Keramika, ilgus metus traktuota kaip amatas, funkcionalių objektų produkcija, panašiai kaip pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjusi tekstilė, atranda naujas auditorijas. „Didieji molio vardai“, pažįstami iš keramikos meno bienalių Vilniuje ir Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų, susitinka su jaunesnės kartos keramikėmis(-ais) ir medijų menininkėmis(-ais) Kamilės Pirštelytės-Virbičianskės kuruotoje parodoje. Vilnietiškas anonsas šiai „Keramikino“ serijos parodai – Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje eksponuojama Milenos Pirštelienės, Jolantos Kvašytės ir Agnės Šemberaitės kūryba (iki 08.29).

Trylikos kūrėjų darbai Panevėžyje pristatomi pasitelkiant Joseph’o Campbell’o herojaus kelionės naratyvą, kaip nuorodą į tradicinę holivudinio kino struktūrą. Kvietimas į kelią parodos tekste interpretuojamas kaip grįžimas į gamtą, organines formas iliustruojant Eglės Einikytės-Narkevičienės ir Rūtos Pakarklytės abstrakcijomis. Transformacinė kelionės dalis aprašoma kaip laisvės paieškos proto labirinte – Valdo Kurkliečio besišypsančių galvų skulptūros iliustruoja parodos pavadinimą ir primena į virtualią realybę panirusį naivuolį. Kelionę užbaigia tekstas apie grįžimą prie ištakų ir ritualų, kuriame fast-forward prasukamos mintys apie Hitlerio pamėgtą Vagnerį, meno ir neuromokslo sąsajas.

Kuratorinė koncepcija, gretinanti kiną ir keramiką, – talpi ir viltinga, tačiau užuot interpretavus keramikos pozicijas vaizdų kultūroje ar kūrus erdvę klausimams, darbai iliustratyviai įrėminami supaprastintoje Campbell’o schemoje – be kritinės refleksijos terpė uždarėja. Parodoje pristatoma dvigubai daugiau moterų nei vyrų kūrėjų, tačiau jos vis tiek eksponuojamos individualistinės herojaus kelionės etapuose. Neatsižvelgiama į pastarųjų dešimtmečių feministinę kritiką Campbell’ui, aptariančią mitinės herojės kelionės skirtybes ir bendruomenių vaidmenį herojiniuose epuose. Pastarasis aspektas būtų ypač aktualus apmąstant keramiką kaip mediją – visas rankas, reikalingas, kad molis atkeliautų iki kūrėjų; ilgą ir taktilišką kūrybos procesą; resursus, reikalingus išdegti, transportuoti ir eksponuoti kūrinius. Be to, struktūruota, kryptinga ir rezultatyvi herojaus kelionė reikšmingai prasilenkia su atsitiktinumo svarba keramikoje, kur dalį estetikos kuria nenumatomi skilimai degimo metu, skirtingų glazūrų ir medžiagų sąveikos su aplinka. Kritiškesnė prieiga leistų nagrinėti prasmingo atsitiktinumo vaidmenį kine ar mene apskritai, kelti kontrolės ir intencionalumo klausimus.

Atrinktų autorių darbai talpina potencialą naujam santykiui su pasiūlyta kino tema – platesniam nei siūloma naratyvinė smilga; individualūs jo aspektai gali skleistis žiūrov(i)ų vaizduotės akyse. Šiuolaikinės architektūriškos keramikos kūrėja Milena Pirštelienė pristato personalinėje parodoje „Rothko“ muziejuje rodytos kubų instaliacijos fragmentą. „Degtukas smėlyje“ (2023–2024) eksponuojamas kaip besivyniojanti nespalvota kino juosta. Kiekvienas jų, išpieštas ranka, atrodo kaip vizualus eilėraštis. Ar degtukas užgesintas į smėlį? Ar tuščias objektų vidus – priminimas apie funkcinę keramiką, o gal vidinę kino aktoriaus, sudegančio kaip degtukas, tuštumą?

Konceptualiai panaši Roko Dovydėno raidžių seka ant vazų („Prekės ženklo keitimo iššūkis“, 2026) – ar pragaras pateikiamas naujai (hell rebranded), ar švenčiama pavykusi kampanija (one hell of a rebrand)? Dovydėnas nuosekliai derina klasikinę vazą ir piešinį, be to eksperimentuoja su 3D molio spausdinimu. Ar kraujo raudonis, semiantis baltų vazų apačią, – holivudinių svajonių kaina, mokama senąja molio-dvasios valiuta?

Greta – daugiaplanė Audriaus Janušonio skulptūrinė grupė „Portalai“ (2023–2024). Tai vienas keramikos objektų instaliacijų pradininkų Lietuvoje, radikaliai keitęs santykį su medžiaga ir permąstęs keramiką šiuolaikinio tarpidisciplininio meno kontekste. Parodoje „Portalai“ išsiskiria derinamų medžiagų įvairove: tekančių formų figūra reflektuoja save, žvelgdama į ranka graviruotą, antkapį primenančią plytelę, o apversta plastikinė butelių dėžė panašėja į kino kamerą (o gal iš jos kyšo ne juostų ritės, o Mikimauzo ausys?). Šios skulptūros šešėlis primena molbertą, o pirmosios bazė sukonstruota iš tapytojo paletės. Tiek Pirštelienė, tiek Janušonis juokauja, kad niekas nebetiki, kad jų darbai daryti ranka – komentaras galėtų tapti atspirtimi refleksijoms apie analoginį kiną.

Apie kino garso takelį kviečia mintyti pultu aktyvuojama Elenos Laurinavičiūtės švilpynių instaliacija „Protėvių dronai“ (2024–2025) – šis kūrinys jaunos kartos menininkei 2024 m. pelnė JCDecaux žiūrovų simpatijų prizą. Greta įrengtas Kristinos Paulauskaitės „Emocijų telefonas“ (2020) veidrodyje atspindi ne tik keliančias(-us) pykčio ar nuostabos ragelį, bet ir didžiulius Agnės Šemberaitės vabzdžių šešėlius. Siūlomo susitikimo su atspindžiu motyvas atsikartoja aptartoje Janušonio instaliacijoje – uroboriška eksponavimo koncepcija tradicinė, tačiau kūrinių dialogas parodai teikia integralumo.

Intermedialus dialogas veriasi tarp totemiškų Tado Gutausko skulptūrų („Genties tėvas“, 2025) ir Albertos Saukaitytės videoperformanso „Į sveikatą? II dalis“ (2017): pasidirbdinęs molio dievą ar tėvą žmogus štai ir pats tokiu virsta, moteriai ekrane tepantis moliu ir taip (per)konstruojant save. Nuoroda į mitinį pirmųjų žmonių tvėrimą iš molio galėtų tapti produktyvia kritika nuolatiniam savęs perkūrimui šiuolaikybėje, tačiau pasiūlytame Campbell’o naratyviniame kontekste herojaus su(si)dievinimas nekvestionuojamas.

Kino kamerai tolstant, juostą galima savarankiškai pratęsti pirmajame galerijos aukšte veikiančioje Eugenijaus Marcinkevičiaus akmens skulptūrų parodoje „D.U.B.U.O.“. Įkvėptas ritualinių dubenėtųjų akmenų, menininkas kuria tuštumos veidus, kuriuose galima atpažinti neolito įrankius, girnapuses ar kaimo šulinius. Galerijos grindų plytelių sankirtos taikliai rimuojamos su skulptūrų skilimais. „Proto formos“ šablonai – tekstai ir afiša – ko ne universaliai pritaikomi: ne ką mažiau tinkami Marcinkevičiaus kūriniams, galbūt jiems atsiras ir daugiau tvaraus perdirbimo galimybių.

Kamerai sukantis 360 laipsnių panorama, gretimoje salėje ir aplink galeriją esančiame kieme veriasi tarptautinių Panevėžio keramikos simpoziumų kolekcija. Reta techninė galimybė išdegti didelio formato darbus nuo 1989-ųjų čia pritraukia tarptautiniu mastu pripažintus(-as) šiuolaikinės keramikos kūrėjus(-as) tokius(-as) kaip Annika Teder (Estija), Philipas Cornelius (JAV), Makoto Hatori (Japonija), Pēteris Martinsons (Latvija), Rohjane Hosseini (Iranas) ir kt. Jei kukli Taikomosios dailės muziejaus atverta šiuolaikinės keramikos kolekcija pažadino susidomėjimą, Panevėžys nustebins plačiais horizontais ir kokybe.

Paroda „Proto forma“ Panevėžio miesto dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 9 d.