Išgirskite garso pasakojimą paspaudę PLAY mygtuką aukščiau arba „Spotify“ grotuve žemiau:

Technologiškai tai – eksperimentiniai pučiamieji instrumentai, kurių garsas išgaunamas elektrinio ventiliatoriaus pagalba, todėl, kitaip nei žmogui, jiems niekada nepritrūks oro. Tačiau Elenos kūriniai – vizualūs tiek pat kiek ir garsiški. Jos darbuose susiduria keramika, skulptūra, erdvė ir garsas, o kai kada ir publika, nes kartais instrumentų valdymo pultą ji atiduoda į parodos lankytojų rankas ir kviečia juos pačius valdyti ventiliatorių greitį, keisti garsų aukštį, ilgį, tekstūrą ir patiems kurti garsines kompozicijas.

Skulptūrų skleidžiami gretimo dažnio garsai, susiliedami į vienį, kuria ritmiškus pulsavimus, išnyrančius iš garso tėkmės lyg raibuliai, o jų vaiduokliškas ūkimas skrodžia orą ir rezonuoja erdvėje. Elenos kūriniai skamba tarsi patys, tačiau jų garsą formuoja menininkės subtiliai suprojektuotos akustinio rezonanso erdvės skulptūrų viduje, nustatančios jų išgaunamų tonų diapazoną bei tembrą.

Skambanti keramika kultūroje paplitusi plačiai. Lietuviški molinukai, dažnai paukščių, gyvūnų ar stilizuotų figūrėlių formos, tradiciškai naudojami kaip muzikos instrumentai ir žaislai. O skulptoriaus Antano Mončio, gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje, aštuntajame dešimtmetyje kurti Švilpiai (kuriuos išgirsti ir apžiūrėti 360 laipsnių kampu galima interaktyvioje Antano Mončio meno muziejaus instaliacijoje) – reikšminga Lietuvos keramikos istorijos dalis ir šiuolaikinė molinukų interpretacija. Spalvingomis įvairiausių formų skulptūromis, sukurtomis iš trapios terakotos, Mončys grodavo savo parodų atidarymuose.

Eleną įkvepia švilpiantys indai ir okarinos tipo instrumentai kurti ikikolumbinėje Pietų Amerikoje, kur tikėta, kad jų garsai padeda susisiekti su mirusiųjų pasauliu. „Per dažnius yra paveikiamos emocijos. Emocijos turi psichofiziologinį atsaką. Kai daug laiko praleidžiu savo garso skulptūrų skleidžiamuose garsuose – tikrai jaučiu, kad mano būsena pasikeičia. Viskas sulėtėja, atsipalaiduoju“, – sako ji ir išsyk pastebi savo kaip menininkės atsakomybę. „O kas, jei sukursiu garsus, kurie yra žalojantys? Nežinau, ar tai įmanoma, bet kas, jei? Geriau norisi [kurti] healingą.“

Elena užaugo vienkiemyje Šimonių girios pakraštyje prie Elmos upelio, Anykščių rajone. Baigusi mokyklą pasirinko psichologijos studijas, tačiau keramika – prasidėjusi kaip hobis – atvedė į meninę praktiką. Vos baigusi Magistro studijas, 2024 metais ji buvo atrinkta dalyvauti prestižinėje „JCDecaux premija“ parodoje Sapiegų rūmuose ir ten pelnė publikos simpatijos prizą, o šiemet, balandžio 24-ąją, kartu su menininkėmis Vilte Gustyte ir Liepa Grušaite, gros viename seniausių šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje „Jauna muzika“.

Išgirskite garso pasakojimą, kuriame – Elenos interviu ir jos kuriama muzika.