų baltarusišku variantu (arba kartais – priklausomai nuo neaiškių faktorių – pabrėžtai sulietuvintu), nors patys politikai viešai reiškėsi beveik išskirtinai rusų kalba, kuri Baltarusijoje turi antros oficialios kalbos statusą ir yra vartojama gerokai plačiau nei baltarusių. Kalbinė derusifikacija – toli gražu ne visos Baltarusijos opozicijos siekis. Panašaus pobūdžio buvo ir staiga atsiradęs istorinis solidarumas, besirėmęs bendru LDK paveldu, kai LDK suvokiama kaip amžinas „Moskovijos“, tai yra Rusijos, priešas.

2. Mes, Lietuva ir Baltijos šalys, pralenkėme rusus / Rusiją, mes tikra Europa, o pas juos beveik niekas nuo tarybinių laikų nepasikeitė. Panašaus pobūdžio pasisakymus neretai tenka išgirsti tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek žiniasklaidoje ar socialinių tinklų komentaruose. Kiek juose yra tiesos?

Svarbus skirtumas tarp Rusijos ir Baltijos šalių yra tas, kad Rusijoje įsitvirtino ir pastaraisiais mėnesiais ypač sugriežtėjo autoritarizmas. Dar viena liūdna Rusijos kasdienybės realybė, susijusi su autoritarizmu – teisėsaugos struktūrų savivalė, nepavaldumas įstatymams; teisėsauga Rusijoje atlieka kombinuotas valdžios ir mafijos funkcijas. Ačiū Dievui, Lietuvai ir Baltijos šalims pavyko išvengti šito maro, naikinančio ir spaudžiančio Rusijos visuomenę – didele dalimi tai nulėmė Baltijos šalių buvimas ES sudėtyje. Daugelis lietuvių, niekada nebuvusių dabartinėje Rusijoje, Rusiją įsivaizduoja kaip pilką, purviną ir prasigėrusį postkomunistinį pragarą. Tačiau jeigu kartais tai ir atitinka realybę, tikrai negali atstovauti visai Rusijai ar didžiajai jos daliai.

Maskvos tarptautinis verslo centras, 2021 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Po Tarybų Sąjungos ir jos ekonominės infrastruktūros žlugimo bei kapitalizmo atėjimo Lietuva patyrė milžiniškų pokyčių. Nors nemažai žmonių, ypač miesteliuose, liko be pragyvenimo šaltinio, buvo morališkai priblokšti, pažeminti ar priversti emigruoti, vis dėlto daug kur, ypač didesniuose miestuose, pragyvenimo lygis ir vartojimo standartai išaugo.

Tai turėjo ir vizualių apraiškų: kiekvienam bent kiek užsidirbančiam žmogui tapo prieinamas asmeninis automobilis – tarybinės kilmės gerovės simbolis, buvusi deficitinė prekė. Kaip grybų priaugo prekybos centrų, keliuose – reklamos skydų, kitų kapitalizmo simbolių. Skaitmeninėms technologijoms vystantis atsirado kompiuteriai, mobilieji ir išmanieji telefonai. Lietuviai kaip išsilaisvinimo rezultatą dažnai linkę matyti būtent šiuos pokyčius („Mes nebeturime stovėti eilėse prie dešros“), nors daug jų – tiesiog techninės raidos, vykusios pasaulio mastu, atspindys.

Kapitalizmas lygiai taip pat ir tuo pačiu metu atėjo ir į Rusiją – jo atėjimas, kaip ir Lietuvoje, buvo staigus, rėmėsi labai kontroversiška ir daugelio ekonomistų vėliau kritikuota „šoko terapijos“ strategija. Jos rezultatas buvo laisvosios rinkos formavimasis, bet kartu ir milžiniškos socioekonominės atskirties ir ypatingos klasės – „oligarchų“ (labai turtingų verslininkų, suaugusių su valdžia) – atsiradimas. Panašūs procesai vyko ir kitose posocialistinėse erdvėse, bet Rusijos atvejis buvo kraštutinis dėl savo agresyvumo ir neigiamų pasekmių.

Zariadje parkas. Maskva, 2021 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiaip ar taip, nors ir didelė dalis šalies, ypač miesteliai ir kaimai, įlindo į visišką skurdą be jokių perspektyvų, vartojimas Rusijos didmiesčiuose, kaip ir Lietuvoje, pradėjo augti – buvo galima stebėti tuos pačius vizualius pokyčius. Nuo 2000-ųjų ėmė kilti naftos kainos, o pragyvenimo lygis augo net provincijoje. Naftos kainų augimas ir dalinis išėjimas iš skurdo sutapo su Vladimiro Putino atėjimu į valdžią, o tai iš dalies nulėmė jo populiarumą.

Dabartinės Rusijos didmiesčiai yra moderni terpė su pagrindiniais kapitalizmo simboliais – dangoraižiais, madingais barais ir klubais, alternatyviais knygynais ir kinais bei hipsteriais, lakstančiais po miestą elektriniais paspirtukais. Sakyčiau, kad dabartinė Maskva šiuolaikinės urbanistikos atžvilgiu pralenkia Vilnių: nepaisant svarbių neigiamų aspektų, miestas, ypač jo centras, yra neblogai pritaikytas pėstiesiems, dviratininkams bei neįgaliesiems, jame esama įdomių ir gyvybingų viešųjų erdvių, be to, iš dalies pavyko susitvarkyti su perdėta posovietine automobilizacija, plėtojant viešąjį transportą (pavyzdžiui, metro linijų išaugo beveik dvigubai).

Tokia yra pastarojo dešimtmečio raida, technokratinio ir iš dalies viešosios nuomonės paveikto valdymo produktas – iki tol urbanistinė situacija buvo gerokai blogesnė. Tačiau panašų įspūdį galima susidaryti ir lankantis kituose dideliuose bei vidutinio dydžio miestuose, tokiuose kaip Kazanė, minėtojo Tatarstano sostinė, o kai kurių, ypač pietinių, regionų kaimai atrodo turtingai ir net prabangiai. Tiesa, likę nemažai vietų, kurių gerovė taip ir nepasiekė: jose vyrauja socioekonominė depresija. Tačiau nepamirškime, kad tokių vietų nemažai ir Lietuvoje.

Gatvė prie Novoslobodskaja metro stoties. Maskva, 2021 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Sakyčiau, kad prie „pilkos ir prasigėrusios“ Rusijos įvaizdžio prisidėjo ir Rusijos „festivalinis“ kinas, kuris dažnai yra egzotifikuojantis, nes tam yra tarptautinė paklausa; tai ypač liečia vadinamosios černūchos žanrą. Tipinis tokio žanro pavyzdys yra iš esmės neblogas filmas „Leviatanas“. Jame vaizduojamų visuomeninių, ypač politinių, reiškinių, tokių kaip korupcija, politika, nusikaltimai ir bažnyčia, tapimas vienu žmogų naikinančiu monstru, yra tiesa. Tačiau estetika – veikėjų ir jų aplinkos išvaizda, nuolatinis degtinės gėrimas iš didelių stiklinių – labai perdėta ir egzotifikuojanti. Aišku, tai tik režisieriaus meninis sprendimas, bet, neturint asmeninio Rusijos patyrimo, jį lengva suvokti pernelyg tiesiogiai. Panašaus pobūdžio estetikos galima rasti ir bent viename lietuviškame filme, kurio siužetas iš dalies vyksta Rusijoje – Šarūno Barto „Eurazijos aborigene“.

Nepaisant politinio spaudimo, šalyje vis dar egzistuoja kokybiška laisva spauda, nors televizija yra beveik visiškai kontroliuojama bei cenzūruojama valstybės. Tiesa, spaudimas likusiai spaudai vis auga, ir žurnalistika yra verčiama persikelti į interneto erdvę. Tai lemia socialinių tinklų populiarumą, ypač „YouTube“: nemažai kritiškai nusiteikusių populiarių nuomonių lyderių pasisako būtent vaizdo tinklaraščių forma; vienas tokių blogerių iš pradžių buvo ir iki pat įkalinimo liko Aleksejus Navalnas. Iki šiol viena populiariausių Rusijos viešųjų figūrų, nors ir susidurianti su persekiojimu, yra Jurijus Dudis. Režimas būtent internetą mato kaip pagrindinę grėsmę ir bando su juo kovoti, tačiau kol kas, laimei, ne itin sėkmingai.

„Dabartinės Rusijos visuomenė yra gerokai modernesnė nei archajiškas politinis režimas“ – Jekaterina Šulman

Nepaisant liūdnų politinių realijų, Rusija, būdama labai didele ir į globalų pasaulį integruota šalimi, nėra provinciali ir intelektualiniu bei kultūriniu atžvilgiu. Rusijoje veikia keletas tarptautiniu lygmeniu itin pažengusių mokslo ir aukštojo išsilavinimo įstaigų (nors ir ten jaučiamas vis didesnis politinis spaudimas akademinei laisvei), leidžiamos įdomios knygos, daug aktualios literatūros verčiama į rusų kalbą, vyksta aukšto lygio viešos diskusijos dabartinio pasaulio temomis; kiekviename regione egzistuoja specifiniai intelektualų ir bohemos ratai.

Šią dalį galima apibendrinti Rusijos politologės ir intelektualės Jekaterinos Šulman žodžiais, kuriuos ji dažnai kartoja savo interviu: „Dabartinės Rusijos visuomenė yra gerokai modernesnė nei archajiškas politinis režimas.“ Šio supratimo trūksta Lietuvoje.

Vladikaukazas, Šiaurės Osetijos sostinė. Šiaurės Kaukazo regionas, 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

3. Rusai mėgsta stiprią ranką, vergovė yra jų natūrali „azijietiška“ būsena, dabartinis autoritarinis režimas yra palaikomas daugumos, o mes iš prigimties esame laisvi vakariečiai. Įdomu, kad panašių teiginių galima išgirsti ne tik Lietuvoje, bet ir pačios Rusijos „liberaliuose“ ratuose. Esą rusams (šios sąvokos apibrėžtumo problemos buvo aptartos aukščiau) yra būdinga tam tikra pastovi savybė, kultūrinis „vergovės“ genas, kuris siejamas ir su tam tikra „azijietiška“ matrica.

Čia vertėtų trumpai nukrypti į akademinę pusę. „Europietiškumas“ ir „azijietiškumas“ yra kolonijinės epochos ideologiniai konstruktai, kurių siekis buvo pateisinti kolonijinių tautų dominavimą. Pavyzdžiui, „azijietiškumas“ buvo dekonstruotas Edwardo W. Saido orientalizmo teorijoje, kurioje jis teigė, kad „Rytų“ sąvoka buvo naudojama „kito“, „ne mūsų“ įvaizdžio kūrimui – esą tie „Rytai“ yra iracionalūs, linkę į despotizmą, bet kartu dvasingi ir reikalaujantys racionalios („mūsų“) kontrolės bei priežiūros.

„Rusai“ lietuviams yra tipinis „kito“ įvaizdis, ant kurio laikosi „mūsų“ tapatybė

Orientalizmo diskursas išgyveno klasikinį kolonializmą ir buvo įgijęs įvairių pavidalų skirtingose vėlyvesnėse visuomenėse. Įdomu, kad jis buvo naudojamas ir vėlyvoje Rusijos imperijoje, tačiau buvo apverstas aukštyn kojomis: vadinamojoje „eurazijietiškumo“ ideologijoje buvo pabrėžiamas rusų ryšys su Eurazijos stepės nomadų kultūromis, o ne su Vakarais, bet šis ryšys buvo interpretuotas teigiamai, o ne neigiamai, kaip vakarietiškame orientalizme.

Galima teigti, kad lietuvių egzotifikuojantis požiūris į rusus ir Rusiją – dar viena orientalizmo atmaina. „Rusai“ lietuviams yra tipinis „kito“ įvaizdis, ant kurio laikosi „mūsų“ tapatybė – civilizuotų (vs. barbarų), racionalių (vs. emocionalių / dvasingų), demokratiškų (vs. autoritarinių), vakarietiškų / europietiškų (vs. azijietiškų) – pratęskite sąrašą.

Vienu žodžiu, tai yra ideologinis konstruktas, pasireiškiantis tiek buityje, tiek žiniasklaidoje, tiek politikų pasisakymuose. Tipinis pavyzdys iš žiniasklaidos: „Navalnas turi aukos aureolę, o rusai mėgsta aukas“. Panašus diskursas buvo plačiai naudojamas ir Ukrainos Maidano revoliucijoje: esą „mes“, ukrainiečiai, esame tikri europiečiai, vadinasi, trokštame laisvės, o „jiems“, rusams, yra lemta gyventi vergovėje.

Kaip yra iš tikrųjų? Ar būdinga „rusams“ kokia nors „matrica“? Dabartinės Rusijos Federacijos teritorija geografiškai yra tiek Azijoje, tiek Europoje (bet pačios sąvokos, kaip minėta aukščiau, neturi jokio prasmingo kultūrinio turinio). Rusijos imperija, kurios dalimi nuo XVIII a. pabaigos tapo ir didžioji dabartinės Lietuvos dalis, politiškai buvo viena iš naujųjų laikų europinių imperijų; jos elitas buvo kraujo ryšiais susijęs su Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Britanijos, Italijos, Prancūzijos aristokratais; tačiau buvo ir aristokratų giminių, kilusių iš totorių – žlugusios Aukso ordos elito.

Toks reiškinys kaip baudžiava, kurį labai mėgsta pabrėžti „vergovės geno“ šalininkai, egzistavo skirtinguose skirtingų imperijos provincijų lygmenyse. Baudžiavos buvimo / nebuvimo ar jos tipų paplitimas nesutapo su dabartinių šalių ribomis; skirtingi dabartinės Lietuvos regionai turėjo skirtingą baudžiavos istoriją, kaip ir dabartinės Rusijos regionai – pavyzdžiui, baudžiava niekuomet nebuvo įsitvirtinusi Rusijos šiaurės vakaruose (Archangelsko srityje) ir Sibire (ten vyravo kolonijinio tipo vietinių tautų išnaudojimas). Tad jokios istorinės „vergovės“ matricos, būdingos rusams ir nebūdingos lietuviams, negalima nustatyti.

Miegančio liūto kalnas šalia Tarbagatajaus miestelio. Buriatijos Respublika, 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Skirtingi politiniai keliai, kuriais nuėjo Lietuva ir Rusija, yra gana vėlyvų, su Rusijos imperijos žlugimu susijusių procesų rezultatas. Šiuo atžvilgiu, ir dabartinės Rusijos regionų istorija labai varijuoja, o jos dabartinė sudėtis – daugelio sutapusių istorinių aplinkybių produktas; pilietinio karo 1917–1921 m. bei Tarybų Sąjungos žlugimo 1990–1991 m. įvykių eiga galėjo pasisukti kitaip, ir šalies sudėtis būtų buvusi kitokia.

Tačiau grįžkime į dabartį. Tiek pačios Rusijos, tiek Vakarų politologai, komentuodami dabartinės Rusijos politinę situaciją, dažniausiai apibūdina jos režimą kaip hibridinį, arba elektoralinį, autoritarizmą – tai yra autoritarinį iš esmės, bet turintį imitacines demokratines institucijas, kurių visiškai atsikratyti negali sau leisti. Dabartiniame pasaulyje tokių režimų yra nemažai, daug jų – kaip ir Rusijos atveju – evoliucionavo iš labiau demokratinių. Tarp Rusijos režimo „giminaičių“ dažnai minimas Erdogano režimas Turkijoje; Europoje tarp režimų, linkstančių į panašią pusę, minimos Vengrijos, Serbijos ir Lenkijos pastarojo dešimtmečio politinės situacijos. Nėra abejonių, kad pastaruosius metus Rusijos režimas evoliucionuoja klasikinio autoritarizmo kryptimi.

Lietuvoje mėgstama paspekuliuoti plačiu režimo palaikymu Rusijoje, tačiau taip ignoruojami keli labai svarbūs faktoriai. Tikro režimo palaikymo lygio nustatyti beveik neįmanoma. Visų pirma, rinkimai dažniausiai yra klastojami, be to, tikriems opoziciniams kandidatams beveik niekada nėra leidžiama juose dalyvauti (tam po 2011–2012 m. masinių protestų buvo sukurtos specialios biurokratinės procedūros, blokuojančios dalyvavimą visiems su valdžia nesusijusiems kandidatams ir partijoms). Vadinamosios sociologinės apklausos nereprezentuoja tikrų žmonių pažiūrų ir nuotaikų dėl įvairių priežasčių – visų pirma, dėl to, kad žmonės linkę duoti tokį atsakymą, kurio, jų supratimu, iš jų tikimasi, arba tiesiog bijo garsiai išreikšti savo nuomonę.

Galų gale, represijų lygis už dalyvavimą protestuose yra sunkiai įsivaizduojamas ES šalyse. Nuo masinių protestų prieš parlamento rinkimų klastojimą 2011–2012 m., o ypač po brutaliai prispausto protesto Bolotnaja aikštėje Maskvoje 2012 m. gegužės 6-ąją, įsitvirtino praktika kelti baudžiamąsias bylas atsitiktiniams protestuose suimtiems žmonėms ir įkalinti juos keleriems metams. Sėdėjimas rusiškame kalėjime yra reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Dėl tokių praktikų, kurios nuo tų laikų tik plinta, dalyvavimas gatvės protestuose tapo labai rizikingas ir pavojingas.

Atsagato šventykla. Buriatijos Respublika, 2015 m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kitas svarbus faktorius – rinkimų sistemos pasekmė – realios opozicijos nebuvimas parlamente; parlamento partijos, oficialiai opozicinės, palaiko visas valdžios iniciatyvas. Represiniai įstatymai ir praktikos, nutaikytos prieš gatvės protestus, bei parlamentinės opozicijos neegzistavimas – pagrindiniai faktoriai, lemiantys Rusijos režimo stabilumą; tuo skiriasi Rusijos protestų situaciją nuo, pavyzdžiui, Ukrainos 2013–2014 m. Maidano protestų, kai represijų praktika buvo kur kas mažiau paplitusi, o protestuojančiuosius palaikė parlamentinė opozicija ir dažnai vietinė valdžia (pavyzdžiui, Lvovo mieste).

Ko gero, didžiausi protestai nuo 2011–2012 m. Rusijoje vyko šią žiemą ir pavasarį. Jų pretekstu (bet ne vieninteliu šiuo) buvo Aleksejaus Navalno areštas. Visa tai pareikalavo iš juose dalyvavusių žmonių beprecedentės drąsos, ir ne be priežasties: dalyvių areštai, remiantis lauko kamerų duomenimis, vyksta iki šiol. Lietuvos žiniasklaidoje, ypač LRT, pasirodė ir gana kokybiškų, orientalizmo nepažymėtų tekstų bei interviu.

Tiesa, 2014 m. Krymo įvykiai, Vakarų bei dalies Rusijos neparlamentinės opozicijos diskurse vadinami „aneksija“, o Rusijos valdžios diskurse – „prisijungimu“, buvo, ko gero, palaikomi didžiosios dalies gyventojų ar bent jau nesutiko masinio pasipriešinimo nei pačiame Kryme, nei Rusijoje. Tai galima sieti su ypatingu Krymo statusu, kuris, anot masinės nuomonės, buvo Nikitos Chruščiovo neteisėtai prijungtas prie Ukrainos TSR 1954 m., o Sąjungai žlugus, atsitiktinai atsidūrė nepriklausomos Ukrainos sudėtyje.

Karas Rytų Ukrainoje nebesulaukė didelio Rusijos piliečių entuziazmo. Didžioji dalis dabartinę situaciją komentuojančių politologų sutaria, kad vadinamasis Krymo konsensusas jau seniai išsikvėpė pablogėjus ekonominei situacijai, o agresyvios užsienio politikos ir antivakarietiškumo palaikymas krenta. Be to, komentatoriai taip pat sutaria, kad pastarųjų metų represijų ir spaudimo opozicijai sustiprėjimas yra susijęs su valdančiosios grupės populiarumo kritimu dėl 2021 m. rugsėjį vyksiančių parlamento rinkimų.

Kaimas Janiseiske, Krasnojarsko krašte. Rytų Sibiras, 2013 m. ©Berta Tilmantaitė

Šiame tekste išvardinti tik trys Lietuvoje paplitę mitai apie Rusiją ir rusus. Šie mitai, mano galva, trukdo suprasti, kas iš tikrųjų yra dabartinė Rusija, ir skatina priešišką „kito“ įvaizdžio kūrimą. Tokių mitų, žinoma, galima išvardinti ir daugiau, tačiau būtent šie trys, remiantis mano asmenine patirtimi, yra daugiausia paplitę ir verti dėmesio.

Nepretenduojant į statistinius apibendrinimus, vis dėlto galima teigti, kad, nepaisant valdžios retorikos, labai didelė dalis Rusijos gyventojų nėra priešiškai nusistačiusi Europos atžvilgiu. Vakarinės Rusijos dalies, ypač Maskvos ir Sankt Peterburgo, gyventojai (o tai yra apie 15 proc. Rusijos gyventojų) reguliariai keliauja į ES, šiuose miestuose visada esama daug turistų, verslininkų ir tiesiog darbuotojų iš ES šalių; šie miestai sieja save su Europa ir nori viena ar kita forma būti jos dalimi. Kitiems regionams – visų pirma, Rytų Sibiro – dėl geografinio artumo yra būdingi glaudūs santykiai su Kinija, Pietų Korėja, Kazachstanu, Japonija bei Mongolija, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jie nusiteikę antivakarietiškai.

Kokybiško žinojimo apie savo regioną ir tiesioginius ir netiesioginius kaimynus katastrofiškai trūksta

Baigiant norėtųsi pridėti, kad, mano pastebėjimu, adekvačių žinių ir ekspertizės apie Rusiją trūkumas viešojoje Lietuvos erdvėje yra tik didesnės problemos apraiška. Didesnė problema yra bendras ekspertizės ir intereso trūkumas visame regione, kuriame esti Lietuva. Ypač jaunesnės kartos pasaulinių problemų ir politikos vizija labai didele dalimi formuojasi anglakalbių šalių, ypač JAV, viešuoju diskursu; vienas mano draugas mėgsta pajuokauti, kad nemaža dalis jaunų žmonių įsivaizduoja gyveną ne Šiaurės Rytų Europoje, o JAV valstijoje Lithuania. Tačiau JAV problemos yra specifinės, dauguma jų neturi atitikmens ES ir Šiaurės-Centro-Rytų Europos realybėse.

Kita vertus, kokybiško žinojimo apie savo regioną ir tiesioginius ir netiesioginius kaimynus – Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą, net Latviją ir Estiją, Vokietiją, Suomiją, posocialistines šalis – katastrofiškai trūksta, nors Lietuvos kasdienybė, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su šitomis šalimis, ko gero, svarbesni nei su JAV, o problemų tipai panašesni. Tiesa, JAV politinis diskursas, tiek kairysis, tiek dešinysis, nemaža dalimi lemia pasaulines tendencijas bei madas, ir jo žinojimas negali nebūti naudingas bei intelektualiai vaisingas. Tačiau žinoti apie sveikatos apsaugos ar mokyklinio išsilavinimo sistemą Suomijoje, protestus Lenkijoje ir Baltarusijoje, tautinių mažumų politiką Vengrijoje Lietuvai, mano galva, yra svarbiau ir naudingiau.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon