Abstrakti skulptūra nuo septinto dešimtmečio esmingai vystyta hiperintelektualizuoto meno kontekste: masyvios minimalistų struktūros, betono ir metalo medžiagiškumas ir nebūtinai perskaitomos konceptualios nuorodos; greta – menkas žmogus: nesupranti ir nereikia, vadinasi – ne tau. Tačiau Nijolės Šivickas kūriniai atviri asociatyviam patyrimui, grįstam subjektyviu jutimu, ne būtinybe perkąsti intelekto mįsles. Menininkė savo rankomis kasė Kolumbijos molį, o lipdyboje rėmėsi Pietų Amerikos autochtonų tradicija. Trimatis jos pokalbių su žeme rezultatas – aprėpiamo mastelio struktūros, neslegiančios ir nereikalaujančios mikroskopiško atidumo.

Niekas nepradeda nuo abstrakcijos – Nijolės Šivickas kūrybinis kelias vėrėsi per piešinius, tapybą, savęs ir artimos aplinkos refleksijas. Po Antrojo pasaulinio karo ji, būdama dvidešimt kelių metų, su seserimi traukėsi į Vokietiją ir meno mokėsi ten – linoraižiniuose atpažįstamas ne tik vokiškas ekspresionizmas ir siurrealizmas, bet ir karo bei pokario nepritekliaus poveikis kūnams. 1952–1970 metų tapybos darbuose dominuoja subtiliai rusvų tonų – žemės – koloritas, skurdžios drabužių medžiagos, vaizduojami vaikai gūžiasi, rangosi nepatogiai keistomis pozomis. Dviejose Eglės Marijos Želvytės dokumentinėse juostose užfiksuotoje menininkės dirbtuvėje daugybės tapytų figūrų akys išraiškingai išdidintos, o žvilgsnis prisisiurbia ir seka – kaip alkano vaiko, kaip pabėgėlių ar darbo stovykloje besigrūdančios žmonių masės: duok, padėk, nenusisuk.

Pastaraisias metais Lietuvos kultūros lauke atsigręžta į išeiviją, marginalizuotas ar nepakankamai įvertintas asmenybes, – tad kuo ypatingas Nijolės Šivickas atvejis? Priešingai nei daugelis vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje kūrusių meninink(i)ų, kūriniuose ji nesiekė traumos išveikos: kaktomuša nesusidursite su neperdirbta kančia ar tamsa, tai veikiau integruotų sodrių patirčių atspindžiai žiūroje. Nėra čia ir Lietuvos – gimtųjų Kėdainių – peizažų ar liaudies motyvų: menininkės gebėjimas versti naują puslapį ir skleistis Kolumbijoje daro įspūdį, lyginant su kitų išeivių skleidžiama nostalgija (pavyzdžiui, Prano Domšaičio nuosekliai „lietuvinamais“ Pietų Afrikos kaimų vaizdais ar Aleksandros Kašubos kūrybą formavusiais vaikystės Lietuvoje prisiminimais).

Parodoje ankstyvasis jos gyvenimo Lietuvoje etapas neaptariamas, bet galbūt jauna kūrėja veikiau džiaugėsi išsivadavusi iš tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo sunkmečių provincijos – ar esame atviri tokiam naratyvui? Lietuvoje likusios menininkės – Marcė Katiliūtė (1912–1937), Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė (1912–1985), Juzefa Čeičytė (1922–2022) ir kitos – turėjo gerokai mažiau galimybių lavintis ir gauti užsakymų lyginant su kūrėjais vyrais, o sovietmečiu dar ir stokojo priemonių kurti. Jų gyvenimai pamažu heroizuojami, tačiau pasirinkimas ir/ar galimybė emigruoti (kurių, žinoma, ne visos turėjo) bei skleistis kūrėjoms palankesnėje terpėje vis dar traktuojami kaip mažiau priimtini nei tėvynėje išvargtas vargas. Nijolės Šivickas gyvenimas taip pat pažymėtas lūžių ir sukrėtimų, tačiau jos kūryba ir gebėjimas rasti kitokį santykį su patirtimis kuria stiprią atsvarą meninink(i)ų tragizmo naratyvui.

Lietuvių kalba ir jos perdavimas vaikams ir anūkams menininkei buvo svarbus: kaip nemaža dalis emigrantų, vietos kalboje ji nesijautė laisvai, tačiau jos rankos perėmė estetinę Pietų Amerikos keramikos tradiciją, ir vizuali Nijolės Šivickas kalba kita – tai Kolumbijos, ne Lietuvos kūrėja. Labirintiškoje instaliacijoje „Įėjimas ir išėjimas“ (2001–2006) ne tiek atpažįstu, kiek nujaučiu daugybę Kolumbijos ir Peru muziejuose matytų tradicinių ritualinių indų ir švilpynių, atkartojančių gyvūnų ir augalų formas.

Galimybė prisiliesti prie Kolumbijos autochtonų kultūros per šiuolaikinę Šivickas prizmę, palyginti vizualą su pastaraisiais metais išpopuliarintais Marijos Gimbutas archeologiniais radiniais ir iš jų gimstančia šiuolaikine kūryba – neįprasta dovana Lietuvos auditorijai, kuriai Pietų Amerikos menas (tradicinis ir ypač šiuolaikinis) pristatomas retai. Tačiau į ankstyvąsias Šivickas skulptūras pirmiausia persikėlė didžiaakės piešinių figūros (pavyzdžiui, „Idiotas“; 1974). „Du viename“ (1979) žymi palaipsnį judesį link abstrakcijos, kur menininkė suklestėjo artėdama link šešiasdešimties.

Kuratorė Laura Moreno Barbosa, tyrinėjanti menininkės kūrybą ir archyvus, rašo, jog eksperimentuota su įvairiomis medžiagomis, tačiau įdomu, kad vėlyvojoje Šivickas kūryboje dominuojantis molis jas imituoja. Didžiausioje čia eksponuojamoje instaliacijoje „Presas“ (1989–1995) molis juslus, net paradoksaliai lengvas: nulipdyti kelias tonas sveriantys akmenys pakimba it magnetų traukiami į priešingus polius, nebeatrodo sunkūs. Užuot integravusi keletą akmens riedulių, Šivickas renkasi lipdyti juos iš molio – perkurti žemę, rankomis ir ugnimi perkeisti elementus – nepretenzingai, didindama švelnumo ir trapumo proporciją.

Šivickas kūryba šiuo atžvilgiu steigia ženklų kontrastą su panašiu laikotarpiu vyrų vystyta konceptualia Lietuvos skulptūros tradicija: greta monumentalaus Mindaugo Navako „Kablio“ (1994) Vilniuje ar Vlado Urbanavičiaus „Kabančių akmenų“ (2006) Kaune, jos molio ir metalo instaliacijos išsiskiria organišku lengvumu. Kūrinyje „Beveik tobula“ (1996–2005) įžvelgiu kubistinių Pablo Picasso gitarų aidą ir kartu – medžio faktūras, o „Kabantys kūnai“ (1995–2006), perdurti it mėsininko kabliais, galėtų būti tiek pirštų antspaudai, tiek medžių rievės. Šie tarpmedžiaginiai perkeitimai sulydo organiką ir raudoną dulkę – lyg žemės kūno pakaktų kalbėti už visus (-as).

Kūnai ir jų dalys Šivickas kūriniuose išnyra kaip nuorodos, tačiau tokių skulptūrų faktūros ir koloritas artimesni akmeniui ar bronzai nei šiltai mėsingam moliui. Omenyje turiu nedidukę „Pietą“ (1987–1990), kur apraudamą kūną galima nujausti nebent suprojektuotose tuštumose; jokių moteriškų apvalumų ar marijinio šydo plevenimo. Taip pat – „Įdubimas“ (1983–1984), primenantis vienuolišką gobtuvą. Tai bene vienintelės nuorodos į krikščionišką plotmę – kitose abstrakcijose (auto)chtoniška geometrija dominuoja.

Tačiau nuo dangaus, sakralumo nei aktualijų Nijolė Šivickas nenutolsta. „Suskilęs mėnulis“ (1984) subtiliai jungia laužytas linijas ir apskritimą, tačiau jo paviršius – ne kraterių išvarpytas: smulkios linijos ir įrėžiai artimesni Žemei. Peržengiant menininkės laiką, per pusę laužiamos tabletės forma rimuojasi su Aušros Kaziliūnaitės eilėraščiu „Mėnulis yra tabletė“ ir Brazilijos menininkės Adrianos Varejão kūriniais, eksponuojamais 2026-ųjų Venecijos bienalėje, kur mėnulio apvalumai siejami su nėštumu. Grįžtant į kūrinio laiką – devintą dešimtmetį, – Kolumbijos neaplenkė kosminės Šaltojo karo lenktynės: ruplėtas mėnulio paviršius atspindi per naujai populiarėjančią televiziją nuolat transliuotus raketų ir palydovų paleidimus jo kryptimi. Dar viena belaikėje formoje užfiksuota laiko dvasios apraiška – „Branduolėliai“ (1999–2001). Išdidintas ląstelių blokas, nurodantis į tapačią žmogaus, augalo ir visos gyvybės sandarą? Garsiakalbių sistema, transliuojanti gamtosauginių protestų šūkius ar latino muziką vasaros vakarais? O gal – branduolinio karo baimių šešėlis?

Atidžiai parinkto apšvietimo dėka, šešėliai išryškėja kaip reikšmingos skulptūrų dalys, plečiančios interpretacinį lauką. Ypač paveikus šiuo aspektu atrodo „Sulaikytas įtrūkis“ (1985) – daugiaplanė skulptūra, tapusi mano favorite. Jos šešėlis priminė liepsną, o kūrinio vaizdas iš priekio stiprino raudono ugnies šokio įspūdį. Žvelgiant iš priešingo galo, mačiau aprūdijusį laivo kilį, ausyse girgždėjo transatlantinės kelionės – laivo formos ir kitas skulptūros metamas šešėlis, krentantis nuo jos viršaus ant apatinės dalies. Didžioji skulptūros plokštuma – lyg nuo išviršinio spaudimo besugriūvanti siena, o įtrūkis – lyg save bepradedančios apglėbti rankos; mintyse Šaltojo karo pabaigos kontekstai. Panašiai brandi kūrėjos meistrystė veriasi diptike „Įrodymas“ (1985–1987): linijoms suteiktas erdvinis matmuo praėjimą ne suskliaudžia, o praplečia, šviesa ir šešėliais kuriamos dermės netikėtai perlenkia regimą lauką.

Tarptautiniu mastu veikusi menininkė dalį savo kolekcijos padovanojo Lietuvai – „Visata iš spiralės“ telkiasi į jos skulptūrines abstrakcijas, tačiau numatytoje parodų serijoje Kėdainiuose, Anykščiuose ir Klaipėdoje lankytojos (-ai) galės susipažinti ir su jos tapyba bei kitais kūrybos aspektais.

Nijolės Šivickas de Mockus paroda „Visata iš spiralės“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2027 m. vasario 7 d.